Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-23-303/2015 nuasmeninta

                    Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02189-2014-8

                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                  47.11;

                                  80.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus Kęstučio Jucevičiaus prašymą administracinio teisės pažeidimo byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą V. M. administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija

              nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu V. M. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, nesant jo veikoje ATPK 17214 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties.

V. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir privalėdamas organizuoti kasdienę bendrovės veiklą bei atsakyti už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose numatytų pareigų vykdymą, būdamas paskirtas vadovaujančiu asmeniu, kuris organizuoja Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (toliau – PPTFPĮ) nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, nevykdė šių reikalavimų: iki 2014 m. vasario 19 d. UAB (duomenys neskelbtini) sistemiškai nebuvo atliekamas tinkamas klientų tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius (pasirašant kredito sutartis su klientais ir išduodant paskolas), kai klientas fiziškai nedalyvavo nustatant jo tapatybę. UAB (duomenys neskelbtini) klientų tapatybę nustatydavo iš kliento interneto UAB (duomenys neskelbtini) registracijos formoje nurodytų duomenų ir iš jo asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje atlikto 0,01 Lt mokėjimo nurodymo, kuris, vadovaujantis PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 3 punktu, yra tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, o ne trečiosios šalies informacijos apie klientą ar naudos gavėją naudojimas. Tai patvirtinantys atvejai: klientų E. U., G. K., D. K., S. M., A. P., V. D., A. Ž., J. L., D. Z., J. G., S. P., A. G., J. S., I. M., R. A., I. P. bylos. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad šiais veiksmais V. M. pažeidė: PPTFPĮ 2 straipsnio 22 dalį, 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 11, 14 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 13 straipsnio 1 dalį; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintų Taisyklių dėl kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo (toliau – Taisyklės) 3, 8, 10, 20, 21 ir 22 punktus; UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus V. M. įsakymu Nr. 44/09 patvirtintų Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos taisyklių (toliau – Bendrovės taisyklės) 14.1, 17.1, 22, 28.2, 32.1, 34 punktus.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) apeliacinis skundas netenkintas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi priimtas FNTT direktoriaus Kęstučio Jucevičiaus prašymas ir atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla.

Pareiškimu FNTT direktorius Kęstutis Jucevičius, vadovaudamasis ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 30219 straipsnio 2 dalimi, 30221 straipsnio 14 dalies 5 punktu, prašo dėl padarytų esminių materialiosios teisės pažeidimų panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui V. M. pagal ATPK 17214 straipsnio 1 dalį skirti administracinę nuobaudą – 14 000 Lt (4054 Eur).

Prašyme teigiama, kad pagal PPTFPĮ finansų įstaigoms suteikiama galimybė nustatyti kliento tapatybę tiesiogiai jam nedalyvaujant, naudojant trečiųjų šalių informaciją ir duomenis apie klientą. Trečiosios šalies institutas numatytas tiems atvejams, kai finansų įstaiga tapatybei reikalingus duomenis ir dokumentus, būtinus kliento tapatybei nustatyti, gauna ne iš kliento, o iš kitos finansų įstaigos, kuri jau yra identifikavusi savo klientą pagal PPTFPĮ 9–11 straipsnių reikalavimus. Europos Parlamento ir Tarybos 2005/60/EB direktyvoje dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui 27 punkte, PPTFPĮ 13 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad atsakomybė dėl šiame įstatyme nustatytų kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų įvykdymo tenka trečiosios šalies informacija apie klientą ar naudos gavėją pasinaudojusioms finansų įstaigoms ar kitiems subjektams. Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui reikalingų duomenų apimtį finansų įstaigoms ir kitiems subjektams nustato PPTFPĮ ir Taisyklės. Kliento, atliekančio pinigines operacijas ir sandorius, asmens duomenis sudaro: vardas, pavardė, asmens kodas ir kiti PPTFPĮ nurodytais atvejais Vyriausybės nustatyti duomenys. PPTFPĮ 13 straipsnyje nenumatyta, kad Vyriausybė nustato specialią tvarką, norint naudotis trečiosios šalies turima informacija, duomenimis apie klientą ir (ar) naudos gavėją. Pasinaudojimo trečiosios šalies duomenimis atvejais taikomos PPTFPĮ ir Taisyklėse nustatytos bendrosios kliento ir naudos gavėjo nustatymo normos kartu su PPTFPĮ 13 straipsnio normomis, reglamentuojančiomis trečiąją šalį. PPTFPĮ 9 straipsnio 14 punktas paveda Vyriausybei nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo tvarką. Vyriausybės patvirtintų Taisyklių II skyriuje numatyta, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą. Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad ant kiekvieno kliento tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio kelionės dokumento, taip pat ant elektroninio dokumento, pasirašyto kvalifikuotu elektroniniu parašu, kurio originalo finansų įstaigoje ar kitame subjekte nėra, kopijos (jeigu daroma popierinė dokumento kopija) finansų įstaigos ar kito subjekto atsakingas darbuotojas, padaręs dokumento kopiją, privalo uždėti tikrumo žymą. Specialių išlygų dėl šios nuostatos finansų įstaigai, kuri pasinaudoja trečiosios šalies informacija, duomenimis apie klientą ir (ar) naudos gavėją, nėra nustatyta. Finansų įstaigai neturint kliento tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos laikytina, kad dalykiniai santykiai vykdomi tinkamai nenustačius kliento tapatybės, t. y. neturint teisės aktų nustatytos kliento tapatybės nustatymui reikalingų duomenų apimties. PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalyje finansų įstaigoms ir kitiems subjektams, neišskiriant, ar buvo ar nebuvo pasinaudota trečiosios šalies informacija, nustatyta pareiga kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas saugoti dešimt metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos. Net pasinaudojus trečiosios šalies informacija apie klientą, iš jos privalu gauti patvirtintas kliento dokumentų kopijas ir jas saugoti. Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu rekomendacija taip pat nurodo, kad finansų įstaiga privalo turėti priemones, užtikrinančias informacijos ir kliento tapatybę patvirtinančio dokumento kopijų iš trečiųjų šalių gavimą. Imperatyvi pareiga finansų įstaigoms ir kitiems subjektams kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas saugoti dešimt metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos įstatymo leidėjo įtvirtinta tam, kad užtikrintų tinkamą kliento tapatybės nustatymą iš asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Nevykdant šio reikalavimo, galėtų pasitaikyti atvejų, kad nei finansų įstaiga, pasinaudojusi trečiosios šalies informacija, nei pati trečioji šalis minėtos kopijos neturės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarime klaidingai konstatuota, kad PPTFPĮ ir Taisyklės neapibrėžia, kokia informacija iš trečiųjų šalių yra tinkama kliento asmenybei nustatyti. FNTT nesutinka su teismo nuomone, kad UAB (duomenys neskelbtini) tinkamai nustatydavo kliento tapatybę iš kliento atlikto 0,01 Lt mokėjimo nurodymo. Teismas kliento atliktą mokėjimo nurodymą vertina kaip tinkamą naudojimąsi trečiosios šalies informacija, duomenimis apie klientą, taip pat jį laiko viena iš UAB (duomenys neskelbtini) naudojamų sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonių, kurias apibrėžia PPTFPĮ 11 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Anot FNTT, pagal dabartinį teisinį reglamentavimą informacijos apie klientą, gaunamos kartu su kliento pavedimu iš kredito įstaigos, neužtenka, kad būtų gauta visa kliento tapatybei nustatyti reikalaujamų duomenų apimtis. Taisyklių pakeitimai, įsigalioję nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d., nekeitė pasinaudojimo trečiosios šalies informacija, duomenimis, tvarkos. Iki Vyriausybės nutarimo pakeitimų įsigaliojimo finansų įstaigos galėjo nustatyti kliento tapatybę tik gavusios iš kliento asmens dokumento originalą. Įsigaliojus Taisyklių 8 punkto pakeitimams, buvo reglamentuota, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu. Taip pat 2013 m. rugpjūčio 28 d. įsigaliojus Taisyklių 10 punkto pakeitimams, reglamentuotas ir kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas (jis visiškai nesusijęs su naudota mokėjimo nurodyme esančia informacija, gauta iš kredito įstaigos). PPTFPĮ 21 straipsnis ir Taisyklių 8 ir 9 punktų nuostatos ir toliau aiškiai reglamentuoja, kad reikiamą kliento tapatybės duomenų apimtį garantuoja duomenys apie klientą, gauti iš asmens tapatybės dokumento. Minėti pakeitimai buvo padaryti reglamentuojant nuotolinio kliento nustatymo būdo – kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimą, o ne informacijos ir duomenų iš trečiosios šalies panaudojimą. Taigi Taisyklių 8 ir 9 punktai, kaip ir iki minėtų pakeitimų, finansų įstaigoms, kurios pasinaudoja trečiosios šalies informacija, duomenimis apie klientą, galioja visos apimties, be jokių išimčių.

Pareiškėjo nuomone, V. M. sąmoningai nesilaikė PPTFPĮ ir Taisyklių reikalavimų motyvuodamas tuo, kad Lietuvoje veikiantys bankai atsisako pasirašyti sutartis su UAB (duomenys neskelbtini), pagal kurias bankai, būdami trečiąja šalimi, UAB (duomenys neskelbtini) teiktų kliento tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio kelionės dokumento kopijas. Pareiškime pabrėžiama, kad V. M. veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai ir valingai pasirinkdamas priešingą teisei savo verslui palankų veikimo būdą. Tiek FNTT, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu jis patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) tais atvejais, kai kliento tapatybė buvo nustatinėjama tiesiogiai šiam nedalyvaujant, prašydavo kliento užsiregistruoti interneto UAB (duomenys neskelbtini) registracijos formoje ir iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atlikti 0,01 Lt mokėjimo nurodymą į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Tokiais atvejais UAB (duomenys neskelbtini) tapatybei nustatyti nebuvo pateikiami dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą – to imperatyviai reikalauja Taisyklių 8 punktas. Taip pat V. M. patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo klientų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų, nors to imperatyviai reikalauja PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalis. 2009 m. rugpjūčio 28 d. UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintos Bendrovės taisyklės reglamentuoja kliento tapatybės nustatymą, vadovaujantis galiojančiomis PPTFPĮ ir Taisyklių normomis. FNTT patikrinimo metu nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) patvirtintos vidinės procedūros, susijusios su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu, buvo ignoruojamos. Mokėjimo pavedimas iš sąskaitos kitoje finansų įstaigoje yra papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, bet ne atskira pakankama kliento tapatybės nustatymo priemonė. Finansų įstaigos, nustatydamos klientų tapatybę, turi vykdyti bendrus tapatybės nustatymui keliamus reikalavimus, reglamentuotus PPTFPĮ 9–11 straipsniuose ir Taisyklėse. Finansų įstaiga, kaip riziką dėl kliento tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu prisiimantis subjektas, iš trečiosios šalies privalo gauti būsimo kliento tapatybės dokumentų kopijas. Finansų įstaigai neturint tokios galimybės, negalima laikyti, kad ji naudojasi trečiosios šalies informacija. Konstatuotina, kad tokiu atveju dalykiniai santykiai vykdomi tinkamai nenustačius kliento tapatybės – neturint teisės aktais nustatytos kliento tapatybės nustatymui reikalingų duomenų apimties. Pareiškėjas remiasi kasacinės instancijos teismo nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014 ir teigia, kad, taikant PPTFPĮ nuostatas sistemiškai, bendras reikalavimas kliento, kuris nedalyvauja asmeniškai, sudarydamas sandorį, tapatybei nustatyti yra jos nustatymas pagal asmens dokumentus. Duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, „Gyventojų registro“ ir „Creditinfo“ informacinėse bazėse, 0,01 Lt pervedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas yra papildomos saugumo priemonės, nepaneigiančios bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sudaromas sandoris nuotoliniu būdu.

V. M. atstovas advokatas Žygimantas Pacevičius atsiliepimu į FNTT prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą prašo FNTT direktoriaus K. Jucevičiaus prašymą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad FNTT neteisingai aiškina Taisyklių 8 ir 9 punktus, kaip įtvirtinančius pareigą visais atvejais (tiek klientui dalyvaujant fiziškai, tiek jam fiziškai nedalyvaujant) kliento tapatybę nustatyti iš asmens dokumentų, nes tais atvejais, kai kliento tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, ji turi būti nustatoma ne iš asmens dokumentų, o iš duomenų ir informacijos. Kliento tapatybė iš dokumentų turi būti nustatoma tik tais atvejais, kada klientas fiziškai dalyvauja tapatybės nustatyme. Pasak advokato, FNTT pateiktas Taisyklių 8 ir 9 punktų aiškinimas atitinka iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. galiojusį reglamentavimą. Taisyklių 10 punkte buvo numatyta, kad kliento tapatybės nustatymo reikalavimai vienodai taikomi visiems klientams – tiek tiems, kurie tiesiogiai kreipiasi į finansų įstaigą ar kitą subjektą, tiek tiems, kurių sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę. Tačiau toks teisės normų aiškinimas prieštarauja inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo metu galiojusiam ir šiuo metu galiojančiam reglamentavimui. 2013 m. rugpjūčio 21 d. buvo pakeistos Taisyklės ir įtvirtinta, kad reikalavimas tapatybę nustatyti iš dokumentų taikomas tik tiems atvejams, kada tapatybė nustatoma fiziškai klientui dalyvaujant tapatybės nustatyme, t. y. buvo panaikinta 10 punkte įtvirtinta taisyklė, kad visiems tapatybės nustatymo atvejams taikomi vienodi reikalavimai, papildyti Taisyklių 3 ir 5 punktai, kuriuose įtvirtinti reikalavimai nustatyti tapatybę iš asmens dokumentų ir pasidaryti asmens dokumentų kopijas, nuostatomis, kad šie punktai taikomi tik tais atvejais, kai kliento tapatybė nustatoma, jam dalyvaujant fiziškai. Įstatymų leidėjas, reaguodamas į besikeičiančius visuomenės poreikius, didėjantį paslaugų kiekį elektroninėje erdvėje, pakeitė teisės aktus, suteikdamas galimybę paslaugas teikti elektroninėje erdvėje. Po 2008 m. sausio 17 d. PPTFPĮ pakeitimų buvo aiškiai numatyta galimybė kliento tapatybę nustatyti tiek iš dokumentų, tiek ir nuotoliniu būdu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Ekonomikos pažangos departamento Ekonominių pažeidimų ir korupcijos prevencijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje Nr. NV-890 „Dėl Taisyklių pakeitimo“ nurodyta, kad PPTFPĮ nedraudžia kliento tapatybės nustatyti nuotoliniu būdu ir nereikalauja klientui, nustatant jo tapatybę, dalyvauti fiziškai. Tačiau esant dabartinei Vyriausybės nutarimo Nr. 942 redakcijai, kliento tapatybės nustatymas nuotoliniu būdu negalimas, taip pat nenumatyta galimybė naudoti elektroninį parašą. Nutarimo keitimo tikslas – sudaryti sąlygas finansų įstaigoms kliento tapatybę nustatyti ir nuotoliniu būdu (atidarant sąskaitą) naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą. Taigi keičiant Taisykles buvo siekiama suderinti Taisyklių nuostatas su PPTFPĮ nuostatomis, leidžiančiomis klientų tapatybę nustatyti ir nuotoliniu būdu ne iš dokumentų, o remiantis iš trečiųjų asmenų gauta informacija apie klientą. Pasak advokato, nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė panaikino reikalavimą visais atvejais kliento tapatybę nustatyti iš asmens dokumentų, taip sudarant galimybę naudotis PPTFPĮ suteikta teise tapatybę nustatyti ir nuotoliniu būdu iš informacijos ar duomenų. Aiškinimas, kad Taisyklių 8 ir 9 punktai įtvirtina reikalavimą tapatybę nustatyti iš dokumentų net ir tuo atveju, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, paneigtų Taisyklių pakeitimų tikslą ir esmę. Bėgant laikui tapatybės nustatymo būdai keičiasi ir jie visi atitinka nagrinėjamų teisės aktų tikslus, jei tik jie yra saugūs ir leidžia nustatyti tikrąją asmens tapatybę. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) taikytas klientų tapatybės nustatymo būdas yra visiškai saugus ir taikant šį būdą nustatoma tikroji asmens tapatybė. FNTT tik ginčija aplinkybę, kad tokį asmens tapatybės nustatymo būdą leidžia galiojantys teisės aktai. Taisyklių 8 punktas įtvirtina reikalavimus pateikiamų dokumentų formai; šiame punkte nėra įtvirtinta pareiga tapatybę nustatyti iš dokumentų, kai ji nustatinėjama klientui fiziškai nedalyvaujant, Taisyklių 9 punkte taip pat nėra nustatoma pareiga tapatybę nustatyti iš dokumentų. Anot advokato, reikalavimas pateikti dokumentus aiškiai nurodytas Taisyklių 3 punkte, kuriame numatyta, kad asmens dokumentus pateikti būtina tik tais atvejais, kai asmens tapatybė nustatoma jam fiziškai dalyvaujant. Taisyklių 8 punktas detalizuoja Taisyklių 3 punktą, reglamentuodamas, kokios formos dokumentai turi būti pateikti tais atvejais, kai jie turi būti pateikti. Negalima atskirai aiškinti teisės normos, detalizuojančios, kaip turėtų būti tvirtinama dokumento kopija, atskirai nuo teisės normos, kuri apskritai įtvirtina pareigą pasidaryti kopiją. Taisyklių 5.5 punktas nustato pareigą padaryti fizinio asmens pateikto tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopiją, arba nuskenuoti dokumentą. Šį Taisyklių punktą detalizuoja Taisyklių 9 punktas, numatantis, kaip turėtų būti patvirtinta kopija, vykdant Taisyklių 5.5 punkte įtvirtintą pareigą. Pasak advokato, atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 5 punkte aiškiai numatyta, kad šiame punkte nurodyti reikalavimai taikomi tik tais atvejais, kai klientas nustatant jo tapatybę dalyvauja fiziškai, 9 punktas irgi taikomas tik tokiais atvejais. Asmens dokumento kopijos turėjimas gali reikšti tik tai, kad tapatybė buvo nustatoma klientui fiziškai dalyvaujant tapatybės nustatyme ir buvo įvykdyta Taisyklių 5.5 punkte įtvirtinta pareiga padaryti asmens dokumento, iš kurio buvo nustatyta tapatybė, kopiją. Asmens dokumento kopijos neturėjimas gali reikšti, kad kliento tapatybė apskritai nebuvo nustatyta ir taip buvo pažeistos teisės normos, įtvirtinančios pareigą tinkamai nustatyti kliento tapatybę; arba kliento tapatybė buvo tinkamai nustatyta klientui fiziškai dalyvaujant tapatybės nustatyme, tačiau pažeista Taisyklių 5.5 punkte įtvirtinta pareiga pasidaryti asmens dokumento, iš kurio buvo nustatyta tapatybė, kopiją; arba kliento tapatybė buvo tinkamai nustatyta nuotoliniu būdu ne iš dokumentų, o iš duomenų ar informacijos, ir jokie teisės aktai nebuvo pažeisti, nes tokiu atveju nėra pareigos daryti, gauti ir turėti asmens dokumento, kuris nėra naudojamas tapatybei nustatyti, kopijos. Asmens dokumento kopijos nepasidarymas, negavimas ir neturėjimas negali būti laikomas pažeidimu šioje byloje nagrinėtais atvejais, kai tapatybė buvo nustatoma nuotoliniu būdu klientui fiziškai nedalyvaujant remiantis duomenimis ar informacija. Tai, kad Taisyklių 8 ir 9 punktai netaikomi visais atvejais, leidžia teigti ir Taisyklių 10 punkto sisteminė analizė. FNTT prašyme pateiktas Taisyklių 8 ir 9 punktų aiškinimas, kaip įtvirtinančių pareigą visais atvejais kliento tapatybę nustatyti tik iš dokumentų, prieštarauja PPTFPĮ 9 straipsnio 8 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kurios aiškiai numato finansų įstaigos teisę nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę tiesiogiai jam nedalyvaujant, ne tik iš asmens dokumentų, bet ir iš informacijos apie klientą ar naudos gavėją, gautos iš finansų įstaigų, kurie atitinka trečiajai šaliai nustatytus reikalavimus. Taisyklės nereglamentuoja tapatybės nustatymo būdų, tik detalizuoja PPTFPĮ numatytus tapatybės nustatymo būdus. PPTFPĮ aiškiai numato tapatybės nustatymo būdą ne tik iš asmens dokumentų (kai klientas dalyvauja fiziškai), bet ir iš informacijos ar duomenų (kai klientas fiziškai nedalyvauja). Taisyklių 8 ir 9 punktai taikomi tik tais atvejais, kai kliento tapatybė nustatoma iš jo asmens dokumentų jam fiziškai dalyvaujant, tačiau nėra taikomi, kai kliento tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu remiantis trečiosios šalies pateiktais duomenimis ar informacija. Tuo atveju, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu elektroninėje erdvėje, dokumento originalo ar šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu pateikimas neįmanomas. Prašyme nurodyta kasacinė nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-44-2014, anot advokato, negali būti taikoma, nes minėtoje byloje buvo nagrinėjamas pažeidimas, padarytas 2013 m. birželio 20 d., todėl buvo taikomi ir aiškinami veikos padarymo metu galioję teisės aktai, t. y. Taisyklių redakcija, galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. Ankstesnė Taisyklių redakcija iš esmės skyrėsi nuo šiuo metu galiojančios, nes nenumatė galimybės tapatybę nustatyti nuotoliniu būdu. Todėl aiškinant naujos redakcijos Taisykles (redakcija, aktuali nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d.) turėtų būti atsižvelgta į teismų praktiką, kurioje pateiktas šios redakcijos (o ne redakcijos, galiojusios iki 2013 m. rugpjūčio 27 d.) Taisyklių nuostatų aiškinimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje pateiktas aiškinimas, kad Taisyklių 8 ir 9 punktuose įtvirtintos nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai dalyvaujant, o nustatant tapatybę klientui fiziškai nedalyvaujant taikyti šių nuostatų nėra pagrindo, teisingas, atitinka istorinį, teleologinį, lingvistinį, sisteminį, loginį ir precedentinį teisės aiškinimo metodus. Jokių kitų teisės normų (be Taisyklių 8 ir 9 punktų) FNTT nenurodo. Nustačius, kad Taisyklių 8 ir 9 punktai nenumato pareigos tapatybę nustatyti iš asmens dokumentų, kai ji nustatinėjama nuotoliniu būdu, FNTT pateiktas aiškinimas, kad UAB (duomenys neskelbtini) klientų tapatybę privalėjo nustatyti tik iš asmens dokumentų ir neturėjo teisės tapatybės nustatyti remiantis iš bankų gauta informacija apie klientą, laikytinas teisiškai nepagrįstu. Taip pat advokatas pažymi, kad turėtų būti atmestinas kaip nepagrįstas FNTT prašyme nurodytas argumentas, kad pareigą visais atvejais gauti kliento asmens dokumento kopiją neva patvirtina PPTFPĮ 16 straipsnio 8 dalis. PPTFPĮ 16 straipsnyje reglamentuojamas surinktos informacijos saugojimas, o ne kliento tapatybės nustatymas. Konstatavus, kad galiojantys teisės aktai leidžia kliento tapatybę nustatyti ne iš asmens dokumentų, o iš duomenų ar informacijos, būtų nepagrįsta teigti, kad nors asmens dokumentai nebūtini tapatybei nustatyti, bet asmens dokumentų kopijas būtina turėti ir saugoti. Pareiga gauti asmens dokumentus negali būti grindžiama vien tik pareiga šiuos asmens dokumentus, kuriais nebuvo ir negali būti pasinaudota nustatant kliento tapatybę, saugoti. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarime teisingai pažymėjo, kad kliento tapatybės nustatymas jam fiziškai nedalyvaujant naudojantis trečiųjų šalių informacija apie klientą nereglamentuotas Taisyklėse, neužkerta kelio taikyti tokį kliento tapatybės nustatymą, nes jis numatytas aukštesnės galios teisės akte – PPTFPĮ. Detalus UAB (duomenys neskelbtini) taikytas tapatybės nustatymo procedūros aprašymas, taip pat argumentai, patvirtinantys, kad toks tapatybės nustatymo būdas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra visiškai saugus ir patikimas. Lietuvos valstybės valdžios institucijos jau kelerius metus asmens tapatybę nustato, remdamosi tik elektroniniais duomenimis, gaunamais iš komercinių bankų per elektroninės bankininkystės sistemas, pavyzdžiui, elektroniniai valdžios vartai, mokesčių administravimo ir deklaravimo portalas „Mano VMI“, EGAS sistema, Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalas. Tai, pasak advokato, patvirtina, jog toks asmens tapatybės nustatymo būdas ne tik yra visiškai saugus, bet ir pripažįstamas pačios valstybės. Šią išvadą patvirtina ir byloje esančiame Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2013 m. spalio 4 d. rašte NR. S-1497 pateiktos išvados, kad fizinio asmens tapatybės nustatymo būdas, kai asmenys identifikuojami naudojantis duomenimis, kurie gaunami iš bankų per šių bankų elektroninės bankininkystės sistemas, būtent asmens pavarde, vardu ir asmens kodu, yra patikimas ir saugus tolesniam informacinės visuomenės paslaugų dalyvių santykių vystymui. Nustatant tapatybę nuotoliniu būdu jokie asmens dokumentai nereikalaujami, nes jie niekaip nepadeda patvirtinti tapatybės asmens, su kuriuo bendraujama nuotoliniu būdu. Reikalavimas pateikti asmens dokumento originalą labai daug metų buvo esminis ir vienintelis tapatybės nustatymo procedūroje fizinėje erdvėje, tačiau jis tampa visiškai nebeaktualus elektroninėje erdvėje, kurioje tapatybę leidžia nustatyti visai kitos procedūros (pasirašymas elektroniniu parašu, banko mokėjimo atlikimas). Pasak advokato, teisės aktai ne tik numato, bet ir skatina naudoti šį būdą. PPTFPĮ parengtas įgyvendinant ES direktyvą Nr. 2005/60/EB, todėl aiškinant šį įstatymą svarbu atsižvelgti į direktyvos nuostatas. Minėtos direktyvos konstatuojamosios dalies 27 punkte yra nustatyta, kad, siekiant išvengti pakartotinių klientų tapatybės nustatymo procedūrų, dėl kurių verslui gali kilti vėlavimo ir neveiksmingumo problemų, klientai, kurių tapatybė buvo nustatyta kitur, gali būti pristatyti, kartu laikantis tinkamų apsaugos priemonių. Šioje byloje nebuvo ginčijama ar įrodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) nenustatė klientų tapatybės; UAB (duomenys neskelbtini) nustatė klientų tapatybę remdamasi iš bankų apie klientų tapatybę teisėtai gauta informacija. Taip pat nebuvo ginčijama ar įrodyta, kad klientų tapatybė buvo nustatyta klaidingai, o toks tapatybės nustatymas (ne iš asmens dokumentų, o iš trečiojo asmens saugiu kanalu gautos informacijos) yra nesaugus, (duomenys neskelbtini) neišsaugojo duomenų ir informacijos, iš kurios nustatė klientų tapatybę. UAB (duomenys neskelbtini) buvo tinkamai atliekamas klientų tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius, kai kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai nedalyvaujant naudojantis trečiųjų šalių informacija, t. y. įvykdyti visi PPTFPĮ ir Taisyklių reikalavimai.

              Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus Kęstučio Jucevičiaus prašymas tenkintinas iš dalies.

              Pagal ATPK 17214 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarką. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė, kiekvienu konkrečiu atveju nukreipianti į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarką. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes – UAB (duomenys neskelbtini), teikdama smulkius vartojimo kreditus, klientų tapatybę nustatinėjo nuotoliniu būdu naudodama elektroninės bankininkystės metodą. UAB neturėjo šių klientų asmens tapatybės dokumentų kopijų, taip pat nebuvo gavusi jų iš trečiosios šalies, šiuo atveju iš banko.

              Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti, vadovaudamiesi visuomet tais pačiais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; teismams sprendžiant bylos precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-44-2014, priimta 2014 m. spalio 14 d., t. y. po pirmosios (2014 m. gegužės 2 d.) ir apeliacinės (2014 m. rugpjūčio 14 d.) instancijos teismų procesinių sprendimų priėmimo nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, yra Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegiją įpareigojantis precedentas šioje byloje, nes abiejų bylų faktinės aplinkybės yra itin panašios; pirminėje byloje buvo nagrinėjama analogiška šiai bylai situacija, kai smulkiuosius kreditus išduodanti finansų įstaiga kliento tapatybę nustatydavo šiam nedalyvaujant, panaudojus banko mokėjimo nurodymą.

              Pagal PPTFPĮ 9 straipsnį yra numatytas nebaigtinis atvejų sąrašas, kada finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento bei naudos gavėjo tapatybę. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą jie turi nustatyti kliento tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Pagal šio straipsnio 6 dalį draudžiama atlikti PPTFPĮ 9 straipsnio 1–4 dalyse nurodytas operacijas, jeigu klientas šio įstatymo nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių savo tapatybę, jeigu pateikia ne visus duomenis arba jie yra neteisingi, jeigu klientas ar jo atstovas vengia pateikti informaciją, reikalingą jo tapatybei nustatyti, arba pateiktų duomenų tam neužtenka. Visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, remdamiesi dokumentais, duomenimis ir informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio (8 punktas). Kai klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, atliekamas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas (11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), privalomai taikant vieną ar kelias 11 straipsnio 2 dalyje numatytas priemones. Tiek kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo, tiek sustiprinto kliento tapatybės nustatymo tvarką ir kriterijus, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, nustato Vyriausybė. PPTFPĮ nedraudžia vykdant kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą naudotis trečiųjų šalių informacija (13 straipsnis). Trečiajai šaliai, įgyvendinant PPTFPĮ reikalavimus, yra numatyta pareiga pateikti duomenis (13 straipsnio 4 dalis).

              Vyriausybės nutarimu patvirtintos Taisyklės numato, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti klientų – Lietuvos Respublikos piliečių – tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą, ir tik tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ir vykdant 3.1 punkto reikalavimus (10 punktas). Šis momentas sietinas su 8 punkto nuostata, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notarų liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą; iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. pakeitimų galiojusioje redakcijoje buvo nurodyta, kad tapatybei nustatyti turėjo būti pateikti tik dokumentų originalai. Taigi tapatybės dokumentų kopijų iš trečiosios šalies gavimas, nustatant kliento tapatybę nuotoliniu būdu, – teisinis imperatyvas finansų įstaigai. Taisyklių 10 punkto pasikeitimai (iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. pakeitimų buvo numatyta, kad kliento tapatybės nustatymo reikalavimai vienodai taikomi visiems klientams – tiek tiems, kurie tiesiogiai kreipiasi į finansų įstaigą ar kitą subjektą, tiek tiems, kurių sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę) nepaneigia asmens dokumento kopijų iš trečiųjų šalių gavimo būtinybės, nustatant asmens tapatybę nuotoliniu būdu. Duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, „Gyventojų registro“ ir „Creditinfo“ informacinėse bazėse, 1 ct pavedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas yra papildomos saugumo priemonės, nepaneigiančios bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sudaromas sandoris nuotoliniu būdu. Tarp PPTFPĮ ir Taisyklių normų nėra ir nebuvo prieštaravimų (kasacinė nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-44-2014). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014 priimta po Taisyklių pakeitimų, todėl jei Taisyklių pakeitimai, kaip juos interpretuoja advokatas Ž. Pacevičius savo atsiliepime, būtų turėję įtakos asmens administracinei atsakomybei, būtų buvęs pritaikytas ATPK 8 straipsnis. Aplinkybė, kad Lietuvos teisės aktuose, skirtuose reglamentuoti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones, kai kurios normos yra griežtesnės, negu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose, nėra pagrindas konstatuoti, kad tarp Lietuvos ir ES norminių aktų yra prieštaravimų, nes teisę įtvirtinti griežtesnį reglamentavimą nacionalinės teisės normose ES direktyvos palieka pačioms valstybėms narėms (Direktyvos 2005/60/EB 5 straipsnis).

              Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, aiškindami ATPK 17214 straipsnio 1 dalies blanketinę dispoziciją. Šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėtiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniams sprendimams priimti. Todėl kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, priima nutartį panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir bylą nutraukti (ATPK 30221 straipsnio 14 dalies 2 punktas).

              Pagal ATPK 35 straipsnio 1 dalį administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu, vadovaudamasis ATPK 287 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 250 straipsnio 1 punktu, nutraukė V. M. administracinio teisės pažeidimo bylą, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi, vadovaudamasis ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paliko apylinkės teismo nutarimą nepakeistą. Taigi ATPK 35 straipsnio 5 dalyje numatytų terminų skaičiavimas iš naujo negalimas. Pagal ATPK 250 straipsnio 7 punktą administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 straipsnyje numatyti terminai. Vienas iš administracinės atsakomybės skiriamųjų bruožų yra jos operatyvumas. ATPK 35 straipsnyje numatytų terminų paskirtis – garantuoti, kad administracinė nuobauda būtų skiriama per protingą laiką nuo veikos padarymo. Tik tokiu atveju administracinė nuobauda gali pasiekti tikslus, dėl kurių ji skiriama. Administracinės nuobaudos skyrimo terminai kartu yra ir trauktino atsakomybėn asmens garantija, turinti užtikrinti, kad byla būtų išspręsta per protingą laiką, ir taip apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgo persekiojimo. Jei ATPK 35 straipsnyje numatyti terminai yra pasibaigę, administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas – administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Priežastys, dėl kurių administracinė nuobauda per ATPK 35 straipsnyje numatytą terminą nebuvo paskirta, priimant byloje sprendimą jokios reikšmės neturi (kasacinė nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-52-2014). Paisant nekaltumo prezumpcijos principo, nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinės nuobaudos skyrimo termino suėjimo, negali būti iš esmės sprendžiamas administracinės teisės pažeidimo padarymo ar nepadarymo, V. M. kaltės dėl ATPK 17214 straipsnyje numatytos veikos klausimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 2 punktu,

              n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Teisėjai                                                                                    Aldona Rakauskienė

                                                                                    Armanas Abramavičius

                                                                                    Audronė Kartanienė