Civilinė byla Nr. e2A-34-440/2016

                                             Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01378-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.2; 2.3.2.9.1; 2.53.8; 3.1.1.2.11;

3.1.7.5; 3.1.17; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.21

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovų V. L. ir UAB „Forestus“ apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-10-875/2015, pagal ieškovės Akmenės rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams V. V., S. P., S. M., S. M., A. V., G. P., V. L., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, E. P., N. P., A. J., A. Z. įmonei, UAB „Atenergo“, administruojančiai bankrutavusios UAB „Klaipėdos ryšių statyba“ turtą, UAB „Forestus“, A. J., O. K., O. S., V. V., V. K., R. P., Č. G. G., S. Ž., A. L., B. M., A. N., B. S., L. V., R. G., Ž. B., K. Z., V. B., B. S., N. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų VŠĮ „Akmenės būstas“, Akmenės rajono savivaldybės administracijos Naujosios Akmenės miesto seniūnijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, D. J., antstoliui R. K., antstolei E. M. ir antstolei V. Š. dėl leidimo nugriauti pastatą be bendraturčių sutikimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Akmenės rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti Akmenės rajono savivaldybės administracijos teisę nugriauti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), be bendraturčių sutikimo. Nurodė, kad 43 butai, esantys pastate priklauso ieškovei, šiose patalpose buvo įrengti socialiniai būstai socialiai remtiniems asmenims. Kitiems juridiniams asmenims priklauso 12 butų, o fiziniams asmenims priklauso 39 butai. Pažymėjo, kad pastatas yra negyvenamas, nuniokotas ir keliantis grėsmę žmonių gyvybei. Šio bendrabučio eksploatavimas dėl didelio gyventojų įsiskolinimo už komunalines paslaugas nutrauktas 2002 metais Akmenės rajono savivaldybės valdybos sprendimu. Dėl didelio butų savininkų skaičiaus, bendraturčių nesutarimo dėl pastato tolimesnio eksploatavimo, butų savininkų nepakankamo suinteresuotumo saugoti savo turtą, žemos butų paklausos ir žemų rinkos kainų tapo neįmanoma pastatą išsaugoti, tinkamai eksploatuoti ir prižiūrėti. Pabrėžė, kad tolesnis pastato naudojimas kelia pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei bei aplinkai. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad esant tokios aplinkybėm bei bendraturčių nesutarimui, pastatą remontuoti arba rekonstruoti neįmanoma, tai būtų neefektyvu ir neracionalu, todėl vertino, kad vienintelis racionalus ir ekonomiškai pagrįstas sprendimas susidariusioje situacijoje yra pastato nugriovimas.

2. Atsakovai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM), BUAB „Klaipėdos ryšių statyba“ administratorius UAB „ATENERGO“, A. J., D. J., S. Ž. bei tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Naujosios Akmenės miesto seniūnija su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.

3. Atsakovai V. V., S. P., S. M., S. M., A. V. ir G. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai laiko, kad be pastato nugriovimo nebėra kitokių galimybių apsaugoti tiek pastato bendraturčių, tiek trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Statinio ekspertizės akte nėra nurodyta, kad vienintelė išeitis yra pastatą nugriauti. Pažymėjo, jog nori pastatą išsaugoti ir sutvarkyti, taip išsaugant nuosavybę į patalpas. Pabrėžė, kad namo gyventojai ne kartą kreipėsi į Akmenės rajono savivaldybės administraciją, prašydami imtis priemonių pastato niokojimui sustabdyti, tačiau ieškovė priemonių pastatui išsaugoti nesiėmė.

4. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė ir atsakovai V. V., S. M., A. V., S. M., G. P. ir S. P. pateikė teismui tvirtinti jų sudarytą taikos sutartį, pagal kurią šie atsakovai pripažino Akmenės rajono savivaldybės administracijos teisę nugriauti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo išmokėti šiems atsakovams taikos sutartyje nurodyto dydžio kompensacijas už jiems priklausančias patalpas nugriautiname pastate ir nereikalauti jokių išlaidų, susijusių su nurodyto avarinio daugiabučio namo statinio ekspertizės atlikimu, aptvėrimu, užsandarinimu ir nugriovimu.

5. Atsakovas V. L. su ieškiniu nesutiko, prašė teismo netvirtinti tarp ieškovės ir kitų atsakovų sudarytos taikos sutarties. Nurodė, kad su ieškiniu sutiktų tuo atveju, jeigu ieškovė sumokėtų piniginę kompensaciją už atsakovui priklausantį turtą bei prisiimtų visas išlaidas, susijusias su namo saugojimu, aptvėrimu, nugriovimu ir visų kitų su šiais veiksmais buvusių, esamų ar būsimų išlaidų.

6. Atsakovė UAB „FORESTUS“ nurodė, kad neprieštarautų dėl byloje reiškiamų reikalavimų tenkinimo tuo atveju, jeigu jai būtų išmokėta kompensacija, siūloma kitiems pastato bendraturčiams, o ieškovė atsisakytų ginčo pastato apsaugos, užsandarinimo, griovimo išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Akmenės rajono apylinkės teismas 2015-08-12 sprendimu ieškinį tenkino – leido ieškovei Akmenės rajono savivaldybės administracijai nugriauti (duomenys neskelbtini), esantį gyvenamosios paskirties pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu(duomenys neskelbtini), neturint šio pastato patalpų savininkų sutikimo, ir išregistruoti jų nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre bei duomenis apie pastatą Nekilnojamojo turto kadastre. Taip pat teismas patvirtino ieškovės Akmenės rajono savivaldybės administracijos ir atsakovų V. V., S. M., A. V., S. M., G. P. ir S. P. 2015-07-02 sudarytą taikos sutartį.

8. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini), esantis penkių aukštų su rūsiu pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), pastatytas 1972 m. Bendras pastato plotas yra 5582,81 kv. m, o tūris – 18957 kub. m. Šiame pastate yra 94 gyvenamosios paskirties patalpos ir 1 negyvenamosios paskirties patalpa – 6,04 kv. m bendro ploto kūrybinė dirbtuvė, priklausanti atsakovui A. J.. Akmenės rajono savivaldybei priklauso 43 gyvenamosios patalpos (butai), kurių bendras plotas 1949,37 kv. m, kitiems juridiniams asmenims priklauso 12 gyvenamųjų patalpų (butų), kurių bendras plotas su bendro naudojimo patalpomis sudaro 458,50 kv. m, fiziniams asmenims priklauso 39 gyvenamosios patalpos (butai), kurių bendras plotas su bendro naudojimo patalpomis sudaro 1603,55 kv. m. Akmenės rajono savivaldybės valdyba 2002-09-12 sprendimu Nr. 101 „Dėl bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), tolesnio eksploatavimo“ dėl susidariusių įsiskolinimų už komunalines paslaugas bei dėl to, jog dauguma gyventojų palikdami butus išsikėlė gyventi kitur, nutraukė šio bendrabučio eksploatavimą. Akmenės rajono savivaldybės administracijos Statybos ir urbanistikos skyriaus statinių naudojimo priežiūros vyriausioji specialistė I. P. 2008-11-31 surašydama statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. 18 pasiūlė kuo skubiau imtis priemonių pastatą nugriauti, nes jis neprižiūrimas, netvarkomas, darko kraštovaizdį, pastato bendrosios konstrukcijos ir inžinierinė įranga blogos būklės. Nuo 2011-12-10 iki 2013-10-01 Akmenės rajono savivaldybės administracija viešai organizavo (duomenys neskelbtini) namo patalpų savininkų susirinkimus, kurių metu savininkams buvo pasiūlyta apsispręsti pastatą griauti arba sutvarkyti, kad būtų galima jį pagal statinio naudojimo priežiūros reikalavimus eksploatuoti toliau. Kadangi susirinkimuose dalyvavusių butų savininkų nuomonės dėl pastato tolimesnio eksploatavimo išsiskyrė, bendras sprendimas nebuvo priimtas. UAB „Darbasta“ 2012-09-14 statinio ekspertizės akto Nr. SE 12/9 išvadose nurodyta, kad pastatas neatitinka esminių statinio reikalavimų, nustatytų statybos techniniuose reglamentuose. Teismo posėdyje ekspertizę atlikęs A. K. parodė, jog, nepaisant to, kad šiuolaikinės technologijos leidžia kapitališkai suremontuoti arba rekonstruoti bet kokios būklės pastatą, bendrabučio avarinio stovio pašalinimas, atliekant šio pastato kapitalinį remontą arba rekonstrukciją, būtų neracionalus ir ekonomiškai nepagrįstas.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – LR SĮ) 2 straipsnio, 41-42 straipsnio nuostatomis, teismas sprendė, kad ieškovė būdama pastato naudotoja bei daugiabučio namo naudojimo priežiūrą privalantis atlikti viešojo administravimo subjektas, vienasmeniškai privalėjo atlikti (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio pastato naudojimo priežiūrą, o kartu su kitais šio pastato patalpų savininkais – dar ir organizuoti jo techninę priežiūrą. Teismas taip pat pažymėjo, kad fiziškai susidėvėjusios ir todėl pavojų keliančios ginčo pastato pagrindinės konstrukcijos, taip pat bendro naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalį priklauso Akmenės rajono savivaldybei ir kitiems patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl butų bei kitų patalpų savininkai privalėjo vykdyti LR CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas pareigas. Tačiau kadangi byloje nebuvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, teismas nevertino nei Akmenės rajono savivaldybės administracijos, nei administratoriaus VšĮ „Akmenės būstas“, nei bendrabučio butų savininkų veikimo ar neveikimo įtakos avarinės pastato būklės susidarymui.

10. Įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą teismas pripažino, kad ieškovė įrodė, jog ginčo pastatas pavojingas žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai ne vien dėl pastato techninės būklės, bet ir dėl pavojingos jame bei aplink jį besiformuojančios socialinės aplinkos bei, kad pastato keliamas pavojus negali būti pašalintas kitaip, kaip tik tą pastatą nugriaunat. Teismas vertino, kad Pastato kapitalinis remontas arba rekonstrukcija negalimi dėl pastate esančių patalpų savininkų nesuinteresuotumo, dėl daugelio savininkų finansinio nepajėgumo prisiimti pastato kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos išlaidas bei dėl kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos ekonominio nepagrįstumo. Teismas taipogi sprendė, kad pastato keliamas pavojus taip pat negali būti pašalintas pastatą užkonservuojant ir aptveriant, kadangi galimos bendrabučio griūties atveju reikalinga aptverti teritorija negali būti aptverta, nepažeidžiant greta esančių teritorijų naudotojų ir Naujosios Akmenės miesto gyventojų teisėtų interesų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos LR SĮ 35 straipsnio 4 punkte numatytos sąlygos, reikalingos patenkinti Akmenės rajono savivaldybės administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, reikalavimą dėl pastato nugriovimo, kadangi avarinis pastatas yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai bei aplinkai ir šis pavojus kitomis racionaliomis bei ekonomiškai pagrįstomis priemonėmis negali būti pašalintas.

11. Dėl prašomos patvirtinti taikos sutarties, teismas nurodė, kad ieškovės ir dalies atsakovų sudaryta taikos sutartis sudaro šiems bylos dalyviams galimybę taikiai išspręsti tarpusavio ginčą ir įgyvendinti LR Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintus nuosavybės neliečiamumo bei apsaugos principus, neprieštarauja viešai tvarkai ir geros moralės principams. Teismas pažymėjo, kad teismui tvirtinti pateikta taikos sutartis atitinka LR CK 6.983 straipsnyje įtvirtintus jai keliamus formos ir turinio reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių dėl kurių pateikta taikos sutartis negalėtų būti tvirtinama.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Forestus“ prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria  teismas patvirtino taikos sutartį ir leido nugriauti ginčo statinio dalį su UAB „Forestus“ priklausančiomis patalpomis ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas patvirtindamas ieškovo ir dalies atsakovų sudarytą taikos sutartį pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas bei dalies byloje dalyvaujančių asmenų teises ir teisėtus interesus. Teismas patvirtindamas taikos sutartį neatsižvelgė į tai, kad visų atsakovų teisė sudaryti taikos sutartį ir gauti joje numatytas kompensacijas yra vienoda, o taikos sutartis sudaryta neturint likusių atsakovų sutikimo. Nesant tokio sutikimo, teismo patvirtinta taikos sutartis yra neteisėta, nes ją sudarant nebuvo paisoma procesiniam bendrininkavimui nustatyto imperatyvo, įtvirtinto LR CPK 44 straipsnio 3 dalyje. UAB „Forestus“ buvo išreiškusi iniciatyvą raštu ieškovei sudaryti taikos sutartį gaunant analogiškas kompensacijas už bendrovei priklausantį turtą ginčo pastate, tačiau ieškovė į tokią iniciatyvą neatsakė. Be to, teismas taikos sutarties tvirtinimo klausimą išsprendė apie sudarytą taikos sutartį neinformavęs visų byloje dalyvaujančių asmenų.

2. Teismas nepagrįstai nusprendė leisti ieškovei nugriauti (duomenys neskelbtini), esantį gyvenamosios paskirties pastatą, neturint šio pastato patalpų savininkų sutikimo. Byloje esančios statinio ekspertizės akte nėra nurodyta, kad vienintelė išeitis yra pastatą nugriauti, todėl ieškovo reikalavimas yra kraštutinis, naikinantis daugelio atsakovo nuosavybę ir nuosavybės teises, bei pažeidžiantis atsakovų teises ir nuosavybės neliečiamumą. Be to, ieškovė nuosavybės teise valdanti beveik pusę patalpų ginčo pastate, nesiėmė priemonių pastatui išsaugoti, neleisti jo niokoti, ir dėl to pastatas tapo apleistas. Toks ieškovės neveikimas nesuteikia jai teisės remiantis aplinkybėmis dėl pastato būklės, kuri susidarė ieškovei nevykdant teisės aktų reikalavimų, reikalauti ir siekti nugriauti ginčo pastatą.

13. Apeliaciniu skundu atsakovas V. L. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR CK 1.5 straipsnį, nepagrįstai sprendė, kad be ginčo pastato nugriovimo kitokių teisių gynimo būdo nėra galimybių pasirinkti, pažeisdamas nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą LR Konstitucijos 23 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju įgyvendinus teismo sprendimą apeliantas lieka be jokio turto, o kitas bendraturtis, t.y. ieškovė, savo valdyme pasilieka didelės vertės žemės sklypą, ant kurio stovi ginčo objektas. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, jog prie ginčo objekto suformuotas komercinės paskirties sklypas, tačiau nepateikė teismui jokių tikslių sklypo dydžio duomenų bei nenurodė galimos sklypo vertės. Akivaizdu, jog ieškovė nuslėpė nuo pirmosios instancijos teismo bylai svarbias aplinkybes bei nesąžiningai siekia praturtėti kitų bendraturčių sąskaita. ieškovė neišnaudojo visų galimybių realizuoti komerciškai patrauklioje vietoje esantį statinį, pvz. parduoti investitoriui. Be to pati ieškovė neatliko savo pareigos prižiūrėti statinį, tokiu būdu sudarydama prielaidas reikalauti nugriauti statinį.

2. Teismas pažeidė dispozityvumo ir lygiateisiškumo principus, patvirtindamas ieškovės ir dalies atsakovų taikos sutartį. Ieškovė siekdama nugriauti ginčo pastatą iš esmės įgys galimybę valdyti didelės vertės žemės sklypą, esantį komerciškai patrauklioje miesto vietoje. Ieškovė suvokė apie savo galimybę gauti naudos nugriovus statinį, todėl daliai ginčo namo bendraturčiams sutiko išmokėti kompensaciją už nugriaunamą (sunaikinamą) turtą. Apelianto V. L. procesinė padėtis yra identiška kitų atsakovų padėčiai, o taip pat V. L. sutiko su visomis ieškovės pateikiamomis taikos sutarties sąlygomis. Nepaisant to, ieškovė nesutiko sudaryti taikos sutarties su apeliantu analogiškomis sąlygomis bei tokiu būdu akivaizdžiai pažeidė lygių galimybių principą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas negalėjo tvirtinti taikos sutarties, kadangi ji prieštaravo viešajam interesui (LR CPK 42 straipsnio 2 dalis).

14. Atsiliepimu į UAB „Forestus“ ir V. L. apeliacinius skundus atsakovai V. V., S. P., S. M. ir S. M. prašo Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė kodėl susidariusioje situacijoje ginčo pastato nugriovimas yra vienintelė išeitis. Apeliantai nepateikė jokių pagrįstų argumentų bei motyvų, kurie įrodytų, kad teismas būtų netinkamai aiškinęs bei taikęs teisės normas padarydamas tokias išvadas.

2. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės patvirtinti dalies atsakovų ir ieškovės sudarytą taikos sutartį be jų sutikimo. Sudaryta taikos sutartis niekaip neužkerta kelio kitiems atsakovams, įskaitant apeliantus, tartis su ieškove dėl kompensavimo už jiems priklausančią nuosavybę. Apeliantas V. L. nepagrįstai nurodo, kad teismas patvirtindamas taikos sutartį pažeidė dispozityvumo bei lygiateisiškumo principus, kadangi visiems dalyvaujantiems byloje asmenims buvo sudarytos visiškai vienodos galimybės naudotis procesinėmis teisėmis, įtvirtintomis LR CPK. Taip pat apeliantai nepagrįstai remiasi privalomojo bendrininkavimo nuostatomis, kadangi nagrinėjamas atvejis vertintinas kaip fakultatyvinis bendrininkavimas. Esant Fakultatyviajam bendrininkavimui visi bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito ir vieno jo atlikti (ar neatlikti) veiksmai nedaro įtakos kitų bendrininkų teisėms ir pareigoms.

15. Atsiliepimu į UAB „Forestus“ apeliacinį skundą ieškovė Akmenės rajono savivaldybės administracija prašo atmesti apeliantės skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Akmenės rajono apylinkės teismo 2015-08-12 sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisminis ginčas dėl fiziškai susidėvėjusio avarinio pastato keliančio tiesioginį pavojų žmonių gyvybei, sveikatai, saugumui, turtui bei aplinkai vyksta nuo 2013 m. spalio mėnesio. Viso teisminio proceso metu apeliantė buvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, jai buvo suteiktos visos galimybės dalyvauti procese, reikšti atsiliepimus, priešieškinius, teikti įrodymus ir paaiškinimus. Apeliantė, valdanti nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą - 8 butus ginčo objekte, nė karto neatvyko į Savivaldybės administracijos organizuojamus gyventojų susitikimus, neatsiliepdavo į daugkartinius Savivaldybės administracijos jai asmeniškai ir viešai teikiamus rašytinius pranešimus, nerodė jokios iniciatyvos dėl turto išsaugojimo, be to visiškai nesidomėjo jo išsaugojimu, apsauga ar pastato ir savo turto - butų išsaugojimo išlaidomis. Savivaldybės administracijai apeliantės nuomonė dėl pareikšto ieškinio nebuvo žinoma iki 2015-05-18, t. y. iki to momento, kada Savivaldybės administracijoje buvo gautas atsakovės 2015-05-11 pranešimas, kuriuo buvo informuojama, kad UAB „Forestus“ neprieštarautų ginčą baigti taikos sutartimi Savivaldybės administracijai įsipareigojus sumokėti 5971,00 Eur kompensaciją už atsakovės turimus 8 butus. Savivaldybės administracija 2015-07-01 informavo apeliantę, kad byloje yra išnaudotos visos galimybės sudaryti taikos sutartį, o tolimesnės derybos dėl taikos sutarties sudarymo nepagrįstai procesą užtęstų neapibrėžtam terminui, kas sukeltų neigiamas pasekmes tiek Savivaldybės administracijai, kaip ieškovei suinteresuotai kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, nes avarinis pastatas ne tik kelia grėsmę, bet ir sudaro Savivaldybės biudžeto išlaidas dėl jo apsaugos, tiek kitiems sąžiningiems bylos proceso dalyviams, aktyviai gynusiems savo teises ir interesus ar sutikusiems su pareikštu ieškiniu.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju yra visos LR SĮ 35 straipsnio 4 punkte numatytos sąlygos, reikalingos patenkinti ieškovės, kaip viešojo administravimo subjekto, reikalavimą dėl pastato nugriovimo. Naujų argumentų, paneigiančių teismo išvadų pagrįstumą, apeliantė nenurodė. Teismas teisingai įvertino, kad ieškovė, kaip didžiosios dalies patalpų bendrabutyje savininkė, vienintelė realiai, o ne spekuliatyviai, rūpinosi pastato likimu susidariusioje situacijoje. Pažymėjo, kad apeliantė nerodė jokio intereso savo turto atžvilgiu ir kaip turto savininkas teisių ir pareigų nevykdė. Taip pat nevykdė ir pareigos proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, o turtu pradėjo domėtis tik tada, kuomet sužinojo, kad ieškovė su dalimi atsakovų byloje sudarė taikos sutartį.

