Civilinė byla Nr. 2-2130-153/2012;

(proceso Nr. 2-56-3-00460-2012-1);

procesinio dokumento kategorijos: 44.1., 44.2., 44.2.1., 44.2.2.,

(S)

44.2.3., 44.2.4., 44.2.4.1., 44.5.2., 44.5.2.1., 44.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 31 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Galina Blaževič,

sekretoriaujant Editai Tamulaitienei,

dalyvaujant ieškovės BUAB „Aravis“ atstovui bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ A. M., atsakovės K. S. M. atstovui advokato padėjėjui M. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB ,,Aravis“ ieškinį dėl 982 235 Lt nuostolių priteisimo iš atsakovės K. S. M.,

n u s t a t ė :

Ieškovės BUAB „Aravis“ atstovas administratorius prašė patenkinti ieškinio reikalavimus: iš atsakovės K. S. M. priteisti 982 235 Lt negautas pajamas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė K. S. M. į teismo posėdį neatvyko, procesiniuose dokumentuose nurodė, kad byla bus vedama per advokato padėjėją M. B..

Atsakovės K. S. M. atstovas prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovės bankroto administratoriui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Apklaustas teismo posėdyje ieškovės BUAB „Aravis“ atstovas administratorius nurodė, kad nuo 2006-11-21 atsakovė tapo bankrutuojančios įmonės UAB „Aravis“ akcininke, sudarė su įmone paskolos 2006-11-22 sutartį. Remiantis paskolos sutartimi, atsakovė penkeriems metams paskolino ieškovei 1 050 000 Lt, nors paskolos sutartyje nurodyta, kad ieškovė paskolino ieškovei 1 170 750 Lt, tačiau tokio dydžio paskolos ieškovė negavo. Realiai gautą iš atsakovės 1 050 000 Lt paskolą ieškovė privalėjo grąžinti atsakovei iki 2011-12-31, sutartyje nebuvo nurodyta paskolos grąžinimo tvarka. Vėliau paskolos sutarties šalys 2006-11-24 raštu Nr. 83 ,,Dėl paskolos grąžinimo“ susitarė, kad ieškovė grąžins paskolą mėnesinėmis įmokomis po 20 000 Lt. Atsakovė nesilaikė šalių susitarimo anksčiau, nei buvo numatytas paskolos grąžinimo terminas paskolos sutartyje, ieškiniu 2010-10-07 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 410 000 Lt skolos ir procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovės reikalavimui dėl paskolos priteisimo užtikrinti teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ieškovės lėšas ir turtą. Dėl atsakovės prašymu teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo sustabdyta ieškovės įmonės veikla, įmonė neįvykdė sutarčių, negavo pajamų ir bankrutavo. Ieškovės administratorius mano, kad dėl ieškovės nemokumo kalta atsakovė, todėl iš atsakovės priteistini ieškovės nuostoliai, į nuostolių sumą įskaičiuoti mokesčiai biudžetui, pelnas, o nuostolio suma apskaičiuota pagal numatytas gauti lėšas pagal sudarytas 2010-01-04, 2010-09-15, 2010-10-16 sutartis tarp ieškovės ir kitų asmenų. Dviejų, 2010-09-15 ir 2010-10-16, sutarčių ieškovė nepradėjo vykdyti, o 2010-01-04 sutarties vykdymo nepratęsė, nes esant galiojančiam areštui neturėjo jokių apyvartinių lėšų sutarties vykdymui. Arešto priemonių taikymo momentu ieškovės sąskaitoje lėšų nebuvo, tačiau įmonė turėjo lėšų kasoje ir šiomis lėšomis disponavo pagal poreikį. Taip pat įmonė turėjo technikos, kuri buvo tinkama vykdyti  sutartinius įsipareigojimus. Įmonės direktorius buvo sutrikęs dėl pritaikytų įmonės turtui areštų, dėl to sutarčių nevykdė. Dalis ieškovės įmonės turto iki arešto priemonių taikymo buvo parduota įmonės kreditoriams, su atsakove nebuvo atsiskaityta, tačiau  atsakovei buvo išaiškinta, kad įmonė uždirbs pinigų ir skolą jai grąžins. Atsakovė nenorėjo laukti, o po to nenorėjo derėtis dėl galimybės grąžinti skolą vėliau, dėl to privalo atsakyti už ieškovės patirtus nuostolius. Atsakovės kaltė dėl padarytos ieškovei žalos yra preziumuojama, todėl atsakovei turi būti taikytos įstatyme numatytos priemonės pagal deliktinę atsakomybę.

Atsakovės K. S. M. atstovas nurodė, kad ieškovės atstovas nesąžiningai pareiškė ieškinį atsakovei, administratorius piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jam turi būti paskirta maksimali piniginė bauda. Ieškovės administratorius neteisingai paaiškino  įmonės nemokumo aplinkybes, be pagrindo dėl įmonės nemokumo apkaltino atsakovę, nors atsakovė, priešingai nei aiškina administratorius, įmonei suteikė paskolą, nupirko įmonės akcijų ir tikėjosi, jog šios lėšos bus panaudotos įmonės veiklai plėsti. Tačiau įmonės direktorius veikė priešingai įmonės ir atsakovės interesams, išpardavė ieškovės įmonės techniką, nevykdė veiklos, nuo 2009 m. nutraukė paskolos mokėjimus atsakovei. Dėl to atsakovė, būdama įmonės akcininke ir paskolos davėja, ėmėsi įstatyme numatytų priemonių savo teisėms apginti, kreipėsi į teismą, prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti atsakovei negrąžintos paskolos dalį. Teismas atsakovės reikalavimus pripažino pagrįstais ir patenkino atsakovės ieškinio reikalavimą, priteisė iš ieškovės paskolą ir kitas išmokas, susijusias su teismo procesu. Taikytas byloje areštas nesutrukdė įmonės veiklos, ieškovė turėjo galimybę tęsti veiklą, vykdyti sutartis, gauti lėšų ir jomis disponuoti tiek, kiek buvo būtina įmonės veiklai palaikyti. Tačiau iki arešto priemonių taikymo ieškovės administracija išpardavė sutarčių vykdymui reikalingą techniką, o įmonės sąskaitoje jokių lėšų nebuvo, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, priešingai nei aiškina administratorius, įmonės veikla dėl to nebuvo sustabdyta. Tai, kad įmonė buvo nemoki, nustatė Kauno apygardos teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, šias aplinkybes patvirtina įmonės balansas, sudarytas už 2010 m. ir pirmą 2011 m. pusmetį, o taip pat paties administratoriaus surašyta ataskaita bankroto byloje, kuri pristatyta kreditoriams. Todėl ieškovės administratoriaus reikalavimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo atsakovei yra atmestinas kaip neįrodytas, nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai.

Remiantis įstatymu, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šie prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda esant žalos padarymo faktui, t. y. tam, kad kreditorius turėtų teisę reikalauti atlyginti žalą, o skolininkas pareigą ją atlyginti, turi būti nustatytas civilinės atsakomybės elementas – kreditoriaus patirta žala, kaip ir skolininko neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp šios veikos ir žalos bei kaltė (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai).Taigi žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais; ja siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią kreditoriaus turtinę padėtį. Dėl to kiekvienu atveju svarbu nustatyti šio prievolinio teisinio santykio šalis, t. y. asmenį, atlikusį neteisėtus veiksmus (neveikimą) – skolininką, ir dėl šių veiksmų realią žalą patyrusį asmenį – kreditorių, įgyjantį teisę reikalauti įvykdyti prievolę – atlyginti dėl skolininko neteisėtos veikos patirtus nuostolius (CK 6.1 straipsnis, 6.245 straipsnio 1 dalis).

Todėl teismas nesutinka su ieškovės motyvais, kad atsakovės kaltė yra preziumuojama, nes to nenumato CK 6.248 str.

Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2006-11-22 buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 170 750 Lt paskolos (b. l. 44–46). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad į ieškovės sąskaitą atsakovė pervedė 1 050 000 Lt (b. l. 17). Sutarties šalys susitarė, kad paskola turi būti grąžinta per 5 metus nuo šios sutarties pasirašymo dienos (sutarties 1.3 p.). Ieškovė 2006-11-24 raštu Nr. 83 „Dėl paskolos grąžinimo“ įsipareigojo paskolos sumą grąžinti dalimis po 20 000 Lt kiekvieno mėnesio paskutinę dieną pavedimu į banko sąskaitą, įsipareigodama, kad mokėjimai bus pradėti mokėti 2007-01-31, mokant lygiomis dalimis po 20 000 Lt kiekvieną mėnesį (b. l. 20). Ieškovė prisiimtų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį neįvykdė, todėl atsakovė kreipėsi į teismą dėl nesumokėtos paskolos priteisimo (b. l. 21–23). Vilniaus apygardos teismo 2011-06-03 sprendimu nustatyta (b. l. 13–16), kad ieškovė nuo 2007-01-31 iki 2011-05-01 grąžino atsakovei 490 000 Lt. Teismo sprendime konstatuota, kad atsakovė įsipareigojimus dėl paskolos grąžinimo vykdė dvejus metus nuo 2007-01-22 iki 2008-12-29, o nuo 2010 m. mokėjimai buvo nereguliarus. Teismas priteisė iš ieškovės 540 000 Lt paskolą, kurios dydžio šalys neginčijo, bei procesines palūkanas. Teismas vadovaujasi nustatytomis Vilniaus apygardos teismo 2011-06-03 sprendime aplinkybėmis ir laiko įrodyta, kad ieškovė nevykdė prievolinių santykių, nemokėjo paskolos išmokų per šalių susitarime nustatytą terminą, tad paskolos sutarties sąlygas pažeidė (CPK 182 str. 1 d. 2 p.), dėl to Vilniaus apygardos teismas ieškovės reikalavimą dėl paskolos priteisimo pripažino pagrįstu ir ieškovės ieškinį patenkino. Taigi atmestinas ieškovės atstovo motyvas, kad atsakovė yra nesąžininga, nes pareiškė ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo ir dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovės įmonei (b. l. 10–12), kadangi tai prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2011-06-03 sprendime nustatytoms aplinkybėms (CPK 178, 12 str.), kurios patvirtina, kad ieškovė pagrįstai reikalavo priteisti skolą, o ieškovės įmonė buvo nemoki iki skolos priteisimo ieškovei (b. l. 10–16). Teismo vertinimu, atsakovė, kreipdamasi į teismą dėl paskolos priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės turtui iki bankroto bylos iškėlimo, ėmėsi protingų, teisėtų, įstatyme numatytų priemonių (CPK 5 str. 1 d., CK 1.5 str. 1.137 str.) savo teisėms apginti.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės prašymu (b. l. 22) ieškovės turtui Vilniaus apygardos teismo 2010-10-11 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (b. l. 25–26). Teismo nutartimi nutarta areštuoti ieškovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir / ar nekilnojamąjį turtą, esantį pas ieškovę ir / ar pas trečiuosius asmenis už 410 000 Lt. Nesant ar esant nepakankamai ieškovės kilnojamojo ir / ar nekilnojamojo turto piniginių reikalavimų užtikrinimui areštuoti ieškovės pinigines lėšas, esančias bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias ieškovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant 410 000 Lt, leidžiant mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taip pat atsiskaityti su atsakove pagal pareikštą ieškinį. Vykdomosios bylos Nr. 0093/10/05666 dokumentai (b. l. 27–30) patvirtina, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo 2010-10-11 nutartį, ieškovės sąskaitoje pinigų neareštuota, o areštuotos transporto priemonės, mechanizmai ir nekilnojamojo turto (žemės sklypas, lentpjūvė) objektai. Remiantis ieškovės atstovo paaiškinimu nustatyta, kad ieškovė turėjo galimybę neareštuotomis lėšomis, esančiomis įmonės kasoje, disponuoti savo nuožiūra. Taip pat byloje šalių atstovų paaiškinimu nustatyta, kad areštuotu turtu – mechanizmais, technika, lentpjūve, žemės sklypu – nebuvo draudžiama ieškovei naudotis, tad teismo vertinimu, ieškovė galėjo šias priemones panaudoti vykdydama sudarytus susitarimus dėl medienos kirtimo, išvežimo ir kitų darbų, jeigu jie buvo tinkami tokiems darbams atlikti. Ieškovės atstovas nurodė, kad pagal 2010-01-04 sutartį ieškovė gavo pajamas – 197 337,77 Lt – ir jas panaudojo savo poreikiams tenkinti. Tai iš dalies patvirtina ir tas faktas, kad administratoriui perėmus įmonę, ieškovės kasoje ir banko sąskaitoje lėšų nebuvo (b. l. 89), o ieškovės 2012-06-07 pažymoje nurodyta, kad įmonė kas mėnesį gavo pajamų (b. l. 47), taigi tikėtina, kad arešto taikymo laikotarpiu įmonė pajamų gavo ir jomis disponavo. Todėl atmestinas ieškovės atstovo motyvas, kad pritaikytos ieškovės turtui laikinosios apsaugos priemonės sutrukdė lėšų apyvartą ir įmonės ūkinę veiklą. Ieškovės administratoriaus paaiškinimas, jog 2010-01-04 Sutartis su VĮ Vilniaus miškų urėdija nebuvo pratęsta pasibaigus sutarties galiojimo laikui – 12 mėnesių, o vėliau dar 11 mėnesių, kaip numatyta sutarties 2.1 p. (b. l. 31), o dvi vėlesnės, 2010-09-15 ir 2010-10-16, sutartys (b. l. 40–43) nebuvo pradėtos vykdyti įmonės direktoriui sutrikus dėl taikytų įmonės turtui arešto, yra atmestinas. Kadangi, kaip nustatyta anksčiau, dėl taikyto ieškovės įmonei arešto (laikinųjų apsaugos priemonių) įmonės veikla nebuvo nutraukta, dėl to nėra teisiškai reikšminga ieškovės direktoriaus būklė, nes nenustatytos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių ieškovės įmonė negalėjo verstis ūkine veikla. Tad sprendžiama, kad ieškovė neįrodė atsakovės veiksmų neteisėtumo, nesąžiningumo ir privedimo ieškovės prie nemokumo dėl to, jog atsakovė pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti skolą iš ieškovės (CPK 178 str., CK 6.263 str. 1 d.).

Taip pat negalima sutikti su ieškovės atstovo motyvais, kad dėl atsakovės veiksmų ieškovės įmonės turtinė būklė žymiai pablogėjo. Kaip nustatyta byloje ir patvirtino savo veiklos ataskaitoje ieškovės atstovas, ieškovės įmonė nuo 2010-05-05 įvairiems asmenims pardavė technikos, reikalingos įmonės ūkinei veiklai vykdyti (b. l. 84–85). Pirkėjui UAB „Svarbūs sprendimai“ 2010-05-05 pardavė ekskavatorių „Kabelco SK 135SRLC“ su pjovimo galva, kurio likutinė vertė 93 334 Lt, už 99 173 Lt, 2010-10-01 S. R. pardavė augalų smulkintuvą (duomenys neskelbtini) kurio likutinė vertė 18 174,54 Lt, už 14 000 Lt, kaušą, kurio likutinė vertė 1 144,54 Lt. už 1 500 Lt, 2010-10-04 M. S. krautuvą „Forester 500-2k“, kurio likutinė vertė 12 834,10 Lt, už 13 200 Lt, 2010-07-01 pardavė L. K. standartinį kaušą „JohnDeere“, kurio likutinė vertė 1690,58 Lt, traktorių „JohnDeere 6920“, kurio likutinė vertė 80 354,93 Lt, puspriekabę „Warfama T-042“, kurios likutinė vertė 7548,35 Lt, Freza KUHN EI201/300, kurios likutinė vertė 18 200,58 Lt, pakelių šienapjovę KUHN, kurios likutinė vertė 10 530,58 Lt, bendra technikos likutinė vertė sudarė 118 325,02 Lt, pardavimo kaina 41 322,31 Lt, padaryta užskaita. Esant tokiai situacijai atsakovė pagrįstai susirūpino ieškovės turtine padėtimi ir galimybe grąžinti atsakovei skolą, tuo labiau kad ieškovė sutartinių įsipareigojimų nuo 2009-01-01 iki 2010-09-14 nevykdė, sutartų įmokų po 20 000 Lt reguliariai nepervedinėjo, o pardavinėjo ūkinei veiklai reikalingą techniką. Kauno apygardos teismo 2011-06-30 nutartimi nustatyta, kad ieškovės 2010-12-31 balanse už 2010 metus nurodyta, kad ieškovė turi turto už 227 689 Lt, o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudaro 666,519 Lt, iš 2011 m. birželio mėnesio balanso matyti, kad ieškovės turtas sumažėjo iki 143 697 Lt, o mokėtinos sumos išaugo iki 693 205 Lt. Ieškovė buvo skolinga valstybės biudžetui, įmonės darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Teismas konstatavo, kad ieškovės įmonė nemoki, ir iškėlė ieškovei bankroto bylą pagal ieškovės darbuotojų pareiškimą (b. l. 48–49). Ieškovės pretenzija bankroto byloje priimta, atsakovė yra bankroto byloje kreditorė, administratorius atsakovės teisės į finansinio reikalavimo patenkinimą neginčijo. Atsakovės finansinio reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje, teismo vertinimu, įrodo, kad atsakovė savo teisėmis nepiktnaudžiavo, neatliko neteisėtų (kaltų) veiksmų ir pagrįstai pareiškė prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patenkinimo. Bankroto byloje nebuvo pareikšta pretenzijų atsakovei dėl tyčinio ieškovės įmonės bankroto. Dėl to atmestinas ieškovės atstovo motyvas, kad atsakovės veiksmai yra neteisėti, kalti, nesąžiningi, nes šioms aplinkybėms įrodyti byloje įrodymų nepateikta, o esanti byloje medžiaga sudaro pagrindą padaryti priešingas išvadas, negu nurodė ieškovės administratorius (CPK 185 str.).

Pažymėtina ir tai, kad ieškovės atstovas, prašydamas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, faktiškai remiasi paskolos 2006-11-23 sutartimi (b. l. 44–46), pagal kurią atsakovė pradėjo išieškojimo ir skolos priteisimo procedūrą. Tačiau, kaip nustatyta anksčiau, ieškovė, o ne atsakovė pažeidė paskolos sutartinius santykius, dėl to ieškovės prašymas taikyti deliktinės atsakomybės nuostatas atsakovei yra visiškai nepagrįstas, nes prieštarauja deliktinės atsakomybės taikymo principui (CK 6.245 str. 4 d.).

Teismo vertinimu, dėl taikymo atsakovei deliktinės atsakomybės nuostatų nėra reikšmingi ieškovės atstovo motyvai dėl atsakovės turtinės padėties, kad atsakovė turi nemaža vertingo nekilnojamojo turto, kad atsakovė sudarinėjo nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sandorius, tai, kad civilinėje ir bankroto bylose buvo sumažintas atsakovės finansinis reikalavimas, nes paminėtos ieškovės atstovo aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais (kaltais) ir taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, nes to nenumato įstatymas. Be to, kaip nustatė teismas, ieškovė  byloje neįrodė, kad atsakovė savo veiksmais (neveikimu) padarė ieškovei žalos (CK 6.246 str.).

Teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė byloje savo teisių į žalos atlyginimo priteisimą iš atsakovės deliktinės atsakomybės pagrindu, nes byloje nenustatytas atsakovės neteisėtos veikos (neveikimo) ir žalos padarymo ieškovei faktas, ieškovės reikalavimas atmestinas kaip neįrodytas (CPK 12 str., CK 6.263 str.).

Ieškovės argumentai dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės nemokumo, galimumo taikyti civilinę atsakomybę atsakovei sprendime neanalizuojami, nes jie nėra teisiškai reikšmingi esant neįrodytam atsakovės kaltės ir žalos padarymo ieškovei faktui, kurio pagrindu yra nustatoma asmens pareiga atlyginti žalą kitam asmeniui.

Atsakovės atstovas prašo taikyti ieškovės administratoriui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis piniginę baudą. Teismas nenustatė šioje byloje aplinkybių, kurios sudaro pagrindą taikyti ieškovės atstovui administratoriui numatytą CPK 95 straipsnyje baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teismo įsitikinimu, ieškovės atstovas administratorius veikia savo kompetencijos ribose, jis pateikė ieškinį ieškovės vardu teisme, ieškovės administratoriaus veiksmai negali būti pripažinti piktnaudžiavimu teisėmis, nes atitinka CPK 5 str. 1 d., ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p., taigi administratorius gali kreiptis į teismą, nes tai numato įstatymas.

Kiti šalių atstovų motyvai dėl administratoriaus darbo kokybės bankroto byloje (B2-1657-413/2012), kreditorių nutarimo atstatydinti administratorių iš pareigų, konfliktinės situacijos tarp administratoriaus ir kreditorių nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas šioje byloje šių aplinkybių neanalizuoja ir dėl jų sprendime nepasisako.

Atmetus ieškovės ieškinį bylinėjimosi išlaidos, kurias patyrė valstybė dėl žyminio mokesčio nesumokėjimo ir procesinių dokumentų įteikimo, proceso dalyviams iš ieškovės nepriteistinos, nes ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p. Atsakovei byloje atstovavo advokato padėjėjas M. B. (b. l. 103), atsakovė neprašo priteisti iš ieškovės advokato teisnių paslaugų išlaidų. Esant tokioms aplinkybėms išlaidos šioje byloje iš ieškovės nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 265–270, 301 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Ieškovės UAB „Aravis“ ieškinį dėl nuostolių priteisimo iš atsakovės K. S. M. atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

                            Teisėja                                                                                  Galina Blaževič