Civilinė byla Nr. e2A-493-656/2022
Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00128-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1; 2.4.2.12.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ (toliau UAB„Lelija“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) negatorinį ieškinį atsakovei UAB „Lelija“ dėl valstybinės žemės atlaisvinimo, ir atsakovės UAB „Lelija“ priešieškinį dėl servituto nustatymo ir kompensacijų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su negatoriniu ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę savo lėšomis: 1) atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 1), t. y. pašalinti išnykusio pastato – poliklinikos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likučius ir išlyginti buvusių pamatų duobes, pašalinti tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Nekilnojamojo turto registro išregistruoti minėtus daiktus ir daiktines teises, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, 2) atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 2), t. y. pašalinti tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, iš Nekilnojamojo turto registro išregistruoti minėtus daiktus ir daiktines teises, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, 3) pašalinti įvažiavimą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą simboliu „a“, kuris patenka į valstybinės žemės sklypus Nr. 1 ir Nr. 2, aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri priklauso pastatui Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, pažymėtą simboliu „b2“, kuri patenka į valstybinės žemės sklypą Nr. 2, tako, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso pastatui Nr. (duomenys neskelbtini), dalį pažymėtą simboliu „b1“, kuri patenka į valstybinės žemės sklypą Nr. 2, iš Nekilnojamojo turto registro išregistruoti minėtus daiktus ir daiktines teises, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.
2. NŽT kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl Poliklinikos ir Aukciono žemės sklypų atlaisvinimo, ieškovei siekiant užtikrinti valstybinės žemės naudojimą pagal teisės aktuose numatytą paskirtį, kadangi NŽT nuomone išnykusio Poliklinikos pastato likučių laikymas bei antraeilių daiktų – Tvorų, Tako, Aikštelės, Įvažiavimo buvimas, laikymas ir naudojimas kitai paskirčiai (Siuvimo cecho aptarnavimui) neatitinka visuomenės interesų.
3. NŽT 2017 metais nutraukė Poliklinikos žemės sklypo ir Aukciono žemės sklypo valstybinės žemės nuomos sutartis. Apeliantė nesutiko su minėtų žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimu ir šiuos nuomos sutarčių nutraukimus apskundė teismui, Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-153-880/2018 (toliau - 2018-01-29 Apylinkės teismo sprendimas), kurį Vilniaus apygardos teismas 2020-04-02 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-5-560-2020 (toliau - 2020-04-02 Apygardos teismo nutartis), paliko nepakeistą, atmetė Apeliantės ieškinį NŽT dėl įsakymų, kuriais nutrauktos žemės sklypų nuomos sutartys, panaikinimo.
4. NŽT pareikalavo, kad Apeliantė ne vėliau kaip iki 2020 m. gegužės 1 d., atlaisvintų Poliklinikos ir Aukciono žemės sklypus, nusikeliant iš valstybinės žemės sklypų statomus ar jau pastatytus ir nuosavybės teise priklausančius statinius, pašalinant visus Apeliantės laikomus (sandėliuojamus) ir/ar Apeliantei priklausančius daiktus. Šalims nesutarus dėl žemės sklypų atlaisvinimo tarp šalių vyko derybos dėl žemės sklypų atlaisvinimo, tačiau šalims nepavyko taikiai susitarti.
5. Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašo: 1) nustatyti servitutą žemės sklype Nr. 2, (duomenys neskelbtini), pagal matininko F. S. parengtą servitutų nustatymo žemės sklype planą, nustatant, kad 499 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S1“, nustatomas kelio servitutas su teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku; 51 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S2“, nustatomas kelio servitutas su teise naudotis pėsčiųjų taku; 566 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S3“, nustatomas servitutas aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas; 2) nustatyti servitutą žemės sklype Nr. 1, (duomenys neskelbtini), pagal matininko F. S. parengtą servitutų nustatymo žemės sklype planą, nustatant, kad 338 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S1“, nustatomas kelio servitutas su teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku; 3) jeigu teismas spręstų, kad dalis arba visas ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, už nugriaunamus statinius priteisti kompensaciją atsižvelgiant į šių statinių vertę – poliklinika (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvora (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), takas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), aikštelė (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įvažiavimas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė 43 815,78 Eur.
6. Atsakovė nurodė, kad teisėtai nutraukus žemės nuomos sutartį, tenkinus ieškinio reikalavimą įpareigoti pastatų, statinių ir įrenginių savininką savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, būtų paneigiama pastatų, statinių ir įrenginių nuosavybės teisės esmė – šie teisėtai suformuoti ir įregistruoti nuosavybės teisės objektai nustotų egzistavę. Nurodė, kad atsakovės turimais buhalteriniais duomenimis, poliklinikos pastato balansinė vertė kartu su ant žemės sklypo esančiais įrengimais yra – 43815,78 Eur, poliklinikos tvoros – 2334,56 Eur, t. y. bendra nurodytų statinių balansinė vertė yra 46 150,34 Eur, kuri nugriovus statinius turėtų būti kompensuojama NŽT. O ieškovės argumentas, kad atsakovei kompensacija negali būti priteista, kadangi visi aukščiau išvardinti statiniai pastatyti neteisėtai, yra nepagrįsta ir atmestina. Visi aukščiau aptarti statiniai, kuriuos NŽT prašo nugriauti ir atlaisvinti ginčo žemės sklypus, yra pastatyti ir registruoti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jų teisėtumas nėra nuginčytas ar paneigtas teisės aktuose nustatyta tvarka.
II. Teismo sprendimo esmė
7. Pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, atsakovės UAB „Lelija“ priešieškinį tenkinti iš dalies, įpareigoti atsakovę UAB „Lelija“ (įm. kodas 122234918) savo lėšomis: 1) atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), t. y. pašalinti išnykusio pastato – poliklinikos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likučius ir išlyginti buvusių pamatų duobes, pašalinti tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Nekilnojamojo turto registro išregistruoti minėtus daiktus ir daiktines teises, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; 2) atlaisvinti valstybinės žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), t. y. pašalinti tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, iš Nekilnojamojo turto registro išregistruoti minėtus daiktus ir daiktines teises, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas nusprendė kitoje dalyje ieškinį atmesti. Nustatyti servitutą žemės sklype, (duomenys neskelbtini), pagal matininko F. S. parengtą servitutų nustatymo žemės sklype planą, nustatant, kad 499 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S1“, nustatomas kelio servitutas su teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku; 51 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S2“, nustatomas kelio servitutas su teise naudotis pėsčiųjų taku; 566 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S3“, nustatomas servitutas aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas. Nustatyti servitutą žemės sklype, (duomenys neskelbtini), pagal matininko F. S. parengtą servitutų nustatymo žemės sklype planą, nustatant, kad 338 kv. m. plotui, plane pažymėtam „S1“, nustatomas kelio servitutas su teise važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Teismas priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Lelija“ 5 032 Eur kompensaciją už naudojimąsi servitutais, priešieškinį priteisti kompensaciją atsižvelgiant į pašalinamų statinių vertę – 43 815,78 Eur atmetė.
8. Teismas nusprendė, kad yra tenkinamos abi negatorinio ieškinio sąlygos: 1) ieškovė yra turto savininkė (patikėtinė) ir 2) jos teisės yra pažeistos.Dėl valstybinės žemės sklypo Nr. 1 Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendime konstatuota, kad 2017-04-25 ir 2017-05-16 NŽT atliko išnuomoto žemės sklypo naudojimo patikrinimą ir patikrinimo aktuose užfiksavo, kad žemės sklype poliklinikos pamatų nėra, jie yra išmontuoti, pietrytinėje dalyje yra likusi buvusių pamatų duobė, šalia jos yra sukrauti pamatų blokai ir perdangos plokštės, aplink duobę yra savaime želiančių medžių ir krūmų, o likęs žemės sklypo plotas užlygintas ir nušienautas. Valstybinės žemės sklype Nr. 1 esančios pastato poliklinikos liekanos (pamatų blokų ir perdengimo plokščių krūvos užfiksuotos ir ieškovės 2020-05-04 atlikto faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte, taip pat 2021-10-08 teismo išvažiuojamajame posėdyje, kurio metu užfiksuota, kad žemės sklypas Nr. 1 aptvertas segmentine tvora, nušienautas, matyti pamatų blokai, perdangos, taip pat į krūvą suversti blokai, dalis sklypo nelygiu paviršiumi, matyti duobės, statybos atliekos. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šis žemės sklypas, kuriame turėjo būti, bet nebuvo pastatytas poliklinikos pastatas, buvo naudojamas ne pagal paskirtį, o tik formaliai prižiūrimas, šienaujamas, kas niekaip nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė vykdė pastato poliklinikos eksploataciją, priežiūrą, kadangi jokio pastato toje vietoje nėra. Ir šiuo atveju teismui remiantis šiame punkte nustatytomis aplinkybėmis, neturi reikšmingos įtakos atsakovės nurodyto ir byloje pateikto 2017-10-02 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, todėl teismas plačiau apie tai nepasisako.
9. Teismas nurodė, kad atsakovė byloje patyrė 2 855 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 992 Eur žyminis mokestis ir 1 863 Eur išlaidos už teisines paslaugas. Priešieškinio reikalavimas buvo susijęs su servitutų nustatymu, o kilęs ginčas galėjo būti išspręstas ir ne teismo tvarka, nes ieškovė būtų sutikusi su servitutų nustatymu, jei būtų tinkamai kompensuota. Tuo tarpu su kompensavimu, kuris šiuo teismo sprendimu priteistas, nesutiko pati atsakovė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
10. Atsakovė (apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti UAB „Lelija“ iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos už nugriaunamus statinius kompensaciją atsižvelgiant į šių statinių vertę – bendroje sumoje – 43 815,78 Eur bei priteisti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11. Apeliantė nurodė, kad skundžiamu sprendimu pirmos instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.105 straipsnio nuostatas, tokiu būdu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą šioje dalyje nepriteisdama apeliantei kompensacijos už nugriaunamus statinius. Apeliantė į bylą pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad Poliklinikos pastato balansinė vertė kartu su ant žemės sklypo esančiais įrengimais yra - 43 815,78 Eur, Poliklinikos tvoros - 2334,56 Eur. T. y. bendra nurodytų statinių balansinė vertė yra 46 150,34 Eur, kuri, nugriovus statinius, turėtų būti kompensuojama NŽT. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi apeliantė turi teisę Poliklinikos tvorą ir Poliklinikos pastatą nusikelti ir išsivežti. Vadovaujantis sprendimu apeliantė būtų priversta nekilnojamo turto objektus - Poliklinikos pastatą, Poliklinikos tvorą ir Tvorą išsiardyti dalimis ir išsivežti, o už nekilnojamojo turto objekto sunaikinimą apeliantei nebūtų atlyginama rinkos kaina. Tokiu būdu būtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principas.
12. Pirmos instancijos teismas selektyviai vertindamas įrodymus byloje pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas spręsdamas dėl NŽT reikalavimų ir apeliantės priešpriešinių reikalavimų patenkinimo turėjo pareigą įvertinti ir pasisakyti dėl 2017 m. spalio 2 d. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo FA-0008-17-190 ir jame užfiksuotų faktinių aplinkybių. Pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, kad žemės sklypas, kuriame turėjo būti, bet nebuvo pastatytas poliklinikos pastatas, buvo naudojamas ne pagal paskirtį, o tik formaliai prižiūrimas, šienaujamas, kas niekaip nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė vykdė pastato poliklinikos eksploataciją, priežiūrą, kadangi jokio pastato toje vietoje nėra, todėl neturi reikšmingos įtakos atsakovės nurodyto ir byloje pateikto 2017-10-02 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir teismas plačiau apie tai nepasisako.
13. Apeliantė nurodė, kad teismas skundžiamu sprendimu nors ir patenkino dalį apeliantės priešieškinio, tačiau nepriteisė apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad priešieškinio reikalavimas buvo susijęs su servitutų nustatymu, o kilęs ginčas galėjo būti išspręstas ir ne teismo tvarka, nes NŽT būtų sutikusi su servitutų nustatymu, jei būtų tinkamai kompensuota. Tuo tarpu su kompensavimu, kuris priteistas, nesutiko apeliantė, todėl apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Faktinė situacija patvirtina, kad taikus ginčo sprendimas vykstant ginčui buvo nepasiektas būtent dėl NŽT veiksmų, todėl šioje dalyje apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintam reikalavimui turėjo būti priteistos.
14. Ieškovė NŽT atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad, kaip nustatyta, pastato poliklinikos faktiškai nėra, laikytinas nepagrįstu atsakovės reikalavimas dėl pastato vertės kompensavimo. Atsakovė įpareigojama ne nugriauti pastatą (kurio nėra), o atlaisvinti žemės sklypą nuo laikomų pastato likučių, kuriuos atsakovė turės galimybę realizuoti. Šiuo atveju, tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso pastatui poliklinikai, todėl išnykus pagrindiniam daiktui - poliklinikai, antraeilis daiktas - tvora taip pat turi būti pašalinta iš valstybinės žemės. Priešingu atveju, šio statinio palikimas būtų neracionalus ir netikslingas. Ir nors kaip matyti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija buvo davusi sutikimą aptverti pastato poliklinikos liekanas tvora, tačiau iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 2015-04-23 rašto turinio darytina išvada, kad toks sutikimas buvo duotas, kai ruošiantis miesto šventei buvo siekiama užtikrinti miesto tvarką ir gyventojų saugumą.Tvora yra segmentinė, todėl nesudėtingai gali būti perkeliama, panaudojama kitoje vietoje ar tiesiog realizuojama rinkoje. Dėl žemės sklypo Nr. 2, pažymėtina, kad šiame valstybinės žemės sklype nuomos sutartyje numatytas siuvimo fabrikas taip pat nebuvo pastatytas, dėl ko valstybinės žemės nuomos sutartis su atsakove buvo nutraukta. Bylos duomenys patvirtina, kad valstybinės žemės sklype Nr. 2 yra įregistruota tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri priklauso pastatui siuvimo cechui, dalis, aikštelės, kuri priklauso pastatui siuvimo cechui, dalis, tako, kuris priklauso pastatui siuvimo cechui, dalis įvažiavimo, kuris priklauso ir pastatui poliklinika. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklype Nr. 2 pastatų nėra, o minėti atsakovės įregistruoti statiniai iš esmės skirti aptarnauti pastatui siuvimo cechui, esančiam atsakovės nuomojamame žemės sklype Nr. 3. Nurodyti statiniai nebuvo numatyti ir žemės sklypų nuomos sutartyse. Atsižvelgiant į tai, teismas nustatė servitutus, iš valstybinės žemės sklypo Nr. 2 turi būti pašalinta tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri priklauso pastatui siuvimo cechui, dalis.
15. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino apeliantės nurodyto įrodymo (2017-10-02 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo) įrodomąją reikšmę, o Skundžiamą sprendimą priėmė įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, be to, įrodinėjamas aplinkybes teismas nustatė ir faktiškai 2021-10-08 išvažiuojamojo teismo posėdžio metu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šis įrodymas reikšmingos įtakos neturi ir dėl jo teismas plačiau nepasisakė.
16. Prejudicinę galią turinčiame Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-01-29 sprendime be kita ko konstatuota, kad privažiavimas ir aikštelė yra būtini atsakovės veiklai vykdyti, todėl atsakovė gali kreiptis dėl servitutų po keliu ir aikštele nustatymo. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys iš esmės buvo suderinusios kelio servitutų ribas, plotus ir turinį (UAB „Sanora“ parengti servitutų nustatymo žemės sklype planai), tačiau atsakovė nesutiko atlyginti už kelio servitutus.
17. Ieškovės nuomone, teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovei nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė tik dėl apeliantės veiksmų. 992 Eur žyminis mokestis, yra sumokėtas ne už servituto nustatymo reikalavimus, bet už apeliantės priešieškinio turtinį reikalavimą 46 150,34 Eur. Apeliantės tripliko/priešieškinio 54 punkte nurodyta, kad už reikalavimą dėl servituto nustatymą yra sumokėtas 75 Eur žyminis mokestis. Apeliantės pateiktame taikos sutarties pasiūlyme vykstant teisminiam ginčui nebuvo pasiūlyta prisiimti bylinėjimosi išlaidų, net ir sutinkant atlyginti valstybei už servituto nustatymą. Ieškovės nuomone, tokio taikos sutarties pasiūlymo svarstymas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes šie klausimai buvo svarstyti ikiteisminio ginčo metu, tačiau apeliantė kategoriškai nesutiko su servituto atlygintinumu. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad priešieškinio reikalavimas buvo susijęs su servitutų nustatymu, o kilęs ginčas galėjo būti išspręstas ir ne teismo tvarka, nes ieškovė būtų sutikusi su servitutų nustatymu, jei būtų tinkamai kompensuota. Tuo tarpu su kompensavimu, kuris šiuo teismo sprendimu priteistas, nesutiko pati atsakovė. Dėl servitutų nustatymo sąlygų (įskaitant servitutų ribų, plotų nustatymą, servitutų atlygintinumo) NŽT su apeliante derėjosi apie metus. Apeliantė kategoriškai nesutiko atlyginti už servituto nustatymą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl statinių vertės priteisimo
19. Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl Nacionalinės žemės tarnybos reikalavimų ir apeliantės priešpriešinių reikalavimų patenkinimo turėjo pareigą įvertinti ir pasisakyti dėl 2017 m. spalio 2 d. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo FA-0008-17-190 ir jame užfiksuotų faktinių aplinkybių. Pirmos instancijos teismui sprendime nurodžius, kad nebuvo vertintas į bylą pateiktas oficialus rašytinis įrodymas ir dėl jo nebuvo pasisakyta.
20. Teisėjų kolegija sutinka su NŽT argumentu, kad pirmos instancijos teismas įvertino apeliantės nurodyto įrodymo (2017-10-02 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo) įrodomąją reikšmę, o sprendimą priėmė įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, be to, įrodinėjamas aplinkybes apie faktinę ginčo sklypų būklę teismas nustatė ir faktiškai 2021-10-08 išvažiuojamojo teismo posėdžio metu. Apeliantės nurodytas įrodymas (2017-10-02 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) buvo tiriamas ir įvertintas ankstesnėje civilinėje byloje, turinčioje prejudicinę galią (Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-01-29 sprendime, kurį Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs UAB „Lelija“ apeliacinį skundą, 2020-04-02 nutartimi paliko nepakeistą). Nustatyta, kad ginčo sklypuose sudėti pamatų blokai, o dalis jų suversta į krūvą, sklypo paviršius nelygus.
21. Nurodytuose sprendime ir apeliacinės instsncijos teismo nutartyje civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Lelija“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai, dėl įsakymų, kuriais nutrauktos žemės sklypų nuomos sutartys, panaikinimo konstatuota, kad ieškovo su atsakovu sudarytose valstybinės žemės nuomos sutartyse yra įvardintos konkrečios ir aiškios žemės sklypų paskirtys, kurios nurodė, kokiam tikslui ieškovui yra išnuomojami valstybiniai žemės sklypai. Ieškovas neneigia fakto, jog nei poliklinikos pastato, nei siuvimo fabriko ginčo žemės sklypuose nėra. Apeliantas teigia, kad terminas „siuvimo fabrikas“ turi būti suprantamas plačiai ir ginčo žemės sklypas yra kaip kompleksas su kitu žemės sklypu, kuriame yra pastatytas siuvimo fabrikas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutiko, bei pažymėjo, jog apeliantas išsinuomojo valstybinės žemės sklypus, kurie buvo išnuomoti konkrečiam tikslui ir konkrečių pastatų statybai. Aplinkybės, jog žemės sklype ieškovas yra nutiesęs kelią, įrengęs automobilių stovėjimo vietų aikštelę, pastatęs tvorą ir pan. nereiškia, jog galima laikyti, kad šiame žemės sklype yra pastatytas siuvimo fabrikas. Taigi, aplinkybė, kad ieškovė sklypus naudojo ne pagal tiksline paskirtį (nėra pastačiusi pastatų) išspręsta įsiteisėjusiais prejudiciniais sprendimais.
22. Teisėjų kolegijas, susipažinusi su prie 2017-10-02 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridėtomis fotonuotraukomis, konstatuoja, kad dalis blokų netvarkingai sudėta į krūvą, o dalis blokų išdėliota ant žemės ir ant jų uždėtos perdengimo plokšės (be rišančios medžiagos). Blokai yra seniau naudoti ir paimti iš išardyto statinio. Matosi, kad blokai sudėti į nesenai iškastas duobes (matosi iškastas neapaugęs žole gruntas). Todėl spręsti, kad ginčo sklype yra pastatas nėra pagrindo.
23. Nekilnojamieji daiktai yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai (taip pat ir statiniai), kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 straipsnio 2 dalis). Statinys apibrėžiamas kaip nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus.
24. Taigi, aplinkybė, kad sklypuose nėra pastatų, kurių vertę prašo kompensuoti ieškovė, įrodyta visiškai. Be to, vien atsakovės nurodyta balansinė vertė negali būti pagrindas konstatuoti faktinę pastatų vertę.
25. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš atskirų segmentų sumontuota tvora be jos vertės sumažėjimo gali būti išmontuota ir perkelta. Tvoros perkėlimas jos vertės iš esmės nesumažina.
26. Apeliantės teigimu, nutraukus žemės nuomos sutartį, tenkinus ieškinio reikalavimą įpareigoti pastatų, statinių ir įrenginių savininką savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, būtų paneigiama pastatų, statinių ir įrenginių nuosavybės teisės esmė – šie teisėtai suformuoti ir įregistruoti nuosavybės teisės objektai nustotų egzistavę, tai neatitiktų nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), taip pat ir Konstitucinio Teismo formuojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų. Pirmos instancijos teismui iš dalies patenkinus NŽT ieškinį, ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikytinos CK 4.105 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentas dėl CK 4.105 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nepagrįsta, nes, kaip minėta, teismas pripažino, kad sklypuose esantys blokai ir perdangos nėra statiniai, todėl gali būti išgabenti. Tvora taip pat gali būti tvora be esminio jos vertės sumažėjimo gali būti išmontuota ir perkelta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Apeliantė iš viso patyrė 2 855 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 992 Eur žyminis mokestis bei 1 863 Eur išlaidos už teisines paslaugas. Pirmos instancijos teismui iš dalies patenkinus priešieškinį atitinkamai turėjo būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė nurodė, kad apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų neišieškojimas iš bylą pralaimėjusio asmens - Nacionalinės žemės tarnybos - šiuo atveju reiškia apeliantės teisės į teisminę gynybą pažeidimą. Apeliantė teigė, kad vykstant ginčui šalys vedė derybas ir apeliantė siūlė Nacionalinei žemės tarnybai dalį ginčo, kurioje apeliantės priešieškinis buvo patenkintas, baigti taikos sutartimi, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba atsisakė tartis ginčo dalyje. Taikus ginčo sprendimas vykstant ginčui buvo nepasiektas būtent dėl Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų, todėl šioje dalyje apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintam reikalavimui turėjo būti priteistos.
29. CPK 93 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
30. Pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovei nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė dėl apeliantės veiksmų. 992 Eur žyminis mokestis, yra sumokėtas ne už servituto nustatymo reikalavimus, bet už atmestus apeliantės priešieškinio turtinį reikalavimą 46 150,34 Eur, o už reikalavimą dėl servituto nustatymą yra sumokėtas 75 Eur žyminis mokestis
31. Pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas, dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip.
32. Prejudicinę galią turinčiame Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-01-29 sprendime be kita ko konstatuota, kad privažiavimas ir aikštelė yra būtini atsakovės veiklai vykdyti, todėl atsakovė gali kreiptis dėl servitutų po keliu ir aikštele nustatymo. Teisėjų kolegija susipažinusi su šalių susirašinėjimu iki šios bylos iškėlimo (ieškinio priedais) nustatė, kad šalys iš esmės buvo suderinusios kelio servitutų ribas, plotus ir turinį (UAB „Sanora“ parengti servitutų nustatymo žemės sklype planai), tačiau atsakovė nesutiko (neatsakė į ieškovės siūlymą) atlyginti už kelio servitutus.
33. Be to nustatyta, kad apeliantės pateiktame taikos sutarties pasiūlyme vykstant teisminiam ginčui nebuvo pasiūlyta prisiimti bylinėjimosi išlaidų, net ir sutinkant atlyginti valstybei už servituto nustatymą. Ieškovė pagrįstai nurodė, kad tokio taikos sutarties pasiūlymo svarstymas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes šie klausimai buvo svarstyti ikiteisminio ginčo metu, tačiau apeliantė nesutiko su servituto atlygintinumu. Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, priešieškinio reikalavimas buvo susijęs su servitutų nustatymu, o kilęs ginčas galėjo būti išspręstas ir ne teismo tvarka, nes ieškovė būtų sutikusi su servitutų nustatymu, jei būtų tinkamai kompensuota. Tuo tarpu su kompensavimu, kuris šiuo teismo sprendimu priteistas, nesutiko pati atsakovė.
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų susidarymą bylos dalyje dėl servitutų nustatymo lėmė pačios apeliantės nebendradarbiavimas su ieškove.
35. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 226 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Andrius Ignotas
Jelena Šiškina