Civilinė byla Nr. 3K-3-224/2013                                                                                                             

 Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00122-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 26.3; 114.9.6; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl M. P. pripažinimo veiksnia; suinteresuoti asmenys – O. V., V. G., Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Socialinės paramos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių neveiksnaus asmens pripažinimą veiksniu, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1993 m. vasario 13 d. sprendimu pagal suinteresuoto asmens O. V. pareiškimą M. P. pripažinta neveiksnia. Vilniaus miesto mero 2000 m. rugpjūčio 1 d. potvarkiu Nr. 464 O. V. paskirta M. P. globėja.

Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas skirti M. P. psichinei būklei įvertinti psichiatrinę ekspertizę, kad būtų nustatyta, kokia psichine liga M. P. serga, ar ji gali suvokti  savo veiksmus ir juos valdyti, ar gali dalyvauti teismo posėdyje bei būti apklausta jo metu; nustačius, kad M. P. gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, pripažinti ją veiksnia. Pareiškėjas prašymą argumentavo tuo, kad byloje surinkti įrodymai (šalių, liudytojų paaiškinimai) patvirtina, jog M. P. gali gyventi savarankiškai, tvarkyti buitį, orientuotis aplinkoje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškimo pripažinti M. P. veiksnia netenkino.

 Teismas, siekdamas nustatyti, ar M. P. sugeba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, 2011 m. vasario 18 d. nutartimi paskyrė psichiatrinę ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1-ajam teismo psichiatrijos skyriui. 2011 m. kovo 22 d.–balandžio 29 d. atliktos ekspertizės akte konstatuota, kad M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgimta silpnaprotyste – vidutiniu protiniu atsilikimu, dėl psichikos būsenos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas 2011 m. birželio 10 d. nutartimi paskyrė pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir pavedė ją atlikti Centrinei teismo psichiatrijos ekspertinei komisijai. Pakartotinės ekspertizės akte pateikta ta pati išvada, kaip ir pirmiau atliktos ekspertizės akte: M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – vidutiniu protiniu atsilikimu su asmenybės psichopatizacija, ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas, atsižvelgdamas į klausimų, susijusių su asmens veiksnumu, vertinimo sudėtingumą ir specialių žinių būtinumą, sprendė, kad eksperto išvados apie asmens psichinę sveikatą yra reikšmingas įrodymas. Byloje apklaustų liudytojų nurodytų aplinkybių, kad M. P. yra savarankiška, sugeba atlikti įvairius namų buities darbus, nusipirkti maisto prekių, naudotis transportu (pabėgusi iš globėjos namų, esančių (duomenys neskelbtini), savarankiškai atvyko į (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena jos sugyventinis), nevertino kaip pakankamų įrodymų daryti išvadą, jog M. P. psichinė sveikata yra pagerėjusi. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad per teismo posėdį ekspertė paaiškino, jog M. P. gali atlikti buities darbus, tačiau tik šalia esant kitam veiksniam suaugusiam asmeniui; šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos akte pateiktos išvados, jog M. P. labai stengiasi prisitaikyti prie gyvenimiškos aplinkos, tačiau jos sugebėjimas tai padaryti priklausomas nuo jos intelektualinių galimybių: M. P. ribotai supranta socialinius įvykius ir reiškinius, jai sunku reguliuoti valinį elgesį, ribotos kritikos ir prognostinės galimybės, pasyvumas, savarankiškumo stoka; pažintinių funkcijų ir intelektinių gebėjimų defektas apriboja M. P. galimybę veikti racionaliai, savarankiškai bei konstruktyviai spręsti problemas, todėl jai reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra ir pagalba. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CK 2.10 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. pripažinti M. P. veiksnia.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo ir suinteresuoto asmens V. G. apeliacinius skundus, 2012 m. liepos 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius v. V. Č., bylos Nr. 3K-3-370/2008, nurodyta, kad kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendė, kad jas pagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija nustatė, kad M. P. nuo vaikystės yra protiškai atsilikusi, jai diagnozuota įgimta silpnaprotystė, ji nėra įgijusi jokios specialybės, darbo veikla buvo ribota ir trumpalaikė; 2003 m. M. P. neterminuotai patvirtintas 35 proc. darbingumo lygis. Pakartotinai atliktos ekspertizės akte konstatuota, kad M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – vidutiniu protiniu atsilikimu su asmenybės psichopatizacija. Dėl to ji nuolat buvo stebima ir gydoma ambulatoriškai bei psichiatrijos įstaigose. Šiuo