Administracinė byla Nr. A-1291-624/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu (I t., b. l. 48–59) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo neveikimą ir/ar vilkinimą pagrįstu ir įpareigoti atlikti reikiamus veiksmus; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir Vyriausybė) ir Ministrą Pirmininką tinkamai išnagrinėti 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, pagal įstatymą atlikti visas viešojo administravimo procedūras, priimti sprendimą – motyvuotą teisės aktą; 3) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 4) pripažinti, kad pažeidė pareiškėjo teisę į informaciją ir gerą viešąjį administravimą; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) konstitucingumo kontrolės su prašymu spręsti, ar teisės aktai, kurie užginčyti šiame skunde, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmai ir neveikimas, kurie yra ginčijami, neprieštarauja Konstitucijai.
Paaiškino, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, pažeidė pareiškėjo teisę į gerą viešą administravimą, teisę į informaciją, įstatymo nustatytais terminais, tinkamai, kokybiškai ir išsamiai neišnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundo ir neatliko privalomų veiksmų bei neteisėtais veiksmais ir neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu, biurokratizmu ir vilkinimu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir konstitucinę santvarką, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, įstatymus, kitus teisės aktus. Pareiškėjo skundą „Dėl šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo bei Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir tarnybos pareigų neatlikimo“ 2013 m. gruodžio 6 d. Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas R. M. raštu Nr. 2293/01-33-1246, dokumento registracijos Nr. 2293, persiuntė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Teisingumo ministerija). Pažymėjo, kad atsakymas į skundą nepateiktas, nepranešta apie priimtą sprendimą, nesuteikta informacija pareiškėją dominančiais klausimais ir taip, pareiškėjo vertinimu, pažeistas Konstitucijos 25 straipsnis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 31 straipsnis, gero viešojo administravimo principas. Tvirtino, kad atsakovė neturėjo oficialių įgaliojimų persiųsti 2013 m. gruodžio 2 d. skundą Teisingumo ministerijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė į pažeistos G. K. asmens teises, kad dėl to buvo daug kartų kreiptasi į valdžios atstovus su pareiškimais, prašymais ir skundais dėl Lietuvos valstybėje vykstančių nedemokratiškų procesų.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 160–161,163–165) paaiškino, kad atsakovas, turėdamas oficialius teisės aktais suteiktus įgaliojimus, gavęs pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė įvertinti prokurorų veiksmų tinkamumą, kad jam būtų suteikta išsami informacija apie prokuratūros veiklos teisinius pagrindus, prokuroro proceso veiksmų apskundimo tvarką bei pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skunde pateiktų reikalavimų žinybingumą Konstituciniam Teismui, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Ministro Pirmininko pavedimu, įformintu Vyriausybės kanclerio pirmojo pavaduotojo 2013 m. gruodžio 6 d. rezoliucija, pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą pagal kompetenciją persiuntė Teisingumo ministerijai. Pažymėjo, kad kiti pareiškėjo 2014 m. sausio 28 d. patikslintame skunde pateikti argumentai bei faktinės aplinkybės nėra susiję su pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skunde išdėstytų reikalavimų turiniu, todėl dėl kitų jo pateiktų argumentų nepasisako. Akcentavo, kad atsakovo veiksmuose nėra nustatyta neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių veiksmų buvimą, dėl ko pareiškėjo reikalavimai atsakovo atžvilgiu yra nepagrįsti ir atmestini.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (I t., b. l. 155–157, 167–169) paaiškino, kad V. K. 2013 m. gruodžio 2 d. skunde nurodė tariamus G. K. teisių pažeidimus, kuriuos padarė Generalinės prokuratūros prokurorai bei valstybės tarnautojai. Šiuo skundu pareiškėjas prašė ištirti, ar prokuroro veiksmai neprieštarauja Konstitucijai, ar Generalinės prokuratūros raštinės darbuotojos veiksmai nepažeidė pareiškėjo teisių ir kt. Patikslintame skunde pareiškėjas dėsto naujas aplinkybes. Vertino, kad patikslintame skunde keliami klausimai nėra susiję su klausimais, keltais minėtame 2013 m. gruodžio 2 d. rašte, todėl šiai bylai nėra reikšmingi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu (II t., b. l. 96–101) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas V. K. 2013 m. gruodžio 2 d. su skundu „Dėl šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo bei Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir tarnybos pareigų neatlikimo“ kreipėsi į Ministrą Pirmininką ir Vyriausybę.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 44 (1) straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2013 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 254, 9.28, 10.6 papunkčiais. Atsižvelgiant į šias teisės aktų normas, teismas darė išvadą, kad atsakovas, turėdamas oficialius teisės aktais suteiktus įgaliojimus, gavęs pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė įvertinti prokurorų veiksmų tinkamumą, siekdamas, kad jam būtų suteikta išsami informacija apie prokuratūros veiklos teisinius pagrindus, prokuroro proceso veiksmų apskundimo tvarką bei pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skunde pateiktų reikalavimų žinybingumą Konstituciniam Teismui, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Ministro Pirmininko pavedimu, įformintu Vyriausybės kanclerio pirmojo pavaduotojo 2013 m. gruodžio 6 d. rezoliucija, pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą pagrįstai pagal kompetenciją persiuntė Teisingumo ministerijai (I t. b. l. 32). Pagal Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 380 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ nustatytą valdymo sričių paskirstymą ministrams, teisingumo ministrui pavedama: teisinių procesų reglamentavimas, baudžiamoji ir bausmių vykdymo politika (1.10.4; 1.10.6 papunkčiai). Pareiškėjui į jo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą teisingumo ministerija atsakė 2014 m. vasario 27 d. raštu Nr. (1.39)7R-1379 (II t., b. l. 87–89). Teismas vertino, kad atsakovo veiksmai yra teisėti, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.
V. K. 2014 m. sausio 28 d. patikslintu skundu prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės su prašymu spręsti, ar teisės aktai, kurie užginčyti šiame skunde neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmai ir neveikimas, kurie yra ginčijami, neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 11 d. teismui pateikė prašymą (II t., b. l. 1–29) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės. Pareiškėjas 2014 m. spalio 29 d. teismui taip pat pateikė prašymą (II t., b. l. 59–79) kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar taikomas byloje teisės aktas – 2014 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir/ar teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Violetos Balčytienės, Jūros Marijos Strumskienės veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Teismas vadovavosi Konstitucijos 102 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas nesprendžia dėl teisėjų ir prokurorų veiksmų ir aktų, atsiliepimų bylose konstitucingumo. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės ir bylos sustabdymo atmestas. Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisakė, nes jie išeina už bylos nagrinėjimo dalyko ribų.
III.
Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 105–138), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės ir prašydamas spręsti, ar byloje taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, tarptautinėms sutartims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir teisėjai šiurkščiai pažeidė teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus, bei pareiškėjo teises. Teigia, kad teismas fakto ir teisės klausimą išnagrinėjo neteisingai, be to padarė esminių materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimus – žmogaus teisių ir viešo intereso pažeidimus. Tvirtina, jog teismas nereagavo į Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų šiurkščius Konstitucijos pažeidimus, nusikalstamas veikas.
Tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė teisę į teismą. Teigia, kad nuo pats pradžios pareiškėjo skundas buvo nagrinėjimas šališkai, neteisėta teismo sudėtimi – skundas buvo paskirtas nagrinėti teisėjui Raimondui Blauzdžiui, kuris buvo suinteresuotas bylos baigtimi bei jau buvo aplinkybių, dėl kurių galimą suabejoti teisėjo nepriklausomumu ir nešališkumu, kadangi jis jau anksčiau sprendė tą patį klausimą. Mano, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo priimti procesiniai sprendimai, teisėjo Raimondo Blauzdžiaus veiksmai ir neveikimas galimai prieštarauja Konstitucijai. Tvirtina, jog teismas tinkamai nesureagavo į pareiškėjo jam teikiamus prašymus, skundus dėl pareiškėjo teisių pažeidimo.
Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė teisę į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą. Teismas visai nesilaikė Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, tarptautinių ir nacionalinių teismų suformuotos praktikos, doktrinų ir kt. Teigia, jog teismas šiurkščiai pažeidė 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1, 2, 3, 5, 7, 8, 12, 17, 19, 21 straipsnius; 1950 m. lapkričio 4 d. priimtos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1, 3 straipsnius, 6 straipsnio 1 dalį, 8, 13, 14 straipsnius; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį – teisę į nuosavybę – teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Teismas šiurkščiai pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 3, 4, 6, 7, 11, 20, 21, 24, 25, 41, 47 straipsnius. Teismas pažeidė Europos Sąjungos sutartį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos (po Lisabonos Sutarties pakeitimo).
Tvirtina, jog teismas ir atsakovai šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6 straipsnius, 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, 18, 25, 28, 29, 30, 109, 110, 117, 118 straipsnius ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 straipsnius, 12 straipsnio 1 dalį, 28, 29, 30, 31, 33, 34 straipsnius, 41 straipsnio 1 dalį, 43 straipsnį; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 12, 13, 15 straipsnius, 16 straipsnio 2 dalį, 17, 18, 20, 21, 22, 38, 40, 46, 47, 471, 53, 57 straipsnius; pažeidė aktus, reglamentuojančius kovą su korupcija.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d priėmė nutartį, kuri savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir teisėjų kolegijos veiksmai ir neveikimas prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams. Teismas šia nutartimi užkirto kelią teisingumui, priėmė šališką procesinį sprendimą – nekviesti svarbių liudytojų, padedant suinteresuotiems asmenims nuslėpti nusikaltimo ir korupcijos faktus, šiurkščius Konstitucijos pažeidimus. Teismo nutartyje priimtas sprendimas nekviesti svarbių liudytojų yra šališkas, priimtas neteisėto teismo sudėtyje, teismo kolegijos sudarytos ne pagal įstatymą, kurio nešališkumu ir nepriklausomumu galima suabejoti.
Vilniaus apygardos administracinio teismas ignoravo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus dėl teisinių pagrindų, leidžiančių kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teismas neatsižvelgė į atsakovo Teisingumo ministerijos šiurkščius Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos įstatymu ir kitų teisės aktų pažeidimus, neteisėtus veiksmus ir neveikimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą.
Teismo posėdžio metu Teisingumo ministerijos atstovas teismui pateikė kopiją 2014 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teisingumo viceministro S. S. rašto Nr. (1. 39) 7R-1379, kuris savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Pagrįsti Teisingumo ministerijos neveikimą atsakovas negalėjo, nes pareiškėjo skundo padavimo momentu dar nebuvo pagamintas 2014 m. vasario 27 d. Teisingumo ministerijos viceministro S. S. pasirašytas raštas Nr. (1. 39) 7R-1379, o pateikiant teismui skundą, buvo užfiksuotas faktas, kad Vyriausybė ir Teisingumo ministerija pažeidė pareiškėjo teisę į informaciją, teise į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą aptarnavimą piliečių viešojo administravimo institucijose nagrinėjant pareiškimus, prašymus ir skundus. Praėjus beveik dviem mėnesiams nuo skundo Vyriausybei padavimo dienos, administracinės procedūros nebuvo atliktos ir sprendimas priimtas nebuvo. 2014 m. vasario 27 d. Teisingumo ministerijos viceministro S. S. pasirašytame rašte Nr. (1. 39) 7R-1379 atsakovas netinkamai taikė Konstituciją ir įstatymus, kitus teisės aktus, nevertino 2013 m. gruodžio 2 d. visų pareiškėjo V. K. skunde visus išdėstytų argumentų, todėl pažeidė Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktuss bei pareiškėjo ir kitų asmenų teises, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismas į tai neatsižvelgė ir motyvų 2014 m. lapkričio 17 d. sprendime nepateikė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą nagrinėjo neobjektyviai, neišsamiai ir nekokybiškai – neatsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. 10-9-064-04 medžiagą ir joje surinktus įrodymus, ignoravo argumentus ir įrodymus apie nusikaltimus ir korupciją.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 145–146) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovo atliktų veiksmų, gavus pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, neteisėtumą. Pareiškėjo patikslintame skunde pateiktus argumentus ir aplinkybes Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino tinkamai ir visa apimtimi, atsižvelgęs į pareiškėjo reikalavimų pobūdį, apimtį, turinį ir sąsajas su ginčo esme. Teigia, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimant sprendimą nebuvo padaryta nei materialinės, nei procesinės teisės normų pažeidimų.
Pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė procesinį dokumentą, įvardintą skundu (II t., b. l. 147–149), kuriame prašo užtikrinti administracinės bylos tinkamą nagrinėjimą paskiriant žodinį procesą, panaikinti apskųstą sprendimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą apeliacinio skundo ir kituose prašymuose išdėstytais klausimais.
Pareiškėjas 2015 m. kovo 13 d. teismui pateikė procesinį dokumentą, kurį įvardintą skundu (III t., b. l. 1–79), prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tam tikri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo procesiniai dokumentai, veiksmai ir neveikimas atitinka Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus.
Pareiškėjas 2015 m. balandžio 14 d. teismui pateikė procesinį dokumentą, įvardintą skundu (III t., b. l. 85–106), kuriame prašo imtis veiksmų, kad būtų atliktas tarnybinis patikrinimas dėl procesinių dokumentų nuslėpimo. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo procesiniai dokumentai, teismo pirmininko pavaduotojos veiksmai ir neveikimas atitinka Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus, bei ar Lietuvos Respublikos Prezidentės, teisėjų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Pareiškėjas 2015 m. balandžio 14 d. teismui pateikė procesinį dokumentą, įvardintą skundu (III t., b. l. 107–119), kuriame prašo užtikrinti jo teises į teisingą teismą, paskirti žodinį procesą, svarbius liudytojus kviesti į teismo posėdį, išsamiai ištirti visus įrodymus. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti, ar Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta norma, Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams principams.
Pareiškėjas 2015 m. balandžio 15 d. teismui pateikė procesinį dokumentą, įvardintą skundu (III t., b. l. 121–133), kuriame prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti, ar Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta norma, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, principams, taip pat ar Vilniaus apygardos administracinio teismo procesiniai dokumentai, teismo pirmininko pavaduotojos veiksmai ir neveikimas atitinka Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus.
Pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. teismui pateikė procesinius dokumentus, kuriuose prašo paskirti žodinį procesą ir iškviesti į teismo posėdį liudytojus – Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų, Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių, Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Pareiškėjas 2015 m. balandžio 22 d. teismui pateikė procesinį dokumentą, įvardintą skundu, kuriame prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies norma, Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta norma, taip pat ar Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai dokumentai, tam tikrų teisėjų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams principams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija tinkamai ir teisėtai veikė, persiuntusi pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą Teisingumo ministerijai.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas V. K. 2013 m. gruodžio 2 d. su skundu „Dėl šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo bei Lietuvos valdžios, teisėsaugos ir valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir tarnybos pareigų neatlikimo“ kreipėsi į Ministrą Pirmininką ir Vyriausybę (I t., b. l. 29–31), prašydamas išaiškinti: 1) ar prokuroro veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai; 2) ar 2013 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštinės darbuotojos ir prokuroro veiksmai ir neveikimas, iš karto neinformavus Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro D. V. apie 2013 m. lapkričio 21 d. skundą reg. Nr. 5.6-5110, nėra savavališki veiksmai ir/ar tokiais veiksmais valstybės tarnautojai neperžengė Konstitucijos 5 straipsnio ribų ir/ar nepažeidė pareiškėjo teisės į informaciją bei Konstitucijos 25 straipsnio; 3) inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės dėl valstybės tarnautojų veiksmų ir neveikimo, bei jų priimtų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai bei teisingumo teisinės valstybės principams pagal faktus, išdėstytus šiame skunde ir 2013 m. lapkričio 21 d. skunde reg. Nr. 5.6-5110 apie valstybės tarnautojų padarytus Konstitucijos ir įstatymų pažeidimus, bei G. K. konstitucinių teisių pažeidimus; 4) imtis veiksmų, kad valstybės tarnautojų neteisėti veiksmai ir neveikimas būtų išsamiai ištirti bei išsiaiškinti, ar Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareigūnai neslepia valstybės tarnautojų įvykdytų nusikaltimų; 5) apsaugoti Konstituciją ir konstitucinę santvarką bei G. K. konstitucines teises. Ministro Pirmininko pavedimu Vyriausybės kanclerio pirmojo pavaduotojo 2013 m. gruodžio 6 d. rezoliucija pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundas buvo persiųstas Teisingumo ministerijai (I t., b. l. 32), prašant išnagrinėti pagal kompetenciją V. K. prašyme keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus pranešti pareiškėjui (kopiją siųsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai). Teisingumo ministerija 2014 m. vasario 27 d. parengė raštą Nr. (1.39)7R-1379, kuriuo atsakė į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą (II t., b. l. 87–89).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neskundžia Teisingumo ministerijos veiksmų, susijusių su 2014 m. vasario 27 d. rašto Nr. (1.39)7R-1379 rengimu, teismui pateiktas skundas iš esmės pagrįstas teiginiu, jog, pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Ministras Pirmininkas, nepagrįstai neišnagrinėjo jo 2013 m. gruodžio 2 d. skundo ir nepriėmė sprendimo, dėl ko prašo pripažinti atsakovo neveikimą ir/ar vilkinimą pagrįstu ir įpareigoti atlikti reikiamus veiksmus.
Vyriausybę, kurios galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai, sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 1 str., 2 str. 2 d.). Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai, o ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis, kurias nustato šis ir kiti įstatymai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 25 str. 1 d., 26 str. 1 d.). Ministerija steigiama formuoti valstybės politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą ministrui pavestose valdymo srityse (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 str. 1 d.). Vyriausybės kanceliarija yra Vyriausybės įsteigta biudžetinė įstaiga, padedanti vykdyti Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas. Vyriausybės kanceliarijos nuostatus tvirtina Vyriausybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 441 str. 1 ir 2 d.).
Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 337 redakcija) 139 punktas nustato, kad Vyriausybei ar Ministrui Pirmininkui adresuoti Lietuvos Respublikos piliečių, kitų asmenų prašymai, skundai ir pranešimai nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos peticijų įstatymu, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1098, ir kitais teisės aktais.
Vadovaujantis Vyriausybės 2013 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 254 patvirtintais Vyriausybės kanceliarijos nuostatais, Vyriausybės kanceliarija, inter alia, aptarnauja asmenis, kurie kreipiasi į Vyriausybę, Ministrą Pirmininką, nustatyta tvarka nagrinėja gautus asmenų prašymus, skundus ir pranešimus (9.28 p.). Vyriausybės kanceliarijos nuostatų 10.6 punkte numatyta Vyriausybės kanceliarijos teisė, siekiant jai nustatyto veiklos tikslo ir atliekant jos kompetencijai priskirtas funkcijas, perduoti pagal kompetenciją nagrinėti Vyriausybės kanceliarijoje užregistruotus Lietuvos Respublikos piliečių, juridinių asmenų, kitų asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, adresuotus Vyriausybei ar Ministrui Pirmininkui.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 7 punkte įtvirtintas subsidiarumo principas, kuriuo savo veikloje privalo vadovautis viešojo administravimo subjektai, reiškia, kad šių subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo viešojo administravimo sistemos lygiu, kuriuo jie yra efektyviausi.
Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 330, nustatantis valdymo sritis, už kurias yra atsakingi ministrai, nustato, kad Teisingumo ministras, be kita ko, yra atsakingas už nacionalinės teisinės sistemos plėtrą, teisinių procesų reglamentavimą, civilinių teisinių santykių reglamentavimą, baudžiamąją ir bausmių vykdymo politiką.
Teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politiką nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, kovos su korupcija, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, teismo ekspertizės, civilinės būklės aktų registravimo, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą organizavimo ir vykdymo, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, registrų ir ministro valdymo sričiai priskirtų informacinių sistemų veiklos, visuomenės teisinio švietimo, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir pagal kompetenciją atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios valstybės politikos įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 7 p.).
Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skundo pagrindą bei jame pareikštus prašymus, kurie Vyriausybės kontekste yra susiję su Teisingumo ministerijos veiklos sritimi, galima teigti, kad Vyriausybės kanceliarija turėjo teisę ir pagrindą, vadovaudamasi subsidiarumo principu, pavesti Teisingumo ministerijai atsakyti į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo veiksmus teisėtais ir atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pobūdį, Vyriausybės bei Teisingumo ministerijos kompetenciją, ėmėsi tinkamų veiksmų pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skunde keliamiems klausimams išspręsti, šis jo pavedimas duotas 2013 m. gruodžio 6 d., t. y. praėjus 4 dienoms nuo pareiškėjo 2013 m. gruodžio 2 d. skundo pateikimo, todėl taip pat nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės kanceliarija pažeidė pareiškėjo skundo nagrinėjimo terminus ar vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.
Byloje taip pat nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas: pareiškėjo byloje pateiktą skundą pirmosios instancijos teismo kolegija nagrinėjo pirmą kartą; kiti abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, nenurodė ir nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą manyti, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija galėjo būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nušalinimo, pareikšto pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nariui R. Blauzdžiaus, klausimas buvo išspęstas Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2014 m. vasario 21 d. nutartimi, kuria jis netenkintas (I t., b. l. 151–152).
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įvairių nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų nuostatas, nesilaikė teismų suformuotos praktikos, tačiau šie teiginiai yra itin abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio arba visiškai nesusiję su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku.
Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu taip pat sprendė pareiškėjo procesinius prašymus, tame tarpe ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įvairių aktų konstitucingumo, ir jų netenkino, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo prašymuose išdėstytus argumentus. Pažymėtina, kad tik tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš procesinių dokumentų, teismui nekilo abejonių dėl byloje taikomų teisės aktų konstitucingumo, dėl ko pareiškėjo prašymas ir nebuvo tenkintas.
Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo ir kitų procesinių dokumentų argumentai yra arba deklaratyvaus pobūdžio, arba nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku, todėl nedaro įtakos skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų atskirai nėra pasisakoma. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr. cituotą R. T. v. Spain, par. 29-30).
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio pagrindo.
Pareiškėjas, be apeliacinio skundo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė ir kitus procesinius dokumentus, pavadintus skundais ir prašymais.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymai iškviesti į teismo posėdį jo nurodytus liudytojus atmestini: įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 1 ir 2 d.). Atsižvelgiant į pareiškėjo skundą teismui formuluojamus reikalavimus, galima teigti, kad jo nurodytiems liudytojams nėra žinomos aplinkybės, reikšmingos nagrinėjant byloje kilusį ginčą.
Pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įvairių Vilniaus apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių dokumentų, teisėjų veiksmų ir neveikimo atitikties Konstitucijai taip pat nėra pagrindo tenkinti, kadangi Konstitucinis Teismas tokių klausimų nenagrinėja: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnis nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Analogiškos nuostatos dėl Konstitucinio Teismo kompetencijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme.
Pareiškėjo pateikti prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai taip pat nėra tenkinami, kadangi nėra pagrindo abejoti byloje taikytinų norminių teisės aktų konstitucingumu. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar neprieštarauja viena kitai Konstitucijos normos, taip pat ar neprieštarauja Konstitucijai paties Konstitucinio Teismo priimti aktai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas netenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Stasys Gagys
Dainius Raižys