ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2024 m. rugpjūčio 26 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stella Nova“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3943-1184/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stella Nova“ ieškinį atsakovui V. Y. dėl nepanaudotos pinigų sumos, skirtos galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Stella Nova“ pareiškė ieškinį atsakovui V. Y. dėl nepanaudotos pinigų sumos, skirtos galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, priteisimo. Teismo prašė: vertinant, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; priteisti iš atsakovo 2103,00 Eur pinigų sumą, ieškovės atsakovui buvusią sumokėtą galimoms (bet nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėse padengti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas yra buvęs ieškovės darbuotojas. Darbo santykių laikotarpiu ieškovė atsakovui mokėjo darbo užmokestį, dienpinigius komandiruotėse, taip pat pinigų sumas, skirtas galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti. Dėl atsakovo darbo specifikos (paprastai du mėnesiai komandiruotėje užsienyje) su juo buvo susitarta, jog sąskaitomis ar čekiais nepagrįsta išlaidoms buvusi skirta suma bus automatiškai užskaitoma kaip atsakovui priklausantis darbo užmokestis ir / ar dienpinigiai. Kitaip tariant, jei ieškovė komandiruotės pradžioje ar jos eigoje į atsakovo sąskaitą įmokėdavo kažkokią sumą pinigų, kurią jis galėtų išleisti įmonės vardu įvairioms su darbu susijusioms reikmėms, tačiau tokių išlaidų nepatirdavo, šie pinigai tapdavo atsakovo nuosavybe kaip jam sumokėtas darbo užmokestis ar dienpinigiai. Tokį susitarimą ir atitinkamą tikrąją šalių valią patvirtina tai, jog atsakovas tokių pinigų ieškovei niekada negrąžino, sutikdamas, kad šie pinigai yra jam sumokėtas darbo užmokestis / dienpinigiai. Atsakovas juos išleisdavo savo asmeninėms reikmėms, o ieškovė niekada nereikalavo atsakovo jų grąžinti. Ieškovė, atsakovui šių pinigų jai negrąžinus (nes jis pagal susitarimą ir neturėjo jų grąžinti), jokių išskaitų iš vėliau atsakovui mokėtino darbo užmokesčio niekada nedarė. Tokiu būdu su atsakovu ieškovė visada atsiskaitydavo laiku ir tinkamai.

3.       Ieškovė nurodė, kad atlikdama nurodytus mokėjimus galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti, 2019-08-02 – 2019-10-18 atsakovui į banko sąskaitą sumokėjo 235,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Išlaidoms“, taip pat mokėjimo paskirtyje nurodydama „Pagal avansines apyskaitas“ ar „Išlaidoms“, atliko tokius bankinius mokėjimus: 2020-01-21 – 118,00 Eur, 2020-01-27 –15,00 Eur, 2020-02-27 – 350,00 Eur ir 2020-04-29 – 1385,00 Eur. Iš viso tokios paskirties pinigų sumų sumokėjo atsakovui 2103,00 Eur.

4.       Ieškovė nurodė, kad jau buvo nagrinėjamas šalių ginčas dėl šalių susitarimo dėl galimoms (bet nepatirtoms) išlaidoms skirtų pinigų užskaitymo kaip darbo užmokesčio / dienpinigių Šiaulių apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. Nr. e2-110-291/2023. Atsakovas 2023-01-16 teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino, kad visi į jo banko sąskaitą darbdavės sumokėti pinigai yra jo nuosavybė, jie laikomi jo darbo užmokesčiu ir dienpinigiais, nepriklausomai nuo įmokos paskirties / pavadinimo. Atsakovas taip pat patvirtino, kad jokių išlaidų komandiruotėse nepatirdavo ir iš ieškovės gautais pinigais jų nedengdavo. Atsakovas teigė, kad jokių iš darbdavės gautų pinigų sumų grąžinti neprivaląs, kadangi visi pinigai yra jo uždirbti ir gauti į sąskaitą kaip darbo užmokestis ar dienpinigiai. Tačiau tiek Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas sprendimą byloje, tiek ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas 2023-06-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A- 362-883/2023 pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies pakeisdamas, buvo kitokios nuomonės, ir tokią pat sumą pinigų (2103,00 Eur), kuri, atsakovo gauta dengti galimoms išlaidoms komandiruotėse, jų nepatyrus, būdavo užskaitoma kaip jo darbo užmokestis / dienpinigiai, atsakovui iš ieškovės priteisė būtent kaip su darbo santykiais susijusių sumų (darbo užmokesčio / dienpinigių) nepriemoką. Atsakovas be jokio teisinio pagrindo iki šiol turimos tokio paties dydžio sumos, gautos galimoms (bet realiai nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėje dengti, geranoriškai ieškovei negrąžino. Tokiu būdu susiklostė neteisinga ir akivaizdžiai nesąžininga ieškovės atžvilgiu situacija, kada atsakovas iš ieškovės yra gavęs ir 2103,00 Eur teismo priteisto, kaip buvusio nesumokėto darbo užmokesčio (taip pat ir netesybų), ir dar kartą lygiai tokią pat sumą anksčiau.

5.       Ieškovė pažymėjo, jog minėtoje byloje esant priimtam ir įsiteisėjusiam procesiniam teismo sprendimui (2023-06-21 Šiaulių apygardos teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-362-883/2023) bei jame pateiktam atitinkamam išaiškinimui, kad pinigų sumos, buvusios skirtos galimoms (bet nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėje dengti negalėjo būti užskaitomos kaip atsakovui mokamas darbo užmokestis / dienpinigiai, nuo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos (nuo 2023-06-21) atsakovui atsirado pareiga šią pinigų sumą, kuria atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita, ieškovei grąžinti, o pastarajai – teisė iš atsakovo to reikalauti. Atsakovui pareigos grąžinti šiuos pinigus neįvykdžius geranoriškai, 2023-09-13 buvo siųstas reikalavimas, tačiau į jį atsakovas niekaip nesureagavo.

6.       Ieškovė nurodė, kad nagrinėjamoje byloje apie pažeistą savo teisę turėjo sužinoti ir sužinojo faktiškai būtent 2023-06-21, Šiaulių apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-362-883/2023 priėmimo dieną. Šiaulių apygardos teismui konstatavus, jog ieškovės ir atsakovo susitarimas dėl atsakovo iš ieškovės gautų, tačiau nepanaudotų pinigų komandiruočių išlaidoms užskaitymo, kaip darbo užmokesčio ar dienpinigių, vis dėlto sudarytas nebuvo, ieškovė sužinojo, jog šie pinigai, iki šiol esantys atsakovo dispozicijoje ir niekada negrąžinti geranoriškai, pastarojo yra užvaldyti neteisėtai (atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs atitinkama suma ieškovės sąskaita). Nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos iki ieškinio pateikimo teismui yra praėję tik pusšešto mėnesio, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Be to, nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius reglamentuoja ne darbo, bet Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), todėl šiam ieškovės ieškiniui turėtų būti taikomas jame įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

7.       A. V. Y. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2023-03-16 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-110-291/2023 nutarta darbdavės ieškinį atmesti, priteisti darbuotojui iš darbdavės 2103,00 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir dienpinigius, 4116,29 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas. Sprendimu nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –DK) 150 straipsnio 1 dalį, išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik DK ar kitų įstatymų nustatytais atvejais. DK 150 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išskaitos gali būti daromos šiais atvejais: 1) grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; 2) grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; 3) atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; 4) išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (DK 58 straipsnis). Darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą (DK 150 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju darbdavė neįrodė tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju, atleidžiant jį iš darbo. Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojui iš darbdavės priteisė jo prašomą neišmokėtą suma. Darbdavė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ji turi prisiimti iš savo aplaidaus, neatsakingo elgesio kylančias pasekmes. 

8.       Atsakovas nurodė, kad 2023-06-21 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-362-883/2023 nutarta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-03-16 sprendimo dalį dėl netesybų dydžio ir bylinėjimosi išlaidų pakeisti. Nutartimi nustatyta, kad ieškovei teigiant, kad dėl darbo specifikos tarp jos ir darbuotojo buvo susitarimas dėl ieškovės nurodyto darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kada mokamos ir atsakovo nepanaudotos sumos pagal avansinę apyskaitą (galimoms išlaidoms) užskaitomos kaip atsakovo darbo užmokestis, ieškovei tenka procesinė pareiga šiuos savo teiginius įrodyti. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų apie tokio susitarimo tarp šalių egzistavimą. Už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Ieškovė yra juridinis asmuo – verslininkas, todėl būtent ji, o ne darbuotojas savo atliktas ūkines operacijas privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. buhalterinės apskaitos dokumentais. Duomenys apie darbdavio darbuotojui sumokėtas sumas turi būti aiškiai identifikuojami, atitikti įstatymų nustatytus reikalavimus.

9.       Atsakovas pažymėjo, kad nei sprendimu, nei nutartimi nenustatyta jokia darbuotojo skola darbdavei, tai patvirtina akivaizdų darbdavės prašymo nepagrįstumą. Darbuotojas visus čekius ieškovės buhalterijai yra pateikęs. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-29 nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 9 punktą, jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Pagal Aprašo 10 punktą, komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad darbuotojui grįžus iš komandiruotės jo būtų reikalaujama grąžinti permoką pagal įmonės perskaičiavimus, kaip tai įtvirtinta Aprašo 10 punkte, todėl darbuotojas pagrįstai galėjo manyti, jog su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujama jas grąžinti. Atleidimo iš darbo dieną darbdavė taip pat nereikalavo jokios permokos iš darbuotojo. Darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavės ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavė atgautų darbuotojui be pagrindo išmokėtas sumas, yra nustatyta speciali tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais (DK 150 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju darbdavė šia teise nepasinaudojo.

10.       Atsakovas nurodė, kad už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakinga darbdavė, o darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavęs sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams. Darbdavė (ieškovė) visą darbo santykių laikotarpį nedariusi išskaitų, nesilaikiusi Aprašo nuostatų, nedetalizavusi darbuotojui išmokamų sumų paskirties, nutraukusi su darbuotoju darbo sutartį negali teigti, kad darbuotojui mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė. Ieškovė elgiasi nesąžiningai – turėdama visus dokumentus apie darbuotojo komandiruotės metu patirtas sąnaudas, piktybiškai inicijuoja nesąžiningus ir nepagrįstus ginčus.

11.       Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, t. y. ji ieškinį grindžia 2019-08-02 – 2019-10-18, 2020-01-21, 2020-01-27, 2020-02-27 ir 2020-04-29 atliktais pavedimais, todėl ieškinio senatis visiems reikalavimams pateikti yra 2022-08-02 – 2023-04-29, o ieškinį pateikė 2023-12-08, praleidusi ieškinio senaties terminą. Atsakovo vertinimu, ieškovė nepagrįstai nurodė, jog apie savo pažeistas teises ji esą sužinojo gavusi teismų sprendimus. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė yra verslo subjektas, darbdavė, ją atstovauja profesionalūs teisininkai, tačiau nepagrįsto reikalavimo dėl tariamos permokos grąžinimo ji nekėlė nei darbo santykių metu, nei nutraukiant darbo santykius, nei ankstesnėse bylose. Atsakovas ieškinį prašė atmesti, kadangi ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu nuspręsta ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės UAB „Stella Nova“ atsakovo V. Y. atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai 1800,29 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės UAB „Stella Nova“ 10,36 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

13.       Teismas atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo atmetė kaip nepagrįstą.

14.       Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė CK 6.421 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo išimčių, taip pat neįrodė ir nepagrįsto praturtėjimo institutui taikytinų būtinųjų sąlygų, atsakovo nesąžiningumo ir sąskaitybos klaidų, todėl nepagrįstas praturtėjimas, kaip civilinių teisių gynimo būdas, sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio permokos ar kaip kito pobūdžio ieškovės atsakovui išmokėtos sumos priteisimo, negali būti taikomas, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovo jam išmokėtų 2103,00 Eur dydžio piniginių lėšų, kurias ieškovė atsakovui yra / buvo sumokėjusi galimoms (bet nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėse padengti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

15.       Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovė (apeliantė) UAB „Stella Nova“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų tenkintas visiškai; alternatyviai nurodytam reikalavimui, apeliacinės instancijos teismui manant, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka rezultatą; net ir tuo atveju, jei dėl kokių nors priežasčių skundžiamo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, apeliacinės instancijos teismas paliktų nepakeistą, perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsakovo atstovei profsąjungai iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinant nuo 1800,29 Eur iki 200,00 Eur; priteisti ieškovei iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė daugelį įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, įtvirtintų tiek įstatyme, tiek suformuotoje teismų praktikoje. Teismas nesivadovavo nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalimi, nei CPK 265 straipsnio 1 dalimi, pažeidė ir CPK 263 straipsnio 2 dalį. Teismas netyrė ir nevertino svarbių byloje esančių įrodymų, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodyta jokių priežasčių, dėl kurių tokie įrodymai būtų atmesti. Teismas neturėjo galimybės spręsti apie gautų faktinių duomenų tikrumą, kadangi nenustatė nei juos patvirtinančių įrodymų sąsajumo, nei leistinumo, nei tarpusavio ryšio ar pakankamumo, nesivadovavo jokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo akcentuojamais logikos dėsniais ar teisingumo bei protingumo kriterijais.

15.2.                      Teismas bylą nagrinėjo ne pagal joje, o pagal ankstesnėje byloje ieškovės pareikštą reikalavimą, kuris jau buvo išnagrinėtas ir atmestas. Ieškovė, remdamasis ankstesnėje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, reikalavo iš atsakovo jai priteisti kitą (nors ir tokio paties dydžio) pinigų sumą, kuri, tiek vadovaujantis įstatymu, tiek ir įsiteisėjusiu bei įvykdytu ankstesniu šalims įstatymo galią turinčiu procesiniu teismo sprendimu, nėra atsakovo darbo užmokestis ir / ar dienpinigiai. Priteistą darbo užmokestį / dienpinigius ieškovė atsakovui sumokėjo būtent teismo nutarties ankstesnėje byloje pagrindu, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė būtent šį atsakovo praturtėjimą laiko nepagrįstu. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kaip tik ir rėmėsi ankstesnėje byloje teismo konstatuota aplinkybe, jog toje byloje ieškovė neįrodė, kad ginčo suma (2103,00 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis, ir, atitinkamai, neįrodė buvus tarp šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kada darbuotojo nepanaudotos išlaidos būtų užskaitomos kaip darbo užmokestis. Teismas nesuprato, kad ieškovė nekvestionuoja ankstesnio įsiteisėjusio teismo sprendimo, o kaip tik juo bei jame konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis remiasi dabartinėje byloje. Teismas netyrė ir nevertino svarbaus byloje esančio įrodymo – paties atsakovo paaiškinimų, duotų ne tik dabartinėje, bet ir ankstesnėje byloje. Aplinkybę, kad jokių išlaidų atsakovas komandiruotėse nėra patyręs, buvo konstatavęs Šiaulių apygardos teismas ankstesnėje byloje, remdamasis paties atsakovo paaiškinimais. Būtent tokia paties atsakovo patvirtinta aplinkybė ir leidžia spręsti apie be pagrindo gautų (ir iki šiol negrąžintų) pinigų paskirtį, kadangi ieškovė šiuos pinigus atsakovui sumokėjo tam atvejui, jei šis komandiruotėse patirtų kokių nors išlaidų, jie buvo skirti būtent tokioms išlaidoms padengti, tačiau jokių išlaidų atsakovas nepatyrė ir gautų pinigų negrąžino. Teismas visiškai nesivadovavo CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog pagrindas, kuriuo įgytas turtas, gali išnykti ir vėliau, o pats turtas tokiu atveju laikomas įgytu be pagrindo.

15.3.                      Teismas nepagrįstai taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą išimtį, kad negali būti išreikalaujama suma, be pagrindo išmokėta kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Ieškovė ir neįrodinėjo sąskaitybos klaidos. Atsakovo nesąžiningumas būtų aktualus būtent tuo atveju, jei ieškovės reikalaujama grąžinti suma būtų buvusi jam išmokėta kaip darbo užmokestis ir / ar jam prilygintos išmokos. Ieškovės reikalaujama suma nėra atsakovo darbo užmokestis ir jam prilyginta išmoka, šią aplinkybę patvirtino teismas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu ankstesnėje byloje atsakovui iš ieškovės priteisdamas neišmokėtą darbo užmokestį, o ieškovė šį teismo sprendimą įvykdė.

15.4.                      Nepagrįstai gauto turto gavėjas gali ir sąžiningai klysti. Šiuo atveju atsakovas galėjo sąžiningai klysti, visus bet kokiu pagrindu iš darbdavio gautus pinigus laikydamas sau priklausančiu darbo užmokesčiu ir / ar dienpinigiais. Tačiau teismui išnagrinėjus ankstesnę šalių bylą ir joje įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu konstatavus, kokios paskirties pinigų sumas (darbo užmokestį ar kitokias) ieškovė atsakovui mokėjo ir būtent kada tai padarė, atsakovas privalėjo tokį buvusį galimą savo klydimą suvokti, taigi ir suprasti, kad darbdavės jam buvusios išmokėtos pinigų sumos, skirtos galimoms, bet nepatirtoms išlaidoms komandiruotėse padengti, nėra jo darbo užmokestis ar dienpinigiai, ir šias be pagrindo įgytas lėšas darbdavei grąžinti. Tas pats pasakytina ir apie ieškovę – anksčiau sąžiningai klydusi dėl savo ir atsakovo susitarimo dėl kitokios paskirties pinigų įskaitymo kaip darbo užmokesčio ar dienpinigių, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus aplinkybę apie tokio susitarimo nebuvimą, ieškovė šį savo klydimą suprato ir, teismo sprendimą įvykdžiusi (sumokėjusi atsakovui trūkstamą darbo užmokestį / dienpinigius), pasinaudojo savo įstatymine teise pareikalauti iš atsakovo nepagrįstai turimo pertekliaus. Dabartinėje byloje teismui priėmus skundžiamą sprendimą, buvo apgintas dabar jau tikrai nebegalintis sąžiningai klysti atsakovas, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, atsižvelgiant į DK 2 straipsnio įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai; priešingu atveju, darbuotojui įvykdžius teisės pažeidimą ir jo neištaisius, būtų ginamas nesąžiningas asmuo. Atsakovas iki šiol yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita.

15.5.                      Atsakovas yra patyręs akivaizdžiai perteklinių bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė 2024-02-19 pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kurį pasirašė jo atstovė Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga. Kitas atsakovo atstovas advokatas į bylą įstojo tik 2024-04-12 ir tik tada pirmą kartą pateikė atstovavimo sutartį. Teismui pateiktoje teisinių paslaugų suvestinėje nurodyta, kad, ruošiant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be kita ko, buvo susipažinta su bylos medžiaga, kai to padaryti vėliau į bylą įstojęs atsakovo atstovas netgi neturėjo galimybės, nes jam tuo metu dar nebuvo suteikta prieiga prie bylos. Be to, šioje suvestinėje yra ir kitų akivaizdžių klaidų (be kitų veiksmų nurodytas ir atstovavimas 2022-10-03 parengiamajame posėdyje, kada byla dar nebuvo prasidėjusi), tačiau teismas atsakovui vis tiek priteisė visas jo deklaruotas bylinėjimosi išlaidas, remdamasis tik prielaidomis. Teismas neturėjo pagrindo atitinkamos atsakovo bylinėjimosi išlaidų dalies pripažinti būtinomis ir pagrįstomis bei šių išlaidų skirstyti.

16.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. Y. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1.                      Ieškovę ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, taigi darytina išvada, kad nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios nuostatos netaikytinos ir ieškinys atmestinas vien dėl šios priežasties.

16.2.                      Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

16.3.                      Teismų procesiniuose sprendimuose nenustatyta darbuotojo skola darbdavei. Atsakovas nenurodė ir netvirtino, kad neatsiskaitė su darbdave už patirtas komandiruotės sąnaudas, priešingai – nurodė, kad darbdavė jam liko skolinga 1500,00 Eur – 6000,00 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, kurias apskaičiavo atsakovo atstovė Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga.

16.4.                      Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad darbuotojui grįžus iš komandiruotės jo būtų reikalaujama grąžinti permoką pagal įmonės perskaičiavimus, todėl darbuotojas pagrįstai galėjo manyti, jog su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais bei nebus reikalaujama jas grąžinti.

16.5.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo atstovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. 

Dėl faktinių bylos aplinkybių

10.       Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2019-02-15 ieškovė UAB „Stella Nova“ ir atsakovas V. Y. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas įdarbintas (duomenys neskelbtini), nustatant jam darbo užmokestį – 725,00 Eur (neatskaičius mokesčių) plius dienpinigiai, numatyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Darbo sutartimi nustatyta, kad atlyginimas ir dienpinigiai mokami vieną kartą per mėnesį iki 25 dienos, ir yra mokami bankiniu pavedimu arba grynais pinigais. Darbo sutartis pasibaigė 2022-01-11 darbuotojo iniciatyva.

11.       Darbo santykių metu ieškovė atsakovui per keletą kartų atliko mokėjimus galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti. Laikotarpiu nuo 2019-08-02 iki 2019-10-18 ieškovė atsakovui į banko sąskaitą sumokėjo 235,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Išlaidoms“; taip pat mokėjimo paskirtyje nurodydama „Avansine apyskaita“, „Išlaidom. Avansinė apyskaita“, „Avansinė apyskaita, išlaidom“ atliko bankinius mokėjimus: 2020-01-21 – 118,00 Eur, 2020-01-27 – 15,00 Eur, 2020-02-27 – 350,00 Eur ir 2020-04-29 – 1385,00 Eur. Iš viso tokios paskirties pinigų sumos ieškovės atsakovui sumokėta 2103,00 Eur.

12.       Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei į bylą pateiktų teismų procesinių sprendimų nustatyta, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo kilęs ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju ir netesybų. Ieškovė kreipėsi į teismą, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos sprendimu, ir prašė pripažinti atsakovo V. Y. reikalavimą priteisti jam su darbo santykiais susijusias išmokas (2103,00 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir / ar dienpinigių bei netesybų) neteisėtu.

13.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023-03-16 sprendimu ieškovės UAB „Stella Nova“ ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui V. Y. iš ieškovės 2103,00 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir dienpinigių bei 4116,29 Eur netesybas. Šioje byloje atsakovas neigė iš darbdavės gavęs kokius kitus mokėjimus, išskyrus atlygį už darbą. Darbdavė teigė, kad atsakovas komandiruočių metu išlaidų nepatyrė, todėl darbdavė išlaidoms skirtas sumas užskaitė kaip darbo užmokestį ar dienpinigius. Teismas konstatavo, kad darbdavė neįrodė tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju, atleidžiant jį iš darbo.

