Civilinė byla Nr. 3K-3-52/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-20779-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.4.1; 44.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos UAB „Melesta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Melesta“ ieškinį atsakovui Lex System GmbH dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Melesta“ prašė priteisti iš atsakovo 12 294,38 Lt (3560,70 euro) žalos atlyginimo, 110,49 Lt už nesuteiktą paslaugą ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų.

Ieškovas nurodė, kad Austrijos bendrovė Entwicklungs und Verwertungs–Gesellschaft m.b.H. (toliau – EVG) atliko ieškovo transporto priemonės remontą ir pateikė apmokėti 3560,70 euro sąskaitą faktūrą Nr. 7065936 TO092587, nurodydama, jog po to, kai ieškovas atsiųs pakeistą seną detalę (valdymo skydą) ir šią apžiūrėjus bus nustatyta, kad jai taikoma garantija, sąskaita faktūra bus atšaukta. Dėl detalės gabenimo ieškovas susitarė su atsakovu, kurio vairuotojas–ekspeditorius priėmė siunčiamą krovinį ir už vežimo paslaugą pateikė 110,49 Lt sąskaitą. Ieškovas sąskaitą apmokėjo, tačiau siuntinys nebuvo nei nugabentas Austrijos bendrovei EVG, nei grąžintas ieškovui. Ieškovas teigė, kad jis 2009 m. vasario 24 d. raštu Nr. V-009/17 kreipėsi į atsakovą dėl prarasto siuntinio, tačiau atsakovas vengia atlyginti žalą.

Vilniaus miesto 1-asis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Atsakovas Lex System GmbH pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo, nurodydamas, kad šalių ginčui turi būti taikomas 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (CMR) (toliau – CMR konvencija) įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovas praleido. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes. Prekė buvo pristatyta ieškovo nurodytam gavėjui. Ieškovas nepateikė duomenų apie sąskaitos apmokėjimą, neįrodė, kad patyrė nuostolių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 26 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2010 m. gruodžio 6 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovui iš atsakovo priteisė 12 404,87 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų; paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad Austrijos bendrovė EVG, atlikusi ieškovo transporto priemonės remontą, 2007 m. gruodžio 12 d. pateikė jam 3560,70 euro sąskaitą faktūrą Nr. 7065936 T092587, kuri turėjo būti atšaukta grąžinus ir apžiūrėjus pakeistas detales, jeigu defektui galios garantija. Ieškovas 2007 m. gruodžio 14 d. perdavė reikalaujamą detalę atsakovui, kad šis pristatytų ją bendrovei EVG, ir sumokėjo už pristatymą 110,49 Lt; detalės perdavimą ir apmokėjimą už vežimą patvirtina 2007 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0003087 ir 2011 m. gruodžio 14 d. pinigų priėmimo kvitas, pasirašyti atsakovo vairuotojo–ekspeditoriaus S. Š. Apklaustas kaip liudytojas S. Š. patvirtino, kad ieškovo pateiktą siuntą (apie 50 kg svorio standartinę dėžę „Lex Parcel“) jis pristatė į bazę Vilniuje (duomenys neskelbtini), kurios sandėlyje siuntos paskirstomos po miestus ir iš kur vėliau gabenamos. Ieškovas 2009 m. vasario 24 d. raštu kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad Austrijos bendrovė informavo, jog siuntos negavo, ir prašė pateikti siuntos pristatymą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas 2010 m. balandžio 13 d. raštu prašė ieškovo pateikti krovinio vežimo važtaraštį arba lydraštį su siuntą priėmusio kurjerio numeriu ar parašu bei duomenis apie siųstą krovinį. Austrijos bendrovė EVG 2011 m. kovo 17 d. patvirtino, kad pakeistų detalių negavo.

Iš nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad vežimo sutartis buvo faktiškai sudaryta, tačiau vežimas neįvyko, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pateikta pakuotė su detale būtų nugabenta į Austriją ir pristatyta gavėjui. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.248 straipsnį skolininko atsakomybė preziumuojama; konstatavo, kad nebuvo vežimo pagal CMR konvenciją, todėl šalių ginčui taikytini ne CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nurodyti terminai, o nacionaliniai įstatymai, t. y. CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nustatęs, kad ieškovas perdavė detalę atsakovui 2007 m. gruodžio 14 d., o ieškinį pareiškė 2010 m. gruodžio 2 d., teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teismas nurodė, kad atsakovas savo prievolės tinkamai neįvykdė, t. y. nepristatė automobilio valdymo skydo Austrijos bendrovei EVG, o ši neatšaukė ieškovui pateiktos 3560,70 euro (12 294,38 Lt) sąskaitos faktūros, todėl ieškovas patyrė 12 294,38 Lt nuotolių, kurie, remiantis CK 6.251 straipsniu, priteistini iš atsakovo. Be to, ieškovui priteistina 110,49 Lt, sumokėtų atsakovui už gabenimo paslaugas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: ieškovui iš atsakovo priteistą sumą sumažino iki 110,49 Lt, atitinkamai pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių ginčui netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes byloje nėra įrodymų, jog šalys buvo susitarusios dėl krovinio vežimo kelių transporto priemone. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas perdavė atsakovui krovinį, šis jį priėmė ir pateikė ieškovui apmokėti 110,49 Lt PVM sąskaitą faktūrą, kurią ieškovas tą pačią dieną apmokėjo. Tai yra vieninteliai rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo santykių buvimą, tačiau abi ginčo šalys pripažįsta, kad atsakovui buvo aišku, jog siuntinį jis turi nugabenti Austrijos bendrovei EVG, be to, atsakovas teigė, kad siuntinį nugabeno, nors nepateikė nė vieno tai pagrindžiančio įrodymo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys buvo sudariusios vežimo sutartį dėl detalės gabenimo į Austriją, tačiau ši sutartis faktiškai nebuvo vykdoma, todėl atsakovas turi atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius. Tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad nuostolių fakto bei dydžio ieškovas neįrodė, t. y. nepateikė įrodymų, jog jis sumokėjo Austrijos bendrovei 3560,90 euro. Austrijos bendrovė EVG sąskaitoje faktūroje Nr. 7065936 T092587 nurodė, kad po pakeistų detalių grąžinimo ir apžiūros ji atšauks sąskaitą faktūrą, jeigu defektui galioja garantija. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ši 3560,70 euro sąskaita faktūra buvo išrašyta už naują detalę (valdymo skydą ir apsauginę foliją). Jos ieškovas neturėtų apmokėti tik tuo atveju, jeigu atsiųstų Austrijos bendrovei EVG pakeistą (seną) detalę ir bendrovė po apžiūros nustatytų, kad šios detalės pakeitimui taikoma garantija, t. y. kad ši keičiama nemokamai, nes buvo netinkama naudoti ne dėl ieškovo netinkamų veiksmų, o dėl gamybos trūkumų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog dėl atsakovo kaltės prarasto ieškovo siunčiamo krovinio vertė yra 3560,70 euro (12 294,38 Lt), todėl ieškinio reikalavimą priteisti šią sumą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas restruktūrizuojama UAB „Melesta“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad šalių sudaryta sutartis faktiškai nebuvo vykdoma ir kad atsakovas turi atlyginti dėl sutarties neįvykdymo kasatoriaus patirtus nuostolius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos, iš esmės atmetė ieškinio reikalavimą, nurodęs, kad kasatorius nepagrindė patirtų nuostolių dydžio. Teismas neįvertino kasatoriaus nuostolius patvirtinančio rašytinio įrodymo – Austrijos bendrovės EVG 2007 m. gruodžio 12 d. išrašytos 3560,70 euro sąskaitos faktūros. Be to, 2011 m. vasario 28 d. prieštaravimuose atsakovas pripažino ne tik tai, kad jam buvo pateikta automobilio detalė, bet ir jos kainą, nurodydamas, kad „atsakovei pateiktas siuntinys – 3560,70 EUR vertės automobilio detalė buvo nugabentas siuntinio gavėjui – Austrijos bendrovei EVG“. Teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad ši detalė Austrijos bendrovei EVG nebuvo nugabenta. Iš šių aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismai teisėtai ir pagrįstai nustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas – CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.247 straipsnį, 6.248 straipsnio 1 dalį, 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.251 straipsnį.

