Administracinė byla Nr. A-5187-1062/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01161-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 7.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. K. (K. J. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. K. (K. J. K.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. J. K. (K. J. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SPRE-2984 „Dėl taikytinų teisės aktų K. J. K. nustatymo“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (1.45)1-1167.
2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo darbas Lietuvos Respublikoje pagal su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Almand“ (toliau – ir bendrovė, įmonė) pasirašytą darbo sutartį, lyginant su Lenkijos Respublikoje vykdoma savarankiška veikla, yra nedidelės apimties, dėl ko neteisėtai atsisakyta išduoti Al pažymėjimą. Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus sprendimus, nepagrįstai vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 14 straipsnio 8 dalies nuostatomis ir nepagrįstai neatsižvelgė į imperatyvias Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL 2012 L 149) (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012), 2 straipsnio bei Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004) (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalies nuostatas.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje vertėsi individualia veikla, todėl remiantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, jam turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai.
4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Almand“ darbuotojas. Pažymėjo, kad įmonėje pareiškėjui nustatyta 8 valandų darbo diena pagal grafiką, o dirbama 16 valandų per mėnesį. Nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo gaunamos pajamos buvo 28,08 Eur (96,96 Lt) per mėnesį, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 29,12 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių). Teigė, kad Tarnyba taip pat įvertino pareiškėjo duomenis, jog pajamos iš Lenkijoje vykdomos individualios veiklos sudaro 800 Lenkijos zlotų per mėnesį, o dirbama apie 80 valandų per mėnesį.
6. Atsakovas paaiškino, kad įvertinęs pareiškėjo darbo laiko apimtį Lietuvoje pagal sudarytą darbo sutartį ir Lenkijoje vykdant individualią veiklą, nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo, vadovaudamasis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniu ir Reglamento (EB) 987/2009 14–16 straipsnių nuostatomis.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti pareiškėjui Al pažymą, kadangi nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, t. y. tokiu atveju neturi būti taikomi valstybės narės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pagal su UAB „Almand“ pasirašytą darbo sutartį Lietuvoje pareiškėjas dirbo 16 valandų per mėnesį, o Lenkijoje – 80 valandų per mėnesį. Teigė, kad priimant ginčijamus sprendimus taip pat buvo atsižvelgta į informaciją, gautą iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI), jog UAB „Almand“ darbuotojai tik formaliai draudžiami socialiniu draudimu, nors realiai jokių funkcijų neatlieka.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba 2015 m. liepos 10 d. raštu Nr. (7.16)S2-23631 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ne tik iš pareiškėjo ir Lenkijos kompetentingos įstaigos Lenkijos Respublikos Socialinio draudimo įstaigos Krokuvos skyriaus pareikalavo papildomų dokumentų, bet ir Lenkijos kompetentingai įstaigai Lenkijos Respublikos Socialinio draudimo įstaigai Krokuvos skyriui pareiškė prieštaravimą dėl nustatytos laikinos taikytinos teisės nustatymo. Tarnyba Lenkijos kompetentingos įstaigos Lenkijos Respublikos Socialinio draudimo įstaigos Krokuvos skyriaus 2015 m. balandžio 27 d. raštą Nr. 180000//503/1136/2013 gavo 2015 m. gegužės 20 d., o prieštaravimą dėl nustatytos laikinos taikytinos teisės nustatymo pareiškė 2015 m. liepos 10 d., nepažeisdama Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnyje 3 dalyje nustatyto dviejų mėnesių termino.
11. Teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį, faktas.
12. Teismas sprendime pažymėjo, kad pagal pateiktą kasos knygą bei banko išrašus nustatyta, jog vienintelis UAB „Almand“ užsakovas yra fizinis asmuo D. G., kuri už suteiktas paslaugas atsiskaito grynaisiais pinigais. Pagal darbo grafiką darbuotojai 2015 m. gruodžio 1 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. nuo 9.00 val. iki 18.00 val. turėjo dirbti, tačiau darbdavys paaiškino, kad patikrinimo metu darbuotojai baigia darbą Kaune, Kauno gatvėse ir ruošiasi išvykti autobusu. Akcentavo, kad pareiškėjo gautos pajamos Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė 96,96 Lt per mėnesį iki mokesčių, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 29,12 Eur per mėnesį iki mokesčių. Pajamos iš Lenkijoje vykdomos veiklos sudaro 800 PLN per mėnesį.
