Civilinė byla Nr. e2A-449-567/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01209-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.1.5.1.2.7; 2.1.5.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.1; 2.6.10.5.2; 3.2.3.5; 3.2.3.10; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Gintaro Pečiulio ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. P., J. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „DIFORSAS“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo ir 2024 m. birželio 12 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. P., J. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „DIFORSAS“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Swedbank“ ir akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – antstolė Nijolė Jutkienė, uždaroji akcinė bendrovė „Verslavita“, K. V. ir M. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai D. P., J. P. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „DIFORSAS“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė: 

1.1.                      priteisti solidariai iš atsakovių akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“ (toliau – ir bankas) ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškovams D. P. ir J. P. po 16 951,33 Eur turtinės žalos atlyginimą (iš viso 33 902,67 Eur) bei po 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (iš viso 80 000 Eur) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2.                      priteisti solidariai iš atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškovei UAB „DIFORSAS“ 291 400,64 Eur nuostolių atlyginimą (85 552,97 Eur tiesioginių nuostolių ir 205 847,67 Eur negauto pelno) bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovai nurodė, kad jie pastatė ūkininko J. P. sodybą (duomenys neskelbtini), kurioje apsigyveno. Su ūkininku J. P. 2004 m. lapkričio 30 d. UAB „DIFORSAS“ sudarė nuomos sutartį Nr. 2004-N-1, kuria ūkininkas J. P. (nuomotojas) perdavė UAB „DIFORSAS“ (nuomininkei) 8 metų laikotarpiui nuomos teise valdyti ir naudotis už užmokestį 305,63 kv. m. ploto patalpas, esančias tuo metu statomos ir veikiančios kaimo turizmo sodybos „Dvaro“ dalies, skirtos kavinei-restoranui įrengti, esančios (duomenys neskelbtini). Nuo šios datos UAB „DIFORSAS“ valdė ir naudojosi ūkininko J. P. išnuomotu turtu. 2013 m. lapkričio 25 d. UAB „DIFORSAS“ su ūkininku J. P. sudarė veiklos panaudos sutartį, kuria UAB „DIFORSAS“, be kita ko, įgijo panaudos teisę naudotis kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu. Ši sutartis 2016 m. vasario 1 d. sutartimi buvo pratęsta iki 2018 m. gruodžio 1 d., o vėliau – iki 2023 m. gruodžio 1 d. Vykdydama sutartimi numatytus įsipareigojimus, UAB „DIFORSAS“ nuo 2004 m. visiškai valdo ir naudojasi ūkininko J. P. sodyboje (duomenys neskelbtini) esančiu turtu, vykdo visuomeninių paslaugų, turizmo paslaugų teikimą, moka visus mokesčius, taip pat atsiskaitymus su AB „Energijos skirstymo operatorius“ už tiekiamą elektros energiją. 

3.       Ieškovas J. P. 2007 m. gegužės 5 d. sudarė su AB „Swedbank“ kreditavimo sutartį Nr. 07-043159-Zu (toliau – ir kredito sutartis), pagal kurią bankas suteikė J. P. 4 235 000 Lt kreditą, atitinkantį 1 226 540,70 Eur. Ūkininko J. P. įsipareigojimų pagal kredito sutartį (su visais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), įkeistu nekilnojamuoju turtu, nuosavybės teise priklausančiu J. P., D. P., M. V. ir K. V.. 2007 m. gegužės 22 d. buvo sudarytas ir Hipotekos registre įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris, kuriuo bankui buvo įkeistas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis kredito gavėjui J. P., D. P., K. V. ir M. V. priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). 

4.       2012 m. lapkričio 1 d. ūkininkas J. P. su AB LESTO (šiuo metu AB „Energijos skirstymo operatorius“) sudarė elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartį Nr. 450551-51244/120024, pagal kurią AB „Energijos skirstymo operatorius“ į sodybą tiekė elektros energiją. UAB „DIFORSAS“ naudojosi elektros energija ūkinėje komercinėje veikloje ir už ją mokėjo atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ pagal pateiktas sąskaitas už J. P..

5.       Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. 2552V/2011 nutarė išieškoti iš J. P. 916 576,46 Eur skolą bankui, sutartines palūkanas, procesines (įstatymines) palūkanas ir žyminį mokestį bei priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2S-1085-611/2012).

6.       Antstolė Nijolė Jutkienė vykdomojoje byloje Nr. 0092/12/00784 vykdo priverstinį išieškojimą iš J. P. banko naudai. Antstolė Nijolė Jutkienė 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0092/12/00784 (toliau – ir turto perdavimo išieškotojui aktas) perdavė išieškotojui nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-kumetyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-dvarą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-sargo namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitus statinius (inžinerinius) – lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); inžinerinius tinklus – nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dujotiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lietaus nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau bendrai – ir turtas, objektas).

7.       Sodyboje, kaip matyti iš 2017 m. lapkričio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų duomenų, be bankui pagal antstolės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akte Nr. 0092/12/00784 nurodytų ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, kaip banko nuosavybė, statinių, yra ir kiti statiniai, priklausantys J. P., kuriuos pagal minėtas sutartis valdo UAB „DIFORSAS“. Tai universali lauko aikštyno danga su lauko teniso, tinklinio, futbolo ir krepšinio linijomis, universalus lauko teniso / tinklinio komplektas, stacionarios krepšinio konstrukcijos, mini futbolo vartai, žiūrovų suoliukai, skiriamojo aikštyno tinklas, asfalto danga, ūkinis pastatas, elektros pastotė ir visi inžineriniai elektros tinklai, žemės sklype įrengti kiti inžineriniai tinklai, asfalto danga. Šie statiniai pastatyti dar iki sutarties su banku dėl paskolos suteikimo ir hipotekos sutarties sudarymo. Šių statinių nevertino UAB „Verslavita“, atlikusi turto įvertinimą, ir į šias aplinkybes neatsižvelgė nei UAB „Verslavita“ turto vertinimo metu, nei bankas, įgijęs dalį sodyboje esančių statinių ir ėmęsis įgyvendinti turto valdymo teises, taip pat ir tariamas teises disponuoti jam nepriklausančiu minėtu turtu. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad bankas po turto perdavimo nebuvo inžinerinių tinklų – elektros tinklų savininkas. Jam nepriklausė ir elektros pastotė. Šis nekilnojamasis turtas bankui nebuvo įkeistas, jis nėra nurodytas hipotekos lakšte Nr. (duomenys neskelbtini). Kilnojamojo turto – inžinerinių tinklų – elektros tinklų savininkas yra ūkininkas J. P., o jų valdytoja – UAB „DIFORSAS“, kuri pagal minėtas sutartis turi teisę jais naudotis ir yra atsakinga už minėtų objektų priežiūrą.

8.       2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu bankas pareikalavo ieškovus D. P. ir J. P. atlaisvinti minėtą turtą ir 2016 m. rugsėjo 30 d. išsikelti iš turto ir perduoti jo valdymą bankui. J. P. 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiu antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784. Minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas, 2016 m. spalio 4 d. išnagrinėjęs J. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš dalies patenkino prašymą – uždraudė bankui perleisti ginčo turtą.

9.       Banko prašymu sutartis dėl elektros energijos tiekimo su ieškovais D. P. ir J. P. buvo nutraukta, nuo 2016 m. lapkričio 16 d. vienašališku AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ sprendimu buvo nutraukta ir elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis Nr. 450551-51244/120024.

10.       Ieškovė D. P. 2017 m. vasario 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams antstolei Nijolei Jutkienei, AB „Swedbank“ ir valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui, kuriuo prašė atsakovės VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atlikto ginčo žemės sklypo ir ginčo statinių hipotekos atsakovės AB „Swedbank“ (kredito davėjos pagal kredito sutartį) naudai registravimą (2007 m. gegužės 31 d. pranešimo Nr. 15120070000447) pripažinti negaliojančiu; panaikinti antstolės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784. Pagal ieškovės prašymą Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo AB „Energijos skirstymo operatorių“ įjungti elektros energijos tiekimą (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šią teismo nutartį Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs banko skundą, 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi panaikino. Šioje byloje bankas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė D. P. ir J. P. iškeldinti iš bankui antstolės aktu perduoto turto.

11.       Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 3011-4351 informavo J. P., kad savininko prašymu objektui, esančiam (duomenys neskelbtini) (objekto Nr. 18001424, elektros apskaitos prietaiso Nr. 288254), 2017 m. rugsėjo 14 d. bus nutrauktas elektros energijos tiekimas bei nutraukė elektros energijos tiekimą. UAB „DIFORSAS“ 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškus prevencinį ieškinį, AB „Energijos skirstymo operatorius“ tą pačią dieną nutraukė elektros energijos tiekimą į visus sodybos (duomenys neskelbtini) objektus. 

12.       Faktiškai nuo 2016 m. lapkričio 16 d. vienašališku AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ sprendimu buvo nutraukta ir elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis Nr. 450551-51244/120024, AB „Energijos skirstymo operatorius“ sutinkant bankui, kuris faktiškai nesirūpino jam nuosavybės teise priklausančio pas ieškovus esančio turto saugumu, esant ginčui dėl šio turto įgijimo teisėtumo, išmontavo J. P. lėšomis nupirktą ir pastatytą elektros pastotę (transformatorinę) ir iškėlė ją į kitą vietovę. 

13.       J. P. 2017 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties Nr. 450551-51244/120024 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. 2018 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1979-960/2018, nusprendė ieškovo J. P. ieškinį tenkinti visiškai – pripažino 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Šiuo teismo sprendimu buvo atmestas UAB „DIFORSAS“ prevencinis ieškinys, kuriuo bendrovė prašė uždrausti AB „Energijos skirstymo operatoriui“ atlikti veiksmus, galinčius padaryti žalą. 2019 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs banko apeliacinį skundą ir atsakovės AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-1099-603/2019). Taigi, teismo sprendimu, kuris turi prejudicinę galią, buvo patvirtintas banko ir AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ veiklos neteisėtumas. Banko reikalavimu atjungus elektros energijos tiekimą į visus sodybos (duomenys neskelbtini) pastatus ne tik sutriko UAB „DIFORSAS“ vykdoma ūkinė komercinė veikla, bet ir buvo gadinamas turtas – neveikiant elektrai, neveikė šildymo, vėdinimo, signalinės apsaugos, nuotekų valymo, telekomunikacijos sistemos.

14.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020 nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo J. P. ieškinys atsakovėms antstolei Nijolei Jutkienei ir AB „Swedbank“ dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Teismas nutarė taikyti restituciją – grąžinti ieškovams J. P. ir D. P., taip pat tretiesiems asmenims K. V. ir M. V., iki antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto įregistravimo buvusias nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 688 000 Eur padidinti antstolės Nijolės Jutkienės vykdomojoje byloje Nr. 0092/12/00784 iš ieškovo J. P. išieškomą skolą. 

15.       Dėl minėtų aplinkybių, t. y. turto, esančio kaimo turizmo sodyboje (duomenys neskelbtini), kuriuo pagal panaudos sutartį naudojosi UAB „DIFORSAS“, nuo 2016 m. liepos 19 d. pagal antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. surašytą turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 perėmimo banko nuosavybėn, pastarojo neteisėto reikalavimo pagrindu AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ sprendimu nuo 2016 m. lapkričio 16 d. vienašališkai nutraukus elektros energijos tiekimo sutartį ir elektros tiekimą iki 2019 m. spalio 30 d., neveikiant elektrai J. P. ir D. P., gyvenantys šioje sodyboje, negalėjo naudotis elektra, o UAB „DIFORSAS“ negalėjo visa apimtimi vykdyti turizmo paslaugų teikimo veiklos, dėl ko, nutrūkus elektros energijos tiekimui, buvo užlietos J. P. priklausančios patalpos padarant savininkams turtinę žalą, UAB „DIFORSAS“, negalėdama dirbti, negavo planuotų pajamų, turėjo papildomų veiklos sąnaudų, taip pat išlaidų, susijusių su elektros energijos tiekimo nutraukimu. 

16.       Per laikotarpį nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. dėl nurodytų atsakovių veiksmų, vykdydama veiklą, ieškovė UAB „DIFORSAS“ patyrė 85 552,97 Eur nuostolių, iš jų 32 813,69 Eur nuomojant generatorių, lyginant su 2015 m. turėjo 112 617,71 Eur papildomų išlaidų. Iš viso UAB „DIFORSAS“ nuostoliai sudaro 85 552,97 Eur. Per minėtą 2016–2020 m. laikotarpį UAB „DIFORSAS“ negavo 205 847,67 Eur pelno, kuris 2005 m. sudarė 25 557,76 Eur. Bendras UAB „DIFORSAS“ patirtų nuostolių dydis yra 291 400,64 Eur.

17.       Atsakovei AB „Energijos skirstymo operatoriui“ po sutarties nutraukimo 2017 m. birželio 12 d. paėmus transformatorinę ir jos iki šiol negrąžinus J. P. ir D. P., padaryta 12 719,20 Eur (43 916,88 Lt) turtinė žala. Iš viso D. P. ir J. P. padaryta 33 902,67 Eur turtinė žala (19 549,97 + 12 719,20 + 1 633,50), t. y. po 16 951,33 Eur kiekvienam, bei po 40 000 Eur neturtinės žalos. Iš viso 96 951,33 Eur arba po 48 475,66 Eur kiekvienam. Tik 2020 m. lapkričio 5 d. nuginčijus neteisėtą antstolės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 ir grąžinus nuosavybės teises atsirado teisinis pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo. 

18.       Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020 nusprendus pripažinti šį aktą negaliojančiu, išnyko pagrindas sutartinei atsakomybei taikyti. Banko veiksmais padaryta žala visiems atsakovams atlygintina deliktinės atsakomybės pagrindais. 2018 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pripažinus elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą neteisėtu, AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ veiksmai, kuriais buvo padaryta žala ieškovams P., susiję su dalies turto – elektros pastotės perėmimu, ir žala nustatant faktines aplinkybes, kuriais buvo įrodinėjama elektros tinklų nuosavybės teisės, neturtinė žala yra deliktinės atsakomybės taikymo pagrindas. 

19.       Nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. (iki buvo priimtas galutinis teismo sprendimas) ieškovai negalėjo tinkamai naudotis tiek gyvenamosiomis patalpomis, tiek UAB „DIFORSAS“ – vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Taigi, UAB „Verslavita“ neteisėti veiksmai sudarė pagrindą atsakovėms AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ imtis įstatymais draudžiamų veiksmų, lėmusių turtinės ir neturtinės žalos padarymą J. P. ir D. P. bei nuostolių padarymą UAB „DIFORSAS“. Bankas, neteisėtai įgijęs turtą, tapo jo valdytoju ir privalėjo turtą saugoti, juo rūpintis, o ne gadinti, bei, esant teismo draudimui disponuoti perimtu turtu, negalėjo perleisti dalies turto AB „Energijos skirstymo operatorius“. Ieškovų teigimu, tiek banko, tiek AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmai neatitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartų, t. y. esant ginčui dėl turto perdavimo AB „Swedbank“ teisėtumo, atsakovas AB „Swedbank“, nurodydamas nutraukti elektros energijos tiekimą į J. P. ir D. P. gyvenamąsias patalpas bei kitus sodybos statinius, kuriuose elektros energijos pagrindu veikia vandentiekis, šildymo, vandenvalos, apsaugos signalizacijos sistemos, o AB „Energijos skirstymo operatorius“ besąlygiškai vykdydamas banko prašymą, neatitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standarto, dėl to ieškovams buvo padaryta žala, kurią turi solidariai atlyginti bankas ir AB „Energijos skirstymo operatorius“.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

20.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nusprendė:

20.1.                      priteisti trečiajam asmeniui antstolei Nijolei Jutkienei iš ieškovų J. P., D. P. ir UAB „DIFORSAS“ lygiomis dalimis 380 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 126,66 Eur iš kiekvieno ieškovo;

20.2.                      priteisti valstybei iš ieškovų J. P., D. P. ir UAB „DIFORSAS“ lygiomis dalimis 24,33 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 8,11 Eur iš kiekvieno ieškovo.

21.       Teismas konstatavo, kad ieškovai į teismą kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d., todėl praleido ieškinio senaties terminą ir tai sudaro savarankišką pagrindą jų reikalavimą dėl užliejimu padarytos žalos atlyginimo atmesti. Teismas nurodė, kad pagal UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo aktą Nr. 17-05 (toliau – ir įvertinimo aktas) patalpų užliejimas vėliausiai galėjo įvykti 2017 m. kovo 7 d., kai J. P. užsakymu buvo apžiūrėtas užlietas turtas vertintojo ir kai ieškovai privalėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą. Taigi, dėl pažeistų teisių gynimo į teismą ieškovai galėjo kreiptis iki 2020 m. kovo 7 d. Teismas atmetė ieškovų argumentus apie tai, kad iki 2020 m. lapkričio 5 d. ieškovai, nebūdami turto savininkais, neturėjo materialiųjų teisių kreiptis į teismą dėl AB „Energijos skirstymo operatorius“ neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad nebuvimas turto savininkais neribojo ieškovų teisių į teisminę gynybą.

22.       Įvertinęs tai, kad neturtinė žala patirta iki 2019 m. spalio 30 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškovai kreipėsi, praleidę 3 metų ieškinio senaties terminą, teismas šį ieškovų reikalavimą taip pat atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino, nepasisakydamas dėl patirtos žalos dydžio. Teismas nurodė, kad, įvertinus tai, jog į teismą ieškovai kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d., teisminės gynybos dalyku galėtų būti banko neteisėti veiksmai, įvykdyti vėliausiai 2020 m. lapkričio 6 d. Teismas nustatė, kad banko veiksmai buvo atlikti iki 2019 m. spalio 31 d., nuo šios datos ieškovai nei patikslintame ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nenurodė ir neįrodinėjo neteisėtų banko veiksmų, iš kurių kildino prašomą priteisti žalą.

23.       Ieškovų vertinamus kaip neteisėtus veiksmus bankas atliko po turto perdavimo išieškotojui akto surašymo ir iki jo panaikinimo teismine tvarka. Šiuo laikotarpiu bankas pareiškė reikalavimą ieškovams išsikelti iš ginčo turto ir prašymą AB „Energijos skirstymo operatorius“ dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo, o ieškovams pareiškus ieškinį dėl turto perdavimo išieškotojui akto nuginčijimo, skundė pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, įpareigojančių nenutraukti elektros energijos tiekimo, taikymo. Atsižvelgdamas į tai, kad banko veiksmai turi būti vertinami pagal jų atlikimo metu galiojančią faktinę situaciją, teismas konstatavo, kad neturi pagrindo minėtus banko veiksmus vertinti kaip neteisėtus, nes bankas tuo metu įgyvendino savo, kaip turto savininko, teises, norėdamas perimti turto valdymą ir atsakomybę už jį. Negalėdamas naudotis ginčo turtu, bankas dėl ieškovų iškeldinimo kreipėsi į teismą. Taigi, savo teises bankas gynė teisėtu būdu ir teisėtai kreipėsi dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

24.       Aplinkybė, kad teismai AB „Energijos skirstymo operatorius“ su ieškovu J. P. sudarytos elektros energijos perdavimo paslaugų sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu, neturi įtakos banko veiksmų, siekiant sudaryti jo nuosavybei būtinos elektros energijos tiekimo sutartį, vertinimui. Skųsdamas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bankas taip pat įgyvendino savo, kaip turto savininko, materialiąsias ir, kaip bylos šalies, procesines teises, turėdamas pagrįstą ir teisėtą interesą apsaugoti turtą, kuris jam (tuo metu) priklausė nuosavybės teise, tačiau kuriuo negalėjo naudotis ir atsakyti už jame naudojamos elektros energijos saugumą. Be kita ko, tokį banko interesą apeliacinės instancijos teismas dukart pripažino teisėtu, panaikindamas pirmosios instancijos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nenustačius neteisėtų veiksmų, teismas priėjo išvadą, kad civilinės atsakomybės taikymas bankui negalimas, todėl ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo banko atžvilgiu buvo atmestas, kaip nepagrįstas. Teismas nepasisakė dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo.

25.       Bankas neprivalėjo savo veiksmų derinti su UAB „DIFORSAS“, kuri po 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto surašymo, norėdama toliau vykdyti veiklą ginčo turto patalpose, privalėjo tokio veiklos vykdymo sąlygas suderinti su nauju savininku. Kadangi tai nebuvo padaryta, ieškovės UAB „DIFORSAS“ teiginius, kad bankas neteisėtai elgėsi jos atžvilgiu, teismas atmetė kaip nepagrįstus. 

26.       Nagrinėjamu atveju pareikštų reikalavimų dalykas (žala pinigine išraiška) yra dalus, atsakoves ir ieškovus siejančių santykių prigimtis ir taikytinos atsakomybės pagrindai yra skirtingi (atitinkamai sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė), todėl teismas konstatavo, kad ieškovai nepagrįstai pareiškė reikalavimą dėl solidarios atsakomybės atsakovėms taikymo. 

27.       Ieškovą J. P., kaip ūkininką, ir atsakovę AB „Energijos skirstymo operatorius“ siejo sutartiniai elektros energijos persiuntimo paslaugų teisiniai santykiai, o už elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „DIFORSAS“ nėra 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties šalis, kurios pagrindu AB „Energijos skirstymo operatorius“ tiekė elektros energiją į ginčo turtą, todėl atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ negali kilti prievolių šios ieškovės atžvilgiu dėl elektros energijos tiekimo į turtą nutraukimo. Be to, byloje nėra įrodymų spręsti, kad rūsio patalpų užliejimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su elektros energijos tiekimo išjungimu ginčo laikotarpiu. 

28.       Įvertinęs tai, kad neturtinė žala patirta iki 2019 m. spalio 30 d., o į teismą dėl jos atlyginimo ieškovai kreipėsi, praleidę 3 metų ieškinio senaties terminą, teismas šį ieškovų reikalavimą atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino. 

29.       Ieškovės UAB „DIFORSAS“ ieškinio reikalavimus AB „Energijos skirstymo operatorius“ atžvilgiu teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes nenustatė neteisėto veikimo prielaidų – sutarties, nepasisakydamas dėl prašomos priteisti žalos dydžio ir pagrįstumo.

30.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 12 d. papildomu sprendimu nusprendė priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovų J. P. ir D. P. po 1 106,50 Eur, o iš UAB „DIFORSAS“ – 3 161 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi priėmęs ieškovų patikslintą ieškinį, teismas atidėjo iki bylos išnagrinėjimo ieškovams D. P. ir J. P. po 1 106,50 Eur, o UAB „DIFORSAS“ 3 161 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, tačiau 2024 m. gegužės 13 d. sprendime teismas nepasisakė dėl atidėto žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovų reikalavimai buvo atmesti, teismas priėjo išvadą, kad atidėtas žyminis mokestis į valstybės biudžetą priteisiamas iš ieškovų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

31.       Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių valstybei ir ieškovams advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

31.1.                      Teismas padarė proceso teisės pažeidimus, lėmusius neteisingą bylos išnagrinėjimą, nes nesuteikė ieškovės UAB „DIFORSAS“ atstovui teisės dalyvauti teisminiame procese ir įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas ieškovės teises pateikti naujus įrodymus ir jais pagrįsti savo reikalavimų pagrindą. Taip buvo pažeista ieškovės „DIFORSAS“ teisė į rungtynišką bei lygiateisišką procesą. Ieškovės atstovas advokatas G. I. negalėjo dalyvauti teismo nustatytu laiku procesuose, o jo prašymai atidėti bylos nagrinėjimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą buvo atmesti. Atsisakydamas priimti naujai į bylą įstojusio advokato kliento vardu pateiktus įrodymus, teismas nepaisė draudimo tapatinti advokatą su savo klientu ir parodė šališkumą dėl naujai pateiktų įrodymų nepriėmimo bei atsisakymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Ieškovai reikalavimus grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose buvusiais rašytiniais įrodymais, tačiau šios bylos nebuvo teismo išreikalautos ir pridėtos prie nagrinėjamos bylos, nors to prašė ieškovai. Be to, ieškovui J. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu nesuteikta teisė duoti išsamius paaiškinimus dėl ieškinio.

31.2.                      Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose. Sprendimo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio reikalavimų, nes teismas nemotyvavo, kodėl atmetė kai kuriuos ieškovų pateiktus įrodymus, nepasisakydamas dėl visų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra išsamūs, o motyvų nebuvimas lėmė sprendimo neteisėtumą, todėl byla turi būti nagrinėjama iš naujo. Netinkamai išsprendęs ginčą, teismas nepagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

31.3.                      Teismo išvada, kad ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nes po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo priėmimo į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2023 m. lapkričio 6 d., prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.117 straipsnio 1 ir 5 dalies, 1.118 straipsnio 1 dalies, 1.119 straipsnio 1 dalies, 121 straipsnio 2 dalies, CPK 73, 74 straipsnių nuostatoms. 2023 m. lapkričio 5 d. buvo ne darbo diena (sekmadienis), todėl, pareiškus ieškinį 2023 m. lapkričio 6 d., 3 metų terminas pareikšti ieškinį nebuvo praleistas. 

31.4.                      Ieškovai reiškė ieškinį atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kuri padaryta po antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0092/12/00784 surašymo sužalojant turtą, trukdant juo naudotis, darant neturtinę žalą. Nebūdami turto savininkais, po to, kai turtas nuosavybės teise buvo perleistas bankui, ieškovai neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl turto, kuris priklausė naujam savininkui, sužalojimo, nes tokias teises turi tik savininkai. Tik grąžinus nuosavybės teises, ieškovai galėjo suvokti, kad prarastų teisių buvimo laikotarpiu jiems padaryta žala turi būti atlyginta, taigi, tik tada atsirado teisinis pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo. Žala turtui padaryta atsakovių neteisėtais veiksmais, kurių neteisėtumas paaiškėjo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo priėmimo, pripažinus turto perdavimo išieškotojui akto neteisėtumą, todėl ieškinys pareikštas, nepraleidus ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) turėjo pareigą nustatyti šio termino praleidimo priežastis ir spręsti dėl galimybės šį terminą atnaujinti. 

31.5.                      Dėl 19 549,97 Eur turtinės žalos atlyginimo lygiomis dalimis ieškovams J. P. ir D. P. pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą, prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms išvadą, kad ieškovai nenurodė konkrečios užliejimo datos ir nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių sąsają tarp įvykusio užliejimo ir elektros energijos tiekimo atjungimo. Ieškovų pateiktame UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo akte Nr. 17-05 nurodyta, kad specialistas apžiūrėjo ūkininko J. P. sodybą (duomenys neskelbtini) dvaro pastatą 2017 m. kovo 7 d. jam užliejimu padarytą žalą; greta dvaro pastato yra buitiniai nuotekų valymo įrenginiai, lietaus vandens surinkimo šulinys; išvalytas vanduo (nuotekos) ir lietaus vanduo iš šulinių pašalinami, naudojant vandens siurblius, kuriems neveikiant vanduo patenka į rūsio patalpas ir gadina rūsio patalpas; apžiūros metu sodyboje yra atjungtas elektros energijos tiekimas; padarytos žalos dydis apskaičiuotas SISTELA programinės įrangos duomenų bazėje pagal 2016 m. spalio mėn. kainas ir pridėta žalos apskaičiavimo sąmata. Atsakovė, nesutikdama su įvertinimo aktu, jo neginčijo, neteikė įrodymų, paneigiančių jame nurodytas aplinkybes.

31.6.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad banko veiksmai įvyko iki 2019 m. spalio 31 d., nes 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0092/12/00784 antstolė Nijolė Jutkienė neteisėtai perdavė turtą išieškotojai AB „Swedbank“, o AB „Energijos skirstymo operatorius“ neteisėtai nutraukė elektros energijos perdavimo paslaugų sutartį ir elektros energijos tiekimą į ieškovų gyvenamąsias patalpas bei kitas jiems priklausančias patalpas iki 2019 m. lapkričio 30 d. Visą 8 metų laikotarpį ieškovai gyveno stresinėje būsenoje, pergyveno dėl gyvenimo ir darbo ateities, negalėdami apsiginti nuo atsakovių neteisėtų veiksmų, nuolat vykstant teisminiams procesams, tariamai neteisėtai gyvendami atsakovei AB „Swedbank“ priklausančiose patalpose, jautė bejėgiškumą, pažeminimą. Ieškovų patirti išgyvenimai nenutrūko 2019 m. spalio 31 d., kaip nurodė teismas, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas. Neteisėti veiksmai, kuriais buvo daroma neturtinė žala D. P. ir J. P., truko iki 2020 m. lapkričio 5 d., t. y. iki minėtas aktas teismo buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad atsakovės nevykdė pareigų laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, todėl turi atlyginti padarytą žalą. 

31.7.                      Šiuo atveju turėjo būti taikoma solidarioji atsakovių atsakomybė, kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatytas abiejų atsakovių veiksmų bendrumas, siekiant sukelti ieškovams turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atsakovės AB „Swedbank“ veiksmus vertino atsietai nuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmų, nors AB „Energijos skirstymo operatorius“ eilę kartų atsakovės AB „Swedbank“ reikalavimu nutraukė elektros energijos tiekimą į ūkininko J. P. sodybos (duomenys neskelbtini) statinius, kuriuose UAB „DIFORSAS“ vykdė ūkinę komercinę veiklą, o atsakovės AB „Swedbank“ reikalavimai buvo pareikšti, esant ginčui dėl minėto turto perdavimo bankui teisėtumo. AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmai buvo AB „Swedbank“ veiksmų rezultatas. AB „Swedbank“ gynė savo tariamas teises, nors buvo pateiktos eksperto išvados dėl turto įvertinimo nepagrįstumo, buvo ginčijamas pats turto įgijimo teisėtumo faktas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės AB „Swedbank“ veiksmai laikytini teisėtais, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. 

31.8.                      Šioje byloje ieškovė UAB „DIFORSAS“, kaip turtinę žalą nurodo savo negautas pajamas, todėl turėjo būti tiriamas priežastinis ryšys tarp AB „Swedbank“ iniciatyva netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovės nurodytų negautų pajamų, patirtos žalos. Ieškovai, įskaitant ir UAB „DIFORSAS“, turėjo teisę į nuostolių atlyginimą dėl netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir dėl to atsiradusios žalos, nes be atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmų žala nebūtų atsiradusi. 

31.9.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovių veiksmus, neatsižvelgė į nustatytas aplinkybes, kad elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties ir elektros energijos tiekimo nutraukimas bei turto perdavimas AB „Swedbank“ pagal prejudicinę galią turinčius teismų sprendimus buvo pripažinti neteisėtais. Atstačius elektros energijos tiekimą, taikius restituciją, iš esmės buvo paneigtos AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisės ir jų veiksmai turėjo būti vertinami pagal įstatymų nustatytus reikalavimus elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų kitiems žalos, tai buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu. Taigi, teismui nurodžius, kad atsakovių veiksmai yra teisėti ir neišnagrinėjus visų civilinės atsakomybės sąlygų, byla iš esmės nebuvo išnagrinėta, neatskleidus bylos esmės. Atsižvelgiant į tai, kad neigiamus padarinius ieškovei UAB „DIFORSAS“ sukėlė ne J. P., kuris neturi būti laikomas atsakingu už UAB „DIFORSAS“ patirtus nuostolius, o AB „Energijos skirstymo operatorius“. 

32.       Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 12 d. papildomą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių valstybei ir ieškovams advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

32.1.                      Kadangi visi argumentai dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas bei mokėtiną žyminį mokestį yra išdėstyti ieškovų patikslintame ieškinyje, tai pirmosios instancijos teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu atmesdamas ieškovų ieškinį privalėjo išspręsti ir žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą, kurio išsprendimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindiniu sprendimu išspręstų klausimų procesinės baigties.

32.2.                      Ieškovai iš esmės ginčija visą priimtą sprendimą pagal visus pareikštus ieškinio reikalavimus (taigi, ir reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas, žyminį mokestį). Ieškovai iš esmės skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, išskyrus reikalavimą priteisti dalį nuostolių iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ , todėl pateiktas apeliacinis skundas apima ir žyminio mokesčio priteisimo klausimą. Papildomu sprendimu teismas nesprendė savarankiškų, nuo kitų byloje pareikštų reikalavimų nepriklausomų reikalavimų, todėl išsprendus ieškovų apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, tuo pačiu spręstinas ir papildomo sprendimo teisėtumo klausimas.

33.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovė AB „Swedbank“ prašo ieškovų apeliacinių skundų netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir 2024 m. birželio 12 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

33.1.                      Visi ieškovai praleido ieškinio senatį ieškiniui pareikšti. AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros energijos tiekimą į turtą, kuris tuo metu nuosavybės teise priklausė atsakovei AB „Swedbank“, nutraukė 2017 m. rugsėjo 14 d. Elektros energijos tiekimas buvo atnaujintas 2019 m. spalio 31 d. Nuo šios datos prasidėjo ir 2022 m. spalio 31 d. pasibaigė ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį dėl žalos (įskaitant ir negautų pajamų), padarytos tariamai neteisėtais veiksmais atjungiant elektros energijos tiekimą. Apeliantai nepateikė aplinkybių, kurios leistų teismui spręsti, kad egzistuoja kokios nors objektyvios aplinkybės, leidžiančios spręsti, jog senaties terminas ilgiau nei metus laiko buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir gali būti atnaujintas. Ieškovai J. P. ir D. P. praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl neva padarytos žalos užliejus patalpas atlyginimo pareikšti, nes tą turėjo padaryti per 3 metus nuo 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo akto Nr. 17-05 surašymo, t. y. iki 2020 m. kovo 7 d.

33.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantų procesinių teisių. Apeliantei UAB „DIFORSAS“ nuo bylos iškėlimo atstovavo advokatas A. K., byloje taip pat dalyvavo UAB „DIFORSAS“ direktorė D. P. ir komercijos direktorius J. P.. Likus 1 dienai iki teismo posėdžio buvo sudaryta 2024 m. balandžio 10 d. atstovavimo sutartis su advokatu G. I., kuris teismo posėdžio dieną (2024 m. balandžio 11 d.) buvo užimtas kitoje byloje ir atitinkamai negalėjo atstovauti ieškovei nagrinėjamoje civilinėje byloje. Apeliantės UAB „DIFORSAS“ apsisprendimas likus 1 dienai iki teismo posėdžio sudaryti teisinio atstovavimo sutartį su advokatu, negalėsiančiu jai atstovauti paskirtame posėdyje, negali pateisinti posėdžio atidėjimo būtinumo ir negali būti laikomas svarbia priežastimi, dėl kurios reikėtų atidėti posėdį. Nors apeliantė UAB „DIFORSAS“ apeliaciniame skunde ir teigia, kad jai neteisėtai ir nepagrįstai nebuvo sudaryta galimybė pateikti naujus įrodymus ir (ar) paaiškinimus, tačiau naujų įrodymų ir (ar) paaiškinimų apeliaciniame skunde nenurodė. 

33.3.                      Apeliantai konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų atsakovės atžvilgiu egzistavimo, todėl prielaidomis grįstas reikalavimas pagrįstai nebuvo patenkintas. Apeliantai neįvykdė jiems keliamų įrodinėjimo pareigų ir neįrodė visų atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovai J. P. ir D. P. neįrodė, kad patyrė kokio nors dydžio turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Reikšdami reikalavimą dėl patalpų užliejimu padarytos žalos atlyginimo, apeliantai nenurodė konkrečios užliejimo datos ir nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių sąsają tarp įvykusio užliejimo ir elektros energijos tiekimo atjungimo. Byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad užliejimas įvyko dėl elektros energijos atjungimo. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių užliejimo priežastį, o iš apeliantų pateikto UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo akto Nr. 17-05 nėra aišku, kada įvyko užliejimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pakankamų įrodymų spręsti, jog turto rūsio patalpų užliejimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su elektros energijos tiekimo išjungimu ginčo laikotarpiu. Nenustačius vienos iš sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinio dalis dėl 19 549,97 Eur žalos atlyginimo lygiomis dalimis apeliantams J. P. ir D. P. pagrįstai buvo atmesta.

33.4.                      Pirmosios instancijos teisme UAB „DIFORSAS“ ne tik nepagrindė žalos dydžio apskaičiavimų, kuriais grindė ieškinio reikalavimus, bet ir nebandė to padaryti dėl akivaizdžiai matomų klaidų ir neatitikimų tarp jos pateiktų dokumentų. UAB „DIFORSAS“ nepateikė įrodymų, kad turėjo gauti, bet negavo tokio dydžio pelno, kokį prašė priteisti iš atsakovių. UAB „DIFORSAS“ neįrodė, kad ji teisėtai vykdė veiklą turte ir teisėtai vykdydama veiklą dėl atsakovių veiksmų patyrė nuostolius, negavo pelno ir (ar) turėjo papildomų išlaidų, kurios patenka į žalos sampratą. Neteisėtai vykdomos veiklos teisėti apribojimai, jeigu tokie ir buvo, negali sukelti žalos, kurią turėtų atlyginti atsakovės. Ieškovai neįrodė, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nes tokie veiksmai nebuvo atlikti. Neegzistuoja priežastinis ryšys tarp tariamai neteisėtų atsakovės veiksmų ir tariamos žalos. 

34.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

34.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu ieškovės UAB „DIFORSAS“ atstovo prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą atmetė ir tokį sprendimą išsamiai motyvavo. Ieškovės UAB „DIFORSAS“ apsisprendimas likus 1 dienai iki teismo posėdžio sudaryti teisinio atstovavimo sutartį su advokatu, negalėsiančiu jai atstovauti paskirtame teismo posėdyje, nors visos bylos nagrinėjimo metu jos interesams atstovavo kitas advokatas, negali patvirtinti teismo posėdžio atidėjimo būtinybės ir negali būti laikomas svarbia priežastimi, dėl kurios reikėtų teismo posėdį atidėti.

34.2.                      Pagal įvertinimo aktą matyti, kad užliejimas galėjo vėliausiai įvykti 2017 m. kovo 7 d., kuomet J. P. užsakymu užlietas turtas buvo apžiūrėtas vertintojo ir kuomet ieškovai privalėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą. Taigi, dėl pažeistų teisių gynimo į teismą ieškovai galėjo kreiptis iki 2020 m. kovo 7 d. Tuo tarpu dėl visų kitų ieškovų reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą patys ieškovai pripažino, kad atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ neteisėti veiksmai jų atžvilgiu nutrūko 2019 m. spalio 31 d. Ieškovo J. P. ir atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ginčas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu buvo galutinai išspręstas teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi. Po šios nutarties atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2019 m. spalio 31 d. atnaujino elektros energijos tiekimą. Kadangi ieškovas J. P. sudarė elektros energijos tiekimo sutartį su AB „Energijos skirstymo operatorius“, todėl tik jis, kaip sutarties šalis, galėjo laiku reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, kilusių nutraukus sutartį ir elektros energijos tiekimą į objektą. Ieškovai turėjo teisę paduoti ieškinį dėl nuostolių, kilusių nutraukus sutartį ir elektros energijos tiekimą, vėliausiai iki 2022 m. spalio 31 d., kadangi apie savo pažeistas teises neabejotinai sužinojo dar 2019 m. rugsėjo 26 d. Taigi, ieškinio senaties terminas vėliausiai turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2019 m. spalio 31 d., kuomet elektros energijos tiekimas į turtą buvo atnaujintas dėl įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo.

34.3.                      Apeliantai sąmoningai nutyli, kad įvertinimo akte objekto savininku buvo nurodytas ieškovas J. P.. Apeliantų pozicija yra prieštaringa, nes ieškovas J. P. laikė save objekto savininku, o, įvykus patalpų užliejimui, apie tai neinformavo tuo metu esamos objekto savininkės atsakovės AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“. Atsakovių atstovų nekvietė į patalpų apžiūrą ir iki pat patikslinto ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui pretenzijų dėl šios padarytos žalos nė vienai iš atsakovių nereiškė.

34.4.                      Byloje nėra duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad užliejimas įvyko dėl elektros energijos atjungimo, todėl teismas pagrįstai pritaikė šiam reikalavimui ieškinio senaties terminą ir sprendimu pagrįstai ieškinio dalį dėl 19 549,97 Eur žalos atlyginimo lygiomis dalimis ieškovams J. P. ir D. P. atmetė. 

34.5.                      Ieškovai pripažino, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ neteisėti veiksmai jų atžvilgiu nutrūko būtent 2019 m. spalio 31 d., todėl ieškovai J. P. ir D. P. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatoriaus“, nes tokį ieškinį galėjo pareikšti vėliausiai iki 2022 m. spalio 31 d.

34.6.                      Ieškovų teiginiai, kad dėl abiejų atsakovių veiksmų UAB „DIFORSAS“ patyrė turtinę žalą, negalėdamas vykdyti veiklos nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d., yra prieštaringi, kadangi 2019 m. spalio 31 d. atnaujinus elektros energijos tiekimą į objektą, akivaizdu, kad UAB „DIFORSAS“ galimai negalėjo vykdyti veiklos ne ilgiau kaip iki 2019 m. spalio 31 d. 

34.7.                      Ieškovė UAB „DIFORSAS“ nėra 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties šalis, todėl atitinkamai atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ negali kilti prievolių šios ieškovės atžvilgiu dėl elektros energijos tiekimo į turtą nutraukimo. Ieškovės UAB „DIFORSAS“ nurodomos aplinkybės apie tai, kad sutartinių santykių su ūkininku J. P. pagrindu būtent ieškovė UAB „DIFORSAS“ naudojosi dalimi ginčo turto ir mokėjo sąskaitas už elektros energiją, nesudaro pagrindo reikšti pretenzijas dėl elektros energijos tiekimo ginčo turtui neužtikrinimo. UAB „DIFORSAS“ pagal šią sutartį neįgijo teisių ir pareigų. Pagal panaudos sutartį sutartiniai teisiniai santykiai ir reikalavimo teisės susiklostė tarp J. P. ir UAB „DIFORSAS“.

35.       Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

35.1.                      Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą, kartu turėjo išspręsti ir ieškovams atidėto žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą klausimą, pagrindžia ir CPK 84 straipsnio reglamentavimas, pagal kurį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Neišsprendus šio klausimo 2024 m. gegužės 13 d. sprendime, jis buvo tinkamai ir nepažeidžiant proceso teisės normų, išspręstas pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu. 

35.2.                      Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo galutinis išsprendimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindiniu sprendimu išspręstų klausimų procesinės baigties, kai bus išnagrinėtas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo. Apeliantų pozicija dėl papildomo sprendimo panaikinimo yra grindžiama prieštaringais argumentais. 

36.       Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nijolė Jutkienė prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, palikti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti iš ieškovų 320 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

36.1.                      Apeliaciniame skunde nurodomi deklaratyvūs teiginiai bei atkartojami ieškinyje nurodyti motyvai nepagrindžia sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo. Apeliantai procesiniuose dokumentuose dėsto įvairias besikeičiančias pozicijas, pritaikydami jas sau naudinga linkme, iš esmės galimai siekdami sumažinti AB „Swedbank“ išieškomą skolą ir visais būdais bandydami stabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje, besitęsiančioje nuo 2012 m. 

36.2.                      Sprendime teismas išsamiai motyvavo, kodėl neatnaujino nagrinėjimo iš esmės ir kodėl nebuvo atidėtas iš anksto paskirtas teismo posėdis bei nepriimti ne laiku teikiami nauji rašytiniai įrodymai. UAB „DIFORSAS“ nuo bylos pradžios atstovavo advokatas A. K., o antrasis atstovas advokatas G. I. įstojo į procesą 1 dieną prieš iš anksto paskirtą teismo posėdį, nors pats buvo užimtas paskirtą teismo posėdžio dieną. Taigi, ieškovei UAB „DIFORSAS“ buvo tinkamai atstovaujama profesionalaus atstovo, ši ieškovė nebuvo likusi be atstovo teismo posėdžio metu ir galėjo laiku teikti įrodymus, o antrojo atstovo užimtumas kitoje byloje negali būti pagrindu atidėti iš anksto paskirtą ir suderintą (su pirmuoju atstovu taip pat) teismo posėdį. Teismas nepadarė proceso teisės pažeidimų, tuo tarpu ieškovų procesinis elgesys civilinės bylos metu nebuvo tinkamas. 

36.3.                      Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad skaičiuoja ieškinio senaties termino pradžią nuo 2020 m. lapkričio 5 d., nepagrįsdami, kodėl teismo išdėstyta motyvacija sprendime, jų manymu, yra netinkama. Atmesdamas ieškinį, teismas taip pat nurodė, kad nėra įrodyti ir civilinės atsakomybės pagrindai, tai yra pagrindinė ieškinio reikalavimų atmetimo priežastis, net jei senaties terminas ir nebūtų praleistas. Bet kuriuo atveju ieškinio senaties terminas yra neabejotinai praleistas.

36.4.                      Visą laikotarpį, net ir nuosavybės teisei perėjus AB „Swedbank“, būtent ieškovai (apeliantai) buvo ginčo turto valdytojai ir naudotojai. Būtent faktinis valdytojas ir naudotojas turi tinkamai prižiūrėti nekilnojamąjį turtą ir juo rūpintis. Nėra aišku, kodėl buvo užlietos patalpos, turto naudotojams žinant apie elektros atjungimą ir nepasirūpinus žalos išvengimu iš anksto. Pažymėtina, kad patys ieškovai nurodė, jog buvo naudojamas elektros generatorius. Akivaizdu, kad dėl užliejimo kilusios žalos yra atsakingi pastatą neatsargiai ir netinkamai naudoję naudotojai – patys ieškovai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

37.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo ir papildomo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

38.       Ieškovai neskundžia sprendimo dalies dėl transformatorinės perkėlimu padarytos 12 719,20 Eur (43 916,88 Lt) turtinės žalos atlyginimo J. P. atmetimo, todėl dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nebus pasisakoma.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

39.       J. P. ir UAB „DIFROSAS“ 2004 m. lapkričio 30 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 2004-N-1, kuria ūkininkas J. P. (nuomotojas) perdavė UAB „DIFORSAS“ (nuomininkei) 8 metų laikotarpiui nuomos teise valdyti ir naudotis už užmokestį 305,63 kv. m. ploto patalpas, esančias tuo metu statomos ir veikiančios kaimo turizmo sodybos „Dvaro“ dalies, skirtos kavinei-restoranui įrengti, esančios (duomenys neskelbtini). 2013 m. lapkričio 25 d. UAB „DIFORSAS“ su ūkininku J. P. sudarė veiklos panaudos sutartį, kuria UAB „DIFORSAS“, be kita ko, įgijo panaudos teisę naudotis kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu. Ši sutartis 2016 m. vasario 1 d. sutartimi buvo pratęsta iki 2018 m. gruodžio 1 d., o vėliau – iki 2023 m. gruodžio 1 d.

40.       Ieškovas J. P. 2007 m. gegužės 5 d. sudarė su AB „Swedbank“ kreditavimo sutartį Nr. 07-043159-Zu, pagal kurią bankas jam suteikė 4 235 000 Lt (1 226 540,70 Eur) kreditą. Ūkininko J. P. įsipareigojimų pagal kredito sutartį (su visais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), įkeistu nekilnojamuoju turtu, nuosavybės teise priklausančiu J. P., D. P., M. V. ir K. V.. 2007 m. gegužės 22 d. buvo sudarytas ir Hipotekos registre įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris, kuriuo bankui buvo įkeistas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis kredito gavėjui J. P., ieškovei D. P., K. V. ir M. V. priklausantis turtas: žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-kumetynas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-dvaras (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatas-sargo namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiti statiniai (inžineriniai) – lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); inžineriniai tinklai – nuotekų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dujotiekio tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lietaus nuotekų tinklai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini).

41.       Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. 2552V/2011 nutarė išieškoti iš J. P. 916 576,46 Eur skolą bankui, sutartines palūkanas, procesines (įstatymines) palūkanas ir žyminį mokestį bei priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2S-1085-611/2012).

42.       2012 m. lapkričio 1 d. ūkininkas J. P. su AB LESTO (šiuo metu AB „Energijos skirstymo operatorius“) sudarė elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartį Nr. 450551-51244/120024, pagal kurią AB „Energijos skirstymo operatorius“ į sodybą tiekė elektros energiją. UAB „DIFORSAS“ naudojosi elektros energija ūkinėje komercinėje veikloje ir už ją mokėjo atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ pagal pateiktas sąskaitas už J. P..

43.       Antstolė Nijolė Jutkienė 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0092/12/00784 perdavė išieškotojui bankui nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-kumetyną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-dvarą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastatą-sargo namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitus statinius (inžinerinius) – lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lieptą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); inžinerinius tinklus – nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), dujotiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lietaus nuotekų tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

44.       J. P. 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiu antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784.

45.       2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 3011-SK-734 AB „Energijos skirstymo operatorius“ pranešė ieškovams D. P. ir J. P. apie elektros energijos tiekimo nutraukimą, nes banko prašymu nuo 2016 m. lapkričio 16 d. vienašališku AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ sprendimu buvo nutraukta elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis Nr. 450551-51244/120024.

46.       J. P. 2017 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties Nr. 450551-51244/120024 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-1979-960/2018, 2018 m. spalio 2 d. sprendimu nusprendė ieškovo J. P. ieškinį tenkinti visiškai, pripažindamas 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Šiuo teismo sprendimu buvo atmestas UAB „DIFORSAS“ prevencinis ieškinys, kuriuo bendrovė prašė uždrausti AB „Energijos skirstymo operatorius“ atlikti veiksmus, galinčius padaryti žalą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs banko apeliacinį skundą ir atsakovės AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo (civilinė byla Nr. e2A-1099-603/2019), 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018 paliko nepakeistą.

47.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2-982-467/2019) nusprendė: ieškovo J. P. ieškinį atsakovėms antstolei Nijolei Jutkienei ir AB „Swedbank“ dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir ieškovės D. P. ieškinį atsakovėms AB „Swedbank“, antstolei Nijolei Jutkienei ir VĮ Registrų centrui dėl hipotekos registravimo pripažinimo negaliojančiu ir turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo atmesti, o banko priešieškinį dėl ieškovų iškeldinimo – patenkinti.

48.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-638-1120/2020 nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo J. P. ieškinys atsakovėms antstolei Nijolei Jutkienei ir AB „Swedbank“ dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Teismas nutarė taikyti restituciją – grąžinti ieškovams J. P. ir D. P., tretiesiems asmenims K. V. ir M. V. iki antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto įregistravimo buvusias nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei padidinti 688 000 Eur antstolės Nijolės Jutkienės vykdomojoje byloje Nr. 0092/12/00784 iš ieškovo J. P. išieškomą skolą.

Dėl proceso teisės normų taikymo pirmosios instancijos teisme

49.       Apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė teisės ieškovės UAB „DIFORSAS“ atstovui dalyvauti teisminiame procese ir įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas ieškovės teises pateikti naujus įrodymus ir jais pagrįsti savo reikalavimų pagrindą, jog ieškovui J. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo suteikta teisė duoti išsamius paaiškinimus dėl ieškinio. Taip pat, nors ieškovai reikalavimus grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose buvusiais rašytiniais įrodymais, tačiau teismas šių bylų neišreikalavo, nors ieškovai to prašė. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl atmetė kai kuriuos ieškovų pateiktus įrodymus, ir nepasisakė dėl visų reikalavimų.

50.       Nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 16 d. priimtas ieškovų ieškinys, visiems ieškovams nuo proceso pradžios atstovavo advokatas A. K.. 2024 m. vasario 23 d. parengiamajame teismo posėdyje, baigus pasirengimą bylos nagrinėjimui iš esmės, bylos nagrinėjimas buvo paskirtas 2024 m. balandžio 11 d. 2024 m. balandžio 10 d. teisme gautas advokato G. I. prašymas atidėti 2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdį dėl jo užimtumo baudžiamojoje byloje ir sudaryti atstovui sąlygas susipažinti su byla bei tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. 2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje teismas žodine nutartimi prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino. Pasibaigus teismo darbo valandoms, 2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje paskelbta pertrauka iki 2024 m. balandžio 17 d. 2024 m. balandžio 16 d. ir 2024 m. balandžio 17 d. buvo gautas advokato G. I. pakartotinis prašymas atidėti bylos nagrinėjimą ir prašymas priimti naujus rašytinius įrodymus. 2024 m. balandžio 17 d., tęsdamas bylos nagrinėjimą po pertraukos, teismas, išklausęs šalių nuomones ir nenustatęs svarbių priežasčių atidėti bylos nagrinėjimą, ieškovės  UAB „DIFORSAS“ atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino, taip pat atmetė prašymą priimti naujus rašytinius įrodymus.

51.       CPK 1622 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, jog neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių.

52.       Taigi, CPK 1622 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant, teismas turi teisę atidėti teismo posėdį. Šis pagrindų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, yra ar nėra teisinis pagrindas atidėti teismo posėdį. Bet kuriuo atveju tai turi būti svarbios priežastys, dėl kurių buvimo kyla kliūtis teismo posėdžiui vykti.

53.       CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas imasi CPK nustatytų priemonių, jog būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat jog įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Nurodytos CPK nuostatos reiškia, kad teismas privalo siekti bylą išnagrinėti operatyviai, o bylos nagrinėjimas atidedamas tik esant svarbioms aplinkybėms, dėl kurių byla negali būti tinkamai išnagrinėjama. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.

54.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę, jog jo byla būtų išnagrinėta per protingą terminą. Pažymėtina, kad tokią teisę turi tiek ieškovas, tiek atsakovas. Kaip minėta, pagal CPK 7 straipsnio 1 dalį teismas yra įpareigotas imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti ir siekti, jog byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, jei tai nekenkia tinkamam bylos išnagrinėjimui. Įstatymas įpareigoja teismą siekti tinkamos pusiausvyros tarp proceso operatyvumo ir būtinybės teisingai išspręsti kilusį ginčą.

55.       Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu taip pat išaiškinta, kad CPK įtvirtintas teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus dalyvaujančius byloje asmenis rūpintis proceso eiga, veikti, kad byla būtų išnagrinėta greičiau, nevilkinti proceso. Teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-701/2015).

56.       CPK 55 straipsnyje numatyta, kad juridiniai asmenys bylas gali vesti patys. Bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. CPK 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė juridiniams asmenims bylas vesti per atstovus pagal pavedimą.

57.       Nagrinėjamu atveju apeliantei UAB „DIFORSAS“ nuo bylos iškėlimo pradžios atstovavo advokatas A. K., byloje taip pat dalyvavo bendrovės direktorė D. P. ir komercijos direktorius J. P.. Atstovavimo sutartis su dar vienu advokatu G. I. buvo sudaryta tik 2024 m. balandžio 10 d., t. y. likus 1 dienai iki iš anksto suplanuoto ir paskirto teismo posėdžio dienos. Be to, sutartis sudaryta su advokatu, kuris iš anksto žinojo, kad negalės dalyvauti 2024 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje.

58.       Įvertinusi minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju neegzistavo svarbios priežastys, sudarančios pagrindą atidėti iš anksto paskirtą teismo posėdį. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad ieškovės apsisprendimas likus 1 dienai iki teismo posėdžio sudaryti teisinio atstovavimo sutartį su dar vienu advokatu, negalėsiančiu jai atstovauti paskirtame teismo posėdyje, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, negali būti laikomas svarbia priežastimi, dėl kurios reikėtų atidėti teismo posėdį. Prašymo atidėti teismo posėdį tenkinimas šiuo atveju akivaizdžiai būtų prieštaravęs proceso operatyvumo ir koncentruotumo principams.

59.       2024 m. balandžio 17 d. teismo posėdyje bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas, ieškovų atstovo advokato A. K. prašymu padaryta pertrauka pasiruošti baigiamosioms kalboms. 2024 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje advokatas G. I. baigiamosios kalbos metu pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir sudaryti galimybę jam į bylą pateikti naujus rašytinius įrodymus bei pasiruošti bylos nagrinėjimui.

60.       CPK 256 straipsnyje nustatyta, kad teismas baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, jog reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

61.       Taigi, nutartį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareiga atnaujinti procesą iš esmės jau išnagrinėtoje byloje vien dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis. Tais atvejais, kai teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, iki sprendimo priėmimo nenustato poreikio išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima ir paskelbia sprendimą nustatytu laiku.

62.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas CPK 256 straipsnyje jam suteiktą diskreciją, neturėjo poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat tokių aplinkybių nenustatė. Pastebėtina, kad ir patys ieškovai apeliaciniame skunde tokių aplinkybių konkrečiai neįvardija, apsiribodami bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais, jog nebuvo sudarytos galimybės tinkamai atstovauti ieškovei byloje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad ieškovei UAB „DIFORSAS“ nuo proceso pradžios atstovavo advokatas A. K., spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės.

63.       Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, nors prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės buvo grindžiamas poreikiu pateikti teismui naujus įrodymus, tačiau nauji įrodymai, kurie būtų reikšmingi nagrinėjimai bylai, su apeliaciniu skundu nėra pateikiami.

64.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovai savo reikalavimus grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose esančiais įrodymais, tačiau šios bylos nepagrįstai nebuvo išreikalautos ir prijungtos prie nagrinėjamos bylos. Šis deklaratyvus skundo argumentas taip pat atmestinas kaip pagrįstas. Nors teismas ir turi teisę išreikalauti kitų bylų medžiagą, tačiau toks teismo veiksmas negali būti savitikslis. Apeliantai skunde konkrečiai nenurodo, kokie būtent rašytiniai įrodymai, buvę minėtose kitų teismų bylose, buvo aktualūs ir reikšmingi nagrinėjamai bylai. Be to, apeliantai nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad jie patys savo iniciatyva negalėjo į bylą pateikti šių įrodymų, jeigu manė, jog jie yra reikšmingi nagrinėjamam ginčui.

65.       Stokoja pagrįstumo ir skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų ir yra nemotyvuotas. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad, priešingai nei tvirtina apeliantai, sprendimas atitinka visus CPK 270 straipsnio reikalavimus, t. y. jį sudaro visos būtinos sprendimo dalys, motyvuojamojoje dalyje pateiktos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimas, argumentai, įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, teisiniai argumentai ir išvados. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas). Be to, teismo sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).

66.       Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog dalyvaujantys byloje asmenys nesutinka su teismo nurodytais motyvais, neteikia pagrindo spręsti, jog skundžiamas teismo procesinis sprendimas yra nemotyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020, 25 punktas).

67.       Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepadarė apeliaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų pažeidimų, kurie būtų galėję lemti priimto sprendimo neteisėtumą.

Dėl ieškovų reikalavimo taikyti solidariąją atsakomybę atsakovėms

68.       Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju atsakovių atžvilgiu taikė dalinę, o ne solidariąją atsakomybę. Apeliantų teigimu, šiuo atveju buvo nustatytas atsakovių veiksmų bendrumas, siekiant sukelti ieškovams turtinę žalą, todėl buvo pagrindas taikyti solidariąją atsakomybę.

69.       Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007; 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

70.       Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 1 d. su ieškovu J. P., kaip su nebuitiniu vartotoju, buvo sudaryta sutartis dėl elektros energijos persiuntimo paslaugų teikimo į ginčo turtą, nuosavybės teise valdomą ieškovų J. P. ir D. P. bei trečiųjų asmenų K. V. bei M. V.. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – taisyklės) 21 punktą, kai objektas yra valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise, vienam iš bendraturčių pateikus prašymą sudaryti taisyklių 17 punkte nurodytas sutartis (tarp jų ir nebuitinių vartotojų sutartis), preziumuojama, kad šis bendraturtis turi kitų bendraturčių sutikimą veikti jų vardu ir interesais, išskyrus atvejus, kai kitas bendraturtis kreipiasi dėl sudarytos sutarties perrašymo jo vardu ar sudarytos sutarties nutraukimo ir naujos sutarties tam pačiam objektui sudarymo; tokiais atvejais bendraturtis turi pateikti likusių bendraturčių sutikimą. Taigi, abu ieškovai J. P. ir D. P. yra 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties dalyviai, nes sudarydamas šį sandorį J. P., be kita ko, veikė ir sutuoktinės vardu ir interesais, ir abu turi teisę reikšti reikalavimus, susijusius su netinkamu šios sutarties vykdymu. Ieškovės UAB „DIFORSAS“ sutartiniai teisiniai santykiai su AB „Energijos skirstymo operatorius“ nesieja, taip pat visų ieškovų ir banko nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, be kita ko, ieškovai patikslintame ieškinyje nurodė, kad reikalavimus bankui reiškia deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu.

71.       Jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė.

72.       Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis).

73.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021, 25 punktas).

74.       Kadangi nagrinėjamu atveju pareikštų reikalavimų dalykas (žala pinigine išraiška) yra dalus, ieškovus ir atsakoves siejančių teisinių santykių prigimtis ir taikytinos atsakomybės pagrindai (sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė) yra skirtingi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju solidarioji atsakovių atsakomybė negalima.

Dėl ieškovų D. ir J. P. reikalavimo atlyginti užliejimu padarytą žalą

75.       Apeliaciniame skunde ieškovai nurodė, kad banko reikalavimu AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2016 m. lapkričio 18 d. neteisėtai nutraukus 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartį ir elektros energijos tiekimą į sodybos (duomenys neskelbtini) pastatus, buvo užlietos pastato „Dvaras“ rūsio patalpos. UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo aktas Nr. 17-05 patvirtina, kad dėl užliejimo buvo padaryta 19 549,97 Eur žala, kurią ieškovai D. P. ir J. P. prašė priteisti.

76.       Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi, sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015). Nenustačius bent vienos iš įvardytų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, sutartinė civilinė atsakomybė negalima.

77.       Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

78.       Bankui kreipusis į AB „Energijos skirstymo operatorius“, su J. P. sudaryta 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartis buvo nutraukta. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018, 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu ir negaliojančiu. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Esant nurodytoms aplinkybėms, kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, egzistuoja pirmoji AB „Energijos skirstymo operatorius“ civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – neteisėti veiksmai.

79.       Priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, reglamentuojamas CK 6.247 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Toks priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 69–70 punktai; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 53 punktas; 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-381/2023, 40 punktas).

80.       Nustatyta, kad, nutraukus elektros energijos persiuntimo paslaugų sutartį, energijos tiekimas pirmą kartą buvo atjungtas 2016 m. lapkričio 22 d., vėliau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis buvo kelis kartus įjungtas, be kita ko, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones pagal apeliacinės instancijos teismo nutartis, vėl išjungtas, kol galiausiai 2019 m. spalio 31 d. įjungtas ir iki 2020 m. lapkričio 5 d. (ginčo laikotarpio pabaigos) nebuvo atjungtas. Taigi, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, nepaisant elektros energijos sutartinių santykių su J. P. nutraukimo, elektros energija ginčo turtui buvo tiekiama laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 21 d., ir nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d.

81.       Ieškovų teigimu, aplinkybes dėl patalpų apgadinimo ir prašomos priteisti turtinės žalos dydį patvirtina į bylą pateiktas UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo aktas Nr. 17-05.

82.       Įvertinęs UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo aktą Nr. 17-05 ir šalių paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog užliejimas įvyko būtent dėl elektros energijos atjungimo. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių užliejimo, dėl kurio ieškovai prašo priteisti žalą, priežastį. UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo akto 7 punkte nurodoma, kad: „Apžiūros metu sodyboje yra atjungtas stacionarus elektros energijos tiekimas, naudojamasi kilnojamuoju elektros generatoriumi. Elektros atjungimo priežastys nebuvo nagrinėtos.“ Patikslintame ieškinyje patys ieškovai nurodė, kad, atjungus elektros energijos tiekimą, jie naudojo elektros generatorius. Su apeliaciniu skundu taip pat nebuvo pateikti duomenys, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad užliejimas įvyko būtent dėl elektros energijos tiekimo į ginčo turtą atjungimo, o ne dėl to, jog patys ieškovai tinkamai neužtikrino turto apsaugos nuo galimų nuostolių atsiradimo.

83.       Be to, iš ieškovų pateikto įvertinimo akto nėra aišku, kada įvyko užliejimas. Įvertinimo akte nurodoma patalpų apžiūros data 2017 m. kovo 7 d., tuo tarpu minėto akto 7 punkte nurodoma, jog žalos dydis, nustatytas išlaidų (kaštų) metodu, skaičiuojant 2016 m. spalio mėn. vidutinėmis kainomis, nors 2016 m. spalio mėn. elektra buvo tiekiama. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu nei ieškovas J. P., nei jo atstovas negalėjo paaiškinti minėtame įvertinimo akte nurodytų prieštaringų aplinkybių. Apeliaciniame skunde šie neatitikimai taip pat nėra paaiškinami, apsiribojant tik bendro pobūdžio teiginiais, kad nėra pagrindo abejoti specialisto pateiktu įvertinimu, atliktu pagal programos SISTELA 2016 m. spalio mėn. vidutines kainas. 

84.       Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovai neįrodė, jog užliejimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su elektros energijos tiekimo išjungimu nuo 2017 m. vasario 21 d.

85.       Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ieškovai, reikšdami ieškinį dėl žalos atlyginimo, privalėjo įrodyti visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, išskyrus kaltę, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį preziumuojama. Nenustačius, kad ieškovų nurodoma žala yra neteisėtų veiksmų (2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimo ir elektros energijos tiekimo nutraukimo) rezultatas, reikalavimas dėl 19 549,97 Eur žalos atlyginimo pagrįstai buvo atmestas.

86.       Atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“, gindamasi nuo pareikšto reikalavimo priteisti žalos atlyginimą, prašė taikyti ieškinio senatį. Įvertinęs tai, kad patys ieškovai teigė, jog užliejimas įvyko 2017 m. kovo mėn., o iš įvertinimo akto spręstina, jog tai vėliausiai galėjo įvykti 2017 m. kovo 7 d., kuomet J. P. užsakymu užlietas turtas buvo apžiūrėtas vertintojo ir kuomet ieškovai privalėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, teismas nusprendė, kad dėl pažeistų teisių gynimo į teismą ieškovai galėjo kreiptis iki 2020 m. kovo 7 d. Kadangi teisminės gynybos ieškovai kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, o tai sudaro savarankišką pagrindą jų reikalavimui dėl užliejimu padarytos žalos atlyginimo atmesti.

87.       Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nėra.

88.       Pagal įstatyme įtvirtintą sampratą, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja ir teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126, 1.131 straipsniai). Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

89.       Dėl ieškinio senaties instituto esmės teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnius ar trumpesnius ieškinio senaties terminus. Nustatyti terminai ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

90.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

91.       Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022,  34 punktas).

92.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

93.       Apeliantų teigimu, jų teisių pažeidimas buvo patvirtintas tik Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu, kuriuo jiems buvo grąžintos iki antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto įregistravimo buvusios nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tik nuo to momento, kai ieškovams buvo grąžintos nuosavybės teisės į ginčo turtą, jiems atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo. Kadangi ieškinys teismui buvo pateiktas 2023 m. lapkričio 6 d. (2023 m. lapkričio 5 d. buvo sekmadienis), tai nebuvo praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas.

94.       Įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju vėliausiai galėjo prasidėti 2017 m. kovo 7 d., kai ieškovo J. P. užsakymu užlietas turtas buvo apžiūrėtas vertintojo, tinkamai įvertino reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai taikė aktualias įstatymo bei teismų praktikos nuostatas. Akivaizdu, kad, ieškovo užsakymu vertintojui apžiūrėjus užlietą turtą, ieškovai, būdami protingi, rūpestingi bei atidūs, turėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą.

95.       Ieškovų argumentas, kad iki 2020 m. lapkričio 5 d., nebūdami ginčo turto savininkai, jie neturėjo materialiųjų teisių kreiptis į teismą dėl AB „Energijos skirstymo operatorius“ neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, vertinant jį byloje nustatytų aplinkybių kontekste, stokoja pagrįstumo.

96.       Atkreiptinas dėmesys į pačių ieškovų pozicijos šiuo klausimu nenuoseklumą. Nebūdamas ginčo turto savininkas, ieškovas J. P. kreipėsi į teismą teisminės gynybos dėl elektros energijos persiuntimo paslaugų teisinių santykių nutraukimo pripažinimo neteisėtu (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-1979-960/2018), kitoje civilinėje byloje, ginčydami turto perdavimo išieškotojui aktą, tiek ieškovas J. P., tiek ieškovė D. P. reiškė reikalavimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – draudimo atjungti elektros energijos tiekimą į turtą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-982-467/2019). Toks pačių ieškovų elgesys patvirtina, kad  nebuvimas ginčo turto savininkais neribojo jų teisių į teisminę gynybą. Be to, pastebėtina, kad ir UAB „Delfa“ 2017 m. kovo 7 d. žalos dydžio įvertinimo akte Nr. 17-05 objekto savininku yra nurodomas būtent ieškovas J. P., o tuo tarpu tikroji objekto savininkė AB „Swedbank“ apie turto užliejimą net nebuvo informuota. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovas J. P. save laikė ginčo turto savininku. Taigi, viena vertus, įvykus ginčo turto užliejimui, ieškovai save traktavo kaip turto savininkus, kita vertus, kai ieškovams tai nenaudinga, jie tvirtina, kad ginčo su banku laikotarpiu nebuvo turto savininkai, todėl negalėjo kreiptis teisminės gynybos.

97.       Akivaizdu, kad būtent apeliantai buvo ginčo turto faktiniai valdytojai ir naudotojai, kadangi, net ir nuosavybės teisei perėjus AB „Swedbank“, jie turto bankui neperdavė, todėl bankas civilinėje byloje, kurioje ieškovai prašė pripažinti negaliojančiu antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784, priešieškiniu prašė ieškovus iškeldinti iš ginčo turto (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-982-467/2019). Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu šį banko priešieškinio reikalavimą tenkino – iškeldino J. P. ir D. P. su visais jiems priklausančiais daiktais iš ginčo turto. Kadangi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo nustatyta, kad yra pagrindas pripažinti turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją – grąžinti ginčo turtą (nuosavybės teisę į jį) ieškovams ir tretiesiems asmenims, AB „Swedbank“ priešieškinis dėl iškeldinimo buvo atmestas.

98.       CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas turi nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 64 punktas). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik per ieškinio senaties terminą egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

99.       Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, egzistavusių per ieškinio senaties terminą, kurios šiuo atveju ieškovams būtų kliudžiusios kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą, ir sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pastebėtina, kad tokios aplinkybės nėra nurodomos ir apeliaciniame skunde.

100.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvadą, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ priteisti žalos atlyginimą ir tai sudarė pirmosios instancijos teismui savarankišką pagrindą jų reikalavimą dėl užliejimu padarytos žalos atlyginimo atmesti. 

101.       Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nes po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo priėmimo į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2023 m. lapkričio 6 d., o ne 2023 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismas konkrečiai nurodė, kad atmeta ieškovų argumentą, jog iki 2020 m. lapkričio 5 d., nebūdami ginčo turto savininkais, ieškovai neturėjo materialiųjų teisių kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, pagrįstai konstatuodamas, kad dėl pažeistų teisių gynimo vėliausiai į teismą ieškovai galėjo kreiptis iki 2020 m. kovo 7 d. Ieškovai kreipėsi tik 2023 m. lapkričio 6 d., todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui atlyginti neturtinę žalą

102.       Ieškovai J. P. ir D. P. prašė solidariai priteisti iš banko ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad dėl ilgai trukusių teisminių procesų ir nežinomybės nuolat gyveno stresinėje būsenoje, pablogėjo jų reputacija, galėjimas efektyviai vykdyti verslą, normaliai ilsėtis ir džiaugtis gyvenimu. Teismų priimami nepagrįsti sprendimai, užkertantys kelią ieškovų normaliam gyvenimui teisminio ginčo dėl turto metu, kurių pagrindu ieškovai negalėjo naudotis jų gyvenamoje vietoje elektra, vandeniu, nuotekomis, komunikacijų tinklais, lėmė didžiulius dvasinius išgyvenimus.

103.       Atsižvelgdamas į tai, kad į teismą ieškovai kreipėsi 2023 m. lapkričio 6 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teisminės gynybos dalyku galėtų būti neteisėti veiksmai, įvykdyti vėliausiai 2020 m. lapkričio 6 d. Kadangi visi ieškovų nurodyti neteisėti veiksmai, sukėlę jų nurodytą neturtinę žalą, įvyko iki 2019 m. spalio 31 d., teismas nusprendė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio reikalavimą priteisti neturtinę žalą iš atsakovių AB „Swedbank“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino.

104.       Bylos duomenys patvirtina, kad visi, ieškovų teigimu, neteisėti banko ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmai įvyko iki 2019 m. spalio 31 d., kai buvo atnaujintas elektros energijos tiekimas į ginčo turtą, o nuo šios datos nei patikslintame ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovai nenurodė neteisėtų veiksmų. Stokoja pagrįstumo ieškovų pozicija, kad neteisėti veiksmai tęsėsi iki Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo jiems buvo grąžintos iki antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto įregistravimo buvusios nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priėmimo. Pastebėtina, kad faktinis patikslinto ieškinio pagrindas buvo tariamai neteisėti banko ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmai, atjungiant elektros energijos tiekimą į ginčo turtą. Aplinkybė, kad elektros energijos tiekimas buvo atnaujintas 2019 m. spalio 31 d. ir vėliau nebuvo nutrauktas, nėra ginčijama. Byloje nėra duomenų, kad nuo 2019 m. spalio 31 d. iki 2020 m. lapkričio 5 d. iš banko ar AB „Energijos skirstymo operatorius“ pusės būtų buvę atlikti kokie nors veiksmai, sukėlę žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) ieškovams. Apeliaciniame skunde ieškovai, apsiribodami bendro pobūdžio teiginiais apie savo patirtus išgyvenimus, taip pat nenurodė argumentų, kurie leistų situaciją vertinti priešingai nei tai padarė pirmosios instancijos teismas sprendime.

105.       Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvadą, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

106.       Tai, kad dėl atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ neteisėto elektros energijos persiuntimo paslaugų teisinių santykių nutraukimo (konstatuota Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018) ieškovai patyrė išgyvenimus ir nepatogumus, savaime nereiškia, kad ieškinio reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinti, nes  pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą, taigi, kitų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimas šiuo atveju tampa teisiškai nereikšmingas ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl atsakovės AB „Swedbank“ veiksmų

107.       Nagrinėjamu atveju reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą AB „Swedbank“ atžvilgiu buvo reiškiami deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu – AB „Swedbank“ veiksmai neatitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartų. Nenustatęs banko neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad civilinės atsakomybės taikymas banko atžvilgiu yra negalimas.

108.       Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

109.       Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis 1 dalis).

110.       Taigi, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai.

111.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2023, 31 punktas).

112.       Ieškovų teigimu, Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu pripažinus antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0092/12/00784 negaliojančiu, buvo patvirtintas visų atsakovų veiksmų neteisėtumas.

113.       Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo turinio, byloje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0092/12/00784 pripažinimo negaliojančiu, kadangi ginčo turtas perduotas išieškotojui bankui už mažesnę sumą nei reali turto rinkos vertė. Nustatęs ženklų UAB „Verslavita“ atlikto turto vertinimo ir teismo eksperto K. K. atlikto vertinimo skirtumą, Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad yra pagrindas pripažinti minėtą turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją. Taigi, teismas iš esmės nepasisakė ir nevertino banko veiksmų, kadangi tai nebuvo minėtos bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų pozicija, kad banko neteisėti veiksmai yra konstatuoti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendime.

114.       Ieškovai nurodė šiuos neteisėtus banko veiksmus, sukėlusius turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą: 1) esant ginčui dėl 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, bankas, faktiškai neperėmęs turto ir jo nevaldydamas, ėmėsi priemonių turto valdymo perėmimui neteisėtu būdu; 2) bankas pareikalavo, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ nutrauktų elektros energijos tiekimą į ginčo turtą ir skundė teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl draudimo nutraukti elektros energijos tiekimą; 3) bankas, būdamas trečiuoju asmeniu byloje dėl elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimo, aktyviai veikė siekdamas, kad būtų atmesti ieškovų reikalavimai, o tai lėmė ilgą bylos nagrinėjimo procesą ir ilgą elektros energijos netiekimą į ginčo objektus.

115.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visi išvardinti, ieškovų teigimu, neteisėti banko veiksmai buvo atlikti iki antstolės Nijolės Jutkienės 2016 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0092/12/00784 pripažinimo negaliojančiu pagal įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą. Turto perdavimas išieškotojui be varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma (CPK 700 straipsnis), kurios pagrindu išieškotojui pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių neparduotą turtą. Taigi, iki Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo priėmimo bankas buvo teisėtas ginčo turto savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad bankas visus minėtus veiksmus atliko, įgyvendindamas savo, kaip turto savininko, teises, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su apeliantais, jog šie veiksmai galėtų būti vertinami kaip neteisėti pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją.

116.       Nenustatęs neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, kadangi, nesant neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės taikymas banko atžvilgiu yra negalimas.

Dėl UAB „DIFORSAS“ teisės reikšti reikalavimus

117.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė UAB „DIFORSAS“ nebuvo šalimi 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties, pagal kurią AB „Energijos skirstymo operatorius“ tiekė elektros energiją į ginčo turtą, nusprendė, jog atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ negali kilti prievolių šios ieškovės atžvilgiu dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia teisinio pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada.

118.       Vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014).

119.       Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms. Vienas jų įtvirtintas CK 6.191 straipsnyje. Tai – sutartis trečiojo asmens naudai, kurios esmė – sutarties šalis gali nustatyti, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui ir taip jam sukurti reikalavimo teisę dėl šios prievolės vykdymo. Kaip sutarties uždarumo principo išimtis vertinamas teisių perėmimas (CK 6.190 straipsnyje 1 dalis) ir kiti įstatyme nustatyti atvejai. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015).

120.       Taigi, sutarties uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga.

121.       Taigi, tarp ieškovės UAB „DIFORSAS“ ir atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ sutartiniai elektros energijos tiekimo santykiai nebuvo susiklostę.

122.       Įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1979-960/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl 2012 m. lapkričio 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugų sutarties nutraukimo teisėtumo, konstatuota, jog ši sutartis buvo sudaryta AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir J. P., t. y. sutartiniai santykiai susiklostė tik tarp šių sutarties šalių. UAB „DIFORSAS“ pagal šią sutartį neįgijo teisių ir pareigų. Pagal panaudos sutartį sutartiniai teisiniai santykiai ir reikalavimo teisės susiklostė tarp J. P. ir UAB „DIFORSAS“. Taigi, UAB „DIFORSAS“, būdamas turto naudotoju, nelaikytinas subabonentu (CK 6.389 straipsnio 1 dalis, taisyklių 8 punktas), nes jam J. P. neperdavinėjo elektros energijos, o UAB „DIFORSAS“, naudodamasi turtu, naudojosi ir šiam turtui tiekiama elektros energija. Esant tokiems šalių sutartiniams teisiniams santykiams, reikalavimus atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ gali reikšti tik J. P., o UAB „DIFORSAS“ reikalavimus dėl elektros energijos tiekimo gali reikšti, remdamasi panaudos sutartimi J. P.. Visos šios aplinkybės pagrindžia, jog UAB „DIFORSAS“, nebūdamas minėtos sutarties šalimi, neturi teisės reikšti AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinius dėl žalos atlyginimo sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu.

123.       Esant nuodytoms aplinkybėms, remiantis sutarties uždarumo principu, UAB „DIFORSAS“ pretenzijas dėl netinkamo elektros energijos tiekimo ir (ar) energijos tiekimo neužtikrinimo galėtų reikšti tik J. P., kaip panaudos davėjui, atsakingam už perduoto neatlygintinai naudotis turto trūkumus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės UAB „DIFORSAS“ ieškinio reikalavimų dėl žalos atlyginimo, pareikštų atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ atžvilgiu.

124.       Tai, kad ieškovė UAB „DIFORSAS“ sutartinių santykių su ūkininku J. P. pagrindu naudojosi dalimi ginčo turto ir mokėjo sąskaitas už elektros energiją, nesudaro pagrindo kitokiam situacijos vertinimui. 

Dėl 2024 m. birželio 12 d. papildomo sprendimo

125.       Apeliaciniame skunde ieškovai prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 12 d. papildomą sprendimą.

126.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi priėmė ieškovų patikslintą ieškinį ir atidėjo žyminio mokesčio sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo: ieškovams D. P. ir J. P. – po 1 106,50 Eur, o UAB „DIFORSAS“ – 3 161 Eur. 

127.       Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. 

128.       Kasacinis teismas išaiškino, kad papildomo sprendimo priėmimo galimybė yra siejama su teismo sprendimo trūkumų ištaisymu, t. y. priėmus sprendimą ir pastebėjus, jog tam tikri ieškiniu ar kitu procesiniu dokumentu keliami klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu ar bylą užbaigiančia nutartimi, tiek teismo iniciatyva, tiek bylos šalių prašymu yra galimybė priimti papildomą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015). Tolios praktikos nuosekliai laikosi kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis ir 2017 m. sausio 9 d. papildoma nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016).

129.       Spręsdamas apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje priimtu sprendimu nebuvo išspręstas į valstybės biudžetą nesumokėto žyminio mokesčio priteisimo klausimas, todėl šį klausimą išsprendė, priimdamas 2024 m. birželio 12 d. papildomą sprendimą. 

130.       Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 12 d. papildomą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, nes klausimas dėl žyminio mokesčio priteisimo išspręstas teisingai, tinkamai pritaikius proceso teisės normas (CPK 84 straipsnis, 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

131.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo byla išnagrinėta teisingai. Kiti apeliantų argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

132.       Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

133.       Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovės ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, veikę atsakovių pusėje (CPK 93 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 dalis).

134.       Pateikti rašytiniai įrodymai (2024 m. birželio 20 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. VI-ANJ/2024 ir tos pačios dienos mokėjimo nurodymas) patvirtina, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė Nijolė Jutkienė, veikusi atsakovių pusėje, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 320 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

135.       Teisinės pagalbos išlaidos priteisiamos, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus tokių išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei dydžius.

136.       Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Nijolės Jutkienės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos tinkamais įrodymais ir neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių priteistinų dydžių. Atsižvelgiant į tai, trečiajam asmeniui iš ieškovų lygiomis dalimis priteisiamas 320 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas. 

137.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 12 d. nutartimi atidėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio sprendimo byloje priėmimo: apeliantei D. P. – 971 Eur, apeliantui J. P. – 1 163 Eur, o UAB „DIFORSAS“ – 2 270 Eur.

138.       Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimas yra paliekamas nepakeistas, valstybei priteisiamas žyminis už apeliacinį skundą: iš ieškovės D. P. –971 Eur, iš ieškovo J. P. – 1 163 Eur, o iš ieškovės UAB „DIFORSAS“ – 2 270 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir 2024 m. birželio 12 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, antstolei Nijolei Jutkienei (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir uždarosios akcinės bendrovės „DIFORSAS“ (juridinio asmens kodas 178320383) po 106,67 Eur (vieną šimtą šešis eurus ir 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovo J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 163 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. 

Priteisti valstybei iš ieškovės D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 971 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DIFORSAS“ (juridinio asmens kodas 178320383) 2 270 Eur (du tūkstančius du šimtus septyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                     Jadvyga Mardosevič

                                                                                                                     Gintaras Pečiulis

                                                                                                             Neringa Švedienė