Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-525-2660-11].doc
Bylos nr.: A-525-2660-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2660/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01664-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. liepos 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjams J. K. ir I. S.,

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Danutei Martinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. ir I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4 policijos komisariatui dėl žalos atlyginimo

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjai I. S. ir J. K. skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 31-32), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti 70 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4 policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) pareigūnų akivaizdaus neveikimo.

Nurodė, kad 2010 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su pareiškimu išsiaiškinti situaciją jų sodininkų bendrijoje „Jurginas“ (toliau – ir Bendrija) dėl neteisėto I. A. ir Bendrijos valdybos valdžios uzurpavimo, piktnaudžiavimo savo padėtimi, dėl savavališko atjungimo nuo sezoninio vandens 24 Bendrijos narių, dėl pinigų reikalavimo šiuo metu iš 24 Bendrijos narių už prijungimą prie to paties jų 1968 metais įrengto giluminio vandens gręžinio, dėl nario mokesčių iššvaistymo, t. y. atlyginimas niekam nežinomam buhalteriui bei advokatams, dėl I. A., V. K., A. J. neteisėtų veiksmų ir grasinimų. Jų pareiškimas buvo persiųstas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, vėliau – Komisariato viršininkui. Iš Komisariato viršininko I. V. pareiškėjai gavo 2010 m. gegužės 25 d. raštą Nr. 10-15-S-3108, kuriame parašyta, kad jų pareiškimas neva patikrintas, dėl pareiškime išdėstytų faktų neva įvairiose institucijose buvo priimti atitinkami sprendimai ir jų pareiškime jokių naujų aplinkybių nenurodoma, todėl pareiškimo patikrinimas baigtas, tačiau nenurodyta, kokie konkrečiai sprendimai kokiose institucijose buvo priimti. Padarė išvadą, kad Komisariatas nieko netikrino, eilinį kartą jiems nepadėjo ir jie gavo eilinį raštą, kurio pagrindu policijos pareigūnai šališkai dangsto jų Bendrijos neteisėtos valdybos, G. J. ir I. A. neteisėtus veiksmus. Komisariato viršininkas, baigęs patikrinimą ir rašydamas 2010 m. gagužės 25 d. raštą dėl jų pareiškimo neteisėtai ir netinkamai panaudojo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys turi būti informuoti apie patikrinimo laiką, kad jie galėtų, jei pageidauja, dalyvauti patikrinime. Tačiau policijos pareigūnai nieko nedarė, o tik akivaizdžiai šališkai ir sąmoningai dangstė Bendrijos valdybos neteisėtus veiksmus, nuolat rašydami nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą arba administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nepradėti. Tačiau pagal vadinamos valdybos narių pareiškimus, policijos pareigūnai iš karto rašo protokolus ir nutarimais skiria baudas. Pabrėžė, jog Viešojo administravimo įstatymo pažeidimais ir neveikimu Komisariato pareigūnai pažeidė jų teises ir padarė jiems turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi Komisariato pareigūnai sistemingai netikrina jų Bendrijos narių pareiškimų dėl susiklosčiusios situacijos su Bendrijos turtu ir piktnaudžiavimu padėtimi Bendrijos neteisėtos valdybos ir pirmininkų: buvusio G. J. ir I. A., pastarieji paliko juos be jų Bendrijos nuosavybės (vandens gręžinio) ir be vandens. Neturėdami vandens ir galimybės laistyti vasaros metu šiltnamiuose augančias daržoves, o ypač gegužės mėnesį – ankstyvas daržoves, jie patyrė turtinę žalą, kurią sudaro ir Bendrijos 160 m giluminio vandens gręžinio kaina – apie 70 000 Lt (CK 6.249 str. 1 d.) Neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt. Pabrėžė, jog dabar jie priversti patys rūpintis vandens šaltiniu savo žemės sklypuose. Visi nesupratimai ir nesutarimai dėl nario mokesčio mokėjimo ir dėl aprūpinimo Bendrijos narių vandeniu prasidėjo nuo 2000 metų, t. y. atsiradus naujam vandens gręžiniui, kuris, kaip mano, tampa pasipelnymo šaltiniu G. J., I. A., A. J., V. K. ir A. Š.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepimu į skundą (b. l. 65-67) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad CK 6.273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“, bylose dėl žalos atlyginimo valstybei atstovauti yra įgaliota valstybės institucija (valstybinio administravimo subjektas), dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 14 straipsniu, teritorinės policijos įstaigos yra vyriausieji policijos komisariatai, atliekantys šio įstatymo ir kitų teisės aktų jiems nustatytas funkcijas, reikalingas policijos uždaviniams apskrities teritorijoje įgyvendinti. Teritorinės policijos įstaigos generalinio komisaro nustatyta tvarka už savo veiklą atsiskaito policijos generaliniam komisarui, savivaldybės, kurios teritorijoje vykdo nustatytas funkcijas, tarybai ir bendruomenei. Pažymėtina, kad teritorinė policijos įstaiga yra Policijos sistemos dalis. Pagal to paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o ne Ministerija, todėl pastaroji nėra atsakinga už kito juridinio asmens – Komisariato pareigūnų veiksmus ar neveikimą. Pabrėžė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai patikslintame skunde nenurodė jokių Ministerijos, kaip valstybinio administravimo subjekto, arba jos pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o skundė iš esmės tik Komisariato pareigūnų, jų manymu, neteisėtus veiksmus, Ministerija šioje administracinėje byloje apskritai neturėtų būti traukiama atsakovu, kadangi jokių pareiškėjų teisių ir/ar teisėtų interesų nėra pažeidusi, o tinkamas atsakovo atstovas šioje administracinėje byloje yra Vilniaus AVPK. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-469/2007), CK nuostatomis (6.271, 6.246, 6.247, 6.249 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A444-619/2008, A14-653/2007), pažymėjo, kad pareiškėjai. reikalaudami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad tokia institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Patikslintame skunde nurodyta turtinė žala nepagrįsta jokiais įrodymais, o remiamasi tik pareiškėjų samprotavimais apie galimai patirtą žalą ir galimą jos dydį. Pareiškėjų patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepimu į skundą (b. l. 69-71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į CK 6.246 – 6.250 straipsnių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A11-944/2007), pažymėjo, jog tam, kad atsirastų valstybės atsakomybė, svarbu nustatyti, kad valdžios institucija ar jos tarnautojas nesilaikė įstatymų ir dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 13 d. atsakymas dėl pareiškime nurodytų aplinkybių patikrinimo Nr. 10-S-8422 buvo pateiktas pareiškėjams ir jie papildomai informuoti, kad dėl grasinimų informacija bus pateikta nagrinėti Komisariatui. Tuo tarpu pagal pareiškėjų skundą dėl galimai 2010 m. vasario 1 d. V. K. išsakytų grasinimų 2010 m. kovo 20 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant veikoje nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, požymių. Atsakymas Nr. 10-15-S-1770 pateiktas 2010 m. kovo 23 d. Tuo tarpu pagal I. S. pareiškimą, registruotą 2009 m. lapkričio 23 d., dėl V. K. veiksmų konflikto, kuris įvyko 2009 m. lapkričio 19 d. tvarkant aplinką, metu 2009 m. gruodžio 11 d. priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nesant teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje, sudėties. V. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, oficialiai įspėtas dėl netinkamo elgesio. Apie priimtą sprendimą pareiškėjai informuoti pranešimu Nr. 10-15-S-6935. Nurodytais atvejais pareiškėjai buvo informuoti raštu, jiems nurodyta apskundimo tvarka. Apibendrinus esamą situaciją ir nustačius, kad pareiškime išdėstyti faktai jau buvo ištirti, naujų aplinkybių nenurodyta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, 2010 m. gegužės 24 d. paruoštas teikimas su sprendimu skundo nenagrinėti, apie ką 2010 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 10-15-S-3108 buvo informuoti pareiškėjai. Atsižvelgė į CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.250 straipsnį ir pažymėjo, jog turi būti įrodyti ne tik teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta žala. Tuo tarpu pareiškėjai jokiais rašytiniais dokumentais nepagrindė turtinės ir neturtinės žalos buvimo fakto bei jos dydžio. Taip pat nenurodė priežastinio ryšio egzistavimo tarp neva neteisėtos veikos ir žalos padarymo. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ginčai tarp bendrijos ir bendrijos narių, tarp bendrijos ir kitų fizinių ar juridinių asmenų spendžiami CK nustatyta tvarka. Nurodė, jog nors pareiškėjai skundu prašo atlyginti žalą dėl pareigūnų neveikimo, tačiau iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjai savo skundą kildina iš civilinių (privačiųjų), o ne administracinių teisinių santykių, todėl pareiškėjų skundas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kaip nepriklausantis administracinių teismų kompetencijai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 42-43) su skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjai 2010 m. balandžio 13 d. pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą dėl situacijos, Bendrijoje, t. y. dėl pareiškime nurodytų asmenų veiksmų, kuriais pareiškėjai nepatenkinti. Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad minėtas pareiškimas per Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Vilniaus AVPK), apie pareiškimo nagrinėjimą pareiškėjai buvo informuoti 2010 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 10-S-8036. Atlikus procedūrą, 2010 m. gegužės 13 d. buvo surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 10-8-IS-1117, kurio esmė – nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad Komisariato pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, nagrinėjant pareiškimus konkrečiais atvejais. Taip pat konstatuota, kad dėl neišspręstų klausimų (išskyrus grasinimo atvejų, kas priklauso policijos kompetencijai) pareiškėjai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymu ir CK normomis. 2010 m. gegužės 13 d. atsakymas dėl pareiškime nurodytų aplinkybių patikrinimo Nr. 10-S-8422 buvo pateiktas pareiškėjams ir jie papildomai informuoti, kad dėl grasinimų informacija bus pateikta nagrinėti Komisariatui. Taip pat nustatyta, kad pagal pareiškėjų skundą dėl galimai 2010 m. vasario 1 d. V. K. išsakytų grasinimų 2010 m. kovo 20 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant veikoje nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, požymių. Atsakymas Nr. 10-15-S-1770 pateiktas 2010 m. kovo 23 d. Tuo tarpu pagal I. S. pareiškimą, registruotą 2009 m. lapkričio 23 d., dėl V. K. veiksmų konflikto, kuris įvyko 2009 m. lapkričio 19 d. tvarkant aplinką, metu 2009 m. gruodžio 11 d. priimtas nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, nesant teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje, sudėties. V. K., vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, oficialiai įspėtas dėl netinkamo elgesio, o apie priimtą sprendimą pareiškėja informuota raštu Nr. 10-15-S-6935. Pažymėjo, jog nurodytais atvejais pareiškėjai buvo informuoti raštu, jiems nurodyta apskundimo tvarka. Apibendrinus esamą situaciją ir nustačius, kad faktai, išdėstyti pareiškime, adresuotame ministrui, ir išnagrinėtame Vilniaus AVPK, jau buvo ištirti, naujų aplinkybių nenurodyta, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, 2010 m. gegužės 24 d. buvo paruoštas teikimas su sprendimu skundo nenagrinėti, apie ką 2010 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 10-15-S-3108 buvo informuoti pareiškėjai. Atsakyme nėra išvardinti visi konkretūs atvejai, kokiose institucijose buvo priimti sprendimai dėl pareiškėjų skundų, kadangi patys pareiškėjai skundo, adresuoto ministrui, priede pateikė turimus įvairių institucijų, taip pat ir policijos, atsakymus, todėl pareiškėjai galėjo suvokti apie kokius jau žinomus, ištirtus įvykius kalbama. Nurodė, kad Bendrijoje pakankamai seniai susiklostė komplikuota situacija, kurios esmė – gilūs vidiniai nesutarimai tarp atskirų narių, trūksta priimtų sprendimų, valdymo metodų skaidrumo, kas lemia atskirų narių nepasitikėjimą priimtais sprendimais ir daugybę skundų į įvairias institucijas. Pareiškėjams ne kartą buvo siūlyta kreiptis į Vilniaus susivienijimo „Sodai“ pirmininką arba teismą. Pažymėjo, jog Komisariatas neturi informacijos, ar dėl pagrindinės konflikto priežasties – gręžinio naudojimosi – pareiškėjai ėmėsi veiksmų, kuriuos nustato įstatymai. Komisariatas savo iniciatyva 2009 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 10-15-S-6886 kreipėsi į susivienijimą „Sodai“, siekiant informuoti apie susiklosčiusią situaciją Bendrijoje. Pabrėžė, jog informacijos, kokių buvo imtasi veiksmų, siekiant šalinti trūkumus, neturi.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 156-162) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad pareiškėjai J. K. ir I. S. 2010 m. balandžio 13 d. skundu (įteiktas 2010-04-19) kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydami imtis priemonių pašalinti jų teisių pažeidimus, padarytus Bendrijos administracijos, taip pat policijos pareigūnų, kurie tik formaliai nagrinėja jų pareiškimus dėl minėtų pažeidimų, neveikimą. Tokį skundą Ministerija perdavė išnagrinėti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o pastarasis – Vilniaus AVPK, kuris skundą dalyje dėl Bendrijos administracijos veiksmų pavedė ištirti Komisariatui, o skundą dalyje dėl policijos pareigūnų neveikimo – Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriui. Išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, Vilniaus AVPK 2010 m. gegužės 13 d. raštu informavo pareiškėjus, kad skundo tyrimo metu nenustatyta, kad Komisariato pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, taip pat kad ginčai, kylantys tarp bendrijos ir bendrijos narių, tarp bendrijos ir kitų fizinių ar juridinių asmenų, nagrinėjami civilinio proceso nustatyta tvarka, todėl pareiškėjai dėl skunde minimų aplinkybių gali kreiptis į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą, o Komisariato 2010 m. gegužės 25 d. raštu – kad dėl skunde nurodytų aplinkybių yra priimti atitinkami sprendimai, todėl skundas iš naujo nėra nagrinėjamas.

Atsižvelgdamas į Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, CK nuostatas (6.271 str. 1, 3, 4 d., 6.246, 6.247, 6.249 str.), įvertinęs byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsirasti. Pažymėjo, jog iš pareiškėjo J. K. paaiškinimo teismo posėdyje matyti, kad apie Komisariato procesinius sprendimus, kuriais buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus, administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną pagal pareiškėjų pateiktus skundus, taip pat apie galimybę dėl ginčų, kilusių tarp jų ir Bendrijos administracijos, kreiptis į teismą civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjai informuoti, tačiau tokių sprendimų įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Kadangi tokie Komisariato procesiniai sprendimai nebuvo skundžiami ir nėra panaikinti, naujos aplinkybės pareiškėjų 2010 m. balandžio 13 d. skunde Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui nebuvo nurodytos, Vilniaus AVPK neturėjo jokio pagrindo Komisariato pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o Komisariatas – pradėti naują tyrimą dėl tokiame pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių. Be to, nors pareiškėjai teigė, kad turtinė žala, kuri padaryta apribojant jiems galimybę naudotis iš vandens gręžinio tiekiamu vandeniu, atsirado dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. neveikimo, kaip matyti iš pareiškėjo J. K. paaiškinimo teismo posėdyje, vanduo pareiškėjams nėra teikiamas, kilus ginčui tarp pareiškėjų ir Bendrijos dėl teisės naudotis vandens gręžiniu, kuris savo esme yra civilinis ir, atsižvelgiant į Sodininkų bendrijų 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, nagrinėjamas ne viešojo administravimo subjektų, o bendros kompetencijos teisme. Konstatavo, jog kadangi pareiškėjai jiems padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą sieja su policijos pareigūnų veiksmais (neveikimu), kuriais netinkamai tirti jų skundai dėl Bendrijos administracijos veiksmų, šių policijos pareigūnų veiksmų nesant pagrindo įvardinti neteisėtais, taip pat nesant priežastinio ryšio tarp policijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kuriuos pareiškėjai įvardijo esant neteisėtais, ir atsiradusios žalos, žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

 

III.

 

Pareiškėjas J. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 176-177), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, o pripažinus Komisariato pareigūnų šališkumą ir neveikimą ir kad tuo jiems buvo padaryta žala – tenkinti jų skundą, atsižvelgiant į UAB „Artva“ sąmatas, taip pat įpareigoti Komisariatą išnagrinėti jo 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme teisėjas ant jo rėkė, suklastojo 2010 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio protokolą ir bylos medžiagą, nes panaikino per teismo raštinę jo pateiktus dokumentus – 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2010 m. lapkričio 29 d. jo pareiškimus Komisariato viršininkui bei jo 2010 m. lapkričio 29 d. prašymą Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui. Teigia, jog teisėjas bylą išnagrinėjo šališkai.

2. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teisėjas visiškai nenagrinėjo jo 2010 m. gruodžio 9 d. prašymo, nes atsisakė prijungti prie bylos medžiagą, grąžino tokį jo prašymą su priedais pareiškėjui.

3. Pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl visi nesusipratimai ir nesutarimai dėl Bendrijos narių aprūpinimo vandeniu, dėl nario mokesčio mokėjimo prasidėjo būtent nuo 2000 metų, atsiradus naujam vandens gręžiniui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 181-182) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame pateiktais argumentais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 183-184) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4 policijos komisariato pareigūnų akivaizdaus neveikimo. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai skundu kreipėsi į Ministeriją bei prašė imtis priemonių pašalinti jų teisių pažeidimus, padarytus Bendrijos administracijos, taip pat policijos pareigūnų, kurie tik formaliai nagrinėja jų pareiškimus dėl minėtų pažeidimų, neveikimą (b. l. 80-91). Išnagrinėję pareiškėjų skundą, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo pareiškėjus, kad skundo tyrimo metu nenustatyta, jog Komisariato pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas, taip pat, kad ginčai, kylantys tarp bendrijos ir bendrijos narių, tarp bendrijos ir kitų fizinių ar juridinių asmenų, nagrinėjami civilinio proceso nustatyta tvarka, todėl pareiškėjai dėl skunde minimų aplinkybių gali kreiptis į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą (b. l. 47-48). Komisariatas informavo pareiškėjus, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių yra priimti atitinkami sprendimai, todėl skundas iš naujo nėra nagrinėjamas (b. l. 61). Tai, kad nebuvo gauta objektyvių duomenų, jog Komisariato pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas nagrinėjant pareiškėjų pareiškimus, konstatuota ir 2010 m. gegužės 13 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 45-46). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai buvo tinkamai informuoti apie Komisariato procesinius sprendimus, kuriais buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus, administracinių teisės pažeidimų bylų teisenas pagal pareiškėjų pateiktus pareiškimus, bei informuoti, jog apie galimybę dėl ginčų, kilusių tarp jų ir Bendrijos administracijos, kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad nors ir galimai nesutikdami su Komisariato procesiniais sprendimais, šių sprendimų įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjai neskundė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas J. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos medžiagos jo 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimus Komisariato viršininkui bei jo 2010 m. lapkričio 29 d. prašymą Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo posėdžio metu priimtu sprendimu neprijungti prie bylos pareiškėjo pateiktų dokumentų, kadangi jie buvo susiję su įvykiais, kurie įvyko jau po skundo padavimo teismui, t. y. nebuvo susiję su nagrinėjama byla.

Apeliaciniame skunde J. K., be kita ko, nurodo, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), tiriant pareiškėjų pareiškimus dėl Bendrijos administracijos veiksmų, jie patyrė turtinę žalą, kadangi pareiškėjams buvo apribota galimybė naudotis iš vandens gręžinio tekančiu vandeniu. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčas tarp pareiškėjų ir Bendrijos administracijos iš esmės kilo dėl teisės naudotis vandens gręžiniu, būtent dėl ko pareiškėjai galimai patyrė turtinę žalą. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčai tarp bendrijos ir bendrijos narių, tarp bendrijos ir kitų fizinių ar juridinių asmenų spendžiami CK nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų ir Bendrijos administracijos ginčas savo esme yra civilinis ir nagrinėjamas ne viešojo administravimo subjektų, o bendrosios kompetencijos teisme. Kadangi byloje nenustatyta, jog policijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, arba nepagrįstai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nenustatytas priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjams atsiradusios žalos, konstatuoti, kad pareiškėjai žalą patyrė būtent dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ir įpareigoti atsakovą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a

 

pareiškėjo J. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

 

 

Irmantas Jarukaitis

 

 

Romanas Klišauskas