14.       Šiaulių apygardos teismo 2023-06-21 nutartimi buvo pakeista Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-03-16 sprendimo dalis dėl netesybų dydžio bei priteista atsakovui V. Y. iš ieškovės UAB „Stella Nova“ 2103,00 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis ir dienpinigiai bei 2225,02 Eur netesybos ir kt. Byloje ieškovė laikėsi pozicijos, jog jos atsakovui pervestos 2103,00 Eur lėšos (mokėjimo paskirtyse nurodytos kaip „Išlaidom. Avansinė apyskaita“) turėtų būti vertinamos ir skaičiuojamos kaip atsakovui išmokėtas darbo užmokestis, nes toks buvo darbdavės ir darbuotojo susitarimas; sumos buvo pervedamos iš anksto būsimoms atsakovo išlaidoms, atsakovui jų neišleidus, jos buvo užskaitomos kaip darbo užmokestis ir (ar) dienpinigiai. Apeliacinis instancijos teismas sprendė, jog ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų egzistavus darbuotojui aiškiai suprantamam susitarimui dėl ieškovės nurodytos darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, vertintina, kad šie teiginiai neįrodyti. Teismas konstatavo, kad ieškovė, kaip atsakovo darbdavė, neįrodė, jog ginčo suma (2103,00 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis, neįrodė buvus tarp šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kada darbuotojo nepanaudotos išlaidos būtų užskaitomos kaip darbo užmokestis. Teismas atkreipė dėmesį, jog nesant įrodymų apie tarp ieškovės ir darbuotojo buvusį susitarimą dėl darbo užmokesčio mokėjimo ieškovės nurodytu būdu, ieškovės nurodyti veiksmai dėl atsakovui pervestų ir atsakovo nepanaudotų lėšų įskaitymo į darbo užmokestį galėjo būti atlikti remiantis DK 150 straipsnio nuostatomis, kaip išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio, tačiau į bylą surinkti įrodymai neleidžia spręsti, kad minėta teise ieškovė tinkamai pasinaudojo.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

15.       Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, jog rėmėsi ankstesnėje byloje teismo konstatuota aplinkybe, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo suma (2103,00 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis, ir, atitinkamai, neįrodė buvus tarp šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kada darbuotojo nepanaudotos išlaidos būtų užskaitomos kaip darbo užmokestis. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesuprato, kad ieškovė nekvestionuoja ankstesnio įsiteisėjusio teismo sprendimo, o kaip tik juo bei jame konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis remiasi dabartinėje byloje. Būtent paties atsakovo patvirtintos aplinkybės, jog jokių išlaidų komandiruotėse jis nėra patyręs, ir leidžia spręsti apie be pagrindo gautų (ir iki šiol negrąžintų) pinigų paskirtį, kadangi ieškovė šiuos pinigus atsakovui sumokėjo tam atvejui, jei šis komandiruotėse patirtų kokių nors išlaidų, jie buvo skirti būtent tokioms išlaidoms padengti, tačiau jokių išlaidų atsakovas nepatyrė ir gautų pinigų negrąžino. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog pagrindas, kuriuo įgytas turtas, gali išnykti ir vėliau, o pats turtas tokiu atveju laikomas įgytu be pagrindo.

16.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).

17.       Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

18.       Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023). Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą. Šios aplinkybės bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).

19.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbo santykių metu ieškovė atsakovui per keletą kartų atliko mokėjimus galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti (laikotarpiu nuo 2019-08-02 iki 2019-10-18 ieškovė atsakovui į banko sąskaitą sumokėjo 235,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Išlaidoms“; taip pat mokėjimo paskirtyje nurodydama „Avansine apyskaita“, „Išlaidom. Avansinė apyskaita“, „Avansinė apyskaita, išlaidom“ atliko bankinius mokėjimus: 2020-01-21 – 118,00 Eur, 2020-01-27 – 15,00 Eur, 2020-02-27 – 350,00 Eur ir 2020-04-29 – 1385,00 Eur, iš viso – 2103,00 Eur).

20.       Ieškinyje ieškovė nurodė, kad darbo santykių laikotarpiu ji atsakovui mokėjo darbo užmokestį, dienpinigius komandiruotėse, taip pat pinigų sumas, skirtas galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti; su atsakovu buvo susitarta, jog sąskaitomis ar čekiais nepagrįsta išlaidoms buvusi skirta suma bus automatiškai užskaitoma kaip atsakovui priklausantis darbo užmokestis ir / ar dienpinigiai; tokį susitarimą ir atitinkamą tikrąją šalių valią patvirtina tai, jog atsakovas tokių pinigų ieškovei niekada negrąžino, sutikdamas, kad šie pinigai yra jam sumokėtas darbo užmokestis / dienpinigiai; atsakovas juos išleisdavo savo asmeninėms reikmėms, o ieškovė niekada nereikalavo atsakovo jų grąžinti; ieškovė, atsakovui šių pinigų jai negrąžinus, jokių išskaitų iš vėliau atsakovui mokėtino darbo užmokesčio niekada nedarė. Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, jog remiasi ankstesnėje byloje teismo konstatuota aplinkybe, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo suma (2103,00 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis, ir, atitinkamai, neįrodė buvus tarp šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kada darbuotojo nepanaudotos išlaidos būtų užskaitomos kaip darbo užmokestis. Ankstesnėje byloje būtent paties atsakovo patvirtinta aplinkybė, jog jokių išlaidų komandiruotėse jis nėra patyręs, leidžia spręsti apie be pagrindo gautų (ir iki šiol negrąžintų) pinigų paskirtį, kadangi ieškovė šiuos pinigus atsakovui sumokėjo tam atvejui, jei šis komandiruotėse patirtų kokių nors išlaidų, jie buvo skirti būtent tokioms išlaidoms padengti, tačiau jokių išlaidų atsakovas nepatyrė ir gautų pinigų negrąžino.