metu M. P. nustatyti orientacijos sutrikimai (laiko ir vietos), žemas darbo produktyvumas ir rezultatyvumas, atminties sutrikimas (visai neišvystyta operacinė atmintis), dėmesio sutrikimas (susilpnėjusi ir nenuolatinė dėmesio koncentracija), intelekto sutrikimai, nesugebėjimas įsisavinti naujos medžiagos, menkos bendrosios žinios, nesugebėjimas atlikti aritmetinių veiksmų, naudojimasis siauros apimties konkretaus turinio žodynu, prasta orientacija konkrečiose gyvenimo situacijose, nepakankamas socialinis supratingumas, apsiribojantis išskirtinai buitiniu lygmeniu, mąstymo sutrikimai (lėtas, konkretus, neproduktyvus, apibendrinimo sugebėjimai menki, apibendrina tik konkrečias, nesudėtingas sąvokas, labai menki sugebėjimai pastebėti suvokiamo objekto esmę ir t. t.), asmenybės sutrikimai (egocentriška, rigidiška, primityvi, lengvai pasiduoda kitų žmonių įtakai), emocijų sutrikimas (euforiška). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad dėl tokių psichinės sveikatos sutrikimų M. P. saugumas bei interesai negali būti apsaugoti nenustačius jai globos, tai pateisina jos, kaip neveiksnaus asmens, laisvių ir teisių suvaržymą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šios išvados paneigia liudytojų, teigusių, jog matė M. P. gyvenančią (duomenys neskelbtini), pas B. O., tvirtinusių, kad ji yra savarankiška, atlieka įvairius namų buities darbus, perka maistą, parodymus; pažymėjo, jog M. P. nedirba ir objektyviai dėl psichinės ligos negali dirbti, gauti pajamų, kurių pagrindu galėtų savarankiškai gyventi, byloje nėra duomenų, kad ji sugeba tinkamai pasirūpinti savo poreikiais, sveikata, priimti sprendimus ir už juos atsakyti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti M. P. veiksnia. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorės nuomone, bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, suformuotai asmens pripažinimo neveiksniu bylose, priimti pažeidžiant įstatyme nustatytas (CPK 185 straipsnis) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius v. V. Č., bylos Nr. 3K-3-370/2008, suformuluoti esminiai kriterijai, kuriais remiantis asmuo pripažįstamas neveiksniu, ir nustatyta teismo pareiga ginti neveiksniu prašomo pripažinti asmens teises ir interesus. Šioje nutartyje nurodyta, kad subjektas, kurio pareiga pateikti teisinį asmens, susirgusio psichikos liga ar ištikto proto negalios, veiksnumo įvertinimą, t. y. nuspręsti, ar konkrečiam asmeniui, atliekant medicininį jo būklės vertinimą, yra nustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti CK 2.10 straipsnio prasme, yra teismas. Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises. Nurodytoje nutartyje taip pat pažymėta, kad asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, tačiau neveiksnumo nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi ir vertinant jį kaip pakankamą pagrindą asmens neveiksnumui konstatuoti. Sprendimo pagrindimą iš esmės tik dokumentiniu įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir dėl to jo buvimą tinkamai nemotyvuotu, kaip vieną iš argumentų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimui konstatuoti, nurodė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame byloje Shtukaturov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 44009/05). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius v. V. Č., bylos Nr. 3K-3-370/2008, taip pat nurodyta, kad asmens neveiksnumui nustatyti ir CK 2.10 straipsnio 1 dalies nuostatoms taikyti reikšmingas ne tik klausimas – gali asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, ar ne dėl jam diagnozuotos psichinės ligos arba proto negalios suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti, bet ir klausimas – ar šis negalėjimas yra tokio pobūdžio ar masto, kad jam reikalinga globa ir tai pateisina asmens galimybės savarankiškai priimti sprendimus ir atlikti įvairius teisinę reikšmę turinčius veiksmus atėmimą, paskiriant asmenį (instituciją), kuris tai darytų už jį. Tuo tikslu teismas privalo aiškintis ir analizuoti aplinkybes, pareiškime išdėstytas kaip rodančias tokį asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, vertinti byloje esančius įrodymus (teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, medicininius dokumentus, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus) apie asmens psichinės sveikatos būklę, prireikus tiesiogiai teismo posėdyje (CPK 217 straipsnio 2 dalis) įsitikinti, kaip ir kokiais profesiniais kriterijais remdamiesi medikai psichiatrai suvokia asmens nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti ir, remdamasis ištirtų įrodymų visuma, vertinti, ar asmens liga yra tokia sunki, kad jos nulemtas negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti yra tokio pobūdžio, jog jam reikalinga globa, ir tai sudaro pagrindą pripažinti jį neveiksniu pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalį.

