Administracinė byla Nr. A-2737-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02551-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas R. M. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 305,27 Eur neišmokėtą važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ patvirtino tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-216) buvo pripažintas netekusiu galios. Naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d., todėl nuo 2016m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta kompensacija.

3.       Pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1 kuopos 2 būrio vyriausiuoju patruliu, jam nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Vilniaus apskrities VPK neišmokėjo dalies kompensacijos už važiavimą, kai vykstama į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, todėl susidarė 305,27 Eur nepriemoka.

4.       Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 proc., prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad pareiškėjas atsakovui ginčo aktualiu laikotarpiu deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jo.

5.       Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad Įsakymo Nr. 1V-216 3 punktu Aprašas buvo pripažintas netekusiu galios. Atsakovo teigimu, nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos važiavimo išlaidos, apskaičiuotos naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas. Vadovaujantis Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki Įsakymo Nr. 1V-216 įsigaliojimo nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki Įsakymo Nr. 1V-216 įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y., vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3. Atsižvelgus į tai, atsakovas neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos už pareiškėjo prašyme nurodytą laikotarpį.

7.       Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje byloje (administracinėje byloje
Nr. I-325-789/2019) priėmus sprendimą ir pripažinus pareigūnų reikalavimus pagrįstais, kompensacijų už važiavimą išlaidas nepriemokų grąžinimas būtų sprendžiamas ne ginčo tvarka.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo R. M. prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 260,16 Eur dydžio kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis, mažinant 35 proc. pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK neišmokėtą 305,27 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. Pareiškėjas pateikė duomenis (atsiskaitymo lapelius) apie jam mokėtas kompensacijas už važiavimą į tarnybą. Vadovaudamasis šiais duomenimis, teismas nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo išmokėta 566,93 Eur dydžio kelionės išlaidų, susijusių su tarnyba, kompensacija. Atsakovas, atsižvelgęs į pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 25 d. prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir vykdydamas teismo nurodymą, 2019 m. spalio 3 d. pateikė teismui pažymą, kurioje paskaičiuota 260,16 Eur bendra neišmokėta kompensacijos suma už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

10.       Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, kurioje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 proc., prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

11.       Teismas, vadovaudamasis Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punktu, nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjui kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką. Kadangi byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs pareiškėjui kompensuoti kelionės išlaidas pagal Įsakymu Nr. 1V-216 nustatytą tvarką, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jam mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas, atsakovo pateiktas pažymas apie pareiškėjui neišmokėtos kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką, susidariusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

12.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas priteisė iš atsakovo Vilniaus AVPK pareiškėjo naudai 260,16 Eur kompensacijos sumą už kurą, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo, priskaičiuotą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.

III.

13.       Atsakovas Vilniaus apskrities VPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

14.       Atsakovas pažymi, jog teismas, nagrinėdamas bylą, neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą nenaikindamas individualių administracinių aktų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo) pareiškėjui. Vadovaujantis Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, minėtas prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui ar įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma, buvo priimti sprendimai – Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo. Atsakovas, vadovaudamasis Aprašu, kompensaciją pareiškėjui apskaičiavo ir išmokėjo, tačiau priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami.

15.       Vadovaujantis Aprašo 13, 15 ir 16 punktais, pareiškėjui buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 proc., kadangi Aprašo 15 punktas nustatė, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 proc. Įsakymu Nr. 1V-216 šis Aprašas buvo pripažintas netekusiu galios, o naujoji akto redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 4 d., todėl 35 proc. sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama pagrįstai.

16.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 ir pripažino, kad Aprašo 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 proc., prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šiuo atveju tai būtų 2019 m. gegužės 16 d., tačiau Aprašo, kuris numatė važiavimo išlaidų mažinimą 35 proc., redakcija nebegalioja nuo 2019 m. kovo 4 d.

17.       Pareiškėjas R. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18.       Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Šią nuostatą teismas motyvavo tuo, kad darbo užmokesčio už trejus metus priteisimas, nustačius vieno mėnesio terminą administraciniams aktams nuginčyti ir reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio pareikšti, taptų praktiškai neįmanomas. Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas turėjo nuginčyti individualius Vilniaus apskrities VPK viršininko sprendimus dėl nustatytų kompensacijos dydžių per vieną mėnesį nuo susipažinimo su jais.

19.       Atsakovas nepateikė jo nurodytų individualių aktų, nes, pareiškėjo nuomone, nelaikė jų su ginču susijusia medžiaga, ką patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, jog privalomumo ginčyti individualius sprendimus atsakovas neįrodinėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, arba tikslingai jų nepateikė pažeisdamas teismo įpareigojimą.

20.       Pareiškėjas apie pažeistą savo teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., bet 2016 m. gegužės 10 d., kai gavo darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelį po to, kai 2016 m. gegužės 10 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėn.

21.       Pareiškėjo vertinimu, ginčų sprendimas yra galimas tol, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki akto pripažinimo neteisėtu, ar jau po to, todėl šioje byloje turi būti taikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

22.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo pareigūnui iš Vilniaus apskrities VPK.

23.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisė 260,16 Eur dydžio kompensacijos sumą už kurą, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jis, be kita ko, nurodo, kad sprendimai dėl kelionės išlaidų kompensavimo buvo priimti vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažinęs, jog Aprašo 15 punktas, kuriuo remiantis pareiškėjui ginčo laikotarpiu važiavimo išlaidos buvo sumažintos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, nenustatė, kad pripažintas neteisėtu Aprašo 15 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 118 str. 2 d.).

24.       Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

25.       Pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

26.       Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad aiškinant ir taikant ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių, inter alia (be kita ko) turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvus, inter alia į teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimus, taip pat į konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą ir teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją, vykdant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant konstitucinį teisėtumą Konstituciniam Teismui priimant nutarimus nagrinėjamose bylose negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimą, 2020 m. kovo 3 d. sprendimą). Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytini ir aiškinant ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies), kurio teisėtumas tiriamas administraciniuose teismuose, pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių.

27.       Aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, kad aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014).

28.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos važiavimo išlaidos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (Aprašas) 15 punktu (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) buvo mažinamos 35 procentais. Nuo 2019 m. kovo 8 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymui Nr. 1V-216 ginčo santykių reguliavimas pakeistas iš esmės.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažino, kad Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Paminėtame norminėje byloje priimtame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, be kita ko, pabrėžė, kad „šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. 1V-3, kuriuo buvo patvirtintas ir nurodytas Aprašas, nebegalioja <...>; taip pat patvirtinta nauja Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo redakcija (2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 1 p.), kurioje nebėra prašomos ištirti Aprašo 15 punkte (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) buvusios nuostatos <...>“; „Tačiau nagrinėjamu atveju prašymas ištirti <...> Aprašo 15 punkto (2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 redakcija) teisėtumą pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant individualią bylą <...>. Taigi sprendimas dėl šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu nebegaliojančių teisės aktų yra aktualus prašymą šioje byloje pateikusiam ir individualų ginčą nagrinėjančiam teismui, kadangi minėtų nuostatų teisėtumo ištyrimas padės teismui teisingai išspręsti individualioje administracinėje byloje kilusį ginčą. Todėl ginčijamo teisės akto panaikinimas šiuo atveju nėra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą ir nepaisydamas minėtos aplinkybės administracinis teismas tiria ir norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu negaliojančios teisės normos teisėtumą“.

30.       Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažinęs, jog Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, nenustatė, kad ši Aprašo dalis negali būti taikoma nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas, kaip minėta anksčiau, priimtas jau po to, kai neteisėta pripažinta Aprašo 15 punkto nuostata neteko galios (t. y. po 2019 m. kovo 8 d.). Pareiškėjo prašymas dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2019 m. liepos 10 d. Šį prašymą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad jam ginčo laikotarpiu paskaičiuota važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka susidarė taikant Aprašo 15 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažino prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas iki paminėto kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą tuo pačiu ar kitu pagrindu būtų ginčijęs jam ginčo laikotarpiu išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dydį.

31.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 24–29 punktuose, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad esant tokiai teisinei situacijai, kuri susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje, atsakovo, vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu Tvarkos aprašo 15 punkte (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, priimti sprendimai dėl važiavimo išlaidų kompensacijos pareiškėjui, dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo priėmimo nebuvo įgiję galutinio teisinio stabilumo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti ginčo sprendimai negali būti vertinami retroaktyviai taikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą, nes taip būtų pažeista teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija, sudarytos prielaidos pažeisti teisinės sistemos stabilumą, o tuo pačiu pakirsti teisinių santykių subjektų pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais.

32.       Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo aspektu iš esmės skiriasi individualios administracinės bylos Nr. A-5468-552/2019 (ją nagrinėjant buvo inicijuota norminė byla
Nr. I-8-520/2019, kurioje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas), ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra. Administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019 retroaktyvus norminėje byloje priimto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo pasekmių taikymas grindžiamas tuo, kad būtent nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-5468-552/2019 buvo nuspręsta inicijuoti norminę bylą, kurią išnagrinėjus, pripažintas Tvarkos aprašo 15 punkto (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) prieštaravimas konstituciniam atsakingo valdymo principui. Administracinę bylą Nr. A-5468-552/2019 nagrinėjusi teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje akcentavo, kad „Šiuo atveju [t. y. nagrinėtu administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019] įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimui dėl norminio akto dalies neteisėtumo ir teismui atnaujinus individualios bylos nagrinėjimą, toliau sprendžiant ginčą tokio teisės akto taikyti nebegalima, tad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog apskaičiuojant tam tikro dydžio išlaidų už kurą kompensacijas dar galiojo vėliau neteisėta pripažinta Aprašo nuostata, ginčo situacijos vertinimo nekeičia“.

33.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, taip pat vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2740-968/2020, kurioje iš esmės nesiskiria racio decidendi nuo nagrinėjamos bylos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą tiek, kiek juo Aprašo 15 punktas (redakcija galiojusi nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d.) pripažintas prieštaravusiu konstituciniam atsakingo valdymo principui, taikė retroaktyviai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas. Tai konstatavus, kiti proceso šalių argumentai nevertinami kaip teisiškai nereikšmingi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – R. M. prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Veslava Ruskan

        Milda Vainienė