Administracinė byla Nr. A-5449-575/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01060-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „SVP namai“ ir atsakovo Kauno rajono savivaldybės, atstovaujamos Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybei, atstovaujamai Kauno rajono savivaldybės administracijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Baltų žemės“, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, V. A. Š., uždaroji akcinė bendrovė „Fretas“) dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir RUAB) „SVP namai“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 1 063 433,59 Eur turtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. ĮS-682 „Dėl sklypų sujungimo ir padalijimo detaliųjų planų“ patvirtino sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Kauno r., detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas). Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymais Nr. 02-05-10693 ir Nr. 02-05-10694 „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ir žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo“ buvo nustatyti suformuotų žemės sklypų kadastriniai duomenys bei naudojimo būdas ir pobūdis. Kauno rajono savivaldybė 2006 m. gruodžio 27 d. išdavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Baltų žemės“ statybos leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), o 2007 m. birželio 11 d. – leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini). UAB „Baltų žemės“ statybos leidimai buvo išduoti vieno buto (110 ar 118 m2, 7 m aukščio) gyvenamųjų namų statybai.
3. UAB „Baltų žemės“ 2007 m. balandžio 23 d. pardavė minėtus žemės sklypus UAB „Lokys“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „SVP namai“). Pagal sutarties priedą pirkėjui perduodamas projektas su statybos leidimais dėl sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dėl kitų minėtų sklypų ((duomenys neskelbtini)) tokios nuorodos nėra. Kauno rajono savivaldybė 2007 m. spalio 2 d. išdavė UAB „Lokys“ statybos leidimus naujų gyvenamųjų namų statybai sklypuose, esančiuose Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini). UAB „Lokys“ statybos leidimuose statybos objektas nurodomas penkių, šešių ar aštuonių butų (141–196 m2, 11,58–11,77 m aukščio) gyvenamasis namas.
4. Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2010 m. liepos 7 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, ginčydamas RUAB „SVP namai“ nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų detalųjį planą bei jo pagrindu priimtus apskrities viršininko įsakymus, šių dokumentų pagrindu suformuotuose sklypuose statybą leidžiančius dokumentus, remdamasis tuo, kad priimant ginčijamus administracinius sprendimus nebuvo atsižvelgta į tai, jog teritorijoje yra Kultūros vertybių registre įregistruota nekilnojamoji kultūros vertybė – dvaro sodybos fragmentai.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu prokuroro prašymą patenkino konstatavęs, kad nei teritorijų planavimo procese, nei statybos procese nedalyvavo už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija, kaip buvo privaloma pagal teisės aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 nusprendė Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. LVAT konstatavo, kad tvirtinant detalųjį planą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktas. LVAT nurodė, kad rengiant bei tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeisti imperatyvūs Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punkto ir 10 dalies reikalavimai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti administracinio sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą ir naikinti dalį detaliojo plano. Detaliojo planavimo metu pažeidus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnį, nustatantį Kultūros paveldo departamento atstovo šiame procese dalyvavimą, kartu buvo pažeisti ir teisės aktai, įgyvendinantys Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą – Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 30 punktas bei Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 44.2 punktas. Pirmosios instancijos teismui panaikinus dalį detaliojo plano, pagrįstai buvo panaikinti ir išduoti statybos leidimai, leidžiantys statybą detaliuoju planu suformuotuose žemės sklypuose.
6. RUAB „SVP namai“ priklausančių žemės sklypų detalusis planas ir kiti išvestiniai dokumentai buvo panaikinti dėl to, jog Kauno rajono savivaldybė netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to RUAB „SVP namai“ patyrė didelę žalą (tiesioginius nuostolius) bei turto vertės sumažėjimą (netiesioginius nuostolius). Iš LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutarties matyti, kad Kauno rajono savivaldybė, priimdama administracinius aktus, kuriuos teismas vėliau panaikino kaip neteisėtus, nesilaikė nei bendrųjų teisės principų, nei viešojo administravimo principų, akivaizdžiai pažeidė įstatymo viršenybės principą. RUAB „SVP namai“ įsigijo žemės sklypus, kuriems buvo patvirtinti detalieji planai ir išduoti statybos leidimai. Teismams dėl neteisėtų Kauno rajono savivaldybės veiksmų panaikinus žemės sklypų detaliuosius planus ir statybos leidimus, RUAB „SVP namai“ ir toliau liko žemės sklypų savininkė, tačiau šių sklypų teisinis statusas iš esmės pasikeitė (žemės sklypai tapo be detaliojo plano ir statybos leidimų), dėl to RUAB „SVP namai“ patyrė tiesioginius nuostolius (išlaidos už projektavimo darbus, bankui sumokėtos palūkanos) ir netiesioginius nuostolius (turto vertės sumažėjimą). Ši aplinkybė parodo, jog administracinių aktų panaikinimas dėl Kauno rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų turėjo tiesioginės įtakos RUAB „SVP namai“ teisėms, laisvėms ir interesams, t. y. sukėlė neigiamas teisines pasekmes. RUAB „SVP namai“ dėl administracinių aktų panaikinimo iš viso patyrė 1 063 433,59 Eur nuostolių.
7. Paaiškėjus, kad žemės sklypai yra kultūros vertybės teritorija ir dėl to panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo nustatytas žemės sklypų naudojimo būdas ir žemės sklypai suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, Kultūros vertybių teritorijoje esančiuose žemės sklypuose jokia komercinė veikla tapo negalima. Taigi pareiškėjas prarado galimybę žemės sklypus panaudoti gyvenamųjų namų statybai ir taip prarado galimybę siekti steigimo dokumentuose numatyto tikslo – pelno gavimo. Pareiškėjas patyrė 665 909,61 Eur tiesioginių nuostolių, susijusių su žemės sklypų įsigijimu, vystymu ir valdymu, kuriuos sudaro 459 593,05 Eur žemės sklypų įsigijimo kaštai, 1 148,98 Eur išlaidos notarui už pirkimo–pardavimo sandorių tvirtinimą, 111 503,07 Eur išlaidos už projektavimo darbus, 19 596,79 Eur palūkanos, sumokėtos AB Parex bankui, kuris finansavo žemės sklypų įsigijimą laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2008 m. sausio 4 d., ir 74 067,08 Eur palūkanos, sumokėtos AB SEB bankui, kuris refinansavo žemės sklypų įsigijimą.
8. Kauno apygardos administraciniam teismui ir LVAT panaikinus žemės sklypų detalųjį planą, statybos leidimus ir kitus išvestinius administracinius aktus, RUAB „SVP namai“ žemės sklypų vertė žymiai sumažėjo, nes žemės sklypų paskirties nustatymas pripažintas neteisėtu. Nors RUAB „SVP namai“ ir toliau liko žemės sklypų savininkė, tačiau šių sklypų teisinis statusas iš esmės pasikeitė, dėl to sklypai prarado buvusią rinkos vertę. Pagal pateiktus turto vertinimus žemės sklypų rinkos vertė, atsižvelgiant į jų naudojimo paskirtį, įsigijimo metu buvo 1 070 435,59 Eur. Pagal teismui pateiktas 2015 m. turto vertinimo ataskaitas šiuo metu ji siekia tik 6 601,30 Eur.
9. Iš 22 žemės sklypų, vykdant Kauno apygardos teismo patvirtintą pareiškėjo restruktūrizavimo planą, buvo parduotas 21 žemės sklypas už bendrą 6 000 Eur kainą. Neparduotas vienas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kauno r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė pagal turto vertinimo ataskaitą yra 1 002,00 Eur. Didesnės kainos pardavimo procese nepasiūlė nė vienas pirkėjas.
10. Po žemės sklypų pardavimo vykdant Kauno apygardos teismo patvirtintą pareiškėjo restruktūrizavimo planą bendrovės tiesioginius nuostolius sudaro skirtumas tarp buvusios turto rinkos vertės, nustatytos 2007 m. spalio 10 d., ir parduotų žemės sklypų vertės 2018 m. balandžio 24 d. (jų pardavimo metu), kuris yra 902 248,38 Eur (908 248,38 Eur – 6 000,00 Eur).
11. Bendrovės netiesioginius nuostolius sudaro skirtumas tarp turto rinkos vertės, nustatytos 2007 m. spalio 10 d., ir turto rinkos vertės, nustatytos 2015 m. kovo 25 d., kuris yra 161 185,21 Eur (162 187,21 Eur – 1 002,00 Eur) (atėmus neparduoto žemės sklypo kainą), todėl bendrovė iš viso dėl administracinių aktų panaikinimo patyrė 1 063 433, 59 Eur nuostolių.
12. Pareiškėjas teigė, jog 1 063 433,59 Eur dydžio nuostoliai susidaro iš 665 909,61 Eur dydžio tiesioginių nuostolių, kurie tėra tik bendrųjų nuostolių sudėtinis komponentas, susideda iš 902 248,38 Eur realių nuostolių, patirtų pardavus žemės sklypus ir 161 185,21 Eur nuostolių (vertės netekimo) dalies.
13. Atsakovas Kauno rajono savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
14. Atsakovas paaiškino, kad LVAT 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotos teismų praktikos apibendrinime atkreipiamas dėmesys į tai, jog administracinio akto panaikinimas pats savaime nereiškia, kad yra nustatyti neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 ar 6.271 straipsnių prasme, tai iš esmės reiškia, jog prejudicinis šiuo atveju yra tik pats faktas, kad administracinis aktas buvo panaikintas, tačiau tai nereiškia, kad jis yra neteisėtas CK prasme, nes ginče dėl akto panaikinimo jo teisėtumo klausimas yra sprendžiamas ne pagal CK, bet pagal viešosios (administracinės) teisės normas.
15. Nei LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartyje, nei pareiškėjo skunde nėra nurodoma, kokiu (-iais) teisės aktu (-ais) atsakovas buvo įpareigotas tikrinti Kultūros vertybių registrą, kai kultūros vertybė nėra registruota Nekilnojamojo turto registrų centro duomenų bazėje. Nei Kauno apygardos administracinis teismas sprendime, nei LVAT nutartyje nenurodė teisės aktų, kuriais vadovaudamasis atsakovas privalėjo tikrinti Kultūros vertybių registrą, kadangi išduodant planavimo sąlygų sąvadą ir priimant kitus administracinius aktus, susijusius su pareiškėjo žemės sklypais, viešajame registre nekilnojamojo turto kultūros vertybė nebuvo registruota. Pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi nenurodė teisės akto, kurį ši pažeidė, priimdama administracinius aktus dėl pareiškėjo žemės sklypų.
16. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip buvo apskaičiuota 459 593,05 Eur suma už įsigytus žemės sklypus, kurių paskirtis – kita. Kaip matyti iš 2007 m. balandžio 23 d. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties 3 punkto, bendra viso turto kaina – 2 854 000 Lt. Analizuojant minėtos sutarties 2 punktą matyti, kad pareiškėjas sutartimi įsigijo tik vieną žemės sklypą, kurio paskirtis – žemės ūkio, ir už šį žemės sklypą sumokėjo 140 000 Lt, likusieji įsigyti žemės sklypai yra kitos paskirties, kurių bendra įsigijimo vertė sudaro 2 714 000 Lt.
17. Kauno apygardos administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikinus dalį detaliojo plano ir jo pagrindu priimtus kitus administracinius aktus, pareiškėjo daiktinės teisės į žemės sklypus panaikintos nebuvo. Pareiškėjo patikslintame skunde nurodyta aplinkybė, kad dėl priimtų teismų sprendimų pareiškėjas prarado galimybes žemės sklypus panaudoti gyvenamųjų namų statybai ir taip prarado galimybę siekti pelno gavimo, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad žemės sklypų įsigijimo kaštai ir pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išlaidos ginčo atveju gali būti laikomos žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.
18. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prie tiesioginių nuostolių priskiriamomis palūkanomis, sumokėtomis už suteiktus kreditus AB bankui Parex ir AB SEB bankui, kurių bendra suma 93 663,87 Eur. Šios išlaidos yra priskirtinos pareiškėjo rizikai, jos atsirado ne dėl atsakovo veiksmų, o savanoriškai sudarytų kreditinių sutarčių pagrindu. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl palūkanų refinansavimo, prisiėmė neigiamas pasekmes, už kurias atsakovas negali būti atsakingas.
19. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu panaikino detaliojo plano dalį, o iš pareiškėjo pateikto 665 909,61 Eur detalizacijos nėra aišku, ar šios išlaidos apima tik tuos sklypus, kuriems turėjo įtaką minėtas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas. Pareiškėjas negali reikalauti nuostolių atlyginimo už tą žemės sklypų dalį, kuriai sprendimu įtaka padaryta nebuvo.
20. Iš pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų negalima suprasti ir įvertinti, ar visos pareiškėjo išlaidos, patirtos už projektavimo darbus, yra susijusios su žemės sklypais, kuriems įtaką turėjo teismo sprendimas.
21. Netiesioginius nuostolius pareiškėjas skunde grindė turto vertės sumažėjimu, tačiau jų neįrodė. Žemės sklypų turto vertės pokyčiams nuo 2007 metų iki 2015 metų turėjo įtakos ne tik LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis, tačiau ir kitos rinkos, socialinės sąlygos, 2008 m. vykusi ekonominė krizė. Pareiškėjas veikė kaip verslo subjektas, todėl turi prisiimti verslo riziką. Tiek pareiškėjo pateiktos turto vertinimo ataskaitos, tiek sandoriai negali būti laikomi objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais nuostolių dydį.
22. Pareiškėjo argumentą, kad šiose teritorijose nebegalima jokia komercinė veikla, atsakovas vertino kaip nepagrįstą. Pagal teisės aktų nuostatas tiek statyba, tiek žemės naudojimo būdo, užstatymo tankio, intensyvumo, pastatų tipo ir statinių paskirties keitimas ginčo žemės sklypuose yra galimas, tačiau tam reikalingas Kultūros paveldo departamento pritarimas ir kitos būtinos procedūros. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad po LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutarties priėmimo jis kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą bei inicijavo šios teritorijos tolesnio tvarkymo, naudojimo procedūras ar atliko kitus veiksmus, kurie rodytų, kad pareiškėjas išnaudojo galimybes šioje teritorijoje toliau vystyti komercinę veiklą arba kad tolesnis komercinės veiklos vystymas toje teritorijoje nėra įmanomas.
23. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai savo skunde vieninteliu atsakovu nurodė Kauno rajono savivaldybę, tačiau statybos leidimų išdavimo procese dalyvavo ir kitos institucijos, Kauno apskrities viršininko įsakymais buvo pakeistas žemės naudojimo būdas ir pobūdis į gyvenamųjų namų statybos paskirties žemę, todėl į bylą turėjo būti bendraatsakoviais įtraukti valstybė, atstovaujama atitinkamų institucijų, ir taikoma solidarioji atsakomybė. Šią aplinkybę grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5-520/2019).
24. Atsakovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimams senaties terminą, kadangi apie savo teisės pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti 2009 m. balandžio 29 d., kai viešajame Nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis Kultūros paveldo departamento 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu Nr. 04-99, buvo registruota, jog pareiškėjo žemės sklypai priklauso nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijai ir yra jų apsaugos zonoje, todėl paskutinė diena reikalavimams dėl žalos atlyginimo teisme pareikšti buvo 2012 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo viešame Nekilnojamojo turto registre atliktos teisinės registracijos. Atsakovo nuomone, vėliausiai pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą 2010 m. liepos 7 d., kai Kauno apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, todėl jis praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, remdamasi iš esmės analogiško pobūdžio argumentais kaip atsakovas.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į skundą nurodė, kad LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamai administracinei bylai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies pagrindu. Sprendžiant valdžios institucijos veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma, kokios jos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Pareiškėjas prašomos atlyginti turtinės žalos neįrodė.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB SEB bankas atsiliepime į patikslintą skundą prašė skundą tenkinti. AB SEB bankas nurodė, kad 2007 m. gruodžio 22 d. tarp pareiškėjo ir AB SEB banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis, refinansuojant įsigytus ginčo sklypus. Suteikdamas kreditą, bankas rėmėsi 2007 m. spalio 10 d. turto vertinimu bei galiojančiais statybos leidimais, leidžiančiais tam tikro pobūdžio statybą ginčo sklypuose. Kreditavimo sutartis numatė kredito gavėjui (pareiškėjui) pareigą ne tik sutartu laiku grąžinti pasiskolintas lėšas, bet ir mokėti bankui sutartyje sutartas palūkanas už naudojimąsi skolintomis lėšomis. Dėl administracinių aktų panaikinimo sumažėjusi įsigyto turto vertė ir išnykusios galimybės turtą naudoti pelnui gauti nepanaikino pareiškėjo skolinės prievolės AB SEB bankui (kredito ir palūkanų grąžinimo).
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Kultūros paveldo departamentas nurodė, jog ginčo sklypų nuosavybės dokumentuose nebuvo įrašyta specialioji žemės sklypų naudojimo sąlyga pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą. Kultūros vertybių registras buvo įsteigtas 2007 metais, o Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai jame įregistruoti tik 2009 metais, kadangi ne visos kultūros vertybės buvo perkeliamos į naująjį registrą vienu metu. Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai nėra valstybės saugomas objektas, o yra tik nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai taikoma pradinė apsauga, todėl savininkas nebuvo informuojamas apie tai, kad pasikeis jo turimo turto kultūrinė vertė, kaip numato Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 4 dalis.
II.
29. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 471 731,10 Eur turtinės žalos atlyginimą.
30. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš buvusios savininkės UAB „Baltų žemės“ 2007 m. balandžio 23 d. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 39 detaliuoju planu suplanuotus žemės sklypus, esančius Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), kurių daugumos paskirtis Nekilnojamojo turto registre nurodyta – kita (gyvenamosios teritorijos).
31. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 pagal prokuroro prašymą ginant viešąjį interesą panaikino: 1) Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. ĮS-682 1 ir 3 punktus dalyje dėl žemės sklypų, detaliajame plane pažymėtų Nr. 1, 2, 3, 17 ir 37, suformavimo; 2 ir 4 punktus dalyje dėl žemės sklypų, detaliajame plane pažymėtų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35, suformavimo sprendinių; 2) Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10693 2 punktą dalyje dėl žemės sklypų Nr. 1, 2, 3, 17 ir 37, nurodytų 2 priede, kadastrinių duomenų nustatymo ir 3 priede nurodyto sklypo Nr. 37 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo; 3) Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 02-05-10694 2 punktą dalyje dėl žemės sklypų Nr. 13, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29 ir 35, nurodytų 2 priede, kadastrinių duomenų nustatymo ir 3 priede nurodyto sklypo Nr. 35 naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo; 4) Kauno rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. spalio 2 d. protokolinius sprendimus Nr. 1294, Nr. 1283, Nr. 1290, Nr. 1295, Nr. 1298, Nr. 1292, Nr. 1288, Nr. 1281, Nr. 1299, Nr. 1284, Nr. 1293, Nr. 1287, Nr. 1282, Nr. 1289, Nr. 1286, Nr. 1281, Nr. 1278, Nr. 1296, Nr. 1300, Nr. 1285; 5) Kauno rajono savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 2 d. išduotus statybos leidimus Nr. GN-757, Nr. GN-748, Nr. GN-762, Nr. GN-756, Nr. GN-743, Nr. GN-751, Nr. GN-753, Nr. GN-761, Nr. GN-759, Nr. GN-744, Nr. GN-754, Nr. GN-754/1, Nr. GN-747, Nr. GN-758, Nr. GN-745, Nr. GN-742, Nr. GN-746, Nr. GN-752, Nr. GN-755, Nr. GN-749. LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 teismo sprendimas paliktas nepakeistas (įsiteisėjo).
32. Teismas, išanalizavęs CK nuostatas ir LVAT praktiką dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad teismui nekilo teisinių abejonių dėl visų trijų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo. LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 buvo konstatuota, jog detaliojo planavimo metu pažeidus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio, nustatančio Kultūros paveldo departamento atstovo šiame procese dalyvavimą, kartu buvo pažeisti ir teisės aktai, įgyvendinantys Teritorijų planavimo įstatymą – Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-262, 30 punktas bei Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239, 44.2 punktas. Savivaldybė detaliojo planavimo metu nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų, t. y. prieš pradedant rengti teritorijos planavimo dokumentą nepateikė paraiškos dėl planavimo sąlygų išdavimo Kultūros paveldo departamento teritoriniam padaliniui, rengiant detalųjį planą, nebuvo nustatytas vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų – kultūros vertybių apsaugos, kartu buvo pažeistas ir Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnis, reglamentavęs teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Nagrinėjamu atveju, negavus planavimo sąlygų detaliajam planui rengti iš Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio bei rengiant detalųjį planą, nenustačius vieno iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų – kultūros vertybių apsaugos, nebuvo įvykdytos nustatytos procedūros, turinčios užtikrinti kultūros vertybės apsaugą. LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartimi konstatuota, jog, pirmosios instancijos teismui panaikinus dalį detaliojo plano, pagrįstai buvo panaikinti ir ginčijami apskrities viršininko įsakymai, kurie buvo priimti įgyvendinant neteisėtą administracinį sprendimą, ir išduoti statybos leidimai, leidžiantys statybą detaliuoju planu suformuotuose žemės sklypuose. Statybos leidimų neteisėtumas, kaip ir minėtų apskrities viršininko įsakymų neteisėtumas, yra išvestinis iš detaliojo planavimo proceso neteisėtumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.).
33. Priėmus neteisėtus administracinius aktus, kurie buvo panaikinti šiai bylai prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais, teismas padarė išvadą, jog dėl šių neteisėtų administracinių aktų priėmimo buvo padaryta žala pareiškėjui.
34. Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį ir vadovaudamasis LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartimi, nurodė, kad viešosios atsakomybės sąlygos atsakovo Kauno rajono savivaldybės atžvilgiu iš naujo šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtinos, taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl kitų bendraatsakovių įtraukimo į bylą. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo minėta LVAT 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5-520/2019 dėl solidariosios atsakomybės taikymo vadovautis nėra pagrindo, nes byloje nurodyta situacija nėra analogiška šiai bylai. Teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, jog atsakovas, manydama, kad dėl žalos atsiradimo yra atsakingi kiti asmenys, turi teisę iš jų reikalauti žalos atlyginimo ateityje regreso tvarka (CK 6.114 str., CK 6.280 str.).
35. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikus nepakeistą, jis įsiteisėjo, todėl, teismo vertinimu, žalos nustatymui aktuali minėta data, po kurios pareiškėjas ginčo žemės sklypų nebegalėjo naudoti pagal viešame registre nurodytą jų paskirtį. Po teismo sprendimo įsiteisėjimo galima žemės sklypų panaudojimo paskirtis – konservacinė. Teismas, išanalizavęs Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 28 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad akivaizdu, jog nuo šio momento ginčo žemės sklypai nebegalėjo būti panaudoti pareiškėjo numatomam verslui vystyti (gyvenamųjų namų statybai siekiant juos parduoti ir gauti pelno). Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog pareiškėjas ginčo žemės sklypuose gali užsiimti kita komercine veikla, dėl to inicijuoti leistinas pagal teisės aktų reikalavimus ginčo teritorijos tvarkymo, naudojimo procedūras, kadangi minėtos aplinkybės peržengia šio administracinio ginčo ribas ir pareiškėjas jų neprivalo įrodinėti. Teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį žalos nustatymo požiūriu.
36. Dėl atsakovo prašymo taikyti skundo reikalavimams senaties terminą teismas, atsižvelgęs į LVAT praktiką ir CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.127 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad konkrečiu atveju pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės turtinės žalos atlyginimą dėl Kauno rajono savivaldybės netinkamai atliktų pareigų tvirtinant žemės sklypo Detalųjį planą bei išduodant statybos leidimus gyvenamųjų namų statybai. Teismo vertinimu, kol nebuvo panaikinti administraciniai aktai, pareiškėjas subjektyviai negalėjo žinoti (suprasti) apie savo teisių pažeidimą ir kreiptis dėl jo teisminės gynybos. Teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, jog neigiamos teisinės pasekmės jam tapo žinomos ir aktualios Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 pagal prokuroro prašymą panaikinus minėtus administracinius aktus, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kai buvo priimta LVAT 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-923/2013, kuria teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Tokios teisės taikymo nuostatos atitinka suformuotą teismų praktiką. Pareiškėjas į teismą dėl pažeistų teisių kreipėsi 2014 m. liepos 30 d., t. y. praėjus pusei metų po sužinojimo apie pažeidimą, todėl akivaizdu, jog nepraleido ieškinio senaties termino, numatyto CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Teismas neturėjo pagrindo vadovautis Kauno rajono savivaldybės nurodyta LVAT 2015 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-611-502/2015, nes jos aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių.
37. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtus tiesioginius nuostolius, nurodė, kad po administracinių aktų panaikinimo ginčo žemės sklypai išliko pareiškėjo nuosavybė ir tik vėliau bendrovės akcininkų ir kreditorių apsisprendimu buvo parduoti (išskyrus vieną) dėl negalėjimo juose vystyti ūkinės veiklos dėl jos apribojimų teismo sprendimų pagrindu nesudaro teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo žemės sklypų įsigijimo kaštus, kadangi administracinių aktų panaikinimas nėra tiesiogiai siejamas su pareiškėjo kaip verslo subjekto turėtomis išlaidomis dėl žemės sklypų įsigijimo. Teismas atsisakė priteisti ir pareiškėjo prašomas išlaidas notarui – 1148,98 Eur (3 967,21 Lt), patirtas tvirtinant sandorius dėl ginčo žemės sklypų įsigijimo, kadangi šis reikalavimas neatsiejamai susijęs su reikalavimu priteisti žemės sklypų įsigijimo kaštus.
38. Teismas priteisė pareiškėjui patirtas 35 000 Eur patirtų projektavimų išlaidų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo atliktų projektavimo darbų dėl ginčo žemės sklypų, nepateikė konkrečių projektavimo darbus ginčo žemės sklypuose pagrindžiančių įrodymų. Projektavimo darbų sutartyje, Projektavimo darbų nutraukimo sutartyje, sutarčių prieduose, Dokumentų perdavimo akte konkrečių duomenų apie atliktus projektavimo darbus ginčo sklypuose nėra, tačiau teismas pažymėjo, jog iš ginčo žemės sklypams išduotų statybos leidimų (prijungta administracinė byla Nr. I-132-402/2012, b. l. 40–67), 2007 m. spalio 2 d. Kauno rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos protokolų (prijungta byla, b. l. 113–124) matyti, jog buvo išduoti statybos leidimai, UAB „Projektuotojai“ parengti statinių projektai, kurie atitiko statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus. Taigi pagal minėtus duomenis akivaizdu, jog projektavimo darbai šia apimtimi buvo atlikti, išskyrus 4 ginčo sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurių projektai su statybos leidimais pareiškėjui jau buvo perduoti kartu su 2007 m. balandžio 23 d. žemės sklypų įsigijimo sutartimi buvusio pardavėjo. Šias aplinkybes patvirtina minėta sutartis ir jos priedas Nr. 1. Iš administracinės bylos Nr. I-132-402/2012 duomenų matyti, jog iki teisminio ginčo dėl administracinių aktų panaikinimo ginčo teritorijoje buvo pastatyti 9 gyvenamieji namai Byloje nustatyta, jog statybos leidimai, kurie buvo išduoti dėl gyvenamųjų namų statybos ginčo žemės sklypuose, nebuvo realizuoti. Ginčo žemės sklypuose gyvenamieji namai nepradėti statyti. Duomenų apie parengtus gerbūvio projektus, sklypų sutvarkymų planus, inžinerinių, priešgaisrinių sistemų projektavimo darbus, kelių projektus, kurie aktualūs ginčo teritorijai, teismui nepateikta. Administracinės bylos Nr. I-132-402/2012 nagrinėjimo metu UAB „SVP namai“ direktorius K. K. 2012 m. gegužės 15 d. pateikė ginčo žemės fotonuotraukas ir aiškinamąjį raštą dėl ginčo teritorijos būklės, kuriame nurodė, jog žemės sklypuose yra „tušti ir nykūs laukai“. Fotonuotraukose duomenų apie sklypų sutvarkymą inžineriniu ir architektūriniu požiūriu nėra.
39. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nuostoliai mokant palūkanas ir administravimo mokesčius pagal kredito sutartis bankams yra pagrįsti, pareiškėjo prašoma priteisti 93 663, 87 Eur turtinė žala yra reali, tarp jos ir atsakovo neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjas žemės sklypus įsigijo ir kreditus paėmė jau esant patvirtintam detaliajam planui gyvenamųjų namų kvartalui statyti, o tai sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad įsigytuose žemės sklypuose ji galės įvykdyti savo verslo sumanymus.
40. Teismas, remdamasis duomenimis apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą, padarė išvadą, jog pareiškėjas, imdamasis įgyvendinti tokio pobūdžio ir apimties projektą artėjant ekonominei krizei ir iš bankų skolindamasi dideles pinigų sumas (nuo 2008 m. vykusi krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti), ne visiškai tinkamai įvertino savo finansines galimybes, todėl atsakovas negali būti visiškai atsakingas už įsipareigojimų bankui pareiškėjo iniciatyva sudarytų kreditinių sutarčių pagrindu ir joje nustatytų sąlygų vykdymą, pareiškėjas kaip verslo subjektas turi prisiimti verslo riziką tam tikra apimtimi. Todėl teismas turtinius nuostolius dėl bankams sumokėtų palūkanų ir su kredito sutarčių sudarymu susijusių išlaidų sumažino 20 proc., priteisiant iš atsakovo 74 931,10 Eur turtinės žalos atlyginimo.
41. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyta LVAT 2014 m. sausio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-294/2014 nėra pagrindo remtis, nes joje nagrinėtas ginčas nėra analogiškas šiai bylai.
42. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių priteisimo, teismui neišdėstė aplinkybių ir nepateikė įrodymų apie negautas pajamas, susijusias su ginčo žemės sklypų būsimu pardavimu verslui vystyti, t. y. nepateikė preliminarių planuojamų pajamų, verslo planų, skaičiavimų, preliminarių sutarčių ir pan. Nenurodė, ar pajamos buvo siekiamos gauti pastačius gyvenamuosius namus ir juos realizavus su žemės sklypais ar kitu būdu, jei taip, tai kaip buvo siekiama gauti pelną ir kokie įrodymai byloje šias aplinkybes patvirtina, nors teismas šias aplinkybes išaiškino ir pasiūlė, siekdamas nustatyti ginčo pobūdį pareiškėjo reikalavimo pagrindu, todėl šio pobūdžio nuostoliai negali būti priteisiami.
43. Pardavimo kainų skirtumas pagal naujausią LVAT praktiką gali būti vertinamas kaip turtiniai nuostoliai ir sprendžiamas jų atlyginimo klausimas (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-909-502/2019). Teismo vertinimu, tokie nuostoliai gali būti atlyginti, tačiau tik nustačius jų pagrįstą dydį. Teismo ir pareiškėjo skirtingas šio pobūdžio nuostolių vertinimas, priskyrimas prie tam tikros rūšies nuostolių (tiesioginių ar netiesioginių), teismo nuomone, negali būti laikomas administracinės bylos ribų peržengimu (ABTĮ 80 straipsnio 2 dalis).
44. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo pozicija, jog atsakovo civilinė atsakomybė negali būti siejama su restruktūrizuojamos įmonės kreditorių veiksmais dėl apsisprendimo parduoti turtą už tam tikrą kainą teisminio proceso metu (UAB „Fretas“ už 6 000 eurų). Teismo vertinimu, įmonės sandoriai negali būti laikomi patikimais duomenimis, kurie pagrįstų ginčo turto realią vertę (jos sumažėjimą). Atsakovui ginčijant pareiškėjo pateiktus turto vertės sumažėjimo duomenis, atsižvelgiant į 2016 m. lapkričio 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (Nr. A-2651-502/2006), byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė dėl žemės sklypų rinkos vertės nustatymo turtinės žalos atlyginimui, pavedant ją atlikti teismo ekspertui.
45. Ekspertas Nekilnojamo turto ekspertizės aktu (toliau – ir Ekspertizės aktas) pateikė išvadą, jog ginčo žemės sklypų rinkos vertė jų įsigijimo dieną, t. y. 2007 m. balandžio 23 d., buvo 378 170 Eur. Eksperto išvada nustatyta, jog 2014 m. sausio 9 d. (teismo sprendimo dėl administracinių aktų panaikinimo įsiteisėjimo dieną) ginčo sklypų rinkos vertė buvo 25 830 Eur. Ja vadovaujantis, žemės sklypų rinkos vertė pagal Eksperto išvadą dėl detaliojo plano ir statybos leidimų panaikinimo sumažėjo 352 340 Eur ir šią sumą būtų galima laikyti pagrįstais pareiškėjo turėtais nuostoliais, jeigu ne vėlesnių aplinkybių atsiradimas.
46. Byloje nustatyta, jog 2018 m. balandžio 24 d. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš pirmiau nurodytų ginčo sklypų 21 žemės sklypas (išskyrus žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo parduotas UAB „Fretas“ už bendrą 6 000 Eur sumą. Ekspertas pateikė išvadą, jog minėta suma neatitiko sandorio kainos, Žemės sklypų rinkos vertė jų pardavimo dieną (2018 m. balandžio 24 d.) sudarė 12 680 Eur.
47. Teismo, atsižvelgęs į teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-909-502/2019), vertino, kad ginčo žemės sklypų vertės sumažėjimas (nuostoliai dėl turto vertės netekimo) gali būti tiksliausiai nustatomi pagal jų rinkos vertės skirtumą žemės sklypų įsigijimo metu ir sklypų rinkos vertę jų pardavimo metu, išskyrus sklypą, kuris buvo neparduotas.
48. Teismas nurodė, kad rinkos vertės skirtumas tarp minėtų žemės sklypų jų įsigijimo metu ir Eksperto nustatytos sklypų rinkos vertės jų pardavimo metu sudaro 300 790,00 Eur (313 470-126 80). Visų Ginčo žemės sklypų vertė jų įsigijimo metu (2007 m. balandžio 23 d.) pagal Eksperto išvadą buvo 378 170 Eurų. Atmetus neparduoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertę, kuri 2007 m. balandžio 23 d. sudarė 64 700 Eur, likusių Žemės sklypų rinkos vertė jų įsigijimo metu (2007 m. balandžio 23 d.) sudarė 313 470 eurų (378 170 – 64 700). Parduotų žemės sklypų rinkos vertė jų pardavimo dieną pagal Ekspertizės išvadą, atmetus neparduoto sklypo Nr. 1 vertę, sudaro 126 80,00 Eur (146 640 -1960).
49. Neparduoto žemės sklypo Nr. 1 vertės sumažėjimą, teismo vertinimu, sudaro skirtumas tarp Eksperto nustatytos jo rinkos vertės sklypo įsigijimo metu ir rinkos vertės teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną (2014 m. sausio 9 d.), t. y. 61 010 Eur (64 700 – 3 690). Visų ginčo sklypų rinkos vertės sumažėjimas dėl detaliųjų planų ir statybos leidimų panaikinimo sudaro 361 800 Eur (300 790 + 61 010), kuris pripažintinas pagrįstais ir įrodytais pareiškėjo turėtais nuostoliais dėl administracinių aktų panaikinimo.
50. Teismo vertinimu, pareiškėjui nerealizavus statybos leidimų, nėra pagrindo nustatyti rinkos vertę nuostolių atlyginimui, akcentuojant statybos leidimų išdavimo faktą ir datą, pareiškėjas kaip verslo subjektas dėl to turi prisiimti verslo riziką, todėl pareiškėjo argumentai dėl rinkos vertės nustatymo būtent šią datą, t. y. 2007 m. spalio 10 d., nepagrįsti. Tačiau teismas sprendė, jog, net ir nesiversdamas ūkine komercine veikla, pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad įsigytas nekilnojamasis turtas gyvenimui ir verslui patrauklioje vietoje (buvusioje Noreikiškių dvaro sodyboje) nepraras savo vertės. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina Ekspertizės išvada, iš kurios matyti, jog sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypų rinkos vertė yra artima jų įsigijimo vertei, todėl mažinti teismo nustatytų nuostolių, t. y. 361 800 Eur sumos dėl turto nuvertėjimo, remiantis atsakovo argumentais dėl pasikeitusių rinkos sąlygų, įvykusios ekonominės krizės ir pan., nėra teisinio pagrindo. Be to, teismas, panaikindamas administracinius aktus, sprendime konstatavo, jog UAB „SVP namai“, įsigydama žemės sklypus, kurie jau buvo suplanuoti ir buvo išduoti statybos leidimai, teisės aktų nepažeidė.
51. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad teismo eksperto atlikta turto vertinimo ekspertize byloje nėra pagrindo vadovautis. Pareiškėjo atstovai, nesutikdami su Ekspertizės išvada, nereiškė prašymo skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę ir specialiomis žiniomis grįstais duomenimis Ekspertizės akto nenuginčijo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį už ginčo žemės sklypus, turėtų nesivadovauti teismo eksperto išvadomis apie ginčo sklypų rinkos vertę.
52. Teismas neturėjo pagrindo abejoti eksperto kompetencija ir Ekspertizės išvados kaip įrodymo patikimumu ir objektyvumu. Aplinkybė, jog ekspertas teismo posėdžio metu išreiškė nuomonę apie pareiškėjo iniciatyva pateiktą UAB „Lituka“ ir Ko atliktas turto vertinimą, atkreipdamas teismo dėmesį, jog jis nevisos sudėties, nes nėra Turto vertinimo ataskaitos, taip pat aplinkybė, kad ekspertas teismo posėdžio metu šalims pateikė klausimų (šią teisę jam suteikia ABTĮ 62 straipsnio nuostatos), nesudaro pagrindo abejoti jo objektyvumu ir nešališkumu ar suinteresuotumu atsakovei, todėl teismas atmetė pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio prielaidomis grįsti argumentus dėl Ekspertizės akto kaip įrodymo nepatikimumo ir eksperto neobjektyvumo.
53. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepridėjo dokumentų su turėtų išlaidų apskaičiavimu bei pagrindimu, todėl aptariamas prašymas sprendimo priėmimo metu negalėjo būti išspręstas. Teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų klausimą tikslinga spręsti įsiteisėjus teismo sprendimui rašytinio proceso tvarka.
III.
54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir papildomai pareiškėjui priteisti 591 702,49 Eur dydžio turtinę žalą.
55. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad atsakovo priimti ir vėliau teismo panaikinti administraciniai aktai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios įmonės turtas tapo bevertis. Nominalus nuosavybės išlaikymas negalėjo būti pagrindu atsisakyti priteisti žemės sklypų įsigijimui patirtą 459 593, 05 Eur sumą kaip tiesioginius bendrovės nuostolius.
56. Pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nemotyvavo, kodėl priteistina suma nuo 111 503,71 Eur buvo sumažinta iki 35 000 Eur. Teismas pripažino, kad projektavimo išlaidos buvo patirtos dėl projektavimo darbų 16 sklypų ir nurodė, kad 4 žemės sklypuose projektavimo darbai nebuvo atlikti. Ginčo, jog šiuose 4 žemės sklypuose projektai nebuvo parengti, nebuvo. Projektavimo darbų sutartis patvirtina aplinkybę, kad projektavimo darbai buvo atlikti visuose žemės sklypuose, įskaitant sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu teikia 4 žemės sklypuose parengtus projektus, siekiant paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą.
57. Teismas nemotyvavo, kodėl būtent 20 proc. dydžio apimtimi (o ne 5 proc. ar 10 proc.) buvo sumažintos pareiškėjo bankui sumokėtos palūkanos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas bankams mokėjo nepagrįstai dideles, rinkos sąlygų neatitinkančias palūkanas, nėra įrodymų, kad pareiškėjas nevisiškai tinkamai įvertino savo finansines galimybes. Pareiškėjas neturėjo galimybių pasirinkti mokėtų palūkanų bankui dydžio. Teismas pažeidė CK 6.251 straipsnio 2 dalį, kadangi žalos dydį sumažino, nenustatęs įstatyme nustatytų aplinkybių, kurios suteiktų teismui teisę mažinti žalos dydį.
58. Dėl UAB „Lituka“ ir Ko turto vertinimo pareiškėjas pažymi, kad viso ginčo laikotarpiu nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdami bylą, nekvestionavo UAB „Lituka“ ir Ko turto vertinimo pažymos pakankamumo. Atsižvelgdamas į tai, kad teismo paskirta turto vertinimo ekspertizė yra ydinga, pareiškėjas prašo vadovautis UAB „Lituka“ ir Ko vertinimo pažymomis ir kartu su apeliaciniu skundu teikiama pilna turto vertinimo ataskaita.
59. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų teismo ekspertizės akivaizdžių trūkumų.
60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo prijungti papildomus dokumentus.
61. Atsakovas Kauno rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atsakovas taip pat prašo paskirti papildomą ekspertizę bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
62. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai Kauno rajono savivaldybė teigia, kad teismas šioje byloje savivaldybės veiksmų neteisėtumą privalėjo vertinti pagal bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Teismas netyrė ir nepasisakė, kokiais duomenimis remiantis, savivaldybė galėjo ir privalėjo nustatyti, kad ginčo teritorija yra kultūros vertybių apsaugos zonoje ir jai taikomi kultūros vertybių apsaugos reglamentai. Byloje nėra duomenų, kad savivaldybė objektyviai galėjo nustatyti, kad ginčo teritorijoje yra kultūros vertybė, kadangi šis faktas nebuvo išviešintas taip, jog jį būtų galima identifikuoti, dėl ko savivaldybei kiltų pareiga kreiptis į Kultūros paveldo departamentą dėl planavimo sąlygų išdavimo.
63. Galimų nuostolių atsiradimo data yra sietina su LVAT prejudicinio sprendimo priėmimu – 2014 m. sausio 9 d. Ginčo žemės sklypų kaina buvusi 2007 m. balandžio 23 d. ir 2014 m. sausio 9 d. tarpusavyje nepalyginamos dėl esminių rinkos sąlygų pokyčių. 2008-2010 m. vyravo finansų ir nekilnojamojo turto krizė, o prieškrizinis laikotarpis pasižymėjo sparčiu nekilnojamojo turto kainų augimu. Prieškriziniu laikotarpius įsigytų ginčo žemės sklypų kaina buvo padidėjusi, o galimų nuostolių atsiradimo dienai nukritusi.
64. Atsakovas, remdamasis teismo eksperto atliktu tarpiniu ekspertiniu vertinimu (2010 d. liepos 6 d.), nurodo, kad ginčo žemės sklypų kaina buvo dvigubai mažesnė 2010 d. liepos 6 d. nei nustatyta žemės sklypų įsigijimo dieną. Šiuo laikotarpiu nebuvo jokių neteisėtų savivaldybės veiksmų, galėjusių lemti žemės sklypų rinkos vertės kainos sumažėjimą. Tačiau net ir nesant neteisėtų savivaldybės veiksmų, vis tiek ginčo žemės sklypų vertė sumažėjo lyginant ją su įsigijimo dienos verte. Siekiant nustatyti realų ginčo žemės sklypų vertės sumažėjimą, kuris būtų sąlygotas išskirtinai tik neteisėtų savivaldybės veiksmų, privaloma įvertinti ginčo žemės sklypų rinkos vertę 2014 m. sausio 9 d., nevertinant fakto, kad yra panaikinti detalusis planas ir statybos leidimai. Dėl šių priežasčių yra reikalinga skirti papildomą ekspertizę.
65. Teismas sprendime nemotyvavo ir nepagrindė priteistos sumos už patirtas projektavimo išlaidas, todėl yra neaišku, kodėl buvo priteista būtent 35 000 Eur suma, taip pat nemotyvavo, kodėl pareiškėjo prisiimtą riziką įvertino 20 proc., o savivaldybei teko 80 proc. dalis.
66. Kauno rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo apeliaciniame skunde bei atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
67. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis turi prejudicinę galią šioje byloje, todėl Kauno rajono savivaldybės neteisėti veiksmai buvo įrodyti ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad teismui nekyla teisinių abejonių dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų, tame tarpe ir dėl neteisėtų atsakovo veiksmų
68. Atsakovas, prašydamas skirti papildomą ekspertizę, prašo užduoti hipotetinį, prielaidomis grįstą klausimą, kas reikštų, kad ir eksperto išvada, atsakant į tokį klausimą būtų hipotetinė ir grįsta prielaidomis.
69. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.
70. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Kultūros paveldo departamentas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos 1995 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. I-761 “Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo” 9 straipsnį į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Noreikiškių buvusio dvaro fragmentus Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras įrašė į Išaiškinamų paminklų sąrašą 1991 m. gruodžio 23 d. raštu. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija 1995 m. sausio 31 d. nutarimu nutarė įrašyti į Laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą kultūros paveldo objektus, esančius naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše ir kurių įtraukimo trejų metų terminas pasibaigė 1995 m. sausio 31 d., tarp kurių minimi Noreikiškių dvaro sodybos fragmentai. Kultūros paveldo inspekcija pateikė duomenis Kauno rajono valdybai ir nurodė, kad Noreikiškių dvaro fragmentai yra įtraukti į Laikiną istorijos ir kultūros paminklų apskaitą ir pridėjo su tuo susijusį priedą.
71. Be to, vieša informacija dėl Noreikiškių dvaro fragmentų paminklosauginio statuso nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarime Nr. 369, kuriuo patvirtintas buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų, kurioms nustatomas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas, sąrašas.
72. Kultūros paveldo departamentas taip pat nurodo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.2 punktą. Pirmoji sąlyga dėl dvaro išsaugojimo turėjo būti žemės sklypams taikytos specialiosios naudojimo sąlygos. Noreikiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2003 m. balandžio 5 d. įsakymu.
73. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 patvirtintų buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrųjų nuostatų 3 ir 11 punktai nustato, kokie pastatai, statiniai ir įrenginiai gali būti statomi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
74. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl atsakovo netinkamai atliktų pareigų tvirtinant žemės sklypo detalųjį planą bei išduodant statybos leidimus gyvenamųjų namų statybai, kurie vėliau teismo sprendimu buvo panaikinti kaip neteisėti.
75. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
76. Proceso šalys pateikė prašymus dėl papildomų įrodymų: atsakovas Kauno rajono savivaldybė prašo paskirti papildomą ekspertizę, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo prijungti papildomus dokumentus.
77. Dėl šių prašymų teismas pažymi, kad proceso dalyviai ABTĮ 11 straipsnio 2 dalimi buvo įpareigoti sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis numato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad ši byla tęsiasi nuo 2014 m. liepos 30 dienos, t. y. jau daugiau negu 5 metus, du kartus nagrinėjama skirtingų instancijų teismuose. Taigi, sąžiningai besinaudojantys savo teisėmis proceso dalyviai turėjo galimybę visus įrodymus pateikti teismui, o teismui atsisakius kokį nors klausimą pateikti ekspertui, savo iniciatyva turėjo galimybę gauti objektyvią kito eksperto ar specialisto išvadą. Be to, teismas nenustatė įstatymu numatytų pagrindų, būtinų naujų įrodymų priėmimui apeliacinės instancijos teisme. Dėl to paminėti prašymai netenkinami.
78. Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčija civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 nustatė faktus, kurie iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš šios nutarties seka, kad teismas konstatavo, kad Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentai yra ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo kultūros vertybė pagal viešai paskelbtus norminius aktus; apsaugos reikalavimai turėjo būti taikomi pagal įstatymus taip pat ir ginčijamų administracinių sprendimų priėmimo metu, t. y. 2006-2007 m.; tokių reikalavimų Kauno rajono savivaldybė, priimdama administracinius aktus, nesilaikė. Atsakovui tvirtinant detalųjį planą, buvo pažeistas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktas ir kiti teisės aktai. Teismo nuomone, savivaldybė, be kita ko, detaliojo planavimo metu nesilaikė teisės aktų reikalavimų, t. y. prieš pradedant rengti teritorijos planavimo dokumentą, nepateikė paraiškos dėl planavimo sąlygų išdavimo Kultūros paveldo departamento teritoriniam padaliniui, rengiant detalųjį planą nebuvo nustatytas vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų – kultūros vertybių apsaugos, kartu buvo pažeistas ir Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnis, reglamentavęs teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą.
79. Taigi, aukščiau paminėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad Kauno rajono savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus ir nurodė, kokiu būdu šie neteisėti veiksmai pasireiškė. Atsakovas, apeliaciniame skunde iš esmės neigdamas neteisėtų veiksmų faktą, kvestionuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, nors ABTĮ 57 str. 2 d. tai draudžia. Todėl su tuo susiję atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmetami.
80. Be to, iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų seka, jog atsakovas bando įrodyti, jog jo darbuotojai nėra kalti dėl prejudicinėje byloje panaikintų teritorijų planavimo dokumentų ir statybos leidimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.
81. Atsakovas neigia ir priežastinio ryšio buvimą. Teismo nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos – UAB „SVP namai“ įsigijo žemės sklypus, kuriems buvo patvirtinti detalieji planai ir išduoti statybos leidimai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, UAB „SVP namai“ sumokėjo ir atitinkamą žemės sklypų kainą. Teismui dėl neteisėtų Kauno rajono savivaldybės veiksmų panaikinus žemės sklypų detaliuosius planus ir statybos leidimus, UAB „SVP namai“ ir toliau liko žemės sklypų savininkė, tačiau šių sklypų teisinis statusas iš esmės pasikeitė – žemės sklypai tapo be detaliojo plano ir statybos leidimų, ir kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo žemės sklypai nebegalėjo būti panaudoti pareiškėjo numatomam verslui vystyti (gyvenamųjų namų statybai siekiant juos parduoti ir gauti pelno). Akivaizdu, kad UAB „SVP namai“ patyrė nuostolius, nes turto vertė sumažėjo. Byloje įrodyta, kad administracinių aktų panaikinimas dėl Kauno rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų tiesiogiai turėjo įtakos UAB „SVP namai“ teisėms, laisvėms ir interesams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nekyla teisinių abejonių dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.
82. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir ieškinio senaties klausimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A602-923/2013 buvo priimta 2014 m. sausio 9 d. ir šią dieną tapo aišku, jog atsakovo priimti administraciniai aktai yra neteisėti bei sukeliantys pareiškėjui žalą. Jokie ankstesni įvykiai, kaip teigia atsakovas, kaip pavyzdžiui, įrašo atsiradimas VĮ „Registrų centras” dėl kultūros paveldo apsaugos zonos, neturėjo įtakos ir negalėjo daryti įtakos pareiškėjo nuostolių atsiradimui, nes visi priimti administraciniai aktai, įskaitant išduotus statybos leidimus, galiojo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad 2014 m. sausio 9 d. yra aktuali žalos nustatymui, kadangi po šios datos pareiškėjas ginčo žemės sklypų nebegalėjo naudoti pagal viešame registre nurodytą jų paskirtį.
83. Iš apeliacinių skundų seka, kad proceso dalyviai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu apskaičiuojant žalos dydį. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui argumentų nekartoja.
84. Byloje nėra ginčo, jog bendrovė pardavė ginčo žemės sklypus (išskyrus vieną) žymiai mažesne kaina, negu juos buvo įsigijusi, iš esmės dėl to, jog negalėjo vystyti verslo, kuris buvo numatytas pagal detalųjį planą ir išduotus statybos leidimus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į proceso šalių poziciją ir pateiktus įrodymus, iš esmės teisingai vertino, kad ginčo žemės sklypų vertės sumažėjimas (nuostoliai dėl turto vertės netekimo) gali būti tiksliausiai nustatomi pagal jų rinkos vertės skirtumą žemės sklypų įsigijimo metu ir sklypų rinkos vertę jų pardavimo metu, išskyrus sklypą, kuris buvo neparduotas.
85. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė ekspertizę dėl žemės sklypų rinkos vertės nustatymo turtinės žalos atlyginimui ir pavedė ją atlikti teismo ekspertui, atsižvelgiant į proceso šalių teikiamų įrodymų ydingumą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria ginčas perduotas nagrinėti iš naujo, išaiškinimus. Nekilnojamojo turto ekspertizės akto turinys patvirtina, kad ekspertas išsamiai įvertino visas aplinkybes, turinčias įtakos nekilnojamojo turto vertei, lygino daugelį objektų ir plačiai aprašė vertinimo argumentus. Teismo eksperto objektyvumą patvirtina ir tai, jog lyginamieji objektai ekspertizei atlikti buvo parinkti iš tos pačios verčių zonos, kas, įrodo, eksperto nešališkumą siekiant nustatyti tikrąją turto vertę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti eksperto kompetencija ir Ekspertizės išvados kaip įrodymo patikimumu ir objektyvumu.
86. Pirmosios instancijos teismas detaliai išdėstė ginčo turto vertės apskaičiavimą ir teisingai nurodė, kad visų ginčo sklypų rinkos vertės sumažėjimas dėl detaliųjų planų ir statybos leidimų panaikinimo sudaro 361 800 Eur, kuris pripažintinas pagrįstais ir įrodytais pareiškėjo turėtais nuostoliais dėl administracinių aktų panaikinimo.
87. Atsakovas teigia, kad ginčo žemės sklypų kaina buvusi 2007 m. balandžio 23 d. ir 2014 m. sausio 9 d. tarpusavyje nepalyginamos dėl esminių rinkos sąlygų pokyčių, kad į ginčo žemės sklypų rinkos vertės sumažėjimą patenka ir rinkos vertės kainos sumažėjimas dėl ne nuo savivaldybės priklausančių priežasčių ar veiksmų. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti 2010 m. liepos 6 d. duomenys yra pernelyg susiję su nepasibaigusia ekonomine krize Lietuvoje.
88. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo patirti nuostoliai mokant palūkanas ir administravimo mokesčius pagal kredito sutartis bankams yra pagrįsti, pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala dėl šių sumų yra reali, tarp jos ir atsakovo neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Pareiškėjas žemės sklypus įsigijo ir kreditus paėmė jau esant patvirtintam detaliajam planui gyvenamųjų namų kvartalui statyti, o tai sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad įsigytuose žemės sklypuose jis galės įvykdyti verslo sumanymus.
89. Apeliantai taip pat nesutinka su žalos suma susijusia su palūkanomis. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal teismo praktiką, asmenims, vykdantiems komercinę investicinę veiklą, kaip profesionalams, turi būti taikomi didesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Sprendžiant priteistino žalos dydžio klausimą, atsakomybės dydis gali būti mažinamas, atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens kaltę, veiksmus, kuriais jis padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.248 str. 4 d., 6.253 str. 5 d., 6.282 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas, imdamasis įgyvendinti tokio pobūdžio ir apimties projektą artėjant ekonominei krizei ir iš bankų skolindamasis dideles pinigų sumas, ne visiškai tinkamai įvertino savo finansines galimybes, todėl atsakovas negali būti visiškai atsakingas už įsipareigojimų bankui pareiškėjo iniciatyva sudarytų kreditinių sutarčių pagrindu ir joje nustatytų sąlygų vykdymą, pareiškėjas kaip verslo subjektas turi prisiimti verslo riziką tam tikra apimtimi, dėl to turtiniai nuostoliai dėl bankams sumokėtų palūkanų ir su kredito sutarčių sudarymu susijusių išlaidų mažintini 20 proc. Su šia skundžiamo teismo sprendimo išvada Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutinka.
90. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo atlyginti dvigubas palūkanas už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 22 d. iki 2008 m. sausio 4 d. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad bylos medžiaga įrodo, kad, kad pirmiausiai pareiškėjo projektą finansavo AB „Parex bankas“, o vėliau šio banko paskola buvo refinansuota geresnes sąlygas pasiūliusio AB SEB banko. Teismo nuomone, refinansavimas yra įprasta verslo praktika. Tai, kad atsakovas turi sumokėti papildomas sumas, turi būti įrodoma atitinkamą išsilavinimą turinčio specialisto išvadomis. Tokie įrodymai teismui nepateikti. Vien tik atsakovo bendro pobūdžio samprotavimai dėl dvigubų palūkanų nėra pakankamas pagrindas netenkinti pareiškėjo reikalavimų.
91. Bylos šalys nesutaria dėl projektavimo išlaidų paskaičiavimo. Pareiškėjas teigia, kad jos įrodytos visa apimtimi, atsakovas – kad reikalavimas dėl projektavimo išlaidų turėtų būti atmestas kaip neįrodytas. Dėl apeliacinių skundų argumentų šiuo atžvilgiu teismas pažymi, kad iš tiesų pareiškėjo pateikti įrodymai yra fragmentiški, neišsamūs. Kita vertus neabejotina, kad tokios išlaidos buvo patirtos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, esant šioms aplinkybėms, siekdamas užtikrinti teisingumą, byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, ir jo galutinė išvada, kad pareiškėjas įrodė patyręs 35 000 Eur turtinę žalą dėl ginčo žemės sklypų projektavimo darbų, yra teisinga, todėl yra teisinis pagrindas šią sumą priteisti iš atsakovo kaip turtinės žalos atlyginimą.
92. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, yra teisingas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
93. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „SVP namai“ apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Kauno rajono savivaldybės, atstovaujamos Kauno rajono savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan