Civilinė byla Nr. 2A-528-619/2015

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00685-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 77.4.2; 77.4.3; 78.2.1; 121.14

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

sekretoriaujant V. Kamašinienei, R. Miltinytei,

dalyvaujant apeliantui Ž. P., atstovei advokatei L. Z.

ieškovės atstovui adv. S. L.

Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovei B. K.

Ekspertui I. R.

žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui Ž. P. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei atsakovo Ž. P. priešieškinį ieškovei J. G. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Ž. P. dukros G. M. P. gim. 2004 m. ir sūnaus B. L. P. gim. 2008 m. išlaikymą, kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis po 1250 Lt kiekvienam, kas sudaro 2500 litus nuo ieškinio pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti nepilnamečio vaiko motinai; nustatyti dukros ir sūnaus gyvenamąją vietą su motina ieškove, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad su atsakovu - jų dviejų vaikų tėvu pradėjo šeimyninį bendrą gyvenimą 2002 m. bendru sutarimu. Jiems 2004-07-16 d. gimė dukra G. M. P., 2008-05-30 d. sūnus B. L. P.. Šalys kartu gyveno kaip vyras ir žmona, vedė bendrą ūkį, auklėjo vaikus. Atsakovui susiradus kitą moterį, bendras gyvenimas kartu tapo neįmanomas. Prašė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ja, motyvuodama tuo, kad ji gali geriau gali užtikrinti  vaikų interesus ir suteikti jiems tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas. 

Atsakovas teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti nepilnamečių vaikų - dukros G. M. P. ir sūnaus B. L. P. gyvenamąją vietą su juo. Teigia, kad bendras gyvenimas su ieškove tapo neįmanomas dėl jos asmeninių savybių, ieškovė turi psichinį sutrikimą, kuris ženkliai įtakoja vaikų gyvenimą neigiama linkme, nes jie nuolatos patiria stresą. Atsakovas turi nuolatinį gerą darbą, jo gyvenimo sąlygos yra tinkamos, turi puikias galimybes užtikrinti vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė prašė ieškinį tenkinti iš dalies, o priešieškinį atmesti.

                            II. Teismo priimto procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Nepilnamečių vaikų G. M. P. ir B. L. P. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove J. G., priteisė iš atsakovo Ž. P. išlaikymą dukrai G. M. P. periodinėmis išmokomis po 1200,00 Lt kas mėnesį nuo 2012-02-14 iki dukros pilnametystės, išlaikymą sūnui B. L. P., periodinėmis išmokomis po 800,00 Lt kas mėnesį nuo 2012-02-14 iki sūnaus pilnametystės, nepilnamečių vaikų išlaikymui gaunamų lėšų tvarkytoja (uzufruktore) paskyrė J. G.. Atsakovo priešieškinį atmetė. Nustatė atsakovo Ž. P. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką: Ž. P. pasiima vaikus G. M. P. ir B. L. P. iš jų motinos J. G. gyvenamosios vietos: 1. kas antrą penktadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios savaitės sekmadienį 20.00 val., 2. kiekvieną trečiadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios dienos 20.00 val.. Priteisė iš atsakovo Ž. P. 720,00 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai, priteisė iš atsakovo Ž. P. ieškovei J. G. 144,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendime nurodė, kad pagrindinis šalių ginčas kilo dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Konstatavo, kad nuo 2011 m. pabaigos nepilnamečiai vaikai gyvena su motina, kuri jais rūpinasi, Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai šeimoje netinkamos vaikų priežiūros nenustatė. Teismas byloje paskyrė ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, kurios metu abiems vaikams konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 dėl šeimos skyrybų. Teismo posėdyje ekspertė nurodė, kad dukra G. negalėtų gyventi su tėvu. Šiuo metu atsakovas gyvena su nauja šeima, ieškovė ir nepilnamečiai vaikai su atsakovo nauja šeima nebendrauja. Teismo vertinimu, byloje nėra nustatyta, kad kuris nors iš tėvų turi ydingus įpročius, vertindamas bylos įrodymus teismas pasisakė, kad ieškovės neurologinė ir psichinė būsena yra be patologinių pakitimų. Pažymėjo, kad šalių santykiai po jų išsiskyrimo, kai atsakovas paliko šeimą ir pradėjo gyventi su kita moterimi yra tragiškai blogi, jie dažnai konfliktuoja vaikų akivaizdoje. Nurodė, jog ieškovė nededa pastangų dėl vaikų ir tėvo tarpusavio ryšio atkūrimo, prieštarauja vaikų bendravimui su nauja šeima, yra piktybiškai nusiteikusi prieš atsakovą, tačiau antstolio konstatavimo protokolai patvirtina, kad vaikai patys nenori su tėvu išvažiuoti. Ištyręs bylos įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog vaikų gyvenamąją vietą tikslinga nustatyti su ieškove, nes tai labiau atitiktų vaikų interesus. Įvertinęs šalių turtinę padėtį bei vaikų poreikius, teismas priteisė dukros išlaikymui  1200 Lt/mėn., sūnaus – 800 Lt/mėn.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priėmė ieškovės J. G. atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų bei atsakovo Ž. P. atsisakymą nuo dalies priešieškinio reikalavimų ir šioje dalyje bylą nutraukė.

              III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai.

              Atsakovas Ž. P. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, priešieškinį tenkinti. Apelianto tvirtinimu, teismo sprendimas yra priimtas neteisingai vertinant įrodymus ir faktines aplinkybes, ignoruojant didžiają dalį bylos medžiagos, neteisingai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl naikintinas. Tai grindžia šiais argumentais:

1. Teismas priėmė nagrinėti ieškovės ieškinį, kurio tekstas nerišlus, reikalavimai neišsamūs, o įrodymai klaidinantys. Ieškinys neatitinka CPK 111 str. 2 d. 5 p., 135 str. 1 d. 2 p., 3 p., 2 d. reikalavimų, todėl teismas neturėjo priimto tokio ieškinio, nes jame netiksliai formuluojamas ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškovė kaltina atsakovą vaikų išvarymu iš namų, prievartos prieš vaikus naudojimu, tačiau šių teiginių nepagrindė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad  ieškovė linkusi į smurtą, pati nesirūpina vaikų sveikata, formuoja vaikų mintyse sumišimą, stokoja įtakos auginant vaikus. Jos pateiktų dokumentų surašymo maniera yra panaši į kliedesius.

2. Teismas prieštaringai vertino įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Sprendžiant ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismas turi būti aktyvus ir įrodymus privalo rinkti pats. Teismas ignoravo didžiają dalį bylai reikšmingų įrodymų. Nustatant vaikų gyvenamąją vietą teismas turėjo atidžiai pažvelgti ar tėvai yra darbingi, ar jie galės išlaikyti vaikus. Ieškovė tik fiktyviai dirba savo motinos įmonėje pardavėja – konsultante, ar ilgai ji galės gyventi iš savo tėvų malonės. Teismas konstatuoja, kad nuo 2011 m. pabaigos nepilnamečiai vaikai pastoviai gyvena su ieškove, tačiau ignoruoja tarnybų aktus, kuriuose konstatuota, kad B. gyvena pas senelius Šilalėje, o G. pas sesers draugo motiną. Ieškovė vaikus palieka pas savo tėvus ar giminaičius, juos apgyvendina atskirai viens nuo kito, tačiau svetingumo laikotarpiai negali tęstis mėnesiais ir būti lydimi nuolatinio kartojimo, kad tėvas vaikus išvarė iš namų ir ketina pagrobti. Teismas nevertino byloje įrodymų dėl ieškovės psichikos sutrikimo, nors jų byloje yra itin daug, kad psichotraumuojančią situaciją vaikams savo agresyviu nepaaiškinamu elgesiu sukelia ieškovė. Teismas nekreipė dėmesio, kad pažymą apie ieškovės sveikatos būklę išdavė UAB „Ralika“, kurios veiklos rūšis nesusijusi nei su medicina, ne su psichologinėmis konsultacijomis, todėl ši pažyma yra savotiška klastotė.

3. Teismas netinkamai vertino ir santykį tarp ieškovės ir apelianto, nurodydamas, kad abi šalys konfliktuoja, tarsi atsakomybė tektų abiems šalims. Teismas nevertino bylos įrodymų, kad konfliktus kelia ieškovė, turėdama tam aiškų tikslą – gasdinti vaikus, kad jie bijotų tėvo. Teismas nevertino, kad apeliantas nori apsaugoti vaikus nuo konfliktų ir juos traumuojančios aplinkos. Teismas prieštaringai vertino vaikams atliktų kompleksinių psichologinių ir psichiatrinių ekspertizių aktus. Ekspertizės buvo atliktos vaikams pusantrų metų gyvenant su ieškove ar jų giminaičiais. Ekspertai konstatavo ieškovės neigiamą įtaką atsakovo ir ieškovės nepilnamečių vaikų atžvilgiu, vaikai yra traumuoti, todėl jiems būtina užtikrinti saugią aplinką ir sąlygas, reikalingas jiems vystytis. Ekspertų aktai patvirtina, kad ieškovė įgyvendina savo teises priešingai vaikų interesams – neužtikrina jų teisės būti auklėjamiems ir globojamiems abiejų tėvų. Toks ieškovės ir jos giminių elgesio įvertinimas paneigia skundžiamo teismo sprendimo motyvus, kad motina gali užtikrinti vaikams saugią emocinę ir socialinę raidą.

4. Teismas turėjo vertinti ir ieškovės pastangas sužlugdyti teismo skirtą kompleksinę ekspertizę vaikams, nuolatinį trukdymą teikti vaikams medicininę ir psichologinę pagalbą. Teismas sprendime nurodė, kad ekspertai neatsakė į dalį klausimų, tačiau nenurodė, kad į klausimus nebuvo atsakyta dėl ieškovės nenoro bendradarbiauti ir neadekvataus jos elgesio. Teismas nevertino to, kad ieškovė yra abejinga vaikų sveikatai ir elgiasi priešingai jų interesams – nevykdo teismo nutarties dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir dėl psichologinės pagalbos vaikams teikimo. Teismas nevertino Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, Vaiko raidos centro raštų, Vaiko teisių kontrolierės atlikto tyrimo bei raštų, kuriuose konstatuota, kad G. G. netinkamai rūpinasi nepilnamečių vaikų sveikata ir griauna jų identitetą. Teismas nevertino apelianto galimybių užtikrinti vaikams saugią aplinką, savalaikę medicininę pagalbą, jų amžių ir poreikius ugdymą, apsaugoti nuo atskyrimo nuo jų tėvų ir vieno nuo kito. Teismas nevertino kiekvieno iš tėvų pastangų ir galimybių užtikrinti sąlygas augti ir vystytis, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, poreikius ir kt. Bylą teismas nagrinėjo nesivadovaudamas vaiko teisių ir jų interesų gynimo prioritetiškumo principu, teismo sprendime daug klaidų, sprendimas surašytas skirtingais šriftais, paskubomis, atmestinai.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nei teismui, nei Vaikų teisių apsaugos institucijai nekilo neaiškumų, susijusių su ieškinio pagrindu ir dalyku, šiuo apeliacinio skundo argumentu siekiama dirbtinai sukurti formalias skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo priežastis. Nesutinka su skundo argumentais, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nebuvo aktyvus renkant įrodymus, ignoravo jų didžiają dalį. Motyvas dėl ieškovės tariamo nedarbo yra nepagrįstas, nes tai ginčas ne iš darbo teisinių santykių. Esminę reikšmę turi tai, kad ieškovės buitinės gyvenimo sąlygos yra tinkamos, ji turi pakankamai lėšų užtikrinti materialines vaikų gyvenamosios vietos sąlygas, turi lėšų, jai padeda tėvai. Kita vertus, apeliantas nemoka išlaikymo, turi ženklų įsiskolinimą. Nepagrįstai skunde nurodoma, kad vaikai faktiškai gyvena su seneliais. Akivaizdu, kad jeigu vaikai jų atostogų metu, ypač vertinant jų ryšį su seneliais, svečiuojasi pas senelius, tai dar nereiškia, kad jų gyvenamoji vieta yra Šilalės mieste. Byloje nėra jokių duomenų, kad vaikams bendraujant su ieškovės giminaičiais jie yra nuteikinėjami prieš atsakovą ir daroma kitokia neigiama įtaka. Pažymėjo, kad ne tik apeliaciniame skunde, bet ir viso proceso metu apeliantas bando įrodinėti tariamą ieškovės psichinės veiklos sutrikimą. Ieškovė yra veiksni, todėl skundo argumentai neturi jokios teisinės reikšmės. Teismas vertino bylos duomenis apie ieškovės sveikatos būklę, jos elgesį teismo posėdžio metu ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės psichinės sveikatos būklės ištyrimas nereikalauja specialių žinių, ir ši būklė jai netrukdo įgyvendinti teises ir pareigas auklėjant vaikus, siekiant jų visapusiško augimo ir tobulėjimo. Kalbėdamas apie tariamą ligą ieškovės atsakovas manipuliuoja senai vykusiu faktu – ieškovės gydymusi specializuotoje ligoninėje ir bando tai pateikti kaip tariamą ieškovės psichinės veiklos sutrikimą, nors akivaizdu, kad gydymasis ligoninėje buvo susijęs su tam tikru ieškovės gyvenimo įvykiu, o po gydymosi ligoninėje ji daugiau nesigydė ir jos elgesys neduoda pagrindo manyti, kad jos sveikatos būklė gali jai kliudyti įgyvendinti vaikų pareigas. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai abejojama teismo išvada apie šalių tarpusavio konfliktiškus santykius ir bandoma įrodyti, kad konfliktus kelia tik ieškovė. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad šalių santykiai yra konfliktiški (Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama privataus kaltinimo byla pagal šalių priešpriešinius skundus), todėl teismo išvada, paremta psichologų paaiškinimais, kad konfliktinė situacija persiduoda ir vaikams yra pagrįsta. Ieškovės tvirtinimu, apeliantas sąmoningai vengia pripažinti savo elgesio tiek prieš išeinant gyventi kitur, tiek prieš paliekant savo vaikus, neigiamą poveikį vaikams, bandydamas kaltę dėl susiformavusio vaikų požiūrio į jį perkelti ieškovei. Jau vien ta aplinkybė, kad jis paliko šeimą ir išėjo gyventi kitur, rodo jo neatsakingumą ir lengvabūdišką požiūrį į savo pareigas vaikams. Teigia, jog ieškovė nesudaro kliūčių vaikams pasimatyti su apeliantu, tačiau niekieno neįtakojami jie to nedaro. Ieškovė negali vaikus priversti bendrauti su tėvu taikant tam tikrą prievartą, kadangi tai juos traumuotų. Nurodė, kad nėra pagrįsta apelianto išvada, kad teismas nevertino teismo ekspertizės akto, aplinkybės, kad ieškovė sužlugdė ekspertinį tyrimą ir neleido jo užbaigti. Teismas sprendime pasisakė dėl teismo kompleksinės psichologinės – psichiatrinės ekspertizės akto išvadų, o tai, kad ekspertinis tyrimas nėra baigtas, neįtakoja teismo išvadų pagrįstumo, nes byloje esančių išvadų pakako sprendimui priimti. Taip pat nurodė, kad ieškovė vykdo savo pareigą užtikrinti vaikų medicininę priežiūrą – vaikai yra gydomi pagal savo gyvenamąją vietą, prižiūrimi. Ieškovės tvirtinimu, dabartinėje atsakovo šeimoje auga trys vaikai – du iš pirmosios atsakovo žmonos santuokos ir vienas bendras. Akivaizdu, kad šalių vaikų gyvenamąją vietą nustačius su atsakovu, jų gyvenimo sąlygos iš esmės keistųsi, patektų į naują aplinką, todėl adaptacija, ypač dukters G. būtų sudėtinga. Taigi, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad skyrius neturi pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismui pateiktą skyriaus išvadą, kad vaikų gyvenamąją vietą tikslinga nustatyti su motina, nes tai geriausiai atitiktų vaikų interesus. Ieškovės sveikatos būklė nekliudo rūpintis vaikais. Pažymėjo, kad skyriaus ilgalaikiai dirbo su šia šeima, skyriaus atstovai su ieškove daug bendravo, tyrė sąlygas, tarnybos darbuotojai nenustatė aplinkybių, kad motina negali pasirūpinti vaikais, pabrėžė, kad vaikais buvo rūpinamasi tinkamai, tinkama jų priežiūra mokykloje, buityje, jie su motina jaučiasi saugūs. Skyrius nemato, kad netinkamai ieškovė rūpintųsi vaikais, ji vienintelė vaikus išlaiko, padeda tėvai, to ieškovė neslepia. Atstovė pažymėjo, kad apeliantas bandė daryti poveikį darbuotojams dėl skyriaus pozicijos, kad vaikai gyventų su juo. Atstovės tvirtinimu, pas apeliantą nėra vaikams tinkamos sąlygos nuolatos gyventi, nes pagal ekspertų išvadas vaikų santykiai su tėvu nėra geri, dukra nemėgsta apelianto naujos šeimos, ji negali šiuo metu būti tokioje šeimoje, santykiai tarp brolio ir sesers glaudūs, nebūtų tikslingas jų atskyrimas. Tarnybos atstovės tvirtinimu, šiuo metu negalima situacija, kad dukra gyventų su tėvu. Pripažino, kad šalys yra sudėtingos asmenybės, nekontaktuoja. Atstovė nurodė, kad nei viena iš bylos šalių nesiūlė šalių su vaikais bendravimo tvarkos, skyrius teismo prašė išeiti už reikalavimų ribų ir nustatyti bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais. Pažymėjo, kad skyrius neturi tinkamų sąlygų, kad jo patalpose būtų vykdoma bendravimo tvarka. Skyrius nuomone, atsakovas nedėjo pastangų dėl bendravimo tvarkos, nesiekia tinkamai to atlikti, neieškojo metodų kaip su dukra bendrauti. Skyrius siūlė šalims lankyti ir ugdyti įgūdžius su psichologų pagalba, tačiau jie atsisakė. Tarnybos atstovė apeliacinės instancijos teismą prašė išeiti už ieškinio ribų dalyje dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir vaikų bendravimo tvarką su tėvu per tarpininką. Tokia skyriaus pozicija motyvuojama tuo, kad šalių santykiai konfliktiški, bendravimas su vaikais nevyksta dėl abiejų tėvų kaltės. Pažymėjo, kad motina taip pat turėtų dėti daugiau pastangų ir motyvuoti vaikus. Tarpinis laikotarpis būtų iki abu tėvai susitars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas arba optimalus būtų 6 mėn. pereinamasis laikotarpis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

               Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose, taip pat vertinant viešo intereso svarbą.

Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą, laikė tikslingu nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su motina. Teismo vertinimu, nepilnamečiai vaikai su ieškove gyvena nuo 2011 m. pabaigos, kuri jais rūpinasi, netinkami vaikų priežiūros faktai byloje nėra nustatyti. Teismas konstatavo, kad ieškovės sveikatos būklė leidžia jai rūpintis vaikais. Pažymėjo, kad ginčo šalių santykiai yra itin konfliktiški, kas neigiamai įtakoja vaikus, vaikams konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą dėl šeimos skyrybų. Teismas pasisakė, kad ieškovė nededa pastangų atkurti vaikų ir tėvo tarpusavio ryšio, tačiau ir patys vaikai nenori bendrauti su tėvu.

Apeliantas nesutinka su teismo priimtu sprendimu dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu. Jo skundo argumentai yra iš esmės susiję su teismo netinkamai atliktu/neatliktu bylos įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimu, dėl ko teisėjų kolegija ir pasisako.

Dėl ieškinio atitikimo CPK 111 str. 2 d. 5 p., 135 str. 1 d. 2 p., 3 p. 2 d. reikalavimams

Apelianto tvirtinimu, teismas neturėjo pagrindo priimti ieškovės ieškinio, nes jame netiksliai formuluojamas ieškinio pagrindas ir dalykas, pateiktų dokumentų surašymo maniera panaši į kliedesius, ieškinyje nurodyti teiginiai nėra pagrįsti.

Šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendžia rezoliucija, laikydamas, kad teismui pateiktas procesinis dokumentas atitinka CPK 111, 135 str. reikalavimus. Ieškovės ieškinys buvo priimtas teisėjos 2012-03-09 d. rezoliucija. Kaip nustatyta iš pateikto ieškinio (t.1, b.l. 2-5) jame yra suformuoti ieškinio dalykas – dėl išlaikymo išieškojimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, valdymo pažeidimo bei nurodytas ieškinio faktinis pagrindas. Taigi, procesinių kliūčių ieškinio priėmimui nėra nustatyta. Pažymėtina ir tai, kad bylų dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes šios bylos priklauso nedispozityvių bylų grupei, kurioje turi būti betarpiškas bei aktyvus teismo ir institucijų, atsakingų už vaikų teisių apsaugą vaidmuo, todėl šios kategorijos bylose yra aktyvus teismo vaidmuo, suteikiantis teismui teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, peržengti šalių pareikštų reikalavimų ribas, jeigu teismo nuomone, tai yra būtina teisingai išspręsti bylą (CPK 375 str. 2 d., 376 str. 1 d.). Kaip nustatyta šioje byloje, teismas vykdė pareigą būti aktyvus, peržengė reikalavimų ribas dalyje dėl vaikų bendravimo tvarkos nustatymo. 

Dėl šalių nepilnamečių vaikų G. ir B. gyvenamosios vietos nustatymo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamo šalių ginčo santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Dėl šios atitikties sprendžiama, įvertinant kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, tėvo ir motinos asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius bei jų pobūdį, vaiko norus ir kt. Vaiko interesus kiekvienoje byloje yra būtina individualizuoti. Juos nulemia vaiko raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jo vystymuisi reikalingais dalykais, būti apsaugotas nuo suaugusių asmeninių rūpesčių ir pan. Teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, būtina įvertinti kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas. Šioje ginčo byloje buvo pareikštas ieškinys ir priešinis ieškinys dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, todėl kiekvienai iš šalių teko pareiga įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai), kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su juo užtikrins vaikams labiausiai jų interesus visapusiškai vystytis užtikrinančią aplinką.

Sprendžiant, ar ieškovė/atsakovas įvykdė aptartą CK 3.169 str. 2 dalyje nurodytų sąlygų įrodinėjimo pareigą, atsižvelgtina į bendruosius įrodymų pakankamumo bei kitus įrodinėjimo ir bylos faktinių duomenų vertinimo civiliniame procese principus. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą – šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos aktus, eksperto išvadą, ekspertės D. T. parodymus (kad dukra negalėtų gyventi su tėvu), konstatavo,  kad abi ginčo šalys yra su aukštuoju išsilavinimu, darbingi, turi tinkamas šeimos aplinkos ir materialines gyvenimo sąlygas, gali pasirūpinti vaikais, ieškovei sveikatos būklė netrukdo vykdyti pareigas. Teismas sprendime aptardamas aplinkybes, dėl kurių nusprendžia nustatyti šalių vaikų gyvenamąją vietą su motina, nurodė, kad vaikai nuo 2011 m. pabaigos gyvena su ieškove, jais yra rūpinamasi, tarnybos atstovai netinkamos vaikų priežiūros nenustatė. Teismas atsižvelgė į ekspertės D. T. parodymus, kad dukra G. negalėtų gyventis su tėvu, teismo vertinimu, naujoje atsakovo šeimoje vaikai patirtų stresą. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas neteikia išlaikymo, skola sudaro apie 20 000 Lt, o šios aplinkybės teismo vertinimu rodo netinkamą teismo pareigos vykdymą. Šios ištirtos aplinkybės teismui sudarė pagrindą konstatuoti ieškovės ieškinio pagrįstumą dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (CPK 178 str.).

Su šia pirmosios instancijos teismo išvada, įvertinus bylos įrodymus, tame tarpe priimtus ir ištirtus apeliacinės instancijos teisme, eksperto parodymus, Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir ją laiko pagrįsta, atmesdama apelianto skundo argumentus.

Nesutiktina su apelianto išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, prieštaringai vertino bylos įrodymus, pažeidė pareigą būti aktyviam. Apelianto tvirtinimu, teismas turėjo atidžiai pažvelgti, ar tėvai yra darbingi, ar galės išlaikyti vaikus, nes ieškovė tik fiktyviai dirba ir ji ilgai negalės gyventi iš savo tėvų malonės. Kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų, ieškovės atstovo paaiškinimų, ieškovė yra darbinga, dirba J. G. įmonėje, jos pajamos sudaro 2 670 Lt/mėn., ją remia tėvai, padeda išlaikyti anūkus (t. V, b.l. 8, t.7, b.l. 3-5, 2014-03-27 d. Buities tyrimo aktas 2014-03-27 Nr. A715-1819). Kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad šalių nepilnamečius vaikus privalo išlaikyti abu tėvai. Iš teismui pateiktos 2014-11-19 pažymos apie išlaikymo išieškojimą Nr. 28/14/120P nustatyta, kad apelianto išlaikymo periodinėmis išmokomis įsiskolinimas 2014-11-19 sudarė 42 327,81 Lt (t.7, b.l. 214). Vaiko teisių apsaugos skyriaus buities tyrimo akte 2015-01-16 Nr. A715-280/15  skiltyje papildomos pastabos yra nurodyta, kad „Ž. P. teigimu, išlaikymo vaikams jis neteikia sąmoningai, tai naudodamas kaip spaudimo priemonę J. G.. Patikino, jog jis yra pajėgus grąžinti susidariusį įsiskolinimą iš karto, jei tik iš J. G. pusės bus sudarytos sąlygos jam matytis su vaikais“ (t.8, b.l. 7). Šios nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad neteikdamas vaikams teismo sprendimu priteisto išlaikymo apeliantas pažeidžia vaikų interesus, o tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose išdėstytos išvados, kad tėvas tinkamai nevykdo savo pareigų.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje įrodymų dėl ieškovės sveikatos būklės, psichikos sutrikimo, nors jų yra daug, nevertino aplinkybės, kad psichotraumuojančią situaciją vaikams sukelia ieškovė, o teismui pateikta UAB „Ralika“ pažyma yra savotiška klastotė. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė 2013 m. 12-17 - 2014-06-10 teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 kuriame nurodyta, kad ieškovei yra konstatuojama mišraus tipo (paranoidinio, histrioninio bei ribinio) asmenybės sutrikimas.

Pirmosios instancijos teismas, byloje vertindamas su kuria iš šalių tikslinga yra nustatyti vaikų gyvenamąją vietą, pažymėjo teismo sprendimo motyvuose, kad byloje nėra nustatyta, kad kuris nors iš tėvų turi ydingus įpročius (priklausomybes). Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad ieškovė turi sveikatos sutrikimų, kurie trukdytų jai tinkamai pasirūpinti vaikais ir šią išvadą be kitų įrodymų grindė taip pat ir medicinine pažyma (t.1, b.l. 132).

Nors apeliantas skunde teigia, kad ši pažyma yra savotiška klastotė, tokių įrodymų į bylą nėra pateikta (CPK 178 str.). Iš byloje esančio 2013 m. 12-17 - 2014-06-10 teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 (t. 7, b.l. 147-156) nustatyta, kad į klausimą, ar šiuo metu ieškove serga kokia nors psichikos liga, jeigu taip, ar ji netrukdo jai suprasti veiksmų reikšmę ir juos valdyti ekspertai yra pateikę išvadą, kad šiuo metu  ieškovei yra konstatuojama mišraus tipo (paranoidinio, histrioninio bei ribinio) asmenybės sutrikimas. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas I. R. nurodė, kad J. G. nustatyta diagnozė nėra lėtinė psichikos liga, tai yra tiesiog asmenybės sutrikimas, kuris nėra sunkus, yra mišraus tipo, nevyraujant nei vienam iš jų. Pažymėjo, jog tai asmens charakterio ypatumai, asmuo su tokiu sutrikimu yra adaptuotas visuomenėje, gali rūpintis vaikais, yra veiksnus. Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė kolegijai nurodė, kad tarnybos atstovai su ieškove daug bendravo, tyrė sąlygas ir nenustatė aplinkybių, kad  motina negali pasirūpinti vaikais, pabrėžė, kad vaikais buvo rūpinamasi tinkamai tiek mokykloje tiek buityje. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo argumentus, kad ieškovė dėl savo sveikatos būsenos negali pasirūpinti vaikais.

Apelianto tvirtinimu, teismas netinkamai vertino santykį tarp ieškovės ir apelianto, nurodydami, kad abi šalys konfliktuoja, nevertino, kad konfliktus sukelia ieškovė, turėdama tikslą gąsdinti vaikus, kad jie bijotų tėvo, jo nekęstų. Teismas prieštaringai vertino vaikams atliktų kompleksinių psichologinių ir psichiatrinių ekspertizių aktus, nevertino, kad į ekspertizės klausimus nebuvo atsakyta dėl ieškovės nenoro bendradarbiauti, neadekvataus elgesio. Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos pareigūnai konstatavo neigiamą įtaką ieškovės jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu, vaikai yra traumuoti, emociškai sutrikdyti, todėl jiems būtina užtikrinti saugią aplinką. Ieškovės veiksmai trukdant apeliantui bendrauti su sūnumi ir dukra turi neigiamos įtakos jų raidai ir psichoemocinei būsenai. Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovė savo teises įgyvendina priešingai vaikų interesams – neužtikrina jų pareigos būti globojamiems abiejų tėvų (CK 3.161 str.).

Bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad šalių tarpusavio santykiai yra itin konfliktiški, sudėtingi dėl jų asmeninio gyvenimo nesuderinamumo. Akivaizdu, kad ši situacija neigiamai įtakoja jų nepilnamečius vaikus, tai konstatuota ir teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktuose, kuriuose pažymėta, kad sūnui konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, stebimi nepatikslinti specifiniai tarimo ir kalbos raidos bei mokymosi sugebėjimų sutrikimai; jam būtina reguliari psichologinė pagalba. Šalių nepilnametei dukrai konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, rekomenduojama psichologinė pagalba tiek vienai tiriamajai, tiek kartu su kitais šeimos nariais (4 t., b.l. 112-120). Teismo posėdyje apklausta ekspertė nurodė, kad dukra negalėtų gyventi su tėvu, sūnus – sunku vertinti, vaikų atkyrimas neįmanomas; pažymėjo, jog vaikams reikalinga psichologinė pagalba. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-11 d. nutarties dėl psichologinės pagalbos vaikams suteikimo. Kolegijos vertinimu neabejotinai tokie ieškovės veiksmai/neveikimas daro žalą vaikų interesams, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo tenkinti apelianto skundą. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ieškovė buvo įpareigota kreiptis į Vaiko raidos centrą dėl psichologinės pagalbos vaikams G. ir B. suteikimo, šios nutarties vykdymas buvo pavestas Vaiko teisių apsaugos skyriui (t.7, b.l. 117-124). Vaiko teisių apsaugos skyrius 2014-11-10 rašte Nr. A104-4298/14 nurodė, kad J. G. ir Ž. P. turėtų aktyviai ir konstruktyviai bendradarbiauti su Skyriumi dėl nutarties tinkamo vykdymo. Nurodė, kad J. G. su vaikais nustatytu laiku į Centrą atvyko, vaikams buvo teikiamos psichologinės konsultacijos (t.7, b.l. 158-182, t.8, b.l. 11-20). Taigi, iš dalies teismo nutartis yra vykdoma, todėl negalima teigti, kad ieškovė yra visiškai nusišalinusi nuo vaikų priežiūros. Vaiko raidos Cento rašte Dėl nepilnamečių G.M. P. ir B.L. P. yra nurodyta, kad 2014-11-04, 2014-11-10, 2014-11-17, 2014-11-24 suteiktos psichologinės konsultacijos vaikams ir/arba jų tėvams dėl su vaikais susijusių klausimų. Vaiko Centro raidos specialistų nuomone, šiuo metu vaikams tikslingiausia pagalba būtų tolesnis jų tėvų psichologinis konsultavimas dėl situacijos, kurioje gyvena jų vaikai. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, Vaiko teisių apsaugos skyrius siūlo šalims tęsti konsultacijų lankymą ir tarpininkauti (t.7, b.l. 19-20). Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, atsakovas taip pat neišnaudojo visų galimybių dėl bendravimo tvarkos vykdymo, atsisakė ugdyti įgūdžius su psichologų pagalba. Tarnybos nuomone, nepilnamečių vaikų gyvenimas šiuo metu naujoje atsakovo šeimoje būtų netikslingas, dukra skyriui išreiškusi nuomonę, kad tėčio šeimoje negalėtų gyventi. Kolegijos vertinimu, bylos įrodymų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai vaikų gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, todėl šioje dalyje teismo sprendimas yra paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d.).

Dėl bendravimo su vaikais tvarkos

Pirmosios instancijos teismas byloje taip pat nustatė apelianto ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, remiantis kuria Ž. P. pasiima vaikus G. M. P. ir B. L. P. iš jų motinos J. G. gyvenamosios vietos: 1. kas antrą penktadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios savaitės sekmadienį 20.00 val., 2. kiekvieną trečiadienį 16.00 val. ir grąžina vaikus motinai J. G. tos pačios dienos 20.00 val..

Apeliantas skunde nurodo, kad ieškovė kliudo jam bendrauti su vaikais pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką. Ieškovės tvirtinimu, vaikai nenori bendrauti su tėvu, todėl ji negali jų priversti. Vaiko teisių apsaugos tarnybos nuomone, bendravimas su vaikais nevyksta dėl abiejų šalių kaltės, todėl skyrius prašo apeliacinės instancijos teismą byloje išeiti už ieškinio/skundo ribų dalyje dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir nustatyti vaikų bendravimo tvarką su tėvu per tarpininką – psichologą. Tarpinis laikotarpis būtų iki abu tėvai susitars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas arba tikslingas būtų 6 mėn. pereinamasis laikotarpis. Apeliantas teismo posėdyje išreiškė nesutikimą, kad būtų bendraujama per tarpininką.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. ir CK 3.3 str. įtvirtintas vienas iš pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 str. 4 d.). Teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Taigi, visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, jo poreikiais ir interesais, nesant teismo procesiniu sprendimu nustatytos tvarkos, šalys privalo derinti tarpusavyje, vadovaudamosi LR CK 3.165 str. 3 d., o taip pat bendradarbiavimo ir prioritetinio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos principais. Kita vertus, net ir esant teismo nustatytai bendravimo tvarkai, tėvai savo bendru sutarimu gali nukrypti nuo nustatytos tvarkos, vadovaudamiesi tais pačiais vaikų teisių apsaugos principais. Bylos duomenimis, šalys šiuo metu negali geranoriškai sutarti, bendradarbiauti, lanksčiai spręsti šių klausimų, teismo sprendimas dėl bendravimo tvarkos nėra vykdomas (t.7, b.l. 133-137). Remiantis teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu, šalių nepilnamečiams vaikams yra reikalingas vaiko ir tėvo santykių palaikymas, atstatymas ir stiprinimas (4t., b.l. 112-120).

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kurio metu tėvas su nepilnamečiais vaikais bendrauja tarpininkaujant šeimos psichologui/psichoterapeutui pagal šio specialisto sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje. Dėl galinčio teikti paslaugas specialisto šalys susitaria per 2 savaites nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos. Šalims nesutarus per teismo nustatytą terminą, bendravimas vyksta su Vaiko teisių apsaugos skyriaus šalims nurodyto specialisto pagalba (šiuo atveju toks nurodymas šalims yra privalomas). Už specialisto mokamas paslaugas šalys apmoka savo susitarimu, jeigu šalys nesusitaria, už paslaugas specialistui apmoka lygiomis dalimis. Tokia bendravimo tvarka nustatoma pereinamam 6 mėnesių laikotarpiui. Pasibaigus pereinamam laikotarpiui, bendraujama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta bendravimo su vaikais tvarka.

Dėl nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bendravimo tvarkos yra patikslinamas, jį papildant.   

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 376 str.  teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą dalyje dėl bendravimo tvarkos patikslinti, jį papildant ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

                        Nustatyti pereinamąjį 6 mėnesių laikotarpį, kurio metu tėvas Ž. P. su nepilnamečiais vaikais dukra G. M. P. ir sūnumi B. L. P. bendrauja tarpininkaujant šeimos psichologui/psichoterapeutui pagal šio specialisto sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje. Dėl galinčio teikti paslaugas specialisto šalys susitaria per dvi savaites nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos. Šalims nesutarus per teismo nustatytą terminą, bendravimas vyksta su Vaiko teisių apsaugos skyriaus šalims nurodyto specialisto pagalba (šiuo atveju toks nurodymas šalims yra privalomas). Ieškovė J. G. yra įpareigojama užtikrinti nepilnamečių vaikų atvykimą specialisto nurodytu laiku ir vietoje. Už specialisto mokamas paslaugas šalys apmoka savo susitarimu, jeigu šalys nesusitaria, už paslaugas specialistui šalys apmoka lygiomis dalimis.

Pasibaigus pereinamam laikotarpiui, bendraujama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendime nustatyta bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka.

Teisėjai                                                                         Alvydas Barkauskas                                                                                                                                                                                            Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                                                                                                                  Rita Kisielienė