16. Atsiliepimu į V. L. apeliacinį skundą ieškovė Akmenės rajono savivaldybės administracija prašo atmesti apelianto skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Akmenės rajono apylinkės teismo 2015-08-12 sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas faktinėmis aplinkybėmis nepagrindė skundo teiginių apie tai, kad įgyvendinus teismo sprendimą, ieškovė savo valdyme pasilieka didelės vertės žemės sklypą, ant kurio stovi ginčo objektas bei, kad ieškovė nuslėpė nuo teismo bylai svarbias aplinkybes.  Šie apelianto teiginiai įrodo nesusipažinimo su išnagrinėta byla ir jos faktinėmis aplinkybėmis faktą, kadangi atsakovai nagrinėjant bylą teisme aiškinosi ir žemės sklypo po ginčo objektu numatoma paskirtimi, jo verte, galimybe jį įsigyti nugriovus pastatą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo pateikusi paaiškinimą, jog Savivaldybė žemės sklypo po ginčo objektu neturi, nes valstybinį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Taip pat apeliantas nepagrįstai nurodė, jog nebuvo išnaudotos visos galimybės realizuoti komerciškai patrauklioje vietoje esantį statinį, kadangi ieškovė nuolat telkė visus bendraturčius siekdama, kad bendru visų savininkų sutarimu būtų galima priimti sprendimus dėl tolimesnio pastato naudojimo. Apeliantas, kaip pastato bendraturtis, taip pat turėdamas pareigą rūpintis tiek savo nuosavybe, tiek bendrąja daline nuosavybe, tai pat turėjo teisę siūlyti realizuoti ginčo statinį bei imtis aktyvių veiksmu, kad būtų pasiektas savininkams priimtiniausias sprendimas.

2. Ieškovė taikos sutartį byloje sudarė su tais atsakovais, kurie aktyviai dalyvaudavo organizuojamuose susirinkimuose, teikė pasiūlymus dėl pastato išsaugojimo, nuolat reikšdavo savo poziciją žodžiu ir raštu. Tai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai – susirinkimų protokolai, teikti užklausimai ir atsakymai, taip pat aktyvus ir nuoseklus interesų gynimas teisme. Atkreipė dėmesį, kad teisminis ginčas vyko nuo 2013 m. spalio mėn. Viso teisminio proceso metu apeliantas turėjo visas procesines teises ir pareigas. Iki 2015-05-22 apeliantas nebuvo pateikęs jokios informacijos dėl pareikšto ieškinio. Apelianto atstovas pirmą kartą atvyko į bylos nagrinėjimą 2015-07-02 kuomet teismo posėdyje jau buvo sakomos baigiamosios kalbos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

17. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl taikos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir dalies atsakovų, patvirtinimo bei dėl leidimo nugriauti daugiabutį pastatą, neturint patalpų savininkų sutikimo.

Dėl taikos sutarties patvirtinimo

18. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patvirtino tarp ieškovės ir dalies atsakovų V. V., S. M., A. V., S. M., G. P. ir S. P. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią šie atsakovai pripažino Akmenės rajono savivaldybės administracijos teisę nugriauti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo išmokėti šiems atsakovams taikos sutartyje nurodyto dydžio kompensacijas už jiems priklausančias patalpas nugriautiname pastate ir nereikalauti jokių išlaidų, susijusių su nurodyto avarinio daugiabučio namo statinio ekspertizės atlikimu, aptvėrimu, užsandarinimu ir nugriovimu.

19. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu apeliantai skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą motyvuoja teismo patvirtintos taikos sutarties prieštaravimu imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešajam interesui, t.y. apeliantė UAB „Forestus“ įrodinėja, kad teismo patvirtinta taikos sutartis prieštarauja LR CPK 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai procesinio bendrininkavimo taisyklei, pagal kurią taikos sutarties sudarymui būtinas visų bendrininkų sutikimas, o apeliantas V. L. nurodo, kad taikos sutartis prieštarauja viešajam interesui, kadangi pažeidžia dispozityvumo bei lygiateisiškumo principus (LR CPK 13 straipsnis, 17 straipsnis). Taip pat, UAB „Forestus“ teigimu, skundžiama teismo nutartis, priimta pažeidus procesines teisės normas, nes teismas taikos sutarties tvirtinimo klausimą išsprendė neinformavęs visų byloje dalyvaujančių asmenų, be to, sudaryta taikos sutartis pažeidžia kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisėtus interesus. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bei atsakovų procesines padėtis, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai sprendė, jog pateikta tvirtinti taikos sutartis nepažeidžia LR CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų imperatyvų.

20. Pažymėtina, kad vadovaujantis civilinio proceso įstatymo nuostatomis, šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų padarinius, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą (LR CPK 140 straipsnio 3 dalis). Sudaryti taikos sutartį yra šalių procesinė teisė, kurią lemia dispozityvumo principas. Šis principas reiškia tai, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, ir procesinėmis priemonėmis. Tačiau tiek dispozityvumo principas, tiek viena jo išraiškos formų – šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi – nėra absoliutūs, šalys joms priklausančiomis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Teismas turi teisę netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra LR CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuojama, kad šalių veiksmai, taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

21. Kasacinio teismo išaiškinta, kad taikos sutartis – šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromisas. Taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad, pirma, tarp šalių yra kilęs konfliktas, antra, šalys siekia jį išspręsti. Šalys sudarydamos taikos sutartį paprastai suvokia, kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos. Dėl to savanoriškas ir teisėtas konflikto sureguliavimas paprastai įmanomas tik abipusiškų nuolaidų būdu. Tai reiškia, kad gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų oponuojančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos. Tokia situacija – natūralus derybinio proceso rezultatas, kai derinamos skirtingos pozicijos ir siekiama rasti bendrų problemos sprendimo būdų. Tokiame procese pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios (o todėl ir prejudicinės) reikšmės, nes, minėta, šie susitarimai kompromisiniai ir ne visada atspindi tikrąją situaciją. Teismo patvirtinta taikos sutartis turi reikšmę šalių subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t.y. turi teises ir pareigas nustatančią reikšmę. Ji įformina šalių valią suderinti skirtingas pozicijas ir būti teisiškai šio suderinimo įpareigotomis. Tai reiškia, kad taikos sutartimi nenustatinėjami faktai, nepriklausomai nuo to, kurioje civilinio proceso stadijoje ar kokia teisena taikos sutartis patvirtinama (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010).

22. Vadovaujantis LR CPK 44 straipsnio 3 dalimi, jeigu ginčijamo santykio pobūdis arba įstatymai lemia tai, kad teismo sprendimai bus nedalomai susiję su visų bendrininkų teisėmis ar pareigomis (privalomas bendrininkavimas), visų procesinių veiksmų, atliktų dalyvavusių nagrinėjant bylą bendrininkų, pasekmės taikomos ir tiems bendrininkams, kurie į bylos nagrinėjimą neatvyko be svarbių priežasčių.  Taikos sutarčiai sudaryti, atsisakyti ieškinio ar ieškinį pripažinti būtinas visų bendrininkų (bendraieškių arba bendraatsakovių) sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra atliekami tik neviršijant reikalavimų ar įsipareigojimų.

23. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ieškinį dėl teisės pripažinimo nugriauti pastatą be bendraturčių sutikimo atsakovams – patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini), savininkams pareiškė įgyvendindama savo, kaip viešojo administravimo subjekto, vykdančio statinių naudojimo priežiūrą įgaliojimus (LR Statybos įstatymo 35 straipsnio 4 dalis). Ginčo pagrindas – daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendro sprendimo dėl pastato tolimesnio eksploatavimo nepriėmimas. Iš byloje pateiktos tvirtinti taikos sutarties turinio matyti, kad taikos sutarties sąlygos yra susijusios tik atsakovų V. V., S. M., A. V., S. M., G. P. ir S. P. teisėmis ir pareigomis. Patvirtinus taikos sutartį jokios papildomos pareigos bei teisės kitiems atsakovams neatsirado bei nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir patvirtino ieškovės bei dalies atsakovų pateiktą taikos sutartį, tačiau nesant kitų atsakovų ieškinio pripažinimo, bylą išnagrinėjo iš esmės. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad konkrečiu atveju teismo patvirtinta taikos sutartis yra nedalomai susijusi su kitų byloje bendraatsakoviais patrauktų asmenų teisėmis ir pareigomis bei, kad jos patvirtinimui buvo būtinas kitų atsakovų, tame tarpe ir apeliantų, sutikimas. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad teismo patvirtinta taikos sutartis pažeidžia kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisėtus interesus, kadangi, kaip minėta, taikos sutarties sąlygos yra susijusios tik su ieškovės ir atsakovų V. V., S. M., A. V., S. M., G. P. ir S. P. tarpusavio teisėmis ir pareigomis bei neužkerta kelio kitiems atsakovams kreiptis į ieškovę dėl kompensacijų ar nuostolių atlyginimo tiek teismine, tiek neteismine tvarka.

24. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės UAB „Forestus“ argumentais, kad pirmosios instancijos teismas taikos sutarties tvirtinimo klausimą išsprendė neinformavęs visų byloje dalyvaujančių asmenų bei, kad teismas tvirtindamas taikos sutartį pažeidė dispozityvumo bei lygiateisiškumo principus. Iš bylos duomenų matyti, kad civilinė byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apie bylos nagrinėjimą apeliantai buvo informuoti, jiems buvo suteiktos visos galimybės dalyvauti procese (reikšti priešieškinius, teikti įrodymus ir paaiškinimus ir kita). Atkreiptinas dėmesys, kad net ir paskutiniame teismo posėdyje 2015-07-02, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, apeliantė UAB „Forestus“ nedalyvavo, pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, išreiškė poziciją dėl taikos sutarties. Pareiškimą dėl nedalyvavimo 2015-02-12 teismo paskirtame parengiamajame teismo posėdyje taip pat teikė atsakovas V. L., prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad iki taikos sutarties su atsakovais V. V., S. M., A. V., S. M., G. P. ir S. P. sudarymo (nuo bylos iškėlimo teisme 2013-10-29), apeliantai aktyviais veiksmais siekė kilusį konfliktą spręsti taikiu būdu. Sutiktina su ieškovės nurodytais argumentais, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad apeliantai savalaikiai nerodė jokios iniciatyvos sprendžiant klausimą dėl daugiabučio namo nugriovimo – nedalyvaudavo ieškovės organizuotuose gyventojų susitikimuose, nesidomėjo turto išsaugojimu bei apsauga, nereagavo į savivaldybės pranešimus, nedalyvavo civilinės bylos nagrinėjime. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, kad konkrečiu atveju ieškovė nesutiko su apeliantais sudaryti taikos sutarties analogiškomis sąlygomis kaip su minėtais atsakovais, atsižvelgiant į procesų šalių teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, bei į apeliantų procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu, nesuteikia jokio pagrindo vertinti, kad tokiu būdu buvo pažeistos apeliantų teisės. Pažymėtina, kad teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009).

25. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto V. L. nurodyta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas patvirtindamas taikos sutartį  pažeidė lygiateisiškumo principą. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys suteikia pagrindo išvadai, kad apeliantas laikydamasis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos bei sąžiningumo ir teisingumo principų, objektyviai turėjo visas procesines galimybes savalaikiai siekti taikaus ginčo išsprendimo su ieškove, reikšti priešieškinį byloje bei naudotis visomis kitomis procesinėmis teisėmis byloje. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog apeliantų atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas nesuteikia pagrindo apeliantams teigti, kad teismo patvirtinta taikos sutartis, kuria iš esmės tarp ieškovės bei dalies atsakovų buvo išspręstas kompensacijos klausimas, turi įtakos apeliantų teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, kad visiems atsakovams, kaip pastato bendraturčiams, bendros sąlygos dėl pastato nugriovimo taikos sutartyje nebuvo nustatytos, o taikos sutarties patvirtinimas apeliantas nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija neįžvelgia apelianto V. L. teisių į lygias galimybes pažeidimo, dėl ko atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

26. Papildomai pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas taikos sutarties patvirtinimo klausimą galėjo išspręsti priimdamas nutartį LR CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tačiau aplinkybė, kad ieškovės ir dalies atsakovų pateikta taikos sutartis buvo patvirtinta teismo sprendimu, nesudaro pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi procesinėmis teisėmis normomis bei tokiu būdu pažeidė proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus.

Dėl leidimo nugriauti daugiabutį pastatą, neturint patalpų savininkų sutikimo

27. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido ieškovei nugriauti (duomenys neskelbtini), esantį gyvenamosios paskirties pastatą, neturint šio pastato savininkų sutikimo. Apeliantė UAB „Forestus“ tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi pateiktas ekspertizės aktas neįrodė, jog vienintelė išeitis yra pastatą nugriauti. Apeliantas V. L. teigia, kad teismas neišsiaiškino visų bylai svarbių aplinkybių bei neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išnaudotos visos galimybės realizuoti komerciškai patrauklioje vietoje esantį statinį ir pati ieškovė nevykdė įstatyme nustatytų pareigų prižiūrėti statinį bei imtis priemonių jo išsaugojimui. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktų duomenų visumą, neturi teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

28. Pažymėtina, kad LR Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal LR Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, LR Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo Proporcingumo principas reikalauja interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų pusiausvyros. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. Allard v. Sweden, no. 35179/97, judgment of 24 September 2003, par. 54;).

29. LR CK  4.75 straipsnio  1 dalis numato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.

30. LR Statybos įstatymo 35 straipsnio, reglamentuojančio statinio nugriovimo atvejus, 4 punkte (redakcija, galiojusi ieškinio pareiškimo metu) nustatyta, kad pastatytas ar nebaigtas statyti statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, kai statinys arba jo dalis yra fiziškai nusidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Jei statinio savininkas LR Statybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais nenugriovė statinio per nustatytą laiką, sprendimą dėl jo nugriovimo ar nenugriovimo priima teismas Kreiptis į teismą turi teisę statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytais atvejais (LR Statybos įstatymo 35 straipsnio 2 dalis, redakcija galiojusi nuo 2013-07-16).

31. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad LR Statybos įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas siejamas su netinkamu statinio savininko nuosavybės teisės įgyvendinimu. Ji nustato nuosavybės teisės ribojimo pagrindą, kuris būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Šios teisės normos taikymui būtina nustatyti joje įtvirtintų sąlygų visetą: pirma, statinys (jo dalis) yra fiziškai susidėvėję; antra, statinys (jo dalis) kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai; trečia, šis pavojus nebuvo pašalintas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

32. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad Akmenės rajono savivaldybės valdyba 2002-09-12 sprendimu Nr. 101 „Dėl bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), tolesnio eksploatavimo“ nutraukė šio bendrabučio eksploatavimą. VšĮ „Akmenės būstas“ nuo 2002 m. spalio nutraukė bendrabučio bendrosios nuosavybės objektų administravimą ir nuolatinę techninę priežiūrą, organizavo bendrabučio langų angų užsandarinimo darbus. 2008-11-31 surašytas statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr. 18, nurodant nustatytus bendrųjų konstrukcijų bei inžinerinės įrangos defektus bei rekomenduojant atlikti pastato kapitalinį remontą arba imtis priemonių pastatą nugriauti. 2012-09-17 UAB „Darbasta“ atlikus pastato ekspertizę Nr. SE 12/9 buvo nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra avarinis, egzistuoja reali balkono plokščių, skersinių sienų piliastrų, pertvarų dalies, kuriose demontuotos sąramos, griūtis. Akmenės rajono savivaldybės administracija 2013-05-20 Statinio pripažinimo avariniu aktu Nr. STPPA-4 statinį pripažino avariniu. Iš 2015-01-05 Akmenės rajono savivaldybės administracijos Statinio (-ių) techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. STPPA-1 matyti, kad 2015 m. sausio 1-4 dienomis įvyko pastato lauko sienos griūtis, griūvant sienai sugadintos ir sulaužytos apsauginės tvoros konstrukcijos. Taip pat nurodyta, kad atsižvelgus į tai, kad siena yra perdrėkusi gresia visiška sienos griūtis, kuri kelia pavojų gyventojams. Taip pat remiantis Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2013-10-09 raštu Nr. S1-1-89 laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2013-10-09 pastate kilo 17 gaisrų. Pagal Akmenės rajono policijos komisariato 2013-10-10 raštu Nr. 86-51-S-5956 pateiktą informaciją per laikotarpį nuo 2008-01-10 iki 2013-10-08 užregistruoti 46 pranešimai apie įvykius, kurie įvyko (duomenys neskelbtini) name arba prie jo, pagal įvykius pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas.

33. Teisėjų kolegija įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes sprendžia, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ginčo pastatas yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai bei aplinkai. Apeliantai deklaratyviai teigdami, kad ieškovės reikalavimas dėl pastato nugriovimo yra nepagrįstas, nepateikė jokių objektyvių įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl pastato keliamos grėsmės pagrįstumo. Tai pat apeliantai teigdami, kad ieškovė neišnaudojo kitų galimybių siekiant išsaugoti pastatą, nepateikė jokių įrodymų, kad pavojus žmonių gyvybei, sveikatai bei aplinkai galėjo būti pašalintas kitomis racionaliomis bei ekonomiškai pagrįstomis priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad iš statinio ekspertizę atlikusios UAB „Darbasta“ 2015-04-28 rašto Nr. S15/161 matyti, kad remiantis UAB „Sistela“ 2015 m. leidiniu „Statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamieji rodikliai, XXIII tomas, pagal 2015 m. kovo mėn. statinių skaičiuojamąsias kainas“ 1 skyriaus „Statinių statyba ir rekonstrukcija“ 1.1 poskyrio „Gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai“, statinio, kurio tūris didesnis nei 5000 kub. m, vieno kubinio metro statinio rekonstrukcijos kaina yra 136,41 Eur, įvertinus šio statinio konstrukcijų avarinį stovį, vieno kubinio metro statinio rekonstrukcijos kaina yra 156,87 Eur, o viso statinio rekonstrukcijos kaina yra 2973813,00 Eur. Pažymėtina, kad LR CK 4.83 straipsnio 3 dalis nustato butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareigą bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Nagrinėjamu atveju apeliantai teigdami, kad pastatas galėtų būti renovuotas, nepateikė jokių duomenų ar konkrečių pasiūlymų dėl pastato renovacijos finansavimo šaltinių. Taip pat apeliantas V. L. nurodydamas, kad pastatas galėjo būto parduotas investitoriui, nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių rašytinių įrodymų. Apelianto argumentą, kad ieškovė suformavusi komercinės paskirties žemės sklypą aplink statinį siekia praturtėti kitų bendraturčių sąskaita, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą bei prieštaraujantį ieškovės byloje pateiktiems duomenis apie tai, kad  valstybinį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir, kad nugriovus ginčo pastatą tik minėta tarnyba galėtų organizuoti žemės sklypo pardavimo ar nuomos aukcioną. Pažymėtina, kad pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija vertina, kad apeliantai ginčydami pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dėl statinio nugriovimo, nepateikė jokių objektyvių duomenų įrodančių priešingas išvadas.

34. Dėl netinkamų įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; įrodinėjimo procesas vyksta LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus, šalių nurodytas aplinkybes, išvadas grindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, tinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle bei visiškai teisingai konstatavo, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, jog ginčo pastatas yra nustatyta tvarka pripažintas avarinės būklės, dėl kurios būtina ją griauti, o kitokio teisių gynimo būdo nėra galimybių pasirinkti. Tai, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

36. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, todėl apeliantų teiginių, kad pastato būklė tapo avarinė dėl ieškovės kaltės, nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako.

37. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38. Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovų apeliacinius skundus, atsakovams UAB „Forestus“ ir V. L. neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

39. Atsakovai V. V., S. P., S. M. ir S. M. prašo priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – lygiomis dalimis iš apeliantų, priteisiant kiekvienam iš atsakovų po 75,00 Eur.

40. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, sprendžia, kad atsakovų V. V., S. P., S. M. ir S. M. prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas. Iš apeliantų UAB „Forestus“ ir V. L. atsakovų naudai priteistina po 37,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a : 

Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų UAB „Forestus“, įmonės kodas 302483999, ir V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 37,50 Eur (trisdešimt septynis eurus 50 ct) teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą kiekvieno iš atsakovų V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos dalyviams.

Teisėjai                                                                                                                   Vilija Valantienė

                                                                                      Jurga Kramanauskaitė - Butkuvienė

                                                                                                               Lina Muchtarovienė