Civilinė byla Nr. 3K-3-15/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2; 9.2.1; 9.3

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 31 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (pirmininkė),

 

             rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Autrolis“ ieškinį atsakovui Kauno troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai dėl įspėjamojo ir neterminuoto streikų pripažinimo neteisėtais ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos savarankišką reikalavimą atsakovui dėl neterminuoto streiko pripažinimo neteisėtu.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

            

             Byloje keliami kolektyvinius darbo ginčus ir streiką reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimai.

             Ieškovas AB „Autrolis“ prašė pripažinti neteisėtais atsakovo Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos paskelbtą įspėjamąjį streiką, vykusį 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuo 4 val. 5 min. iki 6 val. 5 min., ir nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. paskelbtą neterminuotą streiką. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nesitarė dėl neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios paslaugos kiekio nustatymo, atsisakė imtis bet kokių veiksmų, kad būtų teikiamos šios paslaugos visuomenei streiko metu. Ieškovo nuomone, nebuvo pagrindo streikuoti, nes taikinimo komisijos nutarimas buvo vykdytas. Be to, darbuotojams buvo darytas spaudimas prisidėti prie streiko. Atsakovas taip pat nesilaikė streiko skelbimo tvarkos – ginčas nebuvo spręstas taikinimo komisijoje, nors tai yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija (DK 69, 70 straipsniai, 73 straipsnio 1 dalis, 74 straipsnis).

             Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija pareiškė byloje savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu atsakovo nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. paskelbtą neterminuotą streiką. Trečiasis asmuo nurodė, kad atsakovas nesilaikė DK nustatytų streiko organizavimo sąlygų (balsuojantiesiems buvo darytas psichologinis spaudimas balsuoti už streiką, atsakovas, pažeisdamas DK 80 straipsnio 2 dalį, atsisakė užtikrinti neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinas minimalias paslaugas).

             Byloje nustatyta, kad AB „Autrolis“ taikinimo komisijos 2008 m. birželio 10 d. posėdyje buvo nutarta nuo 2008 m. birželio 1 d. troleibusų vairuotojams mokėti 11 Lt bazinį tarifinį valandinį atlyginimą ir 2,5 Lt/val. skatinimą už tinkamai atliktą darbą, įrašant abu dydžius į darbo sutartis. Šio nutarimo 4 punkte nustatyta, kad troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio peržiūrėjimas numatomas spalio mėnesį, tačiau kitas posėdis neįvyko ir troleibusų vairuotojų darbo užmokestis nebuvo peržiūrėtas. 2009 m. vasario 27 d. atsakovas pareikalavo padidinti troleibusų vairuotojų atlyginimą. Šis reikalavimas buvo svarstytas taikinimo komisijos 2009 m. kovo 19 d., 2009 m. kovo 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. posėdžiuose. Paskutiniajame posėdyje 2009 m. balandžio 10 d. šalys nusprendė surašyti nesutarimų protokolą. 2009 metų birželio-liepos mėnesiais ieškovo įmonėje vyko konsultacijos su darbuotojų atstovais dėl prastos ieškovo įmonės finansinės padėties. 2009 m. liepos 15 d. ieškovo generalinis direktorius priėmė įsakymą „Dėl valandinio tarifinio atlygio ir skatinimo“, kuriuo nustatė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. troleibusų vairuotojų valandinis tarifinis atlyginimas bus priklausomai nuo darbo stažo įmonėje 9,35 Lt, 9,44 Lt ir 9,63 Lt. Iki 2009 m. rugsėjo 1 d. vairuotojams ieškovas mokėjo 11 Lt bazinį valandinį atlyginimą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

             Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu tenkino dalį ieškovo ieškinio, trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį patenkino – pripažino neteisėtu atsakovo 2009 m. rugpjūčio 24 d. paskelbtą neterminuotą streiką; kitą ieškovo ieškinio dalį atmetė.

             Teismas nustatė, kad buvo susidariusios streiko paskelbimo sąlygos – 2009 m. balandžio 10 d. nesutarimų protokolas patvirtina, jog kolektyvinis darbo ginčas dėl troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio padidinimo taikinimo komisijoje nebuvo išspręstas; be to, ieškovo generalinis direktorius 2009 m. liepos 15 d. įsakymu nusprendė nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. nebevykdyti 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos nutarimo mokėti 11 Lt bazinį tarifinį atlyginimą. DK 77 straipsnio pagrindu teismas sprendė, kad įspėjamajam streikui nereikėjo gauti darbuotojų pritarimo. Kadangi atsakovo komitetas 2009 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. S-19-099, kuriuo nutarė 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuo 4 val. 5 min. iki 6 val. 5 min. paskelbti įspėjamąjį streiką, ieškovui įteikė 2009 m. liepos 24 d., tai nėra įstatyminio pagrindo atsakovo paskelbtą 2009 m. rugpjūčio 17 d. įspėjamąjį streiką pripažinti neteisėtu.

             Teismas, remdamasis DK 81 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje SPUAB „Vilniaus troleibusai“ v. SPUAB „Vilniaus troleibusai“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-212/2001, atsižvelgdamas į tai, kad įspėjamojo ir neterminuoto streiko metu minimalios pervežimo paslaugos visuomenei buvo teiktos (tai užtikrino ieškovas), laikė, kad atsakovo nesitarimas dėl minimalių paslaugų ir nedalyvavimas jas užtikrinant neteikia pagrindo pripažinti neterminuotą streiką neteisėtu. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. 187 ieškovo keleivių pervežimo tarnybos darbuotojai jau buvo sutikę su darbo užmokesčio mažinimu. Slapto balsavimo metu 230 darbuotojų iš 393 pritarė streikui. Taigi tam tikra dalis darbuotojų sutiko ir su darbo užmokesčio sumažinimu, ir pritarė streikui. Teismas konstatavo, kad, darbuotojui tiesiogiai susitarus su darbdaviu, atstovas, atstovaudamas tam darbuotojui, neteko teisės reikalauti iš darbdavio kitaip susitarti dėl to, dėl ko yra jau susitarta. Teismas, remdamasis DK 62, 77 straipsniais, nurodė, kad jeigu darbuotojai nusprendžia, kad atstovas santykiuose su darbdaviu jiems tapo nereikalingas, jie patys kiekvienas atskirai tariasi su darbdaviu dėl darbo sutarties sąlygų, ir tokie darbuotojai turėtų nepritarti streikui arba jį nutraukti. Asmeniui vienu metu užimant dvi viena kitai prieštaraujančias pozicijas, laikytina, kad tikroji asmens valia yra ta, kuri išreikšta pirminiuose teisiniuose santykiuose. Nėra galimybių nustatyti, koks konkretus darbuotojų, prieš tai davusių sutikimą sumažinti jiems darbo užmokestį, skaičius 2009 m. rugpjūčio 19 d. vykusio slapto balsavimo metu pritarė streikui. Slapto balsavimo rezultatas iš dalies neišreiškė tikrosios darbuotojų valios. Teismas, negalėdamas nustatyti, kad streikui pritarė daugiau kaip pusė darbuotojų, prieš tai nesusitarusių su darbdaviu dėl atlyginimo sumažinimo, neterminuotą streiką pripažino neteisėtu.

             Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi atmestas atsakovo apeliacinis skundas, patenkintas ieškovo apeliacinis skundas – pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimas, panaikinant dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu, ir šį reikalavimą tenkino – pripažino neteisėtu atsakovo paskelbtą įspėjamąjį streiką, vykusį 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuo 4 val. 5 min. iki 6 val. 5 min.

             Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kolektyvinis ginčas kilo ne dėl šalių nesutarimo 2009 m. balandžio 10 d., o ieškovui priėmus įsakymą dėl darbo užmokesčio mažinimo nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. (DK 77 straipsnio 5 dalis). Remiantis DK 68 straipsniu kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai. Ieškovo įmonėje kolektyvinė darbo sutartis nesudaryta, veikia profesinė sąjunga, pagal DK 19 straipsnio nuostatas galinti atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti, esant darbo santykiams. Nors AB „Autrolis“ 2009 m. liepos 15 d. įsakymu nustatė kitus darbo užmokesčio dydžius (priėmė norminį aktą bendresniam asmenų sąrašui), šį įsakymą buvo galima įgyvendinti tik per individualius darbo santykius, pranešant konkrečiam darbuotojui apie numatomą darbo sąlygų keitimą DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. 2009 m. rugpjūčio 17 d. su darbo užmokesčio sumažinimu sutiko 387 darbuotojai (iš viso įmonėje tuo metu dirbo 631 darbuotojas), 187 keleivių vežimo tarnybos, kurią sudarė troleibusų vairuotojai bei administracijos specialistai, darbuotojai (iš viso keleivių vežimo tarnyboje tuo metu dirbo  386 darbuotojai). 2009 m. rugpjūčio 24 d. su darbo užmokesčio sumažinimu sutiko pusė Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovo atstovų paaiškinimu apie tai, kad, skelbiant konsultacijas, nebuvo galima tiksliai įvardyti konkretaus skaičiaus, buvo netiksliai nurodytas planuojamų atleisti darbuotojų skaičius Informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo 2009 m. rugsėjo 1 d. posėdžio protokole, todėl pastarajame protokole nurodytais duomenimis teismas nesivadovavo (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Darbdavys, nebūdamas DK 69 straipsnyje nurodytu subjektu, galinčiu iškelti kolektyvinio ginčo reikalavimus, negali pakeisti ar nutraukti 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos sprendimo DK 64-65 straipsniuose nustatyta tvarka, tačiau tai nepašalina jo galimybės pasinaudoti kitomis DK suteikiamomis teisėmis, įskaitant ir įtvirtintą DK 120 straipsnyje. Pagal DK 2 straipsnio 2 dalį darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu (byloje tokių darbdavio teisę varžančių pagrindų nenustatyta), todėl taikinimo komisijos sprendimas nelaikytinas aktu, kuris šią darbdavio teisę riboja. Kadangi ekonominės sąlygos, darbo ir gamybos procesai savo esme negali būti pastovūs, tai nustatyti nekintamas darbo sąlygas darbuotojams daugeliu atveju neįmanoma. Taigi, darbo sutarties sąlygos, jeigu šalys dėl jų susitarė, tampa privalomos, tačiau gali būti keičiamos DK 120 straipsnyje nustatyta tvarka, o darbuotojui su tuo nesutikus, gali būti sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo klausimas pagal DK 129 straipsnyje nustatytas taisykles. Nors 2009 m. liepos 15 d. įsakymu ieškovas nustatė kitus darbo užmokesčio dydžius, darbo sąlygų pakeitimas konkretiems darbuotojams priklausė ne nuo šio įsakymo, o nuo darbuotojo sutikimo, ir daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų su tokiu darbdavio pasiūlymu sutiko. Individualių darbo sąlygų keitimas nėra kolektyvinis darbuotojų interesas (DK 68 straipsnis). Tai - individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio, todėl DK 120 straipsnyje nustatytos teisės įgyvendinimas traktuotinas kaip individualus darbo santykis, kuris negali būti laikomas kolektyvinių darbo santykių pažeidimu.

             Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad profesinė sąjunga yra darbuotojų atstovas, ginantis jų teises ir interesus, tačiau teisė streikuoti priklauso darbuotojams. Profesinės sąjungos teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra įgytos iš atstovaujamojo, tačiau atstovavimo teisiniuose santykiuose yra galimas ir atstovo atsisakymas. Individualus teisinis santykis tarp darbuotojo ir darbdavio yra pirminis, o atstovavimo teisinis santykis, t. y. santykis tarp darbuotojo ir profesinės sąjungos, yra išvestinis iš pirmojo. Daugiau kaip pusei įmonės darbuotojų ir pusei Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų tiesiogiai susitarus su darbdaviu dėl darbo užmokesčio pakeitimo individualių darbo santykių lygmeniu, atsakovas neteko teisės, atstovaudamas darbuotojams, reikalauti iš darbdavio susitarti dėl to, dėl ko darbuotojai susitarė patys. Darbuotojams sutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį, po to darbuotojų požiūris į savo paties sprendimą galėjo keistis, ir, sprendžiant dėl pritarimo streikui, jų valia buvo išreikšta būtent balsavimo rezultatais, tačiau ši aplinkybė nepanaikina darbdaviui duoto sutikimo pakeisti darbo sutarties sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad darbuotojų daugumos sutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis konkrečiu laikotarpiu įrodo kolektyvinio darbo ginčo nebuvimą. Nesant tokio ginčo, negali būti naudojamas DK 76 straipsnyje nustatytas jo sprendimo būdas. 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimas negali būti vertinamas kaip besąlyginė darbdavio pareiga laikytis jo nuostatų, nepaisant jokių objektyvių veiksnių, paties darbdavio finansinės būklės. Teismas nelaikė, kad daugiau kaip po metų dėl sunkios ekonominės padėties darbdaviui nutarus sumažinti darbo užmokestį DK 120 straipsnyje nustatyta tvarka, taikinimo komisijos sprendimą galima pripažinti nevykdomu ar vykdomu netinkamai. Konstatavęs įstatyminių pagrindų streikuoti nebuvimą, teismas pripažino neteisėtu įspėjamąjį streiką, vykusį 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuo 4 val. 5 min. iki 6 val. 5 min., ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti neteisėtu atsakovo paskelbtą 2009 m. rugpjūčio 24 d. neterminuotą streiką (DK 76 straipsnis, 81 straipsnio 2 dalis).

             Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentu dėl neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovo nesitarimas dėl minimalių paslaugų ir nedalyvavimas jas teikiant nedaro pagrindo streiką pripažinti neteisėtu. Ieškovas su Kauno miesto savivaldybės administracija 2006 m. rugpjūčio 19 d. sudarė visuomenės aptarnavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo teikti viešąją paslaugą pervežant keleivius troleibusais reguliariais reisais miesto susisiekimo maršrutais. Neužtikrinant šios paslaugos teikimo yra pažeidžiamas viešasis interesas. Atsakovas atsisakė tartis dėl neatidėliotiniems visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių sąlygų užtikrinimo. Atsižvelgdamas į tokią situaciją, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. A-3367 nustatė būtinas minimalias keleivių vežimo viešuoju transportu sąlygas neterminuoto troleibusų vairuotojų streiko metu neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti ir su šiuo įsakymu supažindino atsakovą. Pastarasis ne tik kad nevykdė šio įsakymo, bet ir kliudė kitoms šalims užtikrinti minimalių pervežimo paslaugų teikimą, taip pažeisdamas DK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyviąją teisės normą. Minimali pervežimo paslauga visuomenei buvo suteikta, streikuojančių troleibusų vairuotojų vairuojamų troleibusų vietoje į maršrutus išleidus keletą autobusų. Nors įspėjamojo streiko metu nebuvo konkrečių atvejų dėl grėsmės visuomenės saugumui, akivaizdu, jog, atsakovui atsisakius vykdyti solidariąją pareigą, dėl suteiktos minimalios paslaugos nepakankamumo tokia grėsmė galėjo kilti. Nors klausimas pagal DK 81 straipsnio 4 dalį buvo išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo būdu, išvardytų aplinkybių pagrindu pripažintina, kad poveikį darbdaviui streiko metu atsakovas siekė daryti ne tik ekonominėmis priemonėmis, bet ir chaoso visuomenėje sukėlimu, neužtikrinant neatidėliotinų visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių paslaugų teikimo, todėl tokio streiko tikslas laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai ir jos saugomoms vertybėms. Atsakovo atsisakymas vykdyti  imperatyvųjį teisės normos reikalavimą prieštarauja Konstitucijos 51 straipsnio nuostatai apie teisės streikuoti įgyvendinimą nustatyta tvarka, DK 80 straipsnio 2 dalies reikalavimams ir viešajam interesui.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

 

             Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu neterminuotas streikas, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį bei priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

             1. Dėl taikinimo komisijos sprendimo nevykdymo. Remiantis DK 25 straipsniu 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimas yra neterminuotas, todėl negalėjo būti ieškovo vienašališkai pakeistas ar panaikintas. Remiantis DK 9 straipsniu, 63 straipsnio 1, 2 dalimis darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos sprendimas galiojo iki kito susitarimo ar kolektyvinės sutarties pasirašymo dienos. Vertinant 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimą DK 76 straipsnio pagrindu, laikytina, kad juo užtikrinamas sprendime užfiksuotų ieškovo įsipareigojimų nenutrūkstamas vykdymas, suteikiant atsakovui teisę ginti savo interesus ieškovui atsisakius vykdyti šį sprendimą ar nusprendus jį vienašališkai pažeisti. Tai vienas iš DK 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte deklaruoto darbo santykių stabilumo užtikrinimo garantų. Atsakovo nuomone, darbdavys negali vienašališkai keisti darbuotojus tenkinančio taikinimo komisijos sprendimo ar nutraukti jo vykdymo be DK 76 straipsnyje nustatytų padarinių. Jei darbdavio ir darbuotojų tarpusavio santykiai yra saistomi ne tik individualius darbo santykius apibūdinančios darbo sutarties, bet ir kolektyvinius darbo santykius apibūdinančio norminio darbo teisės akto — darbuotojus tenkinančio taikinimo komisijos sprendimo – tai darbdavys, mėgindamas vienašališkai keisti kolektyvinių darbo santykių pagrindu individualiose darbo sutartyse nustatytą dalyką, visuomet inicijuoja ir teisėto streiko galimybę (ne vien tik individualių darbo ginčų galimybę).

             2. Dėl individualių ir kolektyvinių ginčų sąveikos. Jų sąveikos esmė – kad darbo sutartyje nustatytos apmokėjimo sąlygos visais atvejais gali būti keičiamos tik DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka, kuri nepriklauso nuo to, ar individualiose darbo sutartyse užfiksuotas atlyginimo dydis yra sietinas su kolektyvinių santykių pagrindu sukurtu norminiu darbo teisės aktu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad darbo ginčo, kurio priežastimi atsakovas nurodė 2009 m. liepos 15 d. įsakymo priėmimą, negalima traktuoti kaip kolektyvinio darbo ginčo. Atsakovo nuomone, darbo apmokėjimo sąlygų keitimo atveju individualūs ir kolektyviniai darbo santykiai skiriasi tik darbdavio sprendimo vienašališkai mažinti atlyginimus padariniais. Jei darbdavio ir darbuotojų tarpusavio santykiai yra saistomi ne tik individualius darbo santykius apibūdinančios darbo sutarties, bet ir kolektyvinius darbo santykius apibūdinančio norminio teisės akto - darbuotojus tenkinančio taikinimo komisijos sprendimo - tai darbdavys, mėgindamas vienašališkai keisti kolektyvinių darbo santykių pagrindu individualiose darbo sutartyse nustatytą dalyką, visada inicijuoja ir teisėto streiko galimybę (ne tik individualių darbo ginčų galimybę).

             3. Dėl profesinių sąjungų, kaip darbuotojų atstovų, įgaliojimo ribų. Nutarimas dėl sprendimo skelbti streiką priimtas atsakovo, kaip atitinkamus įgaliojimus turinčio subjekto ir pagal DK 19 straipsnį galinčio atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti, esant darbo santykiams, taip pat reikiamoms tokiam nutarimui priimti DK 76 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Streikas paskelbtas vykdant DK 77 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagrindais įvykusio slapto balsavimo būdu išreikštą turėjusių teisę streikuoti darbuotojų valią; streikas prasidėjo ir vyko tik todėl, jog ieškovas nenaikino DK 76 straipsnyje apibrėžtų streiko paskelbimo priežasčių, o susitarti dėl streiko nutraukimo sąlygų DK 84 straipsnio nustatytu pagrindu šalims nepavyko. DK 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovavimas, esant kolektyviniams darbo santykiams, remiantis galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai ir tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialių įgaliojimų kolektyvinio atstovavimo subjektui. Joks norminis aktas nedraudžia konstitucinės darbuotojo teisės būti įstatymo nustatyta tvarka paskelbto streiko dalyviu, todėl darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą individualių darbo santykių lygmeniu, neriboja jo teisės siekti teisėtumo ir įstatymais garantuojamų interesų bei teisių užtikrinimo veikiant kolektyvinių darbo santykių lygmeniu – tiek balsuojant už pritarimą streikui, tiek ir būnant aktyviu streiko dalyviu.

             Apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas, kiek troleibusų vairuotojų tam tikrais streiko vyksmo momentais buvo pasirašę sutikimus dirbti už mažesnį atlyginimą, nepagrįstai nesivadavo streiko vyksmo metu parengtame dokumente - Informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo 2009 m. rugsėjo 1 d. posėdžio protokole esančiais duomenimis, pagal kuriuos netgi tuo momentu sutikimų dirbti už mažesnį atlyginimą dar buvo nepareiškę 195 troleibusų vairuotojai, t. y. didesnioji troleibusų vairuotojų dalis, o vadovavosi po šešių mėnesių nuo streiko sustabdymo parengtu dokumentu, aiškindamas, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. dokumentas negali būti laikomas įrodymu (CPK 3 straipsnis).

             4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje SPUAB „Vilniaus troleibusai“ v. SPUAB „Vilniaus troleibusai“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-212/2001, o biuletenyje Teismų praktika 15 paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje SPUAB „Vilniaus autobusų parkas“ v. SPUAB „Vilniaus autobusų parkas“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-32/2001. Atsakovas sutinka, kad skiriasi nagrinėjamos bylos ir kasacinės bylos Nr. 3K-3-212/2001 aplinkybės – Vilniuje vykusio streiko metu nevažiavo nė vienas autobusas ir troleibusas, o Kauno troleibusų vairuotojų streiko metu važiavo visi planuoti ir nemažai papildomų autobusų bei didžioji dalis troleibusų. Atsakovo teigimu, savavališko troleibuso paėmimo nebuvo, t. y. atsakovas to neorganizavo ir nevykdė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl taikinimo komisijos sprendimo nevykdymo. Taikinimo komisijos sprendimas negali riboti įstatyme įtvirtintos darbdavio teisės dėl svarbių priežasčių, šiuo atveju – dėl sunkios ekonominės padėties, sumažinti darbuotojų atlyginimus, todėl nelaikytina, kad daugiau kaip po metų dėl sunkios ekonominės padėties darbdaviui nutarus sumažinti darbo užmokestį DK 120 straipsnyje nustatyta tvarka, taikinimo komisijos sprendimą galima pripažinti nevykdomu ar vykdomu netinkamai. 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos sprendimo 4 punktu buvo nutarta, kad kitas posėdis dėl troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio peržiūrėjimo įvyks 2008 metų spalio mėnesį, tačiau posėdis neįvyko, sprendimas toliau buvo vykdytas, nekeičiant troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio dydžio. Trečiojo asmens nuomone, būtent 2008 metų spalio mėnuo ir buvo tas laikotarpis (DK 25 straipsnis), iki kurio ieškovas privalėjo besąlygiškai vykdyti taikinimo komisijos sprendimą. Darbdavys, nebūdamas DK 69 straipsnyje nurodytu subjektu, galinčiu iškelti kolektyvinio ginčo reikalavimus, negali pakeisti ar nutraukti 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos sprendimo DK 64-65 straipsniuose nustatyta tvarka, tačiau tai nepašalina galimybės jam pasinaudoti kitomis DK suteikiamomis teisėmis, įskaitant nustatytą DK 120 straipsnyje. Pažymėtina, kad pagal DK 2 straipsnio 2 dalį darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, o ne taikinimo komisijos sprendimu.

2. Dėl individualių ir kolektyvinių ginčų sąveikos. DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisės įgyvendinimas traktuotinas kaip individualus darbo santykis, kuris negali būti laikomas kolektyvinių darbo santykių pažeidimu, ir dėl šios priežasties darbo ginčo, kurio priežastimi atsakovas nurodė ieškovo 2009 m. liepos 15 d. įsakymo priėmimą, negalima traktuoti kaip kolektyvinio darbo ginčo. Individualių darbo sąlygų keitimas yra individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio, o kolektyvinis darbo ginčas - tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės (DK 68 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal DK 73 straipsnio 1 dalį ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo nagrinėjimo taikinimo komisijoje stadija nebuvo atlikta, atsakovui 2009 m. liepos 21 d. priėmus nutarimą Nr. S-19-099 „Dėl troleibusų vairuotojų streiko paskelbimo ir naujų reikalavimų iškėlimo“.

3. Dėl profesinių sąjungų, kaip darbuotojų atstovų, įgaliojimų ribų. Pagal DK 18 straipsnio 2 dalį profesinių sąjungų įgaliojimai priimti sprendimus atstovaujamųjų darbuotojų vardu nėra absoliutūs, nes jų veiksmams ir sprendimams turi pritarti dauguma darbuotojų tam, kad atstovavimas būtų teisėtas. Taigi profesinės sąjungos teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra įgytos iš atstovaujamojo, tačiau atstovavimo teisiniuose santykiuose yra galimas ir atstovaujamojo atsisakymas. Be to, individualus teisinis santykis tarp darbuotojo ir darbdavio yra pirminis. Daugiau kaip pusei Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų tiesiogiai susitarus su darbdaviu dėl darbo užmokesčio pakeitimo individualių darbo santykių lygmeniu, atsakovas neteko teisės, atstovaudamas darbuotojams, reikalauti iš darbdavio susitarti dėl to, dėl ko darbuotojai susitarė patys. Pažymėtina, kad, net ir esant kolektyviniams darbo santykiams, darbuotojams nedraudžiama kiekvienam atskirai tartis su darbdaviu dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo. Darbuotojų daugumos sutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis konkrečiu laikotarpiu įrodo kolektyvinio darbo ginčo nebuvimą, todėl negali būti naudojamas DK 76 straipsnyje numatytas jo sprendimo būdas.

2009 m. rugpjūčio 24 d. su darbo užmokesčio sumažinimu sutiko daugiau kaip pusė keleivių vežimo tarnybos darbuotojų. Informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo 2009 m. rugsėjo 1 d. posėdžio protokole nurodytas nesutinkančių su sumažintu darbo užmokesčiu darbuotojų, taip pat ir troleibusų vairuotojų, skaičius yra netikslus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kiek troleibusų vairuotojų nesutiko su pakeistomis darbo sąlygomis, pagrįstai nesivadovavo šiuo protokolu.

4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Trečiojo asmens nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje SPUAB „Vilniaus troleibusai“ v. SPUAB „Vilniaus troleibusai“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-212/2001, ir nutarties, priimtos civilinėje byloje SPUAB „Vilniaus autobusų parkas“ v. SPUAB „Vilniaus autobusų parkas“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-32/2001, aplinkybės buvo kitokios, nei nagrinėjamoje byloje. Šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo vykdyti DK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą užtikrinti būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti. Atsakovas, pažeisdamas DK 80 straipsnio 2 dalies nuostatas, ne tik atsisakė jas užtikrinti, bet ir kliudė kitoms bylos šalims užtikrinti jų suteikimą. Atsakovas be išankstinio įspėjimo streikavo 2009 m. rugsėjo 10 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2009 m. rugsėjo 28 d. Pagal byloje esančius duomenis, troleibusų vairuotojams buvo grasinta, trukdyta pradėti dirbti darbą, gadintos transporto priemonės, blokuotas eismas. Šiuos veiksmus atliko būtent atsakovo profesinės sąjungos nariai, pažeisdami Konstitucijos, DK ir kitų įstatymų nuostatas, o streikui vadovaujantis komitetas nesiėmė jokių priemonių tam sukliudyti (DK 80 straipsnio 1, 2 dalys). Streikas, kurio metu streikuojantys darbuotojai atsisako užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinas minimalias paslaugas ir trukdo jas užtikrinti darbdaviui ir savivaldybei, vertintinas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, nes jo metu streikuojantys darbuotojai neužtikrina Konstitucijos saugomų vertybių - turto ir žmonių apsaugos. Taigi poveikį darbdaviui streiko metu atsakovas siekė daryti ne tik ekonominėmis priemonėmis, bet ir chaoso visuomenėje sukėlimu, neužtikrinant neatidėliotinų visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių paslaugų, todėl tokio streiko tikslas laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijai ir jos saugomoms vertybėms. Atsakovo atsisakymas vykdyti imperatyvųjį teisės normos reikalavimą prieštarauja Konstitucijos 51 straipsnio nuostatai dėl teisės streikuoti įgyvendinimo nustatyta tvarka, DK 80 straipsnio 2 dalies reikalavimams ir viešajam interesui. Dėl to, net ir pripažinus, kad atsakovas vis dėlto turėjo teisinį pagrindą streikuoti, remiantis DK 81 straipsnio 2 dalimi, tiek įspėjamasis, tiek neterminuotas streikas turėtų būti pripažinti neteisėtais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl taikinimo komisijos sprendimo nevykdymo. Atsakovas skelbė streiką, nes darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos sprendimas nebuvo nevykdytas. Byloje nėra ginčo, kad nuo 2008 m. birželio 1 d. troleibusų vairuotojams bazinis tarifinis atlyginimas buvo padidintas ir mokėtas, t. y. ieškovas susitarimą įvykdė laiku ir tinkamai. Ieškovo teigimu, šiuo sprendimu nebuvo nustatytas terminas, iki kurio bazinis tarifinis valandinis atlyginimas darbuotojams bus taikomas, todėl negalima išvada, kad terminas buvo pažeistas. Be to, taikinimo komisijos sprendimas nėra besąlyginis, užkertantis kelią naudotis darbdaviui DK nustatytomis teisėmis, t. y. mažinti darbuotojų atlyginimą. Dėl to darytina išvada, kad tada, kai darbdavys nusprendė sumažinti darbuotojų atlyginimą, kilo naujas kolektyvinis ginčas (DK 68 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal DK 69 straipsnį darbdaviui teisės inicijuoti kolektyvinį ginčą nesuteikta. Taigi, kilus naujam kolektyviniam ginčui, atsakovas, prieš pasinaudodamas teise streikuoti, privalėjo įvykdyti procedūrą, nustatytą CK 69-74 straipsniuose, t. y. iškelti darbdaviui reikalavimus ir nagrinėti kolektyvinį ginčą DK 71-74 straipsniuose tvarka (DK 67 straipsnio 1 dalis). DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio teisė nesiejama su galiojančiais taikinimo komisijos sprendimais ar net kolektyvinės sutarties, jei tokia įmonėje yra, sąlygomis. Darbo ir gamybos procesai yra nepastovūs, todėl neįmanoma darbuotojams nustatyti nekintamų darbo sąlygų. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovo finansinė padėtis stipriai pablogėjo, tapo kritinė. Sistemiškai vertinant DK (120, 129, 203 straipsniai) nuostatas, akivaizdu, kad taikinimo komisijos sprendimas negali riboti darbdavio teisių, kurios yra įtvirtintos įstatymo, t. y. teisę dėl sunkios ekonominės padėties sumažinti darbuotojų atlyginimą. Asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai (Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 2 dalis).

2. Dėl individualių ir kolektyvinių ginčų sąveikos. Teismai padarė pagrįstą išvadą dėl asmens valios, išreikštos balsuojant dėl pritarimo streikui, nebuvimo, nes didžioji dauguma darbuotojų, streikavusių dėl to, kad buvo sumažintas darbo užmokestis, individualiuose teisiniuose santykiuose su darbdaviu tokiam darbo užmokesčio mažinimui neprieštaravo (pateikė rašytinį sutikimą keisti vieną esminių darbo sąlygų). Taigi individualių darbo sąlygų keitimas nelaikytinas kolektyvinio darbuotojų intereso pažeidimu. Ginčo atveju darbdavys dėl susiklosčiusių sudėtingų ekonominių sąlygų individualiai kreipėsi į kiekvieną darbuotoją dėl jo sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Jei konkretus darbuotojas sutiko su pasiūlymu, jo darbo sąlygos buvo pakeistos, keičiant ir šalių sudarytą darbo sutartį, šalių valia buvo suderinta, todėl tai negali būti laikoma darbo ginču, juolab kolektyviniu. Jei darbuotojas nesutiko su darbo sąlygų keitimu, darbo užmokestis be jo sutikimo negalėjo būti sumažintas, šiuo pagrindu darbuotojas buvo atleistas ir ginčo nekilo. Nors darbdavys neprivalėjo vykdyti pareigų, nustatytų DK 47 straipsnyje (konsultavimas ir informavimas), ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą siūlydamas įvairius sprendimų variantus. Tarp šalių vykusių konsultacijų metu vieningo sprendimo nebuvo priimta, tačiau tai nesukliudė darbdaviui pasinaudoti DK 120 straipsnyje nustatytomis teisėmis.  

3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Marčiulynaitė v. sodininkų bendrija „Lakštingala“, bylos Nr. 3K-3-194/2008; kt.). Kasatoriaus nurodytose kasacinio teismo bylose (Lietuvos  Aukščiausiojo  Teismo  Civilinių  bylų  skyriaus  teisėjų  kolegijos  2001 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SPUAB „Vilniaus autobusų parkas“ v. SPUAB „Vilniaus autobusų parkas“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-32/2001, ir 2001 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SPUAB “Vilniaus troleibusai” v. SPUAB “Vilniaus troleibusai” Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-212/2001) kasacinis teismas, pasisakydamas dėl pareigos užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti minimalių sąlygų (paslaugų)  teikimą,  vadovavosi  tuo  metu  galiojusiomis  Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo III skyriuje įtvirtintomis teisės normomis. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šio teisinio santykio reguliavimui taikomos DK X skyriuje įtvirtintos teisės normos, kuriomis nagrinėjamoje byloje ir vadovavosi teismas. Taigi pasikeitus teisės normoms, kurias aiškinant buvo priimtos kasacinio teismo nutartys, šis išaiškinimas negali būti taikomas kaip suformuota taisyklė nagrinėjamoje civilinėje byloje.

             Byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių paslaugų teikimą (DK 80 straipsnio 2 dalis). Atsakovas ne tik atsisakė tartis dėl šių paslaugų teikimo, bet ir kliudė ieškovui suteikti šias paslaugas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

             Dėl teisės streikuoti

 

             Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Ši teisė yra pamatinė darbuotojų ir jų organizacijų teisė, suteikianti jiems galimybes ginti savo ekonominius ir socialinius interesus. Pagrindiniai tarptautiniai dokumentai, deklaruojantys teisę į streiką, yra Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (8 straipsnio d punktas) ir Europos socialinė chartija (taip pat Pataisytoji Europos socialinė chartija) (6 straipsnio 4 punktas). Šiuose dokumentuose tiesiogiai įtvirtinama darbuotojų teisė streikuoti. Europos socialinėje chartijoje laikomasi principo, kad kolektyviniai veiksmai yra galimi tik esant interesų konfliktams, bet net ir tuo atveju teisė streikuoti nėra absoliuti, nes valstybės gali nustatyti šios teisės įgyvendinimo ribas. Europos Sąjungoje teisė streikuoti yra įtvirtinta Europos Sąjungos pagrin­dinių teisių chartijoje (28 straipsnis), kuri po Lisabonos sutarties įsigaliojimo turi valstybėms narėms privalomą teisinę galią. Šioje chartijoje tik įtvirtinama tokia darbuotojų teisė, tačiau kaip ir kitos tarptautinės sutartys jos nedetalizuoja. Atsižvel­giant į kompetencijų pasidalijimą tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių, streikų teisinį reguliavimą paliekama savarankiškai nusistatyti jų nacionalinė­se teisinėse sistemose, tačiau valstybės savo nusistatytu teisiniu reguliavimu negali šios teisės paneigti ar ją netinkamai modifikuoti.

             Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnio (susirinkimų ir asociacijų laisvė) taikymo, pabrėždamas teisės į streiką svarbą, yra nurodęs, kad streikas, kuris leidžia profesinei sąjungai išreikšti savo požiūrį, yra svarbus profesinės sąjungos narių interesų apsaugos aspektas. Teisė streikuoti, kaip neatskiriama teisės į asociacijų laisvę dalis, pripažįstama TDO kontrolės institucijų (TDO konvencija Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“). Teisė streikuoti, kaip priemonė, skirta užtikrinti veiksmingą naudojimąsi teise į kolektyvines derybas, taip pat pripažįstama Europos socialinėje chartijoje (žr. Enerji Yapi-Yol Cen v. Turkey, No. 68959/01, judgment of 21 April 2009). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl profsąjungos, kaip darbuotojų interesus ginančio atstovo, teisių Teismas yra nurodęs, kad valstybės vaidmuo yra užtikrinti, kad profsąjungos nariams nebūtų užkirstas ar suvaržytas kelias pasinaudoti profesine sąjunga jų interesams atstovauti, siekiant sureguliuoti santykius su darbdaviu (žr. Wilson, National Union of Journalists and Others v. United Kingdom, no. 30668/96; 30671/96; 30678/96, judgment of 2 July 2002, par. 46). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat sutiko, kad teisė streikuoti (kaip vienas iš būdų ginti darbuotojo teises) nėra absoliuti ir jos įgyvendinimas gali būti siejamas su tam tikromis sąlygomis ir apribojimais. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu svarbu, kad ribojimas būtų atliktas pagal įstatymą, turėtų teisėtą tikslą ir atitiktų „primygtinį socialinį poreikį“ demokratinėje visuomenėje, būtų proporcingas (žr. Enerji Yapi-Yol Cen v. Turkey, No. 68959/01, judgment of 21 April 2009, par. 26-33). Dėl asmenų naudojimosi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnio garantijomis Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išreiškęs poziciją, kad šių teisių įgyvendinimas nėra beribis ir kartais pasirinkta šių teisių įgyvendinimo forma ir jos keliamos grėsmės kitų visuomenės narių teisėms gali pateisinti atitinkamų demokratinių vertybių suvaržymą (žr. Barraco v. France, no. 31684/05, 5 March 2009).

             Taigi teisė streikuoti nėra absoliuti, nes streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, jis kartu reiškia tikrą, gresiančią žalą darbdaviui ar net tretiesiems asmenims. Taigi streikas laikytinas ultima ratio. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojų teisės streikuoti apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Toks įstatymas yra Darbo kodeksas, kurio X skyriaus „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“ 76-85 straipsniuose tiesiogiai reglamentuojami streikas, jo teisinis pagrindas ir skelbimas, streikų apribojimai, vadovavimas streikui ir jo eiga, streiko teisėtumas ir kiti su teise streikuoti susiję teisiniai santykiai. DK X skyriaus normos nustato derybų, taikinimo ir kitų priemonių bei būdų, kuriais pirmiausia turi būti sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas, sistemą, tuo tarpu streikas, kaip ultima ratio, galimas tik išnaudojus kitas taikaus ginčo sprendimo priemones. DK 76 straipsnyje (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) nustatyta, kad streikas – tai vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas, arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininką ar kai tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas. Taigi streikas, kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdas, gali būti naudojamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo galimybės yra išnaudotos. Pats streikas ar jo grėsmė gali būti vienintelė reali darbuotojų teisėto poveikio darbdaviui priemonė, skatinanti jį eiti į kompromisus, kita vertus, streikas gali sukelti neigiamų padarinių tiek darbdaviui, tiek darbuotojams, tiek ir kitoms visuomenės grupėms. Šios priemonės panaudojimą ir naudojimo pabaigimą lemia būtent derybų tarp profesinės sąjungos ir darbdavio eiga, derybų rezultatai. Kolektyvinės derybos gali veiksmingai funkcionuoti tik tuo atveju, jei jos vykdomos abiejų šalių gera valia, t. y. turi būti laikomasi tam tikrų sąlygų, pvz., turi būti dedamos pastangos pasiekti susitarimą, derybos turi būti tikros (neapsimestinės) ir konstruktyvios, turi būti vengiama nereikalingų delsimų. Svarbus yra teisingos pusiausvyros principas, t. y. darbuotojų organizacijos, esančios derybų šalimis, privalo ne tik būti pakankamai stiprios ir atstovaujamos, bet ir privalo būti tinkamai informuotos apie įmonės ekonominę bei finansinę situaciją, taip pat susijusį ekonominį sektorių; darbdavys taip pat turi būti suinteresuotas derėtis gera valia (darbuotojų organizacijų  galimybė inicijuoti streiką nutrūkusių derybų atveju yra esminė tam, kad atsirastų abiejų šalių noras pasiekti susitarimą). Taigi streikas yra nenusisekusių sąžiningų derybų padarinys, ir gali būti skelbiamas tik įstatyme reglamentuota tvarka, atitinkamų subjektų, laikantis įstatyme įtvirtintų sąlygų, nes teisė streikuoti, būdama asmens teises užtikrinanti priemonė, gali kelti grėsmę kitų teisėms ir vertybėms, viešajam interesui. Nors streikuodami darbuotojai siekia patenkinti savo darbo, socialinius ir ekonominius interesus, tačiau streikai neišvengiamai sukelia neigiamų socialinių ir ekonominių padarinių, dėl jų nukenčia tam tikros visuomenės dalies ar visos visuomenės interesai. Dėl nurodytų priežasčių turi būti išlaikyta ginamų teisių pusiausvyra, kartu pabrėžtina pirmiau nurodyta šio instituto svarba darbuotojams ginant savo interesus.

            

             Dėl kolektyvinio ginčo nagrinėjimo taikinimo komisijoje, kaip būtinos nagrinėjimo stadijos

 

             Remiantis DK 71 straipsniu (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) vienas iš kolektyvinius ginčus nagrinėjančių subjektų – taikinimo komisija, kuri sudaroma iš reikalavimus iškėlusių ir gavusių subjektų vienodo skaičiaus; komisijos narių skaičius nustatomas remiantis šalių susitarimu; ji turi būti sudaryta per septynias dienas nuo reikalavimą gavusio subjekto atsisakymo patenkinti reikalavimus arba jeigu per tą laiką atsakymas negautas. Ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką (DK 73 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad DK 76 straipsnyje nustatyta galimybė skelbti streiką, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas.

             Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos posėdyje buvo priimtas spendimas nuo 2008 m. birželio 1 d. troleibusų vairuotojams mokėti 11 Lt bazinį tarifinį valandinį atlyginimą ir 2,5 Lt/val. skatinimą už tinkamai atliktą darbą, įrašant abu dydžius į darbo sutartis. Šio nutarimo 4 punktu nuspręsta troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio peržiūrėti spalio mėnesį, tačiau kitas posėdis neįvyko ir troleibusų vairuotojų darbo užmokestis nebuvo peržiūrėtas, taigi jis liko galioti. 2009 m. vasario mėnesį atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio didinimo, dėl to vyko šalių derybos, 2009 m. balandžio 10 d. surašytas taikinimo komisijos nesutarimų protokolas. 2009 m. birželio-liepos mėnesiais ieškovas inicijavo konsultacijas dėl troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio mažinimo. Taigi akivaizdu, kad abiejų šalių nebetenkino 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimas, kuris vis dėlto buvo vykdytas iki 2009 m. rugsėjo 1 d., kai buvo pradėti mokėti sumažinti darbo užmokesčiai troleibusų vairuotojams ieškovo 2009 m. liepos 15 d. įsakymo pagrindu. Šį įsakymą ieškovas priėmė DK 120 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta darbdavio teisė gamybinio būtinumo atvejais keisti darbo sutarties sąlygas, pagrindu susiklosčius sunkiai įmonės finansinei būklei, vienašališkai nuspręsdamas nebevykdyti 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimo dėl darbo užmokesčių dydžio nustatymo. Atsakovas nedelsdamas 2009 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą skelbti streiką, kuriame siūlyta sudaryti taikinimo komisiją, tačiau to nebuvo padaryta.

             Teisėjų kolegija nurodo, kad kolektyvinių būdu suderintos valios vienašališkas nepaisymas (net laikinai) pažeidžia teisę kolektyviai derėtis, taip pat derybų geros valios principą ir lemia profesinės sąjungos teisę siekti kompromiso kraštutinėmis priemonėmis – skelbiant streiką. Esant 2008 m. birželio 10 d. priimtam taikinimo komisijos sprendimui dėl darbuotojų užmokesčio nustatymo, abiems šalims nesutariant dėl darbo užmokesčių dydžio mažinimo, kilęs ginčas turėjo būti sprendžiamas DK nustatyta tvarka sudarant taikinimo komisiją ir jai nagrinėjant šalių ginčą, t. y. atliekant privalomą kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadiją (DK 71 straipsnio 1 punktas, 73 straipsnio 1 dalis). Taikinimo komisijos sudarymo ir kolektyvinio darbo ginčo perdavimo nagrinėti šiai komisijai tikslas yra sudaryti sąlygas pačioms šalims laisvomis derybomis išspręsti kilusį ginčą ir priimti abi šalis tenkinantį sprendimą. Tačiau šiuo atveju yra svarbu pažymėti, kad kilus kolektyviniam ginčui pagal DK 69 straipsnį reikalavimus iškelia būtent profesinė sąjunga darbdaviui, perduodant jam šiuos reikalavimus svarstyti, ir jei darbdavio sprendimas netenkina darbuotojų atstovų, jie gali inicijuoti kolektyvinio ginčo nagrinėjimą šio Kodekso nustatyta tvarka (DK 70 straipsnis). Taigi nagrinėjamos bylos atveju svarbu, kad, ieškovui 2009 m. liepos 15 d. priėmus įsakymą dėl darbo užmokesčio mažinimo, atsakovas visų pirma turėjo iškelti ieškovui reikalavimus, kurie turėjo būti ieškovo išnagrinėti ir dėl jų priimtas atitinkamas sprendimas. Nepavykus suderinti šalių valios tokiu būdu turėjo būti sudaroma taikinimo komisija, ir tik neišsprendus kolektyvinio ginčo jos pagalba, atsakovas turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka skelbti streiką (DK 69, 70, 76, 77 straipsniai). Atsakovas, minėta, ieškovui 2009 m. liepos 15 d. priėmus įsakymą dėl darbo užmokesčio mažinimo 2009 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą, kuriuo nusprendė skelbti streiką ir pasiūlė ieškovui sudaryti taikinimo komisiją, taigi jau po to, kai buvo priimtas spendimas skelbti streiką, taip pažeidžiant įstatyme įtvirtintą kolektyvinių ginčų sprendimo tvarką bei sąžiningų derybų principą.

             Teisėjų kolegija nurodo, kad kiekvieną susiklosčiusią situaciją būtina įvertinti derybų sąžiningumo principo, kuris yra tiesiogiai susijęs su pagarbos interesų pusiausvyros principui užtikrinimu kolektyvinių derybų metu, aspektu. Kolektyvinių derybų kontekste svarbus pareikštų reikalavimų pobūdis, reali galimybė juos įgyvendinti. Taigi kiekvienu atveju, remiantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo, draudimo piktnaudžiauti teise principais (DK 35 straipsnis, 81 straipsnio 2 dalis), būtina įvertinti, ar, prieš skelbiant streiką, abi šalys geranoriškai siekė sutarimo. Nagrinėjamu atveju yra svarbu, kad 2009 m. vasario mėnesį atsakovui reikalaujant padidinti darbo užmokestį ieškovas suteikė atsakovui informaciją apie įmonės sunkią finansinę būklę, dėl kurios 2009 m. birželio mėnesį buvo pradėtos šalių konsultacijos dėl darbo užmokesčio mažinimo. Pagal byloje esančius duomenis, atsakovas nesutiko su jokiais ieškovo teikiamais pasiūlymais, kaip spręsti darbo užmokesčio klausimą esant tokiai įmonės finansinei būklei. Ieškovas, priešingai, prieš 2009 m. liepos 15 d. priimdamas įsakymą dėl darbo užmokesčio mažinimo, kreipėsi į profesinę sąjungą, siūlė įvairius sprendimų variantus, kurie šios netenkino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas kitu 2009 m. liepos 15 d. įsakymu „Dėl mėnesinio ir valandinio atlygio nustatymo“ sumažino ir įmonės administracijos, kitų darbuotojų darbo užmokesčius, taigi darbo užmokesčiai buvo mažinami ne tik troleibusų vairuotojams, bet ir solidariai kitiems dirbantiesiems, įmonės finansinės būklės našta nebuvo perkelta tik troleibusų vairuotojams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas, kategoriškai atsisakydamas siekti geranoriško sutarimo, nežiūrint į tai, kad ieškovas stengėsi rasti abiems pusėms priimtiną sprendimą, pažeidė sąžiningų derybų principą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti atsakovo veiksmai ir streiko skelbimas, turint omenyje įmonės finansinę būklę (II ketvirtyje UAB „Autrolis“ nuosavas kapitalas sudarė 20 627 037 Lt, įsipareigojimai – 50 522 110 Lt, tarp jų – 39 620 648 Lt ilgalaikiai), negali būti pripažįstama proporcinga darbuotojų interesų gynimo priemone susiklosčiusių aplinkybių kontekste.  

 

             Dėl kolektyvinių ir individualių darbo ginčų

 

             Kasaciniame skunde atsakovas kelia netinkamo šalių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tarp šalių nebuvo kilęs kolektyvinis ginčas, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu.

             DK 68 straipsnyje (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) nustatyta, kad kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 22 straipsnį profesinės sąjungos, sprendžiant individualius ir kolektyvinius darbo ginčus, dalyvauja įstatymų nustatyta tvarka, o ginčus, kilusius tarp profesinių sąjungų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimis numatytų pareigų ir prievolių nevykdymo, nagrinėja teismas. Profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises (Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis).

             Minėta, kad 2008 m. birželio 10 d. AB „Autrolis“ taikinimo komisijos posėdyje buvo priimtas nutarimas nuo 2008 m. birželio 1 d. troleibusų vairuotojams mokėti 11 Lt bazinį tarifinį valandinį atlyginimą ir 2,5 Lt/val. skatinimą už tinkamai atliktą darbą, įrašant abu dydžius į darbo sutartis. Šio nutarimo 4 punktu nutarta troleibusų vairuotojų darbo užmokestį peržiūrėti spalio mėnesį, tačiau kitas posėdis neįvyko ir troleibusų vairuotojų darbo užmokestis nebuvo peržiūrėtas. 2009 m. vasario 27 d. atsakovas pareikalavo padidinti troleibusų vairuotojų atlyginimą. Šis reikalavimas buvo svarstytas taikinimo komisijos 2009 m. kovo 19 d., 2009 m. kovo 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. posėdžiuose. Paskutiniame posėdyje 2009 m. balandžio 10 d. surašytas taikinimo komisijos nesutarimų protokolas. 2009 metų birželio-liepos mėnesiais ieškovo įmonėje vyko konsultacijos su darbuotojų atstovais dėl prastos ieškovo įmonės finansinės padėties. Atsakovas nesutiko su darbdavio siūlomomis priemonėmis esant prastai įmonės finansinei būklei spręsti (spręsta dėl neapmokamų atostogų, darbuotojų atleidimo, darbo užmokesčio mažinimo), tą patvirtina 2009 m. birželio 23 d., 2009 m. liepos 13 d. konsultacijų protokolai. 2009 m. liepos 15 d. ieškovo generalinis direktorius priėmė įsakymą, kuriuo nustatė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. troleibusų vairuotojų valandinis tarifinis atlyginimas bus priklausomai nuo darbo stažo įmonėje 9,35Lt, 9,44 Lt ir 9,63 Lt. Ieškovui priėmus šį įsakymą atsakovas 2009 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą skelbti streiką.

             Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad ieškovo įmonėje buvo kilęs kolektyvinis darbo ginčas tarp darbdavio ir profesinės sąjungos kaip darbuotojų atstovo dėl troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio tiek didinimo, tiek ir mažinimo, vyko konsultacijos, buvo priimti atitinkami sprendimai, tarp jų – ir taikinimo komisijoje. Profesinė sąjunga, įgyvendinama DK ir Profesinių sąjungų įstatyme nustatytas teises ir pareigas, priimdama sprendimą skelbti streiką pareikalavo darbdavio panaikinti 2009 m. liepos 15 d. įsakymą dėl darbuotojų darbo užmokesčio mažinimo ir toliau vykdyti 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimą dėl darbo užmokesčių dydžio. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įmonėje buvo kilę tik individualūs darbo ginčai tarp atskirų darbuotojų ir darbdavio, šiam pasinaudojus DK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybe pakeisti darbo sutarties sąlygas. Ieškovas 2009 m. liepos 15 d. įsakymu dėl darbuotojų darbo užmokesčio mažinimo nusprendė nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. nebevykdyti 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimo dėl darbo užmokesčių dydžio. Minėta, kad pagal DK 68 straipsnio dispoziciją kolektyvinis ginčas kyla ir dėl norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Taigi, darbdaviui nusprendus nebevykdyti galiojančio 2008 m. birželio 10 d. taikinimo komisijos sprendimo, profesinė sąjunga, gindama savo narių teises, turėjo teisę ir pareigą ginti darbuotojų interesus įstatymo nustatyta tvarka (Profesinių sąjungų įstatymo 18, 22 straipsniai, Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pagal DK 76 straipsnį taikinimo komisijos sprendimo nevykdymas ar netinkamas vykdymas yra viena iš streiko skelbimo priežasčių. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp darbdavio ir darbuotojų buvo kilę individualūs darbo ginčai, bet ne kolektyvinis ginčas tarp darbdavio ir profesinės sąjungos, tačiau nurodo, kad atsakovas, minėta, savo teisę skelbti streiką įgyvendino ne įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais.

 

             Dėl profesinės sąjungos atstovavimo teisių, darbuotojams įgyvendinant teisę streikuoti

            

             Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalimi profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai; jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Profesinių sąjungų įstatymo preambulės (2003 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. IX-1803 redakcija) 1, 2 dalyse nustatyta, kad asmenys, teisėtai dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais Lietuvos Respublikos teritorijoje, įstatymo nustatyta tvarka turi teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti; profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime yra nurodęs, kad darbuotojai į profesinę sąjungą jungiasi tam, kad galėtų organizuotai ginti savo profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš minėtų savo teisių bei interesų gynimo formų. Konstitucijos 50 straipsnis yra susijęs su Konstitucijos 35 straipsniu, kuriame laiduojama piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad darbdavys privalo vykdyti įstatymų normų reikalavimus dėl darbuotojų darbo ir ekonominių bei socialinių sąlygų. Tais atvejais, kai darbdavys priima tokius sprendimus, kuriais vienaip ar kitaip yra pažeidžiamos profesinės sąjungos narių darbo, ekonominės ir socialinės teisės, profesinė sąjunga turi į tai reaguoti ir pareikalauti, kad tokie sprendimai būtų panaikinti.

             Profesinių sąjungų dalyvavimas sprendžiant tiek individualius, tiek ir kolektyvinius ginčus įtvirtintas Profesinių sąjungų įstatymo 22 straipsnyje, 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta jų teisė, ginant savo narių teises, nustatyta tvarka skelbti streiką. Tokia profesinės sąjungos teisė įtvirtinta ir DK 77 straipsnio 1 dalyje. Tačiau šiuo atveju pabrėžtina, kad teisė streikuoti priklauso darbuotojams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnis), tuo tarpu profesinės sąjungos atstovauja ir gina darbuotojų teises bei interesus. Profesinių sąjungų, kaip įstatyminių darbuotojų atstovų, įgaliojimai priimti sprendimus atstovaujamųjų vardu nėra absoliutūs. Svarbiausi kolektyvinių derybų ir kolektyvinių ginčų sprendimai, darantys lemiamą įtaką visų darbuotojų interesams (kolektyvinės sutarties patvirtinimas, streiko paskelbimas) įsigalioja tik darbuotojų daugumos pritarimu (DK 62, 77 straipsniai). DK 77 straipsnio (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka; streikas skelbiamas, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė: 1) skelbti streiką įmonėje – daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų; 2) skelbti įmonės struktūrinio padalinio streiką – daugiau kaip pusė to padalinio darbuotojų. Šioje teisės normoje įtvirtintos teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygos: 1) profesinė sąjunga turi priimti sprendimą skelbti streiką; 2) sprendimui skelbti streiką turi pritarti nustatyta darbuotojų dauguma; 3) darbuotojų valia dėl streiko skelbimo turi būti išreikšta slaptu balsavimu. Taigi byloje kylant klausimui, ar profesinė sąjunga teisėtai paskelbė streiką, taip išreikšdama savo atstovaujamų narių valią, būtina nustatyti, ar tas skelbimas atitiko nurodytas sąlygas.

             Pagal byloje esančius duomenis, atsakovo Kauno troleibusų profesinės sąjungos sprendimas skelbti streiką priimtas 2009 m. liepos 21 d. Slaptas balsavimas dėl streiko įvyko 2009 m. rugpjūčio 19 d. Teismų nustatyta, kad balsavimo slaptumas buvo užtikrintas. Profesinės sąjungos sprendimui skelbti streiką pritarė dauguma Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų. Taip pat byloje nustatyta, kad daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų ir pusė keleivių vežimo tarnybos darbuotojų tiesiogiai susitarė su darbdaviu dėl darbo užmokesčio pakeitimo individualių darbo santykių lygmeniu. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neteko teisės, atstovaudamas darbuotojams, reikalauti iš darbdavio susitarti dėl to, dėl ko darbuotojai susitarė patys; darbuotojų daugumos sutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis konkrečiu laikotarpiu įrodo kolektyvinio darbo ginčo nebuvimą. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiomis teismų išvadomis.

             Profesinė sąjunga yra ne tik darbuotojų atstovas, bet ir kolektyvinių darbo santykių dalyvis, atstovaujantis darbuotojų interesams, ir kuris turi teisės aktų jam suteiktas teises, tarp jų – ir teisę skelbti streiką. Taigi šiuo atveju svarbus DK 18 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams, remiantis galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai; tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialių įgaliojimų kolektyvinio atstovavimo subjektui. Pasisakant šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad niekas negali būti verčiamas dalyvauti streike prieš savo norą, tačiau nurodyta DK 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma svarbi profesinės sąjungos sprendimų priėmimo aspektu. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kadangi profesinės sąjungos teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra įgytos iš atstovaujamojo, tai šis bet kuriuo atveju gali atsisakyti atstovo, taigi – ir jo sprendimų. Kadangi byloje sprendžiamas klausimas dėl profesinės sąjungos paskelbto streiko teisėtumo, tai svarbu yra tai, kad, minėta, įstatymas tokiu atveju nustato privalomą atitinkamo kvorumo darbuotojų valios pareiškimą, profesinei sąjungai jau priėmus sprendimą skelbti streiką (DK 77 straipsnio 1 dalis), nes streikas yra ultima ratio priemonė, galima kraštutiniais atvejais, kai šalims nepavyko taikiai išspręsti kilusio kolektyvinio ginčo. Taigi nagrinėjamos bylos atveju svarbu, kad streiko skelbimui pritarė dauguma Keleivių vežimo tarnybos darbuotojų, t. y. buvo išreikšta daugumos valia skelbti streiką, kaip to reikalaujama pagal DK 77 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju, kai buvo išreikšta daugumos darbuotojų valia skelbti streiką, atskirų profesinės sąjungos narių sutikimai su darbdavio pasiūlytu darbo sutarties sąlygų pakeitimu, negali lemti išvados, kad šie darbuotojai atsisakė galimybės toliau ginti savo teises profesinės sąjungos skelbiamo streiko būdu ir slapto balsavimo rezultatai dėl streiko skelbimo tampa negaliojantys. Darbuotojai, pasiekę savo teisių minimalią apsaugą, t. y. sutarę su darbdaviu dėl darbo užmokesčio, nepraranda galimybės įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka siekti savo teisių įgyvendinimo. Šiuo atveju svarbus jau minėtas valstybės vaidmuo užtikrinant, kad profsąjungos nariams nebūtų užkirstas ar suvaržytas kelias pasinaudoti profsąjunga jų interesams atstovauti, siekiant sureguliuoti santykius su darbdaviu (žr. Wilson, National Union of Journalists and Others v. United Kingdom, no. 30668/96; 30671/96; 30678/96, 2 July 2002, par. 46). Apribojimas darbuotojo galimybės, individualiai susitarus su darbdaviu dėl darbo sąlygų, vėliau geriausius savo interesus ginti kolektyviai, nepagrįstai susiaurintų darbuotojo teisę pasinaudoti profesine sąjunga, kaip tam tikru savo darbo teisių garantu, taip pat sumenkintų profesinės sąjungos vaidmenį. Toks aiškinimas yra susijęs su teisės į asociacijos laisvę neproporcingo apribojimo grėsme, galinčia atgrasinti asmenis nuo jungimosi į kolektyvinius darinius darbo santykių srityje.

             Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismams nebuvo pagrindo spręsti, jog nebuvo išreikštos darbuotojų valios skelbti streiką, kaip to reikalaujama pagal DK 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatas, taip pat jog įmonėje dėl šios priežasties nebuvo kilusio kolektyvinio ginčo, tačiau ši išvada taip pat nelemia sprendimo panaikinti iš esmės teisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties.

 

             Dėl būtinų minimalių paslaugų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti užtikrinimo streiko metu

 

             DK 81 straipsnyje nustatyta, kad paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant DK nustatytos tvarkos ir reikalavimų (DK 81 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 80 straipsnio (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) 2 dalį streiko metu šio Kodekso 77 straipsnio 4 dalyje nurodytose įmonėse, įstaigose, organizacijose, tarp jų – ir miesto visuomeninio transporto įmonėse, turi būti užtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos); jas savo susitarimu per tris dienas nuo įspėjimo apie būsimą streiką įteikimo darbdaviui dienos nustato kolektyvinio darbo ginčo šalys ir apie tai atitinkamai raštu informuoja Vyriausybę arba savivaldybės vykdomąją instituciją; šių sąlygų vykdymą užtikrina streiko komitetas, darbdavys ir jų paskirti darbuotojai. Taigi įstatyme aiškiai įtvirtinta tiek darbdavio, tiek ir profesinės sąjungos sudaryto streiko komiteto pareiga streiko metu užtikrinti neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinų minimalių paslaugų teikimą miesto visuomeninio transporto įmonėje.

             Nagrinėjamos bylos metu nustatyta, kad ieškovas su Kauno miesto savivaldybės administracija 2006 m. rugpjūčio 19 d. sudarė visuomenės aptarnavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo teikti viešąją paslaugą pervežant keleivius troleibusais reguliariais reisais miesto susisiekimo maršrutais. Atsakovui 2009 m. liepos 21 d. priėmus nutarimą skelbti streiką (2009 m. rugpjūčio 17 d. – įspėjamąjį ir nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. – neterminuotą), ieškovas 2009 m. liepos 24 d. kreipėsi į atsakovą dėl būtinų minimalių paslaugų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti užtikrinimo streiko metu. 2009 m. liepos 27 d. posėdžio metu streiko komitetas kategoriškai atsisakė dalyvauti suteikiant visuomenei tokias paslaugas. Šis klausimas pakartotinai buvo svarstytas ir 2009 m. rugpjūčio 20 d., tačiau streiko komitetas vėl atsisakė vykdyti šią įstatyme nustatytą pareigą. Dėl šios priežasties ieškovas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, kuri DK 80 straipsnio 3 dalies pagrindu tokiais atvejais yra kompetentinga priimti sprendimą, pasikonsultavusi su kolektyvinio ginčo šalimis. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. A-3367 nustatė būtinas minimalias keleivių vežimo viešuoju transportu sąlygas neterminuoto troleibusų vairuotojų streiko metu neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti ir su šiuo įsakymu supažindino atsakovą (DK 80 straipsnio 3 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktas, 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovas nevykdė šio įsakymo; minimali pervežimo paslauga visuomenei buvo suteikta, streikuojančių troleibusų vairuotojų vairuojamų troleibusų vietoje į maršrutus išleidus autobusus.

             Bylą nagrinėję teismai skirtingai įvertino šiuos atsakovo veiksmus – pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje SPAB „Vilniaus troleibusai“ v. SPAB „Vilniaus troleibusai“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-212/2001, sprendė, kad atsakovo atsisakymas dalyvauti, užtikrinant būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti, negali būti pagrindu pripažinti streiką neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, nustatęs, kad nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad teismams nebuvo pagrindo vadovautis nurodyta Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutartimi, kuri buvo priimta aiškinant ir taikant šiuo metu jau negaliojantį Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymą. Dėl tos pačios priežasties šioje byloje nėra pagrindo vadovautis ir kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje SPAB „Vilniaus autobusų parkas“ v. SPAB „Vilniaus autobusų parkas“ Darbininkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-32/2001. Teisėjų kolegija vertina šios bylos aplinkybes taikydama ir aiškindama DK (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) teisės normas, reglamentuojančias kolektyvinius darbo ginčus, jų sprendimą, streiką, taip pat streiko komiteto pareigą kartu su darbdaviu užtikrinti būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti.

             Byloje nustatyta, kad atsakovas ne tik nedalyvavo užtikrinant būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti, taip nevykdydamas DK 80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, bet ir kliudė kitoms šalims jas užtikrinti. TDO Asociacijos laisvės komitetas, formuluodamas teisės streikuoti įgyvendinimo principus, yra pripažinęs, kad viena iš streiko teisėtumo sąlygų turėtų būti laisvės dirbti nestreikuojantiems asmenims garantavimas (TDO, 1996d, par. 586; 1998c, 310th Report, par. 496, 497); TDO Ekspertų komitetas yra pritaręs šiam principui, analizuodamas konkrečią situaciją, susijusią su streiko piketu, dėl kurios pabrėžta, kad tokio pobūdžio veiksmai turėtų būti taikūs ir neprivestų prie smurto prieš asmenis (ILO, 1994a, par. 174). Pagal byloje esančius duomenis, streike dalyvaujantys profesinės sąjungos nariai trukdė ieškovo darbuotojams, nedalyvaujantiems streike, pradėti savo funkcijas 2009 m. rugpjūčio 17 d., t. y. išvažiuoti su transporto priemonėmis ir teikti keleivių vežimo paslaugą, jiems darytas netoleruotinas psichologinis spaudimas. Profesinė sąjunga, agituodama darbuotojus dalyvauti streike, tai darė piktnaudžiaudama savo daugumos teise, pažeisdama jų laisvo apsisprendimo teisę, nes platinamais rašytiniais skelbimais kurta priešprieša tarp ieškovo įmonės darbuotojų, skatinta įtampa tarp darbuotojų, nepagarba ir netolerancija tiems darbuotojams, kurie nepritarė streiko iniciatyvai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atsisakymas ir trukdymas vykdyti DK 80 straipsnyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą užtikrinti būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti streiko metu prieštarauja Konstitucijos 51 straipsnio nuostatai dėl teisės streikuoti įgyvendinimo įstatymo nustatyta tvarka. Minėta, kad streikas gali būti skelbiamas tik įstatyme reglamentuota tvarka, atitinkamų subjektų, laikantis įstatyme įtvirtintų sąlygų, nes teisė streikuoti, būdama asmens teises užtikrinanti priemonė, gali kelti grėsmę kitoms teisėms ir vertybėms, viešajam interesui. Atsakovo veiksmai teikia pagrindą spręsti, kad jis, kaip darbuotojų atstovas, pažeidė DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, įgyvendinant savo teises, laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; nesilaikė draudimo piktnaudžiauti savo teise.

             Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atsisakymas dalyvauti užtikrinant būtinas minimalias paslaugas neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti streiko metu, kai ši pareiga imperatyviai įtvirtinta DK 80 straipsnio 2 dalyje, trukdymas šią pareigą įgyvendinti kitai šaliai, taip pat skelbimas streiko, turint omenyje įmonės finansinę būklę, todėl negali būti pripažįstama proporcinga darbuotojų interesų gynimo priemone, teikia pagrindą konstatuoti, kad profesinės sąjungos 2009 m. liepos 21 d. paskelbtas (2009 m. rugpjūčio 17 d. – įspėjamasis ir nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. – neterminuotas) streikas buvo neteisėtas (DK 81 straipsnio 2 dalis).

             Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo naikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis).

 

             Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

             Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 83,69 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus kasacinio skundo netenkinti, išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

 

             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

             Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

             Priteisti valstybei iš kasatoriaus Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos 83,69 Lt (aštuoniasdešimt tris Lt 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

             Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                            Sigita Rudėnaitė

                                                                                     

 

                                                                                                            Janina Stripeikienė