Civilinė byla nr. 2S-592-324/2008
Pirmosios instancijos teisėjas Drąsutis Stralkus
Procesinio sprendimo kategorija 122.4; 99.11
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2008 m. balandžio 21 d.
Kaunas
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Antano Burdulio
ir Neringos Venckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo
Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos atskirąjį skundą dėl Kauno
miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje nr.
2-00086-52/2008 pagal Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos pareiškimą
suinteresuotajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė
:
pareiškėjas
prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Kauno Šv.Prisikėlimo
cerkvės parapija (Kauno Šv.Voskresenskos cerkvės parapija) nuosavybės teisėmis
iki 1940 m. gruodžio 3 d. valdė pastatą, esantį Kauno m. Vytauto pr. 20a (dabartinis
adresas - Vytauto pr. 44). Nurodė, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiuo adresu esančius
pastatus kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę 1991 m. vasario 15 d. Kauno miesto taryba 1992 m. sausio 9 d. sprendimu nr. 5 grąžino Kauno miesto
stačiatikių Blagoveščeniojos katedros religinei bendruomenei vieno aukšto 226,21 m2
ploto medinį pastatą,
esantį Kauno m. Vytauto pr. 44. 1993 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 31-475 pareiškėjas buvo informuotas, kad tuo
pačiu adresu esantį dviejų aukštų mūrinį rusų gimnazijos namą 1925 m. pastatė draugija
„Mokslas-Šviesa“, todėl šis pastatas pareiškėjui negrąžintinas. 2005 metais, tvarkant šalia parapijos esančios cerkvės
rūsį, buvo rastas 1939 m. balandžio 18 d. Lietuvos Stačiatikių Eparchijos
Tarybos žurnalas Nr. 1709,
patvirtinantis, kad 1925 m. kovo 27 d. Kauno Šv. Prisikėlimo cerkvės parapijos
ir draugijos „Mokslas-Šviesa“
susitarimu Kauno Šv. Prisikėlimo cerkvės parapija suteikė minėtai draugijai
žemės sklypą, esantį Vytauto pr. 44, Kaune, gimnazijos pastatui statyti. Nors, remiantis
bendru susitarimu, minėtą pastatą pastatė draugija „Mokslas-Šviesa“, draugija
jį valdė nuomos teisėmis, o nuosavybės teise jis visada priklausė pareiškėjo
teisių pirmtakui. Šią aplinkybę
patvirtina ir 1940 m. gruodžio 3 d. pastato nacionalizacijos akto nr. 30
priedai.
Nesutikdama su
pareiškimu, Kauno miesto savivaldybė prašė bylą nutraukti. Rėmėsi Religinių bendrijų teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu, pagal kurį religinės bendrijos prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo privalėjo pateikti per
vienerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, o nuosavybės teisę
patvirtinančius dokumentus privalėjo pateikti per vienerius metus nuo prašymo
atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos.
Pareiškėjas per nustatytą terminą nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į rusų gimnazijos pastatą. Religinių bendrijų teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme įtvirtinti terminai nuosavybės teisėms atkurti yra
naikinamieji. Prašomas
nustatyti faktas nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių (CPK 444
straipsnio 1 dalis, CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Kauno miesto apylinkės
teismas 2008 m. vasario 29 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė. Nurodė,
kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neskundė savivaldybės atsisakymo
atkurti nuosavybės teisę į rusų gimnazijos pastatą. Pagal Religinių bendrijų
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnį
religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per
vienerius metus nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t.y. vėliausiai iki 1996 m. kovo 29 d. Pareiškėjas dėl nuosavybės teisės į rusų gimnazijos pastatą fakto nustatymo į
Kauno miesto apylinkės teismą kreipėsi 2007 m. rugsėjo 14 d., praleidęs minimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą. Atnaujinti naikinamąjį terminą
nėra galimybės (CK 1.117 straipsnio 6 dalis). Konstatavęs, jog prašomas
nustatyti juridinis faktas nesukels pareiškėjui jokių asmeninių ar turtinių
teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, nenagrinėtiną teisme bylą
nutraukė (CPK 444 straipsnio 1 dalis, CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Atskiruoju
skundu pareiškėjas nurodo, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Nors
pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos
įstatymo 5 straipsnį nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai turėjo
būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybės
teises dienos, įstatyme nėra nuorodos, kad religinės bendrijos,
praleidusios minėtą terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių
atkūrimą. Ši įstatymo nuostata nepagrįstai neišaiškinta, ją sistemiškai siejant
su LR piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo normomis. Teismo sprendimas,
kuriuo būtų patvirtinta pareiškėjo nuosavybės teisė į nurodomą pastatą, taptų
pagrindu viešojo administravimo subjektui svarstyti klausimą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą. Atsisakius atkurti nuosavybės
teises, pareiškėjas įgytų teisę tokius veiksmus skųsti administracinės
kompetencijos teismui.
Nepagrįstai
spręsta, kad, gavęs Kauno m. savivaldybės 1993 m. balandžio 5 d. raštą nr.
31-475 apie negalimumą grąžinti Kauno m. Vytauto pr. 44 esantį pastatą,
pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. 1939 m. balandžio 18 d. Lietuvos
Stačiatikių Eparchijos Tarybos žurnalas nr. 1709, kuriuo remiantis prašoma
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, rastas 2005 metais. Jo archyve
nebuvo. Šią aplinkybę pareiškėjas siekė įrodyti civilinėje byloje. Laikytina,
kad šias priežastis galėtų įvertinti ir išnagrinėti tik viešojo administravimo
subjektas, vertindamas ir kitas įstatyme nustatytas sąlygas, reikšmingas
nuosavybės teisių atkūrimui.
Prašo nutartį
panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo.
Atsiliepimu
į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo
nutarties nekeisti. Nesutinka su argumentais, kad Religinių bendrijų teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio nuostatas
reikia aiškinti sistemiškai kartu su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis,
suteikiančiomis galimybę atnaujinti terminus prašymui atkurti nuosavybės teises
paduoti ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių
dokumentų pateikimui. Šių teisės aktų paskirtis bendra – nuosavybės teisės
atkūrimas, tačiau jie taikytini skirtingoms subjektų (pretendentų) grupėms. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog, pareiškėjui praleidus Religinių
bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5
straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, prašomas nustatyti juridinę reikšmę
turintis faktas nesukels pareiškėjui jokių asmeninių ar turtinių teisių
atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pasekmių.
Atskirasis
skundas netenkintinas.
Kolegija
konstatuoja, kad, nuspręsdamas dėl CPK 444 straipsnio pirmojoje dalyje
reglamentuotos sąlygos nebuvimo, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė
materialinės ir procesinės teisės normas.
Iš
nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, jog prašymą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo į Kauno m. Vytauto pr. 44 ir Vytauto g. 42 esančius pastatus
pareiškėjas Kauno m. savivaldybei pateikė 1991 m. vasario 15 d., galiojant 1990 m. vasario 14 d. įstatymui nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei
kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ ( b.l. 10, 11, 12, 63-92). Šis
įstatymas nereglamentavo prašymų ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų
pateikimo terminų. Antrasis jo straipsnis įpareigojo rajonų ir miestų Liaudies
deputatų tarybas sesijose apsvarstyti nacionalizuotų maldos namų bei kitų
pastatų grąžinimą religinėms bendruomenėms. 1992 m. sausio 9 d. Kauno m. tarybos sprendimu nr. 5 pareiškėjui buvo grąžintas pastatas, esantis
Kauno m. Vytauto pr. 44, žymimas šifru 3C1/m. 1993 m. balandžio 5 d. Kauno m. valdyba raštu nr. 31-475 informavo pareiškėją apie tai, kad mokyklos
pastatą 1925 m. pastatė kultūros draugija „Mokslas – šviesa“, todėl nėra teisinio
pagrindo jį grąžinti religinei bendruomenei. Byloje nėra duomenų apie tai, kad
Kauno m. taryba būtų priėmusi sprendimą atsisakyti grąžinti mokyklos pastatą.
Jei ir laikyti, kad šis klausimas nebuvo išspręstas specialiųjų įstatymų
nustatyta tvarka, apylinkės teismas teisingai nutarė, jog nustatinėti pastato,
kurio nuosavybės teises atkurti pretenduoja pareiškėjas, valdymo nuosavybės
teise faktą kliudo CPK 444 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos sąlygos
tokiems faktams nustatyti teisme nebuvimas.
1995
m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
tvarkos įstatymo nr. I-822 5 straipsnyje numatė, kad religinės bendrijos
prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo turi
pateikti turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio
įstatymo įsigaliojimo dienos. Straipsnio antroji dalis nustatė, jog nuosavybės
teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo
prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo
dienos. Prašymai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turėjo būti
papildomi pagal šio įstatymo nuostatas ( 6 straipsnio trečioji dalis). Kadangi
prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo
parapija pateikė 1991 metais ir iki 1995 m. kovo 21d. įstatymo nr. I-822 priėmimo
buvo informuota apie negalimumą atkurti nuosavybės teises į mokyklos pastatą,
nesant jo nuosavybės dokumentų, nuosavybės teisę į šį pastatą patvirtinančius
dokumentus ji galėjo pateikti per vienerius metus nuo 1995 m. kovo 21 d. Religinių
bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo
įsigaliojimo.
Pagal
įtaką asmens įgytų subjektinių teisių galiojimui įstatyminiai terminai yra
skirstomi į atnaujinamuosius ir naikinamuosius. Atnaujinamieji terminai yra
tokie, kuriems pasibaigus subjektinė teisė neišnyksta, tačiau teismas atsisako
pažeistą teisę ginti. Tuo atveju, jeigu terminai praleisti dėl svarbių
priežasčių, teismas gali juos atnaujinti. Naikinamieji yra tokie terminai,
kuriems pasibaigus išnyksta pati teisė, o jie nebegali būti atnaujinti.
Sprendžiant, ar terminas yra atnaujinamasis, ar naikinamasis, visų pirma turi
būti vertinamas terminą nustatančios teisės normos tekstas (lingvistinis įstatymo
aiškinimo metodas). Jeigu įstatyminės normos turinys lieka neaiškus, turi būti
taikomi kiti įstatymo aiškinimo metodai, tokie kaip sisteminis (teisės normos
turinio vertinimas aktualaus teisinio reglamentavimo visumos kontekste),
teleologinis – įstatymo leidėjo tikslų, bei atsižvelgiama į minimu klausimu
suformuluotą teisės taikymo praktiką. 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio
antrojoje dalyje įtvirtintos teisės normos turinys, vertinant lingvistiniu
požiūriu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad joje nustatytas
terminas yra naikinamasis. Formuluotė „per vienerius metus nuo“ mūsų valstybės
teisėkūros sistemoje būdinga ir vartojama būtent naikinamųjų terminų
apibrėžimui. Minimą išvadą, kolegijos nuomone, taip pat patvirtina ir tai, kad
analizuojamose teisės normose nenumatyta terminų atnaujinimo galimybė. Apeliantas
mano, kad aplinkybė, kai įstatyme nėra tiesioginės nuorodos, jog praleidusi
terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir ją patvirtinantiems dokumentams
paduoti, religinė bendrija praranda minimą subjektinę teisę, turi būti
aiškinama sistemiškai su LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, numatančiomis tokių terminų atnaujinimo
arba tapačios subjektinės teisės realizavimo galimybę. Su šiuo atskirojo skundo
argumentu apygardos teismas nesutinka. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyti
atnaujinamieji terminai yra specialioji teisės norma (lex specialis),
reglamentuojanti terminus pateikti prašymams atkurti nuosavybės teises Lietuvos
Respublikos piliečiams bei šiuo teisės aktu nustatytiems jų įpėdiniams ar
teisių perėmėjams, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo
nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Religinių bendrijų teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo paskirtis – religinių
bendruomenių, bendrijų ar jų teisių perėmėjų teisės atkūrimas į išlikusį
nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas.
Kadangi religinės bendrijos nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas
apsprendžia specialus įstatymas, tuos pačius teisinius santykius reglamentuojančiame
įstatyme numatytų atnaujintinų terminų normų taikymas kitokio teisinio statuso
subjektams teisės analogijos pagrindu reikštų CK 1.8 straipsnio 3 dalyje
nustatyto draudimo pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas
pažeidimą.
Atskirojo
skundo argumentai apie tai, kad „šias priežastis galėtų įvertinti ir
išnagrinėti tik viešojo administravimo subjektas, vertindamas ir kitas įstatyme
nustatytas sąlygas, reikšmingas nuosavybės teisių atkūrimui“, nėra pagrįsti 1995
m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
tvarkos įstatymo normomis.
Pareiškėjas
praleido naikinamąjį terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinantiems
dokumentams, todėl prašomas nustatyti faktas negali sukelti jo pageidaujamų
pasekmių. Išdėstytų motyvų pagrindu skundžiama nutartis nekeistina.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 pirmuoju
punktu,
n u t a r i a :
atskirąjį
skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkė Virginija
Gudynienė
Kolegijos
teisėjai Antanas
Burdulis
Neringa
Venckienė