Administracinė byla Nr. A-5213-438/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01584-2018-2
Procesinio sprendimo kategorija 28.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-18-NT-1312-6606 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo pažeista jo teisė tinkamai atlikti pareigas pagal vartojimo sutarčių sąlygas. Pareiškėjo teigimu, tam, kad įvykdytų savo pareigas pagal vartojimo sutarties sąlygas energijos vartojimo sutartyse, turi būti sutarčių sąlygų išaiškinimas. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) „Vilniaus universiteto Teisės klinika“, kuri jam nepadėjo ir nesiėmė jokių veiksmų sprendžiant klausimą, kaip pareiškėjas turi vykdyti savo pareigas pagal vartojimo sutarties sąlygas. Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, kad jam būtų padėta: ar kreiptis į teismą, jog VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“, kuri turi teikti pirminę teisinę pagalbą, imtųsi būtinų veiksmų dėl energijos vartojimo sutarčių išaiškinimo, ar kitu būdu Tarnybai bendradarbiaujant su minėta įstaiga išspręsti klausimą išsiaiškinant, kaip pareiškėjas turi vykdyti pareigas pagal vartojimo sutartis, arba Tarnybai pačiai suteikti pirminę teisinę pagalbą. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba nesiėmė jokių būtinų veiksmų dėl vartojimo sutarčių sąlygų išaiškinimo, neatsakė į pareiškėjo prašymą, tik informavo, kad sutarčių aiškinimas nepatenka į antrinės teisinės pagalbos turinį ir pats pareiškėjas gali kreiptis į sutarties šalį su prašymu paaiškinti sutartį. Pareiškėjas paaiškino, kad prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje jam neužteko vietos išdėstyti savo problemos, tai buvo išdėstyta priede prie prašymo, tačiau, pareiškėjo teigimu, šis priedas tikriausiai net nebuvo perskaitytas. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba vadovavosi tik vienu sakiniu, nurodytu prašyme, ir jį interpretavo taip, jog jis prašo aiškinti energijos tiekimo sutarties sąlygas, tačiau jo prašymo esmė ne ta. Pareiškėjo manymu, Tarnyba privalėjo aiškintis, koks iš tikrųjų yra pareiškėjo reikalavimas.
3. Atsakovas Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. balandžio 5 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl vartojimo energijos sutarčių aiškinimo, kurį išnagrinėjusi, ginčijamu Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsisakymą grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog antrinė teisinė pagalba yra dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Šis sąrašas yra baigtinis, todėl pareiškėjo reiškiamas reikalavimas nepriklauso Tarnybos kompetencijai ir neįeina į antrinės teisinės pagalbos turinį. Atsakovas nurodo, kad Tarnyba privalo vadovautis Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 4 punkte įtvirtintais principais, kurie padeda užtikrinti, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų skirta asmenims, kuriems labiausiai jos reikia, o valstybės lėšos būtų paskirstytos racionaliai. Tarnyba ne tik formaliai vertina pareiškėjo pateiktą prašymą, bet ir visapusiškai išnagrinėja pareiškėjo pateiktus dokumentus, prašyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės atitinkamo sprendimo priėmimui, taip pat patikrina, ar nėra Įstatyme numatytų pagrindų šiai pagalbai neteikti. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam neužteko vietos savo problemai išdėstyti, atsakovas paaiškino, jog minėtame laukelyje pareiškėjas panaudojo tik vieną eilutę iš dešimties, todėl reikalavimo esmei išdėstyti vietos buvo pakankamai. Tarnyba pareiškėjo reikalavimą įvertino visapusiškai, susipažindama ne tik su pareiškėjo prašyme nurodytu reikalavimu, bet ir su pareiškėjo kartu su prašymu pateiktais dokumentais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktame priede prie prašymo pareiškėjas pageidavo, jog Tarnyba kreiptųsi į teismą dėl pirminę teisinę pagalbą teikiančių subjektų įpareigojimo imtis veiksmų dėl energijos vartojimo sutarties sąlygų išaiškinimo. Tokie reiškiami reikalavimai nepriklauso Tarnybos kompetencijai ir neįeina į antrinės teisinės pagalbos teikimo turinį. Pareiškėjas kartu su prašymu teikti antrinę teisinę pagalbą pateikė VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“ 2018 m. kovo 20 d. atsakymą į pareiškėjo paklausimą kopiją, todėl pareiškėjui pirminė teisinė pagalba buvo suteikta. Atsakovas informavo, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 10 d. pateikė naują prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodė, jog 130-oji daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) bendrija (toliau – ir Bendrija) nebendradarbiauja su pareiškėju, neteikia informacijos, kokiu pagrindu yra skaičiuojamos (energijos vartojimo) sąskaitos. Tarnyba 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Bendrijos įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo 2018 m. balandžio 10 d. prašymas yra susijęs su 2018 m. balandžio 5 d. prašymu.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Ginčijamu Sprendimu atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, motyvuojant tuo, kad sutarčių aiškinimas nepatenka į antrinės teisinės pagalbos teikimo turinį.
7. Teismas, aptaręs Įstatyme nustatytą antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, nurodė, kad Įstatyme nėra nustatyta absoliuti Tarnybos pareiga suteikti antrinę teisinę pagalbą visiems jos prašantiems asmenims. Tarnyba, įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją administruoti antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgdama į Įstatyme nustatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas. Teismas nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
8. Teismas iš Tarnybai adresuoto pareiškėjo prašymo turinio nustatė, kad pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl vartojimo energijos tiekimo sutarčių aiškinimo. Pareiškėjas prašyme daugiau jokių argumentų ar motyvų nenurodė, nors vietos reikalavimo esmei išdėstyti, priešingai negu skunde teigia pareiškėjas, buvo pakankamai. Teismas pažymėjo, kad būtent pačiam asmeniui, siekiančiam gauti antrinę teisinę pagalbą, kyla pareiga pateikti informaciją apie ginčo ar bylos esmę (Įstatymo 18 str. 1 d.).
9. Teismas iš kartu su prašymu pateikto priedo turinio nustatė, kad pareiškėjas jame plačiau paaiškino problemos esmę, t. y. nurodė, kad jo bute esantys įrenginiai yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, todėl su pareiškėju yra sudarytos energijos pirkimo–pardavimo sutartys. Rašytinės sutartys dėl teikiamų paslaugų visam vandeniui yra sudarytos tarp namo, kuriame gyvena pareiškėjas, Bendrijos, Vilniaus energijos ir Vilniaus vandenų, todėl pareiškėjas laiko, jog jos taip pat sudarytos ir su juo. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 3 ir 6 dalies nuostatos taip pat įeina į sutarties sąlygas. Todėl pareiškėjui reikalingas sutarčių aiškinimas, sprendžiant klausimą, kokių veiksmų jis turi imtis, kad būtų įvykdyta visa prievolė. Pareiškėjas prašyme prie priedo taip pat paaiškino, kad šiuo klausimu kreipėsi į VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“, tačiau šiuo atveju niekas nebuvo padaryta. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė kreiptis į teismą, kad VšĮ „Vilniaus universiteto Teisės klinika“ imtųsi būtinų veiksmų sprendžiant klausimą, išsiaiškinant minėtų energijos vartojimo sutarčių sąlygų.
10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės siekė, jog jam būtų išaiškintos energijos vartojimo sutarties sąlygos, todėl prašė Tarnybos kreiptis į teismą dėl pirminę teisinę pagalbą teikiančių subjektų įpareigojimo imtis veiksmų dėl energijos vartojimo sutarties sąlygų aiškinimo.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme bei jo priede kelti reikalavimai nepriklauso Tarnybos kompetencijai ir nepatenka į antrinės teisinės pagalbos turinį, todėl Tarnyba pagrįstai vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punkto nuostatomis ir atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, nėra pagrindo jo panaikinti ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.
III.
21. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
22. Pareiškėjas nurodo, kad tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato jo prašymo esmę, dėl to buvo priimti neteisingi ir neteisėti Tarnybos Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas. Pareiškėjo teigimu, buvo neteisingai įvertintas jo siekis, kad jam būtų išaiškintos energijos vartojimo sutarčių sąlygos, todėl jis prašė Tarnybos kreiptis į teismą dėl pirminę teisinę pagalbą teikiančių subjektų įpareigojimo imtis veiksmų dėl energijos vartojimo sutarties sąlygų išaiškinimo. Pareiškėjas teigia į Tarnybą kreipęsis su ketinimu, kad jam būtų suteikta antrinė teisinė pagalba sprendžiant klausimą dėl tinkamai teikiamos pirminės teisinės pagalbos. Pareiškėjas paaiškina, kad jam atvykus į Tarnybą, specialistė neinformavo, jog prašymas suteikti teisinę pagalbą turi būti iš karto suformuluotas taip, kad nekiltų klausimų dėl ginčo esmės. Pareiškėjas teigia klausimo esmę išdėstęs raštu, kurį pateikė kaip nustatytos formos prašymo Tarnybai priedą. Pareiškėjas teigia prašęs Tarnybos, kad ji padėtų kreiptis į teismą, jog VšĮ ,,Vilniaus universiteto Teisės klinika“ imtųsi būtinų veiksmų dėl išsiaiškinant klausimą dėl energijos vartojimo sutarčių aiškinimo. Tarnybos specialistai, nagrinėdami pareiškėjo prašymą, tikriausiai nesusipažino su priedo turiniu, dėl to neteisingai suprato prašymo esmę, laikydami, kad prašoma pačios Tarnybos aiškinti sutarties sąlygas. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai, analogiškai, kaip ir atsakovas, sprendė, kad Tarnybos kompetencijai nepriklauso sutarčių aiškinimas. Pareiškėjas teigia, kad teismo posėdžio metu teismas nesuteikė galimybės jam tinkamai paaiškinti bylos esmę, teismo posėdžio metu buvo daromas vertimas į rusų kalbą kalbant teisėjai, posėdis truko tik 10 minučių, nebuvo išsiaiškinta ginčo esmė.
23. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą.
24. Atsakovas nurodo, kad palaiko atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus motyvus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai interpretuojamomis teisės normomis, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų nėra, todėl jo panaikinti nėra pagrindo, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą.
26. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, nustatytos formos prašyme nurodydamas, kad antrinė teisinė pagalba jam reikalinga dėl vartojimo energijos teikimo sutarčių aiškinimo (b. l. 12) bei prašymo priede (b. l. 32) paaiškindamas, kad jam būtinas energijos vartojimo sutarčių sąlygų išaiškinimas, nes jis gyvena bute daugiabučiame name, jo įrenginiai prijungti prie energijos tiekimo tinklų. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi pirminės teisinės pagalbos į VšĮ ,,Vilniaus universiteto teisės kliniką“, kur jam turėjo būti suteikta teisinė konsultacija, kreiptasi į tiekėjus ar bendriją dėl neaiškių sutarčių nuostatų aiškinimo. Pareiškėjas prašė kreiptis į teismą, kad VšĮ ,,Vilniaus universiteto teisės klinika“ imtųsi būtinų veiksmų sprendžiant klausimą dėl energijos vartojimo sutarčių išaiškinimo.
27. Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, kurie nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato jo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą tikslą, jog jam būtų išaiškintos energijos vartojimo sutarčių sąlygos, jis teigia prašęs Tarnybos kreiptis į teismą dėl pirminę teisinę pagalbą teikiančių subjektų įpareigojimo imtis veiksmų dėl energijos vartojimo sutarties sąlygų išaiškinimo.
29. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
30. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, nustato, kad antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba yra dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Antrinė teisinė pagalba taip pat apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, atlyginimą, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr. LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. A492-1681/2012).
32. Administracinių teismų praktikoje aiškinant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų, nustatančių, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus, nuostatas yra konstatuota, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 ir kt.).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo kilusio ginčo dėl konkrečios sutarties aiškinimo tarp pareiškėjo ir kitos sutarties šalies, sutarčių aiškinimas neįeina į antrinės teisinės pagalbos turinį, kaip ji apibrėžiama Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą ir atsisakydama pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą teisingai įvertino pareiškėjo prašymo turinį ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje neperspektyvus.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Veslava Ruskan
Ramutė Ruškytė