Administracinė byla Nr. A-518-261/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22114-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos auditorių rūmų ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės biudžetinės įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant valstybės biudžetinei įstaigai Audito ir apskaitos tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas A. K. (A. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (IV t., b. l. 12–17), prašydamas panaikinti Lietuvos auditorių rūmų (toliau – ir atsakovas) prezidiumo (toliau – ir Prezidiumas) sprendimą 2013 m. birželio 3 d., įformintą posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42, sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti pareiškėją, kad jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų valstybės biudžetinei įstaigai Audito ir apskaitos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) atlikti atlikto audito tyrimą. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad Tarnyba 2011 m. balandžio 20 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus bankroto administratorių asociaciją „Inteka“ ir Z. J. arba auditorių A. K. suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti UAB „Alvigdos auditas“ ir A. K. atliktų auditų darbo dokumentus. 2011 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5425-340/2010 ieškinį atmetė. Tarnyba dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą. 2012 m. spalio 31 d. Lietuvos apeliacinis teismas sprendimu patenkino Tarnybos apeliacinį skundą ir įpareigojo pareiškėją suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti tam tikrus dokumentus. Tarnyba 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. (8.15)-2-208 kreipėsi į pareiškėją, prašydama įvykdyti minėtą teismo sprendimą, t. y. pateikti susipažinti ir peržiūrėti dokumentus. Pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. raštu nurodė, kad jis neturi galimybės įvykdyti teismo sprendimą, kadangi dokumentai galimai žuvo avarijos (rūsio užpylimo) metu 2011 m. rugpjūčio 25 d. Atsakovas 2013 m. balandžio 29 d. Prezidiumo posėdžio Nr. 7 protokolu įformintu sprendimu atsižvelgė į Tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. raštą Nr. (8.15)-2-383 ir įpareigojo pareiškėją iki 2013 m. gegužės 10 d. pateikti Tarnybai prašomus dokumentus, taip pat įspėjo pareiškėją, kad iki nurodytos datos nepateikus dokumentų bus stabdomas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. pranešimu paaiškino, kad visi dokumentai žuvo 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvykusios avarijos metu, todėl jis negali įvykdyti teismo sprendimo – pateikti prašomų dokumentų. Pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. gavo atsakovo 2013 m. birželio 7 d. raštą, kuriuo buvo informuotas apie 2013 m. birželio 3 d. Prezidiumo posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42 įformintą sprendimą sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti pareiškėją, kad jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) imperatyvios normos patvirtina, kad Lietuvos auditorių rūmai neteisėtai ėmėsi teismo sprendimo vykdytojo vaidmens, bandydami priversti pareiškėją įvykdyti teismo sprendimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 583, 584, 585, 586 straipsnių ir kt., Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir kt., Instrukcijos 1, 3 punktų ir kitas imperatyvias normas. Dėl šių pažeidimų ginčijamas sprendimas neteisėtas ir naikintinas.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas papildomai paaiškino, kad civilinėje byloje teismas įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus, tačiau nesiaiškino aplinkybės, kur yra dokumentai. Atsakovas pritaikė pareiškėjui sankciją už sprendimo nevykdymą, tačiau nebuvo imtasi įstatymuose nustatytų priemonių sprendimui įvykdyti. Manė, kad atsakovas turėjo dėl teismo sprendimo vykdymo kreiptis į antstolį. Pažymėjo, kad sprendimu reikalaujama įvykdyti tai, kas neįmanoma, t. y. pateikti dokumentus, kurių auditorius neturi. Pabrėžė, kad nėra įrodymų, kad pareiškėjas klaidino Tarnybą.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 58–62; IV t., b. l. 33–36) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Be to, pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad Lietuvos auditorių rūmų veiklą reglamentuoja Audito įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir Lietuvos auditorių rūmams priskirtas funkcijas įgyvendinant buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

Pažymėjo, kad auditoriaus darbo dokumentų gavimas ir pateikimas yra Audito įstatymo 36 straipsnyje nustatyto audito tyrimo dalis ir šių dokumentų pateikimas yra būtinas siekiant sudaryti sąlygas tinkamai atlikti audito tyrimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės biudžetinė įstaiga Audito ir apskaitos tarnyba atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 80–88; IV t., b. l. 23–30) su juo nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo institucija, vykdanti valstybės pavestą audito priežiūros funkciją, turi galimybę taikyti atitinkamas administracines poveikio priemones asmenims, trukdantiems ar nesudarantiems sąlygų Tarnybai vykdyti šią funkciją. Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos auditorių rūmai savo sprendimu sustabdo auditoriaus pažymėjimo galiojimą auditoriui per pranešime apie ketinimą sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą nustatytą terminą, nesudarius sąlygų atlikti šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyto atlikto audito tyrimo. Taigi, pagal įstatymų leidėjo nustatytas procedūras Tarnyba gali kreiptis į Lietuvos auditorių rūmus, kad šie sustabdytų auditoriaus pažymėjimo galiojimą, jeigu auditorius, kurio atliktų auditų tyrimas atliekamas, nepateikia prašomų audito darbo dokumentų.

Atkreipė dėmesį, kad 2010–2011 m. Tarnyba šia priemone pasinaudoti negalėjo, kadangi buvo nežinomas faktas, kur yra reikalaujami audito darbo dokumentai. Lietuvos apeliacinis teismas tenkino Tarnybos skundą ir 2012 m. spalio 31 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti atliktų auditų darbo dokumentus. Tarnybos teigimu, teismas nustatė faktą, kad audito darbo dokumentai yra pas pareiškėją.

Pabrėžė, kad nors ginčijamas sprendimas iš dalies gali sukelti pareiškėjui teisines pasekmes, tačiau jis yra procedūrinio, tarpinio pobūdžio ir negali būti laikomas galutiniu, t. y. negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, todėl ši administracinė byla nutrauktina.

Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad jis nevykdo Audito įstatyme nustatytos pareigos pateikti Tarnybai audito dokumentus. Pažymėjo, kad, teismui patenkinus pareiškėjo prašymą ir panaikinus skundžiamą Lietuvos auditorių rūmų sprendimą, iš neteisėtų veiksmų kiltų teisėtos pasekmės – pareiškėjas galėtų nevykdyti Audito įstatyme nustatytos pareigos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu (IV t., b. l. 94–100) pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo sprendimą 2013 m. birželio 3 d., įformintą posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42, sustabdyti auditoriaus A. K. (A. K.) auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti auditorių A. K. (A. K.), kad jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus A. K. (A. K.) auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Audito ir apskaitos tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą. Nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikino pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo priimto sprendimo, įforminto 2013 m. birželio 3 d. posėdžio protokolu Nr. 1.4-42, sustabdyti auditoriaus A. K. (A. K.) auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti auditorių A. K. (A. K.), jog jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per du mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus A. K. (A. K.) pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Audito ir apskaitos tarnybai atlikti audito tyrimą, galiojimą. Išaiškino pareiškėjui teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą raštu dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Teismas nustatė, kad Tarnybos direktorius 2010 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VAA-32 „Dėl atlikto audito tyrimo pradžios“ nurodė atlikti auditoriaus A. K. atlikto audito tyrimą ir pareiškėjo Tarnybos 2010 m. gegužės 6 d. raštu buvo paprašyta iki 2010 m. gegužės 18 d. raštu pateikti informaciją apie 2009 ir 2010 m. (iki 2010 m. balandžio 30 d.) atliktus auditus (I t., b. l. 63, 78). 2010 m. gegužės 17 d. pareiškėjas atsakė Tarnybai, kad negali pateikti tikslių duomenų apie 2009 m. atliktus 14 auditų, nes nebedirba UAB „Alvigdos auditas“ bei pateikė duomenis apie 2010 m. atliktus 7 auditus (IV t., b. l. 80–81). Tarnyba 2010 m. gegužės 25 d. raštu atkreipė dėmesį, kad prašė pateikti reikalingą informaciją apie visus 2009–2010 m. atliktus auditus, ir prašė patvirtinti, ar minėtu laikotarpiu neatliko daugiau auditų, nei nurodyta 2010 m. gegužės 17 d. rašte (I t., b. l. 64). Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 27 d. informavo pareiškėją, kad 2010 m. rugpjūčio 31 d. –2010 m. rugsėjo 1 d. planuoja atvykti peržiūrėti 2010 m. atliktų auditų darbo dokumentus ir prašė sudaryti tam sąlygas (IV t., b. l. 79). 2010 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas perdavė Tarnybai atliktų auditų darbo dokumentų kopijas (IV t., b. l. 74–75). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5425-340/2010 ieškovo Tarnybos ieškinį atsakovui A. K. atmesti. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo Tarnybos ieškinys atsakovo A. K. atžvilgiu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir įpareigoti auditorių A. K. suteikti Tarnybai pagal įstatymų nustatytas funkcijas galimybę susipažinti ir peržiūrėti šiuos atliktų auditų darbo dokumentus: 1) UAB „MBR parduotuvių ir restoranų įranga“ 2008 m. konsoliduotų finansinių ataskaitų audito; 2) UAB „LINAVOS servisas“ 2008 m. finansinių ataskaitų audito; 3) UAB „Šnipiškių ūkis“ 2008 m. finansinių ataskaitų audito (I t., b. l. 8–12). Tarnyba, vadovaudamasi minėtu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. (8.15)-2-208 kreipėsi į pareiškėją, prašydama iki 2013 m. kovo 8 d. Tarnybai pateikti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 rezoliucinėje dalyje nurodytus dokumentus (I t., b. l. 13). 2013 m. kovo 7 d. pareiškėjas Tarnybai atsakė, kad prašymo įvykdymas yra neįmanomas (I t., b. l. 14). Lietuvos auditorių rūmuose 2013 m. balandžio 18 d. gautas Tarnybos prašymas įpareigoti pareiškėją iki 2013 m. gegužės 10 d. sudaryti sąlygas Tarnybai atlikti Audito įstatymo 36 straipsnyje nustatytą atlikto audito tyrimą, t. y. pateikti Tarnybai nurodytus audito darbo dokumentus ir įspėti pareiškėją, kad iki 2013 m. gegužės 10 d. nesudarius tokių sąlygų bus sustabdytas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas (I t., b. l. 16–19). Atsakovo Prezidiumas 2013 m. balandžio 29 d. posėdyje nutarė įpareigoti pareiškėją iki 2013 m. gegužės 10 d. sudaryti sąlygas Tarnybai atlikti Audito įstatymo 36 straipsnyje nustatytą atlikto audito tyrimą, t. y. pateikti Tarnybai nurodytus audito darbo dokumentus ir įspėti pareiškėją, kad iki 2013 m. gegužės 10 d. nesudarius tokių sąlygų bus sustabdytas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas (I t., b. l. 20–21). Pareiškėjas apie minėtą sprendimą buvo informuotas Lietuvos auditorių rūmų 2013 m. gegužės 2 d. raštu (I t., b. l. 15). 2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjas atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikė paaiškinimus dėl įpareigojimo įvykdymo negalimumo (I t., b. l. 22–23). 2013 m. birželio 3 d. Prezidiumas priėmė skundžiamą sprendimą, įformintą posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42, sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti pareiškėją, kad jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą (I t., b. l. 25–29), apie kurį pareiškėjas buvo informuotas atsakovo 2013 m. birželio 7 d. raštu (I t., b. l. 24).

