Civilinė byla Nr. 2-1383/2009

Procesinio sprendimo kategorija 127.4.

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2009-578/2009, kuria netenkintas pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundas dėl restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV“ kreditorių susirinkimo nutarimo pritarti įmonės restruktūrizavimo planui bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2009-578/2009, kuria patvirtintas restruktūrizuojamos UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo planas.

 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 30 d. nutartimi iškėlė UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo bylą.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VAVMI)  pateikė teismui skundą dėl restruktūrizuojamos UAB „Ranga IV“ kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu „Ranga IV“ 2009 m. birželio 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimą pritarti įmonės restruktūrizavimo planui ir pateikti jį teismui tvirtinti. Nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas neįgyvendina įstatyme nustatytų įmonės restruktūrizavimo tikslų bei prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Neaišku, ar įmonė restruktūrizavimo plane nustatytais terminais galės vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartimi skundo netenkino. Nurodė, kad „Ranga IV“ kreditorių susirinkime restruktūrizavimo planui pritarta nepažeidžiant ĮRĮ reikalavimų („už“ balsavusių kreditorių reikalavimų suma nuo bendros kreditorinių reikalavimų sumos sudarė 81,8272 procentus). Įvertinus potencialias galimybes pasiekti  kreditorių susitarimą, įstatymas nereikalauja absoliučios įmonės kreditorių daugumos sprendžiant pritarimo įmonės restruktūrizavimo planui  klausimą. Pareiškėjo skunde nurodyti motyvai (abejonės dėl restruktūrizavimo plane numatytų priemonių įmonės mokumui atkurti) vertintini kaip objektyviais įrodymais, specialistų išvadomis nepagrįsta pareiškėjo nuomonė. Įmonės kreditorių susirinkimo nutarimas pritarti įmonės restruktūrizavimo planui negali būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jam nepritaria mažuma įmonės kreditorių.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtino restruktūrizuojamos UAB „Ranga IV“ administratoriaus UAB „Bankrotera“ pateiktą UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo planą.

VAVMI pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį ir pripažinti negaliojančiu bendrovės 2009 m. birželio 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimą pritarti bendrovės restruktūrizavimo planui ir pateikti jį teismui tvirtinti. Skundą grindžia šiais motyvais:

1. Įmonės restruktūrizavimo plane nurodyta, kad restruktūrizavimo laikotarpiu gali susidaryti  nenumatytų  nuostolių, kuriuos  numatoma dengti iš laukiamo pelno. Tikimasi, kad 2010 m. numatomas ekonominių sąlygų pagerėjimas, numatoma gauti pelno, kas yra abejotina, kadangi pagal makroekonomikos prognozes numatomas BVP, vartojimo, darbo užmokesčio rodiklių kritimas.

2. Restruktūrizavimo plane nurodyta, kad šiuo metu yra vykdomas vienas didelis projektas. Taip pat restruktūrizavimo plano vykdymo metu numatoma branduolinio kuro saugyklos statyba Ignalinoje (sutarties vertė 81 milijonas litų). Tačiau restruktūrizavimo plane nepateikta detali informacija apie šiuos projektus. Bendrovės teigimu ši informacija laikytina komercine paslaptimi ir bendrovė nepageidauja jos įtraukti į restruktūrizavimo planą.

3. Nors VAVMI prašė restruktūrizavimo planą pateikti 10 dienų iki kreditorių susirinkimo, planas buvo pateiktas tik likus 2 darbo dienoms.

4. Restrukūrizavimo plane nurodyta, kad bendrovė numato iš statybos rangos sutarties kylančias turtines teises įkeisti bankui, suteikusiam statybos darbų įvykdymo garantiją. Tokia priemonė, t.y. turtinių teisių įkeitimas vieno kreditoriaus naudai, pažeidžia kitų kreditorių teises.

5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad restruktūrizavimo plane nurodyta, jog yra reikalinga bendrovės kreditorių (įskaitant valstybės institucijas) reikalavimų patenkinimą išdėstyti ketveriems metams. Toks įsipareigojimų valstybės institucijoms išdėstymas laikytinas valstybės pagalba ir vadovautinasi Europos Komisijos komunikato „Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti“ (OL C 244, 2004 10 01, p. 2). Bendrovės restruktūrizavimo planas neatitinka šiame komunikate išdėstytų kriterijų, pagal kuriuos pagalbos gavėjas turi savais ištekliais svariai prisidėti prie restruktūrizavimo plano įgyvendinimo. Restruktūrizavimo plane numatyta, kad tik gavus pelną numatoma jo neskirti dividendams ir tai būtų akcininkų investicija.

6. Už bendrovės restruktūrizavimo planą balsavę kreditoriai yra su bendrove susijusios įmonės. Dauguma šių įmonių valdybos narių ir akcininkų yra ir restruktūrizuojamos įmonės valdybos nariais, kas rodo, kad sprendimus dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, bendrovės finansinių įsipareigojimų priėmė tie patys nariai.

Atsakovas restruktūrizuojama „Ranga IV“ pateikė atsiliepimą į šį atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo:

1. Restruktūrizuojama įmonė nenumatytus nuotolius turės galimybę dengti iš pelno. Nuostoliai susidarė 2008 m. vykdant pagrindinį objektą – AB Swedbank administracinio pastato statybą. Šio projekto ypatybė, kad įmonės pelnas iš viso projekto nukeliamas į statybos pabaigą 2009 m. restruktūrizavimo planas yra parengtas pagal realiai gautinas pajamas iš bendrovės turimų objektų, todėl jo vykdymui neturi įtakos makroekonominė situacija.

2. Detali informacija apie sutartis yra komercinė paslaptis ir jos atskleidimą riboja konfidencialumo įsipareigojimai. Tiek, kiek tą leidžia konfidencialumo įsipareigojimai, su šia informacija kreditoriai, pateikdami prašymą, gali susipažinti ĮRĮ 12 straipsnyje numatyta tvarka, tačiau apeliantas tokio prašymo nebuvo pateikęs.

3. Restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimas įkeisti bankui turtines teises, kylančias iš rangos sutarties su „Nukem technologies GmbH“ kyla iš 2000 m. gegužės 29 d. kreditavimo sutarties pakeitimo Nr. 11, pasirašyto dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Be to, šis įsipareigojimas buvo reikalingas tam, kad bankas suteiktų garantiją.

4. Įsipareigojimų valstybės institucijoms išdėstymas ketveriems metams negali būti laikomas valstybės pagalba. Apelianto nurodyti teisės aktai neapibrėžia, kas yra valstybės pagalba. Teisingumo Teismas formuoja praktiką, kad viešo subjekto sprendimas ar veiksmas yra laikomas valstybės pagalba ir jam taikoma Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnis, kai priemonė, kuria suteikiamos viešos lėšos (finansavimas) tam tikram subjektui atitinka rinkos investuotojo principą, kurio esmė, kad valstybės pagalba laikoma tokia priemonė, kuri suteikia jos gavėjui pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, kurio gavėjas esant normalioms rinkos sąlygoms nebūtų gavęs, t.y. šio pranašumo nebūtų suteikęs privatus investuotojas (C-256/97). Rinkos investuotojo principą Teisingumo Teismas taiko ir tais atvejais, kai finansavimo priemonė suteikiama įmonei kaip restruktūrizavimo ar modernizavimo plano dalis.

VAVMI „Ranga IV“ nesuteikė jokių nuolaidų, neatidėjo mokėjimų ar kitaip nesuteikė geresnių sąlygų nei privatūs kreditoriai, todėl VAVMI dalyvavimas įmonės restruktūrizavimo procese tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir privačių kreditorių nepažeidžia rinkos konkurencijos ir nelaikytinas valstybės pagalba.

5. ĮRĮ vienodas teises priimti sprendimus dėl restruktūrizavimo proceso eigos suteikia tiek kreditoriams, kurie yra visiškai nesusiję su restrukturizuojama įmone, tiek kreditoriams akcininkams ar kitais ryšiais susijusiems su tokia bendrove. Be to, tai, kad keli fiziniai asmenys yra kelių įmonių valdybos nariais, neįrodo, kad tos įmonės yra susijusios tokiu būdu, jog viena įmonė galėtų daryti įtaką kitos sprendimams. Pastebėtina, kad už restruktūrizavimo planą balsavo ir su restrukturizuojama įmone nesusiję kreditoriai.

2009 m. rugpjūčio 18 d. VAVMI Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo byloje. Šiuo prašymu buvo prašoma priimti naujus įrodymus, kurie atskirojo skundo padavimo metu VAVMI nebuvo žinomi. Iš šių įrodymų matyti, kad bendrovė 2008 m. gruodžio 17 d. laidavo už tarp UAB „Upės centras“ ir AB banko Snoras pasirašytų kredito sutarčių Nr. 031-03159 ir 031-03161 sąlygų tinkamą įvykdymą bendrai 29 849 499, 87 litų sumai, tačiau savo įsipareigojimų nevykdė.

VAVMI pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį, kuria teismas patvirtino UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo planą, ir atsisakyti tvirtinti UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo planą.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nenurodė motyvų, dėl kurių pateiktas restruktūrizavimo planas atitinka ĮRĮ keliamus reikalavimus. Pagal ĮRĮ 17 straipsnio 5 dalies 7 punktą restruktūrizuojamos įmonės administratorius  privalo pateikti restruktūrizavimo planą tvirtinti teismui. VAVMI kreipėsi į teismą prašydama šio plano netvirtinti. Prašyme dėstė argumentus dėl šių restruktūrizavimo plano trūkumų: restruktūrizavimo plane nurodyti ne visų debitorių įsiskolinimų dydžiai, abejonių kelia plano nuostatos, kuriomis prognozuojama gauti pelną ir iš jo dengti nenumatytus nuostolius, plane nepateikta pakankama informacija apie konkrečius atsakovo vykdomus projektus, atsakovas restruktūrizavimo plano projektą pateikė tik likus dviem darbo dienoms iki kreditorių susirinkimo, todėl VAVMI neturėjo galimybių įgyvendinti savo teisių susipažinti su  plano įvertinimui reikalinga medžiaga, pareikalauti papildomos informacijos.

            2. Kreditorių reikalavimų išdėstymas ketveriems metams laikytinas valstybės pagalba. Ar tokia paramos priemonė laikytina valstybės pagalba ir ar ji suderinama su bendrąja rinka kompetentinga nustatyti Europos Komisija. Restruktūrizavimo planas neatitinka Europos Komisijos komunikato „Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti“ (toliau – Gairės) (OL C 244, 2004 10 01, p. 2).

            3. 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1998/2006 nustatyta, jog gali būti nustatyta, kad pagalba, neviršijanti 200 000 EUR ribos per bet kurį trejų metų laikotarpį nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir (arba) neiškraipo konkurencijos arba nekelia tokios grėsmės, ir todėl jai netaikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis. Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dieną atsakovo skola biudžetui viršijo 200 000 eurų, todėl VAVMI kaip valstybės pagalbos teikėja turi informuoti Europos Sąjungos Komisiją apie numatomą suteikti valstybės pagalbą ir gauti Komisijos pritarimą. Pagal Europos Komisijos pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (2009/C 85/01) 13 punktą, kuriame nurodyta, kad, kilus abejonėms dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, nacionaliniai teismai gali prašyti Komisijos nuomonės pagal šio pranešimo 3 skirsnį. Komisijos vaidmuo – atlikti siūlomos pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą. Suderinamumo vertinimas – išimtinė Komisijos pareiga, kuriai taikoma Bendrijos teismų priežiūra. Tai neapriboja ir galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo pagal Sutarties 234 straipsnį.

            Atsakovas restruktūrizuojama UAB „Ranga IV“ pateikė atsiliepimą į VAVMI atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarties, kuriuo prašo šią teismo nutartį palikti galioti ir atskirojo skundo netenkinti.

            Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

            1. Daugelis VAVMI atskirajame skunde dėstomų argumentų jau buvo pateikti teismui 2009 m. birželio 23 d. skunde, kurį teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartimi atmetė, todėl tvirtindamas restruktūrizavimo planą neprivalėjo pakartotinai vertinti. VAVMI argumentų dėl ekonominio restruktūrizavimo plano pagrįstumo teismas nenagrinėjo pagrįstai, nes įmonės kreditoriai 81,83 procentų balsų dauguma patvirtino įmonės restruktūrizavimo planą. Būtent kreditoriai turi ir gali geriausiai įvertinti restruktūrizavimo plano sąlygas ir jų atitikimą kreditorių interesams.

            2. Kadangi įsiskolinimo VAVMI dengimo išdėstymas pagal Teisingumo Teismo praktiką nelaikomas valstybės pagalba, vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Komisijos reglamentu Nr. 1998/2006 nereikia kreiptis į Europos Komisiją.

            3. Nacionalinių teismų teisė pagal Europos Komisijos pranešimą dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (2009/C 85/01) prašyti Komisijos nuomonės yra dispozityvi.

            4. Kiti argumentai atkartoja atsiliepime į VAVMI atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties išdėstytus argumentus.

 

           

            Atskirieji skundai netenkintini.

 

                      Dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties

 

            Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 15 straipsnis nustato restruktūrizuojamos įmonės restruktūrizavimo plano svarstymo ir tvirtinimo tvarką. Ši tvarka iš dalies skiriasi priklausomai nuo to, ar restruktūrizavimo plane numatyta įmonei suteikti valstybės pagalbą, apie kurią Europos Sąjungos teisės aktų nustatytais atvejais privaloma pranešti Europos Komisijai. Byloje kilo ginčas, ar restruktūrizuojamos įmonės UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo plane numatytas įsiskolinimo VAVMI dengimo išdėstymas laikytinas valstybės pagalba ir ar turi būti taikomas Europos Komisijos komunikatas „Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms  įmonėms  sanuoti  ir  restruktūrizuoti“  (toliau – Gairės)  (OL C 244, 2004 10 01, p. 2).

            Gairių 102  punkte  numatyta,  kad jas Europos Komisija taikys iki 2009 m. spalio 9 d., tačiau, pripažinusi, jog dėl ekonominės krizės ekonominė padėtis yra sudėtinga ir nestabili, siekdama užtikrinti valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms teikimo tęstinumą ir su tuo susijusį teisinį tikrumą, Europos Komisija nusprendė pratęsti Gairių galiojimą iki 2012 m. spalio 9 d. (OL C 156, 2009 07 09, p. 3), todėl klausimas, ar Gairėse esančios nuostatos taikytinos šioje byloje, išlieka aktualus.

            Atsakovas UAB „Ranga IV“ atitinka sunkumus patiriančios įmonės sąvoką Gairių 10 punkto c papunkčio prasme (bet kurios rūšies bendrovė, jei, remiantis jos šalies teisės aktuose nustatytais kriterijais, prieš ją gali būti pradėta vykdyti kolektyvinio nemokumo procedūra). Bendrosios sąlygos, kuriomis leidžiama teikti sanavimo ir (arba) restruktūrizavimo pagalbą, apie kurią Komisijai pranešama individualiai, nustatytos Gairių 3 skyriuje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagalbos koncepcija yra platesnė nei subsidijos (Teisingumo teismo 1999 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Nr. C-256/97, 19 pastraipa). Ši Teisingumo Teismo byla kaip savo faktinėmis aplinkybėmis nors ir neidentiška, bet artima  nagrinėjamai bylai, aptartina išsamiau, kadangi dalis šioje byloje pateiktų Teisingumo Teismo išaiškinimų  aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Teisingumo Teismo byla Nr. C-256/97 buvo inicijuota Belgijos teismo, nagrinėjusio bendrovės Demenagements-Manutention Transport (toliau – DMT) pripažinimo nemokia klausimą. Byloje buvo nustatyta, kad DMT įsiskolinimas mokesčių ir socialinės apsaugos įmokų forma siekė 18.48 milijono Belgijos frankų, iš kurių 18.1 milijono DMT buvo skolinga Nacionalinei socialinės apsaugos įstaigai (toliau – NSAĮ). NSAĮ turėjo teisę savo atsakomybe šių įmokų mokėjimo terminus pratęsti, atidėti, kas nagrinėtoje faktinėje situacijoje ir buvo daryta. Nemokumo bylą nagrinėjantis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti, ar tokios viešojo subjekto teikiamos lengvatos turėtų būti vertinamos kaip valstybės pagalba. Teisingumo Teismas išaiškino, kad socialinių įmokų mokėjimo lengvatos, suteiktos teisę tokias lengvatas suteikti turinčios įstaigos, sudaro valstybės pagalbą Europos Sąjungos sutarties 92 straipsnio 1 dalies (po pakeitimų, 87 straipsnio 1 dalies) prasme, jeigu taip suteikto ekonominio pranašumo mastas yra toks, kad įmonė nebūtų galėjusi tokios pagalbos tokiomis sąlygomis gauti iš privataus kreditoriaus. Teisingumo Teismas šioje byloje (sprendimo 25 pastraipa) pažymėjo, kad nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar NSAĮ suteiktos įmokų mokėjimo lengvatos yra akivaizdžiai didesnės negu tos, kurias galėtų suteikti privatus kreditorius. Tuo tikslu, NSAĮ turi būti lyginama su hipotetiniu privačiu kreditoriumi, kuris būtų tokioje pačioje padėtyje kaip NSAĮ ir siektų atgauti savo skolą.

 Vadovaujantis šiais Teisingumo Teismo išaiškinimais, teismas šioje byloje irgi turi pasisakyti, ar UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo procese  numatomos atsiskaitymo su VAVMI lengvatos  yra akivaizdžiai didesnės, negu tos, kurias galėtų suteikti privatus kreditorius. UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo plane (3T. b.l. 68-116) 8 lentelėje (3T. b.l. 97) yra pateiktas UAB „Ranga IV“ kreditorinių įsipareigojimų dengimo grafikas restruktūrizavimo laikotarpiu. Iš šios lentelės matyti, kad restruktūrizavimo laikotarpiui numatoma išdėstyti kreditorinių įsipareigojimų dengimą ne tik kreditoriui VAVMI, bet ir kitiems UAB „Ranga IV“ kreditoriams, tarp kurių keletas bankų ir kiti kreditoriai. Pirmos eilės kreditoriniai reikalavimai yra: AB Swedbankas 851 250 litų, darbuotojai ir asmenys, kuriems atlyginama žala dėl suluošinimo – 1 367 425 litų; antros eilės kreditoriai: VAVMI – 2 230 534 litų, VSDFV Vilniaus skyrius – 934.277 litų, SEB bankas 19 846 988 litų, Dn Nord ir Danske bankai – 3 180 703 litų, DnB Nord bankas – 1 763 832 litų, kiti antros eilės kreditoriai – 53 239 845 litų (3T. b.l. 97). Matyti, kad VAVMI mokėtinos sumos ne tik nėra ženkliai didesnės už kitiems kreditoriams mokėtinas sumas, bet ir mažesnės  už įmonės įsiskolinimą kai kuriems kitiems kreditoriams, pavyzdžiui, SEB bankui, kas leidžia daryti išvadą, kad įmokų VAVMI išdėstymas nėra tokio masto lengvata, jog ją būtų galima laikyti valstybės pagalba. Nėra pagrindo ir išvadai, kad tokios pagalbos UAB „Ranga IV“ tokiomis pačiomis sąlygomis negalėtų gauti iš privataus kreditoriaus, nes visos eilės kitų privačių asmenų (kreditorių) reikalavimų patenkinimas atidėtas.

Tokią teisėjų kolegijos nuomonę patvirtina ir ta aplinkybė, kad valstybė šioje byloje nėra priėmusi nei sprendimo suteikti restruktūrizuojamai įmonei valstybės pagalbą, nei sprendimo išdėstyti restruktūrizuojamos įmonės įsiskolinimo padengimą ar įsiskolinimo dengimo terminą atidėti. Sprendimas išdėstyti įsiskolinimų dengimą restruktūrizavimo laikotarpiui buvo priimtas restruktūrizavimo procese ĮRĮ nustatyta tvarka. Šį sprendimą, pritardami įmonės restruktūrizavimo planui, priėmė restruktūrizuojamos įmonės kreditoriai ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta kvalifikuota balsų dauguma.

Pripažinus, kad įsiskolinimo VAVMI dengimo išdėstymas neatitinka valstybės pagalbos sampratos, nebetikslinga analizuoti VAVMI argumentus dėl restruktūrizavimo plano neatitikimo Gairių kriterijams. Todėl dėl šių VAVMĮ argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Vertinant atskirajame skunde išdėstytus argumentus dėl Europos Komisijos kompetencijos, pastebėtina, kad valstybės pagalbos teikimo procese valstybių narių nacionalinių teismų, Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo funkcijos nėra tapačios. Skiriasi šių institucijų įgaliojimų apimtis ir atliekamo vertinimo dalykas. Nacionaliniai teismai valstybės pagalbos sąvoką aiškina nagrinėdami konkrečias bylas ir įvertindami, ar priemonė atitinka valstybės pagalbos sampratą, ir jeigu taip, jai taikydami teisės aktų, reglamentuojančių valstybės pagalbos teikimą, nuostatas. Kilus abejonėms, ar konkreti priemonė laikytina valstybės pagalba, nacionaliniai teismai turi teisę kreiptis į Europos Komisiją dėl Komisijos nuomonės pateikimo. Nacionaliniai teismai taip pat turi teisę ir pareigą, prireikus, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties suvestinės redakcijos (toliau – Sutartis) 234 straipsniu, kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo pateikimo. Europos Komisija, skirtingai nei nacionaliniai teismai, turi įgaliojimus ne tik įvertinti, ar konkreti priemonė laikytina valstybės pagalba, bet ir turi išimtinę kompetenciją, remiantis Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais kriterijais atlikti siūlomos pagalbos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą (Sutarties 88 straipsnis, Komisijos pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės 20 punktas). Šios išimtinės Europos Komisijos kompetencijos priežiūrą atlieka Bendrijos teismai.

Vadovaujantis ĮRĮ 15 straipsniu, restruktūrizuojamos įmonės restruktūrizavimo planui turi pritarti kreditoriai. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įmonės kreditorių susirinkimas pritaria įmonės restruktūrizavimo planui, jeigu pripažįsta, kad įgyvendinus pateiktą planą bus atkurtas įmonės mokumas. Pritarimui gauti reikia, kad už restruktūrizavimo planą balsuotų kreditoriai, turintys ne mažiau kaip 3/4 visų patvirtintų kreditorių bendros reikalavimų sumos. Taip restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams ĮRĮ suteikia teisę ir galimybę kreditorių susirinkime, kuriame sprendžiamas restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimas, išdėstyti savo poziciją dėl restruktūrizavimo plano ir, jeigu kreditoriai mano planą esant netinkamu, jam nepritarti bei siūlyti teismui jo netvirtinti (ĮRĮ 19 straipsnio 7 punktas). Tačiau ĮRĮ nenustato reikalavimo, kad įmonės restruktūrizavimo planui pritartų visi kreditoriai vienbalsiai. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas atsižvelgia į sunkumus, kurie kyla siekiant suderinti visų kreditorių poziciją ir siekia visų restruktūrizavimo proceso dalyvių, įskaitant pačią restruktūrizuojamą įmonę bei ją išsaugoti siekiančius kreditorius, interesų balanso. Galimybė restruktūrizuoti įmonę, kai jos restruktūrizavimo planui dalis kreditorių (mažuma) nepritaria, atspindi ir restruktūrizavimo procesui būdingą siekį prioritetą suteikti reabilitaciniam, o ne laikinai nemokaus subjekto pašalinimo iš rinkos tikslui.

            Pastebėtina, kad restruktūrizavimas įmonėje atliekamas turint tikslą perskirstyti įmonės skolas ir jų apmokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta įmonės normali ūkinė veikla. Restruktūrizavimo proceso eigos atskiruose etapuose sprendimai turi būti priimami ir ginčai nagrinėjami operatyviai. Priešingu atveju, t.y. užsitęsus restruktūrizavimo procesui ir jo eigoje kilusių ginčų nagrinėjimui, iškiltų grėsmė, kad restruktūrizavimo tikslai nebus pasiekti. Pastebėtina ir tai, kad ĮRĮ numato restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams priemones kontroliuoti įmonės restruktūrizavimo plano vykdymą. Vadovaudamiesi ĮRĮ 20 straipsnio 3 dalies 9 ir 10 punktais, restruktūrizuojamos įmonės kreditoriai restruktūrizavimo procese turi teises siūlyti teismui tvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus, siūlyti teismui nutraukti ar baigti įmonės restruktūrizavimo bylą.

Vertinant apelianto argumentus, pastebėtina ir tai, kad ĮRĮ kreditorių teises, tvirtinant įmonės restruktūrizavimo planą, riboja reikalavimu būti restruktūrizuojamos įmonės kreditoriumi ir šios teisės įgyvendinimo neriboja kitomis sąlygomis. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad su UAB „Ranga IV“ susiję kreditoriai, sprendžiant įmonės restruktūrizavimo procese įmonės kreditorių kompetencijai suteiktus klausimus, sudarė daugiau kaip pusę balsų ir balsavo už restruktūrizavimo plano patvirtinimą. Kad ši aplinkybė turėjo reikšmės įmonės restruktūrizavimo proceso ir atskirų jo eigos etapų, kuriuose sprendimą priėmė įmonės kreditoriai, teisėtumui, apeliantas neįrodė (CPK 12 straipsnis).

Pagal bylos duomenis apeliantas kreditorių susirinkime nepritarė UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo planui. Atskirajame skunde apeliantas išdėstė ir nepritarimo restruktūrizavimo planui argumentus. Apeliantas abejoja UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo plane esančių teiginių apie 2010 m. gautiną pelną pagrįstumu, kadangi, apelianto teigimu, pagal makroekonomikos prognozes numatomas BVP, vartojimo, darbo užmokesčio rodiklių kritimas. Teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo planas parengtas pagal numatomas gauti pajamas iš jau konkrečiai numatytos veiklos, todėl šalies makroekonominės tendencijos tiesiogiai nedarys įtakos UAB „Ranga IV“ gaunamoms pajamoms. Dalis informacijos apie vykdomus ir numatomus vykdyti konkrečius projektus nebuvo įtraukta į restruktūrizavimo planą kaip komercinė paslaptis. Tokios  informacijos pateikimo kreditoriams tvarka yra numatyta ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų siekęs ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pasinaudoti savo teise susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija ir atsakovas nebūtų ĮRĮ nustatyta tvarka jos suteikęs. Todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad apelianto teisė susipažinti su restruktūrizavimo planui įvertinti reikalinga informacija būtų buvusi pažeista.

Atskirasis skundas grindžiamas ir ta aplinkybe, kad VAVMI, kaip vienam iš pagrindinių kreditorių, restruktūrizavimo planas buvo pateiktas nesilaikant ĮRĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Šią aplinkybę vertinant kartu su ta aplinkybe, kad VAVMI argumentus dėl restruktūrizavimo plano tinkamumo įvertino teismas, priimdamas 2009 m. liepos 9 d. nutartį, nėra priežasčių pripažinti, kad toks ĮRĮ nustatytos restruktūrizavimo procedūros pažeidimas galėjo turėti įtakos kreditorių nutarimo turiniui. VAVMI jau kreditorių susirinkime išreiškė nepritarimą restruktūrizavimo planui (3T. b.l. 158), t.y. kreditoriaus VAVMI nuomonė, išsamiai susipažinus su restruktūrizavimo planu, nepasikeitė, atitinkamai nėra pagrindo išvadai, kad atskirajame skunde nurodyta aplinkybė galėjo įtakoti restruktūrizavimo proceso eigą. Apeliantas neįrodė, kad restruktūrizavimo plano projekto nepateikimas pareiškėjui įstatyme nustatytais terminais turėjo reikšmės įmonės restruktūrizavimo proceso ar atskirų jo eigos etapų teisėtumui (CPK 12 straipsnis). Be to, apeliantas visus argumentus dėl restruktūrizavimo plano išdėstė teismui ir jie buvo įvertinti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka ir su atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad iki restruktūrizavimo bylos UAB „Ranga IV“ iškėlimo atsakovo prisiimtų įsipareigojimų SEB bankui (iš kreditavimo sutarties kylantis įsipareigojimas įkeisti SEB bankui turtines teises, kylančias iš statybos rangos sutarties su „Nukem Technologies GmbH“) vykdymas nelaikytinas prieštaraujančiu ĮRĮ.

Dėl išdėstytų motyvų, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį.

 

            Dėl Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 10  d. nutarties

 

            Teisėjų kolegija pakartotinai nepasisako dėl tų atskirojo skundo argumentų, dėl kurių jau pasisakyta  sprendžiant dėl atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties pagrįstumo.

            Vadovaujantis ĮRĮ 15 straipsnio 8 dalimi, teismas tvirtina įmonės restruktūrizavimo planą, kuriam pritarė įmonės kreditoriai. Pastebėtina, kad ĮRĮ nenustato baigtinio kriterijų, kuriais vadovaujantis teismas turėtų įvertinti tvirtinamą restruktūrizuojamos įmonės restruktūrizavimo planą, sąrašo. Teismo vaidmuo tvirtinant įmonės restruktūrizavimo planą yra orientuotas į ĮRĮ ir kituose teisės aktuose reglamentuoto įmonės restrūktūrizavimo proceso teisėtumo įvertinimą. Tvirtindamas restruktūrizavimo planą teismas įvertina, ar pats restruktūrizavimo planas atitinka jam keliamus reikalavimus (ĮRĮ 13 straipsnis), ar jis parengtas ir pateiktas ĮRĮ nustatyta tvarka, o jeigu ši tvarka buvo pažeista, ar pažeidimai buvo tokio pobūdžio, kad galėtų lemti restruktūrizavimo plano parengimo ir patvirtinimo proceso, kaip sudėtinės restruktūrizavimo proceso dalies, neteisėtumą. Šiame etape teismas neprivalo detaliai išanalizuoti ir pasisakyti dėl atskirų kreditorių abejonių dėl restruktūrizavimo plano atskirų punktų ekonominio pagrįstumo. Pagrindinis vaidmuo vertinant restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą ir naudingumą kreditoriams bei tikslingumą siekti išsaugoti laikinai nemokų subjektą kaip veikiantį rinkos dalyvį restruktūrizavimo plano tvirtinimo etape tenka įmonės kreditoriams. Visada yra rizika, kad nebus ar nebus visiškai įgyvendintas restruktūrizavimo planas, nes jo vykdymo metu gali atsirasti nenumatytų aplinkybių arba pasikeisti aplinkybės, buvusios restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu. Be to, esant pagrindui, restruktūrizavimo plano įgyvendinimas gali būti ir pratęstas iki vienerių metų (ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalis). Tačiau svarbu, kad restruktūrizavimo plano neįgyvendinimo ar nevisiško įgyvendinimo rizika būtų pateisinama, protinga. Dėl šios rizikos buvimo, teisę kontroliuoti ekonominį įmonės restruktūrizavimo proceso pagrįstumą kreditoriai išlaiko ir vėlesniuose restruktūrizavimo proceso etapuose. Vadovaudamiesi ĮRĮ 20 straipsnio 3 dalies 9 ir 10 punktais, restruktūrizuojamos įmonės kreditoriai restruktūrizavimo procese turi teises siūlyti teismui tvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus, siūlyti teismui nutraukti ar baigti įmonės restruktūrizavimo bylą. Išaiškėjus, kad restruktūrizavimo plane numatytos priemonės nebus įgyvendintos, ir įmonei neįrodžius, kad restruktūrizavimo planas bus įvykdytas, teismas restruktūrizavimo bylą nutraukia (ĮRĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

            Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad pasiekti visų kreditorių vienbalsį pritarimą gali būti sunku, nenumatė reikalavimo, kad įmonės restruktūrizavimo planui turi pritarti visi be išimčių įmonės kreditoriai. Pakanka, kad planui pritartų ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta kvalifikuota kreditorių dauguma. Dėl šių aplinkybių, teismas plačiau nepasisako dėl VAVMI argumentų dėl ekonominio UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo plano pagrįstumo.

            Teisėjų kolegija nekartoja motyvų dėl Gairių netaikymo šioje byloje. Šie motyvai jau išdėstyti pasisakant dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties. Papildomai pasisakytina tik dėl 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai taikymo ir dėl apelianto argumentų, kad kilus abejonėms dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, teismas turi teisę kreiptis dėl nuomonės į Europos Komisiją.

            Remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu byloje Nr. C-256/97, įsiskolinimo VAVMI dengimas UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo plane numatyta tvarka nelaikytinas valstybės pagalba. Atitinkamai šioje byloje netaikytinos ir 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai nuostatos. Be to, vadovaujantis šio reglamento konstatuojamosios dalies 7 punktu bei 1 straipsnio h punktu, reglamentas netaikomas sunkumus patiriančioms įmonėms, kaip apibrėžta Bendrijos Gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti.

            Apeliantas atskirajame skunde remiasi ir Europos Komisijos pranešimo dėl nacionalinių teismų įgyvendinamos valstybės pagalbos teisės (2009/C 85/01) 13 punktu, kuriame nurodyta, kad kilus abejonėms dėl valstybės pagalbos kvalifikavimo, nacionaliniai teismai gali prašyti Komisijos nuomonės. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata yra dispozityvi ir neįpareigoja nacionalinį teismą kreiptis į Europos Komisiją nuomonės kiekvieną kartą, kai byloje tarp proceso dalyvių kyla ginčas dėl konkrečios priemonės atitikimo valstybės pagalbos sampratai. Šio Komisijos pranešimo 10 punkte nurodyta, kad Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad nacionaliniai teismai turi įgaliojimus aiškinti valstybės pagalbos sąvoką.  Nagrinėjamoje  byloje  teisėjų  kolegija, išanalizavusi Teisingumo Teismo sprendimą byloje Nr. C-256/97 ta apimtimi, kiek faktinės aplinkybės yra panašios nagrinėjamoms šioje byloje, sprendžia, jog valstybės pagalbos sampratos aiškinimui svarbios nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tiek skirtingos nuo aplinkybių, nagrinėtų Teisingumo Teismo byloje Nr. C-256/97, kad sudarytų pagrindą nukrypti nuo Teisingumo Teismo byloje Nr. C-256/97 pateikto išaiškinimo. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo kreiptis į Europos Komisiją dėl nuomonės pateikimo. 

Dėl išdėstytų motyvų, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį ir 2009 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistas.

 Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                          Alė Bukavinienė

                                                                                                            Artūras Driukas

                                                                                                            Vigintas Višinskis