              2. Kasatorius pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad vien dėl to, jog atsakovas Austrijos bendrovei EVG nenugabeno automobilio detalės, ši bendrovė neatšaukė 3560,70 euro sąskaitos faktūros. Taigi atsakovas kasatoriui padarė 12 294,38 Lt (3560,70 euro) žalos. Atsakovas, nesutikdamas su žalos dydžiu, turėjo pateikti jį paneigiančius įrodymus, tačiau ne tik to nepadarė, bet ir, minėta, 2011 m. vasario 28 d. prieštaravimuose pripažino jam pateiktos automobilio detalės vertę. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog dėl atsakovo kaltės prarasto ieškovo siunčiamo krovinio vertė yra 3560,70 euro. Ši išvada prieštarauja bylos įrodymams. Teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nemotyvavo, kodėl atmetė pirmiau nurodytus įrodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nenurodęs argumentų dėl rašytinio įrodymo atmetimo, pažeidė CPK 176, 177, 180, 185 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos pirmiau nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono apinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“, bylos Nr. 3K-3-355/2008; kt.).

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lex System GmbH prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

              1. Kasatorius neįrodė, kad dėl atsakovo kaltės patyrė 3560,70 euro nuostolių. Vien tai, kad Austrijos bendrovė EVG 2007 m. gruodžio 12 d. pateikė kasatoriui 3560,70 euro sąskaitą faktūrą, kuri turėjo būti atšaukta po pakeistų detalių grąžinimo ir apžiūros, jeigu defektui galios garantija, nėra pakankamas pagrindas reikalauti atlyginti nuostolius, nes kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad jis šią sąskaitą faktūrą apmokėjo (teismo posėdžio metu kasatoriaus atstovas patvirtino, kad ji neapmokėta). Be to, kasatorius tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad atsakovui buvo perduota ne nauja detalė, o su defektais, tačiau reikalavo iš atsakovo priteisti nuostolius, kaip patirtus dėl prarastos naujos detalės. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiga įrodyti patirtą žalą tenka kasatoriui. Kasatorius nepateikė žalą ir jos dydį patvirtinančių įrodymų.

              2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad atsakovas pripažino detalės perdavimo jam faktą ir detalės kainą – 3560,70 euro. Atsakovo 2012 m. vasario 28 d. prieštaravimuose aplinkybės nurodytos remiantis kasatoriaus pateikta informacija bei 2010 m. balandžio 13 d. pretenzija, pateikta kartu su prieštaravimais; šie teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais duomenimis. Atsakovui detalė perduota 2007 m. gruodžio 14 d. sąskaitos faktūros pagrindu; iš jos negalima identifikuoti perduoto krovinio, todėl kasatorius neturi pagrindo teigti, kad jis atsakovui perdavė ginčijamą detalę ir kad vien deklaratyvus teiginys 2012 m. vasario 28 d. prieštaravimuose leidžia daryti išvadą, jog atsakovas pripažino detalės perdavimo faktą ir jos kainą.

              3. Kasacinis skundas nepagrįstai motyvuojamas proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo turinį bei įrodymų tyrimą, vertinimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą, pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, kuriais remdamasis konstatavo, kad kasatoriaus pateikta sąskaita faktūra nepagrindžia jo patirtų nuostolių. Teismas nurodė, kad kasatorius nepateikė dokumentų, patvirtinančių sąskaitos faktūros apmokėjimą, taip pat tai, jog pagal sąskaitoje faktūroje nurodytas sąlygas kasatorius jos neturėtų apmokėti tik tuo atveju, jeigu atsiųstų Austrijos bendrovei EVG pakeistą (seną) detalę ir ši bendrovė po apžiūros nustatytų, jog detalės pakeitimui taikoma garantija, t. y. ji keičiama nemokamai, nes buvo netinkama naudoti ne dėl kasatoriaus veiksmų, o dėl gamybos trūkumų. Iš šių aplinkybių teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl atsakovo kaltės prarasto krovinio vertė yra 3560,70 euro.

              4. Kasatorius teigia, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, tačiau nenurodė konkrečių precedentų, kuriuose buvo pasisakyta dėl kasaciniame skunde įvardytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, siejant šį taikymą su identiškomis ar iš esmės panašiomis į skundžiamame sprendime nustatytas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Nagrinėjamoje byloje kilo civilinės atsakomybės taikymo už nuostolius, kurie pagal savo prigimtį priskirtini negautoms pajamoms, klausimas. Civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis).

              Dėl skolininko pareigos atlyginti kreditoriaus negautas pajamas sutarties pažeidimo atveju

              Ieškovas byloje pareiškė reikalavimą atsakovui atlyginti 12 294,38 Lt žalą, kurią jis kildina iš to, kad, atsakovui pažeidus sutartį ir nenugabenus sugedusios transporto priemonės detalės (valdymo skydo) Austrijos bendrovei, pakeitusiai seną detalę nauja, jis prarado galimybę neapmokėti Austrijos bendrovės pateiktos 3560,70 euro (12 294,38 Lt) sąskaitos faktūros; šią galimybę jis būtų turėjęs tuo atveju, jei Austrijos bendrovė, apžiūrėjusi atsiųstą seną detalę, būtų nustačiusi, kad jos gedimas susijęs su gamybos defektu ir dėl to jai taikoma garantija. Byloje nustatyta, kad šalys sudarė vežimo sutartį, t. y. ieškovas pateikė atsakovui detalę nugabenti į Austriją, atsakovas ją priėmė ir išrašė 110,49 Lt sąskaitą faktūrą už vežimo paslaugas, kurią ieškovas apmokėjo. Dėl šių aplinkybių šalių ginčo nėra. Taigi šalis siejo sutartiniai santykiai, kilę iš vežimo sutarties. Kita vertus, taip pat nustatyta, kad atsakovas vežimo nevykdė, o jam pateiktą krovinį prarado; be to, iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės nustatyti, kokia transporto priemone detalė turėjo būti gabenama, t. y. kokios rūšies vežimo sutartis sudaryta, nes atsakovo veiklos specifika tokia, jog jis vykdo krovinių gabenimą įvairiomis transporto priemonėmis. Pagal nustatytas bylos aplinkybes konstatuotina, kad šalys sudarė vežimo sutartį, kurią atsakovas pažeidė jos neįvykdydamas, todėl spręstinas atsakovo sutartinės atsakomybės klausimas, o nesant galimybės identifikuoti šalių vežimo santykius pagal konkrečią transporto priemonės rūšį, šalių santykiams taikytinos vežimo sutartis reglamentuojančios CK šeštosios knygos XL skyriaus normos bei bendrosios sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos (CK šeštosios knygos XXII skyrius).

              CK 6.817 straipsnyje nurodyta, kad už vežimo sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą šalys atsako vežimo sutarties, šio kodekso, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Minėta, kad šalių santykių pobūdžio, t. y. kokia transporto priemone krovinys būtų vežamas, nagrinėjamoje byloje identifikuoti neįmanoma, nes krovinys prarastas dar nepradėjus vykdyti vežimo, o atsakovas negali paaiškinti jo praradimo aplinkybių. Šalys nesudarė rašytinės vežimo sutarties, kurioje būtų individualiai aptartos vežimo sutarties sąlygos. Tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.820 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią už žalą, padarytą dėl krovinio ar bagažo praradimo, trūkumo ar sužalojimo, vežėjo atsakomybės dydį nustato vežimo sutartis ar įstatymas, šalių santykiams taikytinos bendrosios sutartinės atsakomybės normos.

              Sprendžiant šalių ginčą dėl atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Atsakovo neteisėti veiksmai – priimtos vežti detalės praradimas – nustatyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimu ir nutartimi, skolininko kaltė sutartinės civilinės atsakomybės atveju preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), be to, įmonė (verslininkas) už sutarties pažeidimą atsako ir nesant jos kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), todėl šių atsakovo atsakomybės sąlygų kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ir laiko jas nustatytomis.

              Vertinant kitų atsakovo atsakomybės sąlygų buvimą, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamoje byloje prašomos atlyginti žalos specifiką. Tiek šalys, tiek teismai klaidingai vertino bylos aplinkybes, kaip teisiškai reikšmingą aplinkybę ieškovo nuostoliams nustatyti traktuodami krovinio (sugedusios detalės) vertę bei ieškovui pateiktos sąskaitos faktūros (ne)apmokėjimo aplinkybę. Ieškovas neprašė atlyginti tiesiogiai patirtos žalos dėl krovinio praradimo. Jis žalą kildino iš to, kad, atsakovui praradus detalę, neteko galimybės pasinaudoti detalės keitimui galbūt taikytina garantija ir atleidimu nuo prievolės apmokėti pateiktą sąskaitą faktūrą už sugedusios detalės pakeitimą nauja. Taigi prašomi atlyginti nuostoliai yra ne tiesioginiai, bet išvestiniai – dėl tiesiogiai padarytos žalos (krovinio praradimo) prarasta galimybė išvengti turtinių praradimų – sąskaitos apmokėjimo. Šie nuostoliai turi apibrėžtą piniginę vertę, jie reiškia tai, kad jų nepatyręs, ieškovas galbūt būtų turėjęs tam tikrą turtinę naudą (išvengęs piniginės prievolės), kurios neteko praradus krovinį dėl atsakovo kaltės. Tokio pobūdžio nuostoliai (t. y. prarasta galimybė išvengti turtinių praradimų – sutaupyti) pagal savo esmę patenka į negautų pajamų sampratą, nes negautos pajamos bendrąja prasme reiškia asmens netektą galimybę pagerinti savo turtinę padėtį.

              CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tokia žalos samprata atitinka tarptautinės teisės unifikavimo dokumentuose įtvirtintą žalos sąvoką (Tarptautinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.4.2(1) straipsnis, Europos sutarčių teisės komisijos parengtų Europos sutarčių teisės principų 9:501(2) straipsnis). Pažymėtina, kad UNIDROIT principų komentare pripažįstama, jog negautos pajamos neretai pasireiškia kaip prarasta galimybė gauti naudos (pranc. la perte d‘une chance de gains), o Europos sutarčių teisės principų komentare „būsima žala“ suprantama kaip prarasta dvejopo pobūdžio galimybė: išvengti išlaidų arba gauti naudos, t. y. ir vienu, ir kitu atveju – pagerinti turtinę padėtį.

              CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas sutartinės civilinės atsakomybės atveju įstatymo gali būti ribojamas, ypač kai tai susiję su prievole atlyginti netiesioginius nuostolius. CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Taigi sutartį pažeidusios įmonės (verslo subjekto) pareiga atlyginti negautas pajamas priklauso nuo to, ar ji galėjo ir turėjo numatyti tokius nuostolius. Europos sutarčių teisės principų 9:503 straipsnyje įtvirtinta analogiška norma, tačiau numatytos dvi jos taikymo išlygos: ši atsakomybės apribojimo taisyklė netaikoma tais atvejais, kai sutartis (sutartinė prievolė) neįvykdyta dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo (pranc. faute lourde, angl. gross negligence). UNIDROIT principų 7.4.4 straipsnyje nenustatyta jokių bendrosios taisyklės, pagal kurią atlyginama tik ta žala, kurią skolininkas galėjo arba turėjo numatyti sudarydamas sutartį, išlygų, tačiau komentare pažymima, kad nuostolių numatymo sąvoka ją taikant turėtų būti tikslinama, nes ši bendrųjų principų norma neatitinka daugelio valstybių nacionalinių teisės sistemų nuostatų, pagal kurias net iš anksto nenumatytos žalos atlyginimo galima reikalauti tais atvejais, kai sutartis neįvykdyta dėl skolininko tyčios arba didelio neatsargumo. Lietuvos CK 6.252 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. CK 6.258 straipsnio 4 dalies normą aiškinant kartu su CK 6.252 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių teisės kodifikavimo aktų principus, konstatuotina, kad tais atvejais, kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), jam kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, priežastiniu ryšiu susijusius su sutarties pažeidimu, net ir tais atvejais, kai tokio dydžio nuostolių, sudarydamas sutartį, jis negalėjo numatyti kaip sutarties neįvykdymo pasekmės. Toks aiškinimas papildomai patvirtinamas tuo, kad CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nustatytas įmonės (verslininko) atsakomybės apribojimas „numatomais nuostoliais“ sietinas su CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įmonės (verslininko) atsakomybe be kaltės, taip siekiant apibrėžti atsakomybės ribas, tačiau konstatavus tyčią ar didelį neatsargumą šis skolininko atsakomybės apribojimas nebetenka teisėto pagrindo ir gali reikšti kreditoriaus teisių pažeidimą.

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas priėmė ieškovo pateiktą krovinį vežti, išrašė už vežimą sąskaitą faktūrą, o po to krovinį prarado ir net negali paaiškinti nei praradimo priežasčių, nei apskritai jokių su krovinio vežimu susijusių aplinkybių. Toks atsakovo elgesys vertintinas kaip nepateisinamai aplaidus ir neatitinkantis sutarties šaliai tenkančios rūpestingumo ir sąžiningumo pareigos, CK 6.200 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų sutarčių vykdymo principų. Tokiomis aplinkybėmis atsakovo kaltė vertintina kaip didelis neatsargumas, ir jam netaikytina CK 6.258 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią žalos atlyginimas ribojamas tais nuostoliais, kuriuos sutartį sudaranti šalis galėjo numatyti kaip tikėtiną sutarties neįvykdymo pasekmę.

              Dėl kreditoriaus pareigos įrodyti negautas pajamas

              Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas savo sutartinės prievolės tinkamai neįvykdė, t. y. nepristatė automobilio valdymo skydo Austrijos bendrovei EVG, o ši neatšaukė ieškovui pateiktos 3560,70 euro (12 294,38 Lt) sąskaitos faktūros, todėl ieškovas patyrė 12 294,38 Lt nuotolių, kurie, remiantis CK 6.251 straipsniu, jam priteistini iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos – negautų pajamų, nes nepateikė duomenų, kad apmokėjo Austrijos bendrovės EVG pateiktą sąskaitą faktūrą, be to, 3560,70 euro sąskaita faktūra buvo išrašyta už naują detalę (valdymo skydą ir apsauginę foliją), todėl nėra pagrindo išvadai, kad dėl atsakovo kaltės prarasto ieškovo siunčiamo krovinio vertė yra 3560,70 euro.

              Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nors ir padarė priešingas išvadas dėl ieškovo patirtos žalos įrodytinumo, jas grindė iš esmės vienodai klaidingu įrodymų vertinimu, nes neatsižvelgė į reikalaujamos priteisti žalos specifiką. Žala pagal įstatymus nepreziumuojama, taigi pareiga įrodyti žalos faktą ir dydį tenka šaliai, reikalaujančiai atlyginti žalą (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė atlyginti ne turėtus nuostolius kaip tiesioginę žalą CK 6.249 straipsnio 1 dalies normos prasme, bet prarastą galimybę išvengti nuostolių, t. y. netiesioginę žalą, papildomai atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – krovinio praradimo. Dėl to žalos įrodinėjimas pasižymi tam tikrais ypatumais, nes įrodinėjama prarasta galimybė, kuri neišsipildė. Tokiu atveju pateikti įrodymai turi patvirtinti pakankamai realią tikimybę, kad, atsakovui tinkamai įvykdžius sutartį, ieškovas nebūtų patyręs turtinių praradimų, t. y. gautų tam tikrą turtinę naudą (išvengtų nuostolių), kurios neteko dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Ieškovas, reikalaujantis priteisti jam negautas pajamas (neišvengtas išlaidas), turėjo įrodyti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, tai, kad jis turėjo ne preliminariai planuojamą, siektiną, bet realią galimybę išvengti turtinių praradimų – jam pateiktos sąskaitos faktūros apmokėjimo; antra, nuostolių dydį. Ieškovo pateikta sąskaita faktūra patvirtina tik antrąją aplinkybę, t. y. nuostolių, kuriuos jis galbūt patyrė, dydį, bet neįrodo pirmosios aplinkybės, t. y. pakankamai realios tikimybės, kad, atsakovui nugabenus detalę, jos defektas būtų pripažintas garantiniu ir ieškovas šių nuostolių būtų išvengęs (jam pateikta sąskaita faktūra būtų buvusi atšaukta). Šiai aplinkybei įrodyti ieškovas neteikė jokių įrodymų.

              Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė išskirtinė situacija, kuri iš esmės suvaržė ieškovo įrodinėjimo galimybes, nes, atsakovui pažeidus vežimo sutartį ir praradus ieškovo jam pateiktą vežti detalę, kartu buvo prarastas ir vienintelis tiesioginis įrodymas, iš kurio būtų galima spręsti dėl ieškovo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo. Kita vertus, tai neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti reikalaujamos priteisti žalos faktą. Ieškovas galėjo pateikti netiesioginių žalos įrodymų, kuriuos teismas turėtų vertinti atsižvelgdamas į šios bylos įrodinėjimo proceso ypatumus. Tačiau vien dėl to, kad dėl atsakovo kaltės buvo prarastas tiesioginis įrodymas, kuris galėtų patvirtinti arba paneigti žalos faktą, teismo sprendimas negali būti priimtas visiškai be įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas turėjo realią galimybę išvengti turtinių praradimų (sąskaitos apmokėjimo). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais; netiesioginiai nuostoliai atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012; kt.).

              Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kokie santykiai jį siejo su Austrijos bendrove EVG, koks buvo garantinis terminas, kokia jam priklausanti transporto priemonė buvo remontuojama, kokiu pagrindu buvo nuspręsta, kad reikia pakeisti automobilio detalę, koks gedimas nustatytas, kas tai konstatavo (ar transporto priemonių remonto įmonė, ar ieškovo darbuotojai), kur buvo atliktas detalės keitimas, kas tai atliko ir pan. Šie duomenys (kurie galėjo būti gauti iš įvairių įrodinėjimo priemonių, taip pat ir liudytojų parodymų) būtų sudarę pagrindą teismui spręsti, ar yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog yra didelė tikimybė, kad pakeista automobilio detalė būtų pripažinta garantine, o ieškovas išvengtų Austrijos bendrovės pateiktos sąskaitos apmokėjimo. Ieškovui nepateikus visiškai jokių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės pagrįstai atmetė ieškinį kaip neįrodytą. Kasaciniame skunde ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo pateikta sąskaita faktūra yra pakankamas žalos įrodymas ir kad teismas netinkamai jį įvertino. Minėta, kad sąskaita faktūra patvirtina tik žalos dydį, bet ne žalos faktą, t. y. ji neįrodo aplinkybės, jog automobilio detalės defektas galėjo būti toks, kuris leistų jai taikyti garantiją ir atleisti ieškovą nuo sąskaitos apmokėjimo.

              Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrindo – patirtos žalos, todėl ieškinys negali būti patenkintas. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

              Atmetus kasacinį skundą, atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas pateikė mokėjimo dokumentą, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo advokatui 800 Lt. Ši suma atitinka CPK 98 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas ir priteistina atsakovui iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Lex System GmbH (juridinio asmens kodas 2900695143) iš ieškovo UAB „Melesta“ (juridinio asmens kodas 111691424) 800 (aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Sigitas Gurevičius

                                                                                                                                            Antanas Simniškis

                                                                                                                                            Juozas Šerkšnas