Bylos Nr. 1S-327-245/2015

              Teisminio proceso Nr. 1-86-2-00029-2010-1

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.14.; 2.5.19.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo D. K. gynėjo advokato Stasio Lileikio skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties, kuria atmestas advokato Stasio Lileikio skundas dėl 2014-11-11 Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus sprendimo Nr. 7-2792 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014-12-08 sprendimo Nr. 2S-6432 panaikinimo,

n u s t a t ė :

D. K. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK)  149 str. 4 d., 153 str., 150 str. 4 d. – 9 metams laisvės atėmimo. 2012-04-05 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu 2011-12-21 Šiaulių apygardos teismo nuosprendis pakeistas ir paskirta galutinė 7 metų laisvės atėmimo bausmė.

2014-11-11 Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus sprendimu Nr. 7-2792 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo 2014-12-08 sprendimu Nr. 2S-6432 atsisakyta teikti nuteistąjį D. K. lygtinio paleidimo komisijai.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi atmetė nuteistojo D. K. advokato S. Lileikio skundą.

Nuteistojo gynėjas advokatas Stasys Lileikis skunde prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutartį ir jo skundą tenkinti. Skunde nurodo, kad buvo keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 157 ir 158 straipsnių redakcijų, galiojusių iki 2012-07- 01 taikymo, sprendžiant nuteistojo prašymą dėl lygtinio paleidimo taikymo. Tačiau Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-01-27 nutartyje iš esmės nebuvo atsakyta nė į vieną skunde nurodytą motyvą dėl teisės normos aiškinimo ir taikymo, o akcentuotas materialinių ir žmogiškųjų resursų panaudojimas be pagrindo ir tikslo ruošiant medžiagą dėl lygtinio paleidimo.

BVK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmės vykdomos pagal jų metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Taigi šis teisės normos galiojimas nėra apspręstas bausmės vykdymo pradžia arba pabaiga. Paskirtąją bausmę D. K. pradėjo vykdyti 2012-05-09, t. y. galiojant BVK 157 straipsnio ir 158 straipsnio 2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1863 (Žin., 2012, Nr. 4-110) redakcijai. Bausmės vykdymo pradėjimo metu paminėtos teisės normos numatė galimybę paduoti prašymą dėl lygtinio paleidimo ir draudimo tokį prašymą pateikti nebuvo (jis atsirado nuo 2012-06-19, priėmus BVK 158 straipsnio 2012-06-05 įstatymo Nr. XI-2040 redakciją). Taigi, yra susidariusi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo kolizija, tai yra, prieštaravimas tarp bausmės vykdymo pradėjimo ir prašymo pateikimo metu galiojusių teisės normų, todėl turi būti taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas. Teisės kreiptis dėl lygtinio paleidimo panaikinimas reiškia nuteistojo teisinės padėties sunkinimą, o tuo pačiu reiškia, jog tai savo esme yra baudžiamasis įstatymas, ypač įvertinant tai, jog BVK 9 straipsnyje nurodyta, kad esant tam tikroms sąlygoms, nuteistųjų teisinė padėtis gali būti švelninama arba griežtinama Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir BVK nustatyta tvarka, tai yra, šie visi įstatymai taikomi neatsietai vienas nuo kito. Todėl BVK negali būti traktuojamas kaip išimtinai procesinis įstatymas, įvertinant tai, kad BVK 158 straipsnis nustato ne lygtinio paleidimo taikymo procedūrą, o lygtinio paleidimo pagrindus, tiksliau - draudimą jį taikyti. Be to, teisės teorijoje neabejojama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, tai yra, teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Dabar galiojančių BVK 157, 158 straipsnių nuostatų taikymas pažeidžia D. K. teisėtų lūkesčių, protingumo ir humanizmo principus, kadangi jau bausmės vykdymo eigoje sankcija nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui faktiškai griežtėja - nepaisant to, koks bausmės dydis numatytas BK ir kokią yra paskyręs teismas, asmuo turėjo galimybę išeiti į laisvę anksčiau nustatyto laiko, o pakeitus lygtinio paleidimo sąlygas reglamentuojančių BVK 157 ir 158 straipsnių nuostatas, tokios galimybės nuteistasis faktiškai neteko. Advokato teigimu, šiuo metu galiojančių BVK 157, 158 straipsnių nuostatų taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nuteistojo D. K. gynėjo advokato Stasio Lileikio skundas atmetamas.

Nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo sąlygas, galiojimo ir taikymo, t. y. nuteistojo D. K. advokatas bando įrodyti, jog ginamajam turėtų būti taikomos tos BVK nuostatos, kurios galiojo tuo metu, kai buvo pradėta vykdyti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu D. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamos nutarties motyvus, skundo argumentus bei pateiktą rašytinę bylos medžiagą, teisinio pagrindo apylinkės teismo nutarties naikinimui nenustatė. Advokatas neteisingai interpretuoja bausmių vykdymo įstatymo galiojimo laike nuostatas, neskiria baudžiamųjų ir procesinių įstatymų ir tai lemia nepagrįstos išvados formulavimą, jog analizuojamu atveju yra susidariusi kolizija, tai yra, prieštaravimas tarp bausmės vykdymo pradėjimo metu ir prašymo pateikimo metu galiojusių teisės normų.

BK 3 str. 3 d. numato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Tuo tarpu BVK numatyta priešinga taisyklė - bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.). Bausmių vykdymo įstatymas nei savo esme, kaip teigia advokatas, nei reglamentuojamais teisiniais santykiais nėra baudžiamasis įstatymas. Teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar kitų poveikio priemonių vykdymo tvarką, yra procesiniai teisės aktai, kurie nelaikytini baudžiamuoju įstatymu.

Pažymėtina ir tai, kad remiantis konstitucine jurisprudencija darytina išvada, jog įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 1998 m. liepos 9 d. ir kt. nutarimai). BVK 158 str. 2 p. atžvilgiu tai nėra padaryta ir tai pagrindžia imperatyvą, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. BVK 3 str. 3 d. nustatyta, kad bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas, tačiau bausmių vykdymo sąlygas ir tvarką nustato bausmių vykdymo kodeksas ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai, baudžiamasis kodeksas nereglamentuoja lygtinio paleidimo sąlygų, o taip pat jame nėra normos, nustatančios, kokiomis aplinkybėmis ar kokiems asmenims lygtinis paleidimas negali būti taikomas, nėra jokio kito galiojančio teisės akto, kuris nustatytų kitas – švelnesnes sąlygas, kurioms esant netaikomas lygtinis paleidimas, išskyrus bausmių vykdymo kodeksą. Kitos galiojančios normos nėra, todėl šiuo atveju nėra įstatymų kolizijos ir taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų kolizija, kai du ar daugiau įstatymų tą patį klausimą reglamentuoja skirtingai, galima tik tarp galiojančių įstatymų, tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar taikytina šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija ar jau nebegaliojanti įstatymo redakcija, todėl analizuojamu aspektu vadovautis BVK 3 str. 3 d. negalima.

Įstatymo numatytą būtinąją bausmės dalį nuteistasis D. K. atliko jau galiojant naujai BVK 158 str. 2 p. redakcijai, prašymas dėl lygtinio paleidimo jam taikymo paduotas pataisos namų administracijai taip pat galiojant naujajai įstatymo redakcijai. Todėl ir sprendžiant klausimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo pagrįstai vadovautasi tuo metu galiojančia teisės norma, numatyta BVK. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BVK 158 str. 2 p. ir nuteistojo advokato skundą atmetė tuo pagrindu, kad nuteistasis negali būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, nes padarė nusikaltimą nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Analogiškos praktikos laikosi tiek Kauno apygardos teismas, tiek ir kitų apygardų teismai (pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis 1S-473-648/2014; Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. 1S-951-332/2014; Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 1S-1827-478/2014).

Analizuojamu atveju apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog pataisos namų administracijai ruošiant lygtinio paleidimo svarstymui reikalingą medžiagą, būtų netikslingai naudojamas žmogiškųjų resursų laikas bei įstaigos turimi materialiniai ištekliai. BVK nuostatos, draudžiančios taikyti lygtinį paleidimą, yra aiškios ir nedviprasmiškos, todėl joks teisėtų lūkesčių principas nėra pažeidžiamas. Įstatymų leidėjas tam tikras veikas pripažįsta itin pavojingomis, todėl ir skirtos bausmės atlikimo sąlygos už šių veikų padarymą yra griežtesnės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti advokato skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi, teismas

n u t a r i a :

nuteistojo D. K. gynėjo advokato Stasio Lileikio skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas                                               Kęstutis Dargužis