Kasatorės teigimu, nors apeliacinės instancijos teismas remiasi šia nutartimi, tačiau skundžiamą nutartį grindė vieninteliu įrodymu – dviejų ambulatorinių teismo psichiatrijos ekspertizių aktų išvadomis, kad M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgimta silpnaprotyste, tačiau vienpusiškai arba apskritai nevertino reikšmingų aplinkybių, kurios nustatytos, remiantis liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Kasatorės nuomone, atlikus ambulatorinę ekspertizę, objektyviai neįmanoma pateikti tokių išsamių duomenų apie asmens psichikos būklę, kokius galima pateikti, atlikus stacionarinę psichiatrinę ekspertizę. Kasatorė pažymėjo, kad byloje tiek pareiškėjas, tiek suinteresuoti asmenys reiškė prašymą paskirti atlikti stacionarinę psichiatrinę ekspertizę, tačiau teismas atsisakė jį tenkinti, nenurodydamas atsisakymo motyvų.

Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ekspertų išvados paneigia liudytojų parodymus apie M. P. gyvenimą pas B. O. ir gebėjimą savarankiškai tvarkytis, yra nelogiška, nes ekspertų išvados ir liudytojų paaiškinimai yra skirtingo pobūdžio įrodymų šaltiniai. Ekspertų išvados yra reikšmingos formuluojant medicininius kriterijus, liudytojų parodymai – formuluojant juridinius kriterijus ir apibendrinant visus byloje esančius faktinius duomenis bei nustatant jų logines sąsajas. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė; neįvertino ir nepasisakė dėl svarbaus liudytojo – Rukainių seniūnijos socialinės darbuotojos A. J., atlikusios M. P. buities tyrimą (duomenys neskelbtini), sugyventinio B. O. namuose, paaiškinimų, kad M. P. gyvena kukliai, tačiau tvarkingai ir švariai, pati pasirūpina maistu, tvarkosi ūkelyje, yra visada maloni ir draugiška bei gyvena iš sutuoktinio B. O. pensijos. Kasatorės teigimu, byloje nėra jokių objektyvių ir oficialių įrodymų, kad M. P. yra pavojinga ir kelia grėsmę savo ar aplinkinių saugumui; ekspertų išvados, kad M. P. agresyvi ar hiperseksuali, paremtos tik subjektyviais O. V. ir kitų asmenų paaiškinimais, bet kompetentingos institucijos (policijos įstaigos ir pan.) tokių duomenų niekada nėra patvirtinusios. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad pakartotinės ekspertizės akte pasisakyta dėl galbūt konfliktiškų M. P. ir jos globėjos O. V. santykių. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai privalėjo visapusiškai ištirti ir įsitikinti, ar M. P. yra tikrai nepajėgi integruotis į socialinį gyvenimą tiek, kad jai galėtų būti sugrąžintas teisinis veiksnumas.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras prašo kasacinį skundą tenkinti. Prisidėjimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Pareiškėjo įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo teigimu, CK 2.10 straipsnyje įtvirtinta tik galimybė, bet ne teismo pareiga pripažinti asmenį neveiksniu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad ne bet kuris psichikos sutrikimas, psichikos ligos ar proto negalios forma yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius v. V. Č., bylos Nr. 3K-3-370/2008). Psichikos sutrikimai turi būti tokie, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebūtų apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos. Pareiškėjo teigimu, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad egzistuoja reali grėsmė, jog M. P., gyvendama savarankiškai, savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo O.V. prašė kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Suinteresuoto asmens nuomone, bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nenukrypo nuo aktualiais ginčo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi tais pačiais neveiksnumo nustatymo kriterijais, kaip ir kasaciniame skunde, t. y. vadovaujamasi toje pačioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius v. V. Č., bylos Nr. 3K-3-370/2008, pateiktais išaiškinimais. Suinteresuoto asmens teigimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad M. P. buvo teisėtai pripažinta neveiksnia, nes byloje atliktos dvi teismo psichiatrinės ekspertizės patvirtina, jog ji serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgimta silpnaprotyste – vidutiniu protiniu atsilikimu, ir dėl savo psichikos sveikatos būsenos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Kasatorė nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad M. P. psichikos būklė yra iš esmės pagerėjusi. Suinteresuotas asmuo sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad M. P. psichinė negalia apriboja jos galimybes orientuotis, integruotis, būti ekonomiškai savarankiška, priimti sprendimus ir už juos atsakyti, ir tai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Jais paneigiami liudytojos A. J. parodymai, kad M. P. gali savarankiškai tvarkytis buityje. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiga įrodyti, kad neveiksniosios būklė yra pagerėjusi, teko pareiškėjui ir kasatorei. Byloje atliktų dviejų ekspertizių išvados neprieštaringos, teismai jas įvertino kartu su kitais įrodymais – liudytojų, kartu ir M. P. parodymais, ekspertų apklausa teismo posėdžio metu, todėl, suinteresuoto asmens įsitikinimu, nėra pagrindo spręsti, kad įrodymai byloje ištirti neišsamiai ir vienpusiškai. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad kasatorė nepagrindė, kodėl CK 2.10 straipsnio 3 dalies taikymui būtina vadovautis tais pačiais kriterijais kaip ir taikant CK 2.10 straipsnio 1 dalį; nepateikė CK 2.10 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl medicininio ir teisinio veiksnumo vertinimo kriterijų

Pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialiniais ir teisiniais padariniais iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo atstovu pagal įstatymą, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3.240 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad teismai visapusiškai neištyrė ir neįvertino, ar M. P. pagal savo psichinės sveikatos būklę tikrai nepajėgi integruotis į socialinį gyvenimą tiek, jog jai negali būti sugrąžintas teisinis veiksnumas. Taigi, kasaciniu skundu yra keliama visiško asmens veiksnumo apribojimo problema, kuri yra aktuali pagrindinių žmogaus teisių standartų kontekste. Šie standartai yra įtvirtinti tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad neveiksnumo nustatymu asmens tolesniam gyvenimui padaroma lemiama įtaka, todėl tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu nustatyta prioritetinė pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba, galiojanti ir procese dėl neveiksnumo nustatymo. Prioritetinė tokio asmens teisių gynyba įtvirtinta tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 ir 8 straipsniai), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje skelbiama, jog kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis). Reikšminga Deklaracijos nuostata, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, jog valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. D. S., bylos Nr. 3K-3-166/2012). Kita svarbi tarptautinė konvencija, kurios reikalavimų Lietuva įsipareigojo laikytis ją ratifikuodama 2010 m. gegužės 27 d., yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (toliau – Neįgaliųjų teisių konvencija) ir jos fakultatyvusis protokolas. Ši Konvencija yra pirmasis privalomojo pobūdžio tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, formalizavęs esminius neįgalių asmenų teisių užtikrinimo klausimus. Šios Konvencijos tikslas yra ne įtvirtinti atskiras ar specialias teises asmenims, turintiems negalią, o įtraukti neįgalius asmenis į egzistuojančią žmogaus teisių apsaugos sistemą, pritaikant esamas teises jų poreikiams. Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta, kad neįgalieji turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse, o valstybės, šios Konvencijos šalys, imasi atitinkamų priemonių, jog suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti įgyvendinant savo teisinį veiksnumą. Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad Konvencija suponuoja tai, kad neįgaliųjų teisių apsauga turi būti kuo labiau socialiai orientuota, sudaranti jiems galimybę pasinaudojant socialine pagalba būti visaverčiais visuomenės nariais. Prioritetinė pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba įtvirtinta ir Civiliniame kodekse, ir Civilinio proceso kodekse, kuriame nustatyta, kad, teismui sprendžiant dėl globos paskyrimo pažeidžiamam asmeniui (dėl psichikos sutrikimo), bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos reikalingų asmenų teisės ir interesai, jei šiam tikslui pasiekti reikalinga, imtis šias bylas nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 491 straipsnio 2 dalis, 443 straipsnio 8 dalis, 467 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika veiksnumo apribojimo bylose šiuo metu formuojama ta linkme, kad pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) ar tų, dėl kurių neveiksnumo nustatymo inicijuojamas teisminis procesas, prioritetinei teisių gynybai turėtų būti pasirinktos priemonės pagal nustatytą neveiksnumo laipsnį, jis turėtų būti siejamas su konkrečia priemone, taikoma konkrečiam asmeniui, o tam pasiekti gali būti naudojami tarpiniai teisės aktuose įtvirtinti instrumentai, taikant įstatymo analogiją (pvz., rūpybos institutas, CK 2.11, 3.239 straipsniai), tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją ar tarptautinius teisės aktus. 

Pažymėtina tai, kad reikšmingą vaidmenį neveiksnumo instituto modernizavimo procese atlieka Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio jurisprudencija remiasi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas savo praktiką.

Visišką asmens veiksnumo apribojimą EŽTT laiko itin griežta priemone Konvencijos 8 straipsnio, užtikrinančio asmeniui sritį, kurioje jis gali laisvai plėtoti ir įgyvendinti savo asmenybę, prasme, todėl pabrėžia, kad psichinio sutrikimo, netgi rimto, buvimas negali būti vienintelė priežastis, pateisinanti visišką veiksnumo apribojimą. EŽTT pažymi „kokybinius“ tokio sutrikimo reikalavimus. Remiantis EŽTT praktika, siekiant pateisinti visišką asmens veiksnumo apribojimą, psichinis sutrikimas turi būti „tokio pobūdžio ar laipsnio“, kad pateisintų išimtinės priemonės taikymą (dėl nurodytų principų žr., pvz., Shtukaturov v. Russia, no. 44009/05, 27 March 2008, § 94, Matter v. Slovakia, no. 31534/96, judgement of 5 July 1999; Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgement of 6 February 2001). Savo ruožtu „kokybiniai“ reikalavimai, susiję su asmens psichiniu sutrikimu, suponuoja tam tikrus reikalavimus nacionalinei teisei, kurioje turėtų būti įtvirtintos „tarpinės“ situacijos tarp veiksnumo ir neveiksnumo. EŽTT yra kritikavęs valstybių teisines sistemas, neįtvirtinančias tokios galimybės (žr. cituotą Shtukaturov v. Russia).

Lietuvos įstatymuose įtvirtintas tik visiško neveiksnumo institutas psichikos ar proto negalią turintiems asmenims. Riboto veiksnumo galimybė numatyta tik asmenims, piktnaudžiaujantiems alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis (CK 2.11 straipsnis). Tokiu atveju asmeniui yra nustatoma rūpyba ir toks asmuo savarankiškai gali sudaryti smulkius buitinius sandorius. Pažymėtina, kad CK 3.279 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai veiksnaus fizinio asmens, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų, prašymu jam gali būti nustatyta rūpyba. Tačiau šia įstatyme įtvirtinta teise gali pasinaudoti tik asmenys, turintys lengvesnio pobūdžio fizinę negalią ar kitokį sveikatos sutrikimą. Asmenims, turintiems psichikos sutrikimų ar silpnaprotystę, ši nuostata netaikoma, nes psichinė liga ar silpnaprotystė kaip medicininiai kriterijai yra konkrečiai nurodyti CK 2.10 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško neveiksnumo nustatymo procedūrą. Tai reiškia, kad visiems psichikos ar proto negalią turintiems asmenims taikomi vienodai dideli teisių suvaržymai, neatsižvelgiant į tai, jog egzistuoja platus psichikos ir proto sutrikimų spektras, skirtingi tokių sutrikimų sunkumo laipsniai, turintys nevienodą įtaką asmens gebėjimams suprasti savo veiksmų reikšmę ar tuos veiksmus valdyti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų bei EŽTT jurisprudencijos kontekste Lietuvai būdingas teisinio reguliavimo šioje srityje „defektyvumas“ – riboto veiksnumo nustatymo galimybė egzistuoja tik priklausomybių turintiems asmenims. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja būtinybę toliau plėtoti jau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) ar tų, dėl kurių neveiksnumo nustatymo inicijuojamas teisminis procesas, prioritetinei teisių gynybai turėtų būti pasirinktos priemonės pagal nustatytą neveiksnumo laipsnį, jis turėtų būti siejamas su konkrečia priemone, taikoma konkrečiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo  23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. D. S., bylos Nr. 3K-3-166/2012). Plėtodama šią praktiką teisėjų kolegija nurodo, kad tais atvejais, kai yra inicijuojamas teisminis procesas dėl asmens neveiksnumo nustatymo, konkretaus asmens veiksnumas turėtų būti nustatomas įvertinant konkretų teisinio kriterijaus (gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ar tuos veiksmus valdyti) laipsnį, kuris galėtų būti apibrėžiamas konkrečiomis asmens gyvenimo sritimis, kuriose toks asmuo gali veikti savarankiškai. Sprendžiant asmens veiksnumo ribojimo klausimą vienodai svarbūs yra abu veiksnumo vertinimo – medicininis ir teisinis – kriterijai, kurie turėtų būti taikomi integraliai; nustatant asmens neveiksnumą psichikos ligos ar sutrikimo sunkumo vertinimas labiau sietinas su teisinių kriterijų nustatymu, t. y. asmens neveiksnumui svarbus klausimas, ar asmens negalėjimas suprasti savo veiksmus ar juos valdyti yra tokio sunkaus laipsnio, kad tokiam asmeniui būtina globa. Tai reiškia, kad vien tik medicininė diagnozė neturėtų būti pakankama veiksnumui riboti, be kita ko, būtina analizuoti psichinio sutrikimo poveikį asmens socialiniams gebėjimams, apie kuriuos teismas turėtų spręsti iš byloje surinktų įrodymų visumos (asmens, kurio veiksnumo ribojimo klausimas sprendžiamas, paaiškinimų, jo aplinkos, socialinių darbuotojų, ekspertų išklausymo ir kt.).

Vertinant kasacinio skundo argumentus, susijusius su nepakankamu teismų sprendimų motyvavimu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad negalima visiškai sutikti su tuo, jog bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimus, rėmėsi tik ekspertinėmis išvadomis. Iš teismų sprendimų matyti, kad buvo atsižvelgta į M. P. bei liudytojų, ekspertų parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog šių įrodymų nepakako M. P. psichinės būklės pagerėjimui konstatuoti, apeliacinės instancijos teismas – iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui, tačiau pasirinko ne visiškai tinkamą bei aiškų motyvavimą – pripažino, kad liudytojų parodymai dėl M. P. gebėjimo savarankiškai tvarkytis buityje paneigti ekspertų išvadomis. Taigi buvo atsižvelgta ne tik į medikų išvadas, bet ir į kitų subjektų poziciją, todėl galėtų būti keliami tik įrodymų pakankamumo bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo klausimai (pvz., teismai detaliau neanalizavo iš tiesų reikšmingų liudytojų, pvz., socialinės darbuotojos, realiai atlikusios M. P. buities tyrimą, atspindintį praktinius šios socialinius gebėjimus, parodymų, turinčių svarbią reikšmę M. P. veiksnumo „laipsnio“  įvertinimui realiame gyvenime). Tačiau bylą nagrinėję teismai apskritai nesvarstė riboto M. P. veiksnumo nustatymo galimybės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (arba papildomai ir 6 straipsnio) prasme, o byloje esančius įrodymus vertino tik visiško veiksnumo ribojimo kontekste.

Turint omenyje tai, kad kasacinis teismas jau yra konstatavęs, jog bylos dėl asmens veiksnumo suvaržymų yra susijusios su viešuoju interesu, teismai turėjo apsvarstyti galimybę teismui ex officio spręsti dėl asmens veiksnumo ribojimo formos kiekvienu konkrečiu atveju, pvz., jei nagrinėjamoje byloje M. P. psichinis sutrikimas nėra pakankamas veiksnumui atkurti visa apimtimi, galbūt jos psichinė būklė leistų ją pripažinti ribotai veiksnia tik tam tikrose gyvenimo srityse, tiesiogiai taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Neįgaliųjų teisių konvenciją ir nacionalinio įstatymo analogiją (CK rūpybos institutą).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų aplinkybių išsiaiškinimui bei įvertinimui apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Suinteresuotas asmuo O. V. prašo priteisti jos turėtų atstovavimo išlaidų – 600 Lt – atlyginimą. Kasacinės instancijos teismas turėjo 48,16 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

          Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas