Civilinė byla Nr. 2S-1580-661/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13055-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija: 122.2;122.3;122.4
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. J. skundą dėl antstolio G. B. veiksmų, suinteresuoti asmenys išieškotojas UAB „Vilniaus energija“, antstolis G. B..
Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Teisme buvo gautas pareiškėjo K. J. J. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė: „laikyti teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2835-101/2012 pilnai įvykdytu ir antstolio patvarkymus šio teismo sprendimo atžvilgiu panaikinti; raštu informuoti gerb. R. B. (VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus vedėją) ir gerb. J. (VSDFV užsienio išmokų skyriaus direktorių) dėl duotų patvarkymų atšaukimo vykdomojoje byloje Nr. 0174/13/02165 ir vykdomąją bylą Nr. 0174/13/02165 nutraukti“ (kabutėse pateiktas tekstas netaisytas, jo kalba neredaguota). Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0040/13/02466 iki bus išsiaiškintos grupinio tyčinio nusikaltimo padarymo aplinkybės ir įsiteisės galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas šiais klausimais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad, teikdamas teismui prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, pareiškėjas nemotyvavo poreikio sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, nenurodė teismui reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima padaryti išvadą, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų, bus nepagrįstai pažeisti skolininko interesai. Byloje aplinkybių, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau tenkinus pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma apginti skolininko teises ir teisėtus interesus, bei aplinkybių, kurios būtų pakankamu ir pagrįstu pagrindu pripažinti esant reikalingu šiuo konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenustatė, todėl prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pareiškėjas skolą yra sumokėjęs ir jokie vykdymo veiksmai jo atžvilgiu negali būti atliekami, be to, teismas, neinformuodamas apelianto apie rašytinį teismo posėdį bei nepersiųsdamas antstolio 2014 m. balandžio 9 d. patvarkymo, pažeidė pareiškėjo teises.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismo taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas pateiktas CPK 145 straipsnio 1 dalyje, kurio 10, 13 punktai įtvirtina procesinę galimybę teismui imtis tokių prevencinių priemonių ir nagrinėjant skundus dėl antstolių veiksmų teisėtumo – rašytinio proceso tvarka sustabdyti vykdymo veiksmus, jeigu teismas pripažįsta tai esant reikalingu (CPK 510 straipsnio 3 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 10, 13 punktai).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėta nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame teigia, jog apeliantas skolą yra sumokėjęs ir jokie vykdymo veiksmai jo atžvilgiu negali būti atliekami, be to, teismas, neinformuodamas apelianto apie rašytinį teismo posėdį bei nepersiųsdamas antstolio 2014 m. balandžio 9 d. patvarkymo, pažeidė pareiškėjo teises.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto motyvais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia antstolio veiksmų teisėtumo klausimo, nenagrinėja ginčo iš esmės bei atitinkamai netiria ir nevertina skundo faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, o sprendžia tik dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Pažymėtina, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė - išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą (LR CPK 510 straipsnio 3 dalis). Taip pat teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka, tai yra tiria ir vertina prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas, o ne besąlygiškai tenkina antstolio veiksmus skundžiančių asmenų prašymus ir sustabdo vykdymo veiksmus. Teismas turi diskrecijos teisę, bet ne pareigą sustabdyti antstolio veiksmus atsižvelgiant į kilusio ginčo esmę, į skunde dėstomas aplinkybes bei kitas klausimo išsprendimui reikšmingus argumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio (skundo) pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui (pareiškėjui) pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-441/2013). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas sustabdyti vykdymo veiksmus, nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia pareiškėjo interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje taip pat nenustatyta aplinkybių ir nepateikta jokių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau tenkinus pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma apginti skolininko teises ir teisėtus interesus. Taip pat nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantas, teikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teiginių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė,
Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis nepagrindė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo, t. y. jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar taps neįmanomu (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 510 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis paliktina nepakeista.
Apeliantas taip pat išreiškė pageidavimą atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 336 str. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pats pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl atskirojo skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Šiuo konkrečiu atveju atskirajam skundui išspręsti pakanka civilinėje byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 334-339,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Alvydas Barkauskas