Administracinė byla Nr. A-1511-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04778-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas H. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), iš viso 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunduose nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant ploto, priklausančio vienam asmeniui, reikalavimus, pareiškėjo judėjimas dėl to buvo apsunkintas. Be to, kameros plotą dar labiau sumažino užstatyti baldai, dėl to asmeninės erdvės plotas dar labiau sumažėjo. Būnant perpildytose kamerose, pašlijo pareiškėjo emocinė būsena, tapo sunku save kontroliuoti, patyrė ir patiria neigiamus išgyvenimus, kurie sukelia jam dvasines kančias ir viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis. Lukiškių TI-K administracija į jo prašymus nereagavo, jų neregistravo, dėl to pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 24 d. paskelbė bado akciją.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. buvo patalpintas į 106 kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, nors atvykęs nurodė, kad yra nerūkantis. Pareiškėjas turėjo kvėpuoti tabako dūmais, todėl negalėdamas to pakęsti, dėl psichologinio sugniuždymo ir įtampos pats pradėjo rūkyti. Pareiškėjui būnant kameroje Nr. 293, kurioje buvo dar vienas asmuo, nebuvo 1 kėdės prie stalo. Be to, administracija nesuteikė psichologinės pagalbos po 2015 m. rugsėjo 18 d. nakties metu nutikusio įvykio, kurio metu vienas asmuo bandė pasikarti, dėl to pareiškėjas patyrė šoką, pradėjo kankinti nemiga, tapo sunku tvardytis. Pareiškėjas taip pat 2015 m. rugsėjo 21 d. nebuvo vedamas į lauką, todėl buvo suvaržyta judėjimo teisė, prieiti prie lango ir jį atidaryti buvo neįmanoma, atsidaro tik dalis lango, dėl to trūko oro, kameroje buvo drėgna. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas nedidele pertvara, teigė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, neužtikrina asmens privatumo, kadangi naudojantis sanitariniais įrenginiais, buvo matomas pareigūnų. Pareiškėjas dėl to jautėsi bejėgis, pažemintas, patyrė psichologinius ir emocinius sutrikimus bei dvasinę skriaudą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. buvo 16 kartų kilnojamas iš kameros į kamerą nesant tam jokio motyvuoto pagrindo, o į prašymus laikyti jį kameroje vieną arba nekilnoti administracija nereagavo. Bendraujant su atsakingais už perkėlimus pareigūnais, pareiškėjas patyrė psichologinį spaudimą, emocinį sugniuždymą, fizines kančias. Lukiškių TI-K jis jautėsi bejėgis, bandė badauti ir žaloti save dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, kreipėsi pagalbos į psichologus.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K, pateiktuose atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepimuose nurodė pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu grafiką, taip pat pažymėjo, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas, gali siekti virš 1 000 asmenų. Nurodė, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nustatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius švarai ir tvarkai palaikyti yra išduodami į kameras. Taip pat siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio sienele, toks įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sumažinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jeigu su tuo sutinka suimtasis.

Atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas užpildytuose blankuose pažymėjo, jog nesutiko būti kartu su rūkančiais asmenimis. Pagal turimus duomenis pareiškėjas buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, o 2015 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą jį laikyti kartu su rūkančiais asmenimis, nes pradėjo rūkyti, todėl 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo perkeltas į gyvenamąją kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė priteisti 3,96 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl bylos dokumentų kopijų rengimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui H. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d.) pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 106 (plotas - 7,38 kv. m), Nr. 168 (plotas - 7,94 kv. m), Nr. 375 (plotas - 7,37 kv. m), Nr. 282 (plotas - 7,82 kv. m), Nr. 275 (plotas - 7,85 kv. m), Nr. 293 (plotas - 8,20 kv. m), Nr. 119 (plotas - 7,31 kv. m), Nr. 378 (plotas - 6,54 kv. m), Nr. 379 (plotas - 6,94 kv. m), Nr. 216 (plotas - 6,83 kv. m), Nr. 384 (plotas - 7,35 kv. m), Nr. 289 (plotas - 7,78 kv. m), Nr. 105 (plotas - 7,38 kv. m), Nr. 208 (plotas - 7,03 kv. m) vienas arba dar su vienu asmeniu, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas, KD prie TM direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintos nuostatos, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, neatitiko 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. lapkričio 8 d. – 2015 m. lapkričio 10 d., t. y. tik 4 paras Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Teismas vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketoje pareiškėjas pažymėjo, jog nenori būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 28 d. Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą jį laikyti kartu su rūkančiais asmenimis, nes pradėjo rūkyti, šis pareiškėjo prašymas buvo tenkintas, jis 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo perkeltas į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Pareiškėjo išreikštas noras būti perkeltam į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys, teismo vertinimu, rodo, kad prieš tai jis buvo laikomas kamerose kartu su nerūkančiaisiais. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose pagal jo prašymus (nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. kartu su nerūkančiais asmenimis, nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. – kartu su rūkančiais) patvirtina ir Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. sausio 6 d. pažyma Nr. 24-125, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatė.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kameroje Nr. 293 nebuvo 1 kėdės, teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K 2015 m. spalio 16 d. pažymoje Nr. 24-7286 nurodyta, kad kameroje yra įrengti stalai su dvejomis pasukamosiomis kėdutėmis arba stalas ir du suolai, lentyna maisto produktams, pakabos rūbams, todėl nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Teismas taip pat nepagrįstu laikė ir pareiškėjo skundo teiginį dėl psichologinės pagalbos jam nesuteikimo po 2015 m. rugsėjo 18 d. įvykio, kadangi Lukiškių TI-K Psichologinė tarnyba 2015 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. 24-7374, 2015 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. 24-7858 paaiškino, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu įstaigoje pareiškėjas psichologinei konsultacijai buvo iškviestas 6 kartus. Konsultacijų metu buvo atliekami pareiškėjo esamos būsenos vertinimai, suicidinės rizikos įvertinimas bei teikiama prevencinė, intervencinė ir palaikomoji emocinė parama, o esant būtinybei buvo pateikiamos administracijai rekomendacijos dėl pareiškėjo priežiūros ypatumų, suimtajam buvo paaiškinta, kad į Psichologinę tarnybą gali kreiptis žodžiu ir raštu.

Teismas taip pat nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jis 2015 m. rugsėjo 21 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti bei negalėjo atidaryti lango, kadangi neturi pagrindo abejoti atsiliepime nurodytais paaiškinimais šiais klausimais, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1707 užfiksuota, kad kamerose Nr. 105, 106 vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimą. Byloje nesant duomenų, kad kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, langai neatsidaro, pažeidimų šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu bei privatumo juo naudojantis neužtikrinimo nurodė, kad sanitarinio mazgo nuo kameros gyvenamojo ploto atskyrimas 1,5 m sienele ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad jis yra perkeliamas į kitas kameras nepagrįstai, kadangi nėra pagrindo manyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai siekia kaip nors pakenkti pareiškėjui, o skirstant atvykusius asmenis į kameras nėra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, ir tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų bei dvasinių kančių. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas tik 4 paras, kiti neatitikimai kalinimo sąlygų reikalavimams, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, todėl pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos suma buvo per didelė ir neatitiko jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, kadangi Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartis, kaip nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje.

III.

Pareiškėjas H. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, nevertino fakto, kad pareiškėjas atvykęs į Lukiškių TI-K prašė laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, tačiau į jo prašymą nebuvo atsižvelgta, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais, dėl to pradėjo rūkyti. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra apie 8 kv. m., kuriose jis buvo laikomas dar su vienu arba dviem asmenimis, dalį kameros ploto užima baldai ir kitas inventorius. Sanitarinis mazgas taip pat užima apie 1 kv. m kameros ploto, kuris nėra uždaras, todėl naudojantis juo nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, jį galėjo stebėti ne tik kameroje buvę asmenys, bet ir prižiūrėtojai, tarp kurių yra ir moterų.

Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, kad psichologinė pagalba po 2015 m. rugsėjo 18 d. iš karto nebuvo suteikta, dėl to pareiškėjas net keletą naktų jautė baimę, jį kankino nemiga. Dėl per mažo kameros ploto jis jautė fizinį skausmą, turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra nepakankamas patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d., atlyginimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Kalėjimų departamento prie Teisingumo Ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertindamas ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kameroje nebuvo pažeista vadovavosi duomenimis, kuriuose nurodyta kokiose kamerose kokiu metu su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Pateikti duomenys pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti ar buvo minimalaus ploto pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jog atskirais laikotarpiais, viso 4 dienas (2015 m. spalio 1 d., 2015 m. lapkričio 8 d. – 2015 m. lapkričio 10 d.) buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad kameroje esantys baldai taip pat užima kameroje esantį laisvą plotą, bei tai, kad sanitarinis mazgas į jį neturėtų būti įskaičiuojamas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą kameroje, pareiškėjo atžvilgiu mažesnis jam tenkantis plotas nei 3 kv. m. galėtų būti nustatomas konkrečiai tomis 4 dienomis, kuriomis pirmosios instancijos teismas ir pripažino esant pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimą. Be to, įvertinant šį nustatytą pažeidimo laikotarpį (jis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui buvo užtikrinama galimybė išeiti pasivaikščioti į gryną orą, naudotis Lukiškių TI-K esančia biblioteka ir pan.), teisėjų kolega sprendžia, kad jis negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas, reikšmingas ir galėjęs sukelti tokio lygio ir intensyvumo padarinius, kokius pareiškėjas nurodo pateiktame skunde.

Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.).

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas atvykęs į Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, kadangi buvo nurodęs jog yra nerūkantis. Tačiau, 2015 m. rugsėjo 3 d. paprašė būti perkeltas į kamerą su rūkančiais asmenimis, kadangi nurodė jog yra rūkantis (t. I, b. l. 178). Atsižvelgiant į pareiškėjo pakeistą valią, bei tai, jog Lukiškių TI-K atitinkamai į tai reagavo bei 2015 m. rugsėjo 3 d. pareiškėją perkėlė iš kameros Nr. 282 į kamerą Nr. 275, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką šiuo atveju nebuvo pažeista.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kameroje Nr. 293 nebuvo 1 kėdės, jam nebuvo suteikta psichologinė pagalba po 2015 m. rugsėjo 18 d. nakties įvykių, bei dėl jo teiginių kad jis 2015 m. rugsėjo 21 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti, dėl jo dažno perkėlimo iš vienos kameros į kitą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog į bylą pateikti atsakovo atstovo rašytiniai įrodymai paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjo teiginius, jog 2015 m. rugsėjo 18 d. naktį į 2016 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjo kameroje su juo kartu joje gyvenęs žmogus žudėsi, atkreipia dėmesį, jog pagal byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 18 d. kameroje Nr. 275 užfiksuotas vienas.

Pagal sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktą - gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina jog visi langai Lukiškių TI-K atveriami, todėl pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinama teisė kameras vėdinti per atvirus langus, tokiu būdu jam užtikrinant HN 76:2010 24 punkto reikalavimų laikymąsi, tai patvirtino ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 10 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1707.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nepriklausomai nuo to, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo įrengta sienelė atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusiuos kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju visą ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas Lukiškių TI-K (4 dienos) yra nustatytas, vertinant jo trukmę ir intensyvumą teisėjų kolegija sprendžia, kad jis negali būti vertinamas kaip reikšmingas. Tačiau, nors kartu su nustatyto ploto pažeidimu yra nustatytas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, kurio didinti nėra pagrindo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo H. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.