Administracinė byla Nr. A-2145-146/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02010-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi (I t., b. l. 98–101) priėmė nagrinėti pareiškėjo V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 28 d. teisme gauto patikslinto skundo (I t., b. l. 30–56) dalį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1537 (toliau – ir Raštas Nr. (1.23.)7R-1537) panaikinimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Raštu Nr. (1.23.)7R-1537 nebuvo išsamiai ir kokybiškai išnagrinėti jo 2015 m. sausio 28 d. ir 2015 m. vasario 6 d. skundai. Teisingumo ministerija netinkamai atliko viešąjį administravimą, pažeidė pareiškėjo ir jo motinos G. K. teisę į tinkamą aptarnavimą, neįsigilino į pareiškėjo argumentus apie žmogaus teisių pažeidimus ir diskriminaciją, nusikaltimus ir korupciją. 2015 m. sausio 28 d. skunde buvo keliami Vyriausybės kompetencijai priskirti klausimai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo galimai šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir valdžių padalijimo principo pažeidimo. Teisėjas priėmė 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015, kuria iš trečiųjų asmenų buvo pašalinta Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, Seimo ir Prezidentės. Pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. skunde kėlė teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarties atitikties Konstitucijos nuostatoms klausimus, apie kuriuos turėjo būti informuota Vyriausybė, tačiau Teisingumo ministerija Vyriausybės ir teisingumo ministro apie tai neinformavo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį vertino kaip teisėtą ir nurodė, kad teisėjas nepažeidė konstitucinio valdžių padalijimo principo. Pareiškėjo nuomone, tuo atsakovas pažeidė institucijų bendradarbiavimo principą, viršijo jam įstatymo suteiktus įgaliojimus, kadangi tokią išvadą turi teisę daryti tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Pareiškėjas teigė, kad atsakovas turėjo kreiptis į Nacionalinę teismų administraciją, Teisėjų tarybą, Teisėjų etikos ir procedūrų komisiją, tačiau to nepadarė. Teisingumo ministerija netinkamai taikė ir aiškino Konstituciją, teismų ir teisėjų nepriklausomumo principus bei įstatymus, būdama informuota apie galimą korupciją prokuratūros sistemoje, nesiėmė jokių veiksmų, t. y. nevykdė jai priskirtos kovos su korupcija funkcijos, Vyriausybės 2012–2016 m. programos XVII skirsnio „Kova su korupcija“.
Pareiškėjas 2015 m. balandžio 28 d. patikslintame skunde pateikė prašymus (I t., b. l. 55–56) kreiptis į Konstitucinį Teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo 2015 m. balandžio 28 d. patikslinto skundo dalį dėl Rašto Nr. (1.23.)7R-1537 panaikinimo dėl prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėjo, kad prašymai dėl įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai yra procesinio pobūdžio ir spręstini nagrinėjant bylą, o prašymą dėl kreipimosi į Konstitucini Teismą, ar Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ar neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, atsisakė priimti (I t., b.l.98-101). 2015 m. balandžio 28 d. patikslintame skunde pareiškėjas buvo pateikęs prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą neprieštarauja Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsniams bei Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams; ar Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis, kuri galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymais, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis (t.y. atskiruoju skundu skundžiama nutartis) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1-2 dalims, ar šią nutartį priėmusio teisėjo veiksmai/neveikimas atitinka Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus, teismų nepriklausomumo, nešališkumo, teisingumo ir teisinės valstybės principus; ar teisėjo A. Kaminsko 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1-2 dalims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS-916-492/2015) pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį paliko nepakeistą (I t., b.l.196-202). Pareiškėjas padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. P-96-822/2015) atsisakė atnaujinti procesą (II t., b.l.62-71).
Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžio metu padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti: ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar 2015 m. gegužės 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2015 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar 2015 m. birželio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir /ar teisėjų kolegijos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-96-822/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-96-822/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjų kolegijos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; ar 2015 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkės nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjos veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams (II t., b. l. 97–118).
Atsakovas Teisingumo ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 73–75) atsakovas paaiškino, kad Vyriausybės kanceliarija 2015 m. vasario 3 d. raštu Nr. K-218/01/33-119 persiuntė V. K. 2015 m. sausio 28 d. skundą nagrinėti Teisingumo ministerijai. Šiame skunde buvo nurodoma, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas pažeidė Konstituciją ir kitus teisės aktus, kadangi administracinėje byloje iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalino Lietuvos valstybę, Seimą ir Respublikos Prezidentę. Teisingumo ministerija 2015 m. kovo 3 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1537 pareiškėjui paaiškino, kad pagal valdžių padalijimo principą, Teisingumo ministerija neturi teisės vertinti teisėjo veiksmų, taip pat nurodė, jog Konstitucinis Teismas nesprendžia klausimų dėl teismo priimtų procesinių sprendimų atitikimo Konstitucijai. Teisingumo ministerijos atsakymas yra išsamus, paremtas teisės aktų nuostatomis bei atsakantis į visus pareiškėjo iškeltus klausimus. Savo ruožtu pareiškėjo skundas yra abstraktus ir deklaratyvus, jo nurodomos teisės aktų normos nesusijusios su Teisingumo ministerijos vykdomomis funkcijomis, todėl pareiškėjui nesuformulavus tikslaus ir konkretaus skundo pagrindo, jo skundas turi būti atmestas. Pareiškėjas Vyriausybei pateiktu 2015 m. sausio 28 d. skundu prašė įvertinti tik teisėjo veiksmus, tačiau patikslintame skunde deklaratyviai dėsto apie pažeistas G. K. teises ir Generalinio prokuroro vykdomus pažeidimus. Teisingumo ministerija, neturėdama teisės kištis į teisėjų ir teismų veiklą, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų ir nevertino teisėjo veiksmų. Skundžiamame Rašte Nr. (1.23.)7R-1537 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Teisingumo ministerija neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo A. Kaminsko 2015 m. sausio 19 d. priimtos nutarties prieštaravimo Konstitucijai. Tokia išvada buvo padaryta remiantis Konstitucijos 102, 105 ir 106 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika 2015 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1291-624/2015. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Teisingumo ministerija neinformavo Vyriausybės ir teisingumo ministro apie teisėjo galimai daromus pažeidimus bei G. K. pažeistas teises. Visi pareiškėjo nurodyti galimi pažeidimai buvo išvardyti pareiškėjo skunde Vyriausybei, kuris buvo persiųstas nagrinėti Teisingumo ministerijai, todėl su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis yra susipažinusios abi institucijos. Pareiškėjas, manydamas, kad yra pagrindas atitinkamam teisėjui taikyti drausminę atsakomybę, turėtų kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją. Kadangi Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo administravimo institucija, šiuo atveju Teisingumo ministerija neturėjo pagrindo persiųsti V. K. prašymo pagal kompetenciją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (II t., b. l. 124–128) pareiškėjo V. K. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad byloje administracinis ginčas kilęs dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1537 (II t., b. l. 87–89) panaikinimo. Vyriausybės kanceliarija 2015 m. vasario 3 d. raštu Nr. K-218/01/33-119, vadovaudamasi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, (toliau – ir Taisyklės) 10 punktu, persiuntė Teisingumo ministerijai pagal kompetenciją Vyriausybėje 2015 m. sausio 28 d. gautą pareiškėjo skundą, prašydama atsakyti pareiškėjui (II t., b. l. 76). Pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. skunde teigė, kad, jo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 viršijo savo įgaliojimus, peržengė valdžios atribojimo principą ir priėmė 2015 m. sausio 19 d. nutartį iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalinti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės, Seimą ir Prezidentę, kuri galimai prieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas skunde prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-4986-561 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir / ar teisėjų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir / ar sulaužė duotą priesaiką, užtikrinti tinkamą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei teisėjų funkcijų ir pareigų atlikimą, apsaugoti žmogaus teises ir viešą interesą bei imtis realių veiksmų teismų ir teisėjų korupcijos ištyrimui (II t., b. l. 77-81). Teisingumo ministerija skundžiamu pareiškėjo skundžiamu 2015 m. kovo 3 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1537 jo 2015 m. sausio 28 d. skundo netenkino, nurodė, kad Teisingumo ministerija neturi teisės vertinti, ar teisėjas, priimdamas nutartį, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, taip pat nurodė, kad Teisingumo ministerija ir Vyriausybė neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl skunde nurodytų klausimų.
Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 2015 m. kovo 3 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1537 teisingai aiškino Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, Vyriausybės ir Teisingumo ministerijos kompetenciją kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo nurodomais klausimais, todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. skunde suformuluotus prašymus.
Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Vienas iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektų yra teisėjo procesinis nepriklausomumas, apimantis inter alia teismo savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, – tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti bylą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjas neprivalo jokiai valstybės institucijai ar pareigūnams aiškintis dėl savo nagrinėjamų bylų (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Teisėjo sprendimus proceso įstatymų nustatyta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti ar panaikinti tik aukštesnės pakopos teismas (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. skunde nurodė nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 priimta 2015 m. sausio 19 d. nutartimi argumentus, teigė, kad tokia nutartis prieštarauja Konstitucijai. Remdamasis aptartu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, kurio vienas iš aspektų yra teisėjo procesinis nepriklausomumas, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nei Vyriausybė, nei Teisingumo ministerija neturėjo teisės vertinti, ar teisėjas, priimdamas nutartį, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, kadangi tai gali padaryti tik aukštesnės pakopos teismas. Tai pareiškėjui pagrįstai buvo paaiškinta skundžiamame Rašte Nr. (1.23.)7R-1537.
Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis, detalizuodamas šią Konstitucinę nuostatą (Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį) dėl bylų žinybingumo Konstituciniam Teismui, nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pagal Konstitucijos 106 straipsnį, Vyriausybė turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų, t. y. įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, atitikties Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamame Rašte Nr. (1.23.)7R-1537 padaryta išvada, jog Vyriausybė ir Teisingumo ministerija neturi kompetencijos kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo nurodomais klausimais, kad teismų priimti procesiniai sprendimai nagrinėjamose bylose (šiuo atveju teismo nutartis) negali būti konstitucinės teisminės kontrolės objektu, yra pagrįsta.
Pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. skunde reiškė prašymus, susijusius su priimta teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015, kitų prašymų nereiškė, todėl pareiškėjo teiginius, kad atsakovas neįsigilino į jo argumentus apie žmogaus teisių pažeidimus ir diskriminaciją, nusikaltimus ir korupciją, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo administravimo institucija (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovas neturėjo pagrindo persiųsti pareiškėjo skundo pagal kompetenciją šiai komisijai (Taisyklių 8 punktas).
Teismas netenkino pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgęs į minėtas Konstitucijos nuostatas, teismas pažymėjo, kad šioje byloje priimtos teismo nutartys ir teisėjų veiksmai (neveikimas) negali būti konstitucinės teisminės kontrolės objektu. Konstitucinės teisminės kontrolės objektu negali būti ir pačios Konstitucijos nuostatos, todėl pareiškėjo skunde pareikštas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijoje įtvirtinto draudimo piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą atitikties Konstitucijai negali būti tenkinamas. Teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.) 16 straipsnio 2 dalis netaikoma, todėl teismas sprendė, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios įstatymo nuostatos konstitucingumo taip pat nėra.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija skundžiamu Raštu Nr. (1.23.)7R-1537 pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. skunde išdėstytus prašymus, todėl naikinti šį Teisingumo ministerijos raštą nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis), pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 132–177) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolei su prašymu spręsti, ar Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmai ir neveikimas, patikrinant visų teisės aktų, taikomų šioje byloje, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškėjas apeliacinio skundo baigiamojoje dalyje (2-16 punktuose) pateikė prašymus kreiptis į Konstitucinį teisimą Konstitucingumo kontrolei atlikti: 1) ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2015 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar šią nutartį priėmusio teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 2) ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. neskundžiama nutartis administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015, savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar ją priėmusių teisėjų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 3) ar Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2015 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 4) ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 5) ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 6) ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-96-822/2015, neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 7) ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-96-822/2015, savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 8) ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2015 m liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 9) ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015, savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 10) ar Teisingumo ministerijos kanclerio pasirašytas 2015 m. kovo 3 d. aktas Nr. (1.23.) 7R-1537 ir jame priimtas sprendimas neveikti savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Teisingumo ministerijos kanclerio ir kitų asmenų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 11) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 2015 m. vasario 27 d. aktas Nr. K-218/02/33-205 savo turiniu ir priėmimo tvarka atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir / ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams; 12) ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus; 13) ar leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai ar netiesiogiai (per teismą) kreiptis į Konstitucinį Teismą teisminės gynybos siekiant apginti pažeidžiamas ir diskriminuojamas prigimtines žmogaus teises ir laisves nuo Lietuvos valdžios savivalės ir piktnaudžiavimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, aukščiausio lygio sisteminės, politinės ir teisinės korupcijos bei kitų nusikaltimų, biurokratizmo ir vilkinimo neprieštarauja Konstitucijai ir / ar Konstitucijoje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Konstitucijos 106 straipsnio teisės norma (kurioje, kaip aiškina teismas, įtvirtintas draudimas piliečiams kreiptis į Konstitucinį Teismą) neprieštarauja Konstitucijai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams; 14) ar Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Dariaus Valio (einant pareigas) ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, reg. Nr. 5.6-5110, ir atsisakius tirti ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04 ir ginti viešą interesą civilinėse ir administracinėse bylose neprieštarauja inter alia Konstitucijos 108 straipsnio 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“ ir Konstitucijos 108 straipsnio 2 dalies nuostatai „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“; 15) ar Lietuvos valdžios (leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios) ir kitų valstybės pareigūnų veiksmai ir neveikimas – nesiėmimas apginti šiurkščiai pažeidžiamas ir diskriminuojamas žmogaus teises ir laisves, nesiėmimas apginti pažeistą viešą interesą, vilkinimas įvykdyti Lietuvos valstybės prievolę, atsiradusią iš sutartinės prievolės, nesiėmimas jokių veiksmų dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Dariaus Valio galimai šiurkščių Konstitucijos pažeidimų, funkcijų ir pareigų neatlikimo, daugiau nei pusė metų nepaskyrimas naujo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir neužtikrinimas tinkamos Lietuvos Respublikos prokuratūros funkcionavimo – neprieštarauja Konstitucijai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Apeliantas teigia, kad skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą priėmė neteisėtos sudėties, neobjektyvus ir šališkas teismas, o tai yra absoliutus pirmos instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Pareiškėjas objektyviai suabejojo teisėjų Mariaus Bajoro, Inos Kirkutienės, Jolitos Rasiukevičienės nešališkumu ir nepriklausomumu, tačiau šie teisėjai nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, šiurkščiai pažeidė Konstitucijos, Teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybių ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo, Vyriausybės įstatymo, Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Baudžiamojo kodekso, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875, Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 728, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos (po Lisabonos sutarties pakeitimo), 1999 m. sausio 27 d. Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos, 1999 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos civilinės teisės konvencijos dėl korupcijos, 2005 m. spalio 31 d. Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, kitų teisės aktų nuostatas, tuo atėmė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą bei teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Teismas toleravo atsakovų neveikimą, negynė žmogaus teisių ir laisvių, neapsaugojo apelianto ir jo motinos G. K. bei kitų asmenų nuo moralinio kankinimo ir diskriminacijos, netiesiogiai atėmė iš apelianto ir jo motinos G. K. teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą teisminės gynybos, taip Vilniaus apygardos administracinis teismas ir teisėjai viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio nustatytas ribas. Administracinė byla buvo išnagrinėta netiriant ir nevertinant visų įrodymų bei esminių argumentų, ignoruojant visus pareiškėjo argumentus, nekreipiant dėmesio į galimus Konstitucijos pažeidimus, valstybės institucijų neteisėtus veiksmus ir neveikimą, nusikalstamą veiklą ir korupciją, piliečių teisių ir laisvių, viešo intereso pažeidimą, nepatikrinus šių faktų, taip pat nesujungus šios bylos su kita Vilniaus apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-7578-142/2015, kurioje dėl tų pačių atsakovų nagrinėjamas tas pats klausimas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimas yra iš esmės nemotyvuotas, tuo pažeista pareiškėjo (apelianto) teisė į tinkamą teismo procesą.
Atsakovas Teisingumo ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime (III t., b. l. 1–2) atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimo, kadangi jis susideda iš įvairių Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų nuostatų citavimo, subjektyvių ir abstrakčių teiginių. Į tokius abstrakčius samprotavimus tinkamai atsikirsti neįmanoma, todėl vien dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas. Vienintelis apelianto argumentas, susijęs su bylos esme, yra teiginys, kad skundžiamas sprendimas tariamai nėra motyvuotas, kadangi jame nėra pasisakyta apie valdžios pareigūnų korupciją ir nusikaltimus, neįvertinti svarbūs įrodymai. Nurodytu aspektu atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad šios bylos ribos yra apibrėžtos tik Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. atsakymo Nr. (1.23.) 7R-1537 teisėtumo patikrinimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo nurodomų tariamų pažeidimų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Teisingumo ministerija, atsakydama į V. K. skundą, teisingai aiškino Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą ir atitinkamų institucijų kompetenciją kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl Teisingumo ministerijos atsakymas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, paneigiančių šias teismo išvadas, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.
Byloje nėra jokių duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvo bent viena Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti administracinės bylos. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Teigti, kad teisėjų kolegija buvo šališka, nėra jokio teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Konstitucijos 102 straipsnį, todėl pareiškėjo prašymai, susiję su kreipimusi į Konstitucinį Teismą, buvo atmesti pagrįstai. Administracinės bylos ribos yra apibrėžiamos pagal skunde pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus, šioje byloje apsiribota Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. atsakymo Nr. (1.23.) 7R-1537 teisėtumo patikrinimu, todėl visi kiti apeliacinio skundo argumentai, nesusiję su šiuo klausimu, yra teisiškai nereikšmingi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, 2015 m. lapkričio 19 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (III t., b. l. 3–11) nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis (2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) nustatė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Prašyme nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas išdėstė savo nuomonę kad jis kreipdamasis į teismą (nurodomi 7 administracinių bylų numeriai) ne kartą yra informavęs apie šalyje klestinčią korupciją nuo kurios nukentėjo jis ir jo motina, kiti asmenys ir Lietuvos valstybė, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Prašyme dėstoma nuomonė, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba, Generalinė prokuratūra ir teismai nevykdo teisės aktų, reglamentuojančių kovą su korupcija, savo pareigų neatlieka ir tarpžinybinė komisija kovai su korupcija. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybė, Vyriausybės kanceliarija, Teisingumo ministerija toleruoja aukščiausio lygio korupciją, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo imtis realių veiksmų dėl galimų korupcijos apraiškų Vyriausybėje ir Teisingumo ministerijoje ištyrimo. Teigdamas, kad korupcija pareiškėjo ir jo motino atžvilgiu ir jų diskriminavimas tęsiasi, apeliantas prašė į viešą teismo posėdį iškviesti liudytojus: Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėją Valdemarą Sarapiną, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą Juozą Bernatonį, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių ir užtikrinti tinkamą Vilniaus apygardos administracinio teismo uždavinių ir funkcijų atlikimą kovoje su nusikaltimais ir korupcija, taip pat su aukščiausio lygio sistemine, politine ir teisine korupcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašyme išdėstyta nuomonė apie korupciją nėra pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas, vykdydamas įstatymu jam priskirtas teisingumo vykdymo funkcijas, jas vykdo konkrečiose bylose tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Šiuo atveju apeliacinis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015, kurioje ginčo dalykas – Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. raštas Nr. (1.23.)7R-1537. Pareiškėjas prašyme nagrinėti bylą žodinio proceso taip pat nurodė aplinkybę, kad atsakovo atstovas 2015 m. lapkričio 16 d. atsiliepimą Nr.(1.15)7R-7839 teismui pateikė elektrininiu būdu, todėl apeliantui teisme buvo įteiktas ne atsakovo parengtas atsiliepimo nuorašas, o teismo darbuotojos padaryta atsiliepimo kopija. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjo argumentas taip pat nėra pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 18 d. savo parašu byloje patvirtino, kad atsakovo 2015 m. lapkričio 16 d. atsiliepimo Nr.(1.15)7R-7839 į savo apeliacinį skundą kopiją gavo. Tai įrodo, kad pareiškėjas atsakovo atsiliepimo į savo apeliacinį skundą turinį žino. Įvertinusi prašymo turinį, taip pat tai, kad bylos proceso šalys savo poziciją išsamiai išdėstė raštu, teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus šio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi priimto nagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 28 d. patikslinto skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1537 panaikinimo. Teismas pareiškėjo skundą dėl Rašto Nr. (1.23.)7R-1537 panaikinimo atmetė, taip pat netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – kreiptis į Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolei su prašymu spręsti, ar Lietuvos valdžios ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmai ir neveikimas, patikrinant visų teisės aktų, taikomų šioje byloje, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškėjas apeliacinio skundo baigiamojoje dalyje suformulavo 15 klausimų, kuriais jo manymu apeliacinės instancijos administracinis teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apelianto teigimu, teismas netyrė ir nevertino visų jo nurodytų faktų, nekreipė dėmesio į jo nurodytus argumentus dėl valstybės institucijų veiksmų ir neveikimo, nusikalstamų veiklų ir korupcijos, priėmė nemotyvuotą sprendimą. Apelianto nuomone, šiuo atveju yra absoliutus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo negaliojimo pagrindas – sprendimą priėmė neteisėtos sudėties, neobjektyvus ir šališkas teismas, tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, tačiau šis pasirinkimas galimas įstatymų nustatytose ribose ir įstatymuose įtvirtinta tvarka. Asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (prašymas) (ABTĮ 2 str. 20 d.), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Skunde (prašyme) pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamąsias dalis) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 ir 8 p.). Skunde (prašyme) pareikšti atsakovui reikalavimai turi būti konkretūs, tiksliai apibrėžiantys suinteresuoto subjekto prašomų apginti teisme jo pažeistų ar ginčijamų teisių arba įstatymų saugomų interesų ribas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). Jei skundas (prašymas) neatitinka šių reikalavimų, teismo nutartimi gali būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Jei pareiškėjas pašalina skundo (prašymo) trūkumus, skundas (prašymas), ar atitinkama jo dalis, priimama nagrinėti (ABTĮ 37 str.). Pareiškėjo suformuluotas skundo (prašymo), kurį teismas priėmė nagrinėti kaip atitinkantį įstatymo reikalavimus, pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (pr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012, 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016, 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1942-502/2016 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas - Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1537 teisėtumas ir pagrįstumas. Būtent šią pareiškėjo 2015 m. balandžio 28 d skundo dalį Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti bylą ir pagrįstai nagrinėjo minėto ginčo dalyko ribose. Nepasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kurie nesusiję su šios bylos ginčo dalyku (šioje byloje skundžiamu Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1537), pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normų nepažeidė. Teismas sprendime išdėstė išsamius ištirtų teismo posėdyje įrodymu visuma ir teisės normomis pagrįstus motyvus (ABTĮ 57 str.6 d., 81 str., 86 str., 87 str.4 ir 5 d.), kodėl netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos Raštą Nr. (1.23.)7R-1537). Todėl apelianto argumentai esą pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimai atmestini kaip nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs pateiktus į bylą įrodymus nustatė, kad Teisingumo ministerija 2015 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-1537 priėmė išnagrinėjusi V. K. 2015 m. sausio 28 d. skundą, kurį Vyriausybės kanceliarija 2015 m. vasario 3 d. persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai. Pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. skundą, adresuotą Ministrui pirmininkui ir Vyriausybei, pateikė išreikšdamas nesutikimą su Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015, kurioje teismas išsprendė pareiškėjo skundo priimtinumo nagrinėti teisme klausimą – priėmė skundą nagrinėti ir pašalino iš trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimą ir Lietuvos Respublikos Prezidentę. Pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. skunde Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-4986-561 ir šią nutartį priėmusio teisėjo veiksmai nepažeidė Konstitucijos nuostatų, taip pat prašė užtikrinti tinkamą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir teisėjų funkcijų atlikimą.
Pirmosios instancijos teismas sutiko su Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1537 išdėstytu atsisakymu tenkinti pareiškėjo prašymą, konstatuodamas, kad šis Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, nes Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, teisminė valdžia nepriklausoma ir savarankiška, įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios kišimasis į teismo (teisėjo) veiklą uždraustas, teismų konkrečioje byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumas gali būti patikrintas aukštesnės pakopos teisme, o ne Konstituciniame Teisme (Konstitucijos 5,102,106, 109,114 straipsniai).
Teisėjų kolegija patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo Rašto Nr. (1.23.)7R-1537, pagrįstumą ir teisėtumą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai.
Iš pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. skundo Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei turinio matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su atitinkama Vilniaus apygardos 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 dalimi, skundu kreipėsi į Vyriausybę (valstybės vykdomąją valdžią) prašydamas imtis teisminės valdžios kontrolės (prašoma užtikrinti nurodytų teismų bei teisėjų funkcijų ir pareigų atlikimą), taip pat inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti minėtos teismo nutarties atitiktį Konstitucijos 7 straipsniui ir teisinės valstybės principams ir spręsti, ar šią nutartį priėmęs teisėjas pažeidė Konstituciją ir teisėjo priesaiką.
Pareiškėjo 2015 m. sausio 28 d. skunde Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei iškelti klausimai susiję su Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu (Konstitucijos 5 straipsnis), teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą principu (Konstitucijos 109, 114 straipsniai), taip pat su įsteigtų Lietuvos valstybėje pagal Konstituciją teismų kompetencija peržiūrėti individualiose bylose priimtus procesinius sprendimus, taip pat su Konstitucinio Teismo kompetencija (Konstitucijos 105, 109,110, 111 straipsniai).
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pirmiausia pabrėžtina, kad Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintos (paskirstytos) kiekvienos iš šių Lietuvos valstybės valdžių galios.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus) įtvirtintas valdžių padalijimo principas reiškia, jog įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 5 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. liepos 11 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja tai, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.
Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas teismų nepriklausomumo principas, nustatantis, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis). Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra plačiai išaiškinęs teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą (Konstitucijos 109 straipsnis) kaip vieną svarbiausių teisingumo vykdymo principų ir vieną iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų, o pagal Žmogaus teisių doktriną vieną reikšmingiausių demokratinės visuomenės žmogaus teisių ir laisvių garantijų (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d., 1994 m. birželio 30 d., 1994 m. gruodžio 22 d.,1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. spalio 19 d.,1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d.,2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai). Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas ir daugelyje tarptautinių aktų: Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintuose Pagrindiniuose teismo nepriklausomumo principuose, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. spalio 13 d. priimtoje rekomendacijoje “Dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir vaidmens”, 1999 m. lapkričio 17 d. priimtoje Visuotinėje teisėjų chartijoje ir kt. Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, įstatymų nenumatyta teismų ir teisėjų veiklos kontrolė ar atvejai, kai teismams daromas poveikis yra laikomi Konvencijos 6 straipsnio pažeidimais (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Beaumartin prieš Prancūziją ).
Pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus Lietuvoje Konstitucijoje numatytų ir pagal ją įsteigtų bei veikiančios teismų sistemos teismų priimtiems nagrinėjant bylas sprendimams numatyta instancinė teisėtumo patikrinimo procedūra, t.y. žemesnės instancijos teismo priimti sprendimai skundžiami aukštesnės instancijos teismui (Teismų įstatymo 15,19,21,23,29,31 straipsniai). Administracinių teismų sistemoje tai reiškia, kad apygardų administracinių teismų procesiniai sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų priimtų sprendimų nenumatytas. Konstitucinis Teismas, aiškindamas teismų instancinę sistemą ir teismų įgaliojimus, be kita ko, yra akcentavęs iš Konstitucijos kylančius teisinio reguliavimo imperatyvus bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui: galimybės teismo baigiamąjį aktą nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui užtikrinimą; kiekvieno tam tikros instancijos teismo priedermę vykdyti būtent tas funkcijas, kurios priskirtos tos instancijos teismams ir neperžengti savo jurisdikcijos ribų, neviršyti kitų įgaliojimų; žemesnės instancijos teismų organizacinį ir kitokį nepavaldumą jokiam aukštesnės instancijos teismui ir procesinį savarankiškumą bei teismų praktikos formavimą teismams patiems sprendžiant bylas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas nuosekliai pabrėžia, kad teisėjo sprendimus proceso įstatymų nustatyta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti ar panaikinti tik aukštesnės pakopos teismas (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teismų instancinės sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).
Dėl teismų sistemų sąsajų Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kiekvienas bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas (teisėjas) kaip pareiškėjas turi įgaliojimus Konstitucijoje (106 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 110 straipsnio 2 dalis) nustatytu pagrindu inicijuoti konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad teisėjo sprendimus proceso įstatymuose nustatyta tvarka gali peržiūrėti ir pakeisti tik aukštesnės pakopos teismas.
Konstitucijos 102 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (1 d.). Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas (2 d.). Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis). Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje detalizuojant Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį dėl bylų žinybingumo Konstituciniam Teismui nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pagal minėtą įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę kontrolę tik dėl teisės aktų, nurodytų Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose bei Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje.
Pareiškėjas (apeliantas) šiuo atveju 2015 m. sausio 28 d. skunde Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei pateikė tokius prašymus, kurie neatitinka Konstitucijos įtvirtinto valstybės valdžių padalijimo ir teismų nepriklausomo principų (Konstitucijos 5, 109 straipsniai) ir Konstitucijoje įtvirtinto draudimo kištis į teisėjo ar teismo veiklą (Konstitucijos 114 str.1 d.). Pareiškėjas 2015 m. sausio 28 d. skunde Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei, taip pat savo skunde ir prašymuose Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o taip pat apeliaciniame skunde ir prašyme, priešingai nė nustatyta Konstitucijos 102 ir 105 straipsniuose bei Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnyje, Konstitucinio Teismo kompetencijai nepagrįstai bando priskirti administracinio teismo teisėjų vykdant teisingumą priimtų administracinė byloje procesinių sprendimų konstitucinę patikrą.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina ir tai, kad konkrečią bylą nagrinėjantis administracinis teismas į Konstitucinį Teismą pagal jam priskirtą kompetenciją (Konstitucijos 102,105 str., Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str.) gali kreiptis tada, kai turi pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas toje konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, taip pat tais atvejais, kai suabejoja, kad, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai (Konstitucijos 110 str.2 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str., ABTĮ 4 str.2 d.). Primindama, kad šioje byloje ginčo dalykas Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. raštas Nr. (1.23.)7R-1537, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šioje konkrečioje byloje ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis nėra šiam konkrečiam ginčui išspręsti taikytinas teisės aktas. Nustatęs, kad bylos proceso dalyvio pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamoje konkrečioje byloje iškeltam administraciniam ginčui išspręsti netaikytinos įstatymo normos, teismui pakanka tai konstatuoti procesiniame sprendime, nes, kaip jau buvo minėta, teismas gali kreiptis tik dėl toje konkrečioje nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir tik tuo atveju, kai suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto, atitiktimi Konstitucijai, nes pagal pirmiau aptartas įstatymų normas bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas, tačiau šis procesinis prašymas bylą nagrinėjančio teismo turi būti išnagrinėtas ir dėl jo pasisakyta. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendime pasisakė, t.y. procesinės teisės normas taikė tinkamai.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1537, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė argumentus, kad šiuo atveju yra absoliutus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo negaliojimo pagrindas – sprendimą priėmė neteisėtos sudėties, neobjektyvus ir šališkas teismas, tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom). EŽTT byloje T. T. prieš Islandiją pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.
Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą:1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Bylos proceso dalyvis, turėdamas pagrindą manyti, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali pateikti teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės (ABTĮ 47 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, ar kuriam nors teisėjų kolegijos teisėjui, nušalinimo nepareiškė (II t., b.l.119-121). Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl bylą nagrinėjusios ir skundžiamą teismo sprendimą priėmusios teisėjų kolegijos šališkumo paremti abstraktaus pobūdžio abejone ir neigiama nuomone apie teismų veiklą, dėl kurios, pasak apelianto, teisėjai turėjo nusišalinti, o ne konkrečiais argumentais, atitinkančiais minėtoje EŽTT praktikoje nurodyto objektyviuosius teismo ir teisėjo nešališkumo vertinimo kriterijus, atsižvelgiant į nacionalinės teisės normas (ABTĮ 47 str.2 d.). Į bylą nepateikta įrodymų ir konkrečių argumentų, kad nagrinėjamu atveju buvo kuris nors iš ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų dėl kurių bylą nagrinėjusios ir 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą priėmusios Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos teisėjų, ar visa teisėjų kolegija, nebūtų galėjusi nagrinėti bylą ir priimti sprendimą. Bylos proceso šaliai nepalankus teismo procesinis sprendimas, kuris priimtas laikantis įstatymų reikalavimų ar teismo procesiniai veiksmai, kuriais motyvuotai pagal įstatymų reikalavimus netenkinami atitinkami proceso dalyvių prašymai, negali būti pagrindas išvadoms, kad teismas buvo šališkas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo priimtu procesiniu sprendimu ir su tuo, kaip buvo išspręsti jo procesinio pobūdžio prašymai, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą esą byla išnagrinėjo neteisėtos sudėties, šališkas teismas, pažeisdamas pareiškėjo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, atmeta kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas, prašydamas apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliacinio skundo baigiamojoje dalyje išvardijo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje priimtas nutartis (apeliacinio skundo baigiamosios dalies 2-9 punktai), kurias buvo nurodęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas dėl jų atitikties Konstitucijai kreiptis į Konstitucinį Teismą. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo 2015 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 ir šio teisėjo veiksmų /neveikimo atitikties Konstitucijai (t.y. dėl procesinio dokumento, nurodyto 2015 m. sausio 28 d. skunde Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei dėl kurio Teisingumo ministerija priėmė pareiškėjo apskųstą šioje byloje 2015 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-1537) (apeliacinio skundo baigiamosios dalies 10 prašymas). Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Teisingumo ministro 2015 m. kovo 3 d. aktas Nr. (1.23.)7R-1537), t. y. šioje administracinėje byloje pareiškėjo apskųstas aktas (apeliacinio skundo baigiamosios dalies 11 prašymas), Vyriausybės kanclerio 2015 m. vasario 27 d. aktas Nr. K-218/02/23-205, esantis administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 (apeliacinio skundo baigiamosios dalies 12 prašymas), Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų neveikimas nagrinėjant skundą (apeliacinio skundo baigiamosios dalies 15 prašymas), ar Lietuvos valdžios (leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios) ir kitų valstybės pareigūnų veiksmai ir neveikimas (daugiau nei pusė metų nepaskyrimas naujo Generalinio prokuroro) neprieštarauja Konstitucijai. Be to, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. lapkričio 3 d. buvo gautas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pareigas einančio teisėjo 2015 m. spalio 20 d. nutartis (šia nutartimi apeliantui buvo pasiūlyta pašalinti apeliacinio skundo trūkumą ir sumokėti žyminį mokestį) ir ją priėmusio teisėjo veiksmai /neveikimas neprieštarauja Konstitucijai (II t., b. l. 184-186).
Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, vadovaudamasi Konstitucijos 5,102,105, 109,110,114 straipsnių, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies bei pirmiau aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teisėjų kolegija šių pareiškėjo prašymų netenkina. Teisėjų kolegija pažymi, kad negali būti tenkinami ir kiti pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo (apeliacinio skundo baigiamosios dalies 13 prašymas) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyta įstatymo norma nagrinėjant šią individualią bylą netaikytina, o kreipimasis (teismui nustačius pagrindą) galimas tik dėl sprendžiant bylą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai. Dėl šio prašymo pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 102,105 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymą kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kad jis tirtų savo priimto nutarimo atitiktį Konstitucijai, negalimas. Analogiškai pažymėtina ir dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 106 straipsnis, kuriame piliečiams įtvirtintas draudimas kreiptis į Konstitucinį Teismą tiesiogiai, neprieštarauja Konstitucijai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams (apeliacinio skundo baigiamosios dalies 14 prašymas). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiais aspektais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs šioje byloje 2015 m. birželio 10 d. nutartyje nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą (I t., b. l. 196-202).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą priėmė nustatęs ginčui dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1537 išspręsti reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Stasys Gagys