Dėl ginčijamo sprendimo (ne)galėjimo būti savarankišku administracinės bylos dalyku teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu sprendimu buvo sustabdytas pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimas. Pagal Audito įstatymo 13 straipsnio 2 dalį auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymas panaikina auditoriaus teisę atlikti auditą pažymėjimo galiojimo sustabdymo metu, tačiau jam galioja Audito įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga kelti profesinę kvalifikaciją. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Prezidiumo sprendimas, kuriuo sustabdytas pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimas, panaikina pareiškėjo teisę atlikti auditą pažymėjimo galiojimo sustabdymo metu, t. y. tiesiogiai lemia jo teisės atlikti auditą panaikinimą tam tikrą laiko tarpą. Taigi teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Prezidiumo sprendimas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra laikytinas administraciniu aktu, nes jame yra subjekto patvarkymas pareiškėjo atžvilgiu, t. y. jis panaikina pareiškėjo teisę atlikti auditą, todėl reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo nagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai yra nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Tarnyba, atlikdama auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimą, turi teisę gauti finansinių ataskaitų audito darbo dokumentus ir kad pareiškėjas jų Tarnybai nepateikė. Tačiau, įvertinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 ir Tarnybos 2013 m. kovo 1 d. rašto Nr. (8.15)-2-208 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ turinį, teismas konstatavo, kad Tarnyba minėtame rašte suformulavo analogišką reikalavimą pateikti dokumentus, kuriuos pareiškėją įpareigojo pateikti Lietuvos apeliacinis teismas. Iš Prezidiumo 2013 m. balandžio 29 d. ir 2013 m. birželio 3 d. protokolų matyti, kad atsakovas, vadovaudamasis Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sustabdė pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėjo dėl galimo pažymėjimo panaikinimo iš esmės už tai, kad pareiškėjas nevykdo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012, t. y. nepateikia Tarnybai minėto teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų atliktų auditų darbo dokumentų.

Teismas nekvestionavo Prezidiumo teisės sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą auditoriui per pranešime apie ketinimą sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą nustatytą terminą nesudarius sąlygų atlikti Audito įstatymo 36 straipsnyje nustatyto atlikto audito tyrimo, tačiau pažymėjo, jog šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad Tarnyba, nežinodama, kur yra tyrimui reikalingi dokumentai, 2011 m. balandžio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama įpareigoti pareiškėją pateikti reikalingus tyrimui dokumentus, t. y. dėl dokumentų pateikimo kilo ginčas. Teismui išsprendus ginčą ir įpareigojus pareiškėją pateikti tam tikrus dokumentus, trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. kovo 1 d. raštu ėmėsi teismo sprendimo vykdytojo pareigų, o atsakovas už teismo sprendimo nevykdymą pritaikė pareiškėjui sankciją – sustabdė pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą.

Teismas pažymėjo, remiantis CPK 586 straipsnio 1, 2 dalių, 587 straipsnio, 588 straipsnio 1 dalies, 624 straipsnio 1 dalies, 634 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis, ir atsižvelgiant į tai, kad dėl dokumentų pateikimo kilęs ginčas buvo išspręstas įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, teismo nuomone, Tarnyba nepagrįstai nepasinaudojo įstatyme nustatyta sprendimo vykdymo procedūra, t. y. nepagrįstai nesikreipė į antstolį su vykdomuoju dokumentu.

Taigi, teismas, atsižvelgęs į tai, kad Tarnyba Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 vykdymo procese neišnaudojo teisės aktų nustatytų galimybių gauti tyrimui reikalingus dokumentus, padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktu, negalėjo priimti sprendimo sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimo ir įspėti jo dėl galimo auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo iš esmės už tai, kad pareiškėjas nevykdo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012. Dėl šių priežasčių konstatuota, kad ginčijamas atsakovo sprendimas sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti jį dėl galimo auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo yra nepagrįstas. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, dėl to pareiškėjo skundas tenkintinas ir naikintinas ginčijamas Prezidiumo sprendimas 2013 m. birželio 3 d., įformintas posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42, sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti pareiškėją, kad jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nuo Prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas ginčijamas Prezidiumo priimto sprendimo galiojimas, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinta.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, todėl jis turi teisę į išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtinas ne atsakovo naudai, nėra teisinio pagrindo tenkinti Lietuvos auditorių rūmų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tačiau kadangi pareiškėjas nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl išlaidų atlyginimo klausimas, priimant sprendimą, nesprendžiamas. Pareiškėjui išaiškinta teisė ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą raštu dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1, 2 d.).

III.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 106-109), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusį ginčą nepagrįstai laikė jau išspręstu Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 ir iš esmės netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius.
2. Minėta civilinė byla iškelta ieškovo Audito ir apskaitos tarnybos ieškinio atsakovams auditoriui A. K. ir UAB „Alvigdos auditas“ bankroto administratoriui pagrindu. Ieškinio pateikimo tikslas, kurį savo sprendime administracinėje byloje teismas pažymėjo kaip svarbią aplinkybę, buvo siekis išsiaiškinti, kur yra tyrimui reikalingi dokumentai, kadangi A. K., teikdamas atsakymus į Audito ir apskaitos tarnybos prašymus, aiškino, jog dokumentų pateikti negali, nes jie likę įmonėje, kurioje dirbant šie auditai buvo atlikti, arba yra perduoti bankroto administratoriui. Vėliau nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjo, jog A. K. klaidino Audito ir apskaitos tarnybą bei teismą, kadangi bankroto administratoriui dokumentai nebuvo perduoti, todėl vieninteliu atsakovu, kurio atžvilgiu buvo patenkinti ieškiniu reiškiami reikalavimai, civilinėje byloje liko auditorius A. K.. Galiausiai įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje buvo iš esmės išspręstas klausimas, kieno dispozicijoje yra Audito ir apskaitos tarnybos prašomi pateikti dokumentai, pripažinta Audito ir apskaitos tarnybos teisė reikalauti ir gauti šiuos dokumentus iš A. K. tolimesniam auditų tyrimui atlikti.
3. Auditorius A. K. 2012 m. spalio 31 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 gera valia iki šiol nėra įvykdęs. Remiantis CPK 606 straipsnio 2 dalimi, terminas kreiptis į antstolį dėl civilinėje byloje auditoriaus A. K. atžvilgiu priimto sprendimo įgyvendinimo nėra praleistas ir šia teisine priemone bus pasinaudota ateityje. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo būdu gauti dokumentai bus vertinami tiriant A. K. atliktų auditų teisėtumą.
4. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinus pareiškėjo atžvilgiu priimtą Lietuvos auditorių rūmų sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, neabejotinai būtų pažeistas viešasis interesas, kadangi būtų pateisintas įstatymų bei kompetentingų institucijų nurodymų nesilaikančio auditoriaus, kurio veiklai keliami aukšti profesinės etikos reikalavimai, nesąžiningas ir neteisėtas elgesys.
5. Pareiškėjo atžvilgiu priimtas ginčijamas Lietuvos auditorių rūmų sprendimas priimtas įgyvendinant Audito įstatymo nuostatas, reglamentuojančias drausminės atsakomybės auditoriams taikymą. Aplinkybė, kad Audito ir apskaitos tarnyba Lietuvos auditorių rūmams priimant 2013 m. birželio 3 d. sprendimą nebuvo kreipusis dėl priverstinio 2012 m. spalio 31 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 vykdymo, neapribojo Lietuvos auditorių rūmų įgaliojimų spręsti drausminės atsakomybės pareiškėjui klausimą ir taikyti drausmines nuobaudas pareiškėjui, piktybiškai nevykdančiam audito priežiūrą ir kontrolę vykdančių institucijų nurodymų.
6. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą 2014 m. birželio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-518-789, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nenustatė, jog esminis bylos klausimas yra susijęs su drausminės atsakomybės taikymu pareiškėjui Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu.
7. Vadovaujantis Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, auditoriui A. K. drausminė nuobauda buvo paskirta tuo pagrindu, kad be pagrįstų priežasčių nebuvo sudarytos sąlygos atlikti pareiškėjo atliktų auditų tyrimą, t. y. pareiškėjas nepateikė tyrimui reikalingų dokumentų nei per Audito ir apskaitos tarnybos 2013 m. kovo 1 d. prašyme, nei per vėliau pateiktame 2013 m. gegužės 2 d. Lietuvos auditorių rūmų pranešime pareiškėjui nurodytą terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės biudžetinė įstaiga Audito ir apskaitos tarnyba pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 118-127), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą, o administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Teismui nusprendus, kad byla nagrinėtina, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog:

1. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimas yra įsigaliojęs ir šalims, taigi, ir auditoriui A. K., turi įstatymo galią. Juo teismas iš esmės nustatė Tarnybai reikalingą faktą – audito darbo dokumentai yra pas auditorių A. K.. Tuo būdu Tarnyba, turėdama šį teismo nustatytą faktą, įgijo teisę reikalauti, kad auditorius sudarytų sąlygas atlikti audito tyrimą, t. y. pateiktų reikalaujamus dokumentus.
2. Lietuvos auditorių rūmų ginčijamas sprendimas nėra galutinis sprendimas, o yra tik tarpinis procedūros dokumentas. Pirmiausia Prezidiumo sprendimu pareiškėjui nesukuriama naujų teisių ar pareigų, o tik primenama apie Audito įstatyme jam nustatytą pareigą sudaryti Tarnybai sąlygas atlikti audito tyrimą. Prezidiumo Sprendimas nėra galutinis ir yra laikinas, t. y. juo tik sustabdomas auditoriaus pažymėjimo galiojimas suteikiant pareiškėjui papildomą 2 mėnesių terminą įstatyme nustatytoms pareigoms įvykdyti. Juo nėra tiesiogiai sukuriamos pareiškėjui teisės ir pareigos. Sprendimu pareiškėjui tik suteikiama teisė nustatytiems konkretiems pažeidimams pašalinti ir nurodomas terminas, per kurį tai turėtų būti padaryta, tačiau nėra priimtas galutinis sprendimas, reiškiantis, jog pareiškėjo auditoriaus pažymėjimas panaikinamas dėl konstatuotų pažeidimų. Galutinis Lietuvos auditorių rūmų sprendimas šiuo atveju turėtų būti nutarimas panaikinti (pažymėtina, kad tik toks sprendimas sukeltų neigiamas materialines teisines pasekmes pareiškėjui) arba nepanaikinti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimą priklausomai nuo to, ar pareiškėjas vykdys įstatymo nustatytas pareigas, ar ne. Tokį galutinį sprendimą, jeigu jis netenkins pareiškėjo, šis turės galimybę apskųsti teismui. Be to, viešoji audito kokybės priežiūra priklauso vykdomosios valdžios kompetencijai, todėl teismas, vadovaujantis konstituciniu valdžių padalijimo principu, jos vykdyti negali. Kiekvieno tarpinio procedūros dokumento apskundimo galimybė paneigtų konstitucinį valdžių padalijimo principą, kadangi tuomet teismas jau ne vykdytų teisingumą, bet tiesiogiai dalyvautų viešajame administravime – šiuo atveju viešosios audito priežiūros procedūroje. Tai labai prailgintų procedūros trukmę ir vienam iš procedūros dalyvių – auditoriui, leistų beveik nevaržomai ją vilkinti.
3. Sutinka, kad Prezidiumo sprendimas turi administracinio sprendimo požymių (jį priėmė įstatymu suteiktus administracinius įgalinimus turinti institucija, jame numatyti įpareigojimai asmeniui), tačiau tokių požymių turi ir daugiau tarpinių dokumentų, naudojamų viešosios audito priežiūros procedūroje, pvz., 2010 m. gegužės 5 ei. Tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. VAA-32, Tarnybos 2010 m. gegužės 6 d. raštas Nr. (8.15)-2-478, Tarnybos 2010 m. gegužės 25 d. raštas Nr. (8.15)-2-529, Tarnybos 2013 m. kovo 1 d. raštas Nr. (8.15)-2-208 – visi jie buvo priimti viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymo suteiktus įgaliojimus ir visais jais buvo nustatyta prievolė asmeniui (auditoriui A. K.) pateikti dokumentus. Galimybė skųsti kiekvieną šį tarpinį dokumentą teismui ne tik padarytų praktiškai neįmanoma viešąją audito kokybės priežiūrą, bet ir apkrautų teismus papildomu, su teisingumo vykdymu nesusijusiu, darbu.
4. Nors Prezidiumo priimtas sprendimas iš dalies gali sukelti pareiškėjui teisines pasekmes – juo sustabdoma pareiškėjo teisė laikinai vykdyti auditoriaus veiklą. Tačiau dėl šio požymio Prezidiumo sprendimas, įformintas 2013 m. birželio 3 d. posėdžio protokolu Nr. 1.4-42, negali būti laikomas galutiniu, nes jame nustatytas jo galiojimo terminas – 2 mėnesiai, t. y. šis aktas yra laikinas ir negali būti laikomas galutiniu, nes nepanaikina pareiškėjo teisės vykdyti auditoriaus veiklą. Taip pat šio laikino sprendimo galiojimas visiškai priklauso nuo pareiškėjo valios ir veiksmų, t. y. pareiškėjui sudarius sąlygas Tarnybai atlikti audito tyrimą ginčijamas sprendimas būtų panaikintas nelaukiant kol sueis 2 mėnesių terminas.
5. Įstatymų leidėjas, numatydamas viešąją audito kokybės priežiūrą, kaip priemonę audito kokybei gerinti, numatė viešojo administravimo funkcijas (audito tyrimo atlikimas) ir kartu numatė priemones, kurios padėtų užtikrinti, kad audito tyrimus atliekanti institucija (Tarnyba) galėtų tas funkcijas vykdyti. Atlikto audito tyrimas pagal įstatymų leidėjo numatytas procedūras, jeigu auditorius, kurio atlikto audito kokybė tikrinama, vykdo įstatymo numatytą pareigą ir sudaro sąlygas tyrimo atlikimui, gali būti nuoseklus ir greitai atliktas. Tačiau tais atvejais, kai auditorius, kurio atliktas auditas turi būti ištirtas, dėl kažkokių priežasčių atsisako geranoriškai bendradarbiauti su tyrėjais ir pateikti prašomus audito dokumentus, įstatymų leidėjas Audito įstatyme numatė ilgesnę ir sudėtingesnę tyrimo procedūrą, kuomet auditoriui gali būti taikomos administracinės poveikio priemonės. Abiem atvejais (auditoriui sutinkant ar nesutinkant bendradarbiauti) tai yra vientisa, Audito įstatyme numatyta, atlikto audito tyrimo procedūra, kurios pagrindinis tikslas – patikrinti atliktų auditų kokybę. Taigi šiuo atveju ginčijamas Prezidiumo sprendimas yra tarpinis procedūros dokumentas, o ne galutinis sprendimas, nes procedūros tikslas yra patikrinti audito kokybę, o ne sustabdyti ar panaikinti auditoriaus pažymėjimą. Pastarųjų administracinių prievartos priemonių Tarnyba Audito įstatymo nustatyta tvarka gali imtis tik kraštutiniu atveju.
6. Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino Tarnybos 2011 m. balandžio 20 d. kreipimąsi į bendrosios kompetencijos Vilniaus apygardos teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pirmosios instancijos teismas teigia, kad Tarnyba 2011 m. balandžio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama įpareigoti pareiškėją pateikti reikalingus tyrimui dokumentus, nes nežinojo, kur tie dokumentai yra. Tačiau Tarnyba į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi dėl to, kad 2009 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį UAB „Alvigdos auditas“ iškelti bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi, kuriam turėjo būti perduodami visi bankrutuojančios įmonės dokumentai ir visas turtas, buvo paskirta Asociacija Intekta. Proceso pradžioje Tarnyba savo reikalavimus buvo nukreipusi tik į bankroto administratorių. Kadangi įstatymai Tarnybai nesuteikia jokių galių bankroto administratorių atžvilgiu, o iš pradžių tiek auditorius, tiek bankroto administratorius teigė, kad dokumentai yra pas bankroto administratorių, todėl Tarnyba buvo priversta kreiptis į teismą, siekdama įrodyti bankroto administratoriui, kad jis privalo pateikti dokumentus. Teismo proceso eigoje bankroto administratorius pakeitė poziciją, kad dokumentai galimai jam nebuvo perduoti. Dėl šios priežasties Tarnyba pirminį reikalavimą pakeitė ir į procesą atsakovu buvo įtrauktas pareiškėjas, o teismui buvo suformuluotas galutinis reikalavimas – įpareigoti pateikti Tarnybai dokumentus arba bankroto administratorių, arba auditorių, priklausomai nuo to, kur yra dokumentai. Vilniaus apygardos teisme posėdžio metu Tarnyba išsiaiškino, kur yra dokumentai, tačiau šis teismas, neteisingai interpretavęs Audito įstatymo nuostatas, atmetė Tarnybos ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir tenkino Tarnybos reikalavimus, iš esmės paneigdamas A. K. teiginius, kad dokumentai yra žuvę, nes įpareigojo auditorių suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti minėtus audito darbo dokumentus.
7. Tarnybai nereikalingas atskiras teismo sprendimas tam, kad galėtų reikalauti iš auditorių pateikti audito darbo dokumentus tyrimo atlikimui. Tokią Tarnybos teisę (susipažinti su audito darbo dokumentais) ir atitinkamą auditoriaus pareigą (sudaryti sąlygas susipažinti su audito darbo dokumentais) numato Audito įstatymas. Šios teisės ir pareigos užtikrinimui Audito įstatyme numatytos administracinės poveikio priemonės. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas (civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012), kurį, pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovas vykdė prisiimdamas antstolio funkcijas ir pažeisdamas CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas, šiuo atveju nesukūrė jokių naujų teisių Tarnybai ar pareigų pareiškėjui, o tiesiog nustatė, kad Tarnybai reikalingi tyrimui atlikti audito darbo dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui ir yra pas pareiškėją A. K., kuris, Audito įstatymo nustatyta tvarka, privalo juos pateikti Tarnybai. Tai, kad auditorius privalo pateikti Tarnybai, atliekančiai atlikto audito tyrimą, audito darbo dokumentus, nustato Audito įstatymo 37 straipsnio 1 dalis. Atitinkamai Audito įstatymas numato administracines priemones šiai Tarnybos teisei užtikrinti (Audito įstatymo 13 str. 1 d. 4 p.; 13 str. 3 d.; 14 str. 1 d. 4 p.; 14 str. 2 d.). Šiuo atveju būtent, įgyvendindama Audito įstatymo nuostatas bei šio įstatymo suteiktas teises, Tarnyba ir kreipėsi į Lietuvos auditorių rūmus, kad, taikant Audito įstatymo nustatytas administracines priemones (pažymėjimo galiojimo sustabdymą), būtų užtikrinta galimybė Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą, kadangi visas kitas priemones Tarnyba jau buvo įgyvendinusi.
8. Pareiškėjui neįvykdžius Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo (auditoriui A. K. neįvykdžius įpareigojimo perduoti dokumentus), Audito įstatyme numatyti Tarnybos ir Auditorių rūmų įgaliojimai negali būti kvestionuojami ar laikomi antstolio funkcijų dubliavimu. Net jei nebūtų priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimas, Tarnyba vis tiek turėtų įgaliojimus reikalauti perduoti tyrimui atlikti reikalingus dokumentus. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. (S.15)-2-208 kreipdamasi į auditorių A. K. ir ne pirmą kartą prašydama pateikti atlikto audito tyrimui būtinus minėtus audito darbo dokumentus, taip pat ir atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė ne kaip antstoliai, vykdantys teismo sprendimą, o kaip Audito įstatymo suteiktus įgaliojimus viešojo administravimo srityje įgyvendinančios viešojo administravimo institucijos, taikančios administracinio poveikio priemones auditoriaus, nesudarančio galimybės Tarnybai atlikti audito tyrimo (t. y. pažeidžiančio Audito įstatymo nuostatas), atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju užkirto kelią Tarnybai ir Lietuvos auditorių rūmams atlikti savo funkcijas (Audito įstatyme numatytus viešojo administravimo įgaliojimus).

