Civilinė byla Nr. 3K-3-267/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 24.3; 44.2.3; 60

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. liepos 21 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nodora“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „MS Transport“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nodora“ dėl skolos už krovinio vežimą priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nodora“ priešieškinį ieškovui UAB „MS Transport“ dėl nuostolių už krovinio praradimą priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl to, ar yra teisinis pagrindas taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio taikymo sąlyga – tyčiniams prilyginami ieškovo veiksmai, tuo atveju, kai priešieškinį dėl prarastos krovinio dalies padavė užsakovas, esant vežėjo ieškiniui dėl atlyginimo už krovinio vežimą priteisimo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 24 578,11 Lt skolos už krovinio pervežimą, 2928,27 Lt palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, 5 proc. procesinių palūkanų. Atsakovas padavė priešieškinį ir prašė teismo priteisti iš atsakovo 82 114,97 Lt nuostolių dėl prarasto krovinio, 6 proc. procesines palūkanas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys 2006 m. liepos 31 d. sudarė krovinių pervežimo sutartį, pagal kurią ieškovas (vežėjas) įsipareigojo pervežti iki 21 t svorio krovinį iš Olandijos ir Vokietijos šešių vietų į Rusiją, o atsakovas (užsakovas) – už pervežimą sumokėti 6500 eurų per 5–10 dienų po CMR važtaraščio ir sąskaitų–faktūrų originalų gavimo. Vairuotojas E. M. (vežėjo agentas) vilkiku „Renault Magnum“ (valst. Nr. BZZ582) su puspriekabe (valst. Nr. BA697) 2006 m. liepos 31 d. Olandijoje, Roterdame, pasikrovė dvylika padėklų su kompiuterių dalimis, nuvyko į Tilburgą (Olandija), kur 2006 m. rugpjūčio 2 d. pasikrovė šešis padėklus prekių, skirtų bendrovei „Microtech International S.A“. 2006 m. rugpjūčio 2 d. apie 19 val. vairuotojas (vežėjo agentas) atvyko į šalia degalinės ESSO „t Anker“ vilkikų poilsio vietą, ir nuo 2006 m. rugpjūčio 2 d. 20 val. iki 2006 m. rugpjūčio 3 d. 5.30 val. miegojo vilkiko kabinoje. Ryte E. M. pastebėjo, kad iš tentu dengtos priekabos, ją prapjovus, pagrobta 2449 kg Tilburge pakrauto krovinio. Apie tai E. M. informavo vietos policiją, šiai jį apklausus, toliau tęsė maršrutą ir kitame sutartyje–užsakyme nurodytame pakrovimo punkte užpildė tuščias puspriekabės vietas, iš kurių buvo pagrobtos prekės. 2006 m. rugpjūčio 11 d. vilkikas atvyko į UAB „Vilniaus tranzitas“ teritoriją Vilniuje, Metalo g. 2 a, kur 2006 m. rugpjūčio 14 d. buvo papildomai pakrauta OOO „Parus“ skirta produkcija. Tas pats vilkikas išvyko į Rusiją, ir  2006 m. rugpjūčio 21 d. krovinys pristatytas į paskirties vietą. 2006 m. rugpjūčio 28 d. ieškovas pateikė atsakovui apmokėti 9186 JAV (24 758,11 Lt) dolerių sąskaitą–faktūrą. Reikalaujamą sumą sudarė transporto paslaugos (8327 JAV doleriai), trijų dienų prastova (462 JAV doleriai), papildomos išlaidos muitinėje (97 JAV doleriai), palyda (300 JAV dolerių).  Atsakovas 2006 m. rugsėjo 11 d. pateikė ieškovui pretenziją dėl krovinio dalies vagystės Olandijoje. Tą pačią dieną ieškovas atsisakė tenkinti nurodytą pretenziją. Atsakovas pakartotinai 2006 m. rugsėjo 22 d. pateikė pretenziją ieškovui dėl Olandijoje dingusio 271 650 JAV dolerių vertės krovinio, bet UAB „MS Transport“ 2006 m. rugsėjo 26 d. pakartotinai atsisakė tenkinti UAB „Nodora“ pretenziją. 2007 m. spalio 18 d. Kupiškio rajono apylinkės teisme gautas ieškovo ieškinys atsakovui dėl skolos priteisimo už krovinio vežimą, 2008 m. gegužės 21 d. gautas atsakovo ieškinys ieškovui dėl žalos atlyginimo už prarasto krovinio dalį. 2008 m. gegužės 23 d. atsakovas, atstovaujamas direktoriaus V. A. (V. A.), ir įmonė „Microtech International S. A.“, atstovaujama direktoriaus L. S. (L. S.), Vilniuje pasirašė sutartį, kuria įmonė „Microtech International S. A.“ atsakovui perleido įmonės „Microtech International S. A.“ teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti nuostolius, susijusius mokėjimus ir visas susikaupusias palūkanas bei susidariusius delspinigius dėl 2006 m. rugpjūčio 3 d. pavogto 271 650 JAV dolerių vertės krovinio.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kupiškio rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovo ieškinį, o atsakovo priešieškinį atmetė: 1) priteisė ieškovui iš atsakovo 230 883,60 Lt skolos už krovinio pervežimą, 1311,27 Lt palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) kitą ieškinio dalį atmetė; 3) taikė ieškinio senatį atsakovo priešieškiniui. Šalių ginčui spręsti teismas taikė Ženevos 1956 m. Tarptautinių krovinių vežimo sutarties konvenciją (toliau – CMR konvencija). Teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties terminio ieškiniui dėl užmokesčio už pervežimą priteisimo paduoti. Teismas pripažino, kad ieškovas įgijo teisę į užmokestį, nes įvykdė sutartinę pareigą pervežti krovinį. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas neturi teisės gauti užmokesčio už pervežimą, nes vežimo metu dėl vagystės prarado krovinio dalį. Teismas sprendė, kad, nepaisant to, jog krovinio dalis pavogta, ieškovas turi teisę gauti užmokestį, nes, po vagystės nepareikalavęs nutraukti vežimo, bet, priešingai, nurodęs vežėjui papildomai pakrauti krovinio, kad užpildytų atsiradusias tuščias erdves, atsakovas prisiėmė pareigą sumokėti užmokestį už vežimą. Įvertinęs bylos duomenis, t. y. kad ieškovas pareikalavo iš atsakovo atlyginti papildomas išlaidas, ir išanalizavęs  ieškovo atsakovui pateiktas sąskaitas–faktūras, teismas padarė išvadą, kad atsakovas taip pat prisiėmė pareigą kompensuoti ieškovui papildomas išlaidas, susijusias su papildomo krovinio pervežimu. Įvertinęs prastovas, vežimo laikotarpį, krovinio pristatymo datą, teismas konstatavo, kad ieškovui priklauso 23 883,60 Lt užmokesčio už pervežimą, o kita 828,58 Lt suma reikalaujama už prastovą nepagrįstai, nes, teismo vertinimu, atsakovas pagal šalių sudarytą sutartį neatsako už prastovą savaitgalių dienomis. Palūkanas už laiku nesumokėtą užmokestį teismas apskaičiavo vadovaudamasis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatytu 5 proc. dydžiu, bet ne pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, nors to reikalavimo ieškovas. Teismas sumažino priteistinų palūkanų dydį nuo 2928,27 Lt iki 1311,27 Lt. Teismas pripažino, kad pagal kreditoriaus reikalavimo perleidimo sutartį „Microtech International S. A.“ perleido atsakovui teisę reikalauti iš ieškovo nuostolių dėl pavogto krovinio atlyginimo. Tačiau teismas taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo krovinio pristatymo dienos atsakovo priešieškiniui ir padarė išvadą, kad atsakovas praleido šį terminą reikalavimui teisme pareikšti. Teismas nesprendė ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo, nes nurodė, kad atsakovas nepateikė tokio prašymo, o teismas savo iniciatyva neturi teisės atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje taip pat yra nustatyta bendrojo vienerių metų ieškinio senaties termino išimtis, t. y. tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju ieškinio senaties terminas yra treji metai. Tam, kad būtų taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, atsakovas turėjo įrodyti, jog ieškovas atliko veiksmus, prilyginamus tyčiniams veiksmams (dideliam neatsargumui). Tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas neįrodė didelio vežėjo (ieškovo) neatsargumo. Ginčo atveju, ištyręs bylos duomenis ir įvertinęs bylos aplinkybes, teismas nepripažino dideliu neatsargumu ieškovo veiksmų pastatant vilkiką su kroviniu nakčiai apšviestoje degalinės aikštelėje ir pasiliekant jame miegoti. Teismas pripažino, kad ginčo krovinys buvo vežamas nusistovėjusia krovinių pervežimų srityje praktika, nebuvo atskirų atsakovo nurodymų imtis padidintų saugumo priemonių. Be to, užsakyme–nurodyme atsakovas nenurodė ieškovui tikrojo vežamo krovinio pobūdžio ir vertės, todėl vežėjas papildomai nebuvo apsidraudęs atsakomybės dėl brangesnio krovinio vertės. Atsakovo argumentus, kad krovinys aplaidžiai buvo gabenamas tentu dengta priekaba, teismas atmetė, nes nurodė, kad būtent tokį transporto priemonės tipą užsakyme–sutartyje nurodė pats atsakovas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 18 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovui iš atsakovo 2500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis. Papildomai Panevėžio apygardos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog vairuotojas (vežėjo agentas) būtų palikęs vilkiką nesaugomą. Teismas pabrėžė, kad atsakovo veiksmai, pareiškiant priešieškinį praėjus 21 mėnesiui po krovinio iškrovimo ir 6 mėnesiams po ieškovo ieškinio padavimo, neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens pažeistų teisių gynimo standartų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartį, taip pat panaikinti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys ir atmestas atsakovo priešieškinis, bei priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį ir patenkinti atsakovo priešieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Kasatorius teigia, kad, netaikydami CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes ginčo atveju turėjo konstatuoti, jog vežėjo kaltės forma buvo didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje vairuotojo (vežėjo agento) elgesys, kai krovininis automobilis su kroviniu pastatomas nakčiai nesaugomoje degalinės aikštelėje, laikomas dideliu neatsargumu, prilyginamu tyčiniams veiksmams. Bylą nagrinėję teismai, padarydami priešingą išvadą, nukrypo nuo šios suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, byla Nr. 3K-3-259/2007; 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kemi“ v. M. N. individuali įmonė, byla Nr. 3K-3-448/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“, p. 379, 399).

2.     Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vieną iš pagrindų CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktui netaikyti nurodė tai, jog krovinio vertė nenurodyta nei užsakyme–sutartyje, nei krovinio važtaraštyje (CMR važtaraštyje). Kasatorius pabrėžė, kad krovinio vertė nurodyta prie važtaraščio pridėtoje sąskaitoje ir apie tai žinojo vežėjas, todėl turėjo imtis atitinkamų veiksmų, kad neprarastų krovinio. Būtinumas vadovautis prie važtaraščio pridėta sąskaita–faktūra pripažįstamas taip pat ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „BTSK“ v. UAB „Transidra“, byla Nr. 3K-3-296/2008).

3.     Kasatorius tvirtina, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes įrodyti, jog transporto priemonė palikta nesaugoma, jog vagystės metu vairuotojo (vežėjo agento) nebuvo vilkiko kabinoje, taip pat jog vilkikas apvogtas kitoje vietoje, pavedė užsakovui (kasatoriui), bet ne vežėjui, nors pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą draudžiama perkelti įrodinėjimo naštą užsakovui, jeigu vežėjas padarė žalos sąmoningai arba dėl savo kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams.

4.     Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo teigiama, jog vežėjo veiksmai, paliekant vilkiką nakčiai nesaugomoje degalinės aikštelėje, neatitiko įprastos krovinių pervežimo praktikos.

5.     Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nes vežėjo veiksmus vertino pagal „įprastos  krovinių pervežimo praktikos“ kriterijų, bet nesivadovavo „didelio neatsargumo“ arba „prilyginto tyčiai neatsargumo“ kriterijumi, nustatytu CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte.

6.     Kasatorius pabrėžė, kad ieškovo ieškinį teismai tenkino nepagrįstai, nes kasatoriui neatsirado pareigos atlyginti vežėjui už krovinio pervežimą dėl to, jog vežėjas prarado krovinio  dalį.

7.     Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalį, nes neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas – neatsižvelgė į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalių dydžių.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto aiškinimo ir taikymo

1.       Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismai netinkamai aiškino CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą, t. y. kad nekonstatavo vežėjo didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiniams veiksmams. Atsiliepime teigiama, kad teismai taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, bet ne 29 straipsnio 1 dalį, nes sprendė prailgintos ieškinio senaties taikymo, bet ne atleidimo nuo atsakomybės klausimą. Dėl to, ieškovo teigimu, teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

2.       Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde nedėstoma teisinių argumentų dėl teisės normų pažeidimų, bet kvestionuojamas teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, jų pagrindu nustatytos aplinkybės, t. y. kad nebuvo ieškovo didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiniams veiksmams. Ieškovo teigimu, kasaciniame skunde keliamas fakto klausimas, t. y. faktinių aplinkybių, įrodančių asmens kaltę, konstatavimas, bet fakto klausimai nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

3.      Atsiliepime tvirtinama, kad bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo kasatoriaus nurodomos kasacinio teismo praktikos, nes šios bylos ir kasatoriaus nurodytų bylų ratio decidendi skiriasi, todėl jose priimtos nutartys neturi precedentinės reikšmės šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vežėjas ilsėjosi vilkike, t. y. nebuvo palikęs vilkiko be priežiūros. Be to, kasatoriaus nurodytose bylose nagrinėti vežėjo atsakomybės dydžio ir atleidimo nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą klausimai, bet ne prailgintos ieškinio senaties ieškiniams dėl nuostolių paduoti taikymo klausimas.

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo

4.       Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais, susijusiais su įrodinėjimo pareigos paskirstymo aiškinimu, nes ieškovas nurodo, kad kasatorius prašė taikyti pailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, todėl jis privalėjo įrodyti tokiam terminui taikyti būtinas aplinkybes. Be to, atsiliepime nurodoma, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis taikoma tik įrodžius vežėjo tyčią ar tyčiniams veiksmas prilygintą neatsargumą, bet kasatorius tokių ieškovo veiksmų neįrodė. Taip pat ieškovas pabrėžia, kad kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl krovinio vagystės vietos ir laiko aplinkybių, nors šių argumentų nepateikta  pirmosios instancijos teisme.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo be motyvų

5.       Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė motyvuotą nutartį ir pasisakė, kodėl ieškovo veiksmų nepripažįsta tyčiniais ar jiems prilygintais. Ieškovas tvirtina, kad teismas turi pareigą motyvuoti, kodėl atmeta kiekvieną įrodymą, bet neturi pareigos aptarti kiekvieno šalies argumento atskirai. Be to, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo atskirai, nes sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu, o apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas tik vienas naujas įrodymas – žemėlapis. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius nepagrindė, kaip teismo nepasisakymas dėl visų apeliacinio skundo argumentų turėjo įtakos neteisėtai nutarčiai priimti.

Dėl pirmosios instancijos teismo visapusiško ir išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo

6.       Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, o kasatorius nenurodo, kokius konkrečius proceso teisės pažeidimus padarė teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą.

Dėl ieškovo ieškinio tenkinimo pagrįstumo

7.       Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nepagrįstai tenkino ieškinį, nes, praradęs krovinio dalį, ieškovas prarado teisę į atlygį už krovinio pervežimą. Atsiliepime tvirtinama, kad teismai nustatė aplinkybę, jog vežimo paslauga buvo įvykdyta tinkamai. Kasatoriaus nuostolių faktas byloje nebuvo nagrinėjamas ir nenustatytas, todėl jis nėra pagrindas pripažinti, kad vežėjas neturi teisės į atlygį. Taip pat dėl papildomų išlaidų šalys susitarė ir atskirai aptarė, todėl, ieškovo nuomone, kasatorius turi jas atlyginti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

8.       Atsiliepime prieštaraujama kasacinio skundo argumentams, kad apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui iš kasatoriaus per daug bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas teigia, kad teismas pagrįstai priteisė ieškovui 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes atsižvelgė ne tik į teisingumo ministro įsakymu patvirtintus maksimalius atlygio dydžius, bet ir į kitus kriterijus. Be to, ieškovas pateikia poziciją, kad kasacinis teismas neturėtų nagrinėti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo klausimo, jeigu priešinga šalis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nepateikė prieštaravimų dėl kitos šalies prašomų teismo priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo. Ieškovo nuomone, kasaciniame teisme ginčijant kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir šio klausimo nekėlus apeliacinės instancijos teisme, turi būti pripažinta, kad keliami nauji motyvai ir aplinkybės, kurie galėjo ir turėjo būti išdėstyti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra tai, koks ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimui dėl nuostolių už krovinio dalies praradimą pareikšti ir ar, įvykus krovinio dalies vagystei, vežėjas turi teisę reikalauti užmokesčio už krovinio pervežimą.

 

Dėl CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino

 

Byloje iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes yra būtinas sąlygų šiai konvencijai taikyti visetas, t. y. buvo vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta buvo skirtingų valstybių teritorijose ir tiek krovinio išsiuntimo vietos, tiek krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Be to, ir pačių ginčo šalių 2006 m. liepos 31 d. sudarytoje užsakyme–sutartyje krovinio pervežimui nustatyta, kad vežėjas įsipareigojo krovinio vežimą vykdyti pagal CMR konvencijos sąlygas. Nagrinėjamoje byloje pirmajam klausimui spręsti aktualus yra CMR konvencijos 32 straipsnis, kuriame reglamentuojami ieškinio senaties terminai ir jų skaičiavimo bei sustabdymo tvarka ieškiniams dėl vežimų, vykdomų vadovaujantis nurodyta konvencija, paduoti.

Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant CMR konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmas, atveju – senaties terminas yra treji metai. Nurodyto straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais senaties terminas prasideda nuo krovinio pristatymo dienos. Iš nurodytų CMR konvencijos nuostatų matyti, kad ieškiniams iš vežimo pagal ją santykių paduoti nustatytas bendrasis vienerių metų ir specialusis – prailgintas trejų metų senaties terminai. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino aiškintina kaip taikytina tiek tyčinio neteisėto veikimo, tiek tyčinio neteisėto neveikimo, pripažįstamų tyčiniais neteisėtais veiksmais pagal CK 6.246 ir 6.248 straipsnius, atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. J. įmonė „Vilija“ v. UAB „Krautoma“, byla Nr. 3K-3-14/2009). Iš CMR konvencijos teksto darytina išvada, kad prailgintas ieškinio senaties terminas nustatytas tam, kad ieškovui būtų suteikta didesnė pažeistų teisių gynybos apimtis, kai jis patiria nuostolių dėl kvalifikuota kaltės forma padarytų neteisėtų veiksmų (tyčinių ar jiems prilyginamų veiksmų). Ši prailginto ieškinio senaties termino taikymo sąlyga, kai reikalavimas teisme pareiškiamas vežėjui, tiesiogiai susijusi su CMR konvencijos 29 straipsniu, pagal kurio 1 dalį vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai šaliai, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams.

Kaltė, kaip pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti, yra nepakankamas skolininko atsargumas, rūpestingumas ar atidumas, kurį jis turi parodyti konkrečioje situacijoje, pagal savo padėtį elgdamasis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui ar kad neatsirastų nuostolių. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kemi“ v. M. N. individuali įmonė, byla Nr. 3K-3-448/2002). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį Lietuvos nacionalinėje teisėje, esant sutartinei civilinei atsakomybei (CK 6.252 straipsnio 1 dalis), pagal neigiamus teisinius padarinius vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, byla Nr. 3K-3-318/2009). Didelis neatsargumas yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, t. y. kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti.

Nagrinėjamos bylos atveju nuostolių atsirado (žalos padaryta) dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu prarasta dalis kasatoriaus siunčiamo ir ieškovo vežamo krovinio. Vežėjo didelis neatsargumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui (vežėjo agentui), bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybė tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007). Dėl to pripažintina, kad net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad vežėjo kaltė yra didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, kai transporto priemonę su vežamu kroviniu vežėjas pastato poilsiui nesaugomoje aikštelėje prie degalinės ir, nors miega transporto priemonėje ir jos nepalieka, tačiau vis dėlto pavagiama krovinio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, byla Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, byla Nr. 3K-3-318/2009).

Nagrinėjamo ginčo atveju teismai nenustatė ypatingų krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybių, kai vežėjo priimtos priemonės kroviniui išsaugoti būtų bejėgės prieš vartojamą kėsinimąsi ir negalėtų užkirsti kelio krovinio praradimui. Vilkikas su kroviniu buvo pastatytas nesaugomoje aikštelėje nakčiai, nors ir prie degalinės ir vairuotojas (vežėjo agentas) miegojo transporto priemonėje. Pašaliniams asmenims, norintiems krovinį užvaldyti neteisėtu būdu, nesudaryta kliūčių, kurias reikėtų įveikti jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga priešintis. Tai turėjo numatyti ir įvertinti vežėjas (vežėjo agentas), sustodamas su pakrautu vilkiku ilsėtis. Tikėdamasis, kad krovinys aikštelėje prie degalinės, vežėjo agentui miegant vilkiko kabinoje, yra saugus, vežėjo agentas turi atsižvelgti į tai, kokių realių kliūčių jis sudaro asmeniui, siekiančiam neteisėtai užvaldyti krovinį, ar jos veiksmingos ir užtikrins krovinio išsaugojimą. Įvertinusi byloje žemesniųjų instancijų teismų nustatytų krovinio saugumo užtikrinimo ir jo praradimo aplinkybių visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vežėjas (vežėjo agentas) nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, o jo kaltė – didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, nes, žinodamas, jog krovinys yra tentu dengtoje priekaboje, į kurią, perpjovus tentą, patekti nesudėtinga, pastatė nakčiai vilkiką nesaugomoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie degalinės. Apeliacinės instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad vairuotojas (vežėjo agentas) miegojo vilkiko kabinoje ir nebuvo palikęs transporto priemonės nakties metu, nesudaro pagrindo vežėjo veiksmus kvalifikuoti kitaip negu padarytus esant dideliam neatsargumui, juolab kad pavogtas didelis krovinio  kiekis – daugiau kaip 2 t. Atkreiptinas dėmesys į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, kad vežėjo kaltė yra didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, kai jis (jo agentas), nors ir miega transporto priemonėje, bet ją su kroviniu pastato nesaugomoje degalinės aikštelėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007). Pažymėtina, kad atsiliepime į kasacinį skundą neteisingai teigiama, jog kasatoriaus nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Būtent nurodytos bylos (UAB „Baltic Express“v. UAB „Autonivera“ ir kt.) ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios – vairuotojas (vežėjo agentas) paliko nakčiai vilkiką su kroviniu prie degalinės esančioje nesaugomoje aikštelėje ir ilsėjosi transporto priemonėje, kai tuo metu buvo pavogta krovinio dalis. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, jog krovinio vertė nebuvo nurodyta važtaraštyje ir jog priekabos tipą (dengta tentu) pasirinko kasatorius. Ginčo santykiams svarbu ne tai, nurodyta krovinio vertė važtaraštyje ar ne, bet tai, ar vežėjui iš viso buvo žinoma  apie krovinio vertę. Kasatorius teisingai pabrėžia, kad krovinio vertė nurodyta prie važtaraščio pridėtoje sąskaitoje ir apie tai vežėjas žinojo: CMR važtaraščio egzemplioriaus vežėjui 5 grafoje „Pridedami dokumentai“ įrašytam jog prie šio važtaraščio egzemplioriaus pridedama sąskaita–faktūra Nr. 255/08/BA (angl. – invoice) (T. 1, b. l. 13, 48; T. 2, b. l. 7–9). Teisėjų kolegija sprendžia, kad žemesniųjų instancijų teismų išvada, jog užsakyme–sutartyje atsakovas nenurodė ieškovui tikrojo vežamo krovinio pobūdžio ir vertės, todėl vežėjas papildomai nebuvo apsidraudęs atsakomybės dėl brangesnio krovinio vertės, yra visiškai nepagrįsta. Nepaisant to, kad užsakyme–sutartyje atsakovas nurodė krovinio pavadinimą „elektros įranga“, CMR važtaraščio egzemplioriuje, kuris perduodamas vežėjui, 6 grafoje krovinio pavadinimas įrašytas „kompiuterių dalys“ (angl. – computer parts) ir prie važtaraščio pridėtoje sąskaitoje–faktūroje nurodyta krovinio vertė 271 650 JAV dolerių (T. 1, b. l. 13, 48; T. 2, b. l. 7–9).  Tai, kad krovinys buvo vežamas užsakovo nurodyto tipo priekaba, neatleidžia vežėjo nuo pareigos elgtis nepakankamai rūpestingai ir atsisakyti imtis visų saugumo priemonių maksimaliai vežamo krovinio apsaugai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentas, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, padarydami priešingą išvadą, kad kasatorius neįrodė didelio vežėjo (ieškovo) neatsargumo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, yra pagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nes vežėjo veiksmus vertino pagal „įprastos krovinių pervežimo praktikos“ kriterijų, bet nesivadovavo „didelio neatsargumo“ arba „prilyginto tyčiai neatsargumo“ kriterijumi.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus priešieškiniui teismai turėjo svarstyti taikyti prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pradedamą skaičiuoti nuo krovinio pristatymo dienos. Į paskirties vietą krovinys pristatytas 2006 m. rugpjūčio 21 d., todėl ieškinio senaties termino kasatoriaus priešieškiniui pateikti pabaiga laikytina 2009 m. rugpjūčio 22 d. (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalis). Kasatorius priešieškinį dėl nuostolių už prarastą krovinio dalį atlyginimo teisme pateikė 2008 m. gegužės 21 d., todėl nepraleido senaties termino tokio pobūdžio reikalavimui teisme pareikšti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, taikę bendrąjį vienerių metų ieškinio senaties terminą ir kasatoriaus priešieškinį atmetę tik ieškinio senaties praleidimo pagrindu, netinkamai aiškino bei taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nesant kasatoriaus prašymo atnaujinti ieškinio senaties termino, pirmosios instancijos teismas, net ir taikęs vienerių metų ieškinio senaties terminą, nepagrįstai atsisakė spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, byla Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“ ir kt., byla Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. L. v. V. Lukauskas, byla Nr. 3K-3-206/2009).

 

Dėl atlyginimo vežėjui, kai dėl vagystės vežimo metu prarandama dalis krovinio

 

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas įgijo teisę į visą užmokestį, nes įvykdė sutartinę pareigą pervežti krovinį, padaryta neįvertinus ir neišanalizavus byloje nustatytų aplinkybių visumos. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas neturi teisės gauti užmokesčio už pervežimą, nes vežimo metu dėl vagystės prarado krovinio dalį. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nepaisant to, jog krovinio dalis pavogta, ieškovas turi teisę gauti užmokestį, nes, po vagystės nepareikalavęs nutraukti vežimo, bet, priešingai, nurodęs vežėjui papildomai pakrauti krovinio, kad užpildytų atsiradusias tuščias erdves, atsakovas prisiėmė pareigą sumokėti užmokestį už vežimą, padaryta nenurodant jokios teisės normos. Pažymėtina, kad nurodyta išvada neatitinka CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies, pagal kurią turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Ši taisyklė suponuoja išvadą, kad atsižvelgiant į prarasto krovinio vertę gali būti mažinamas ir mokėtinas užmokestis už vežimą. Tai pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „A. transportas“ ir UAB „PZU Lietuva“, byla Nr. 3K-3-165/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos kontekste ieškovo ieškinio pagrįstumas ir reikalavimo apimtis turėjo būti įvertinti atsižvelgiant į nurodytos teisės normos prasmę.

 Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, teismų sprendimas ir nutartis naikinti bei byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 32 straipsnį, neatsižvelgė į 23 straipsnio 4 dalį, atmetė priešieškinį tik ieškinio senaties termino praleidimo pagrindu, todėl nenagrinėjo priešieškinio pareikšto reikalavimo pagrįstumo iš esmės. Kasatoriaus priešieškinio pagrįstumui įvertinti turi būti nustatytos, ištirtos ir įvertintos su kasatoriaus reikalavimu susijusios aplinkybės, nesvarstytos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose, o kasacinis teismas negali nustatyti naujų faktinių aplinkybių, nes apskųstus sprendimus ir nutartis patikrina tik teisės aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija  nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir teismas turės iš naujo spręsti taip pat ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant kasaciniame teisme valstybė patyrė 32,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (tą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009 m. liepos 7 d. pažyma). Dėl to iš naujo spręsdamas bylinėjimosi išlaidų klausimą pirmosios instancijos teismas turi išspręsti ir nurodytų pašto išlaidų valstybei priteisimo klausimą.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

 

nutaria:

 

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartį ir Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai	Zigmas Levickis     Dangutė Ambrasienė
	Egidijus Laužikas