21.       Ankstesnę bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė neįrodė tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju, atleidžiant jį iš darbo, neįrodė, jog ginčo suma (2103,00 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis, neįrodė buvus tarp šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kada darbuotojo nepanaudotos išlaidos būtų užskaitomos kaip darbo užmokestis.

22.       CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus kai turto negalima išreikalauti CK 6.241 straipsnyje nustatytais atvejais (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

23.       Kaip jau minėta, viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų – atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo. Nagrinėjamos civilinės bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės nurodytos sumos (iš viso – 2103,00 Eur) atsakovui buvo mokamos šalis siejant darbo santykiams. Taigi akivaizdu, jog ginčo suma atsakovui tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam pagrindui. Apeliaciniame skunde ieškovė, atsižvelgdama į ankstesnėje byloje teismų priimtus procesinius sprendimus, akcentuoja, jog anksčiau sąžiningai klydusi dėl savo ir atsakovo susitarimo dėl kitokios paskirties pinigų įskaitymo kaip darbo užmokesčio ar dienpinigių, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus aplinkybę apie tokio susitarimo nebuvimą, ieškovė šį savo klydimą suprato ir, teismo sprendimą įvykdžiusi (sumokėjusi atsakovui trūkstamą darbo užmokestį / dienpinigius), pasinaudojo savo įstatymine teise pareikalauti iš atsakovo nepagrįstai turimo pertekliaus.

24.       Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju ieškovė, apskaičiuodama bei išmokėdama atsakovui darbo užmokestį ir / ar dienpinigius, nesilaikė DK įtvirtintų nuostatų dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos ir terminų, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tokiu būdu ieškovė prisiėmė tokių savo veiksmų neigiamų padarinių riziką. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų – šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavės ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nenumatytas. DK 150 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais. Taigi ieškovės nurodyti veiksmai dėl atsakovui pervestų ir atsakovo nepanaudotų lėšų įskaitymo į darbo užmokestį galėjo būti atlikti remiantis DK 150 straipsnio nuostatomis, kaip išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio, tačiau tokia teise ieškovė nepasinaudojo.

25.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo institutui taikytinų būtinųjų sąlygų visumos. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės ieškinys šiuo atveju atmestas pagrįstai.

26.       Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą išimtį, pažymėtina, kad pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog galiojančiuose teisės aktuose yra pateikiama tik sąvokos „darbo užmokestis“ samprata, o sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ samprata nėra pateikta. Teisės aktuose nesant pateiktos sąvokos „darbo užmokesčiui prilygintos išmokos“ sampratos, šios sąvokos turinys aiškintinas nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, remiantis sisteminiu DK normų aiškinimu bei atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamoje praktikoje konkrečiose bylose pateiktus jos turinio aiškinimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis darbo užmokesčio požymis – jis mokamas už atliktą darbą pagal jo kiekį ir kokybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019). Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Kadangi darbo užmokestį moka darbdavys už atliekamą pagal darbo sutartį darbą, šiuo atveju ieškovės mokėta ginčo suma galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti prilyginama darbo užmokesčiui. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į ankstesnėje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus. Taigi nagrinėjamu atveju CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas ribojimas išreikalauti be pagrindo įgytą turtą netaikytinas.

27.       Apeliaciniame skunde ieškovė pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė daugelį įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, įtvirtintų tiek įstatyme, tiek suformuotoje teismų praktikoje, teismas netyrė ir nevertino svarbių byloje esančių įrodymų, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodyta jokių priežasčių, dėl kurių tokie įrodymai būtų atmesti, teismas neturėjo galimybės spręsti apie gautų faktinių duomenų tikrumą, kadangi nenustatė nei juos patvirtinančių įrodymų sąsajumo, nei leistinumo, nei tarpusavio ryšio ar pakankamumo.

28.       Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų tyrimu ir vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika CPK reglamentuojamais įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir kt.).

29.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017).

30.       Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).

31.       Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-1075/2021).

32.       Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023). Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems. Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2018; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023; 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024).

33.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į nagrinėjamą bylą pateiktus rašytinius įrodymus, šalių teiktus paaiškinimus (teiktus ne tik nagrinėjamoje, bet ir ankstesnėje byloje), įsiteisėjusius teismų procesinių sprendimus, konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo įvertinti apeliaciniame skunde ieškovės nurodyti argumentai, bylos aplinkybės, nurodyti įrodymai, kuriuos išanalizavus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

34.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovas yra patyręs akivaizdžiai perteklinių bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovui priteisė visas jo deklaruotas bylinėjimosi išlaidas, remdamasis tik prielaidomis; teismas neturėjo pagrindo atitinkamos atsakovo bylinėjimosi išlaidų dalies pripažinti būtinomis ir pagrįstomis bei šių išlaidų skirstyti.

35.       Iš civilinės bylos duomenų nustatyta, kad 2020-07-31 tarp Lietuvos profesinių sąjungų Alijanso (skėtinės organizacijos, kurios narė organizacija yra Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga) ir advokato G. B. buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis Nr. 2020/07/31. 2020-11-05 tarp Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (atsakovo atstovės 2021-11-24 atstovavimo sutarties pagrindu) ir advokato G. B. buvo sudaryta atstovavimo sutartis Nr. 2020/11/05. Advokatas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, kad šioje byloje atsakovui buvo suteiktos teisinės paslaugos, kurias apmokėjo Lietuvos vežėjų sąjungos skėtinė organizacija – Lietuvos profesinių sąjungų Alijansas; 1800,29 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti patvirtina advokato išrašyta sąskaita už teisines paslaugas, jos apmokėjimą patvirtinantis banko išrašas ir Lietuvos profesinių sąjungų Alijanso raštiškas patvirtinimas dėl teisinių paslaugų apmokėjimo. Iš teisinių paslaugų suvestinės (nuo 2024-02-19 iki 2024-04-15) nustatyta, jog buvo suteiktos šios paslaugos: susipažinimas su civilinės bylos medžiaga, teisinės konsultacijos, įrodymų rinkimas, prašymo dėl sprendimo už akių panaikinimo parengimas ir pateikimas teismui, atstovavimas teismo posėdyje. Iš 2024-04-11 sąskaitos Nr. 2024-04-11 nustatyta, jog už suteiktas paslaugas (įrodymų rinkimas, susipažinimas su byla, procesinių dokumentų rengimas, atstovavimas) mokėtina suma – 1800,00 Eur; iš pateiktų įrodymų dėl pervedimų eurais įkainių verslo klientams nustatyta, kad buvo patirta 0,29 Eur išlaidų už bankinį mokestį už padarytą bankinį pinigų pavedimą. Iš 2024-04-12 banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad Lietuvos profesinių sąjungų Alijansas atliko 1800,00 Eur mokėjimą advokatui G. B., mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Už V. Y., a/k (duomenys neskelbtini) civilinė byla Nr. e2-3943-1184/2024, SF Nr. 2024-04-11“. Į bylą pateiktas 2021-01-15 raštiškas patvirtinimas, iš kurio nustatyta, kad Lietuvos profesinių sąjungų Alijansas patvirtina, kad su advokatu G. B. 2020-07-31 yra sudarę teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią tiek jam, tiek jo šakinei narei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai advokatas teikia teisines paslaugas, kurias apmoka išimtinai Lietuvos profesinių sąjungų Alijansas. Prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo teisme buvo gautas 2024-02-20, teismo posėdis, kuriame advokatas G. B. dalyvavo, byloje įvyko 2024-04-15.

36.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo atsakovo atstovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio bei pagrįstumo. Tokių išvadų ieškovės nurodyti argumentai (dėl prieigos prie civilinės bylos, klaidingos posėdžio datos) nepaneigia.

37.       Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, kadangi jie skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).        

Dėl bylos procesinės baigties

38.       Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Ieškovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

40.       Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, spręstinas klausimas dėl atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismui pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodyta, jog atsakovui buvo suteiktos advokato paslaugos, kurias apmokėjo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos skėtinė organizacija – Lietuvos profesinių sąjungų Alijansas, bendra bylinėjimosi išlaidų suma – 1800,29 Eur. Teismui pateikta 2024-07-18 sąskaita už teisines paslaugas (susipažinimas su apeliaciniu skundu, atsiliepimo parengimas ir pateikimas teismui), kurios suma – 1800,00 Eur, 2024-07-19 banko sąskaitos išrašas, patvirtinantis apie 1800,00 Eur sumos sumokėjimą advokatui už teisines paslaugas. Teismo prašoma priteisti tiesiogiai Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai iš UAB „Stella Nova“ 1800,29 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

41.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

42.       Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, į atsakovo pateikto procesinio dokumento (atsiliepimo į apeliacinį skundą) turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, minėtas rekomendacijas, protingumo bei sąžiningumo principus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra nepagrįstas ir pernelyg didelis (nors ir neviršija rekomendacijose nustatyto galimo šių išlaidų dydžio), todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į pateikto procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodyti ir argumentai, kurie buvo nurodyti ir procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad šiuo atveju ieškovės apeliacinio skundo netenkinant, iš ieškovės UAB „Stella Nova“ atsakovo V. Y. atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai priteistina 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Stella Nova“ (j. a. k. 300035844) atsakovo V. Y. (a. k. (duomenys neskelbtini) atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (j. a. k. 300512523) 900,00 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                       Birutė Simonaitienė