Administracinė byla Nr. eA-1603-502/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01068-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. A., A. A., E. B., D. B., J. B., A. B., K. A. B., V. B., A. D., G. D., V. O. D., L. D., L. D., R. G., A. I., A. I., R. K., D. K., Č. K., D. K., A. K., G. K., A. L., P. M., A. M., I. M., M. M., E. M., A. M., R. N., Ž. N., E. P., L. P., R. P., Ž. P., V. R., R. R., R. R., I. R., L. R., L. R., A. R., A. S., R. S., D. Š., R. Š., V. Š., G. Š., M. T., D. T., J. V., A. V., V. V., K. V., G. Z. ir A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Voyage-Voyage“, individuali įmonė „Azia SPA“, uždaroji akcinė bendrovė „Saitas“, K. A., E. N., G. R.) dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) pripažinti, kad Lietuva į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas; 2) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), priteisti 61 017,23 Eur turtinę žalą (I. A. – 1 456,67 Eur, A. A. – 1 374,71 Eur, E. B. – 1 347,50 Eur, D. B. – 1 347,50 Eur, J. B. – 794,92 Eur, A. B. – 992,58 Eur, K. A. B. – 1 235,57 Eur, V. B. – 1 235,57 Eur, A. D. – 860,44 Eur, G. D. – 962,41 Eur, V. O. D. – 962,41 Eur, L. D. – 1 347,50 Eur, L. D. – 1 347,50 Eur, R. G. – 1 154,93 Eur, A. I. – 539,49 Eur, A. I. – 2 100,91 Eur, R. K. – 1 211,65 Eur, D. K. – 1 211,65 Eur, Č. K. – 1 154,93 Eur, D. K. – 1 366,61 Eur, A. K. – 1 366,61 Eur, G. K. – 1 374,71 Eur, A. L. – 1 365,71 Eur, P. M. – 957,65 Eur, A. M. – 957,65 Eur, I. M. – 957,65 Eur, M. M. – 957,65 Eur, E. M. – 664,36 Eur, A. M. – 664,37 Eur, R. N. – 858,20 Eur, Ž. N. – 858,20 Eur, E. P. – 1 235,58 Eur, L. P. – 1 235,58 Eur, R. P. – 965,31 Eur, Ž. P. – 965,31 Eur, V. R. – 1 151,67 Eur, R. R. – 1 151,67 Eur, R. R. – 1 718,38 Eur, I. R. – 1 718,37 Eur, L. R. – 892,26 Eur, L. R. – 892,26 Eur, A. R. – 892,26 Eur, A. S. – 1 072,45 Eur, R. S. – 1 072,45 Eur, D. Š. – 1 347,51 Eur, R. Š. – 1 347,51 Eur, V. Š. – 1 175,98 Eur, G. Š. – 1 175,98 Eur, M. T. – 1 151,67 Eur, D. T. – 1 151,68 Eur, J. V. – 965,31 Eur, A. V. – 965,31 Eur, V. V. – 725,21 Eur, K. V. – 725,21 Eur, G. Z. – 892,26 Eur ir A. Z. – 892,26 Eur); 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai 5 600 Eur proceso išlaidų (išlaidas už atstovavimą), kiekvienam pareiškėjui po 100 Eur; 4) priteisti iš atsakovo 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su kelionių organizatoriumi UAB „Voyage-Voyage sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis. Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) 2015 m. balandžio 3 d. dėl kelionių organizatoriaus nemokumo sustabdė UAB „Voyage-Voyage“ veiklą, šiam kelionių organizatoriui Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Vieni pareiškėjai buvo išvykę į šio kelionių organizatoriaus organizuotas turistines keliones, kiti – už keliones sumokėjo pinigus, ir visi jie nukentėjo nuo kelionių organizatoriaus UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo, kadangi su kelionių organizatoriumi buvo sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys, buvo surinkti pinigai už turistines keliones, tačiau nebuvo suteikta nei turistinės kelionės paslauga, nei grąžinti pareiškėjams jų sumokėti pinigai. Pareiškėjai, be kita ko, remdamiesi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus ir turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, teigė, kad Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino Direktyvą, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką Direktyvos 7 straipsnį įgyvendinančiomis nacionalinės teisės nuostatomis turi būti užtikrinta, kad organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju vartotojai bus repatrijuoti ir jiems realiai bus grąžinti visi sumokėti pinigai, šiuo atveju nemokumo priežastys nėra svarbios, o toks aiškinimas taikomas ir tais atvejais, kai organizatorius elgiasi apgaulingai. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos valstybė, į nacionalinę teisę perkeldama Direktyvos nuostatas, akivaizdžiai neužtikrino Direktyvoje nurodytų tikslo, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju ir tai laikytina rimtu Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimu. Pareiškėjai dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį bei 16 straipsnio 2 dalį teismui draudžiama vertinti Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus jį priimant. Taip pat teismui nesuteikti įgaliojimai vertinti, ar valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis. Tai gali spręsti tik Europos Komisija ir (arba) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo.
5. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjams patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – valstybės neteisėti veiksmai.
6. Pareiškėjai A. A., D. B., D. K., A. K., A. M., P. M., I. M., E. M., Ž. P., L. R., L. R., A. R., G. Z., A. Z., R. S., G. Š., D. T., V. B., V. R., L. P. ir R. S. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už UAB „Voyage-Voyage“ organizuotas keliones. Dalis pareiškėjų neteisingai apskaičiavo prašomos priteisti turtinės žalos dydį: G. K. už kelionę iš viso sumokėjo 2 625,12 Eur (4 000 Lt + 4 000 Lt + 1 064 Lt): 3,4528), gavo 1 625,87 Eur draudimo išmoką, todėl, atsakovo nuomone, ji iš valstybės nepagrįstai siekė priteisti 1 374,71 Eur; Č. K. už kelionę sumokėjo 884,2 Eur, gavo 338,09 Eur draudimo išmoką, todėl jis nepagrįstai siekė priteisti 1 154,93 Eur; R. R. už kelionę sumokėjo 1 300 Eur, todėl jis nepagrįstai siekė priteisti 1 718,38 Eur; A. V. už kelionę sumokėjo 1 737,72 Eur, gavo 1 141,67 Eur draudimo išmoką, todėl ji nepagrįstai siekė priteisti 965,31 Eur; Ž. N. už kelionę sumokėjo 731,40 Eur, gavo 1 015 Eur draudimo išmoką, todėl jis nepagrįstai siekė priteisti 858,20 Eur; V. O. D. už kelionę sumokėjo 1 608,54 Eur, gavo 1 138,25 Eur draudimo išmoką, todėl ji nepagrįstai siekė priteisti 962,41 Eur.
7. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.
8. Atsakovo nuomone, 5 600 Eur bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl byloje dalyvaujančių pareiškėjų skaičiaus, o tai negali lemti aiškiai per didelių bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą dydžio.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad iš viso Departamentas gavo 95 turistų prašymus dėl nuostolių kompensavimo pagal 97 turizmo paslaugų teikimo sutartis. Įvertinus gautus nukentėjusių prašymus, paaiškėjo, kad turistų patirtų nuostolių suma sudarė 245 887,66 Eur. Vienam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudarė 37,1603 proc. Departamentas atliko pirminį turistų pateiktų dokumentų atitikties patikrinimą ir išlaidų apskaičiavimą. Turistų prašymai Departamente buvo renkami nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. UAB „Voyage-Voyage“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo polisą, išduotą draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje 91 372,70 Eur sumai. Departamentas 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu kreipėsi į draudimo bendrovę „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (toliau – Draudimo bendrovė), reikalaudamas išmokėti draudimo išmokas turistams, patyrusiems nuostolių dėl kelionių organizatoriaus UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo, visą draudimo sumą BTA išmokėjo turistams, kompensuodama patirtus nuostolius dėl UAB „Voyage-Voyage“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis. Visi iš turistų gauti jų patirtus nuostolius pagrindžiantys dokumentų originalai 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo perduoti UAB „Voyage-Voyage“ bankroto administratoriui UAB „Valdsita“. Departamento nuomone, nėra pagrindo teigti, kad valstybė aktualias Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkėlė netinkamai. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, taip pat su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Valstybė nebuvo gavusi jokių kompetentingų ES institucijų ir ESTT sprendimų, kuriuose būtų konstatuojama, kad ji netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, o prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas po 50 Eur kiekvienam iš pareiškėjų.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėja I. A. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 17 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 2 318,08 Eur, draudimo bendrovė jai išmokėjo 861,41 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 456,67 Eur; pareiškėja J. B. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 18 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Jungtinius Arabų Emyratus, už kurią sumokėjo 1 265 Eur, draudimo bendrovė jai išmokėjo 470,08 Eur, todėl negrąžinta suma – 794,92 Eur; pareiškėjos A. A. ir G. K. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. rugpjūčio 28 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Vietnamą, už kurią sumokėjo 4 375,29 Eur, draudimo bendrovė joms išmokėjo 1 625,87 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 749,42 Eur; pareiškėjai E. B. ir D. B. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. sausio 5 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 4 288,72 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 593,69 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 695,03 Eur; pareiškėja A. B. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 19 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Maroką, už kurią sumokėjo 1 579,54 Eur, draudimo bendrovė jai išmokėjo 586,96 Eur, todėl negrąžinta suma – 992,58 Eur; pareiškėjai K. A. B. ir V. B. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. gruodžio 22 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 3 932,46 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 461,31 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 471,15 Eur; pareiškėja A. D. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 13 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Balį, už kurią sumokėjo 1 369,26 Eur avansą, draudimo bendrovė jai išmokėjo 508,82 Eur, todėl negrąžinta suma – 860,44 Eur; pareiškėjai G. D. ir V. O. D. su su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 6 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Maroką, už kurią sumokėjo 3 063,08 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 138,25 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 924,83 Eur; pareiškėja L. D. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. sausio 8 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 2 144,36 Eur, draudimo bendrovė jai išmokėjo 796,85 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 347,51 Eur; pareiškėjas L. D. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. sausio 8 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 2 144,36 Eur, draudimo bendrovė jam išmokėjo 796,85 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 347,51 Eur; pareiškėja R. G. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 12 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Indiją, už kurią sumokėjo 1 493,028 Eur, draudimo bendrovė jai neišmokėjo nieko, todėl negrąžinta suma – 1 493,02 Eur, tačiau pati pareiškėja prašė 1 154,93 Eur; pareiškėjas Č. K. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 12 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Indiją, už kurią sumokėjo 1 493,02 Eur, draudimo bendrovė jam neišmokėjo nieko, todėl negrąžinta suma – 1 493,02 Eur, tačiau pareiškėjas prašė 1 154,93 Eur; pareiškėjos A. I. ir A. I. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. spalio 20 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Vietnamą, už kurią sumokėjo 4 201,81 Eur, draudimo bendrovė joms išmokėjo 1 561,41 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 640,39 Eur; pareiškėjai R. K. ir D. K. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. vasario 27 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Nepalą, už kurią sumokėjo 5 252,11 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 458,92 Eur, todėl negrąžinta suma – 3 793,19 Eur, tačiau patys pareiškėjai prašė 1 211,62 Eur; pareiškėjai D. K. ir A. K. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 25 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Balį, už kurią sumokėjo 4 346,74 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 615,26 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 731,48 Eur; pareiškėja A. L. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. vasario 4 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 2 173,32 Eur, draudimo bendrovė jai išmokėjo 807,61 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 365,71 Eur; pareiškėjai A. M., P. M. ir M. M. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. kovo 26 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Nepalą, už kurią sumokėjo 6 095,80 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 2 265,22 Eur, todėl negrąžinta suma – 3 830,58 Eur; pareiškėjai E. M. ir A. M. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. vasario 12 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Maldyvus, už kurią sumokėjo 2 114 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 785,27 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 328,73 Eur; pareiškėjai R. N. ir Ž. N. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. vasario 7 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 2 731,40 Eur, draudimo bendrovė jiems neišmokėjo nieko, todėl negrąžinta suma – 2 731,40 Eur, tačiau patys pareiškėjai prašė 858,2 Eur; pareiškėjai E. P. ir L. P. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. gruodžio 4 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 3 932,46 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 461,31 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 471,15 Eur; pareiškėjai R. P. ir Ž. P. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. liepos 23 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Indiją, už kurią sumokėjo 3 072,29 Eur, draudimo bendrovė jiems neišmokėjo nieko, todėl negrąžinta suma – 3 072,29 Eur, tačiau patys pareiškėjai prašė 1 930,62 Eur; pareiškėjai V. R. ir R. R. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. liepos 22 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 3 779,54 Eur, o UAB „Saitas“ įsipareigojo grąžinti 114,11 Eur komisinį mokestį, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 362,08 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 303,35 Eur; pareiškėjai R. R. ir I. R. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. spalio 7 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Šri Lanką ir Maldyvus, už kurią sumokėjo 7 312,33 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 2 079,94 Eur, todėl negrąžinta suma – 5 232,37 Eur, tačiau patys pareiškėjai prašė 3 436,75 Eur; pareiškėjai L. R., L. R., A. R., G. Z. ir A. Z. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. vasario 18 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 7 099,51 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 2 638,20 Eur, todėl negrąžinta suma – 4 461,31 Eur; pareiškėjai A. S. ir R. S. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. vasario 6 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Nepalą, už kurią sumokėjo 5 178,05 Eur, draudimo bendrovė jiems neišmokėjo nieko, todėl negrąžinta suma – 5 178,05 Eur, tačiau patys pareiškėjai prašė 2 144,90 Eur; pareiškėjai D. Š. ir R. Š. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. sausio 8 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 4 288,72 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 593,70 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 695,02 Eur; pareiškėjos V. Š. ir G. Š. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. sausio 20 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 3 742,80 Eur, draudimo bendrovė joms neišmokėjo nieko, todėl negrąžinta suma – 3 742,80 Eur, tačiau pačios pareiškėjos prašė 2 351,96 Eur; pareiškėjai D. T. ir M. T. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. liepos 22 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Kiniją, už kurią sumokėjo 3 779,54 Eur, o UAB „Saitas“ įsipareigojo grąžinti 114,11 Eur komisinį mokestį, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 1 362,08 Eur, todėl negrąžinta suma – 2 303,35 Eur; pareiškėjai A. V. ir J. V. su UAB „Voyage-Voyage“ 2014 m. spalio 29 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Indiją, už kurią sumokėjo 3 072,29 Eur, draudimo bendrovė jiems neišmokėjo nieko, todėl negrąžinta suma – 3 072,29 Eur, tačiau patys pareiškėjai prašė 1 930,62 Eur; pareiškėjai V. V. ir K. V. su UAB „Voyage-Voyage“ 2015 m. vasario 17 d. sudarė sutartį dėl kelionės į Balį, už kurią sumokėjo 4 170 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 883,58 Eur, pareiškėjai prašė 1 450,42 Eur.
13. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju jam nesuteikta teisė savo kompetencijos ribose, t. y. ginant pareiškėjų pažeistas teises, spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Šis atsakovo teiginys, teismo vertinimu, prieštarauja ES teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamai jos aiškinimo praktikai.
14. Direktyvoje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimu kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, tinkamas perkėlimas į nacionalinę teisę, tiesiogiai siejamas su konkrečiu rezultatu, t. y. realiu visų jo sumokėtų pinigų grąžinimu kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Valstybė nacionalinėje teisėje privalo įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas minėto rezultato pasiekimas. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pažodinis Direktyvos teksto perkėlimas į nacionalinę teisę, per se (lot. pats savaime) yra (gali būti) laikomas tinkamu Direktyvos perkėlimu. Teismo nuomone, ar tinkamai valstybė įvykdė pareigą perkelti Direktyvą į nacionalinę teisę, vertinama ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai), sprendžiant atskirus ginčus dėl konkretaus vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimo konkretaus kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju. Įvertinęs Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (redakcija nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d.), teismas konstatavo, jog juo Valstybė perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Kadangi nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad kelionių organizatorius UAB „Voyage-Voyage“ ginčo laikotarpiu tapo nemokus, jo organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, vadinasi, nagrinėjamu atveju Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas nebuvo pakankamas, juo nebuvo užtikrintas realus visų pinigų, kuriuos kelionių organizatoriui UAB „Voyage-Voyage“ sumokėjo pareiškėjai, grąžinimas šiam kelionių organizatoriui tapus nemokiu. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas akivaizdžiai patvirtino, kad pareiškėjų atžvilgiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu valstybė pagrindinio Direktyvos tikslo nepasiekė. Todėl, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju Lietuva neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė.
15. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nebuvo svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.
16. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, įvertinęs nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ES teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančio ESTT suformuota praktika, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjų teisių į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.
17. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2016 m. kovo 23 d.).
18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijose nustatytus dydžius bei į tai, kad pareiškėjų skundas iš esmės buvo patenkintas, pareiškėjams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino per pusę iki 2 800 Eur.
III.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.
21. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visumą sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.
22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas, nustatydamas pareiškėjams priteistinos žalos dydį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko turtinę žalą priteisė ir tiems pareiškėjams, kurie nepateikė jokių tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Atsakovo teigimu, kai kurie pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už UAB „Voyage-voyage“ organizuotas keliones. Atliktą mokėjimą pagrindžia ne sutartis, o mokėjimą patvirtinantys specialūs dokumentai (mokėjimo nurodymai, pinigų priėmimo kvitai ir kt.), todėl teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog turtinės žalos dydis gali būti pagrindžiamas duomenimis apie sutartyje nurodytą asmenį, o ne atliktą realų mokėjimą patvirtinančiais įrodymais. Taip pat teismas, ignoruodamas byloje esančius įrodymus, daliai pareiškėjų priteisė neteisingo dydžio žalą.
23. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Voyage-voyage“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei.
24. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat pareiškėjai prašo iš Lietuvos Respublikos priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
26. Pareiškėjai teigia, jog šiuo atveju dėl žalos atlyginimo, t. y. dėl negrąžintų pinigų už neįvykusios keliones grąžinimo, jie kreipėsi į teismą, kuris, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, priteisė pareiškėjas patirtos turtinės žalos atlyginimą. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas Turizmo įstatymo nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu nevertino. Teismas tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos veiksmų ir tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.
27. Šiuo atveju yra vertinami ne kurios nors institucijos (Seimo ar konkretaus asmens) veiksmas, o visos Lietuvos Respublikos, kaip ES narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti ES teisės normas, šiuo atveju Direktyvą, veiksmai, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams. Todėl pareiškėjai atsakovo argumentus, kad nesant Komisijos ar ESTT sprendimo, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė Direktyvą, negalima spręsti, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos nuostatas. Direktyvų netinkamam perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų ES institucijų konstatavimas, tai gali padaryti ir nacionaliniai teismai, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos atlyginimo.
28. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina jų kelionės apmokėjimo išlaidas. Šiuo atveju aplinkybė, jog ne kiekvienas asmeniškai mokėjo už kelionę, nereiškia, kad pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo, nepatyrė turtinės žalos.
29. Pareiškėjai pažymi, jog šio atveju akivaizdu, kad kelionių organizatorius UAB „Voyage-voyage“ yra nemokus ir nežinoma, kokia šiuo metu yra finansinė bankrutavusios įmonės padėtis ir ar ji yra pajėgi išmokėti pareiškėjams jų patirtą žalą. Vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra patirtos turtinės žalos priteisimas iš Lietuvos Respublikos.
30. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo argumentais, kad jiems priteista per daug bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjai gyvena ne tik Vilniuje, todėl advokatui teko vykti ir į kitus miestus. Byloje yra 56 pareiškėjai, todėl kiekvieno iš jų reikalavimų aptarimas ir reikalingų dokumentų surinkimas užėmė daug laiko.
31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
32. Departamentas nesutinka su teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Departamentas atkreipia dėmesį, kad nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, taip pat su kelionių organizatoriaus prievolių užtikrinimu įvykdymo užtikrinimus susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Lietuvos Respublika taip pat nėra gavusi jokių kompetentingų ES institucijų ir ESTT sprendimų, kuriuose būtų konstatuojama, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą. Priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkleti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, jog įstatyme nustatomos teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatorių nemokumo atvejais. Šiuo atveju nebuvo pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams dėl UAB „Voyage-voyage“ veiklos patirtos turtinęs žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
34. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Voyage-Voyage“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionės paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.
35. Reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą.
37. Atsakovas Ūkio ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad , šiuo atveju neegzistuoja visumą sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.
Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo
38. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
39. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.
40. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).
41. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).
42. Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).
43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
44. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, EU:C:1984:153, 15 p.; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C?106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; ESTT 2004 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C?400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p.; ESTT 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p., jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Europos Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr. pvz., ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).
45. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C?403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).
46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų ES institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą ESTT praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 ir kt.).
Dėl turtinės žalos atlyginimo
48. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.
49. Minėta ESTT praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C?48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.
50. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
51. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).
52. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
53. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju UAB „Voyage-Voyage“ nemokumas atsirado dėl UAB „Voyage-Voyage“ veiksmų.
54. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
55. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.
56. Atmestini ir atsakovo argumentai, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus (šiuo klausimu žr. ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punktą).
57. Įvertinus sumų, pareiškėjų sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Liko negrąžinta: I. A. – 1 456,67 Eur, J. B. – 794,92 Eur, A. A. – 1 374,71 Eur, G. K. – 1 374,71 Eur, E. B. – 1 347,50 Eur, D. B. – 1 347,50 Eur, A. B. – 992,58 Eur, K. A. B. – 1 235,57 Eur, V. B. – 1 235,57 Eur, A. D. – 860,44 Eur, G. D. – 962,41 Eur, V. O. D. – 962,41 Eur, L. D. – 1 347,50 Eur, L. D. – 1 347,50 Eur, R. G. – 1 154,93 Eur, Č. K. – 1 154,93 Eur, A. I. – 1 320,20 Eur, A. I. – 1 320,20 Eur, R. K. – 1 211,65 Eur, D. K. – 1 211,65 Eur, D. K. – 1 365,74 Eur, A. K. – 1 365,74 Eur, A. L. – 1 365,71 Eur, A. M. – 957,65 Eur, P. M. – 957,65 Eur, I. M. – 957,65 Eur, M. M. – 957,65 Eur, E. M. – 664,36 Eur, A. M.– 664,37 Eur, R. N. – 858,20 Eur, Ž. N. – 858,20 Eur, E. P. – 1 235,58 Eur, L. P. – 1 235,58 Eur, R. P. – 965,31 Eur, Ž. P. – 965,31 Eur, V. R. – 1 151,67 Eur, R. R. – 1 151,67 Eur, R. R. – 1 718,38 Eur, I. R. – 1 718,37 Eur, L. R. – 892,26 Eur, L. R. – 892,26 Eur, A. R. – 892,26 Eur, G. Z. – 892,26 Eur, A. Z. – 892,26 Eur, A. S. – 1 072,45 Eur, R. S. – 1 072,45 Eur, D. Š. – 1 347,51 Eur, R. Š. – 1 347,51 Eur, V. Š. – 1 175,98 Eur, G. Š. – 1 175,98 Eur, D. T. – 1 151,68 Eur, M. T. – 1 151,67 Eur, A. V. – 965,31 Eur, J. V. – 965,31 Eur, V. V. – 725,21 Eur, K. V. – 725,21 Eur.
58. Apeliaciniame skunde atsakovas pabrėžia, jog teismas turtinę žalą priteisė ir tiems pareiškėjams, kurie nepateikė tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Šis argumentas siejamas su tuo, kad ne visi asmenys atliko mokėjimus pirkdami keliones – tam tikrais atvejais pavedimus atlikdavo vienas asmuo už kelis kitus asmenis.
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas argumentas nėra svarbus. Byloje yra pateikti duomenys, kad visi pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Voyage-voyage“ sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai. Taigi jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia. Taigi laikytina, kad visi pareiškėjai, kurie sudarė sutartis dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio
60. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė skundo parengimo ir atstovavimo teismo posėdžiuose išlaidos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pateiktais duomenimis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos rekomendacijos (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytasis dydžiais, priteisė 2 800 Eur (po 50 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų.
61. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalie išlaidų atlyginimą. Remiantis viešai skelbiamais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2015 metų 3 ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 735,1 Eur, todėl vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus priteistinos sumos dydis už skundo parengimą – 1 837,75 Eur. Atsižvelgus į Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis matyti, kad posėdžiai, kuriuose buvo nagrinėjama ši administracinė bylą vyko 2016 m. lapkričio 22 d. (trukmė 1 val. 12 min.), 2016 m. gruodžio 22 d. (trukmė 41 min.), 2017 m. vasario 14 d. (trukmė 17 min). 2016 metų 2 ketvirčio mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 771,9 Eur, todėl vadovaujantis 8.19 punktu, maksimalus priteistinos sumos dydis už atstovavimą teisme – 154,38 Eur (2x(771,9x0,1)). Taigi iš viso maksimali pareiškėjams priteistina bylinėjimosi išlaidų sumą yra 1 992,13 Eur. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nors ir atstovui reikėjo specialių žinių, susijusių su ES teisės taikymu ir valstybės atsakomybe, tačiau iš esmės analogiški skundai teisme jau yra išnagrinėti, o juos nagrinėjant atstovavo tas pats advokatas Justas Vilys, todėl sprendžiami teisiniai klausimai nelaikytini naujais. Vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punkte nustatytais kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjams priteista 2 800 Eur suma turi būti mažinama iki 2 240 Eur (po 40 Eur kiekvienam pareiškėjui).
62. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjų nurodytus neteisėtus veiksmus jiems siekiant patirtos turtinės žalos atlyginimo (CK 6.271), t. y. bylą iš esmės išsprendė tinkamai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas netinkamai įvertino priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl, atsižvelgus į Rekomendacijose nustatytus dydžius ir bylos faktines aplinkybes, pareiškėjams turi būti priteisiama 2 240 Eur (po 40 Eur kiekvienam pareiškėjui) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 2 240 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė