Administracinė byla Nr. A-2048-662/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03146-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 2 500 Eur neturtinei žalai ir 20 Eur turtinei žalai atlyginti, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas Marijampolės PN. Teigė, kad atvykęs į Marijampolės PN, buvo uždarytas į karantino patalpas, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali 4 kv. m gyvenamojo ploto norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Dėl didelio kiekio nuteistųjų patalpose trūko inventoriaus (spintelių), susidarydavo eilės prie valgomojo stalo ir tualeto. Patalpose nebuvo įrengta rūkyti skirta patalpa, R. P. teko gyventi kartu su rūkančiaisiais ir kvėpuoti tabako dūmais. Buvo suteikta tik viena valanda per parą pasivaikščioti gryname ore.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN bibliotekoje per riboto interneto prieigą buvo sudaryta galimybė naudotis tik viena interneto svetaine www.e-tar.lt, nors jų turėjo būti mažiausiai 20, be to, buvo tik vienas kompiuteris bei ribojamas naudojimosi juo laikas, todėl R. P. negalėjo gauti tinkamos teisinės pagalbos ir tobulėti.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nepagrįstai buvo baudžiamas ir nebuvo skatinamas. Nuo atvykimo į Marijampolės PN, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 8 d., R. P. nebuvo išduodamos higienos priemonės (tualetinis muilas, skutimosi peiliukai, skutimosi putos, skystas muilas, skalbimo milteliai, dezodorantas, šampūnas, dantų pasta, dantų šepetėliai). Kadangi šios priemonės kitiems asmenims buvo skiriamos nemokamai, pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas. Marijampolės PN neleido dalies piniginių lėšų, turimų pataisos įstaigos sąskaitoje, pervesti į asmeninę R. P. sąskaitą, esančią laisvėje, motyvuodami tuo, kad Marijampolės PN yra gavę antstolio patvarkymą, kuris turėtų būti vykdomas.
5. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbęs bado akciją ir dėl to Marijampolės PN apribojo jo teisę siųsti ir gauti laiškus, skambinti artimiesiems bei valstybinėms įstaigoms, apsipirkti pataisos namų parduotuvėje, atėmė teisę įsigyti tualetinio popieriaus. Medikai R. P. apžiūrėjo praėjus 5 paroms po badavimo paskelbimo dienos, jis bado metu nebuvo sveriamas. Manė, kad nuteistųjų badavimas nėra draudžiamas, todėl Marijampolės PN administracijos negalėjo būti pripažintas neteisėtu.
6. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN pareigūnai iš nuteistųjų dieną pradėjo surinkinėti čiužinius, manė, kad teisės aktuose yra nustatytas tik nuteistųjų patalynės paėmimas.
7. R. P. pažymėjo, kad nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. buvo laikomas kameros tipo patalpoje Nr. 5, kurioje nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, trūko inventoriaus. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 6 d. buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) į Marijampolės PN, tačiau, jo nuomone, toks perkėlimas nebuvo pagrįstas, nes buvo akivaizdžiai bloginamos bausmės atlikimo sąlygos – buvo apsunkintas pareiškėjo bendravimas su artimaisiais. 2017 m. gruodžio 11 d. R. P. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, tačiau toks laikymas neatitiko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatų.
8. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos
21 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl netinkamų atsakovo atstovų veiksmų R. P. patyrė neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą, garbės bei orumo pažeminimą, stresą ir depresiją, sveikatos pablogėjimą, jį kankino nemiga, teko kreiptis į psichiatrą ir psichologą. Turtinę 20 Eur žalą pareiškėjas patyrė dėl laiškų siuntimo, skundų teismui spausdinimo ir rašymo priemonių įsigijimo procesiniams dokumentams rašyti.
9. R. P. taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų nustatyta, ar jam skirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė nepažeidžia Konstitucijos 21 straipsnyje nustatytų teisių.
10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Atsakovas paaiškino, kad į karantino patalpas nuteistieji yra uždaromi tik atvykę į pataisos įstaigą, kol pataisos namų direktorius juos paskiria į būrį. Nurodė, kad R. P. į Marijampolės PN atvyko 2017 m. gruodžio 8 d. ir karantino patalpose buvo laikomas iki 2017 m. gruodžio 11 d. Teigė, kad Marijampolės PN nėra sisteminami ir saugomi duomenys apie nuteistųjų paskyrimą į karantino patalpas, tačiau pažymėjo, kad pataisos namuose yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m, joje yra įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui būnant šioje patalpoje, jam galėjo tekti ne mažiau kaip 3,98 kv. m ploto, kitos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv. m, joje yra įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl R. P. būnant šioje patalpoje, jam galėjo tekti ne mažiau kaip 3,98 kv. m jos ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato privalomai karantino patalpose kiekvienam nuteistajam suteikti po stalą ar spintelę. Pareiškėjas dėl baldų trūkumo ir tariamo kitų nuteistųjų rūkymo karantino patalpose į Marijampolės PN administraciją ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Atsakovas pažymėjo, kad Marijampolės PN patalpos yra nuolat stebimos, tačiau faktų, kad nuteistieji rūkytų karantino patalpose, nebuvo užfiksuota. Akcentavo, kad pasivaikščiojimo trukmė, būnat karantino patalpoje, nėra reglamentuota.
12. Marijampolės PN pažymėjo, kad teisės aktai nenustato interneto tinklapių, kuriais laisvės atėmimo vietoje nuteistieji galėtų naudotis, sąrašo. Nurodė, kad interneto puslapyje
www.e-tar.lt yra labai daug teisinės informacijos, sprendimų, nutarimų, rekomendacijų ir kita. Vien šio tinklapio pakanka, kad nuteistieji galėtų sužinoti apie naujausius sprendimus ir teisės aktų pakeitimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galėjo siųsti neribotą kiekį laiškų ir dėl reikiamos informacijos gavimo kreiptis į kitas institucijas.
13. Marijampolės PN nurodė, kad paskatinimo priemonių skyrimas yra įgalioto pareigūno diskrecijos teisė. Asmenims turint galiojančių drausminių nuobaudų, paskatinimo priemonės nėra skiriamos.
14. Marijampolės PN pažymėjo, kad R. P. higienos priemonės nebuvo išduodamos, kadangi iš nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenų buvo nustatyta, jog jis ginčui aktualiu laikotarpiu buvo mokus bei asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams įsigyti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo paaiškinta, jog pirmiausia turi būti padengtos visos skolos, todėl į savo sąskaitą jis pervesti pinigų negali. Be to, tokios galimybės teisės aktai nenustato. Akcentavo, kad 2018 m. vasario 7 d. R. P. prašant, jo nurodyta turėtų pinigų dalis buvo pervesta į sesers sąskaitą.
15. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo paskelbta bado akcija buvo nepagrįsta ir neteisėta, o esant neteisėtiems veiksmams, Marijampolės PN pasinaudojo Bausmių vykdymo kodekso
119 straipsnyje nustatyta teise. Pažymėjo, kad R. P. bado akcijos metu medikų buvo apžiūrėtas 2018 m. lapkričio 21–22 d.
16. Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. būnant kamerų tipo patalpose Nr. 5, minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, o baldų ir įrenginių plotas iš šio ploto neturėjo būti išskaičiuojamas. Atsakovas akcentavo, kad galiojantys teisės aktai lentynėlių įrengimo sanitarinio mazgo patalpose nenustatė.
17. Atsakovo nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai ir jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Nurodė, kad nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.
18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
19. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus, interneto prieiga nuteistiesiems yra įrengta pataisos namų bibliotekoje, kurioje nuteistieji nustatytu laiku gali gauti pagrindinę informaciją apie galiojančius teisės aktus interneto svetainėje www.e-tar.lt, o pateikti daugiau svetainių nėra galimybės. Pažymėjo, kad asmenys su teisės aktais bei kita aktualia informacija galėjo susipažinti kreipdamiesi į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris visą prašomą informaciją pateikia raštu.
20. Kalėjimų departamentas nurodė, kad paskatinimo priemonės skyrimas yra įgalioto pareigūno diskrecijos teisė. Kadangi R. P. ne kartą buvo pažeidęs įstatymus ir vidaus tvarkos taisykles, jam paskatinimai nebuvo skiriami.
21. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 70 punktą, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra išduodamas prašymo blankas, kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas tokio prašymo nebuvo pateikęs.
22. Kalėjimų departamentas akcentavo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnį, nuteistiesiems leidžiama gauti pinigines perlaidas ir siųsti jas sutuoktiniams, sugyventiniams bei artimiesiems giminaičiams ir pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu – kitiems asmenims, galiojantys teisės aktai galimybės nuteistiesiems siųsti pinigines perlaidas patiems sau nenustato.
23. Kalėjimų departamentas išnagrinėjęs visą turimą dokumentinę medžiagą, susijusią su nuteistųjų bado akcijos paskelbimu, nenustatė, kad R. P. teisės buvo pažeistos. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje yra įtvirtinta administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Administravimo subjekto naudojimasis įstatymų leidėjo jam suteikta diskrecija turi būti motyvuotas. Manė, kad pareiškėjas teisėtai buvo perkeltas bausmę atlikti į Marijampolės PN.
24. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad R. P. nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, jog ši įstaiga savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos, nusiskundimus jis išdėstė abstrakčiai, nepagrindė neturtinės žalos bei nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų.
II.
25. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
26. Teismas aptarė su neturtinės žalos atlyginimu susijusį nacionalinį teisinį reguliavimą, Konvencijos 3 straipsnio nuostatą, aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas (teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Atsižvelgęs į tai, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas turi būti dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
27. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2017 m. gruodžio 11 d., karantino patalpose buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. Marijampolės PN yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m, joje yra įrengtos
7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui būnant šioje patalpoje, jam teko 3,98 kv. m gyvenamojo ploto; kitos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv. m, joje yra įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl R. P. būnant šioje patalpoje, jam teko 3,98 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kameros tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas – 12,8 kv. m, joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,26 kv. m gyvenamojo ploto. R. P. nurodė, kad karantino patalpose gyveno 13 nuteistųjų, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Teismas, nenustatęs pagrindo netikėti atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais bei paaiškinimais, jais rėmėsi ir konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant karantino ir kamerų tipo patalpoje Nr. 5, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma buvo užtikrinta.
28. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas. Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, nebuvo pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamo ploto, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
29. Aptaręs Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos
HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, nurodė, jog yra nerūkantis ir prašė užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgęs į tai bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad Marijampolės PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl R. P. buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nebuvo nustatyta. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė.
30. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nereguliuoja nuteistųjų laikymo sąlygų karantino patalpose, taip pat ir nuteistųjų pasivaikščiojimo laiko. Įvertinęs Bausmių vykdymo kodekso
145 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas, pareiškėjui, laikomam kamerų tipo patalpose, suteikdamas ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti, jo teisės į valandos pasivaikščiojimą gryname ore nepažeidė.
31. Aptaręs Konstitucijos 25 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu
Nr. V-125 patvirtino Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 8 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN bibliotekoje interneto prieiga nuteistiesiems yra įrengta, R. P. įstaigoje nustatyta tvarka turėjo galimybę gauti pagrindinę informaciją apie galiojančius teisės aktus interneto svetainėje
www.e-tar.lt, o sužinoti naujienas jis turėjo galimybę iš laikraščių ir žurnalų, kuriuos nuteistieji turi teisę įsigyti ir prenumeruoti, per televiziją ir radiją. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo ir nenurodė jokių argumentų, kurie leistų manyti, jog nebuvo galima realiai pasinaudoti nurodytomis galimybėmis ar buvo sudaromos tam tikros kliūtys, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją.
32. Teismas akcentavo, kad R. P. yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję ribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus ribojimus bei kontrolę. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus.
33. Aptaręs ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 13 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad R. P. ginčo laikotarpiu buvo laikomas mokiu bei asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, Marijampolės PN neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., nebuvo konstatuoti.
34. Aptaręs Bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai pareiškėjui nesuteikė teisės Marijampolės PN sąskaitoje esančias lėšas siųsti į savo asmeninę sąskaitą, esančią laisvėje, todėl jo argumentai dėl piniginių perlaidų į savo asmeninę sąskaitą, esančią laisvėje, buvo atmesti kaip nepagrįsti.
35. Aptaręs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priedo nuostatas, teismas pažymėjo, kad iš nuteistųjų patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. R. P. pretenzijos dėl jo teisių pažeidimo, paimant iš jo čiužinį, buvo grindžiamos subjektyviu jo paties vertinimu, abstrakčiais ir deklaratyviais argumentais, todėl laikytinos neįrodytomis.
36. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų jis nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbęs bado akciją, tačiau konkrečiai ir aiškiai kokie, jo nuomone, neteisėti Marijampolės PN veiksmai, susiję su R. P. badavimu, sukėlė jam neturtinę žalą, neįvardijo. Atsakovo atstovo veiksmai, iš pareiškėjo paimant čiužinį, buvo pripažinti teisėtais, todėl jo teiginiai, jog dėl surenkamų čiužinių buvo pradėjęs vykdyti bado akciją ir tokiais savo veiksmais žalojo savo sveikatą, teismo buvo įvertinti kaip nepagrįsti. Teismas akcentavo, kad R. P. bado akcijos vykdymas buvo jo paties pasirinkimas, o patirti neigiami išgyvenimai – tokio pasirinkimo rezultatas, o ne Marijampolės PN neteisėtų veiksmų pasekmė.
37. Aptaręs Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalies, 145 straipsnio 1 bei 2 dalių ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 5.7 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad nuteistiesiems, kalintiems drausmės grupės sąlygomis baudos izoliatoriuje ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas, Bausmių vykdymo kodekso nuostatos draudžia naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais elektriniais virduliais bei vandens šildytuvais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl negalėjimo naudotis asmeniniu virduliu ar vandens šildytuvu, kalint baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, buvo atmestos kaip nepagrįstos.
38. Aptaręs Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai lentynėlių įrengimo sanitarinio mazgo patalpose nenumatė, todėl R. P. argumentai dėl lentynėlių įrengimo buvo atmesti kaip nepagrįsti.
39. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Pareiškėjas neįvardijo, kokiu Kalėjimo departamento įsakymu 2017 m. gruodžio 6 d. jis iš Pravieniškių PN-AK buvo perkeltas į Marijampolės PN. Byloje nėra duomenų, kad Kalėjimų departamento įsakymas dėl R. P. perkėlimo į kitą pataisos įstaigą teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka būtų buvęs ginčijamas teisme ir būtų buvęs pripažintas neteisėtu. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Kalėjimų departamento aktų (veiksmų) neteisėtumo.
40. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 1 dalį, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nors pareiškėjas savo prašyme konkretaus teisės akto, kuris galėtų prieštarauti Konstitucijai neįvardijo, teismas konstatavo, kad ginčai dėl įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino nėra priskirtini administracinio teismo kompetencijai ir nagrinėjamojoje byloje bausmės terminą reguliuojantys teisės aktai nėra taikomi. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
41. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovų argumentus teismas pripažino pertekliniais ir neturinčiais teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jų neanalizavo.
42. Teismas sprendė, kad nenustačius neteisėtų atsakovo atstovų Marijampolės PN bei Kalėjimų departamento veiksmų, t. y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas nėra galimas. Teismas pažymėjo, kad R. P. yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, todėl tam tikras jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodyti neigiami išgyvenimai bei patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
III.
43. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir jo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą patenkinti.
44. R. P. nuomone, administracinė byla buvo išnagrinėta netinkamai, pažeidžiant proceso teisės normas ir neužtikrinus jam teisės į teisingą teismą.
45. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nenustatė, kiek asmenų kartu su juo buvo konvojuojama į Pravieniškių PN-AK ir kur jie buvo laikomi, nors, R. P. nuomone, tai privalėjo padaryti, o rėmėsi tik atsakovo atstovo pateikta medžiaga. Pareiškėjas pažymi, kad teismui pateikė informaciją apie kartu su juo konvojuotus asmenis, tačiau ji nebuvo patikrinta ir pažeidimas buvo aiškinamas atsakovo atstovo naudai. Nurodo, kad iš viso buvo konvojuojama 13 asmenų ir visi jie buvo laikomi vienoje patalpoje. Teigia, kad sustatęs papildomus gultus, atsakovo atstovas pažeidė vienam asmeniui privalomo gyvenamojo ploto normą. Akcentuoja, kad atsakovo atstovas pateikė tik dalį informacijos apie konvojavimą iš Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus, o teismas tokia informacija neteisingai rėmėsi ir nenustatė tikrojo karantino patalpoje laikytų asmenų skaičiaus. R. P. pažymi, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo taisykle, jog atsakovas dėl pareiškėjo ribotų galimybių rinkti įrodymus turėjo tinkamai paneigti jo skunde nurodytus teiginius apie perpildytą karantino patalpą. Mano, kad teismas neturėjo remtis atsakovo pateikta informacija apie patalpose buvusias miegamąsias vietas, kadangi jų skaičius galėjo lengvai kisti.
46. R. P. atkreipia dėmesį, kad teismas nesiaiškino, ar nerūkantieji karantino patalpoje buvo laikomi kartu su rūkančiais, nors šiomis aplinkybėmis buvo grindžiamas skundas. Teismas taip pat neteisingai traktavo pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimą karantino patalpoje. Teigia, kad jį uždarius į karantino patalpą, buvo pažeista teisė į trijų valandų per parą pasivaikščiojimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad R. P. karantino patalpoje buvo laikomas Pravieniškių PN-AK ir pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN, nebuvo pagrindo jo tirti, kadangi jis jau buvo pradėjęs atlikti bausmę Pravieniškių PN-AK ir visi vertinimai buvo atlikti. Nors R. P. nenusikalto, tačiau uždarant į karantino patalpą, buvo apribotos jo teisės, o tai yra tiesioginis kankinimas.
47. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas iš atsakovo atstovo neišreikalavo tikslių duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą ir jo nenustatė. Teigia, kad jeigu sanitarinio mazgo plotas buvo didesnis nei 2 kv. m, vienam asmeniui privalomo ploto norma buvo pažeista.
48. R. P. nesupranta, kodėl teismas nenagrinėjo jo nurodytos aplinkybės, kodėl yra draudžiama pervesti lėšas į savo sąskaitą ir yra skatinama pinigus pervesti per kitus asmenis, kad jie vėliau pasiektų paties asmens sąskaitą. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl jam draudžiama naudotis asmenine sąskaita laisvėje. Akcentuoja, kad turėdamas didelę pinigų sumą pataisos namuose, R. P. buvo taikiniu kitiems nuteistiesiems. Nurodydami, kas ir kiek turi lėšų, pataisos namai pareiškėjui sudarė kankinančias sąlygas, kadangi nebuvo sudėtinga sužinoti apie dominančio nuteistojo finansinę padėtį ir smurtauti dėl savanaudiškų paskatų, siekiant pasipelnyti, o pataisos įstaiga tam sudarė sąlygas. R. P. buvo sudaryta situacija, kad jis turėjo išgyventi dėl turimų lėšų ir sveikatos, tačiau teismas nurodytų aplinkybių nevertino.
49. Pareiškėjas pažymi, kad teismui paaiškino, jog neduodant jam nemokamų higienos priemonių, R. P. buvo diskriminuojamas, kadangi asmenims, kurie neturėjo lėšų sąskaitoje, jos buvo duodamos nemokamai. Taip pat buvo skatinama niekuo nesirūpinti ir nieko neturėti. Teismas šią aplinkybę išnagrinėjo remdamasis ne tais teisės aktais, kuriais pareiškėjas rėmėsi (Konstitucija ir Konvencija), o žemesnės teisinės galios aktais. Pažymi, kad vietoje to, jog už savo turimas lėšas pirktų maisto produktus, R. P. turėjo pirkti higienos priemones, kurios turėjo būti išduodamos nemokamai, ir už savo lėšas siųsti laiškus valstybės institucijoms. Dėl to pareiškėjas patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.
50. R. P. akcentuoja, kad teismui pateikė Kalėjimų departamento raštą, kuriame nurodyta, jog nuteistiesiems leidžiamų svetainių sąrašas numato 46 svetaines, o tai reiškia pripažinimą, kad svetainių sąrašas nėra pakankamas, todėl jo teisės buvo nepagrįstai suvaržytos. Pažymi, kad Marijampolės PN nesistengė pareiškėjui sudaryti platesnės prieigos prie interneto ir jis negalėjo gauti to, kas nėra draudžiama. R. P. turėjo pasirikti: įsigyti mobilųjį telefoną ir gauti drausminę nuobaudą arba nieko nesiekti ir būti atsilikusiu nuo aplinkinio pasaulio laisvėje. Atkreipia dėmesį, kad daug nuteistųjų galėjo naudotis vienu senu kompiuteriu, jie tai galėjo daryti vieną valandą per savaitę. Nurodo, kad teismo argumentai, jog jis galėjo žiūrėti televizorių ir skaityti žurnalus bei laikraščius, nėra susiję su teisinės informacijos gavimu ir tobulėjimu.
51. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybę dėl badavimo teismas nagrinėjo neatsižvelgęs į pareiškėjo skunde bei atsiliepime nurodytas aplinkybes. Pažymi, kad skundą teikė dėl apribotos teisės skambinti, siųsti laiškus, gauti tualetinio popieriaus ir apsipirkti, paskelbus badavimą. Kaip teismas nustatė, jog pareiškėjas maisto atsisakė dėl neišduodamos patalynės kamerų tipo patalpose, jis nesupranta. Nurodo, kad tokiose patalpose per septynerius metus jis buvo tik kartą. Mano, kad jam paskelbus apie badavimą, turėjo būti nustatyti ir įvertinti atsakovo atstovo veiksmai. Nors R. P. nieko nepažeidė, o tiesiog pradėjo badauti, jis buvo papildomai baudžiamas. Teigia, kad teismas turėjo ne remtis atsakovo paaiškinimais, jog daug nuteistųjų atsisakė maisto dėl čiužinių neišdavimo, o nagrinėti bylą pareiškėjo atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad badavo dėl pakeistos apsipirkimų tvarkos.
52. R. P. akcentuoja, kad prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą siekė išsiaiškinti, ar jam paskirta bausmė neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas sutinka, kad bausmė yra susijusi su tam tikrais ribojimais, tačiau jie turi būti nustatyti teisės aktuose. Teigia, kad yra nubaustas ir dar papildomai buvo kankinamas, o tai patvirtina jo pradėtos administracinės bylos. R. P. nori išsiaiškinti, ar Konstitucinis Teismas tokius kankinimus pateisina. Akcentuoja, kad nors buvo kankinamas, bausmė jam nebuvo švelninama.
53. R. P. atkreipia dėmesį, kad teismui nurodė, jog nėra pateikta išsami informaciją apie jam skirtą medikamentinį gydymą ir prašė išreikalauti asmens ligos kopijas, kad teismas galėtų objektyviai įvertinti jo patirtą neturtinę žalą, tačiau ligos istorijos kopijos pareiškėjas negavo. Mano, kad teismas nebuvo aktyvus, jo prašymą tiesiog ignoravo ir neatsižvelgė į ribotą R. P. galimybę rinkti rašytinius įrodymus. Akcentuoja, kad teismas nepagrįstai visas abejones aiškino atsakovo naudai.
54. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nurodė, jog pagal Bausmių vykdymo kodekso
69 straipsnio 4 dalį, Kalėjimų departamento direktorius turi teisę nuteistąjį pervežti į kitus pataisos namus, tačiau to nemotyvavo ir nepaaiškino, kodėl R. P. buvo apsunkintas bendravimas su artimaisiais, ir Kalėjimų departamento veiksmų pagrįstumo neanalizavo. Mano, kad teismas turėjo nustatyti, kodėl pareiškėjas buvo perkeltas kalėti toliau nuo namų, nors jis bausmę turėjo atlikti vienoje įstaigoje. Teigia, kad skųsti Kalėjimų departamento sprendimo neturėjo galimybės, kadangi į kitą įstaigą jis buvo pervežtas kitą dieną nuo susipažinimo su sprendimu, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
55. Dėl laiko, skirto naudotis asmeniniu kompiuteriu, pareiškėjas paaiškina, kad taip buvo nepagrįstai ribojamos jo teisės, trukdoma ginti galbūt pažeistas teises, mokytis ir tobulėti bei gauti reikiamą informaciją.
56. R. P. akcentuoja, kad dėl nurodytų atsakovo atstovų veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas argumentų dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymų ir aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas skundas, neanalizavo. Mano, kad jo argumentai buvo atmesti nepagrįstai.
57. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
58. Marijampolės PN paaiškina, kad pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakė į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, pateikė visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, teismas administracinę bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Teigia, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius duomenis nėra tikslinga.
59. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
60. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir tai padarė laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, yra neteisingas ir dėl to neteisėtas, nesudaro pagrindo jį naikinti.
61. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad R. P. apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos.
62. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė ginčijamą sprendimą, ir teigia, kad remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jo nėra pagrindo naikinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
63. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo R. P. prašymo priteisti jam 2 500 Eur neturtinei žalai ir 20 Eur turtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Marijampolės PN sąlygų, atlyginti bei 1 500 Eur neturtinei žalai, patirtai dėl jo perkėlimo į Marijampolės PN, atlyginti.
64. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. R. P. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. Teigia, kad administracinė byla buvo išnagrinėta netinkamai, pažeidžiant proceso teisės normas ir neužtikrinus pareiškėjui teisės į teisingą teismo procesą. R. P. akcentuoja, kad teismas nenustatė, kiek asmenų kartu su juo buvo konvojuojama į Pravieniškių PN-AK ir kur jie buvo laikomi, nesiaiškino, ar rūkantieji karantino patalpoje buvo laikomi kartu su rūkančiais, neteisingai traktavo pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimą karantino patalpoje. R. P. taip pat pažymi, kad atvykus į Marijampolės PN, nebuvo pagrindo jo laikyti karantino patalpoje ir tirti, nes tai jau buvo padaryta Pravieniškių PN-AK; teismas nenustatė sanitarinio mazgo ploto, nenagrinėjo aplinkybės, kodėl pareiškėjui buvo draudžiama pervesti pinigus į savo sąskaitą, neteisingai išnagrinėjo jo argumentus dėl higienos priemonių neišdavimo, teismas netinkamai įvertino R. P. teisę lankytis interneto svetainėse bei naudotis asmeniniu kompiuteriu, netinkamai nustatė jo badavimo priežastis ir neįvertino atsakovo veiksmų, pareiškėjui badaujant, teisėtumo. R. P. nuomone, teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nebuvo aktyvus, neanalizavo Kalėjimų departamento veiksmų teisėtumo dėl perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą.
65. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos R. P. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
66. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso
6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
67. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytų institucijų – Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
68. Savo skundą pareiškėjas pirmiausia grindė tuo, kad jis nepagrįstai ir netinkamomis sąlygomis buvo laikomas Marijampolės PN karantino patalpoje.
69. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punkte yra nustatyta, jog nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Sveikatos tikrinimo rezultatai įrašomi į Asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę). Nuteistieji, kuriems atliktas sanitarinis švarinimas, uždaromi į karantino patalpas, o kalėjime – į kameras. Į laisvės atėmimo vietų ligoninę atvykę nuteistieji uždaromi palatose. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, jie laikinai yra uždaromi į karantino patalpas, jokios galimybės nelaikyti asmenų šiose patalpose, kadangi jie karantino patalpose buvo laikomi kitoje pataisos įstaigoje, teisės aktai nenustato. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jis, atvykęs į Marijampolės PN, neturėjo būti laikomas karantino patalpoje, atmetamas kaip nepagrįstas. Nors asmeniui būnat šioje patalpoje tam tikros jo teisės ir laisvės yra ribojamos, tačiau tie ribojimai yra trumpalaikiai. Be to, nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, žala asmeniui negali būti atlyginama. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad būdamas karantino patalpoje, R. P. buvo kankinamas.
70. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog karantino patalpos yra artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2226-629/2020, 2018 m. kovo
21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).
71. Pareiškėjas Marijampolės PN karantino patalpoje buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, Marijampolės PN yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m, joje yra įrengtos 7 miegamosios vietos, o kitos – 35,85 kv. m ir joje yra įrengtos 9 miegamosios vietos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą, todėl daryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsakovas nurodė, kad kartu su pareiškėju atvyko dar 12 asmenų, tokią pačią informaciją pateikė ir R. P.. Įvertinus karantino patalpų plotus, juose esančių lovų skaičių ir konvojuotų asmenų skaičių, negalima daryti išvados, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m karantino patalpos plotas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad visi atvykę asmenys būtų buvę laikomi kurioje nors vienoje Marijampolės PN karantino patalpoje. Sunku įsivaizduoti, kad 35,85 kv. m ar net 27,87 kv. m patalpoje būtų galima sutalpinti 13 nuteistųjų ir įrengti jiems 13 miegamųjų vietų, jau nekalbant apie kitus įrenginius ir baldus.
72. Teisėjų kolegija pažymi, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Marijampolės PN administracijai būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs jį laikyti su nerūkančiais. Atsižvelgiant į tai, R. P. apibendrinti teiginiai dėl rūkančių asmenų karantino kameroje laikymo su nerūkančiais pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti. R. P. nepaaiškino, kokius veiksmus dar pirmosios instancijos teismas galėjo atlikti, kad būtų išsiaiškinta, ar nerūkantieji karantino patalpoje buvo laikomi kartu su rūkančiais. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kamerose su rūkančiais asmenimis vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus jokiais įrodymais ar teisės aktų nuostatomis.
73. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pasivaikščiojimo trukmė, būnat karantino patalpoje, nėra reglamentuota. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio, nustatančio nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose, 1 dalies nuostatą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovas, pareiškėjui, laikomam karantino patalpoje, suteikdamas ne mažiau kaip vieną valandą per parą pasivaikščioti, jo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore nepažeidė.
74. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas nenagrinėjo jo nurodytos aplinkybės, kodėl yra draudžiama pervesti lėšas į savo sąskaitą, nėra pagrįstas. Aptaręs Bausmių vykdymo kodekso
98 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią nuteistiesiems leidžiama gauti pinigines perlaidas ir siųsti jas sutuoktiniams, sugyventiniams bei artimiesiems giminaičiams ir pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu – kitiems asmenims, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai pareiškėjui nesuteikė teisės Marijampolės PN sąskaitoje esančias lėšas siųsti į savo asmeninę sąskaitą, esančią laisvėje. R. P. argumentai, kad turėdamas didelę pinigų sumą pataisos namuose, apie kurią žinojo kiti asmenys, jis buvo taikiniu kitiems nuteistiesiems, prieš tai padarytos išvados nepaneigia ir pataisos įstaigai nesudaro pagrindo nesivadovauti galiojančių teisės aktų nuostatomis.
75. Aptaręs ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 13 punktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad R. P. ginčo laikotarpiu buvo laikomas mokiu bei asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams. Aplinkybių, kad buvo mokus, pareiškėjas neginčijo. R. P. teiginiai, kad jam higienos priemonės turėjo būti išduodamos nepriklausomai nuo jo mokumo, yra nepagrįsti ir neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Kadangi higienos priemonės nebuvo išduodamos visiems mokiais pripažintiems asmenims, jokio R. P. diskriminavimo fakto nebuvo nustatyta. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas atsakovo atstovo administracijai dėl jo aprūpinimo higienos priemonėmis būtų teikęs prašymą raštu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tik esant pareiškėjo prašymui išduoti higienos priemones ir aiškiam institucijos atsisakymui tai padaryti, yra pagrindas konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-502/2019, 24–25 p.).
76. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs, jog pataisos įstaiga privalo joje esantiems asmenims užtikrinti galimybę naudotis internetu, naudojant įstaigos ar asmens nustatyta tvarka įgytą asmeninį kompiuterį. Tai priklauso pataisos įstaigos administracijos diskrecijai. Suteikdama galimybę naudotis interneto prieiga, įstaiga nustato ir naudojimosi internetu tvarką, kurios asmenys privalo laikytis. Jie gali naudotis riboto interneto prieiga, laikydamiesi tik tose interneto svetainėse, kurios yra įtrauktos į leistinų interneto svetainių sąrašą. Taip siekiama užtikrinti suėmimo vykdymo režimo reikalavimų tinkamą įgyvendinimą. Aplinkybė, kad Kalėjimų departamentas nurodė, jog nuteistiesiems leidžiamų svetainių sąrašas numato 46 svetaines, priešingai nei teigia pareiškėjas, pati savaime pripažinimo, kad svetainių sąrašas nėra pakankamas, nereiškia. Pažymėtina, kad R. P. įstaigoje nustatyta tvarka interneto svetainėje www.e-tar.lt turėjo galimybę gauti pagrindinę informaciją apie galiojančius teisės aktus. Tai, kad pareiškėjo įstaigos administracijos nustatyta naudojimosi riboto interneto prieiga bei naudojimosi asmeniniu kompiuteriu tvarka netenkina, nesudaro pagrindo Marijampolės PN darbuotojų veiksmus pripažinti neteisėtais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sužinoti naujienas pareiškėjas turėjo galimybę iš laikraščių ir žurnalų, kuriuos nuteistieji turi teisę įsigyti ir prenumeruoti (Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnio 1 dalis), per televiziją ir radiją. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją, mokytis ir tobulėti ar ginti jo galbūt pažeistas teises.
77. Teisėjų kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 119 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog jeigu nuteistieji imasi neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, arba turima duomenų, kad nuteistieji planuoja imtis neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeisiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę, pranešęs Kalėjimų departamento direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui, nutarimu iki vieno mėnesio sustabdyti: 1) nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, perduodamų daiktų įteikimą nuteistiesiems; 2) pasimatymų suteikimą nuteistiesiems; 3) nuteistųjų asmeninių daiktų įsigijimą; 4) paskatinimo priemonių skyrimą nuteistiesiems; 5) leidimą skambinti telefonu; 6) kultūros, sporto ir kitų masinių renginių organizavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui paskelbus apie badavimą, Marijampolės PN turėjo teisę jam taikyti tam tikrų teisių ribojimą. Nustatyta, kad R. P. paskelbus apie badavimą, vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4/07-210, laikinai buvo apribota dalis jo teisių. Jokių duomenų, kad jam būtų buvę taikomi teisės aktuose nenustatyti ribojimai, pareiškėjas nepateikė ir jokių įtikinančių argumentų nenurodė. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos padaryta išvada, jog R. P. bado akcijos vykdymas buvo jo paties pasirinkimas, o patirti neigiami išgyvenimai – tokio pasirinkimo rezultatas, o ne Marijampolės PN neteisėtų veiksmų pasekmė. Jokių aplinkybių, kad nuteistųjų grupinių veiksmų ėmimąsi išprovokavo neteisėti Marijampolės PN administracijos ar pataisos namų darbuotojų veiksmai, nebuvo nustatyta.
78. Aktualios Bausmių vykdymo kodekso redakcijos 69 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio
4 dalis). Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad nesutikdamas su Kalėjimų departamento priimtu sprendimu dėl jo perkėlimo, pareiškėjas šį sprendimą būtų ginčijęs, tai kad toks sprendimas buvo vykdomas kitą dieną nuo jo priėmimo, pareiškėjui neužkirto kelio jo ginčyti. Jokių neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų, R. P. perkeliant į Marijampolės PN, ar siekio bloginti jo padėtį nebuvo nustatyta. Vien aplinkybė, kad dėl tokio perkėlimo, anot pareiškėjo, buvo apsunkintas jo bendravimas su artimaisiais, nesudaro pagrindo išvadai, kad toks perkėlimas buvo neteisėtas. Jokių kitų argumentų, galinčių patvirtinti Kalėjimų departamento atliktų veiksmų neteisėtumą, R. P. nenurodė.
79. Iš pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą matyti, kad jokio konkretaus teisės akto, kuris galėtų prieštarauti Konstitucijai, jis neįvardijo. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčai dėl įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino nėra priskirti administracinio teismo kompetencijai ir nagrinėjamojoje byloje bausmės terminą reguliuojantys teisės aktai nėra taikomi. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai neturėjo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
80. Nenustačius, kad Marijampolės PN ar Kalėjimų departamentas netinkamai vadovavosi galiojančiais teisės aktais, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovų darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti atsakovo civilinei atsakomybei bei pareiškėjui R. P. iš atsakovo atstovų Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, nebuvo pagrindo vertinti kitų viešosios atsakomybės sąlygų, taip pat ir pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Nors pareiškėjas teigia, kad argumentų dėl Seimo kontrolieriaus pažymų ir aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas skundas, teismas neanalizavo, tačiau konkrečių argumentų, kokios aplinkybės nebuvo įvertintos, nenurodė, atsižvelgiant į tai šie jo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
81. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo kiekvieną R. P. nurodytą galimą pažeidimą, tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo objektyvumu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Virginija Volskienė |