Civilinė byla Nr. 2-1093/2013

Teismo proceso Nr. 2-55-3-02827-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija:113.6.1.3.;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 28 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „EKO-L“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kvėdarsta“ bei ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d.  nutarties, kuria sustabdytas bylos nagrinėjimas, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2619-392/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – Agentūra) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“, uždarajai akcinei bendrovei „EKO-L“, uždarajai akcinei bendrove „Kvėdarsta“, akcinei bendrovei „Swedbank”, bankrutavusiai uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Socialinės garantijos“.

              Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Agentūra kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 4 930 602,45 Lt draudimo išmoką ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., 1-10 b. l.) Bylos nagrinėjimo metu ieškinio reikalavimą sumažino iki 2 251 731,12 Lt (3 t., 152-153 b. l.). Reikalavimą kildino iš Rangos sutarties Nr. 03S-167 „Elektrėnų – Vievio nuotekų valyklos rekonstrukcija“ (toliau – Rangos sutartis). Atsakovas išankstinio apmokėjimo Laidavimo raštu įsipareigojo tretiesiems asmenims neįvykdžius savo įsipareigojimų arba juos įvykdžius netinkamai, sumokėti jame nurodytas trečiųjų asmenų pagal Rangos sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršijant 6 758 859 Lt draudimo sumos. 2008 m. birželio 18 d. ieškovas pervedė į UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ sąskaitą 5 727 846,77 Lt išankstinį mokėjimą, tačiau darbai nebuvo vykdomi, o išankstinis mokėjimas naudojamas ne pagal paskirtį. Ieškovas Laidavimo rašte nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą reikalaudamas išmokėti 5 727 846,77 Lt draudimo išmoką, tačiau atsakovas draudimo išmokos nesumokėjo motyvuodamas tuo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pradėto ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su pradėtu žalos bylos administravimu pagal su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ sudarytą sutartinių prievolių Laidavimo draudimo sutartį ir šios aplinkybės turi įtakos sprendimui dėl pripažinimo įvykiu draudžiamuoju bei draudimo išmokos mokėjimo. Ieškovo nuomone, ikiteisminio tyrimo baigtis negali turėti įtakos atsakovo pareigai išmokėti draudimo išmoką.

              Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Vilniaus apygardos teisme baudžiamosios bylos Nr. 1-169-200/2013 išnagrinėjimo. Atsakovas nurodė, kad pagal Draudimo taisyklių 13.5 punktą, nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi visi Draudimo taisyklių XII skyriuje išvardinti draudžiamieji įvykiai, jeigu juos nusikalstamais veiksmais ar tyčia sąlygojo ar sukėlė draudėjas ir/arba su draudėju susiję asmenys. Todėl, pagal Draudimo įstatymo 77 straipsnio 3 punktą, nedraudžiamųjų įvykių atveju, draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos. Be to, Draudimo taisyklių 16.8.2. punktas numato draudiko teisę atidėti sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo priėmimą iki ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso, susijusio su draudžiamuoju įvykiu, pabaigos. Pagal CK 6.1014 straipsnio 1 dalį, draudikas taip pat atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo tyčios. Minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, todėl būtina sulaukti minėtos baudžiamosios bylos išnagrinėjimo ir sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą. 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-169-200/2013, kurioje P. J., V. J., AB „Kruonio HAE statyba“ ir UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“  yra kaltinami padarę BK 183 straipsnio 2 dalies, 216 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies numatytas veikas. Teismas bylą sustabdė vadovaudamasis CPK 163 straipsnio 3 punkto (kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka) ir CPK 164 straipsnio 4 punkto (teismo teisė sustabdyti byla kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina) pagrindais. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-169-200/2013, kurioje didelės vertės turto pasisavinimu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu ir piktnaudžiavimu (BK 183 str. 2 d., 216 str. 1 d. ir 228 str. 1 d.), vykdant 2008 m. gegužės 13 d. Agentūros, Elektrėnų savivaldybės administracijos ir UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ trišalę Rangos sutartį yra kaltinami UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ valdybos pirmininkas P. J. ir generalinis direktorius V. J. ir UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“ (UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ vienintelis akcininkas). Minėtoje baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su  sprendimo dėl ieškovo reikalavimo įvykį pripažinimo draudžiamuoju ir dėl draudimo išmokos mokėjimo, nes tik minėtoje baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus nustatyta, ar iš tiesų pasisavinant ieškovo lėšas buvo padaryta nusikalstamų veikų, kokie asmenys, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis pasisavino lėšas, ir ar jiems turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, ar šie asmenys atitinkamus veiksmus atliko tyčia, taip pat kiek lėšų buvo pasisavinta. Faktinis baudžiamosios bylos Nr. 1-169-200/2013 ryšys su nagrinėjama civiline byla yra toks, jog aukščiau nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip turinčios prejudicinę reikšmę šios civilinės bylos nagrinėjimui. Jas nustačius ir ištyrus baudžiamojoje byloje, jų nebereikės nagrinėti ir iš naujo tirti šioje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Tokiu būdu bus įgyvendinti CPK 7 straipsnyje įtvirtinti proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir operatyvumo tikslai, o teismo ir proceso dalyvių laikas nebus naudojami nepagrįstam ir pakartotiniam bei baudžiamąją bylą dubliuojančiam aplinkybių tyrimui. Teismo nuomone, tol, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla, šioje byloje nėra įmanoma priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo, nes atsakovas pagal CK  6.1014 straipsnio 1 dalies nuostatas, atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, o pagal Draudimo taisyklių 13.5. punktą, nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi atvejai, kai juos nusikalstamais veiksmais ar tyčia  sukėlė draudėjas ir/arba su draudėju susiję asmenys.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Tretieji asmenys UAB „EKO-L“ ir UAB „Kvėdarsta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Draudimo taisyklių 4.10 punkte nustatyta, kad jei draudimo sąlygos nurodytos Draudimo taisyklėse skiriasi nuo laidavimo draudimo sutartyje (draudimo polise ir jo prieduose, laidavimo rašte) nurodytų sąlygų, vadovaujamasi laidavimo draudimo sutartyje nurodytomis sąlygomis. Taigi, esant neatitikimų tarp Laidavimo rašte ir Draudimo taisyklėse nustatytų nedraudiminių įvykių apimties, turėtų būti vadovaujamasi Laidavimo rašte nurodytomis nedraudiminiu įvykiu apibrėžimo sąlygomis, į kurį šiuo atveju, nepatenka draudėjo nusikalstami veiksmai ar tyčia. Tai reiškia, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-200/2013 nustatytos aplinkybės neturės jokios prejudicinės, įrodomosios ar privalomosios galios civilinei bylai. Be to, nepradėjus civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės, teismas negalėjo konstatuoti, kad yra pagrindas taikyti Draudimo taisyklių 13.5 punkto nuostatas ir sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą.

              2. Jeigu būtų pagrindas taikyti Draudimo taisyklių 13.5 punktą, iš šios bylos duomenų nėra aišku, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-200/2013 nustatytinos aplinkybės yra susijusios būtent su draudiminiu įvykiu. Be to, pagal Draudimo taisyklių 13.5 punktą, pakanka tyčios elemento, kuri nebūtinai sutampa su tyčia, kaip nusikalstamos veikos sudėties elementu, todėl civilinėje byloje nėra kliūčių įrodinėti UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ tyčios buvimą.

              3. Tas pats faktinis pagrindas negali būti pagrindu stabdyti civilinę bylą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą (privalomas pagrindas) ir pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą (fakultatyvusis pagrindas). Fakultatyvusis civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tais atvejais, kai nėra CPK 164 straipsnio 1-3 punktuose ir  CPK 163 straipsnyje nustatytų pagrindų.

              Ieškovas Agentūra atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria atsakovo prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Teismas nenustatinėjo civilinės bylos sustabdymui būtinų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-200/2013 nustatinėjamos aplinkybės neturi prejudicinio ryšio su šia byla. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-200/2013 sprendžiamas klausimas dėl galimai nusikalstamą veiką padariusių asmenų veiksmų iššvaistant įmonės turtą, pasisavinant bei realizuojant jį kitais nusikalstamais būdais, t. y. sprendžiamas šių asmenų veiksmų pagrįstumas ir teisėtumas, o klausimas dėl sutarties neįvykdymo priežasčių baudžiamojoje byloje nebus sprendžiamas. Ta aplinkybė, kad rangovo įmonėje buvo padaryta nusikalstama veika dar nereiškia, jog būtent dėl šios priežasties nebuvo įvykdyta rangos sutartis. Minėtoje baudžiamojoje byloje nebus sprendžiamas klausimas dėl rangos sutarties neįvykdymo. Nė vienas dokumentas nepatvirtina, kad baudžiamojoje byloje bus sprendžiamas klausimas dėl priežastinio ryšio tarp atskirų asmenų veiksmų ir sutarties neįvykdymo, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios civilinės bylos bei baudžiamosios bylos prejudicinio ryšio yra neteisinga.

              Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į trečiųjų asmenų atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

              1. Teismas, sustabdydamas bylą priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

              2. Apeliantai be pagrindo Laidavimo draudimo sutartį tapatina vien tik su Laidavimo raštu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2008 išaiškino, kad laidavimo draudimo sutartis susideda ir kelių sudėtinių dalių: draudiko parengtų draudimo taisyklių, draudimo liudijimo (poliso), individualios draudimo sutarties (jeigu ji sudaryta), draudėjo prašymo sudaryti draudimo sutartį ir paprastai - laidavimo rašto. CK 6.193 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, todėl Laidavimo draudimo sutartis turėtų būti aiškinama kompleksiškai, atsižvelgiant į visas jos sudedamąsias dalis, taip pat Draudimo taisyklių sąlygas, o ne vien tik Laidavimo rašto formuluočių vertinimu, kaip tai daro apeliantai. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės bylos sustabdymo ir vertindamas atsakovo pareigą mokėti draudimo išmoką, pagrįstai analizavo ir Draudimo taisyklių nuostatas. Paaiškėjus, kad ieškovo perduotas avansas ne pagal paskirtį buvo panaudotas dėl draudėjo ir/arba su juo susijusių asmenų tyčios ar nusikalstamų veiksmų, pagal Laidavimo draudimo sutartį atsakovui neatsirastų pareiga mokėti draudimo išmoką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad minėtos aplinkybės yra reikšmingos civilinės bylos baigčiai ir pagrįstai sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą.

              3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad civilinėje byloje nėra duomenų, jog baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu, t. y. kad pagal minėtą Rangos sutartį gautas avansas buvo panaudotas ne pagal paskirtį, ar kad baudžiamojoje byloje nebus sprendžiamas klausimas dėl priežastinio ryšio tarp atskirų asmenų veiksmų ir Rangos sutarties įvykdymo. Kaltinamajame akte nurodoma, kad P. J., būdamas UAB „Kruonio UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ valdybos pirmininku ir vieninteliu UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“ prezidentu bei vieninteliu akcininku, veikdamas organizuotoje grupėje su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ generaliniu direktoriumi V. J., 2008 m. birželio 26 - 27 d. neteisėtai UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ turtu pavertė Agentūros pagal Rangos sutartį patikėtas 4 504 685,12 Lt Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto išankstinio apmokėjimo lėšas. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ buvo sumokėtas 5 727 846,77 Lt avansas, tačiau darbų atlikta vos tik už 953 161,65 Lt. Bendrovės vadovai P. J. ir V. J. avansines lėšas panaudojo ne projektui įgyvendinti, o bendrovės skoloms sumokėti. Dalis Europos Sąjungos paramos lėšų per P. J. valdomą bendrovę buvo panaudota už 2,3 mln. Lt įsigyjant patalpas Vilniaus senamiestyje, o dar 98 000 Lt išgryninti iš bendrovės sąskaitos. Taigi, baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su šioje civilinėje byloje įrodinėjamu draudžiamuoju įvykiu, t. y. su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ pagal Rangos sutartį gauto avanso panaudojimu ne pagal paskirtį. Baudžiamojoje byloje bus nustatytos rangos sutarties neįvykdymo ir avanso negrąžinimo ieškovui priežastys ir kalti asmenys, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad baudžiamojoje byloje nebus nustatinėjamos ieškovo perduoto avanso panaudojimo ne pagal paskirtį priežastys. Tik baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu bus nustatyta, ar iš tiesų buvo pasisavintos Agentūros lėšos, ar buvo padaryta  nusikalstamų veikų, kokie asmenys, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis pasisavino lėšas ir ar jiems turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, ar šie asmenys tai atliko tyčia ir kiek lėšų pasisavinta. Visos minėtos aplinkybės yra tiesiogiai svarbios nagrinėjamai civilinei bylai, nes tiek draudėjo ir su juo susijusių asmenų nusikalstamos veikos faktu, tiek ir tyčinių veiksmų atlikimo faktu atsakovas remiasi, prašydamas atmesti ieškinį. Baudžiamojoje byloje patvirtinus atitinkamų aplinkybių egzistavimo faktą, būtų paneigtas ieškinio reikalavimas. Taigi, faktinis baudžiamosios bylos ryšys su civiline byla yra toks, kad minėtos aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip turinčios prejudicinę reikšmę šios civilinės bylos nagrinėjimui, todėl nėra pagrindo atskirai civilinėje byloje įrodinėti draudėjo ir su juo susijusių asmenų tyčios. Taigi, buvo pagrindas civilinę sustabdyti CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, o aplinkybė, kad teismas, kaip papildomą pagrindą nurodė CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindą, nėra teisiškai reikšminga. Be to, teismas tais pačiais motyvais galėjo bylą sustabdyti ir CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Pagal atskirojo skundo, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijose keliami klausimas dėl CPK 163 straipsnio 3 punkte ir CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtintų bylos sustabdymo pagrindų, aiškinimo ir taikymo. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

              Dėl bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.

              CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytas vienas privalomų civilinės bylos sustabdymo pagrindų – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario mėn. 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013). Aplinkybė, jog kitoje byloje nustatinėjami faktai turės teisinę galią stabdomoje byloje, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 163 straipsnio 3 punktą ir sustabdyti bylą. Šios normos formuluotė suponuoja išvadą, kad faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi būti tokia reikšminga, jog, jų nenustačius, sustabdoma byla negali būti išnagrinėta.

              Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla reiškia, kad teismas neturi galimybės civilinio proceso tvarka nustatyti faktų, kurie nustatinėjami baudžiamojoje byloje, tačiau yra reikšmingi ir civilinėje byloje. Teismas gali neturėti galimybės gauti įrodymų civilinio proceso tvarka dėl to, kad bylai reikšmingas aplinkybes civiliniame ginče įrodinėja privatūs asmenys, o jų teisės renkant įrodymus yra ribotos, palyginti su baudžiamojo proceso įrodymų rinkimo tvarka, būdais ir galimybėmis. Baudžiamajame procese, naudojant tik šiame procese taikomus įrodymų rinkimo būdus (krata, poėmis, asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, pasiklausymas, slaptas sekimas, galimybė atlikti tyrimo veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės ir kt.), kuriuos gali taikyti tik įgaliotos valstybės institucijos, yra galimybių surinkti daugiau informacijos, galinčios būti įrodymais civilinėje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamosios bylos duomenys sudaro ikiteisminio tyrimo paslaptį ir negali būti viešinami be sutikimo (BPK 177 straipsnis), perduodant baudžiamąją bylą teismui, jie tampa vieši ir šalių gali būti naudojami kaip įrodymai civilinėje byloje. Sprendžiant dėl CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo nepakanka abstrakčiai nurodyti, kad teismas negali išnagrinėti civilinės bylos tol, kol bus išspręsta kita baudžiamoji byla. Būtina nurodyti, kokios konkrečiai baudžiamojoje byloje nustatinėtinos aplinkybės turės įrodomąją ir (ar) prejudicinę galią stabdomoje civilinėje byloje, taip pat kodėl jų negalima nustatyti civilinio proceso tvarka, taikant civilinio proceso nustatytas priemones. Turi būti pagrindžiama, kad šioms aplinkybėms nustatyti taikytos ar taikomos specialiosios baudžiamojo proceso priemonės, kurios gautos nepažeidžiant BPK ir kitų įstatymų reikalavimų. Jeigu dėl tokių aplinkybių bent dalies civilinės bylos nagrinėjimui reikšmingų įrodymų nėra galimybės gauti civilinio proceso tvarka, tai sudaro pagrindą sustabdyti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita baudžiamoji byla.

              Nagrinėjamoje byloje atsakovui pareikšti reikalavimai dėl draudimo išmokos išmokėjimo, pagal atsakovo ieškovui išduotą Laidavimo raštą, kuriuo atsakovas įsipareigojo tretiesiems asmenims neįvykdžius savo įsipareigojimų arba juos įvykdžius netinkamai, sumokėti jame nurodytas trečiųjų asmenų pagal Rangos sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršijant 6 758 859 Lt draudimo sumos. Ieškovas Laidavimo rašte nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą reikalaudamas išmokėti 5 727 846,77 Lt draudimo išmoką, tačiau atsakovas draudimo išmokos nesumokėjo motyvuodamas tuo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pradėto ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su pradėtu žalos bylos administravimu pagal su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ sudarytą sutartinių prievolių Laidavimo draudimo sutartį ir šios aplinkybės turi įtakos sprendimui dėl pripažinimo įvykiu draudžiamuoju bei draudimo išmokos mokėjimo. Atsakovo teigimu, pagal Draudimo taisyklių 13.5 punktą, Draudimo įstatymo 77 straipsnio 3 punktą, Draudimo taisyklių 16.8.2. punktą ir CK 6.1014 straipsnio 1 dalį, nedraudžiamaisiais įvykiais yra laikomi visi Draudimo taisyklių XII skyriuje išvardinti draudžiamieji įvykiai, jeigu juos nusikalstamais veiksmais ar tyčia sąlygojo ar sukėlė draudėjas ir/arba su draudėju susiję asmenys, todėl draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos, be to, turi teisę atidėti sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo priėmimą iki ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso, susijusio su draudžiamuoju įvykiu, pabaigos. Taigi, atsakovas savo atsikirtimus grindžia minėtu teisiniu reglamentavimu ir laiko, jog šiuo atveju būtent įsiteisėjęs nuosprendis dėl pareikštų kaltinimų, pagal minėtas Draudimo įstatymo ir Draudimo taisyklių nuostatas būtų pagrindas pripažinti įvykį nedraudiminiu ir ieškinį atmesti.

              Bylos duomenys liudija, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamoje byloje Nr. 06-1-11021-09 jau yra baigtas ir kaltinamasis aktas perduotas Vilniaus apygardos teismui (baudžiamosios bylos numeris Nr. 1-169-200/21013), kuriame UAB „Kruonio UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ valdybos pirmininkas P. J., ir vienintelis UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“ prezidentas bei akcininkas, kaltinamas organizuotoje grupėje su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ generaliniu direktoriumi V. J., 2008 m. birželio 26 - 27 d. neteisėtai UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ turtu pavertęs Agentūros pagal Rangos sutartį patikėtas 4 504 685,12 Lt Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto išankstinio apmokėjimo lėšas.

              Kaip matyti iš kaltinamojo akto, UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ buvo sumokėtas 5 727 846,77 Lt avansas, tačiau darbų atlikta vos tik už 953 161,65 Lt. Bendrovės vadovai P. J. ir V. J. avansines lėšas panaudojo ne projektui įgyvendinti, o bendrovės skoloms sumokėti. Dalis Europos Sąjungos paramos lėšų per P. J. valdomą bendrovę buvo panaudota už 2,3 mln. Lt įsigyjant patalpas Vilniaus senamiestyje, o dar 98 000 Lt išgryninti iš bendrovės sąskaitos. Atsižvelgiant į kaltinamojo akto motyvus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su šioje civilinėje byloje įrodinėjamu draudžiamuoju įvykiu, t. y. su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ pagal Rangos sutartį gauto avanso panaudojimu ne pagal paskirtį.

              Įrodomoji faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje galia civilinei bylai gali būti vertinama kaip pagrindas sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą tuo atveju, kai šie faktai yra vieninteliai leistini įrodymai tam tikrai aplinkybei nustatyti (patvirtinti ar paneigti) civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas jos sustabdymo klausimas. Tokiems įrodymams priskirtini faktai, kurie pagal įrodymų leistinumo taisykles gali būti nustatyti tik baudžiamąja tvarka, bet iš viso nenagrinėtini civilinio proceso tvarka, pavyzdžiui: aplinkybės, kad asmuo yra padaręs nusikaltimą, ar kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Joms įrodyti turi būti pateikiamas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, priimtas baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

              Faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios reikšmingos nusikalstamos veikos padarymui konstatuoti, nebūtinai yra nustatinėjamos tik baudžiamojo proceso tvarka, tačiau dėl tų pačių asmens atliktų veiksmų gali kilti baudžiamieji teisiniai padariniai, kvalifikuojami pagal baudžiamuosius įstatymus, kaip nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, ir civiliniai teisiniai padariniai, kurie kvalifikuojami pagal civilinės teisės normas. Asmens gyvybės atėmimo, jo sužalojimo, dokumentų klastojimo, turto sunaikinimo, pasisavinimo, perdavimo kitiems asmenims ar iššvaistymo ir kiti faktai gali būti nustatyti tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso tvarka. Nustačius šiuos faktus civilinio proceso tvarka, sprendžiama dėl atsiradusių civilinių teisinių padarinių pašalinimo, pavyzdžiui, žalos atlyginimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, turto priteisimo, išreikalavimo (vindikacijos, restitucijos), iškeldinimo ar kitokio asmens pažeistų teisių gynimo. Baudžiamojo proceso tvarka yra nustatoma, ar šie veiksmai padaryti, ar juos padarė tas asmuo, kuriam pareikštas įtarimas ar kaltinimas, ir ar yra teisinis pagrindas juos vertinti kaip kriminaline bausme baustiną veiką, taip pat, esant pagrindui, sprendžiama dėl bausmės.

              Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovo atsiliepimo argumentams, kad pagal minėtų Draudimo taisyklių nuostatas, nusikalstami veiksmai gali būti konstatuoti tik baudžiamojo proceso tvarka priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nes atsakovas būtent šiuo pagrindu grindžia savo atsikirtimus ir draudėjo ir/arba su draudėju susijusiu asmenų tyčią būtent subjektyviuoju nusikaltimo sudėties požymiu, kuris turi būti įrodytas ir pagrįstas baudžiamojoje byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais bei įvertintais įrodymais. Kadangi atsakovas remiasi išimtinai ikiteisminiu tyrimu ir iškelta baudžiamąja byla, atsakovo pasirinktas gynybos būdas sietinas būtent su subjektyviuoju turto pasisavinimo, nusikalstamu būdu įgytų pinigų, turto legalizavimo ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, požymiu - tiesiogine tyčia, kuri gali būti nustatyta, tik baudžiamojo proceso tvarka. Siekiant pripažinti asmenį kaltu padarius minėtas nusikalstamas veikas, būtina įrodyti šio asmens tiesioginę tyčią. Neįrodžius tiesioginės tyčios, baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, atitinkamai atsakovas prarastų galimybę remtis minėtų Draudimo taisyklių nuostatomis.

              Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Tai yra bendro pobūdžio proceso teisės normos, nustatančios bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Pažymėtina, kad įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatomos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama dėl to, draudėjui (trečiajam asmeniui, kaip šiuo atveju) kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais nustatytais atvejais. Kaip jau minėta, atsakovas šioje byloje siekia išvengti draudimo išmokėjimo dėl minėtų asmenų nusikalstamų veikų, kurios pagal įrodymų leistinumo taisykles gali būti nustatytos tik baudžiamąja tvarka ir nenagrinėtinos civilinio proceso tvarka. Atsakovo pasirinktas gynybos būdas lemia nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės šią bylą sustabdyti CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.

                CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Armila“ v. V. B., bylos Nr. 3K-3-30/2012). Remiantis nurodyta proceso teisės norma ir jos išaiškinimais kasacinio teismo praktikoje, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veiksmų ir jų padarinių nereikia įrodinėti civilinėje byloje, jeigu jie sudaro įrodinėjimo dalyką.

              Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu, t. y. kad pagal minėtą Rangos sutartį gautas avansas buvo panaudotas ne pagal paskirtį ir baudžiamojoje byloje bus sprendžiamas klausimas dėl priežastinio ryšio tarp atskirų asmenų veiksmų ir Rangos sutarties įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su šioje civilinėje byloje įrodinėjamu draudžiamuoju įvykiu, t. y. su UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ pagal Rangos sutartį gauto avanso panaudojimu ne pagal paskirtį. Baudžiamojoje byloje bus nustatytos rangos sutarties neįvykdymo ir avanso negrąžinimo ieškovui priežastys ir kalti asmenys, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad baudžiamojoje byloje nebus nustatinėjamos ieškovo perduoto avanso panaudojimo ne pagal paskirtį priežastys. Tik baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu bus nustatyta, ar iš tiesų buvo pasisavintos Agentūros lėšos, ar buvo padaryta nusikalstamų veikų, kokie asmenys, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis pasisavino lėšas ir ar jiems turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, ar šie asmenys tai atliko tyčia ir kiek lėšų pasisavinta. Visos minėtos aplinkybės yra tiesiogiai svarbios nagrinėjamai civilinei bylai, nes tiek draudėjo ir su juo susijusių asmenų nusikalstamos veikos faktu, tiek ir tyčinių veiksmų atlikimo faktu atsakovas remiasi, prašydamas atmesti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo atsiliepimo argumentais, kad baudžiamojoje byloje patvirtinus atitinkamų aplinkybių egzistavimo faktą, būtų paneigtas ieškinio reikalavimas. Taigi, faktinis baudžiamosios bylos ryšys su civiline byla yra toks, kad minėtos aplinkybės turėtų būti vertinamos, kaip turinčios prejudicinę reikšmę šios civilinės bylos nagrinėjimui, todėl nėra pagrindo atskirai civilinėje byloje įrodinėti draudėjo ir su juo susijusių asmenų tyčios. Be to, atsakovas neįrodinėja CPK tvarka draudėjo kaltės, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, o atsikirtimus grindžia subjektyviuoju nusikaltimo sudėties požymiu – tyčia. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas sustabdyti civilinės nagrinėjimą iki Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-169-200/2013, kurioje P. J., V. J., AB „Kruonio HAE statyba“ ir UAB „Pajūrio investicijų valdymo centras“  yra kaltinami padarę BK 183 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

              Dėl bylos sustabdymo CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu.

              Civiliniame procese nustatyti ne tik privalomieji, bet ir fakultatyvieji – CPK 164 straipsnyje įtvirtinti bylos sustabdymo pagrindai, kuriems esant, teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą. Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir bylą teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Dėl to, nenustačius CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinto privalomojo bylos sustabdymo pagrindo, byla galėtų būti stabdoma teismo nuožiūra remiantis CPK 164 straipsnio 4 punktu. Pažymėtina, kad bylos stabdymo šiuo teisiniu pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas išimtinai teismo diskrecijai, todėl teismas savo nuožiūra vertina susidariusią situaciją ir, remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl būtinybės stabdyti bylos nagrinėjimą.

              Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinės bylos sustabdymo klausimą, taikė tiek CPK 163 straipsnio 3 punktą, tiek CPK 164 straipsnio 4 punktą. Nustačius privalomojo bylos sustabdymo pagrindą, nuoroda į CPK 164 straipsnio 4 dalį yra perteklinė, tačiau šis procesinių teisės normų pažeidimas nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą nutartį.

              Dėl kitų apeliantų argumentų.

              Draudimo sutarties šalių teisės ir pareigos reglamentuojamos įstatyme, draudimo sutartyje. Draudimo taisyklės yra draudiko parengtos draudimo sutarties standartinės sąlygos. Todėl, teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės bylos sustabdymo, pagrįstai analizavo ir Draudimo taisyklių nuostatas, nes viena vertus, atsakovas šiomis nuostatomis grindė ieškinio reikalavimo nepagrįstumą ir prašė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą Draudimo taisyklių pagrindu, kita vertus, Laidavimo draudimo sutartis aiškintina kompleksiškai, atsižvelgiant į visas jos sudedamąsias dalis, taip pat Draudimo taisyklių sąlygas. Nagrinėjamu atveju Sutartinių prievolių laidavimo polise PZULT Nr. 1010567 draudėjo UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ vadovas patvirtino parašu, kad yra susipažinęs su minėtų draudimo taisyklių nuostatomis. Minėtas draudimo polisas pateiktas ieškovui, todėl apeliantai UAB „EKO-L“ ir UAB „Kvėdarsta“ nepagrįstai teigia, jog sprendžiant klausimą dėl bylos sustabdymo, teismas neturėjo teisinio pagrindo jų vertinti.

              Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nagrinėjamai bylai taikytinu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgdamas į jo aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo sąlygas, todėl pagrįstai nagrinėjamą bylą sustabdė šio punkto pagrindu.

              Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso  337 straipsnio  1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d.  nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėja                                                                                    Rasa Gudžiūnienė