13. Teismas spręsdamas, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo Lenkijos Respublikoje, atsižvelgė į VDI atliktą UAB „Almand“ patikrinimą (antrą kartą per 2015 m.), kurio metu iš darbo grafikų buvo nustatyta, kad darbuotojai tą mėnesį jau yra dirbę arba atostogauja, konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonės atstovai nenurodė. Nustatytais terminais, t. y. 2016 m. gegužės 19 d., 10 val. įmonės atstovai į VDI Vilniaus skyrių neatvyko, atvyko 2016 m. gegužės 18 d., apie atvykimą neinformuodami bei šios aplinkybės nederindami. Pabrėžė, kad UAB „Almand“ patikrinimui nepateikė 2016 m. balandžio mėn. darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentų.
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad darbo grafikų bei paaiškinimų apie tai, kuriuose miestuose (konkrečiose vietose) darbuotojai atliks darbo sutartyse sulygtas darbo funkcijas 2016 m. gegužės mėn. ir birželio mėn., UAB „Almand“ neteikė, kadangi nurodė, jog nuo 2016 m. gegužės 2 d. visi darbuotojai, išskyrus buhalterę, nedirba Lietuvos teritorijoje. VDI, kaip ir 2015 m. atliktame patikrinime, nurodė, kad patikrinimai buvo organizuojami daug kartų, tačiau VDI inspektoriams nepavyko pamatyti ar / ir apklausti realiai dirbančius šiose įmonėse asmenis bei atlikti jų darbo vietų patikrinimą.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo Lenkijos Respublikoje, o su UAB „Almand“ sudaryta darbo sutartis laikytina fiktyvia. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų VDI atliktų UAB ,,Almand“ patikrinimų matyti, jog pareiškėjas buvo pasirašęs darbo sutartį Lietuvoje su UAB ,,Almand“, tačiau bendrovėje faktiškai nedirbo. Abejoti valstybės institucijų pateiktais duomenimis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, pareiškėjas jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą nepateikė, dėl to teismas sprendė, jog šioje byloje vienareikšmiškai įrodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje faktiškai nedirbo, bendrovė veiklos nevykdė, nuo 2018 m. sausio 9 d. likviduota, pareiškėjo darbo sutartis sudaryta fiktyviai, siekiant bendrovei už darbuotojus mokėti socialinio draudimo įmokas Lietuvos Respublikoje, o ne Lenkijos Respublikoje.
16. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. SPRE-2984 pagrįstai nusprendė pareiškėjui taikyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Dėl nurodytų priežasčių teismas ginčijamus sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
17. Pareiškėjas K. J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
18. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad svarbu ne darbo sutarties sudarymo, o darbo toje valstybėje faktas, dėl ko reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis, yra klaidinga, kadangi vartojamos sąvokos „darbas pagal darbo sutartį“ ir „savarankiškas darbas“ yra ne tapačios. Pažymi, kad Reglamente (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamente (EB) Nr. 987/2009 nėra priešinamas ar lyginamas darbas pagal darbo sutartį ir savarankiškai, taip pat savarankiškos veiklos apimtis nėra siejama su darbo pagal darbo sutartį apimtimi, šioms sąvokoms taikomi skirtingi „apimties“ kriterijai. Teigia, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1–3 dalimis, darbas pagal darbo sutartį Europos Sąjungos socialinių teisės aktų kontekste laikomas prioritetiniu, todėl teismas nepagrįstai pareiškėjo darbą pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje vertino kaip nedidelės apimties darbą, sulyginus jį su savarankišku darbu Lenkijos Respublikoje.
19. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentą, kad Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.
20. Pareiškėjo vertinimu, Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas dėl Lietuvos teisės nustatymo nebuvo apskųstas, o pati institucija šio sprendimo neanuliavo ir nepakeitė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas nelaikytinas galutiniu, taip nepaisydamas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prieštaravimų dėl nustatytos taikytinos teisės pateikimo procedūros.
21. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr. (7.16)S2-23631 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama pateikti papildomus dokumentus, tačiau šis raštas nelaikytinas prieštaravimu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio prasme. Pažymi, kad Tarnyba savo nesutikimą dėl nustatytos taikytinos Lietuvos teisės išreiškė tik 2015 m. gruodžio 2 d., priimdama skundžiamą sprendimą, dėl to Tarnyba praleido Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnyje nurodytą dviejų mėnesių terminą prieštaravimams pateikti.
22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Tarnyba, negrąžindama pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo įmokų, pripažino, kad pareiškėjui taikomi Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai, nes VSDFV laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 1 d. įmokas priėmė.
23. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, jog pareiškėjas bendrovėje UAB „Almand“ nedirbo, o sudaryta darbo sutartis laikytina fiktyvia, išėjo už skundo ribų. Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnybos priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi nėra pagrįstas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 normomis. Pažymi, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą, nurodydamas, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių darbo Lietuvoje faktą.
24. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
25. Atsakovas teigia, kad nors Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Pažymi, kad nustatydamas, ar pareiškėjo vykdoma veikla Lietuvos Respublikoje ar Lenkijos Respublikoje buvo nedidelės apimties, atsižvelgė į darbo laiko ir atlyginimo bei veiklos vykdymo laiko ir pajamų kriterijus. Akcentuoja, kad Tarnyba laikosi pozicijos, jog atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.
26. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2438-502/502 pateiktus išaiškinimus, jog iš Reglamento (EB) Nr. 987/2009 matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui.
27. Atsakovo vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje pagrįstai buvo įvertinta kaip nedidelės apimties, todėl pareiškėjui teisėtai taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Tarnyba praleido Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnyje nurodytą dviejų mėnesių terminą prieštaravimams pateikti, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką nesutikimas gali būti išreikštas pranešimu, informacijos paprašymu ir t. t. Pažymi, kad Tarnyba priimdama ginčijamą sprendimą, jog pareiškėjo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintinas kaip nedidelės apimties, vadovavosi byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gautas pajamas ir dirbtą laiką Lietuvoje, kuris sudarė tik nedidelę dalį bendros jo veiklos Lenkijoje.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Lenkijos kompetentingai institucijai sprendimas dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą buvo išsiųstas, tačiau prieštaravimas dėl nustatyto Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo nebuvo gautas, kas, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, patvirtina, jog Lenkijos kompetentinga įstaiga sutiko su Tarnybos sprendimu.
31. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tiek Tarnybos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. SPRE-2984, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SPRE-2984 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (1.45)1-1167 teisėtumo ir pagrįstumo.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniam ginčui dėl A1 pažymėjimo išdavimo, įskaitant jų panaikinimą, yra aktualūs šie teisės aktai: 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Reglamentai yra skirti koordinuoti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
34. Kartu paminėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius, vadovaudamasis Reglamentais (EB) Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris nustato A1 pažymėjimų išdavimo tvarką inter alia (liet. be kita ko) išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo pagrindus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent Aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas detalizuojantis teisės aktas.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog svarbu ne darbo sutarties sudarymo, o darbo toje valstybėje faktas, dėl ko reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis, yra klaidinga, kadangi vartojamos sąvokos „darbas pagal darbo sutartį“ ir „savarankiškas darbas“ yra ne tapačios.
37. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus „darbas pagal darbo sutartį“ yra bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 I antraštinės dalies 1 straipsnio 1 dalies c) punkte nurodyta, kad šiame reglamente taikomos pagrindiniame reglamente (Reglamente (EB) Nr. 883/2004) pateiktos sąvokų apibrėžtys. Taigi iš nurodytų sąvokų turinio matyti, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taikymo prasme „darbo pagal darbo sutartį“ ir „savarankiško darbo“ apibrėžimai sutampa, todėl pareiškėjo argumentas, jog minėtos sąvokos ne tapačios, atmestinas.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo teiginį, kad Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjo argumentas, kad Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, nebuvo atmestas, o buvo išaiškinta, jog Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis nukreipia į visą Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, o ne į kurią nors šio straipsnio dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsniams patikslinti. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nurodyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).
39. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendime byloje Nr. C-89/16, kurioje buvo nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą sprendžiant ginčą, kilusį tarp Lenkijos piliečio R. Szoja, kuris savarankiškai dirba Lenkijos Respublikos teritorijoje, o pagal darbo sutartį – Slovakijos Respublikos teritorijoje, ir Soci?lna pois?ov?a (Slovakijos socialinio draudimo įstaiga) dėl to, kad minėtam asmeniui netaikyta Slovakijos sveikatos, pensijos ir nedarbo draudimų sistema, nusprendė, kad Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad siekiant nustatyti asmeniui, kuris įprastai pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose valstybėse narėse, pagal šią nuostatą taikytinus nacionalinės teisės aktus, reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 14 straipsnio 5 b dalyje ir 16 straipsnyje nustatytus reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. spalio 14 d. sprendimą van Delft ir kt., C‑345/09, EU:C:2010:610, 52 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-824-624/2017).
40. Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir nustatytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad svarbu ne darbo sutarties sudarymo, o darbo toje valstybėje faktas, dėl ko reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, spręsdama pareiškėjo prašymo išduoti A1 pažymėjimą pagrįstumo klausimą, teisėtai ir pagrįstai vertino, ar pareiškėjo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje (dirbant pagal darbo sutartį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties.
41. Nagrinėjamoje byloje Tarnyba išvadą, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, palyginus su savarankiška veikla Lenkijoje, padarė atsižvelgdama į pareiškėjo gautas pajamos laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., kurios sudarė 96,96 Lt per mėnesį iki mokesčių, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 29,12 Eur per mėnesį iki mokesčių. Pajamos iš Lenkijoje vykdomos veiklos sudarė 800 PLN per mėnesį. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo 16 valandų per mėnesį, o Lenkijos Respublikoje – 80 valandų (I t., b. l. 27–28).
42. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo Lenkijos Respublikoje, taip pat atsižvelgė į tai, jog VDI patikrinimų metu nustatyta, kad vienintelis UAB „Almand“ užsakovas yra fizinis asmuo D. G., kuri už suteiktas paslaugas atsiskaito grynaisiais pinigais. Pagal darbo grafiką darbuotojai 2015 m. gruodžio 1 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. nuo 9.00 val. iki 18.00 val. turėjo dirbti, tačiau darbdavys paaiškino, kad patikrinimo metu darbuotojai baigia darbą Kaune ir ruošiasi išvykti autobusu. Iš darbo grafikų buvo nustatyta, kad darbuotojai tą mėnesį jau yra dirbę arba atostogauja, konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonės atstovai nenurodė. Nustatytais terminais, t. y. 2016 m. gegužės 19 d., 10 val. įmonės atstovai į VDI Vilniaus skyrių neatvyko. UAB „Almand“ patikrinimui nepateikė 2016 m. balandžio mėn. darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentų. VDI nurodė, kad patikrinimai buvo organizuojami daug kartų, tačiau VDI inspektoriams nepavyko pamatyti ar / ir apklausti realiai dirbančius šiose įmonėse asmenis bei atlikti jų darbo vietų patikrinimą (I t., b. l. 39–41).
43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, jog pareiškėjas bendrovėje UAB „Almand“ nedirbo, o sudaryta darbo sutartis laikytina fiktyvia, išėjo už skundo ribų.
44. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybių, susijusių su UAB „Almand“ oficialiai vykdoma veikla Lietuvoje ir įdarbintų Lenkijos Respublikos piliečių realiu darbu, vertinimas yra vienas iš aspektų, lemiančių nedidelės apimties darbo kriterijaus taikymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo išėjimo už skundo ribų, vertinant UAB „Almand“ vykdomos veiklos realumą, kadangi šiuo nagrinėjamu atveju nutarties 39–42 punktuose nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, jog pareiškėjo veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, palyginus su savarankiška veikla Lenkijoje, bei suponavo išvadą dėl UAB „Almand“ vykdomos fiktyvios veiklos. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje nei ginčijami Tarnybos ir VSDVF sprendimai, nei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiami vien tik sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.
45. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad Tarnyba per Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą dviejų mėnesių terminą nepateikė prieštaravimų dėl Lenkijos kompetentingos institucijos sprendimu nustatytų Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymo ir sprendimo neskundė, pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį „laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos <...>, išskyrus atvejus, kai <...> bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu“.
46. Byloje nustatyta, kad Tarnyba, 2015 m. gegužės 20 d. gavusi kompetentingos Lenkijos institucijos 2015 m. balandžio 27 d. raštą Nr. 180000//503/1136/2013 dėl pareiškėjui taikomų teisės aktų nustatymo, 2015 m. liepos 10 d. raštu Nr. (7.16)S2-23631 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, t. y. nepraleisdama Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto dviejų mėnesių termino, kreipėsi į kompetentingą Lenkijos instituciją. Kaip matyti iš šio rašto turinio, Tarnyba iš esmės informavo Lenkijos kompetentingą instituciją apie tai, kad ji dar negali sutikti taikytinos teisės nustatymu Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, kol nebus gauti atitinkami dokumentai (informacija). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Tarnyba 2015 m. liepos 10 d. raštu Nr. (7.16)S2-23631 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pareiškė prieštaravimą dėl laikinos taikytinos teisės nustatymo, todėl, skirtingai nei teigia pareiškėjas, jo nurodomas Lenkijos kompetentingos institucijos sprendimas netapo galutiniu.
47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog Tarnyba, negrąžindama pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo įmokų, pripažino, kad pareiškėjui taikomi Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai, nes VSDFV laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 1 d. įmokas priėmė.
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus dokumentus, pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo, o Tarnyba būtų atsisakiusi šias įmokas grąžinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, jog Tarnyba priėmė UAB „Almand“ mokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas už pareiškėją, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad Tarnyba pripažino pareiškėjui taikomus Lietuvos socialinio draudimo teisės aktus. Dėl nurodytų priežasčių atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymo pripažinimo, negrąžinant valstybinio socialinio draudimo įmokų.
49. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinusi skundžiamų Tarnybos ir VSDFV sprendimų turinį, nenustatė esminių turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrindė jį surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų.
51. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. J. K. (K. J. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramutė Ruškytė
Arūnas Sutkevičius