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės biudžetinė įstaiga Audito ir apskaitos tarnyba atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 133) nurodo, kad su juo sutinka ir mano, kad jis yra pagrįstas.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 135-139) prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat priteisti iš atsakovo visų pareiškėjo turėtų šioje byloje bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad sankcija pareiškėjui iš esmės skirta būtent už Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012 nevykdymą. Šią aplinkybę patvirtina ir trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. kovo 1 d. rašto Nr. (8.15)-2-208 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“, ir 2013 m. balandžio 18 d. rašto Nr. (8.15)-2-383, kurių pagrindu buvo priimti atsakovo Prezidiumo 2013 m. balandžio 29 d., 2013 m. birželio 3 d. sprendimai, turinys, taip pat aplinkybė, kad viso teisminio nagrinėjimo metu iki pat Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo ir dar keletą mėnesių po to atsakovas neskyrė pareiškėjui jokių sankcijų už sąlygų atlikti audito tyrimą nesudarymą, o tokią sankciją paskyrė tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo ir iš esmės tik šio teismo sprendimo pagrindu. Argumentas, kad iki Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei atsakovas nežinojo, pas ką yra prašomi pateikti dokumentai, yra visiškai absurdiškas, kadangi nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei atsakovas net nesikreipė į pareiškėją su prašymu pateikti dokumentus arba nurodyti, pas ką minėti dokumentai yra.
2. Kadangi sankcija pareiškėjui buvo faktiškai paskirta ne už sąlygų atlikti audito tyrimą nesudarymą, o už Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą, todėl atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėjui už teismo sprendimo nevykdymą buvo sustabdytas auditoriaus pažymėjimo galiojimas, aiškiai pažeidžia imperatyvių CPK 583, 584, 585, 586 straipsnių ir kt., Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir kt., Sprendimų vykdymo instrukcijos 1, 3 punktų ir kitų teismo sprendimų vykdymą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus. Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriuo atsakovas grindžia savo apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju netaikomas, kadangi, kaip minėta, sankcija pareiškėjui buvo faktiškai paskirta ne už sąlygų atlikti audito tyrimą nesudarymą, o už Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo nevykdymą.
3. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo pasirinko teisminį ginčo Dokumentų išreikalavimo būdą, o įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas yra teisminio bylos nagrinėjimo tęsinys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismo sprendimo vykdymo procese neišnaudojus teisės aktų nustatytų galimybių gauti tyrimui reikalingus dokumentus, atsakovas negalėjo priimti sprendimo sustabdyti pareiškėjo auditoriaus pažymėjimo galiojimo.
4. Tiek trečiajam suinteresuotam asmeniui, tiek atsakovui yra puikiai žinoma, kad pareiškėjas reikalaujamų pateikti dokumentų neturi ir negali jų gauti. Pareiškėjas tiek trečiajam suinteresuotam asmeniui, tiek atsakovui pateikė įrodymus, kad reikalaujami pateikti dokumentai galėjo žūti dar 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvykusios avarijos metu. Iki tol nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo. Nors teigia priešingai, tačiau jokių įrodymų, kad iki minėto įvykio buvo kreiptasi į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo ir pareiškėjui buvo nustatytas terminas dokumentams pateikti, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei atsakovas nepateikia. Šiuo metu, t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams nuo tyrimo pradžios, trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas reikalauja atlikti tai, kas neįmanoma, ir bando paskirti sankciją už tokio neįvykdomo reikalavimo nevykdymą, siekdami tik vieno tikslo – bet kokia kaina susidoroti su pareiškėju, panaikinant jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą. Tokie veiksmai yra aiškiai neteisėti, prieštaraujantys trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo, kaip viešųjų subjektų, turinčių valdingus įgalinimus, funkcijoms ir paskirčiai.

Pareiškėjas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (IV t., b. l. 141-146) prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat priteisti iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens visų pareiškėjo turėtų šioje byloje bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamu atsakovo sprendimu, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, net nepaisant to, kad jis galimai yra tarpinis procedūros dokumentas, akivaizdžiai panaikinama pareiškėjo teisė atlikti auditą tam tikrą laiko tarpą, todėl priešingai, nei nurodoma Tarnybos apeliaciniame skunde, skundžiamas atsakovo sprendimas tiesiogiai panaikina pareiškėjo teises ir sukuria jam pareigas. Nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas akivaizdžiai sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes draudžia jam užsiimti profesine veikla ir gauti pajamas, todėl toks sprendimas neabejotinai gali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Net ir nepriėmus galutinio sprendimo dėl auditoriaus pažymėjimo panaikinimo, minėtas sprendimas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo interesus ir daro jam žalą. Be to, kad skundžiamas sprendimas tiesiogiai sukuria pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, patvirtina ir šioje byloje priimta įsiteisėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, kuria buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas skundžiamo sprendimo galiojimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo taikyta dėl to, kad dėl skundžiamo akto galiojimo gali atsirasti neigiamos pasekmės pareiškėjo turtiniams ir neturtiniams interesams, t. y. pareiškėjas bylos nagrinėjimo teisme metu negalėtų vykdyti savo profesinės veiklos ir gauti pajamų, be to, būtų pakenkta jo reputacijai ir būtų prarandami jo dalykiniai įgūdžiai, be to, jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, pareiškėjas turėtų teisę kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, o tai galėtų sukelti neproporcingą žalą atsakovui.
2. Pareiškėjas neginčija to fakto, kad Tarnyba turi teisę ir be teismo sprendimo susipažinti su tyrimui atlikti reikalingais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad Tarnyba turi teisę gauti finansinių ataskaitų audito darbo dokumentus, ir dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad Tarnyba kreipėsi į atsakovą dėl sankcijų skyrimo pareiškėjui būtent teismo sprendimo pagrindu, ir kad atsakovas sankciją pareiškėjui paskyrė būtent už teismo sprendimo nevykdymą, o ne už sąlygų atlikti audito tyrimą nesudarymą.
3. Iš Tarnybos procesinių dokumentų turinio tampa aišku, jog priimtą teismo sprendimą Tarnyba nepagrįstai traktuoja kaip įrodymą, kad reikalaujami pateikti dokumentai yra pas pareiškėją ir kad pareiškėjas sąmoningai jų nepateikia Tarnybai. Tačiau tokie Tarnybos teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Nei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo rezoliucinėje, nei motyvacinėje dalyje nėra konstatuota, kad dokumentai yra pas pareiškėją. Netgi savo ieškiniu, pareikštu bendrosios kompetencijos teisme, Tarnyba neprašė teismo pripažinti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad dokumentai yra pas pareiškėją, todėl ši aplinkybė net nebuvo įrodinėjimo bendrosios kompetencijos teisme dalyku. 2011 m. balandžio 20 d. Tarnyba kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti bankroto administratorių pateikti jai dokumentus, tačiau 2011 m. spalio 27 d. savo reikalavimų bankroto administratoriui atsisakė ir tokius pat reikalavimus pareiškė pareiškėjui. Pažymėtina, kad byloje kilo ginčas ne dėl dokumentų buvimo vietos, o dėl Tarnybos teisės keisti tyrimo apimtį, nustatytą tyrimą inicijuojančios institucijos. Teismas byloje nesiaiškino dokumentų buvimo vietos. Taigi, atsakovas neturėjo teisės, remiantis šiuo sprendimu, skirti atsakovui sankciją už dokumentų nepateikimą, o privalėjo pats nuodugniai ištirti, ar pareiškėjas turi galimybę pateikti prašomus dokumentus, ar tokios galimybės neturi.
4. Pareiškėjas tiek Tarnybai, tiek atsakovui pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis neturi Tarnybos prašomų dokumentų ir negali jų pateikti Tarnybai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dokumentai žuvo 2011 m. rugpjūčio 27 d. avarijos metu ne dėl pareiškėjo kaltės. Jokių įrodymų, kad pareiškėjas turi minėtus dokumentus ir kad sąmoningai jų nepateikia Tarnybai, byloje nėra. Todėl Tarnybos reikalavimas pateikti tai, ko nėra, ir atsakovo sankcijos skyrimas už neįvykdomo reikalavimo nevykdymą šiuo atveju yra visiškai nepagrįsti.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo teiginiu, kad 2010-2011 m. Tarnyba negalėjo pasinaudoti galimybe taikyti pareiškėjo atžvilgiu atitinkamas administracinio poveikio priemones (kreiptis į atsakovą dėl auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo už sąlygų, atlikti audito tyrimą nesudarymą), kadangi buvo nežinomas faktas, pas ką yra reikalaujami audito darbo dokumentai, paneigia savo paties argumentą, kad Tarnybai nereikalingas atskiras teismo sprendimas tam, kad galėtų reikalauti iš auditorių pateikti audito darbo dokumentus tyrimo atlikimui. Kita vertus, tokiu savo teiginiu Tarnyba pripažino, jog tais atvejais, kai nėra žinoma dokumentų buvimo vieta, Tarnyba negali imtis administracinių poveikio priemonių pareiškėjo atžvilgiu. Kadangi, kaip minėta, teismo sprendimu dokumentų buvimo vieta nebuvo nustatyta, todėl laikytina, kad net ir priėmus teismo sprendimą, Tarnybai nepaaiškėjo, pas ką yra jos reikalaujami dokumentai. Todėl, vadovaujantis pačios Tarnybos logika, ji ir šiuo metu neturi teisės imtis pareiškėjo atžvilgiu jokių administracinių poveikio priemonių, kadangi iki šiol nežinomas faktas, pas ką yra reikalaujami dokumentai. Pažymėtina ir tai, kad Tarnyba niekuomet nesidomėjo, pas ką yra jos reikalaujami pateikti dokumentai. Pirmą kartą dėl dokumentų pateikimo Tarnyba į pareiškėją kreipėsi tik 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. (8.15)-2-208 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“. Iki tol Tarnyba nereikalavo pareiškėjo pateikti jokių dokumentų. Nors teigia priešingai, tačiau jokių įrodymų, kad dėl dokumentų pateikimo į pareiškėją buvo kreiptasi anksčiau, Tarnyba nepateikia.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apie tai, kad audito darbo dokumentų pareiškėjas bankroto administratoriui neperdavė, Tarnyba sužinojo 2011 m. spalio 27 d. Tačiau sužinojusi apie šį faktą, Tarnyba vis tiek nesikreipė į atsakovą dėl administracinio poveikio priemonių pareiškėjui taikymo. Tą ji padarė tik 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (8.15)-2-383 „Dėl įpareigojimo sudaryti sąlygas atlikto audito tyrimui atlikti“, t. y. praėjus beveik 1,5 metų nuo tariamo sužinojimo apie dokumentų buvimo vietą.
7. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovas skyrė pareiškėjui sankciją ne už sąlygų atlikti audito tyrimą nesudarymą (tokią sankciją jis turėjo paskirti dar 2010 m.), o už teismo sprendimo nevykdymą, o tokių įgaliojimų atsakovas nei pagal Audito įstatymą, nei pagal kitus teisės aktus neturi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamą sprendimą pripažino neteisėtu ir panaikino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Bylos ginčas yra dėl auditoriaus pažymėjimo sustabdymo.

Sprendimas sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą yra savarankiškas ir teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis individualus administracinis sprendimas (aktas), kuris ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 22 straipsnio 1 dalies prasme gali būti savarankišku skundo objektu ir savarankišku administracinės bylos dalyku.

Administracinis teismas, spręsdamas ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta skundo nagrinėjimo apimtimi, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovo 2013 m. birželio 3 d. 10 posėdžio protokolo sprendimas Nr. 1.4-42, atitinka atsakovui Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą kompetenciją sprendimu stabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą: auditoriui per pranešime apie ketinimą sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą nustatytą terminą nesudarius sąlygų atlikti šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytos atlikto audito kokybės peržiūros ir (arba) šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyto atlikto audito tyrimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Tarnyba, atlikdama auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimą, turi teisę gauti finansinių ataskaitų audito darbo dokumentus ir kad pareiškėjas jų Tarnybai nepateikė. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, materialinės teisės normas taikė tinkamai.

Tačiau pareiškėjas atsakovo sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad pažymėjimo galiojimo sustabdymas kaip sankcija buvo jam pritaikyta tuo pagrindu, kad jis neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo, kuriuo buvo įpareigotas suteikti viešajai įstaigai Audito ir apskaitos tarnybai pagal įstatymų nustatytas funkcijas galimybę susipažinti ir peržiūrėti šiuos atliktų auditų darbo dokumentus:

1. Uždarosios akcinės bendrovės „MBR parduotuvių ir restoranų įranga“ 2008 m. konsoliduotų finansinių ataskaitų audito;

2. Uždarosios akcinės bendrovės „LINAVOS servisas“ 2008 m. finansinių ataskaitų audito;

3. Uždarosios akcinės bendrovės „Šnipiškių ūkis“ 2008 m. finansinių ataskaitų audito. (Civilinė byla Nr. 2A-1290/2012).

Tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti. Kaip minėta, vertinat administracinių aktų panaikinimo pagrindus, yra reikšminga nustatyti, ar administracinis aktas atitinka ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytus turinio reikalavimus, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

Patikrinus skundžiamą sprendimą minėta jo vertinimo apimtimi, daroma išvada, jog atsakovo sprendimas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl yra teisėtas.

Ginčijamame sprendime nėra nurodoma, kad poveikio priemonė pareiškėjui yra taikoma dėl teismo sprendimo nevykdymo ir sprendimo turinys patvirtina, kad atsakovas atliko savarankišką administracinę procedūrą, skirtą, Auditorių ir audito įmonių atlikto audito kokybės užtikrinimo įgyvendinimui (Audito įstatymo 34 str. 1 d.). Tokios administracinės procedūros atlikimo neriboja minėtas teismo sprendimas ir tai yra atsakovo jam suteiktos savarankiškos kompetencijos įgyvendinimas.

Lietuvos auditorių rūmų prezidiumas 2013 m. balandžio 29 d. posėdyje nutarė įpareigoti pareiškėją iki 2013 m. gegužės 10 d. sudaryti sąlygas Tarnybai atlikti Audito įstatymo 36 straipsnyje nustatytą atlikto audito tyrimą, t. y. pateikti Tarnybai nurodytus audito darbo dokumentus ir įspėti pareiškėją, kad iki 2013 m. gegužės 10 d. nesudarius tokių sąlygų bus sustabdytas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas (I t., b. l. 20–21). 2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjas atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikė paaiškinimus dėl įpareigojimo įvykdymo negalimumo. Nurodė, kad visi prašomi dokumentai buvo sunaikinti 2011 m. rugpjūčio 25 d. įvykusios avarijos metu (I t., b. l. 22–23).

Atsakovas įvertino šias pareiškėjo nurodytas dokumentų sunaikinimo aplinkybes ir jomis nepatikėjo bei pritaikė pareiškėjui sankciją – sustabdė auditoriaus pažymėjimo galiojimą. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas teisingai įvertino dokumentų nepateikimo faktines aplinkybes kaip nepateisinamas, kadangi pareiškėjas neįrodė dokumentų sunaikinimo aplinkybių ir nepateisino dokumentų nepateikimo aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo jo valios.

Tokiu atveju atsakovas turėjo pagrindą taikyti pareiškėjui sankciją, numatytą Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, dėl ko yra pagrindas panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo skundas (ABTĮ 143 str.). Esant šioms aplinkybėms, tenkintini atsakovo Lietuvos auditorių rūmų ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės biudžetinės įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos apeliaciniai skundai, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Teismo sprendimo dalį dėl užtikrinimo priemonės panaikinimo ir dėl išlaidų išsprendimo palikti nepakeistą.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė detalaus išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl prašymas laikytinas nepaduotu ir toks prašymas gali būti paduotas teismui per keturiolika dienų nuo įsprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas, kadangi procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos auditorių rūmų ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės biudžetinės įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos apeliacinius skundus patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo A. K. (A. K.) skundas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikinimo ir dėl išlaidų atlyginimo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys