Civilinė byla Nr. e3K-3-169-248/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06815-2017-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. ir A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams V. K. ir A. K. dėl užimtos valstybinės žemės atlaisvinimo; tretieji asmenys: Kauno rajono savivaldybė, A. M., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už savavališkos statybos padarinius, aiškinimo ir taikymo bei analogiškose bylose suformuotos teismų praktikos taikymo.
2. Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) įpareigoti atsakovus V. K. ir A. K., žemės sklypo Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), savininkus, per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis atlaisvinti neteisėtai užimtą 0,02 ha ploto valstybinę žemę, esančią prie nurodyto žemės sklypo rytinės ribos, pašalinant betoninį tvoros pamatą ir metalinius tvoros stulpelius, esančius valstybinėje žemėje; 2) tuo atveju, jei atsakovai per teismo nustatytą terminą neatlaisvins valstybinės žemės, leisti ieškovei pašalinti pastatytą betoninį tvoros pamatą ir metalinius tvoros stulpelius, visų išlaidų atlyginimą išieškoti iš atsakovų.
3. Ieškovė nurodė, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog valstybinės žemės dalis greta atsakovų žemės sklypo yra užimta, ją užtvėrus pradėta statyti tvora, t. y. pastačius betoninį tvoros pamatą ir metalinius tvoros stulpelius. Atsakovai geranoriškai pažeidimų nepašalino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškinį patenkino.
5. Byloje nustatyta, kad 2000 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui A. K. buvo parduota 1710 kv. m žemės sklype, esančiame Kauno r., (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo kaina – 3663 Lt. Žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta, kad A. K. parduodamas 1861 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bendra žemės sklypo pirkimo kaina – 3499,72 Lt arba 87,49 Lt II indeksacijos investiciniais čekiais. 2004 m. gegužės 5 d. sutartimi 1,6381 ha žemės sklypas, esantis Kauno r., (duomenys neskelbtini), bendraturčių sutartimi pasidalytas. Pagal pastarąją sutartį A. K. atiteko 1304 kv. m žemės sklypas, esantis Kauno r., (duomenys neskelbtini).
6. Iš VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad šalia pareiškėjų žemės sklypo yra vietinės reikšmės kelias, kuriuo privažiuojama prie D. S., A. U., J. M., A. M. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų. Ieškovė NŽT 2015 m. lapkričio 30 d. gavo A. M. prašymą, kuriuo informuota, kad toje vietoje, kurioje turi būti kelias ir privažiavimas prie jam priklausančio žemės sklypo, yra kaimyno tvora.
7. Kauno rajono savivaldybės administracijos ir (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų iniciatyva 2015 m. rudenį buvo išasfaltuota (duomenys neskelbtini) gatvė. Atliekant darbus nustatyta, kad vietinės reikšmės 4 metrų pločio viešąjį kelią šalia atsakovų žemės sklypo neteisėtai užima betoninė sienelė. NŽT Kauno rajono skyriaus 2016 m. sausio 13 d. žemės naudojimo patikrinimo akte nurodyta, kad atsakovų žemės sklypas naudojamas pažeidžiant rytinę žemės sklypo ribą, nurodytą žemės sklypo kadastrinių matavimų plane, apie tris metrus nuo šios ribos pradėta statyti tvora, t. y. betoninis tvoros pamatas ir metaliniai tvoros stulpeliai. Ieškovė NŽT 2016 m. sausio 15 d. raštu informavo atsakovus apie patikrinimo rezultatus, prašė iki 2016 m. gegužės 1 d. atlaisvinti savavališkai užimtą ir naudojamą žemę, tačiau nurodytas pažeidimas nebuvo pašalintas.
8. Teismas nurodė, kad nors iš VĮ Registrų centro duomenų nustatyta, jog atsakovams nuosavybės teise priklauso 0,1304 ha ploto žemės sklypas, tačiau atsakovai įrodinėjo, kad nuo jo įsigijimo faktiškai valdo 1455 kv. m žemės sklypą pagal faktines ribas, kurias nustato išlikusi sena tvora ir 2017 m. birželio 27 d. UAB „Geomasta“ parengtas žemės sklypo planas. Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 11 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2YT-1558-962/2018 pagal pareiškėjų V. K. ir A. K. (šios bylos atsakovų) pareiškimą dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, dalyvaujant tiems patiems asmenims. Nurodytoje byloje teismas pažymėjo, kad duomenų, jog pareiškėjai (atsakovai) valstybinę žemę, esančią prie jų žemės sklypo, užėmę ir valdo teisėtai, nėra; pareiškėjų (atsakovų) neteisėtai valdoma valstybinė žemė, esanti prie jų sklypo, apie tris metrus pažeidžiant rytinę žemės sklypo ribą; pareiškėjai (atsakovai) yra neteisėtai užėmę valstybinės žemės dalį, kuri yra 4 metrų pločio bendro naudojimo kelias, pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklausantis savivaldybei; žemės valdymo nuosavybės teise faktas negali būti nustatomas, todėl teismas pareiškimą atmetė kaip nesukursiantį teisinių pasekmių. Kadangi atsakovai remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis bei įrodymais, dėl kurių pasisakyta minėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtame įsiteisėjusiame sprendime, teismas iš naujo šių aplinkybių nenagrinėjo. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad betoninis tvoros pamatas ir metaliniai tvoros stulpeliai yra įrengti už atsakovų namų valdai priklausančio sklypo ribų. Nesant žemės, kurioje yra ginčo statiniai, valdymo teisėtumą ir atsakovų teisę statyti ginčo statinius pagrindžiančių įrodymų, teismas pripažino, kad ieškovė įrodė, jog yra pažeista nekilnojamojo turto savininko – valstybės – teisė laisvai ir neapsunkintai patekti į jai priklausantį žemės sklypą.
9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovai, pagal VĮ Registrų centro duomenis turėję galimybę vertinti ir žinoti savo žemės sklypo ribas, akivaizdžiai neteisėtai užėmė valstybinio žemės sklypo dalį, aptverdami ją tvora, ir tik valstybės institucijoms pripažinus savavališkos statybos faktą, ėmėsi veiksmų šiam žemės sklypui iš valstybės nupirkti ir taip įteisinti savavališkas statybas. Akivaizdu, kad šiuo metu nėra galimybės įteisinti tvorą, esančią valstybinėje žemėje, nes toje vietoje pagal detalųjį planą yra nurodytas kelias, kuriam, be kita ko, pagal teisės aktus yra nustatyta ir kelio apsaugos zona. Atsakovų argumentai, kad neteisėtai pastatyta tvora gali išlikti, atmesti, nes statyti statinius kelio apsaugos zonoje galima tik gavus kelio savininko sutikimą (Kelių įstatymo 12, 13 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Kasaciniu skundu atsakovai prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir priteisti iš ieškovės visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis garantuoja ne tik jau įgytos nuosavybės apsaugą, bet ir nuosavybės, kurią įgyti privatus asmuo turi teisėtą lūkestį, apsaugą. Atsakovai yra sumokėję kainą už būtent tokio ploto žemės sklypą, kokį faktiškai valdė (ir valstybė šį valdymą beveik 20 metų toleravo), tik dėl valstybės institucijų klaidos jiems buvo oficialiai perleistas mažesnio ploto žemės sklypas. Šios aplinkybės suponuoja atsakovų teisėtą lūkestį įgyti nuosavybės teisę į didesnio ploto žemės sklypą, tačiau teismai šį lūkestį ginti atsisakė, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018).
11.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos privačių asmenų sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018; 2018 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-403/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018). Pagal šią praktiką negalima įpareigoti privačius asmenis savo lėšomis nugriauti statinius, jeigu statinių teisėtumo regimybę sukūrė valstybės institucijų veiksmai. Atsakovai pateikė valstybės institucijų kaltę pagrindžiančius įrodymus: jie yra sumokėję už didesnio ploto žemės sklypą, negu sklypas, į kurį valstybės institucijos atsakovams perleido nuosavybės teisę, t. y. jos pažeidė pareigą atsakovams perleisti didesnio ploto žemės sklypą, negu faktiškai perleido; atsakovai, atnaujindami tvorą, vadovavosi viešo registro duomenimis, pagal kuriuos tvoros vietoje valstybinė žemė nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas valstybės institucijų kaltės klausimu nepasisakė, nurodęs, kad valstybės institucijų kaltės nustatymas nėra bylos dėl įpareigojimo nugriauti statinį nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas yra suformavęs poziciją, kad valstybės institucijų kaltės dėl neteisėtos statybos klausimas privalo būti vertinamas visada, kai yra pareikštas reikalavimas nugriauti statinius.
12. Ieškovė atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovai nepagrįstai teigia, kad sumokėjo už žemės sklypą, kurio plotas yra 1861 kv. m, nes atsakovas, pasirašydamas 2000 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, išreiškė norą (sutiko) už 87,49 Lt valstybės vienkartines išmokas įsigyti 1710 kv. m žemės sklypą, t. y. nebuvo permokėta, todėl atsakovas neturi teisėto lūkesčio įgyti sklypą, kurio plotas yra 1861 kv. m. Be to, atsakovas pasirašytinai sutiko su 1710 kv. m plotu 2000 m. birželio 27 d. susitarime dėl perkamo žemės sklypo dalių. Nors mokėjimo pranešime nurodytas didesnis parduodamos žemės plotas, tačiau nėra pagrindo teigti, kad mokėjimo pranešimas sukūrė nuosavybės teisę. Nuosavybės teisę į žemės sklypą sukūrė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje apibrėžtas žemės plotas – 1710 kv. m, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai įsigijo didesnį žemės plotą, nei nurodyta šioje sutartyje ir įregistruota VĮ Registrų centre.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlygų
13. Atsakovai kasacinį skundą grindžia, teigdami, kad dėl valstybės institucijų klaidos jiems buvo sudaryta teisių į didesnį žemės sklypą, nei faktiškai priklauso, turėjimo regimybė, todėl, ilgą laiką naudojęsi valstybinės žemės dalimi, jos savininkei neginčijant jos valdymo teisėtumo, jie įgijo teisėtą lūkestį į didesnio ploto žemės sklypą, apimantį naudojamą valstybinės žemės dalį. Atsakovų nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė ginti šį lūkestį, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018).
14. Pagal EŽTT praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus veiksmingai įgyvendintos (žr., pvz., Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas Hansas A.II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83). EŽTT savo praktikoje yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis, pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (2002 m. liepos 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).
15. Pagal EŽTT praktiką bylose, susijusiose su Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) taikymu, pagal šį Konvencijos straipsnį saugotinam teisėtam lūkesčiui – o ne tik paprastai vilčiai ar paprastam lūkesčiui (kurie nesaugotini) – konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą šiam lūkesčiui susiformuoti: teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (2004 m. lapkričio 30 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124; 2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62). Šiomis nuostatomis vadovautasi ir atsakovų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018, 31 punkte. EŽTT praktikoje sąžiningas, apdairus suinteresuoto asmens elgesys ir gera jo valia taip pat yra svarbūs kriterijai, sprendžiant teisėtų lūkesčių atsiradimo ir apsaugos klausimus (2010 m. sausio 19 d. sprendimas Huoltoasema Matti Eurén Oy ir kiti prieš Suomiją, peticijos Nr. 26654/08; 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimas Oklesen ir Pokopalisko Pogrebne Storitve Leopold Oklesen s. p. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 35264/04).
16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai kartu su kitais asmenimis 2000 m. lapkričio 15 d. sutartimi dėl valstybinės žemės pirkimo bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje atsakovams priklausė 1710 kv. m žemės. 2004 m. gegužės 5 d. sutartimi bendraturčiams pasidalijus 1,6381 ha žemės sklypą, atsakovams teko 1304 kv. m žemės sklypas. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas būtent tokio ploto žemės sklypas, atsakovų nuosavybės teisės į jį ir šių teisių įgijimo pagrindas – minėta 2004 m. gegužės 5 d. turto pasidalijimo sutartis.
17. Atsakovai teigia, kad jų teisėtus lūkesčius įsigyti didesnį žemės sklypą nei pirmiau nurodytas suformavo prieš perkant žemės sklypą parengtas jo įkainojimo aktas ir mokėjimo pranešimas, kuriame nurodyta, kad A. K. parduodamo 1861 kv. m žemės sklypo kaina – 3499,72 Lt arba 87,49 Lt II indeksacijos investiciniais čekiais.
18. Sprendžiant dėl atsakovų nurodytų lūkesčių teisėtumo, reikia įvertinti, ar jie turi kokių nors teisių į užimtą ir faktiškai naudojamą valstybinės žemės sklypo dalį, ar yra aplinkybės, sudarančios pagrindą šiam lūkesčiui susiformuoti.
19. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl mokėjimo pranešime nurodyto didesnio, nei atsakovai įsigijo, žemės sklypo ploto reikšmės atsakovų teisėms, rėmėsi įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2YT-1558-962/2018, kurioje dalyvavo nagrinėjamos bylos ieškovė ir atsakovai. Šioje byloje teismas nenustatė duomenų, kad atsakovai valstybinę žemę, esančią prie jiems priklausančio sklypo, yra užėmę ir valdo teisėtai. Teismas sprendė, kad nors įkainojimo akte ir mokėjimo pranešime nurodytas didesnis parduodamos žemės plotas, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, jog nurodyti dokumentai sukūrė nuosavybės teisę į 1861 kv. m žemės, nes pareiškėjams nuosavybės teisę į žemės sklypą sukūrė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje apibrėžtas žemės sklypo plotas – 1710 kv. m.
20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama atsakovų kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje buvo įvertintas atsakovų lūkesčių valdyti didesnį žemės sklypą, nei jie įsigijo pirkimo–pardavimo sutartimi, pagrįstumas ir šių lūkesčių teisinis pagrindas. Pažymėtina, kad įkainojimo aktas ir mokėjimo pranešimas buvo sudaryti ikisutartinių santykių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo stadijoje. Ši stadija užbaigta 2000 m. lapkričio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu. Galutinės valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sąlygos išdėstytos būtent sutartyje. Šioje sutartyje, skirtingai nei įkainojimo akte ir mokėjimo pranešime, nurodytas ne tik atsakovams perleidžiamos žemės plotas, bet ir kaina, t. y. už 1710 kv. m – 3663 Lt. Atsakovas A. K. nekvestionavo jam parduodamos žemės sklypo dalies kainos ir ploto pakeitimų, pasirašė nurodytą sutartį, taip išreikšdamas sutikimą su jos galutinėmis sąlygomis. Įsiteisėjusiame Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendime nustatyta, kad A. ir V. K. neginčijo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, nėra duomenų, kad jie būtų reiškę pretenzijas dėl nurodytos žemės sklypo plotų neatitikties įkainojimo akte ir pirkimo–pardavimo sutartyje.
21. Minėta, kad 2000 m. lapkričio 15 d. sutartimi dėl valstybinės žemės pirkimo bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovai įsigijo 1710 kv. m žemės bendrame sklype kartu su kitais asmenimis. Šiuo metu atsakovams priklausančių nuosavybės teisių į 1304 kv. m žemės sklypą įgijimo pagrindas – 2004 m. gegužės 5 d. turto pasidalijimo sutartis, kuria bendraturčiai, įskaitant atsakovą A. K., pasidalijo jiems bendrai priklausantį sklypą, sutikdami su jiems tenkančių atidalytų sklypų plotu. Taigi šiuo metu atsakovams priklausantį žemės sklypo plotą lėmė ne valstybės institucijų veiksmai, bet bendraturčių susitarimas. Pažymėtina, kad byloje pateiktas 1304 kv. m atsakovų žemės sklypo planas, kuriame 2004 m. vasario 9 d. atsakovas A. K. parašu pavirtino, kad sutinka su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte, ir nustatytu plotu.
22. Taigi atsakovas A. K. sutartyse, lėmusiose atsakovų nuosavybės teisių apimtį, keletą kartų išreiškė savo valią įsigyti mažesnio ploto žemės sklypą, nei atsakovai kasaciniame skunde teigia turėję lūkestį įgyti. Turėdamas teisę įgyti didesnio ploto sklypą, atsakovas galėjo atsisakyti pasirašyti tokio turinio sutartis, reikalauti pakeisti sutarčių sąlygas, bet tokia galimybe nesinaudojo. Esant tokiai padėčiai, ginčo žemės plotui Nekilnojamojo turto kadastre esant priskirtam valstybinei žemei, kompetentingos institucijos planavo šį plotą naudoti keliui nutiesti, t. y., atsakovams įsigijus 1304 kv. m žemės sklypą ir nereiškiant pretenzijų, kitaip neinformuojant valstybės institucijų apie, jų nuomone, turimas teises į didesnį žemės sklypą, nei nurodyta jų sudarytose sutartyse ir viešame registre, ne atsakovai, o valstybė galėtų būti pripažinta turėjusia teisėtą lūkestį įgyvendinti nuosavybės teises į ginčo žemės plotą.
23. EŽTT praktikoje skirtingai vertinamos situacijos, priklausomai nuo to ar valstybės institucijos susiklosčiusioje padėtyje veikė pasyviai, ar aktyviais veiksmais prisidėjo prie situacijos, prieštaraujančios teisei, sukūrimo. Pasyvus valstybės institucijų elgesys, esant padėčiai, prieštaraujančiai teisei, nereiškia, kad suinteresuotas asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog ši padėtis bus išlaikyta ateityje (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03), o valstybės institucijų aktyvus veikimas, prisidėjęs prie teisei prieštaraujančios padėties susidarymo, gali būti įvertintas kaip pagrindas saugoti gera valia veikusio asmens įgytus teisėtus lūkesčius (2005 m. spalio 11 d. sprendimas N. A. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 37451/97).
24. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog valstybės institucijos neteisėtai valstybinę žemę užėmusių asmenų ilgą laiką nereikalauja ją atlaisvinti, savaime nereiškia susidariusios situacijos toleravimo. Toleruoti (lot. tolerare) reiškia „ištverti, pakęsti kito nuomonę, įsitikinimus, pažiūras, elgesį“ (Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2013, p. 820). Nėra pagrindo nereagavimo į tam tikrą susidariusią situaciją vertinti kaip jos toleravimo, kai suinteresuotas asmuo apie tokią situaciją apskritai nežino ir dėl pakankamai svarbių priežasčių neturėjo galimybės apie ją sužinoti. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar kompetentingos institucijos nereagavimas į valstybinės žemės neteisėtą naudojimą gali būti vertinamas kaip tokių veiksmų toleravimas, atsižvelgtina į neteisėtų veiksmų mastą ir jų akivaizdumą, institucijos veiksmus po sužinojimo apie teisių pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas vyksta dėl kaime esančio 151 kv. m, t. y. santykinai nedidelio valstybinės žemės ploto, kuris iki kylant ginčui valstybės reikmėms nebuvo naudojamas. Tokiomis aplinkybėmis žemės sklypo neteisėto naudojimo faktas nėra akivaizdus pažeidimas, todėl toks faktas savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti kompetentingai institucijai atsiradusią pareigą apie tokį faktą savarankiškai sužinoti ir imtis veiksmų pažeistoms teisėms ginti, ypač atsižvelgiant į tokios institucijos administruojamos valstybinės žemės plotų apimtį ir atliekamų funkcijų įvairovę.
25. Nagrinėjamoje byloje ieškovė NŽT ėmėsi ginti pažeistas valstybinės žemės patikėtinio teises, 2015 m. lapkričio 30 d. gavusi pranešimą apie jų pažeidimą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios lemtų ieškovės pareigą anksčiau sužinoti apie užimtą 151 kv. m valstybinės žemės plotą Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nenustatė valstybės institucijų tolerancijos atsakovų neteisėtiems veiksmams, galėjusios sustiprinti atsakovų lūkesčius toliau naudoti užimtą žemę.
26. Atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018 pateiktų išaiškinimų, aktualių nagrinėjamoje byloje. Pastarojoje atsakovų nurodytoje byloje pagrindą pripažinti ieškovės teisę jai nuo 1994 m. skirtame 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklype statyti statinius be NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimo lėmė skirtingos nei nagrinėjamoje byloje nustatytos esminės aplinkybės, suteikusios žemės naudotojai – ieškovei – teisėtą lūkestį naudoti 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypą: ieškovės teisė pagal teisės aktus įsigyti šį žemės sklypą atsirado Varėnos rajono valdybai priėmus 1994 m. birželio 2 d. potvarkį; nurodyta teisė patvirtinta priėmus 2015 m. gruodžio 7 d. NŽT Varėnos skyriaus vedėjo įsakymą dėl jai projektuojamo 0,15 ha kitos paskirties namų valdos žemės sklypo; valstybinės žemės pirkimo procedūra nebuvo baigta.
27. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad žemės sklypo plotas, kurį įsigyti atsakovas A. K. išreiškė valią, atitinka jų turimo sklypo plotą; valstybinės žemės pirkimo procedūra buvo baigta sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje tiksliai apibrėžtos visos atsakovų įgytos teisės; su sutartyje galutinai nustatytomis sąlygomis atsakovas sutiko, sudarydamas šią sutartį; atsakovo valia dėl mažesnio ploto žemės sklypo įgijimo, nei atsakovai siekia valdyti šiuo metu, buvo išreikšta sudarant dvi sutartis, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teises būtent į turimo ploto žemės sklypą; nėra kitų teisinių pagrindų valdyti valstybinės žemės ginčo plotą. Nurodytų aplinkybių visuma paneigia atsakovų lūkesčio jį valdyti teisėtumą, todėl jis negali būti saugomas teisės.
Dėl valstybės institucijų atsakomybės klausimo nagrinėjimo byloje, kurioje sprendžiamas reikalavimas nugriauti neteisėtus statinius
28. Atsakovai teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią valstybės institucijų klaidos negali būti taisomos privačių asmenų sąskaita, todėl teismas, spręsdamas reikalavimą nugriauti neteisėtai pastatytus statinius, turi spręsti ir dėl už neteisėtą statybą atsakingų valstybės institucijų atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-403/2018; 2018 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018).
29. Kasacinio teismo praktika atsakovų nurodytose bylose pradėta formuoti EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, pažymėjus, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai, pripažinę negaliojančiu kompetentingos institucijos neteisėtai išduotą statybos leidimą ir įpareigoję statytoją visų atsakovų lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą ir kitus pastatus, nesvarstė dėl pareiškėjams, t. y. statytojams, uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų ir valstybės institucijų; neanalizavo statytojų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. Teismas konstatavo, kad valstybės institucijos reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų situacijos, tačiau pareiškėjams teko tokia pati, jei ne didesnė, našta nei valstybės institucijoms.
30. Atsižvelgdamas į šias pastabas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 34 punkte suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kurios buvo laikomasi ir vėliau priimtose kasacinio teismo nutartyse: panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo.
31. Atsakovai pažymi, kad pateikė valstybės institucijų kaltę pagrindžiančius įrodymus: jie yra sumokėję už didesnio ploto žemės sklypą negu sklypas, į kurį valstybės institucijos atsakovams perleido nuosavybės teisę, t. y. jos pažeidė pareigą atsakovams perleisti didesnio ploto žemės sklypą, negu faktiškai perleido; atsakovai, atnaujindami tvorą, vadovavosi viešo registro duomenimis, pagal kuriuos tvoros vietoje valstybinė žemė nenurodyta. Atsakovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas valstybės institucijų kaltės klausimu nepasisakė, nurodęs, kad valstybės institucijų kaltės nustatymas nėra bylos dėl įpareigojimo nugriauti statinį nagrinėjimo dalykas.
32. Iš pirmiau nurodytos kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės matyti, kad dėl valstybės institucijų atsakomybės už neteisėtos statybos padarinius turi būti sprendžiama ne absoliučiai visais atvejais, o tik tais, kai šių institucijų neteisėti veiksmai bent iš dalies lėmė statybos neteisėtumą.
33. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai valstybinės žemės sklypą, kuriame yra jų pastatyta tvora, valdo ir juo naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Valstybės institucijų leidimai, sutikimai, kurie būtų sudarę teisines prielaidas atsakovams statyti tvorą, nebuvo išduodami.
34. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovų teisę statyti ginčo statinius valstybinės žemės sklype, todėl atsakovus įpareigojo pašalinti ginčo statinius – betoninį tvoros pamatą ir metalinius tvoros stulpelius, esančius valstybinėje žemėje, ir taip atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Taigi teismas pripažino atsakovus atsakingais dėl statybos valstybinėje žemėje neturint žemės savininko sutikimo.
35. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje nėra sprendžiama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, parduodant jiems valstybinę žemę, pažymėjęs, kad administraciniai aktai ir sandoriai, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teisę į turimą žemės sklypą, nėra pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais, todėl atsakovų argumentai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų buvimo yra neteisingi. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovai, pagal VĮ Registrų centro duomenis turėję galimybę vertinti ir žinoti savo žemės sklypo ribas, akivaizdžiai neteisėtai užėmė valstybino žemės sklypo dalį, aptverdami šią žemę tvora.
36. Teisėjų kolegija pripažįsta šią išvadą pagrįsta, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, kuriais atsakovų lūkesčiai valdyti valstybinės žemės sklypo dalį kvalifikuoti kaip neturintys teisinio pagrindo ir teisės neginami. Taip pat pažymėtina, kad nebuvimas duomenų viešame registre apie gretimo sklypo savininką ar nenurodymas, kad tai yra valstybinė žemė, nesuteikia teisės gretimų sklypų savininkams tokį žemės sklypą naudoti savo reikmėms, juolab pradėti jame statybas. Atsakovams pakankamą galimybę sąžiningai ir rūpestingai įgyvendinti statytojo teisę savo sklypo ribose užtikrino viešame registre esantys duomenys apie jų sklypo plotą ir ribas. Atsakovai, turėdami pakankamai duomenų ir galimybių žinoti, kur yra jų sklypo ribos ir koks jo plotas, užėmė didesnį žemės plotą ir pastatė tvorą valstybinėje žemėje.
37. Taigi, priešingai nei kasaciniame skunde teigia atsakovai, apeliacinės instancijos teismas įvertino atsakovų nurodytus argumentus dėl valstybės institucijų atsakomybės pagrindų ir juos motyvuotai atmetė. Teismams konstatavus, kad dėl neteisėtos statybos ir jos padarinių atsakingi išimtinai atsakovai, nebuvo pagrindo spręsti dėl valstybės institucijų atsakomybės. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, pagal kurią sprendžiama dėl valstybės institucijų atsakomybės už neteisėtos statybos padarinius.
38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų sprendimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Kasaciniame teisme patirta 10,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas lygiomis dalimis – po 5,07 Eur – iš atsakovų, kurių kasacinis skundas netenkintas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 5,07 Eur (penkis Eur 7 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Dalia Vasarienė