Civilinė byla Nr. e2-2885-819/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33155-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4; 2.6.8.10; 2.6.11.6; 3.2.6.1

 (S)

      VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir,

sekretoriaujant Lolitai Mankevičiūtei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ride Share“ atstovei advokatei Astai Macijauskienei,

atsakovo A. B. atstovui advokatui Arūnui Sebeikai,

viešame teismo posėdyje, jį dėl epidemiologinės situacijos Lietuvos Respublikoje organizuojant nuotoliniu būdu, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ride Share“ ieškinį atsakovui A. B. dėl ginčo, kilusio iš vartojimo santykių, išsprendimo iš esmės, išvada teikianti institucija byloje Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Ride Share“ (toliau – UAB „Ride Share“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo išnagrinėti tarp jos ir atsakovo (vartotojo) A. B. kilusį ginčą iš esmės, t. y. pripažinti, kad A. B. reikalavimai – grąžinti iš A. B. banko kortelės sąskaitos nuskaitytą baudą – 30 Eur, atlyginti išlaidas už teisines paslaugas 200 Eur bei įpareigoti UAB „Ride Share“ atnaujinti galimybę A. B. naudotis automobilių nuomos paslaugomis, t. y. atblokuoti vartotojo paskyrą, yra nepagrįsti, taip pat priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė paaiškino, kad UAB „Ride Share“ ir atsakovas (vartotojas) 2018 m. sausio 29 d. sudarė nuotolinę automobilio nuomos sutartį atsakovui naudojant mobiliąją programėlę „Spark“ (toliau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovas 2020 m. gegužės 6 d. 10:34 val. rezervavo automobilį, jį grąžino 2020 m. gegužės 7 d. 11:13 val. Rezervuotas automobilis VW e-up, valst. Nr. EV 3933 (toliau – Automobilis), sulygta nuomos kaina – 19 Eur. Teigė, kad jos darbuotojas, 2020 m. gegužės 7 d. aptarnaudamas Automobilį, pastebėjo, jog Automobilio salonas yra užterštas gyvūno šeriais, šį vaizdą darbuotojas užfiksavo foto nuotrauka. Kadangi po atsakovo pasinaudojimo Automobiliu Automobilio salonas buvo išpurvintas gyvūno šeriais, UAB „Ride Share“ pagal Sutartį nuskaitė nuo atsakovo banko sąskaitos 30 Eur už Automobilio salono valymo paslaugą bei pateikė atsakovui pretenziją Nr. PR-20/05/07-2 su paaiškinimu dėl nuskaitytos sumos. Vėliau, ginčui tęsiantis, UAB „Ride Share“ prevenciškai laikinai apribojo atsakovo galimybę naudotis paslaugomis – tol, kol ginčas nebus išspręstas iš esmės. Atsakovas, nesutikdamas su pretenzija ir UAB „Ride Share“ pateikta motyvacija, kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – VVTAT) dėl kilusio ginčo išsprendimo. VVTAT, išnagrinėjusi atsakovo prašymą, priėmė 2020 m. spalio 21 d. nutarimą, kuriuo nusprendė, jog UAB „Ride Share“  atsakovui turi grąžinti iš jo banko kortelės sąskaitos nuskaitytus 30 Eur, atlyginti 200 Eur išlaidas už teisines paslaugas bei atblokuoti atsakovo paskyrą mobiliojoje programėlėje „Spark“, suteikiant galimybę jam toliau naudotis automobilių nuomos paslaugomis. Su šiuo nutarimu, jame išdėstytu vertinimu ieškovė nesutinka, todėl siekia, kad jos ir atsakovo ginčas būtų išspręstas iš esmės.

Ieškovės įsitikinimu, VVTAT išvados dėl to, kad Sutarties 2.6 punktas, kuriuo nustatyta, jog „Prieš pradėdamas naudotis Automobiliu, Nuomininkas įsipareigoja Automobilį apžiūrėti, ir nustatęs, kad yra akivaizdžių išoriškai matomų Automobilio pažeidimų arba trūksta 2.5 punkte nurodytų Automobilio priedų, turi apie tai pranešti Nuomotojui Taisyklėse numatyta tvarka. Priešingu atveju laikoma, kad visi pažeidimai atsirado Nuomininko Automobilio naudojimo metu ir už juos atsakingas yra Nuomininkas“, ir Sutarties 4.4 punktas, kuriuo nustatyta, jog „Jeigu naudojant Automobilį, jis išpurvinamas daugiau nei įprastai eksploatuojant (tiek viduje, tiek išorėje), Nuomininkas privalo atlyginti Automobilio plovimo, salono valymo išlaidas“, yra nesąžiningos, yra nepagrįstos. Tokias savo išvadas VVTAT iš esmės grindžia tik savo priimtu 2020 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 10E-2307 dėl „Dėl UAB „Ride share“ automobilio nuomos ir paslaugų sutarties sąlygų“ (toliau – Nutarimas dėl nesąžiningų sąlygų), tačiau praktiškai neanalizuoja pačios Sutarties, susiklosčiusios faktinės situacijos bei pateikiamų įrodymų. Nors VVTAT Nutarime dėl nesąžiningų sąlygų ir nurodo, kad yra pripažinusi Sutarties sąlygas nesąžiningomis, ieškovė pažymi, kad VVTAT pateikė pasiūlymą pakeisti Sutarties sąlygas ir toks pasiūlymas nereiškia, kad sąlygos yra nesąžiningos per se, kol to nepripažįsta teismas. Ieškovės vertinimu, VVTAT visiškai neatsižvelgia į Sutarties esmę, rūšį ir pobūdį, netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas ir dėl tokio aiškinimo gali nukentėti ne tik vartotojai, Paslaugų teikėjas, bet toks VVTAT aiškinimas yra priešingas ir Europos Komisijos bei Europos Parlamento prioritetiniam tikslui – tvariam mobilumui mieste. Pabrėžė, kad UAB „Ride Share“ teikia netipinę automobilio nuomos paslaugą, o teikia automobilių dalijimosi paslaugą. Dalijimosi automobiliu sutartis, t. y. Sutartis, yra nauja sutarties kategorija, turinti tam tikrų nuomos, paslaugų sutarties požymių, tačiau ji negali būti laikoma grynąją nuomos sutartimi dėl to, kad neatitinka esminių nuomos sutarties požymių: 1) nuomos sutarties dalykas turi būti individualiais požymiais apibrėžtas konkretus daiktas, tuo tarpu Sutartis yra ilgalaikė sutartis dėl naudojimosi skirtingais objektais, kurie Sutarties sudarymo metu net negali būti identifikuoti; 2) nuomos sutartis yra tęstinio vykdymo sutartis, tuo tarpu Sutartis nėra tęstinio vykdymo, vartotojui pasinaudojus automobiliu, tuo pačiu automobiliu pradeda naudotis kitas vartotojas; 3) Sutartis yra automobilių dalijimosi sutartis, nepriklausomai nuo to, kaip ji pavadinta, turi nuomos, paslaugos sutarčių ir naujo tipo sutarčių požymių. Dėl šios priežasties nuomos santykius reguliuojančios normos negali būti aklai taikomos šiems santykiams, Sutartis sudaroma tik vieną kartą, todėl nuomininkas pagal CK 6.508 straipsnį privalo tikrinti automobilį tik sudaręs nuomos sutartį, o ne prieš kiekvieną automobilio naudojimo atvejį. UAB „Ride Share“ klientai, t. y. vartotojai, automobilius pasiima ir palieka bet kurioje leidžiamoje Vilniaus miesto bei užmiesčio zonoje, jos teikiamais automobiliais per parą yra naudojamasi vidutiniškai 1 000 kartų, tad šis ir pirmiau nurodyti faktai, ieškovės įsitikinimu, tik dar kartą patvirtina, jog pareigą tikrinti bei supažindinti nuomininką su automobilio naudojimosi taisyklėmis prieš kiekvieną jo pasinaudojimą UAB „Ride Share“ būtų neįmanoma įvykdyti. Jei vartotojas neatidus, nepasidaro nuotraukų ir dėl savo aplaidumo nefiksuoja automobilio būklės ir nepraneša apie ją, jis veikia savo rizika. Be to, VVTAT aiškinimas yra kardinaliai priešingas Europos Komisijos prioritetiniams tikslams kurti tvaraus judrumo mieste strategiją, kuri reikalauja, kad valstybės skatintų automobilių dalijimąsi miestuose ir įgyvendintų tinkamą teisinę bazę tokioms veikloms. ES kryptis ar prioritetas yra, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės aktus, užtikrinti galimybes vartotojams suteikti saugias, gamtai draugiškas alternatyvas naudotis automobilių dalijimosi paslaugomis. Toks VVTAT aiškinimas pažeidžia ir Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) IV dalies 15 punkto reikalavimus – UAB „Ride share“ atlieka kapitalinį bei einamąjį automobilių remontą, pasirūpina draudimu, visi automobiliai yra nuolatos tikrinami ar yra techniškai tvarkingi, ar yra kokių trūkumų, ar automobiliai tvarkingi. Transporto priemonės, kurios turi techninių trūkumų ar reikalauja plovimo, išvalymo, yra pašalinamos ir nenuomojamos. UAB „Ride share“ šalina nustatytus trūkumus, tačiau atsižvelgiant į paslaugos specifiką, ji negali ir neturi galimybės patikrinti automobilio po kiekvieno jo panaudojimo, dėl to į automobilio apžiūros procesą yra įtraukiamas ir pats vartotojas, kuris prieš pradėdamas vairuoti, turi patikrinti, ar automobilį galima vairuoti, ar jį vairuoti bus saugu, ar jis nepažeis KET vairuodamas tokį automobilį, ar automobilis yra tvarkingas, ar nėra kitų neatitikimų ir kt. Net jei ir laikyti, kad nuomos sutartį reglamentuojančios normos turi būti taikomos pilna apimtimi (su kuo ieškovė nesutinka), pačiame CK yra įtvirtinta vartotojo pareiga pranešti apie išnuomoto daikto trūkumus. Ieškovės įsitikinimu, Sutarties sąlygos užtikrina pusiausvyrą tarp šalių atsižvelgiant į specifinį sutarties tikslą bei paslaugų pobūdį. Sutarties 2.6 punktu yra užtikrinama: (i) transporto priemonės, kuri yra padidintos rizikos šaltinis, saugus naudojimas; (ii) siekiama apriboti atvejus, kai vairuotojas gali patekti į sudėtingą situaciją, pavyzdžiui, jeigu automobilio baterija išsikraus kelionės metu, o automobilyje nebus baterijos įkrovimo laidų, arba, jeigu vartotojas pasiims transporto priemonę, kurios baterija beveik išsikrovusi; (iii) tinkamą judrumą mieste ir galimybę vartotojams lengvai ir patogiau naudotis dalijimosi automobiliams paslauga, draugiška gamtai; (iv) maloni vartotojų patirtis naudojant tvarkingus bei švarius automobilius. Vairuotojas, priimdamas atitinkamos rūšies transporto priemonę, turi pasidomėti, kaip ja tinkamai ir saugiai naudotis, nes Paslaugų teikėjo nebus šalia ir šis negalės jam padėti; turi patikrinti, ar automobilis yra švarus, tvarkingas, o esant priešingai – informuoti apie tai Paslaugų teikėją. Minėtos pareigos įtvirtinimas ne tik užtikrina Automobilyje esančios brangios įrangos išsaugojimą, tačiau taip yra sukuriamas ir tam tikras mechanizmas Paslaugų teikėjo turto apsaugai, kuriam esant Paslaugų teikėjas gali atsekti ir nustatyti kuriuo momentu jo turtas dingo/buvo sugadintas.

Ieškovė taip pat nesutinka, kad Sutarties 4.4 punkte nurodyta sąlyga yra neaiški vartotojui. Sutarties 4.4 punktas yra esminė sąlyga, kuria UAB „Ride share“ siekia užtikrinti, kad automobiliais būtų naudojamasi tvarkingai ir nepristatyti automobilio tokioje būklėje, kai jį nedelsiant reikės valyti/plauti. Tokia Sutarties sąlyga UAB „Ride share“ taip pat siekia, kad sekantis automobilio naudotojas neturėtų neigiamos patirties naudodamasis jos teikiama paslauga. Tuo atveju, jeigu Automobilis išpurvinamas vartotojo, kuris jį naudojo, kas yra visiškai normalu, nes būna tikrai įvairių situacijų, vartotojas prieš grąžindamas turėtų jį nuplauti, išvalyti saloną, o jeigu to nepadarė – atlyginti UAB „Ride share“ išlaidas tokių veiksmų atlikimui. UAB „Ride share“ Sutartimi neaiškina, ką reiškia „išpurvinamas daugiau nei įprastai eksploatuojant (tiek viduje, tiek išorėje)“, nes laiko savo klientus protingais, supratingais ir atidžiais žmonėmis – vidutinis vartotojas turi suprasti, ką reiškia toks automobilio apibūdinimas. Jei vartotojui kyla abejonių, jis visada privalo pranešti ir, būdamas protingas bei atidus, tokiu būdu gali pašalinti savo atsakomybę. Minėta taisyklė nustatyta taip pat tam, kad būtų įgyvendintas pažeidimų atsekamumo mechanizmas. Griežtos taisyklės dėl gyvūnų vežimo ir jų salono ištepimo nustatomos tam, kad būtų užtikrinama, jog kiti automobilio naudotojai neturėtų neigiamų pasekmių ir savo sveikatos būklei. Tik tokiu būdu dalinantis vartotojų pareigas, kai kiekvienas vartotojas praneša Paslaugų teikėjui apie pastebėtus pažeidimus, galima užtikrinti automobilių dalijimosi tinklo egzistavimą, nes priešingi aiškinimai ir reikalavimai, tokią miesto transporto rūšį padarytų neįmanomą.

Ieškovės įsitikinimu, ji baudą atsakovui paskyrė teisėtai: UAB „Ride share“ negavo iš vartotojo (atsakovo) jokio pranešimo apie rastus gyvūno šerius Automobilyje prieš pradedant juo naudotis, dėl ko darė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nesilaikė Sutarties 5.3.3 punkto, t. y. vežė gyvūną ne tam skirtoje transportavimo dėžėje, ir todėl jam skiriama bauda pagal Sutarties 4.4 punktą ir Taisyklių 9.6 punktą. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovas nevežė gyvūno arba laikėsi Sutarties 5.3.3 punkto, t. y. vežė gyvūną tam skirtoje transportavimo dėžėje, atsakovui bauda būtų skiriama už tai, kad šis neinformavo UAB „Ride share“ apie Automobilio salone rastus gyvūno plaukus prieš pradedant juo naudotis (Sutarties 2.6 punktas, Taisyklių 5.1.2 punktas, 9.6 punktas). El. laiške atsakovas pats tiesiogiai patvirtino, kad Automobilis buvo išteptas, tačiau jis reikalo apie tai pranešti UAB „Ride share“ nematė. Toks atsakovo elgesys yra ne tik prieštaraujantis Sutarties nuostatoms, bet ir yra priešingas jo elgesiui praeityje naudojantis UAB „Ride share“ teikiamomis paslaugomis. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas savo 2020 m. gegužės 7 d. atsakyme el. laišku nurodė, kad jis augintinio neturi ir automobilyje nesivežioja, šie atsakovo teiginiai yra melagingi – iš vartotojo viešai skelbiamos informacijos matyti, kad jis turi augintinį – katę, kurią vežioja automobilyje visiškai laisvai, t. y. ne gyvūno vežimui skirtoje dėžėje, su gyvūnu keliauja dažnai. Ieškovė nurodo, kad šiuo metu nėra galimybės ištirti, ar Automobilio salone buvę plaukai atitinka vartotojo augintinio plauko DNR, tačiau, ieškovės vertinimu, tai nėra būtina, nes: (i) vartotojo melagingi teiginiai, kad nesivežioja augintinių automobilyje; (ii) Vartotojo grąžintas Automobilio salonas išteptas gyvūno šeriais; (iii) viešoje erdvėje esanti informacija rodo atsakovo polinkį vežioti augintinius automobiliuose, visa tai, ieškovės įsitikinimu, sudaro objektyviai pagrįstą pagrindą manyti, jog atsakovas Automobiliu važiavo kartu su gyvūnu, kuris buvo vežamas ne tam skirtoje transportavimo dėžutėje. Todėl atsakovui bauda paskirta pagrįstai, baudos dydis adekvatus, skirtas kompensuoti nuostolius, o ne nubausti atsakovą – UAB „Ride share“ nesiekia pasipelnyti, o siekia atstatyti Automobilį į iki pažeidimo buvusią padėtį, kompensuoti savo darbuotojų papildomus darbus arba kompensuoti vairuotojo atliktais kelių eismo pažeidimais paskirtas baudas. Be to, be patiriamų tiesioginių išlaidų automobilio atstatymui, yra patiriamos ir administracinės išlaidos, tokios yra darbuotojų papildomas darbas administruojant pažeidimus, pavyzdžiui, techninių gedimų šalinimo, automobilio salono valymo organizavimas, be to, kol automobilis yra tvarkomas, tol jo negalima nuomoti, dėl ko UAB „Ride share“ taip pat patiria nuostolius t. y. netenka pajamų (viena UAB „Ride share“ administracijos darbuotojo darbo valanda kainuoja vidutiniškai 11,13 Eur, vienos valandos automobilio nuoma vidutiniškai kainuoja apie 10 Eur). Ieškovė taip pat pažymėjo, kad supratusi, jog su atsakovu kilusio ginčo nebebus galima išspręsti derybomis bei atsižvelgdama į ginčo dalyką ir Vartotojo elgesį, vadovaudamasi Sutarties 5.7 punktu ir Taisyklių 6.3 punktu, laikinai apribojo atsakovui galimybę naudotis jos teikiamomis paslaugomis – tol, kol ginčas nebus išspręstas iš esmės. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Vartotojo pozicija jai sukelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo elgesio naudojantis paslaugomis ateityje, tikėtina, kad jis ir toliau vadovausis savo paskutine pozicija ir neinformuos jos apie automobilio būklės neatitikimus, kas gali vėl sukelti papildomų išlaidų, tokiu būdu UAB „Ride share“ įgyvendina ir prevencinę funkciją t. y. siekia apriboti visas tokias situacijas bei galimus ginčus su atsakovu, kol bus pasiektas teisinis aiškumas dėl šalių teisių ir pareigų naudojantis automobilių dalijimosi paslauga.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jam iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovas paaiškino, kad jis su ieškove yra sudaręs Automobilio nuomos ir paslaugų teikimo sutartį ir yra nuolatinis minėtos įmonės klientas – asmeniniais tikslais naudojasi elektromobilių nuomos paslauga, kuri žinoma pavadinimu „Spark” ir yra teikiama naudojantis to paties pavadinimo mobiliąja aplikacija. Laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 6 d. 10:34 val. iki gegužės 7 d. 11:13 val. jis naudojosi UAB „Ride Share“ teikiama elektromobilių nuomos paslauga – buvo išsinuomojęs elektromobilį VW e-up, valst. Nr. EV 3933. Praėjus dviem valandoms po Automobilio nuomos pabaigos, nuo jo banko kortelės ieškovė nuskaičiavo 30 Eur sumą ir atsiuntė 2020 m. gegužės 7 d. pretenziją Nr. PR-20/05/07-2, kurioje rašoma, kad jis pažeidė su ieškove sudarytą Sutartį, kadangi Automobilyje po jo nuomos rasta gyvūno šerių. Ieškovės teigimu, gyvūnai turi būti vežami specialiose dėžėse, kad salonas nebūtų išteptas. Likę gyvūno šeriai – akivaizdus salono „ištepimas“, kuris negali būti vertinamas kaip įprastas ir priskiriamas natūraliam nusidėvėjimui. Kadangi jis nevežiojo jokio gyvūno Automobilio salone, 2020 m. gegužės 7 d. elektroniniu laišku jis kreipėsi į paslaugos teikėją, siekdamas išsiaiškinti susidariusią situaciją bei prašydamas grąžinti nuo kortelės nepagrįstai nurašytą 30 Eur sumą. Ieškovė nesutiko su jo prašymu, dėl šios priežasties jis į ieškovę kreipėsi su oficialia 2020 m. gegužės 13 d. pretenzija, prašydamas grąžinti nepagrįstai 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijos Nr. PR-20/05/07-2 pagrindu nuo banko kortelės nuskaičiuotą 30 Eur sumą arba pateikti įrodymus, kad jis, nesilaikydamas taisyklių nustatytos tvarkos, Automobilio salone vežė gyvūną, kad ant automobilio sėdynės yra būtent gyvūno šeriai, o ne megztinio pūkai, bei pateikti įrodymus, kad automobilio salonas buvo apgadintas taip, kad buvo reikalingas profesionalus salono valymas. Ieškovė į šią jo pretenziją neatsakė ir maždaug už poros valandų užblokavo jo paskyrą, atimdama galimybę naudotis automobilių nuomos paslaugomis, į jo 2020 m. gegužės 13 d. užklausą dėl paskyros blokavimo priežasties ieškovė atsakė, kad prieiga prie teikiamų paslaugų ribojama dėl vykstančio ginčo iki tol, kol ginčas nepasibaigs. Ieškovei neatsakius į atsakovo pretenziją, atsakovas dėl ginčo išsprendimo kreipėsi į VVTAT, kuri 2020 m. spalio 21 d. Nutarimu jo skundą tenkino – pripažino, kad jam turi būti grąžinti iš jo banko kortelės sąskaitos nuskaityti 30 Eur, atlygintos išlaidos už teisines paslaugas 200 Eur sumoje bei atblokuota paskyra mobiliojoje programėlėje „Spark“, suteikiant galimybę ir toliau naudotis automobilių nuomos paslaugomis.

Atsakovas pažymėjo, kad Sutartyje buvo įtvirtinta, jog Sutarties sudarymui, vykdymui, pasibaigimui, aiškinimui, ginčų sprendimui yra taikoma Lietuvos Respublikos materialinė teisė, todėl nėra jokio pagrindo nesivadovauti CK normomis ar jomis vadovautis atrankiniu būdu. Atsakovas taip pat nesutinka, kad Sutartis tarp šalių yra sudaroma tik vieną kartą – tarp šalių sudaryta Sutartis vertintina kaip bendroji sutarties dalis dėl automobilio nuomos. Joje nėra susitarimo dėl to, kokį konkretų automobilį nuomotojas įpareigoja perduoti nuomininkui ir nėra susitarimo dėl konkrečios nuomos kainos. Sutartyje nurodytas tik bendras rūšinis požymis, kad nuomotojas įsipareigoja nuomininkui perduoti elektra varomą transporto priemonę – elektromobilį. Mobiliojoje programoje „Spark“ ieškovė šiai dienai yra pateikusi pasiūlymą dėl 10 skirtingų elektromobilių modelių, kurie skiriasi tiek savo dydžiu, tiek minutės ar paros kaina (informacija vieša, galima patikrinti www.espark.lt). Kiekvieną kartą, pasinaudodamas mobiliąja programa, vartotojas išsirenka konkretų automobilį tiek pagal jo modelį, tiek pagal kainą ir jį rezervuoja ribotam 15 minučių laikui. Po 15 minučių rezervacija dingsta ir vartotojas nebūtinai turi galimybę vėl rezervuoti tą patį automobilį, nes tiesiog toks pasiūlymas jau gali būti dingęs. Rezervaciją taip pat galima atšaukti paspaudus „Atšaukti“ mygtuką. Garantija, kad vartotojas išsinuomojo konkretų automobilį atsiranda tik tuomet, kai vartotojas paspaudžia mygtuką „Atrakinti“. Atsakovo įsitikinimu, veiksmas, kuomet jis, atsidaręs mobiliąją programą, pamato tam tikrą konkrečių automobilių modelių pasiūlą, vertintinas kaip ieškovės oferta, antraeilė sutarties sąlyga, kurią vartotojas akceptuoja paspausdamas rezervacijos, o vėliau atrakinimo mygtuką, nes tik nuo to momento pradedamas skaičiuoti automobilio nuomos laikas bei nuomos kaina. Tokiu būdu, vartotojas, atsakovo nuomone, kiekvieną kartą išsirinkdamas konkretų elektromobilį už konkrečią kainą ir tai patvirtindamas paspaudimu mobiliojoje programėlėje sudaro (pasirašo) specialiąją Sutarties dalį, tokiu būdu apibrėždamas (įvardindamas) konkretų daiktą ir jo požymius (automobilio modelį ir valstybinį numerį), leidžiančius nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui, bei nuomos kainą. Sutartis, kurią atsakovas įvardijo bendrąja sutarties dalimi, yra prielaida ir teisinis pagrindas pasinaudojus mobiliąja programa „Spark“ sudaryti specialiąją Sutarties dalį. Be bendrosios dalies Specialiosios dalies sudarymas ir naudojimasis „Spark“ programa yra neįmanomas. Todėl, atsakovo įsitikinimu, vartotojas kiekvieną kartą specialiąją sutarties dalį sudaro iš naujo, ką patvirtina ir Sutarties 1.1 punkto formuluotė, dėl jo ieškovės teiginiai, kad sutartis sudaroma tik vieną kartą, atsakovo įsitikinimu, yra nepagrįsti. 

Atsakovo vertinimu, nei vienas iš ieškovės nurodytų Sutarties punktų, kuriais ieškovė grindžia baudos skyrimą atsakovui, nenumato nuomotojo galimybės ir teisės skirti ieškovei baudą. Sutarties 2.6 punktas nustato, kad vartotojas, pastebėjęs išoriškai matomus pažeidimus arba nustatęs automobilio priedų trūkumą, turi pranešti nuomotojui, priešingu atveju laikoma, kad visi pažeidimai atsirado nuomininko Automobilio naudojimo metu. Šiame Sutarties punkte nieko apie baudas nėra – pačioje Sutarties sąlygoje įvardintas tiek pažeidimas (nepranešimas ieškovui apie trūkumus), tiek pažeidimo pasekmė, sankcija – jei nepranešei, vadinasi esi kaltas dėl automobilio pažeidimų ir trūkumų. Sutarties 4.4 punktas nustato nuomininko pareigą atlyginti automobilio plovimo, salono valymo išlaidas, jei automobilis išpurvinamas daugiau nei įprastai. Šis Sutarties punktas numato tik vienintelę galimą pasekmę – nuomotojo teisę pareikalauti atlyginti automobilio salono valymo išlaidas. Apie galimybę skirti baudą būtų galima kalbėti tik tuomet, jei nuomotojo reikalavimu vartotojas atsisakytų padengti automobilio salono valymo išlaidas, kas reikštų Sutarties 4.4 punkto pažeidimą, tą patvirtina ir 4.8 punkto formuluotė: “Nuomotojui pareikalavus, Nuomininkas už bet kurį Sutartyje ar Taisyklėse numatyto įsipareigojimo nevykdymą ar pažeidimą įsipareigoja sumokėti Nuomotojui 30,- EUR (trisdešimties eurų) dydžio baudą, jeigu Baudų sąraše ar kitose Sutarties ar Taisyklių nuostatose už atitinkamą pažeidimą nenumatyta kitokia atsakomybė'“. Tokiu būdu Sutarties 4.8 punktas visiškai eliminuoja ieškovės galimybę skirti jam baudą Sutarties 4.4 punkto pagrindu. Atsakovo teigimu, ieškovė gudrauja ir ieškinyje bando pakeisti, išplėsti bei ištrinti aiškias baudos skyrimo pagrindo ribas, nors ginčo objektas yra labai konkretus ir aiškus – 2020 m. gegužės 7 d. pretenzija Nr. PR-20/05/07-2, kurioje nurodoma, kad bauda jam skirta už tai, kad Automobilyje po to, kai juo pasinaudojo atsakovas, buvo rasta gyvūno šerių, nurodant, kad jei automobiliu vežami gyvūnai, jie turi būti vežami tik tam specialiai pritaikytose dėžėse, užtikrinant, kad Automobilis nebūtų išteptas. Jokios nuorodos, kad bauda skirta už Sutarties 2.6 punkto netinkamą vykdymą (pažeidimą), pretenzijoje nėra. Tokią atsakovo poziciją patvirtina ir ieškovės 2020 m. gegužės 11 d. 17:11 val. elektroninis laiškas, kuriuo ieškovė iš esmės patvirtina, kad bauda atsakovui skirta yra ne už nepranešimą, o dėl kitos priežasties – salono ištepimą gyvūno šeriais. Už salono ištepimą bauda negali būti skirta, nes už tai numatytos kitokios pasekmės.

Ieškovė 30 Eur baudą atsakovui skyrė už tai, kad atsakovas neva tai automobilio salone gyvūną vežė ne tam specialiai pritaikytoje dėžėje, nurodytą sumą nuo atsakovo banko kortelės nuskaitydama vienašališkai. Tokį ieškovės elgesį atsakovas laiko nepagrįstu ir neteisėtu dėl dviejų priežasčių: 1) pagal Sutarties nuostatas ieškovė neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai nuo jo banko kortelės nuskaičiuoti 30 Eur baudą, ji privalėjo pranešti atsakovui apie baudos skyrimą ir pareikalauti ją sumokėti per 10 kalendorinių dienų. Ieškovė šiuo atveju akivaizdžiai pati pažeidė savo parengtos Sutarties nuostatas; 2) skirdama baudą už Taisyklių 5.3.3 punkto pažeidimą ieškovė privalo pateikti baudos skyrimą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovas nesutinka su ieškovės nurodoma aplinkybe, kad jis vežė kokį nors gyvūną automobilio salone apskritai, bei nesutinka, kad ant Automobilio sėdynės matomi pūkai yra gyvūno šeriai – net nepanašu į tai, tai labiau primena mocherinio megztinio pūkus. Todėl ieškovei kyla pareiga įrodyti, kad atsakovas apskritai vežė gyvūną Automobilyje, įrodyti, kad atsakovas gyvūną vežė Automobilyje ne tam specialiai pritaikytoje dėžėje ir įrodyti, kad ant Automobilio priekinės sėdynės esantys pūkai yra ne mocherinio megztinio pūkai, o gyvūno šeriai. Atsakovo vertinimu, ieškovės pateiktos nuotraukos neįrodo nei vieno iš būtinų įrodyti faktų, dėl kurių galėtų kilti jo sutartinė atsakomybė. Atsakovo įsitikinimu, situacija, kuomet jam kyla pareiga pranešti nuomininkui taisyklėse nustatyta tvarka apie rastus pažeidimus, nagrinėjamoje situacijoje apskritai nebuvo kilusi, nes Automobilio sėdynės apkibimo megztinio pūkais jis neidentifikavo kaip pranešimo reikalaujančios situacijos ir dėl šios priežasties kalta yra ieškovė – Sutartyje ieškovė naudoja labai skirtingas sąvokas ir apibrėžimus, dėl kurių vartotojui tampa neaišku, kokiais atvejais jis turėtų pranešti nuomotojui apie rastus trūkumus, o kokiais atvejais tie trūkumai nelaikomi svarbiais ir reikalaujančiais pranešimo. Atsakovo įsitikinimu, megztinio pūkai ant automobilio sėdynės nelemia eismo saugumo ir negali jo lemti artimiausiu metu, ginčas šioje situacijoje kilo dėl Sutarties ir Taisyklių sąlygų neaiškumo ir nesąžiningumo – ieškovei sudarytos visos sąlygos sutarties sąlygas aiškinti jai patogiu būdu ir kas kartą taikyti skirtingus vertinimo kriterijus, kas pagrįstai leidžia manyti, kad pati ieškovė neturi aiškaus supratimo, kur yra ta kritinė riba, reikalaujanti pranešimo apie rastą automobilio trūkumą ir kuomet nepranešimas apie tai reiškia, kad dėl to trūkumo kaltas vartotojas. Tai, atsakovo įsitikinimu, labai gerai iliustruoja 2020 m. gegužės 11 d. jo pranešimas apie automobilyje valst. Nr. EV 2620 rastus trūkumus (šį automobilį jis išnuomojo jau po to, kai ieškovė vienašališkai nuo jo sąskaitos nuskaičiavo 30 Eur sumą ir prasidėjo susirašinėjimas su ieškove) ir ieškovės atsakymas į šį laišką – palyginant nuotraukas iš ginčo Automobilio ir automobilio, valst. Nr. EV 2620, esminio skirtumo tarp jų nepastebima, automobilio, valst. Nr. EV 2620, grindys netgi yra purvinesnės, nei ginčo Automobilio, tačiau pirmuoju atveju ieškovė kelia isteriją ir prie ieškinio deda internetinių puslapių, aiškinančių apie alergijas, ištraukas, o antruoju atveju vartotojui pasiūlo pačiam išsiplauti, jei tai jam trukdo važiuoti, visiškai nereaguodama į pastabas, kad ant sėdynės matomi galimai šuns plaukai. Pirmu atveju ieškovė vienašališkai nusprendė, kad tai gyvūno plaukai ir priėmusi tokį sprendimą sunaikino įrodymus, leidžiančius nustatyti pūkų kilmę, kitu atveju vienašališkai sprendė, kad tai ne šuns plaukai ir pasiūlė vartotojui, jei tai jam trukdo, išsiplauti automobilį pačiam – tai, atsakovo vertinimu, iliustruoja akivaizdų selektyvumą, kaip ir aiškų ieškovės ir Sutarties sąlygų nesąžiningumą.

Atsakovo įsitikinimu, įvertinus baudos skyrimo aplinkybes ir priežastis bei Sutarties 4.3, 4.4, 4.8 ir Taisyklių 9.5, 9.6 punktų sąlygose įtvirtintas vartotojo pareigas ne tik atlyginti nuostolius, bet ir sumokėti baudą, galima daryti pagrįstą išvadą, kad Sutarties ir Taisyklių sąlygos, numatančios baudų vartotojui skyrimą, yra nesąžiningos, įtvirtinančios dvigubą vartotojo atsakomybę bei tokią situaciją, kuomet turėdamas pareigą atlyginti nuostolius vartotojas dar ir įpareigojamas sumokėti baudą, kas reiškia, jog bendra suma visuomet viršija patirtus nuostolius. Atsakovo įsitikinimu, bauda jam buvo skirta ne siekiant kompensuoti nuostolius ar salono valymo išlaidas – jos turi būti atlyginamos visiškai kita tvarka, o siekiant jį nubausti už tai, kad jis neva tai ne tam skirtoje dėžėje vežė automobilyje gyvūną, o tai yra draudžiama Lietuvos Respublikos teisės aktais. Atsakovo teigimu, siekdama apginti savo neteisėtą ir nepagrįstą elgesį bei nesąžiningas Sutarties ir Taisyklių sąlygas, ieškovė, pažeisdama BDAR nuostatas, pažeidė privatų jo gyvenimą – pradėjo rinkti privačią informaciją apie atsakovą ir nepagrįstai atsakovą išvadino melagiu – jis augintinio neturi ir automobilyje nesivežioja. Tai, ką pamačiusi nuotraukas socialiniuose tinkluose, pagalvojo ieškovė, yra tik jos fantazijos reikalas ir problema, nes socialinių tinklų gyvenimas ir realus gyvenimas yra du skirtingi dalykai ir nuotraukos nebūtinai atspindi realius faktus. Juo labiau kad nuotrauka, kuria remdamasi ieškovė teigia, kad jis vežiojasi savo katiną automobilyje, yra daryta 2016 m. rugpjūčio 14 d. 11:18:14 val. šalia Trakų, tuo tarpu Sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2018 metais. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad tai ieškovės automobilis. Be to, iš nuotraukos matyti, kad atsakovas sėdi keleivio sėdynėje, todėl jis nieko negali vežiotis – tai atsakovą veža, bet ne atsakovas veža. Trečia, nuotraukoje esantis automobilis 2016 metais buvo A. S. nuosavybė – jis savo automobilyje ką nori, tą veža. Ketvirta, katinas, sėdintis automobilyje, yra ne atsakovo, o A. S. nuosavybė. Katinas yra kilmingas, veislinis, veislė Oriental, todėl katinas yra čipuotas (turi įsiūtą mikroschemą) ir turi gyvūno pasą Nr. 002627, kuriame nurodyta, kad katino savininkas yra A. S. To paties katino nuotraukos iš pajūrio, kurias pateikė ieškovė, darytos 2020 m. rugpjūčio 7 d., o informacija apie ieškovui priklausančio automobilio Hyundai Ionic 30, valst. Nr. EV 3049, judėjimo maršrutą Vilnius–pajūris laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. iš A. S. paskyros bei ieškovės 2020 m. rugpjūčio 17 d. išrašyta sąskaita RS Nr. INV-20-08-00056 385 Eur sumai, patvirtina, kad ir katinas, ir jo šeimininkas tuo pačiu metu buvo pajūryje. Atsakovas, tuo metu taip pat atostogavęs pajūryje, neneigia padaręs nuotraukų su katinu, tačiau jos nesuteikia jam nuosavybės teisės į katiną. Kartu atsakovas pažymi, kad Oriental veislės kačių kailiuko plaukas labai trumpas, žvilgantis, prigludęs prie kūno, kailiukui būdinga šilko tekstūra, poplaukio nėra. Neturėdama poplaukio, Orintal veislės katė tiesiog negali šertis baltais pūkais. Be to, Oriental veislės katė yra hipoalerginė, dėl ko atsakovas gali bendrauti su Oriental veislės kate ir su ja fotografuotis, nes įprastoms kačių veislėms pats yra alergiškas.

Pasisakydamas dėl paskyros blokavimo pagrįstumo atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad jo paskyra buvo užblokuota po to, kai ieškovė 2020 m. gegužės 13 d. gavo jo pretenziją dėl nepagrįstai ir neteisėtai nuskaičiuotos 30 Eur baudos, todėl, atsakovo įsitikinimu, paskyros blokavimas susijęs ne su Sutarties ar Taisyklių pažeidimu, o su tuo, kad jis ėmėsi ginti savo pažeistas teises, tą, atsakovo įsitikinimu, patvirtina ir susirašinėjimas tarp šalių. Todėl tokį ieškovės elgesį atsakovas traktuoja kaip neteisėtą ir neleistiną spaudimo priemonę, siekiant priversti jį nutraukti savo teisių gynimą. Pabrėžė, kad tarp šalių sudaryta Sutartis yra galiojanti, nesustabdyta, tačiau jo paskyra blokuojama. Nei Sutartis, nei Taisyklės, nei ieškovės nurodyti 5.7 ir 6.3 punktai nesuteikia ieškovei teisės blokuoti jo paskyros tuo pagrindu, kad jis siekia apginti savo teises. Sutartyje taip pat nenumatyta paskyros blokavimo galimybė prevenciniais tikslais. Todėl tokiu būdu ieškovė grubiai pažeidė tarp šalių sudarytą Sutartį ir klausimą siekia išspręsti iš jėgos pozicijos, t. y. priversti jį pasiduoti. Pažeidimo, kuris sudarytų pagrindą paskyros blokavimui, atsakovas nepadarė. Kadangi paskyros blokavimą ieškovė sieja su ginčo sprendimo pabaiga, darytina nuosekli išvada, kad jo siekį apginti savo pažeistas teises ieškovė laiko pažeidimu, o ginčas, ieškovės supratimu, gali baigtis ir paskyra gali būti atblokuota labai paprastai ir greitai – jam atsisakius pretenzijų. Toks ieškovės elgesys vertintinas kaip neteisėta spaudimo priemonė silpnesnei sandorio šaliai.

Dublike ieškovė nurodė, kad 30 Eur suma nuo atsakovo sąskaitos buvo nuskaityta remiantis Sutartimi dėl to, kad UAB „Ride share“ reikėjo organizuoti bei pirkti Automobilio valymo paslaugas po atsakovo pasinaudojimo Automobiliu. Ieškovė pažymėjo, jog ši civilinė byla yra apie tai, ar tokiuose specifiniuose verslo santykiuose – automobilio dalijimosi paslaugos santykiuose, kuriuose vartotojai veikia aktyviai, o paslaugos teikėjas užsiima daugiau administracinėmis bei organizacinėmis funkcijomis ir yra pasyvus santykių dalyvis, vartotojai turėtų prisiimti atsakomybę dėl tinkamo ir atsakingo naudojimosi automobiliu ir elgtis atidžiai bei rūpestingai. Ši civilinė byla, ieškovės įsitikinimu, dar ir apie tai, ar yra sąžininga vartotojui nustatyti pareigą atidžiai bei atsakingai apžiūrėti automobilį prieš jam pradedant juo naudotis, o aptikus kažkokių netipinių padarinių – informuoti Paslaugos teikėją, tiesiog nusiunčiant nuotrauką, kurioje užfiksuotas tas neatitikimas. Ieškovės įsitikinimu, vartotojui neturint atsakomybių dėl automobilio tinkamo ir atsakingo naudojimo ir pranešimo apie defektus, kurios yra tikrai labai paprastai įgyvendinamos, jos vykdoma veikla būtų neįmanoma arba greitai žlugtų dėl didelių finansinių išlaidų. Nurodė, kad konkrečių teisės normų, kurios turėtų būti taikomos Sutarčiai nurodyti negali, tokios konkrečios sutarties rūšies CK nėra įtvirtinta dėl pakankamai neseniai atsiradusios ir itin greit išpopuliarėjusios automobilių dalijimosi paslaugos. Ieškovė, be visų kitų argumentų dėl specifinio Sutarties pobūdžio, pateikė ir papildantį argumentą, kuris remiasi konkrečiu dokumentu, sukurtu kaip strategine priemone pasiekti Europos Sąjungos (toliau – ES) prioritetinį tikslą mažinti transporto ir energijos vartojimą bei CO2 emisiją. Pastarasis dokumentas ypatingai akcentuoja automobilių dalijimosi paslaugas, kurios didele dalimi prisideda ir gali prisidėti prie nurodytų ES tikslų įgyvendinimo – valstybės turi skatinti automobilių dalijimąsi miestuose ir įgyvendintų tinkamą teisinę bazę tokioms veikloms. Ieškovė kategoriškai nesutinka su atsakovo pozicija, jog Sutartis nesudaroma vieną kartą, o yra sudaroma kiekvieną kartą, kai vartotojas rezervuoja automobilį ir jį atsirakina. Sutarties 6.1 punktas nurodo, kad Sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento. Vartotojui sudarius Sutartį nėra privaloma naudotis automobiliu - vartotojas gali sudaryti sutartį, niekada taip ir nepasinaudoti automobilio nuoma, tačiau Sutartis galios. Sutartyje yra ypač svarbių Sutarties sąlygų, kurių vartotojas privalo laikytis nors ir niekada nesinaudos automobiliu (pavyzdžiui, Sutarties 2.2 punktas). Todėl, ieškovės vertinimu, negalima sakyti, jog automobilio naudojimas yra privaloma sąlyga Sutarčiai įsigalioti – Sutartis įsigalios nuo to momento, ir bus taikoma pilna apimtimi, kai klientas paspaus atitinkamą mygtuką sistemoje dėl sutikimo sudaryti sutartį. Ieškovė taip pat nepripažįsta ir galimos tokios nuomonės, kad nauja automobilio nuomos sutartis yra sudaroma kiekvieną kartą, kai vartotojas rezervuoja ir atrakina konkretų automobilį: vartotojui iš naujo sutikti su sutarties sąlygomis nereikia, jam galioja tos pačios pirmą kartą sudarytos sutarties sąlygos. Be to, tokia atsakovo pozicija visiškai paneigia LAT praktiką, kurioje aiškiai pasakoma, kad nuomos sutartis yra konsensualinė, todėl įsigalioja nuo sutarties pasirašymo dienos.

Ieškovės įsitikinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad su Atsakovu sudarytos Sutarties sąlygos yra nesąžiningos, ypač tos, kurios įpareigoja vartotoją apžiūrėti automobilį prieš pradedant juo naudotis ir pranešti apie bet kokius neatitikimus. Pakartotinai pabrėžė, kad atsakovui bauda buvo paskirta dėl Sutarties pažeidimo ir buvo nustatoma taip: kadangi ieškovės darbuotojas rado išteptą Automobilio saloną po atsakovo Automobilio naudojimo, ištepimas labai panašus į gyvūno kailį, buvo preziumuota, jog atsakovas nesilaikė taisyklės vežti gyvūną ne tam skirtoje transportavimo dėžėje (Taisyklių 5.3.3 punktas), todėl pažeidė Sutartį ir jam skiriama 30 Eur bauda (Taisyklių 9.6 punktas), kuri kompensavo ieškovės patirtas išlaidas Automobilio salono valymui ir buvo nuskaityta nuo atsakovo banko sąskaitos (Sutarties 5.4 punktas). Atsakovas nepateikė įrodymo, kuris patvirtintų, jog Automobilio salone atsiradę plaukai likę ne po jo kelionės. Nors atsakovas ir nebūtų vežęs gyvūno Automobilyje ne pagal Taisykles, ieškovė neturi pagrindo grąžinti nuskaitytų pinigų, nes atsakovas apie jokius automobilio neatitikimus (išpurvinimus) UAB „Ride share“ neinformavo, o Sutarties 2.6 punkte nurodytas pažeidimas tikrinant Automobilį buvo nustatytas – plaukais aplipęs Automobilio salonas, atsakovas buvo paskutinis vartotojas, kuris naudojosi Automobiliu, tad UAB „Ride share“ nuo atsakovo banko sąskaitos nuskaitė 30 Eur automobilio salono valymui, kas yra laikoma UAB „Ride share“ patirtais nuostoliais (Taisyklių 9.6 punktas, Sutarties 5.4 punktas). Atsakovas savo el. laiškuose UAB „Ride share“ ne vieną kartą patvirtino, kad šeriai Automobilio salone jau buvo jam jį paimant, jam tai netrukdė naudoti Automobilio, todėl, ieškovės vertinimu, atsakovas pripažįsta, kad matė netvarkingą Automobilio saloną, bet apie tai nepranešė, nes to, paprasčiausiai, nesureikšmino. Be viso to, atsakovas nurodo, kad turi įrodymus, kurie patvirtintų, jog Automobilio salonas jau buvo išteptas, kai šis jį pasiėmė, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Pažymi, kad ji tikrai neturėjo ir neturi kažkokių asmeninių nusistatymų prieš atsakovą, nuskaityti 30 Eur nuo atsakovo banko sąskaitos nebuvo siekis tikslingai nubausti vartotoją. Pinigai buvo nuskaityti dėl paprasčiausios priežasties - Automobilio salonas buvo nešvarus po atsakovo, tad buvo organizuojamas ir vykdomas jo valymas. Tokia yra Sutartis, tokios yra įmonės vidinės taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti klientų norą naudoti švarias ir tvarkingas transporto priemones – ieškovės teikiami automobiliai kasdien naudojami vidutiniškai 1000 kartų per parą, vadinasi, 1000 skirtingų vartotojų su savo 1000 skirtingų požiūrių, įsivaizdavimų, švaros ir tvarkos supratimų gali kreiptis į Ieškovą ir sakyti, kad nepastebėjo, netrukdė naudotis, nesureikšmino, nepranešė. Tokiu atveju, UAB „Ride share“ verslas būtų priverstas pasitraukti, nes jos automobiliai, be viso to, kad butų greit sudėvėti, greit taptų ir nepatrauklūs vartotojams, kurie yra tvarkingi, pastabūs ir tikisi naudoti švarų automobilį. Vartotojas Atsiliepime siekia aktyviai parodyti, jog buvo auka šioje situacijoje, ir buvo neva neteisingai apkaltintas, akcentuodamas, jog vartotojas turi būti laikomas visada teisiu. Vis dėlto, vartotojų teisių apsaugos mechanizmas turėtų būti orientuotas ginti ne tokius vartotojus, kurie vadovaujasi tik savo teisėmis - vartotojų nuostatos turėtų ginti atsakingus vartotojus, kurie yra ne pasyvūs, tačiau aktyvūs ir pareigingi rinkos veikėjai. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Atsakovas pats pripažįsta, kad automobilio salonas buvo užterštas gyvūno plaukais, kai jį paėmė, tad galime daryti pagrįstą išvadą, jog Vartotojas tiesiog pažiūrėjo į situaciją neatsakingai - pro pirštus, ir dabar principingai siekia įrodyti, kad jis neva nesuprato, kaip turėjo pasielgti. Bauda buvo paskirta remiantis Sutartimi ir pinigai nuskaityti pačiu paprasčiausiu tikslu - suorganizuoti bei atlikti automobilio valymo paslaugas

Pasisakydama dėl atsakovo atsiliepime pateiktos ginčo situacijos su 2020 m. gegužės 11 d. situacija (dėl atsakovo pranešimo apie automobilio EV2620 nešvarą), ieškovė pabrėžė, kad šių situacijų lyginti negalima, nes ginčo situacijoje atsakovas nepranešė ir nepateikė jokių nuotraukų apie pasiimamo Automobilio salono būklę, o antroje situacijoje - atvirkščiai - atsakovas, pastebėjęs galimus salono nešvarumus, iš karto informavo ieškovę bei pateikė nuotraukas - pasielgė lygiai taip pat, kaip ne kartą buvo pasielgęs praeityje kuomet pranešdavo ieškovei apie galimai nešvarų automobilio saloną, už tai ir jokių atsakomybių dėl to jam nebuvo kilę. Jeigu atsakovas pirmoje situacijoje būtų pasielgęs kaip ir antroje, nebūtų ir šios civilinės bylos, nes jis nebūtų laikomas atsakingu už palikto automobilio saloną, kad ir kaip jis atrodytų - labiau išpurvintas ar mažiau. Ginčo situacijoje Automobilio salonas buvo akivaizdžiai išteptas gyvūno plaukai, tuo tarpu 2020 m. gegužės 11 d. atsakovo pateiktose salono nuotraukose nepanašu, kad būtų užfiksuoti plaukai bent jau toks kiekis, koks matomas ginčo atveju. Antru atveju jokio kailio automobilio salone pastebėta nebuvo, tad ir vertinimas galėjo būti skirtingas. Vis dėlto, ieškovės įsitikinimu,  šiame epizode ypač svarbu paminėti, kuo skyrėsi ne nuotraukos, bet paties atsakovo elgesys - vienu atveju ieškovė buvo informuota, o kitu atveju ji nebuvo informuotas, o čia ir yra visa civilinės bylose esmė. Pabrėžė, kad Sutarties nuostata, draudžianti vežti gyvūną automobilyje ne tam skirtoje specialioje dėžėje, yra ne ieškovės sugalvota, o nustatyta Lietuvos Respublikos teisės aktų. Ieškovė siekia kiek įmanoma apriboti bent kokią galimybę žalos padarymui tiek pačiam gyvūnui, tiek automobiliui, kai gyvūnas vežamas laisvai. Gyvūno vežimas specialioje dėžėje iki minimumo sumažina galimybę auto įvykiui, kuris gali įvykti dėl gyvūno vežimo automobilyje laisvai, užtikrina gyvūno saugumą bei sumažina automobilio salono ištepimą gyvūno kailiu, seilėmis, nagų paliekamomis žymėmis ir ištepimą kitokiais gyvūno organizme vykstančiais fiziologiniais padariniais. Tokios Sutarties nuostatos tikslas - įstatymų reikalavimų išpildymas, saugaus vairavimo, gyvūno saugumo ir automobilio salono ištepimo rizikos suvaldymas. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad patikrindama atsakovo socialinių tinklų paskyras ir joje pateikiamą informaciją, kuri yra vieša, nepažeidė BDAR reikalavimų, nes tai darė teisėtu tikslu ir pagal BDAR reikalavimus, kurie aprašyti ieškovės BDAR dokumentacijoje. BDAR nustatytais terminais dar iki ieškinio pateikimo, ieškovė informavo atsakovą apie tokių duomenų rinkimą ir atliko teisėto intereso vertinimą. Nurodė, kad faktas, kam priklauso atsakovo atsiliepime nurodomas katinas, yra nereikšmingas, reikšminga tikimybė, kad katiną ieškovės Automobilyje vežė atsakovas ir nepranešimo apie netvarkingą automobilį faktas. Nors atsakovas nurodo, kad Oriental veislės katės nesišeria, nes neturi paplaukio, vis dėlto, jos šertis gali, jeigu jų nešukuosi. Ieškovės įsitikinimu, visi aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad Sutarties nuostatos yra sąžiningos, o paskirta bauda vartotojui atliko kompensacinę, o ne baudinę funkciją. Kam teoriškai priklauso katinas, kuris galimai galėjo būti vežamas Automobilyje, šioje situacijoje nėra reikšminga, nes sprendžiamas ne katino nuosavybės klausimas, bet tai, ar jis galėjo būti vežamas Automobilyje ir ar galėjo ištepti Automobilio saloną – ieškovės vertinimu, pagal pateikiamą tiek ieškovės, tiek atsakovo informaciją ir įrodymus, galima daryti išvadą, jog didelė tikimybė, kad galėjo. O jei katinas galimai ir nebuvo vežtas, vis tiek atsakovas pažeidė Sutarties 2.6 punktą., Taisyklių 5.1.2. punktą , kas jam užtraukė baudą (Taisyklių 9.6. punktas). Pažymėjo, kad atsakovo paskyra užblokuota todėl, kad jis sukėlė pagrindo tikėjimui, jog paslaugų teikimas taps apsunkintas - tiek ieškovei, tiek atsakovui, atsakovas ginčo situaciją vertina ypač asmeniškai ir siekia „kabinėtis“ prie ieškovės dėl kiekvieno parašyto žodžio – atsakydama į atsakovo 2020 m. gegužės 11 d. pranešimą ieškovė nurodė, kad jeigu tik nori, atsakovas automobilį gali išvalyti bet kurioje Vilniuje esančioje „Švaros brolių“ tunelinėje plovykloje nemokamai, tačiau atsakovas ir toliau tęsė ginčą, tad buvo padaryta išvada, kad tokiu pranešimo turiniu ir būtent tokia komunikacija atsakovas programuoja sekančias ginčo situacijas ir paslaugų teikimas atsakovui paprasčiausiai yra apsunkintas. Atsižvelgiant į tai, siekiant apriboti galimybę bet kokiam ginčui tarp šalių ateityje, ir, visų pirma, išsiaiškinti situaciją, kurioje šalys yra šiuo metu, pritaikyta proporcinga priemonė laikinai blokuoti vartotojo paskyrą. Emocijoms nurimus bei atsakovo norui bendrauti civilizuotai, kaip kad buvo iki ginčo, ieškovė maloniai tęs paslaugų teikimą atsakovui.

Triplike atsakovas pažymėjo, kad ¾ dubliko argumentų yra nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir pagrindu, todėl į juos neatsikirtinės. Nagrinėjamo ginčo esmė ir dalykas – ieškovės 2020 m. gegužės 7 d. pretenzija Nr. PR-20/05/07-2, kurios pagrindu ieškovė nuo atsakovo sąskaitos vienašališkai nuskaičiavo 30 Eur baudą, baudos nuskaičiavimą motyvuodama tuo, kad po atsakovo pasinaudojimo ieškovei priklausančiu automobiliu valst. Nr. EV3933 rasta gyvūno šerių, todėl bauda skiriama už automobilio salono ištepimą gyvūno šeriais preziumuojant, kad atsakovas pažeidė reikalavimą gyvūnus vežti tik tam specialiai pritaikytose dėžėse, užtikrinant, kad automobilis nebūtų išteptas. Atsakovas, nesutikdamas su nurodyta pretenzija, pareiškė, kad jis gyvūno neturi, gyvūno salone nevežė, ant automobilio sėdynės jokių gyvūno šerių nėra. Tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl sutarties sąlygų taikymo ir aiškinimo. Atsakovas laikosi teisinės pozicijos, kad net ir tuo atveju, jei atsakovas automobilį būtų ištepęs gyvūno šeriais, ieškovė neturėtų teisinio pagrindo nuskaičiuoti nuo jo sąskaitos 30 Eur baudą, tuo tarpu ieškovė, selektyviai atrinkdama jai patogias Automobilių nuomos sutarties sąlygas, teigia, kad gali baudą skirti už bet kokį sutarties pažeidimą. Įvertindamas labai konkrečiai ir aiškiai 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijoje Nr. PR-20/05/07-2 įvardintą baudos skyrimo pagrindą, kuris tapo šio ginčo priežastimi, atsakovas konstatuoja, kad dublike ieškovė eilinį kartą gudrauja, bandydama pakeisti, išplėsti bei ištrinti aiškias baudos skyrimo pagrindo ribas ir tokiu būdu pakeisti ginčo objektą (dalyką), nors jis iš esmės nulemtas 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijos Nr. PR-20/05/07-2 turinio, suformuluotas atsakovo Vartotojo prašyme Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir negali būti keičiamas. Dėl nurodytos priežasties jokios teisinės reikšmės šiame ginče neturi ieškovės argumentai apie tai, jog tarp šalių sudaryta sutartis yra netipinė ir negali būti vertinama kaip automobilių nuomos sutartis; jokios teisinės reikšmės neturi ieškovės argumentai apie tai, kad ieškovė gali baudą atsakovui skirti kitais pagrindais (už nepranešimą ir pan.), nes ginčas kilo ne dėl ieškovės galimybių spektro, o dėl ieškovės pretenzijoje labai aiškiai ir konkrečiai įvardinto baudos skyrimo ir vienašališko nuskaičiavimo pagrindo, todėl ieškovei kyla pareiga pagrįsti ir įrodyti egzistuojant pretenzijoje įvardytą baudos skyrimo pagrindą, o ne vardinti iš eilės visus kitus galimus baudos skyrimo; jokios teisinės reikšmės neturi ieškovės pasvarstymai apie ES prioritetinį tikslą mažinti transporto ir energijos vartojimą bei CO2 emisiją – tai ne šios bylos dalykas; jokios teisinės reikšmės neturi vertinimas, kiek gi kartų automobilio nuomos sutartis sudaroma tarp šalių ir ar galima sutartį skirstyti į bendrąją ir specialiąją dalis - ši byla yra ne apie tai. Todėl atsakovas išvardintais klausimais daugiau, nei nurodė atsiliepime, nepasisakys, nes tai nesusiję su ginčo kilimo priežastimi ir jo esme.

Atsakovas pakartotinai pabrėžė, kad jokio gyvūno Automobilio valst. Nr. EV3933 salone jis nevežė, Automobilio gyvūno šeriais neištepė, ant Automobilio sėdynės nėra ir niekuomet nebuvo gyvūno šerių, o ieškovės teiginys, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog Automobilio salone atsiradę gyvūno plaukai likę ne po jo kelionės, vertintinas kritiškai - ne atsakovas turi įrodyti, kad ant automobilio sėdynės yra ne gyvūno šeriai (plaukai), o ieškovei kyla pareiga pateikti įrodymus, kad automobilis buvo išteptas gyvūno šeriais. Ieškovės pateiktos nuotraukos šio fakto neįrodo. Teiginiai, kad nuotraukose salonas buvo akivaizdžiai išteptas gyvūno šeriais, o tas gyvūnas yra katinas, kurį atsakovas ne tam pritaikytoje dėžėje vežė Automobilio salone, vertintini kritiškai: 1) neaišku, kokiu būdu ieškovė nustato, kad nuotraukoje matomi gyvūno šeriais, o ne vilnonio megztinio pūkai, kadangi iš nuotraukos tai nėra akivaizdu; 2) neaišku, kodėl ieškovė mano, kad tai katino šeriai, nes tokius teiginius paneigia pačios ieškovės pateikti įrodymai - ant automobilio sėdynės yra ilgų (kai kurie apie 5 cm), baltos spalvos, linkusių raitytis ar garbanotis pūkų, tuo tarpu Oriental veislės katės yra trumpaplaukės, neturi poplaukio, o iš pateiktų katino nuotraukų matyti, kad katinas tikrai yra trumpaplaukis, o jo spalva ir ant automobilio sėdynės esančių pūkų spalvos nėra panašios – ieškovė neįrodė savo teiginių, todėl ieškinio reikalavimai turi būti atmesti. Byloje iš esmės ginčas kilęs dėl salono ištepimo. Atsakomybė už salono ištepimą numatyta Sutarties 4.4 punkte – padengti valymo išlaidas, o tai visiškai eliminuoja galimybę skirti baudą. Atsakovo įsitikinimu, automobilio ištepimas apskritai nėra ir negali būti traktuojamas kaip Sutarties pažeidimas. Naudojamas automobilis tepasi ir nieko čia nepadarysi - tai absoliučiai natūralus procesas, ir per kiekvieną automobilio panaudojimo etapą (ciklą) tiek jo salone, tiek išorėje atsiranda tam tikras nešvarumų kiekis. Nešvarumai kurį tai laiką kaupiasi, kol nepasiekiama ta kritinė riba, kuomet automobilio savininkas ar naudotojas kažkuriuo momentu nusprendžia, kad vis tik gal automobilį reikėtų nuplauti, nes jau per daug nešvarus. Tai nereiškia, kad jis nešvarus dėl to, kad kažkas netinkamai automobiliu naudojosi. Visiškai tikėtina, kad pūkai ant automobilio sėdynės yra ne vienkartinis sėdynės išpūkavimas, o susidarė kaupiamojo efekto dėl dažno automobilio naudojimo pasėkoje. Aplinkybę, kad automobilis po kažkiek naudojimo ciklų išsitepa ir jį reikia nuplauti bei išsiurbti jo saloną, akivaizdžiai supranta ir ieškovė. Atsakovo vertinimu, Sutartyje numatytos baudos turi ne kompensacinę, o baudinę funkciją. Teiginys, kad tokiu būdu kompensuojamos automobilio salono valymo išlaidos, yra deklaratyvus ir nepagrįstas įrodymais. Rašytiniai dokumentai, kuriais remiasi ieškovė, ieškovės atsikirtimų dėl nuostolių dydžio neįrodo. Pasisakydamas dėl paskyros blokavimo atsakovas pažymi, kad dublike ieškovė nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl blokuojama jo paskyra. Kaltinimus necivilizuotu bendravimu atsakovas kategoriškai atmeta, nes būtent ieškovė nemoka bendrauti civilizuotai – kol ginčas nebuvo perduotas spręsti teismui, atsakovas aiškiai deklaravo siekį ir norą ginčą baigti taikiai. Vietoj taikos pasiūlymo, atsakovas sulaukė ieškovės atstovės skambučio, kuri įkyriai ir atkakliai bandė įteigti mintį, kad ji mato, jog atsakovas nenori susitarti taikiai, atsakovui teko klausytis bauginimų, kokios nepaprastai didelės bylinėjimosi išlaidos atsakovo laukia bylai patekus į teismą. Sutartis nenumato teisės ir galimybės blokuoti vartotojo paskyrą nei dėl to, kad vartotojas nepatenkintas jam teikiama paslauga, nei dėl tos priežasties, kad tarp šalių kilo ginčas – ieškovė elgiasi neteisėtai, nesąžiningai, ne pagal sutarties nuostatas ir tokiu būdu atsakovui daro žalą.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė palaikė ieškinyje ir dublike išdėstytą ieškovės poziciją. Papildomai paaiškino, kad vartotojas pažeidė Sutarties 2.6 punktą, Taisyklių 5.1.2 punktą, 5.3.3 punktą, Sutarties 4.4 punktą, baudą leidžia skirti Sutarties 4.8 punktas – buvo nepranešta apie nešvarumus arba vežtas gyvūnas, alternatyvūs baudos pagrindai; kodėl pretenzijoje nurodyta 30 Eur bauda kaip mažesnė bauda, negali nurodyta; nemano, kad salono ištepimas prilyginamas interjero sugadinimui ir jo detalių, tai galėjo būti atskira darbuotojo interpretacija, tai ištepimas, kuris pašalinamas valymu; bet kokiam pažeidimui Sutartyje numatyta 30 Eur bauda; pirma buvo pateikta Pretenzija ir tada prasidėjo visas ginčas; plaukai buvo ir ant žemės, ir ant kėdžių, gali būti ir viena kėdė, negali tiksliai atsakyti; kad tai gyvūno šeriai nustatė darbuotojas, apžiūrėjęs automobilį, ši aplinkybė grindžiama pateiktais paaiškinimais ir nuotraukomis; atsakovas į VVTAT kreipėsi dėl nesąžiningų sąlygų ir dėl žalos, dėl to buvo du procesai ir yra du nutarimai.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime ir triplike išdėstytą atsakovo poziciją. Papildomai paaiškino, kad

Ieškinys atmetamas.

Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2018 m. sausio 29 d. sudarė nuotolinę automobilio nuomos ir paslaugų teikimo sutartį atsakovui naudojant mobiliąją programėlę „Spark“, kurios pagrindu atsakovas 2020 m. gegužės 6 d. 10:34 val. rezervavo automobilį VW e-up, valstybinis Nr. EV 3933, jį grąžino 2020 m. gegužės 7 d. 11:13 val. Ieškovės darbuotojas, 2020 m. gegužės 7 d. aptarnaudamas Automobilį, nustatė, jog Automobilio salonas yra užterštas gyvūno šeriais, šį vaizdą darbuotojas užfiksavo foto nuotraukomis. Tą pačią dieną 2020 m. gegužės 7 d. ieškovė nuskaitė nuo atsakovo banko sąskaitos 30 Eur bei pateikė atsakovui pretenziją Nr. PR-20/05/07-2 su paaiškinimu dėl nuskaitytos sumos. Šioje pretenzijoje ieškovė nurodė, kad po atsakovo pasinaudojimo Automobiliu Automobilyje buvo rasta gyvūno šerių. Kadangi pagal Sutarties nuostatas nuomininkas privalo užtikrinti, kad automobiliuose nebūtų rūkoma, o jei automobiliuose vežami gyvūnai, jie turi būti vežami tik tam specialiai pritaikytose dėžėse, užtikrinant, kad automobilis nebūtų išteptas, atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovei sumažintą 30 Eur baudą už išteptą saloną. Pretenzijoje ieškovė nenurodė kokio Sutarties punkto pagrindu ieškovė atsakovui taiko baudą, tačiau pažymėjo, kad ši bauda Sutartyje reglamentuota kaip bauda už sugadintą Automobilio interjerą ir/arba detales, apibrėžta 100 Eur suma plius protingų ir pagrįstų valymo ir remonto paslaugų išlaidų pilnas padengimas. Tą pačią dieną 2020 m. gegužės 7 d. atsakovas pateikė ieškovei atsakymą į pretenziją, kurioje nurodė, kad jis nesutinka su jam pritaikyta bauda, nes Automobilyje jis gyvūno nevežė, Automobilio salonas jau buvo nešvarus, kai atsakovas jį pasiėmė, prašė nurašytus pinigus grąžinti. Tarp šalių 2020 m. gegužės 8-11 d. vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu, kuriame ieškovė nurodė papildomas Sutarties nuostatas, suteikiančias teisę taikyti baudą atsakovui už gyvūnų šerių buvimą Automobilio salone, nepranešimą apie tokį Automobilio neatitikimą Automobilį pradedant naudoti, pabrėždama, kad šiuo atveju bauda atsakovui paskirta ne už nepranešimą apie Automobilio salono ištepimą, bet už jo ištepimą gyvūno šeriais, be kita ko neprašant atlyginti Automobilio salono valymo išlaidų. Grąžinti atsakovui ieškovės nurašytą 30 Eur baudą ieškovė kategoriškai nesutiko, nurodydama, kad tokio paties dydžio baudą ji turi teisę skirti iš už kitokio pobūdžio Sutarties pažeidimus ir galimybės pasinaudoti šia teise neatsisako.

2020 m. gegužės 13 d. atsakovas į ieškovę kreipėsi su pretenzija per atstovą,  prašydamas grąžinti nepagrįstai 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijos pagrindu nuo banko kortelės nuskaičiuotą 30 Eur sumą arba pateikti įrodymus, kad atsakovas, nesilaikydamas taisyklių nustatytos tvarkos, Automobilio salone vežė gyvūną, kad ant Automobilio sėdynės yra būtent gyvūno šeriai, o ne megztinio pūkai bei pateikti įrodymus, kad Automobilio salonas buvo apgadintas taip, kad buvo reikalingas profesionalus salono valymas. Pretenzija ieškovei buvo išsiųsta elektroniniu paštu 2020 m. gegužės 13 d., į ją ieškovė neatsakė, tačiau po poros valandų nuo išsiuntimo užblokavo atsakovo paskyrą, užkirsdama galimybę atsakovui naudotis automobilių nuomos paslaugomis Sutarties pagrindu. Į atsakovo 2020 m. gegužės 13 d. užklausą dėl paskyros blokavimo, ieškovė atsakė, kad prieiga prie teikiamų paslaugų ribojama dėl vykstančio ginčo iki tol, kol ginčas nesibaigs.

Atsakovas dėl ginčo kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kurios prašė įpareigoti ieškovę nedelsiant grąžinti atsakovui vienašališkai nuo banko kortelės nuskaičiuotą 30 Eur sumą, nutraukti agresyvius paslaugų teikėjo veiksmus – atnaujinti atsakovui galimybę naudotis Automobilių nuomos paslauga (atblokuoti vartotoją), įpareigoti atsakovą kompensuoti atsakovui 200 Eur atstovavimo išlaidas. 2020 m. spalio 21 d. VVTAT priėmė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad ieškovė atsakovui turi grąžinti iš jo banko kortelės sąskaitos nuskaitytus 30 Eur, atlyginti 200 Eur išlaidas už teisines paslaugas bei atblokuoti atsakovo paskyrą mobiliojoje programėlėje „Spark“, suteikiant galimybę jam toliau naudotis automobilių nuomos paslaugomis. Ieškovė, nesutikdama su VVTAT sprendimu, pateikė teismui ieškinį ginčą išnagrinėti iš esmės.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Minėto straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp šalių 2018 m. sausio 29 d. buvo sudaryta automobilio nuomos ir paslaugų sutartis, pagal kurią atsakovas savo asmeniniais tikslais iš ieškovės, vykdančios komercinę veiklą ir teikiančios transporto priemonių nuomos paslaugas, nuomojosi automobilius. Taigi, tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis. Šalys Sutartį sudarė nuotoliniu būdu, t. y. per ryšio priemones (CK 6.2288 straipsnio 1 dalis). Ginčo dėl šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu tarp šalių nekilo. Tarp šalių kilo esminis ginčas dėl to, kad ieškovė, remdamasi Sutarties nuostatomis, iš atsakovo banko sąskaitos nurašė 30 Eur baudą, o kilus ginčui dėl jos panaikinimo užblokavo atsakovo paskyrą, taip užkirsdama galimybę atsakovui nuomotis automobilius Sutartyje nustatyta tvarka. Ieškinyje ieškovė taip pat gan plačiai išdėstė argumentus dėl šalių teisinių santykių pobūdžio kvalifikavimo pagal Sutartį, su kuo atsakovas nesutinka, dėl ko reikšmės šiam ginčui teisingai išnagrinėti pasisakytina taip pat teismo sprendime.

Dėl baudos pagal Sutartį taikymo atsakovui pagrįstumo

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2020 m. liepos 7 d. nuo atsakovo banko sąskaitos nurašė 30 Eur dydžio baudą, nes atsakovas pažeidė Taisyklių 5.3.3 punktą. Atsakovas su jam paskirta bauda nesutinka, nes, atsakovo teigimu, pagrindo taikyti baudą dėl Taisyklių 5.3.3 punkto pažeidimo nebuvo. Ieškovė gi teigia, kad pagrindas taikyti atsakovui 30 Eur baudą buvo tiek dėl Taisyklių 5.3.3 punkto pažeidimo, tiek kitais Sutartyje numatytais pagrindais. Šiais klausimais, kurie sudaro nagrinėjamos civilinės bylos esmę, teismas sprendime pasisako pirmiausia.

CK 6.256 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), gali įstatymas ar sutartis (CK 6.258 straipsnio 1 dalis, 6.71 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovui nurodė taikanti būtent Sutartyje nustatytas netesybas (baudą), todėl siekiant išnagrinėti ginčą teisingai būtina įvertinti, ar tokiai ieškovei nurodomai Sutartyje numatytai baudai taikyti buvo teisinis ir faktinis pagrindas: ar Sutartimi šalys sulygo sutartinę civilinę atsakomybę netesybų forma už konkretų ieškovės nurodomą pažeidimą (CK 6.72 straipsnis), ar atsakovas padarė konkretų Sutartyje nurodytą pažeidimą, už kurį ieškovė atsakovui pritaikė nurodomas netesybas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

CK 6.156 straipsnis suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai prieštarauja įstatymams (1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Taigi, pagal šias CK nuostatas šalys gali laisvai susitarti dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų tiek, kiek jų nenustato imperatyvios teisės normos.

Ieškovės į bylą pateikta Sutartis, jos nuostatos numato, kad šalių teisinius santykius dėl automobilių nuomos ir paslaugų teikimo apibrėžia Sutarties sąlygos ir Taisyklės (Sutarties 1.4 punktas). Taisyklės yra neatskiriama Sutarties sąlygų dalis, kurioje apibrėžiama automobilio rezervacijos vykdymo tvarka, automobilio naudojimo tvarka, automobilio apžiūros sąlygos, automobilio trūkumų ir neatitikimų sąlygos bei kitos su automobilio nuoma ir paslaugomis susijusios sąlygos (Sutarties 2.3 punktas). Būtent Taisyklėse, kuriose apibrėžiama automobilio naudojimosi tvarka, kaip ir nurodo ieškovė, yra įtvirtinta sąlyga, draudžianti nuomininkams automobiliuose vežti gyvūnus ne tam pritaikytose specialiose dėžėse, siekiant užtikrinti, kad Automobilis nebūtų išteptas (Taisyklių 5.3.3 punktas). Dėl tokio nuomininkui tenkančio įsipareigojimo fakto ginčo tarp šalių nėra. Ginčas šioje byloje yra dėl to, ar šį įsipareigojimą atsakovas pažeidė ir dėl to Automobilis buvo išteptas gyvūno šeriais, ar už tokio įsipareigojimo pažeidimą Sutartyje šalys sulygo atsakomybę netesybų forma, kurią pritaikė atsakovo atžvilgiu ieškovė, nurašydama nuo atsakovo sąskaitos 2020 m. gegužės 7 d. 30 Eur baudą.

Sutartyje šalys apibrėžė įvairias taikytinas netesybas baudų forma už Sutarties pažeidimus. Tam tikras baudas šalys sulygo už konkrečių Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pažeidimus, tarp jų baudą už automobilio interjero ir/ar jo detalių sugadinimą – Sutarties priedo Nr. 1 6 punktas, kurį kaip pagrindą taikyti atsakovui sumažintą 30 Eur baudą ieškovė nurodė 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijoje. Taip pat Sutartyje šalys nustatė, kad nuomotojui pareikalavus, nuomininkas už bet kurį Sutartyje ar Taisyklėse numatyto įsipareigojimo nevykdymą ar pažeidimą įsipareigojo sumokėti nuomotojui 30 Eur baudą, jeigu baudų sąraše ar kitose Sutarties ar Taisyklių nuostatose už atitinkamą pažeidimą nenumatyta kitokia atsakomybė (Sutarties 4.8 punktas). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti tai, kad nors atsakovui pritaikyta 30 Eur bauda atitinka baudos dydį, nurodytą Sutarties 4.8 punkte, atsakovui ieškovė pritaikė ne šiame Sutarties punkte nurodytą baudą jame nurodytais pagrindais, o baudą, nurodytą Sutarties priedo Nr. 1 6 punkte. Tą ieškovė aiškiai nurodė 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijoje, pažymėdama, kad bauda skirta už automobilio interjero ir/ar jo detalių sugadinimą, o, būtent, kaip įvardijo ieškovė, buvimą Automobilio salone gyvūno šerių.  Todėl nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina įvertinti tai, ar Sutarties priedo Nr. 1 6 punkte numatytas Sutarties pažeidimas – automobilio interjero ir/ar jo detalių sugadinimas, apskritai apima tokį atveją kaip gyvūnų šerių buvimą Automobilio salone.

CK 6.193 straipsnis numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies naudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad Sutarties sąlygas parengė ieškovė, o atsakovas, kuris yra vartotojas, Sutartį su ieškove sudarė prisijungimo būdu. Sutartyje apstu sąvokų, kurios vienaip ar kitaip apibūdina Automobilio būklės neatitikimą jo normaliai būklei: Automobilio pažeidimas, Automobilio sužalojimas (sugadinimas), Automobilio išpurvinimas, Automobilio pažeidimas, Automobilio trūkumas, Automobilio neatitikimas, Automobilio ištepimas, Automobilio gedimas, Automobilio apgadinimas, Automobilio defektas, prišiukšlinimas Automobilyje, kt. Iš šių sąvokų tik kelios yra vienaip ar kitaip, pilnai ar iš dalies apibrėžtos, pavyzdžiui, Automobilio trūkumas (Taisyklių 10.2 punktas), Automobilio pažeidimas (Taisyklių 6.1.1-6.1.9 punktai), kitos sąvokos yra nurodomos, tačiau Sutartyje jos niekaip neapibrėžiamos, nekonkretizuojamos, pavyzdžiui, Automobilio neatitikimai (Taisyklių 5.1.2 punktas), Automobilio defektai (Taisyklių 9.4 punktas). Į tai teismas atsižvelgia aiškindamas šalių sudarytą Sutartį, joms priskirdamas tas reikšmes, kurios priimtiniausios, atsižvelgiant į Sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką, be kita ko, įvertindamas tai, kad nagrinėjamu atveju Sutartyje įtvirtintų sąlygų aiškinimas sietinas su atsakovui, esančiam vartotoju, nuomininku ir paslaugų gavėju nagrinėjamuose sutartiniuose teisiniuose santykius, taikytina sutartine civiline atsakomybe. Ji turi būti itin aiški ir suprantama atsakovui tiek Sutarties sudarymo metu, tiek jos vykdymo metu, o plečiamasis Sutarties aiškinimas tokiu atveju nepriimtinas.

Sutarties priedo Nr. 1 6 punkte numatyta bauda už konkretų Sutarties pažeidimą – automobilio interjero ir/ar jo detalių sugadinimą. Nors šalys šios sąvokos pažodžiui Sutartyje nesulygo, tai, ką šalys turi suprasti kaip automobilio interjero ar jo detalių sugadinimą Sutarties sudarymo ir vykdymo, matyti iš kitų Sutarties sąlygų, apibrėžiančių, kokios būklės turi būti automobilis jo grąžinimo ieškovei metu. Pagal Taisyklių 6.1 punktą nuomininkas privalo grąžinti automobilį ne blogesnės būklės negu gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Šalys vadovaujasi 2010 m. kovo 1 d. Lietuvos autoverslininkų asociacijos parengta atmintine, kuri paskelbta asociacijos interneto svetainėje, kuri laikoma neatskiriama Sutarties dalimi, bei valstybinės techninės apžiūros taisyklių nustatytais reikalavimais. Pagal šį Taisyklių punktą prie natūralaus nusidėvėjimo, be kitų pažeidimų, nėra priskiriami ir interjero sugadinimai tokie kaip pradeginti ar sutepti krėslai, sulaužytos plastmasinės priekinės panelės dalys, bagažinės dangtis, langų atidarymo rankenėlės ir pan. (Taisyklių 6.1.8 punktas) 

Aiškinant šias Sutarties sąlygas pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad interjero sugadinimais pačioje Sutartyje apibūdinami ne absoliučiai visi, o tam tikri salono pažeidimai, įvardinti kaip, pavyzdžiui, pradeginti ar sutepti krėslai. Pažymėtina, kad lietuvių kalbos žodyne www.lkz.lt žodis „sutepti“ aiškinamas „kaip sutepti tepalu ar kitu skysčiu“, panašiai aiškinamas ir žodis „ištepti“, nurodomas Taisyklių 5.3.3 punkte, siekiant paaiškinti nuomininko pareigos vežti gyvūnus tam pritaikytose dėžėse paskirtį („užtikrinant, kad automobilis nebūtų išteptas“). Tokią automobilio interjero sugadinimo sąvoką, apimančią ne bet kokį interjero sugadinimą, o jo sugadinimą, kuris nepatenka į natūralaus dėvėjimosi apibrėžimą, kurią šalys apibrėžė kaip taikytiną jų tarpusavio santykiuose, patvirtina ir Taisyklėse minima Lietuvos autoverslininkų asociacijos paskelbta atmintinė. Joje lengvas salonas supurvinimas, kuris, tiesa, atmintinėje irgi plačiau nekonkretizuojamas, priskiriamas prie natūralaus nusidėvėjimo, tuo tarpu prie natūralaus nusidėvėjimo nepriskiriamos pradegintos vietos, suplėšyti sėdynių apmušalai, grindų ar bagažinės danga, sugadinimai, susidarę dėl uždėjimo – nuėmimo papildomų techninių detalių, sunkiai pašalinamos dėmės, nemalonus kvapas, gyvūnų kailis, pelėsis, drėgmės (kas atitinka žodžius „ištepti“, „sutepti“) sukelti pažeidimai. 

Įvertinus šias Sutarties nuostatas, taip pat Sutarties priedo Nr. 1 6 punkte nurodytą šalių sulygtą sutartinę civilinę atsakomybę už Sutarties pažeidimą – interjero ir/ar jo detalių sugadinimą, - 100 Eur bauda plius protingų ir pagrįstų valymo ir remonto išlaidų pilnas padengimas, nes interjero atstatymui gali būti reikalingas profesionalus valymas, remontas bei originalios dalys, aiškinti Sutarties priedo Nr. 1 6 punktą kaip numatantį teisę taikyti netesybas už bet kokį automobilio salono pažeidimą teismas neturi jokio pagrindo.  Akivaizdu, kad Sutarties priedo Nr. 1 6 punkte apibrėžta bauda šalių yra sulygta, be kita ko, už automobilio salono pažeidimą, nepriskirtiną natūraliam nusidėvėjimui, tarp jų automobilio salone atsiradusį sunkiai pašalinamą gyvūno kailį, dėl ko reikalingas profesionalus valymas.

Ieškovė, grįsdama 30 Eur baudos atsakovui pagal Sutarties priedo Nr. 1 6 punktą pritaikymo faktinį pagrindą, tiek 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijoje, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad po atsakovo pasinaudojimo Automobiliu jame buvo rasti gyvūno šeriai, pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtina ieškovės darbuotojo padaryta fotonuotrauka, šalių susirašinėjimas, kuriame nurodoma, kad Automobilis užterštas gyvūno šeriais. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė nurodė, kad gyvūno vežimą Automobiliu ne tam pritaikytoje specialioje dėžėje liudija socialiniuose tinkluose atsakovo paskelbtos fotonuotraukos.

Vertindamas šiuos įrodymus teismas konstatuoja, kad ieškovės pateikti įrodymai apie socialiniuose tinkluose skelbtas atsakovo nuotraukas, kuriose jis vaizduojamas su katinu, nesančiu tam pritaikytoje specialioje dėžėje, keliaujantis automobiliu, nepakankami teigti, kad 2020 m. gegužės 6-7 dienomis atsakovas Automobilyje vežė katiną ir jį vežė ne tam pritaikytoje specialioje dėžėje: nuotraukos darytos ne ginčo Automobilyje, ne ginčo laikotarpiu, atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina ir tai, kad katinas, kuris pozuoja nuotraukose, nėra atsakovo augintinis (CPK 178, 185 straipsniai). Šių aplinkybių, kuriomis savo atsikirtimus grindė atsakovas, ieškovė iš esmės bylos nagrinėjimo teisme metu ir neginčijo. Tokioms aplinkybėms nustatyti nepakankami ir ieškovės paaiškinimai apie tai, jog aplinkybę, kad Automobilio salonas po atsakovo pasinaudojimo Automobiliu buvo rastas užterštas gyvūno plaukais, patvirtina ieškovo darbuotojo paaiškinimas, į bylą pateikta Automobilio fotonuotrauka. Šie ieškovės į bylą pateikti įrodymai, ką teisingai pabrėžė atsakovas, nepakankami konstatuoti aplinkybei, kad Automobilio fotonuotraukoje matomi objektai ant Automobilio priekinio keleivio sėdynės, grindų apskritai yra gyvūno šeriai (CPK 178, 185 straipsniai). Tuo labiau, kad Sutartimi šalys apibrėžė, kad nenatūraliam nusidėvėjimui priskiriamas ne tiesiog gyvūno šerių buvimas automobilio salone (būtent taip Sutarties pažeidimas buvo apibrėžtas 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijoje), o sunkiai pašalinamas gyvūno kailis automobilio salone, kam reikalingas profesionalus valymas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Automobilio fotonuotraukose matomus objektus, kuriuo ieškovė įvardija kaip gyvūno šerius, buvo sunku pašalinti iš automobilio salono, tam buvo būtinas profesionalus valymas (CPK 178 straipsnis). Tokiai išvadai padaryti nepakanka ir pačioje fotonuotraukoje esančių duomenų – pastarųjų objektų kiekio, jų intensyvumo, kt. (CPK 178, 185 straipsnis), ką iš esmės patvirtina ir pačios ieškovės pozicija, nurodyta susirašinėjant elektroniniais laiškais su atsakovu. Juose pati ieškovė gyvūno šerių buvimą Automobilio salone priskyrė ne Automobilio interjero sugadinimui, apibrėžtam Taisyklių 6.1.8 punkte, o kitiems neatitikimams, kurių sąvoka Sutartyje neapibrėžta. Todėl teismas sutinka su atsakovu, kad taikyti 30 Eur baudą 2020 m. gegužės 7 d. pretenzijoje atsakovui nurodytais pagrindais pagal Sutarties priedo Nr. 1 6 punktą ieškovė neturėjo jokio pagrindo.

Ieškovė, nesutikdama su VVTAT Nutarimu, prašo įvertinti ir tai, kad grąžinti atsakovui iš jo banko sąskaitos nurašytą 30 Eur baudą nėra pagrindo net ir tuo atveju, jeigu bauda nepagrįstai buvo paskirta pagal Sutarties priedo Nr. 1 6 punktą, nes bet kuriuo atveju atsakovas turėjo sumokėti tokio dydžio baudą ieškovei pagal Sutarties 2.6, 4.4 ir 4.8 punktus.

Pasisakydamas dėl šio ieškovės argumento teismas pažymi, kad šioje byloje teismas sprendžia ne ieškovės reikalavimą dėl 30 Eur baudos atsakovui taikymo ieškinyje nurodytu pagrindu (toks reikalavimas byloje nėra pareikštas), o sprendžia konkretų ginčą dėl to, ar ieškovė pagrįstai 2020 m. gegužės 7 d. nuo atsakovo banko sąskaitos nurašė 30 Eur baudą tuo metu ieškovės pasirinktu faktiniu pagrindu pagal Sutarties priedo Nr. 1 6 punktą. Suteikimas galimybės ieškovei prašyti teismo spręsti klausimą dėl baudos atsakovui taikymo kitu pagrindu, nei ji ieškovės buvo pritaikyta 2020 m. gegužės 7 d.,  išeitų už pareikšto ieškinio ribų – prašymo išnagrinėti atsakovo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka pareikštą reikalavimą teisme. Tačiau siekdamas visapusiško bylos nagrinėjimo ir įvertinęs tai, kad šiuo klausimu procesiniuose dokumentuose, bylos nagrinėjimo teisme metu išsamiai pasisakė abi šalys, teismas glaustai pasisako ir dėl Sutarties 2.6 punkto, taip pat Taisyklių 5.1.2, 9.3 punktų, įvertindamas šalių susirašinėjime ir bylos nagrinėjimo teisme metu itin akcentuotą ieškovės poziciją dėl to, kad net jeigu atsakovas ir nevežė pats gyvūno, kurio šerių buvo rasta Automobilyje, jis bet kuriuo atveju atsako pagal Sutartį, nes nepranešęs apie gyvūno šerių buvimą Automobilyje pradėdamas juo naudotis laikoma, kad jie atsirado Automobiliu naudojantis jam pačiam.

Taisyklių 5.1.2 punktas numato, kad nuomininkas kiekvieną kartą prieš pradėdamas naudoti automobilį, privalo apžiūrėti automobilį (tiek vidų, tiek išorę), patikrinti, ar tinkamai pripūstos automobilio padangos, ar automobilio elektros baterijos įkrovos lygis yra pakankamas nuvažiuoti 10 km ar daugiau, ar nėra išoriškai matomų automobilio ir jo įrangos pažeidimų, trūkumų ir/arba kitų neatitikimų, o tokius aptikus, iš karto, prieš pradedant naudotis automobiliu, apie tai informuoti nuomotoją. Tuo atveju, jeigu pranešimas apie automobilio, jo įrangos ir/arba dokumentų defektus, trūkumus ir/arba kitus neatitikimus nebuvo pateiktas iki automobilio faktinio naudojimo pradžios, už visus paaiškėjusius automobilio, jo įrangos ir dokumentų defektus, neatitikimus bei trūkumus yra atsakingas nuomininkas (Taisyklių 9.4 punktas). Panašios nuostatos, tačiau siauresne apimtimi yra įtvirtintos ir pačios Sutarties (ne Taisyklių) nuostatose. Sutarties 2.6 punkte nurodyta, kad prieš pradėdamas naudotis automobiliu, nuomininkas įsipareigoja automobilį apžiūrėti, ir nustatęs, kad yra akivaizdžių išoriškai matomų automobilio pažeidimų arba trūksta 2.5 punkte nurodytų automobilio priedų, turi apie tai pranešti nuomotojui taisyklėse nustatyta tvarka. Priešingu atveju laikoma, kad visi pažeidimai atsirado nuomininko automobilio naudojimo metu ir už juos atsakingas nuomininkas. Pagal Sutarties 2.5 punktą kiekviename automobilyje yra automobilio užvedimo raktas, automobilio registracijos liudijimas, techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir draudimo taisyklės, Volkswagen e-up! markės automobiliuose papildomai yra GARMIN navigacijos prietaisas, Volkswagen, Hyundai ir Nissan Leaf 40 markės automobiliuose yra antro tipo (Type 2) įkrovimo laidai.

Kaip minėta Sutartyje nėra konkrečiai apibrėžta, kas yra joje minimos automobilio pažeidimo, trūkumų ir kitų neatitikimų sąvokos, todėl šios sąvokos aiškintinos CK 6.193 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, pagal Sutartį automobilio pažeidimais yra tie jo pažeidimai, kurie bet kuriuo atveju negali būti priskirti natūraliam nusidėvėjimui, kaip ir automobilio interjero ir/ar detalių sugadinimai, be kita ko, automobilio interjero užteršimas sunkiai pašalinamu gyvūno kailiu, reikalingu profesionalaus valymo (Taisyklių 6.1 punktas), o automobilio trūkumais - tie automobilio trūkumai, kurie įtakoja eismo saugumą ar įtakos jį artimiausiu metu, taip pat tie, kurie yra netinkamos nuomotojo atliekamos automobilio techninės priežiūros pasekmė (Taisyklių 10.2 punktas). Kas yra kiti automobilio neatitikimai Sutartyje nėra apibrėžta, išskirta. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovu, kad ši sąvoka prilygintina trūkumams, įvertinus Taisyklių 10 skyriaus apibrėžimą, o ne aiškintina plečiamai, į tokį neatitikimą įtraukiant Sutartyje niekaip neapibrėžtą automobilio vidaus švarumo (užterštumo) lygį, kiek jis nepatenka į automobilio ir/ar jo detalių sugadinimą (pažeidimą) pagal Taisyklių 6.1 punktą, bei konstatuotina, kad nei pagal Taisyklių 5.1.2 punktą, nei pagal Sutarties 2.6 punktą atsakovas pareigos pranešti ieškovei apie Automobilio vidaus švarumo (nešvarumo) lygį tiek, kiek jis nepatenka į automobilio ir/ar jo detalių sugadinimą (pažeidimą) pagal Taisyklių 6.1 punktą,  neturėjo. Taigi, nesant įtvirtintos tokios nuomininko pareigos, atsakomybė už jos nevykdymą pagal Sutarties 4.8 punktą, numatantį, kad nuomotojui pareikalavus, nuomininkas už bet kurį Sutartyje ar Taisyklėse numatyto įsipareigojimo nevykdymą ar pažeidimą turi sumokėti nuomotojui 30 Eur baudą, jeigu baudų sąraše ar kitose Sutarties ar taisyklių nuostatose už atitinkamą pažeidimą nenumatyta kitokia atsakomybė, negalima. Ją taikyti, kaip minėta, 2020 m. gegužės 7 d. pretenzija atsakovui ieškovė ir nepasirinko, o baudą atsakovui pritaikė Sutarties priedo Nr. 1 6 punkto pagrindu.

Kita vertus, Sutartyje yra numatyta nuomininko pareiga, pasinaudojus automobiliu, jį grąžinti į Taisyklėse nurodytą vietą tokios būklės, kokios nuomininkas jį pasiėmė, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą (Sutarties 2.7 punktas, Taisyklių 6.1 punktas).  Kaip minėta, Sutartimi šalys yra sulygę ir tai, kad lengvas salono išpurvinimas šalių priskirtas natūraliam nusidėvėjimui. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės akcentuotą aplinkybę, kad ieškovei, teikiant automobilių nuomos paslaugas per mobiliąją programėlę Spark pagal sutartis, analogiškas atsakovo sudarytai Sutarčiai, tuo pačiu automobiliu per dieną pasinaudoja ne vienas, o dešimtys asmenų, ieškovė sukontroliuoti automobilių vidaus švaros (nešvarumo) lygio po kiekvieno pasinaudojimo automobiliu atvejo neturi galimybės, teismo vertinimu, būtų nesąžininga ir neteisinga pareigą kontroliuoti ieškovės nuomojamų automobilių vidaus švaros (nešvarumo) lygį perkelti nuomininkams (CK 6.483 straipsnio 1 dalis, 6.489 straipsnio 1 dalis, 6.493 straipsnio 1 dalis, 6.499 straipsnio 1 dalis), tuo labiau Sutartyje įtvirtinti tokias sąlygas, kurios leidžia ieškovei taikyti civilinę atsakomybę netesybų ir nuostolių forma ne asmeniui, kurio veiksmais buvo padaryta žala automobiliui ir/ar ieškovei, o nuomininkui, kuris pradedamas nuomoti automobilį tiesiog nepranešė ieškovei apie automobiliui iki jo naudojimo pradžios trečiųjų asmenų padarytą žalą (CK 6.500 straipsnis, 6.248 straipsnio 1, 2 dalys, 6.253 straipsnio 1, 4 dalys).

CK 6.252 straipsnio 2 dalis numato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (1 dalis). Tik įstatymas gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė). Pagal CK 6.248 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (1 dalis). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Atitinkamai CK 6.253 straipsnis numato atvejus, kada civilinė atsakomybė netaikoma, į kuriuos patenka taip pat trečiojo asmens veikla (tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai, dėl kurių atsirado nuostolių), nukentėjusio asmens veiksmai (veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai, tai gali būti ir nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos arba rizikos prisiėmimas).

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad kai teismas sutarties sąlygą pripažįsta nesąžininga, ji negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, kas yra nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.2284 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Nesąžiningų sutarties sąlygų esmė – tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui, nesąžiningomis pripažintos vartojimo sutarties sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo, yra niekinės ir negali sukelti vartotojui nepalankių padarinių.

Teismo vertinimu, Sutarties 2.6 punkto, Taisyklių 9.4 punkto nuostatos tiek, kiek jose numatyta nuomininko civilinė atsakomybė ir už tuos Automobilio pažeidimus, defektus, trūkumus ir neatitikimus, kurie jau buvo iki Automobilio faktinio naudojimosi pradžios, vien dėl to, kad nuomininkas apie juos nepranešė nuomotojui, yra akivaizdžiai prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis, 6.252 straipsnio 2 dalis, 6.246 straipsnio 1, 2 dalys, 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.253 straipsnio 1, 4, 5 dalys), nesąžininga nuomininko atžvilgiu (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3, 4, 5, 8, 9 dalys), nes įtvirtina nuomininko civilinę atsakomybę už trečiųjų asmenų veikla ir/ar pačios ieškovės veiksmais (prisiimta rizika nekontroliuoti kokios būklės automobilius ji perduoda nuomininkams, o šie grąžina, jais pasinaudoję), o ne nuomininko kaltais veiksmais ieškovei kilusią žalą, be to, iškreipia šalių teisių ir pareigų nuomos teisiniuose santykiuose pusiausvyrą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis, 6.499 straipsnio 1 dalis). Remdamasi šiomis Sutarties nuostatomis, ieškovė nepagrįstai savo poziciją grindžia tuo, kad net tuo atveju, jeigu Automobilyje atsakovas gyvūno, pažeisdamas Sutartyje nustatytą tvarką, ir nevežė, o Automobilyje gyvūno šeriai atsirado iki jam pradedant faktiškai naudotis Automobiliu, pripažintina, kad Automobilio gyvūno šeriai atsirado Automobiliu naudojantis jam 2021 m. gegužės 6-7 dienomis vien dėl to, kad pradėdamas naudotis Automobiliu jis apie gyvūno šerių buvimą Automobilyje nepranešė ieškovei.

Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė akcentavo ir tai, kad Sutarties 4.4 punktu šalys sulygo, kad jeigu naudojant automobilį jis išpurvinamas daugiau nei įprastai eksploatuojant (tiek viduje, tiek išorėje), nuomininkas privalo atlyginti automobilio plovimo, salono valymo išlaidas. Viena vertus, kaip minėta, nuomininko civilinė atsakomybė, tame tarpe tiek, kiek ji susijusi su automobilio vidaus švaros lygio užtikrinimu jo naudojimo ir/ar grąžinimo metu, teismo vertinimu, bet kuriuo turi būti siejama tik su konkrečiais nuomininko neteisėtais veiksmais – nevykdymu pareigos naudoti automobilį tvarkingai automobilio naudojimo laikotarpiu, nes pagal Taisykles nuomininkas įsipareigojo naudoti automobilį taip, kaip tai darytų rūpestingas automobilio savininkas ar kitas apdairus ir atidus asmuo (Sutarties 3.1 punktas, Taisyklių 1.2 punktas, CK 6.493 straipsnio 1 dalis), jo grąžinimu blogesnės būklės, nei jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą (Sutarties 2.7 punktas, Taisyklių 6.1 punktas, CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Todėl įvertinus įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisykles ginčuose dėl žalos atlyginimo, būtų neleistina ieškovę kaip nuomotoją atleisti nuo pareigos įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas nuomininko atsakomybei kilti. Tokios išvados niekaip negali įtakoti ieškovės akcentuota aplinkybė, kad jos teikiamos paslaugos yra specifinės. Teismas sutinka, kad dalijimosi automobiliais paslauga yra specifinė, tačiau tai nesudaro pagrindo tarp šalių susiklosčiusiams teisiniams santykiams netaikyti CK normų, reglamentuojančių nuomos teisinius santykius. Kita vertus, šioje civilinėje byloje pastaroji Sutarties nuostata iš esmės yra neaktuali, nes ji įtvirtina ne šalių susitarimą dėl netesybų, o ieškovės teisę į nuostolių atlyginimą. Kaip minėta, 2020 m. gegužės 7 d. ieškovė pasinaudojo ne teise į nuostolių atlyginimą, o nurodė taikanti Sutarties priedo Nr. 1 6 punkte sulygtas netesybas (baudą). Todėl plačiau šiuo klausimu teismas nepasisako.

Dėl paskyros blokavimo

Byloje nustatyta, kad 2020 m. gegužės 13 d. atsakovui pareiškus pretenziją ieškovei, buvo užblokuota jo paskyra programėlėje Spark ir atsakovas neteko galimybės naudotis automobilių nuomos paslaugomis. Byloje nėra duomenų, kad Sutartis su atsakovu būtų nutraukta. To neginčija ir byloje dalyvaujantys asmenys. Ieškovė taip pat neneigia fakto, kad atsakovo paskyra programėlėje Spark buvo užblokuota, taip laikinai apribojant jo prieigą prie paskyros. Ieškovė teigia, kad teisę blokuoti atsakovo paskyrą ieškovei suteikė Sutarties nuostatos, nes atsakovui 2020 m. gegužės 13 d. pateikus pretenziją ieškovei, kuria buvo reikalaujama grąžinti nuskaitytus 30 Eur, nurodant, kad priešingu atveju ginčas bus keliamas teisme, buvo aišku, kad tarp šalių kilo ginčas, kurio joms nepavyko išspręsti apibusiu derybų keliu.

CK 6.38 straipsnis numato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę arba vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). CK 6.58 straipsnis, reglamentuojantis teisę sustabdyti prievolės vykdymą, numato, kad jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei įvykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminus jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešant kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius (1 dalis). Teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai (7 dalis). Sutarties 5.7 punktu šalys sulygo, kad nuomininkui nesumokėtus bet kokių sumų pagal sutartį, neatsiskaičius ar negrąžinus automobilio į sutartyje ar taisyklėse numatytą vietą ar esant kitų sutarties ar Taisyklių pažeidimų, nuomotojas turi teisę blokuoti nuomininko prieigą prie mobiliosios programos ir/arba blokuoti naudojimąsi automobiliu (užblokuoti automobilio užvedimą) iki tol, kol bus ištaisyti visi nuomininko pažeidimai.

Byloje nėra duomenų buvus Sutarties 5.7 punkte nurodytus pagrindus blokuoti atsakovo paskyrą mobiliojoje programėlėje Spark ar buvus CK 6.58 straipsnyje įtvirtintus pagrindus stabdyti prievolių pagal Sutartį vykdymą. Juos buvus byloje neįrodinėja ir ieškovė (CPK 178 straipsnis). Ieškovės nurodytas pagrindas blokuoti atsakovo paskyrą programėlėje Spark – kilęs šalių ginčas dėl pritaikytos 30 Eur baudos už Sutarties pažeidimą, kartu Sutarties sąlygų aiškinimo, apskritai nenurodytas kaip pagrindas šiems veiksmams atlikti nei Sutartyje, nei įstatyme, todėl sutiktina su atsakovu, kad 2020 m. gegužės 13 d. jo paskyrą mobiliojoje programėlėje Spark, atidarytą Sutarties pagrindu, ieškovė užblokavo nesant tam pagrindo, nepagrįstai ir nesąžiningai.

Įvertinus visumą nurodytų aplinkybių, teismas nemato jokio teisinio ir faktinio pagrindo ieškovės ieškinį pripažinti pagrįstu, todėl jį atmeta, o ginčą išnagrinėja iš esmės – priteisia atsakovo naudai iš ieškovės be pagrindo nuo atsakovo banko sąskaitos nurašytą 30 Eur baudą ir įpareigoja ieškovę atblokuoti atsakovo paskyrą mobiliojoje programėlėje Spark, atidarytoje Sutarties pagrindu, taip suteikiant atsakovui galimybę ir toliau naudotis automobilių nuomos paslaugomis pagal Sutartį. Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, motyvų teismas sprendime nepasisako, nes, teismo vertinimu, jie neturi jokios esminės reikšmės kilusiam ginčui tarp ieškovės ir atsakovo teisingai išnagrinėti.

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, patyrė 2 871,61 Eur advokatės pagalbos išlaidų. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas patyrė 200 Eur advokato pagalbos išlaidų ginčą nagrinėjant ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, 3 400 Eur advokato pagalbos išlaidas už procesinių dokumentų parengimą. Šios išlaidos pagrįstos byloje surinktais įrodymais, neviršija Rekomendacijose nurodyto dydžio, todėl priteistinos iš ieškovės atsakovo naudai, nes ieškovės ieškinys atmestas kaip nepagrįstas (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teisėja

nutaria:

ieškovės UAB „Ride Share“, juridinio asmens kodas 304136890, ieškinį atsakovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atmesti ir ginčą išnagrinėti iš esmės – priteisti iš ieškovės UAB „Ride Share“, juridinio asmens kodas 304136890, atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai nepagrįstai nurašytą 30 Eur (trisdešimties Eur) baudą ir įpareigoti ieškovę UAB „Ride Share“, juridinio asmens kodas 304136890, atblokuoti atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), paskyrą mobiliojoje programėlėje Spark, suteikiant galimybę jam ir toliau naudotis automobilių nuomos paslaugomis 2018 m. sausio 29 d. automobilio nuomos ir paslaugų sutarties pagrindu.

Pripažinti 2018 m. sausio 29 d. ieškovės UAB „Ride Share“, juridinio asmens kodas 304136890, ir atsakovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), sudarytos automobilio nuomos ir paslaugų sutarties 2.6 punkto, Taisyklių 9.4 punkto nuostatas tiek, kiek jose numatyta nuomininko civilinė atsakomybė ir už tuos automobilio pažeidimus, defektus, trūkumus ir neatitikimus, kurie jau buvo iki automobilio faktinio naudojimosi pradžios, vien dėl to, kad nuomininkas apie juos nepranešė nuomotojui, prieštaraujančiomis imperatyvioms teisės normoms, nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento.

Priteisti iš ieškovės UAB „Ride Share“, juridinio asmens kodas 304136890, atsakovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 600 Eur  (tris tūkstančius šešis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų. 

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir