Baudžiamoji byla Nr. 2K-50/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                               2.3.4.6; 2.3.4.12; 2.3.6.3.1; 2.4.5.2.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 22 d.

Vilnius

            

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio.

          Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu G. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nuteistas:

          pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių,

          pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu dvejiems metams.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams. Nuteistasis G. D. įpareigotas bausmės atlikimo metu mokytis ir neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

          Nuosprendį apeliacine tvarka apskundė Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras.

          Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendis pakeistas. Panaikintas BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymas skiriant bausmes nuteistajam G. D. ir paskirtos naujos bausmės:

          pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimas trejiems metams,

          pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

         

n u s t a t ė :

         

G. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio l dalį, 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, vykdamas iš Tauragės į Vilnių automobiliu ,,Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu D. D., kurį vairavo su šia nusikalstama veika nesusijęs R. T., kelyje Kaunas–Vilnius, netoli Vilniaus, tiksliau nenustatytoje vietoje, neteisėtai įgijo iš tuo pačiu automobiliu važiavusio R. D. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 214,067 g kokaino, kurias, laikydamas paslėpęs po drabužiais, gabeno, turėdamas tikslą platinti, iki Tarptautinio Vilniaus oro uosto, esančio Vilniuje, Rodūnės kelias 10A. Tą pačią dieną, apie 13.30 val., neturėdamas leidimo pervežti ir nepateikdamas muitinės kontrolei, paslėpęs po drabužiais, pasikėsino vykdamas lėktuvu iš Lietuvos Respublikos į Kiprą gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomas pateikti muitinės kontrolei narkotines medžiagas, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sulaikytas Aviacijos saugumo keleivių patikros posto pareigūnų.

          Kasaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais – pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, palikti šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes.

          Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir taip pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas.

          Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, neįvertino nustatytų faktinių aplinkybių, todėl šio teismo išvados nėra pagrįstos ir teisėtos. Kasatorius tvirtina, kad sutiko daryti nusikaltimus dėl to, kad buvo verčiamas labai sunkios turtinės padėties, skolų, t. y. būdamas beviltiškoje padėtyje (faktiškai pirmosios instancijos teismas šią BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą lengvinančią aplinkybę nustatė, tik nuosprendyje nenurodė), be to, jo vaidmuo darant nusikaltimus buvo antraeilis, nes padaryti šiuos nusikaltimus jis buvo priverstas R. D., kuriuos šis ir organizavo, o juo buvo pasinaudota kaip vykdytoju, t. y. gyvu asmeniu – slėptuve narkotikams gabenti. Kasatorius bijojo atsisakyti, nes R. D. grasino panaudoti smurtą prieš jį, sunaikinti tėvų namus, be to, pažadėjo palikti kasatorių ramybėje ir nereikalauti skolos grąžinimo, jei jis sutiks pervežti narkotikus. Kasatoriaus skolos raštelis yra pas R. D., kuris nesulaikytas ir neapklaustas. Taigi, kasatoriaus manymu, yra visos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

          Kartu kasatorius pažymi, kad tokiu atveju, kai nėra BK 62 straipsnyje nustatytų pagrindų, o straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-395/2007, 2K-123/2008, 2K-152/2009 ir kt.). Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė bausmę, neatitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, be to, nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri suteiktų kasatoriui galimybę įrodyti, kad padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jis nuo pat sulaikymo pradžios papasakojo viską, kas jam buvo žinoma apie nusikaltimą organizavusius asmenis, sukursčiusius ir privertusius jį daryti labai sunkų nusikaltimą, nuosekliai nurodė savo elgesio motyvą, kad padaryti nusikaltimą sutiko tik dėl sunkios turtinės padėties po didelių abejonių bei taikomos prievartos, taip pat į tai, kad vienas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o kitas – nesukėlė jokių sunkių padarinių, nes narkotikai buvo surasti ir paimti. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad jis teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas teigiamai, dirba, mokosi, šiuo metu sunkiai serga, taip pat šeimoje yra sunkiai sergantis tėvas, kuriam nustatytas nedarbingumas. Visos šios aplinkybės nepašalina padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau, kasatoriaus manymu, yra išimtinės, todėl yra pagrindas švelninti atsakomybę, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kasatorius prarastų darbą, galimybę įgyti specialybę, stipriai pablogėtų ir taip silpna sveikata, nutrūktų socialiniai ryšiai.

          Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Stankevičius prašo skundą atmesti.

          Atsiliepime nurodoma, kad taikyti G. D. BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra šiame įstatyme nustatytų sąlygų visumos, nes jis pats savo noru neatvyko ir apie padarytą nusikaltimą nepranešė, o buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų nėra pagrindo dėl to, kad nustatyta tik viena G. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

          Teismų praktikoje sunki (beviltiška) turtinė padėtis pripažįstama tada, kai susiklosto objektyvios sąlygos (pvz., priverstinis nedarbas, turto praradimas, didelis išlaikytinių skaičius, kaltininko ar šeimos nario sunki liga ir pan.), lemiančios kaltininko elgesį. Šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad iki nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis gyveno kartu su tėvais ir buvo jų išlaikomas. Byloje nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų kasatoriaus nurodytus skolų faktus ir jų atsiradimo priežastis. Liudytoja R. D. apie jokias sūnaus skolas neminėjo, ji nurodė, kad savo sūnui buvo paėmusi 17 000 Lt paskolą, kurią bankui pati ir grąžino. Taigi byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių buvus tokiai sunkiai ar beviltiškai nuteistojo turtinei padėčiai, dėl kurios nuteistasis buvo priverstas daryti sunkius nusikaltimus. Nuteistasis G. D. nusikalto būdamas pilnametis ir turėdamas 11 klasių išsilavinimą, todėl turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti daromų veiksmų esmę, jų pavojingumą ir galimas pasekmes. Kadangi apeliacinės instancijos teismas jokių išskirtinių aplinkybių šioje byloje nenustatė, todėl pagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir, skirdamas nuteistajam G. D. minimalias laisvės atėmimo bausmes, tinkamai taikė BK 54, 61, 41 straipsnių nuostatas.

 

          Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

Dėl apeliacinio proceso

Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pozicijos išsiskyrė dėl aplinkybių, duodančių pagrindą paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, o tai lėmė itin didelį skirtumą tarp pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo paskirtų bausmių. Apeliacinės instancijos teismas, esant prieštaringų įrodymų, jų tyrimo neatliko, o įrodymų prieštaravimus šalino ir savo nuosprendį pagrindė pirmosios instancijos teismo netirtais duomenimis, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą.

Pagal BPK 324 straipsnio 10 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką nustato šio Kodekso nuostatos, reglamentuojančios nuosprendžio priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką pirmosios instancijos teisme. Šią tvarką reglamentuoja BPK XXIII skyriaus „Nuosprendžio priėmimas“ nuostatos.

Vienas esminių reikalavimų nuosprendžiui yra tas, kad nuosprendis gali būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Priešingu atveju yra suvaržomos kaltinamojo teisės, įtvirtintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, – dalyvauti tiriant įrodymus ir duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes, o toks BPK pažeidimas laikomas esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Neigdamas nuteistojo G. D. paaiškinimus, kad nusikalstamas veikas jis padarė dėl labai sunkios turtinės padėties ir didelių skolų, teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojos apklaustos nuteistojo motinos R. D. parodymais. Ši liudytoja į teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų sąrašą nebuvo įrašyta ir pirmosios instancijos teisme neapklausta. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl aplinkybių, paskatinusių nuteistąjį G. D. padaryti nusikalstamą veiką, rėmėsi paties nuteistojo parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui bei, sprendžiant jo suėmimo klausimą, teisėjui duotais paaiškinimais, kurie pirmosios instancijos teisme irgi nebuvo tiriami. Vienintelis įtariamojo G. D. apklausos, atliktos įteikus jam pirminį pranešimą apie įtarimą, protokolas (T. 2, b. l. 9-10) paskelbtas tada, kai įrodymų tyrimo metu buvo skelbiami bylos dokumentai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamojo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti perskaitomi BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytais atvejais, suteikiant galimybę kaltinamajam duoti paaiškinimus dėl perskaitytų parodymų turinio. BPK 290 straipsnis reglamentuoja ne pirmiau duotų parodymų, o ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautų ir prie bylos pridėtų dokumentų tyrimo tvarką.

          Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto) teigia, kad, vertinant kaltininko, kaip bendrininko, vaidmenį kaip antraeilį, turi būti nustatyta, kad kaltininkas veikė bendrininkų grupe, o nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas to nenustatė. Tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas antraeilį kaltininko vaidmenį sieja ne tik su bendrininkavimo forma (BK 25 straipsnio 2 dalis), bet ir su bendrininkavimo rūšimi bei pobūdžiu (BK 24 straipsnis). Nors ikiteisminis tyrimas dėl kito bendrininko padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (narkotinių medžiagų kontrabandos organizavimas) ir 260 straipsnio 3 dalyje (neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų), nagrinėjamoje byloje yra atskirtas, tai netrukdo teismui pagal nustatytus bylos duomenis vertinti nuteistojo G. D. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 58 straipsnio 1 dalis).

Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Minėtų BPK pažeidimų pašalinimas yra būtina sąlyga teismo išvadoms prokuroro apeliaciniame skunde keliamais klausimais padaryti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

 

n u t a r i a :

 

          Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                       Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                                   Jonas Prapiestis

 

 

                                                                                                                  Vladislovas Ranonis