Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-259/2014

              Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03009-2008-0

              Procesinio sprendimo kategorija

              1.1.12.1

              2.1.1.3

              2.1.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (toliau ir – Plenarinė sesija), susidedanti iš pirmininko pranešėjo Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. B.-T., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria, iš dalies patenkinus Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės apeliacinį skundą, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla D. B.-T. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu D. B.-T. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų, požymių.

Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

1. D. B.-T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji, susitarusi su UAB „Š. k.“ vadovo vardu veikiančiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuriam tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, savo naudai įgijo turtinę teisę į motinystės pašalpą ir savo bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) biudžeto lėšas.

D. B.-T. su UAB „Š. k.“ vadovo vardu veikiančiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuriam tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, susitarė dėl jos fiktyvaus įdarbinimo UAB „Š. k.“ vadybininke, nors žinojo, kad ji šioje bendrovėje nedirbs, darbo užmokesčio negaus. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui VSDFV Šiaulių skyriui pateikus žinomai suklastotus, tikrovės neatitinkančius 2007 m. rugpjūčio 17 d., 2008 m. sausio 18 d., 2008 m. sausio 11 d. pranešimus Nr. 179, 021, 007 apie asmens apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą, apdraustųjų (be atleistųjų) valstybino socialinio draudimo įmokas per 2007 metų III ketvirtį, kuriame įrašyti žinomai melagingi duomenys apie D. B.-T. apskaičiuotą 23 000 Lt darbo užmokestį, apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybino socialinio draudimo įmokas per 2007 metų IV ketvirtį, kuriame įrašyti žinomai melagingi duomenys apie D. B.-T. apskaičiuotą 60 Lt darbo užmokestį, VSDFV Kauno skyrius D. B.-T. iš 2007 metų III ketvirčio neva gautų draudžiamųjų pajamų apskaičiavo 19 855,26 Lt (iš jų 4 708,19 Lt gyventojų pajamų mokesčio), o iš gautų draudžiamųjų pajamų už realiai dirbtą laikotarpį L. R. S. K. – 6 817,62 Lt (iš jų 1 309,31 Lt gyventojų pajamų mokesčio) motinystės pašalpą už 2008 m. sausio 2 d.–2008 m. gegužės 6 d. laikotarpį; be to, D. B.-T. pateikus VSDFV Kauno skyriui žinomai suklastotus, tikrovės neatitinkančius 2008 m. sausio 15 d. prašymus dėl motinystės pašalpos skyrimo, 320 Lt pagrindinio neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo, apgaule VSDFV Kauno skyriaus 2008 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 8.37-346 dėl D. B.-T. teisės į motinystės pašalpą ji savo naudai įgijo turtinę teisę į 19 855,26 Lt motinystės pašalpą už 2008 m. sausio 2 d.–2008 m. gegužės 6 d. laikotarpį ir po 20 655,38 Lt, iš kurių teisėtai gauta 5 508,31 Lt, už realiai dirbtą laikotarpį L. R. S. K., motinystės pašalpos pervedimo 2008 m. sausio 28 d. į jos AB SEB banke esančią atsiskaitomąją sąskaitą, savo bei D. B.-T. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji, 2008 m. sausio 15 d. pasirašydama prašymus dėl motinystės pašalpos skyrimo, pagrindinio neapmokestinamojo pajamų dydžio 320 Lt taikymo, juos suklastojo, nes žinojo, kad UAB „Š. k.“ vadybininke nedirba, darbo užmokesčio negauna, neturi teisės į motinystės pašalpą, ir tą pačią dieną šiuos dokumentus panaudojo juos pateikdama VSDFV Kauno skyriui.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje baudžiamojoje byloje suėjo iki pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, taip pat tai, kad, esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose nurodytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą D. B.-T. nutraukė.

3. Kasaciniu skundu D. B.-T., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti be pakeitimų pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorė nurodo, kad BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems suėjus, draudžiama priimti apkaltinamąjį, o ne išteisinamąjį nuosprendį. Dėl to, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, jos baudžiamojoje byloje panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukdamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4. Plenarinės sesijos vertinimu, byloje yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BPK 3 straipsnis ir BK 95 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

5. Baudžiamajame įstatyme (BK 95 straipsnis) ir baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties institutas (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-81/2013, Teismų praktika, 2013, Nr. 39).  BPK 3 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negalimas. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai. Šie terminai apibrėžiami BK XII skyriuje. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje reikšmingas BK 95 straipsnis draudžia priimti asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus šiame straipsnyje nustatytam terminui. Pagal šio straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Tačiau pagal BPK teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Be to, nuosprendžiu gali būti nutraukiama baudžiamoji byla. Apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė arba nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės. Teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnis). Šie baigiamieji teismo aktai priimami tik išnagrinėjus bylą (BPK V dalis).

Taigi nors BK, suėjus šio kodekso 95 straipsnyje nustatytam terminui, draudžia tik priimti apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 3 straipsnis suėjus šiam terminui draudžia pradėti ar tęsti baudžiamąjį procesą ir įpareigoja jį nutraukti. Todėl iškyla BPK ir BK normų konkurencija dėl proceso vyksmo tam tikroje proceso stadijoje – ar procesas turi būti besąlygiškai nutrauktas nustačius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimą, ar procesas atitinkamoje stadijoje turi būti vykdomas iki pabaigos (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28/2004, Teismų praktika, 2004, Nr. 21). Be to, pagal BK 95 straipsnį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma „asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką“, šiame straipsnyje nustatytas senaties terminas skaičiuojamas nuo „nusikalstamos veikos padarymo“. Kaip išsamiau argumentuojama toliau, tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali būti nustatyta tik teismo nuosprendžiu. BPK 3 straipsnis nesieja proceso nutraukimo, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, su būtinybe tai atlikti priimant teismo nuosprendį. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla teisinio reguliavimo nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo reikalavimai (pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Visa tai sudaro pagrindą abejoti, ar BK 95 straipsnyje ir BPK 3 straipsnyje įtvirtintas senaties instituto visuminis teisinis reguliavimas atitinka šį konstitucinį principą.

6. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šio baudžiamosios teisės instituto įtvirtinimas BK grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo. Priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės veiksmingumas, prevencinė reikšmė (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011, Teismų praktika, Nr. 36). Palyginus BPK apibrėžtą nuosprendžių turinį, matyti, kad tik apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstomas sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu (BPK 307 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pripažįstant kaltu teismas išreiškia asmens pasmerkimą valstybės vardu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Asmens pripažinimas kaltu reiškia asmens baudžiamąją atsakomybę. Tik kaltu pripažintas asmuo laikomas patrauktu baudžiamojon atsakomybėn, tik kaltam asmeniui teismas gali skirti bausmę. Nuo asmens pripažinimo kaltu momento pradedama realizuoti baudžiamoji atsakomybė (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2010, Teismų praktika, Nr. 33). Minėta, kad pagal BK 95 straipsnį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma „asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką“, šiame straipsnyje nustatytas senaties terminas skaičiuojamas nuo „nusikalstamos veikos padarymo“. Pagal BK 10 straipsnį nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad su BK 95 straipsnio nuostatomis suderinamas ir toks baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties būtų nutraukiamas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, nuosprendžio priėmimo etape, nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką (nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą).

7. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali ir turi būti nustatyta ne tik apkaltinamuoju nuosprendžiu, bet ir nuosprendžiu, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 4 dalys, Plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008, Teismų praktika, 2008, Nr. 29). Šiuo atveju taip pat įrodomas asmens kaltumas, tačiau minėta, kad tokio nuosprendžio rezoliucine dalimi nėra skelbiamas asmens pripažinimas kaltu, bet baudžiamoji byla nutraukiama, nes nustatyti BK numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, tai įgyvendinama rezoliucine nuosprendžio dalimi.  BPK nėra įtvirtinta atskiros nuosprendžio rūšies, kuriuo, vadovaujantis šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams (Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-216/2010).

8. Be to, kitos BPK nuostatos patvirtina, kad baudžiamasis procesas taikant šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą gali ir turi būti nutraukiamas nepasiekus nuosprendžio priėmimo etapo. Toks procesas gali būti net nepradėtas. Antai pagal BPK 168 straipsnį atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, kai yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Šio kodekso 212 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ir tais atvejais, kai paaiškėja BPK 3 straipsnyje numatytų aplinkybių. Pagal BPK 232 straipsnio 7 punktą ir 235 straipsnį byla nutraukiama parengimo nagrinėti teisme metu, kai yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas. Pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi.

9. Plenarinės sesijos konstatuota, jog tais atvejais, kai yra aišku, kad BK 95 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas, kaip nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutraukiamas (Plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-100/2008). Paaiškėjus, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas suėjo bylos parengimo nagrinėti arba jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, byla nutraukiama teismo nutartimi, vadovaujantis atitinkamai BPK 235 straipsniu arba 254 straipsnio 4 dalimi. Kita vertus, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, todėl darytina išvada, kad nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (pavyzdžiui, BK specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumo, šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu, t. y. net ir tuo atveju, kai, pvz., iš kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti neteisingai ir tai turi reikšmę senaties instituto taikymui (Plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-100/2008). Tačiau minėtos BPK nuostatos sudaro pagrindą daryti išvadą, kad bent paprastai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties trukmei apskaičiuoti svarbios aplinkybės gali būti nustatytos nebaigus nagrinėti bylos iš esmės.

10. Pagal nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. galiojančią BPK 327 straipsnio 1 punkto redakciją apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pirmesnėje šio punkto redakcijoje buvo nurodyta, kad, esant minėtoms aplinkybėms, panaikinamas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi įstatymų leidėjas specialiai pabrėžė, kad esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimamas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis, bei nuosprendis nutraukti bylą. Todėl pagal Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų trijų teisėjų kolegijų nutartimis formuojamą praktiką tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (2013 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343/2013, 2014 m. sausio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10/2014).

11. Toks teisinis reguliavimas gali būti teisinamas visų pirma tuo, kad nesant galimybės baigti teisminį nagrinėjimą apkaltinamuoju nuosprendžiu, tęsti procesą nėra tikslinga atsižvelgiant į Konstitucijoje ir BPK įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas (ar kitaip pagal įstatymą išspręstas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas) ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, BPK 1 straipsnio 1 dalis). Suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui aišku, kad kaltinamasis nebus nuteistas ir nubaustas, net jei yra kaltas dėl  nusikalstamos veikos padarymo. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad baudžiamojo proceso įstatymu sudaromos prielaidos asmens ir visuomenės apsaugai ir gynimui nuo nusikalstamų kėsinimųsi, o tam skirti ištekliai (materialiniai, žmogiškieji ir kt.) turi būti skirstomi ir naudojami racionaliai. Tikslingumo principu grindžiamos ir kai kurios kitos BPK nuostatos. Antai, kai asmuo įtariamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių viena ar kelios yra baudžiamieji nusižengimai ar nesunkūs nusikaltimai, o kita ar kitos – sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai, prokuroro nutarimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo, ikiteisminis tyrimas dėl baudžiamųjų nusižengimų ir nesunkių nusikaltimų gali būti nutraukiamas (BPK 212 straipsnio 9 punktas, 213 straipsnis, 214 straipsnio 2 dalis).

12. Be to, pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas dėl bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui gali būti teisinamas tuo, kad asmens, kuriam byla nutraukiama, teisėms užtikrinti pakanka nekaltumo prezumpcijos principo teikiamos apsaugos.

12.1. Minėta, jog Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad minėta konstitucine nuostata įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

12.2. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo samprata iš esmės yra tokia pat, kaip ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo samprata (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti savo gynybos teises. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (pvz., Allen v. the United Kingdom, no. 25424/09, judgment of 12 July 2013, paras. 120–122). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikalstamą veiką, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikalstamą veiką (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį, su sąlyga, kad asmuo nebuvo galutinai išteisintas (pvz., Lagard?re v. France, no. 18851/07, judgment of 12 April 2012; Allen v. the United Kingdom). Inkriminuojamų veikų kvalifikavimas yra būtinas siekiant taikyti baudžiamojo persekiojimo senatį. Tačiau nustatant ir nurodant veikos kvalifikavimui svarbias aplinkybes, nebūtina ir negalima konstatuoti, kad jos tikrai buvo, turi būti apsiribojama įtarimu (pvz., Peltereau-Villeneuve c. Suisse, no 60101/09, arr?t du 28 octobre 2014).

12.3. Plenarinės sesijos konstatuota, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį suėjus senaties terminams. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, tiesioginių ar netiesioginių teiginių, iš esmės reiškiančių, kad asmuo yra kaltas nusikalstamos veikos padarymu. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą (Plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-9/2012, Teismų praktika, 2012, Nr. 37).

12.4. Plenarinės sesijos konstatuota ir tai, kad pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BK 95 straipsnį, jei baudžiamoji byla nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tai savaime nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinama su asmens išteisinimu. Nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, taip pat skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas, t. y. arba nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-100/2008, 2012 m. gegužės 8 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-9/2012). Tačiau šios nuostatos nepaneigia pirmiau nurodyto konstitucinio imperatyvo, kad, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu. Asmens teisės ir laisvės negali būti ribojamos vien tuo pagrindu, kad baudžiamasis procesas prieš asmenį baigtas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bet ne išteisinamuoju nuosprendžiu (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-81/2013). Antai nutraukus baudžiamąjį procesą dėl senaties baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.  Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, tokio civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad teismas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Tad nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas. Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006, 2008 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2008, Teismų praktika, 2008, Nr. 30, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-216/2010).

12.5. Šiuo požiūriu galiojančiame baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas kitoks teisinis reguliavimas nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla ir asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, atžvilgiu. Pagal BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punktą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Teismas turi įgaliojimus, priimdamas nuosprendį nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, civilinio ieškinio klausimą išspręsti iš esmės, t. y. jį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti (Aukščiausiojo Teismo  Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų 2010 m. sausio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81/2010). Toks teisinis reguliavimas yra nuoseklus. Nuosprendis atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukti bylą yra procesinis dokumentas baudžiamajame procese, kuris priimamas iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Minėta, jog tokiu nuosprendžiu nustatoma ir tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi nuosprendžiu atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti nustatomos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos nereiškia, kad asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės dėl tos pačios veikos. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d.  nutarimas).

13.  Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino nustatymas baudžiamuosiuose įstatymuose savaime nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą, nešališką ir nepriklausomą teismą, konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). Be to, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis siejasi ir su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teise į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis byloje Nr. 2K-7-371/2011). Senaties taikymas ankstesniame nei nuosprendžio priėmimas proceso etape yra papildoma priemonė užtikrinti, kad ši teisė nebūtų pažeista ar, jei toks pažeidimas pasitaikytų, jo mastas būtų mažesnis.

14.  Teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kaip ir nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra teisingo baudžiamosios bylos nagrinėjimo sampratos dalis, kurią apima teisė į teisingą teismą, įtvirtinta šio straipsnio 1 dalyje. Tačiau Konvencijos 6 straipsnis negarantuoja teisės į konkrečią baudžiamojo proceso baigtį, taigi ir į formalų nuteisimą ar išteisinimą po kaltinimų pareiškimo (pvz., Deweer v. Belgium, no. 6903/75, judgment of 27 February 1980; Withey v. the United Kingdom, no. 59493/00, decision of 26 August 2003; Niedermeier v. Germany, no. 37972/05, decision of 3 February 2009). Ši nuostata taikoma ir baudžiamąjį procesą nutraukiant dėl senaties ikiteisminio tyrimo stadijoje ar pirmosios instancijos teisme (pvz., Grabchuk v. Ukraine, no. 8599/02, decision of 5 July 2005; ?etinkaya v. Turkey (no. 2), no. 17860/07, judgment of 25 January 2011). Taigi Konvencija savaime neįpareigoja, net kai yra aiškios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymui aplinkybės, tęsti baudžiamojo proceso pirmosios instancijos teisme iki nuosprendžio priėmimo etapo ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba bylą nuosprendžiu nutraukti.

15. Antra vertus, atsižvelgiant ir į naujausią EŽTT jurisprudenciją yra pagrindas daryti išvadą, kad Konvencija savaime nedraudžia tokio baudžiamojo proceso, kuriame apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma ir byla nutraukiama tik teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus bylą iš esmės ir užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, pripažįstant, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą. Tokiu teismo sprendimu gali būti tenkinamas ir civilinis ieškinys (pvz., Constantin Florea c. Roumanie, no 21534/05, arr?t du 19 juin 2012). Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcijos samprata iš esmės tokia pati, kaip ir įtvirtinta Konvencijoje. Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad ir pagal Konstituciją galimi atvejai, kai baudžiamosios bylos nagrinėjimas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui tęsiamas, bylą išnagrinėjus iš esmės ir nenustačius pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, byla dėl senaties nutraukiama. Tokiais atvejais teismo išvada, kad nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, prilygsta nustatymui, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė galėtų ir turėtų būti konstatuota teismo sprendime nutraukti bylą dėl senaties. Tačiau atsižvelgiant į minėtą Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatą, iš esmės baigta nagrinėti byla turėtų būti nutraukiama ne nutartimi, bet nuosprendžiu. Tokiais atvejais taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, turėtų būti konstatuojama tik nuosprendžio, kuriuo nutraukiama byla, aprašomojoje dalyje. Tokiu nuosprendžiu galėtų būti išsprendžiamas ir civilinio ieškinio klausimas. Visa tai sudaro pagrindą manyti, kad nuostata, jog byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai turi būti baigiama nagrinėti iš esmės, bent tam tikrais atvejais gali būti suderinama su Konstitucijos nuostatomis. 

16. Iš tiesų BK 95 straipsnio ir BPK nuostatos įtvirtina ir išimčių iš pirmiau nurodytų šiuose kodeksuose įtvirtintų taisyklių, pagal kurias suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai byla turi būti nutraukiama teismo nutartimi, nebaigus jos nagrinėti iš esmės, ir tiesiogiai ar netiesiogiai nekonstatuojant, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, bet apsiribojant nuorodomis, kad tokia veika galėjo būti padaryta, asmuo kaltinamas dėl jos padarymo, tačiau turi būti taikoma senatis. Minėta, kad nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės yra pakankamai akivaizdžios. BK 95 straipsnyje įtvirtinta ir nuostata, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę  nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Plenarinė sesija išaiškino, kad kai asmuo kaltinamas padaręs kelias, pavyzdžiui, dvi nusikalstamas veikas, ir, skaičiuojant pagal minėtą BK 95 straipsnio taisyklę, senaties terminas dėl pirmosios veikos nėra pasibaigęs, nėra kliūčių bylos nagrinėjimo procesui tęsti. Jeigu tokiais atvejais nustatoma, kad asmuo iki BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pabaigos padarė nusikalstamą veiką, tačiau jam dėl šios veikos negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis (pavyzdžiui, dėl to, kad dėl šios veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas), tai negali būti laikoma kliūtimi bylos nagrinėjimui tęsti. Minėtos BK 95 straipsnio taisyklės taikymas nėra susietas tik su apkaltinamojo nuosprendžio už naują nusikalstamą veiką priėmimu. Tai, ar kaltinamasis padarė, ar nepadarė nusikalstamas veikas, gali konstatuoti tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą teismas. Priešingai aiškinant ir taikant BK ir BPK nuostatas, būtų pažeista BPK 1 straipsnyje įtvirtinta baudžiamojo proceso paskirtis ir šio kodekso 6 straipsnyje bei Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas, kuris reiškia, kad teismas turi teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-100/2008).

Šioje Plenarinės sesijos nutartyje laikytasi nuostatos, kad minėtomis sąlygomis baudžiamąją bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, tačiau bylos dalį dėl šios veikos nutraukiant suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, nekaltumo prezumpcija savaime nėra pažeidžiama. Tokiais atvejais šis teismo sprendimas įforminamas nuosprendžiu, nes šis priimamas ir dėl kitos nusikalstamos veikos, nors formaliai šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje asmuo dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios byla nutraukiama, nėra pripažįstamas kaltu. Kita vertus, remiantis pirmiau išdėstyta jurisprudencija, matyti, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme asmuo laikomas pripažintas kaltu ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tai nepažeidžia šio straipsnio nuostatų, nes byla dėl šios veikos išnagrinėjama iš esmės.

17. Vis dėlto, minėta, kad pagrindinė BPK 3 straipsnyje ir netiesiogiai kituose straipsniuose įvirtinta taisyklė įpareigoja nepradėti baudžiamojo proceso, o pradėtą nutraukti, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Paprastai ši aplinkybė gali būti nustatyta neišnagrinėjus bylos iš esmės, nenustačius, ar kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką. Minėta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino nustatymas baudžiamuosiuose įstatymuose savaime nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą, nešališką ir nepriklausomą teismą, konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). Tačiau tai savaime nereiškia, kad neturi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtintų reikalavimų tokios senaties taikymo procesui. Šie reikalavimai gali būti aukštesni, negu įtvirtinti Konvencijoje.

18. Pagal Plenarinės sesijos nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą pirmosios instancijos teismui senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (inkriminuotų veikų teisiniai požymiai, numatyti BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ir baigtumo momentas) buvo pakankamai aiškios dar nebaigus bylos nagrinėjimo. 2013 m. balandžio 17 d. teismo posėdyje prokuroras, remdamasis BPK 3 straipsnio ir BK 95 straipsnio nuostatomis, pateikė prašymą šiuo pagrindu bylą nutraukti. Sprendžiant šį klausimą kaltinamoji neigė kaltumą dėl inkriminuojamų nusikaltimų ir prašė nagrinėti baudžiamąją bylą iki galo. Kaltinamosios gynėjas argumentavo, kad BK nuostatos dėl negalimumo priimti apkaltinamąjį nuosprendį neužkerta kelio priimti išteisinamąjį nuosprendį (baudžiamosios bylos medžiaga, t. 3, p. 17-19). Toks argumentas pateikiamas ir kasaciniame skunde.    

19. Minėta, kad BPK 3 straipsnio nuostatos, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įpareigoja teismą bylą nutraukti ir draudžia priimti ne tik apkaltinamąjį, bet ir išteisinamąjį nuosprendį. Šis draudimas taikomas nepaisant kaltinamojo prašymo tęsti procesą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau kyla abejonių, ar pirmiau nurodyta BPK 3 straipsnio nuostata ta apimtimi, kuria draudžia teismui baigti nagrinėti bylą ir kai kaltinamasis to prašo, suderinama su Konstitucija.

19.1. Neigiamus padarinius asmens garbei ir orumui, geram šeimos vardui sukelia ne tik apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas, bet ir kaltinimo pareiškimas. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokurorai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri gali būti įgyvendinama per tam tikrus valstybės pareigūnus – prokurorus. Tai viena svarbiausių prokurorų funkcijų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2014 m. sausio 16 d. sprendimas). Pagal BPK valstybinis kaltinimas yra prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinimas asmuo yra kaltas. Kaltinamuoju pagal bendrąjį baudžiamojo proceso modelį laikomas asmuo, dėl kurio BPK nustatyta tvarka yra priimtas kaltinamasis aktas. Būtent prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu yra baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką. Prokuroras kaltinamąjį aktą surašo įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 22, 23, 42, 218–220 straipsniai). Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Taigi kaltinamuoju aktu valstybės, veikiančios per nepriklausomą prokurorą, vardu išreiškiama nuostata, kad surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tokios nuostatos paskelbimas sudaro prielaidas visuomenei rimtai suabejoti dėl nepriekaištingos asmens, kuriam pareikštas kaltinimas, reputacijos (Plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011. Teismų praktika. 2012, Nr. 36). Nors nutraukus bylą dėl senaties, šie kaltinimai negali būti iš naujo teikiami (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas), nekaltumo prezumpcija nėra paneigta, minėtos abejonės visuomenėje gali išlikti.

19.2. Asmuo, dėl kurio priimtas kaltinamasis aktas, tampa nagrinėjimo teisme dalyviu (BPK 22, 220 straipsniai). Be to, teismo procesas pagrįstas viešumo principu (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 117 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. ir kiti nutarimai, BPK 9 straipsnis), kuris nėra būdingas ikiteisminiam tyrimui. Todėl kaltinimo viešas pareiškimas, nesant galimybės jo taip pat viešai paneigti išnagrinėjant bylą teisme iš esmės, sudaro prielaidas kilti neatitaisomai žalai kaltinamojo garbei ir orumui.

19.3. Pagal Konstituciją žmogaus orumą gina įstatymas (21 straipsnio 2 dalis), įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų kėsinimosi į garbę ir orumą (22 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas šias nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Taigi žmogaus garbė, orumas yra konstitucinės vertybės ir valstybė turi užtikrinti šių vertybių apsaugą ir gynimą (Plenarinės sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-444/2011).

19.4. Draudimas baigti nagrinėti iš esmės baudžiamojoje byloje pareikštą kaltinimą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, gali sukliudyti nustatyti aplinkybes, teisiškai reikšmingas ir ne baudžiamojoje byloje, pakenkti kitiems asmens, kuriam byla nutraukta, teisėtiems interesams. Antai Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmenims, siekiantiems eiti ar einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, keliama specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei; ši sąlyga sietina su valstybės pasitikėjimu tokiu asmeniu. Aiškindamas  Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą Konstitucinis Teismas konstatavo, jog tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros reikšmingos faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, taip pat ir susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas). Teisinė nuostata, kad bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu paaiškėjus, jog suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminas, procesas turi būti tęsiamas ir byla turi būti baigiama nagrinėti iš esmės, jeigu to prašo kaltinamasis, būtų suderinama su Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir BPK įtvirtintais asmens teisių apsaugos baudžiamajame procese principais. Antai Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostata kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, gali būti suprantama ir kaip įpareigojanti pirmiau nurodytais atvejais kaltinamojo prašymu nagrinėti bylą iš esmės. Kita vertus, siekiant užtikrinti teisinio reguliavimo nuoseklumą ir aiškumą, BPK turėtų būti aiškiai įtvirtinta galimybė nutraukti baudžiamąją bylą dėl senaties, kai ši baigta nagrinėti iš esmės, tačiau nenustatytas pagrindas išteisinti kaltinamąjį, baigiamuoju aktu konstatuojant, kad kaltinamasis padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Pasinaudodamas teise tęsti bylos nagrinėjimą kaltinamasis turi prisiimti riziką, kad kaltinimas bus teismo patvirtintas, tačiau būti apsaugotas nuo baudžiamųjų sankcijų taikymo dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios byla nutraukiama. Antra vertus, tęsiant baudžiamosios bylos nagrinėjimą, gali būti nustatytos ir aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl šiam asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Konstitucijos 30 straipsnis, Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Baudžiamajame procese yra didžiausios prielaidos tiesai nustatyti, palyginus su kitomis proceso formomis, nes šiuo tikslu gali būti taikoma daugiausiai procesinės prievartos priemonių, labiausiai ribojančių žmogaus teises (pvz., Konstitucijos 20 straipsnis, BPK III dalis). Asmeniui prokuroro kaltinimai dėl nusikalstamos veikos suformuluojami ir viešai pateikiami vykdant baudžiamąjį procesą. Todėl asmeniui, kuriam tokie kaltinimai pateikti, turi būti užtikrinta teisė šiuos kaltinimus visiškai paneigti taip pat būtent tokio proceso tvarka. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, yra pagrindo abejoti, ar BPK 3 straipsnis ta apimtimi, kuria baudžiamojo proceso pirmosios instancijos teisme metu suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui neužtikrina šios teisės, neprieštarauja Konstitucijos 21, 22 ir 31 straipsniams.

19.5. BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas kaltinamajam mirus, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Plenarinė sesija, iš dalies remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, išaiškino, kad ši nuostata negali būti siejama tik su nekaltumo prezumpcijos principu ir aiškinama kaip reiškianti, kad mirusiojo reabilitavimas galimas tik tada, kai toks asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo teismo nuosprendžiu. Taikant minėtą išimtį procesas turi būti tęsiamas ir tais atvejais, kai asmeniui prokuroro jau buvo pareikštas kaltinimas, ir tęsti procesą tam, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis prašo mirusiojo kaltinamojo atstovas. Baudžiamojo proceso tęsimas, siekiant nustatyti pareikštų kaltinimų asmeniui, kuris yra miręs, pagrįstumą, savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Aišku tokio baudžiamojo proceso metu turi būti paisoma ir nekaltumo prezumpcijos principo tuo aspektu, kad nepriklausomai nuo teismo sprendimo šis asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Toks baudžiamojo proceso tęsimas, tikrinant pareikštų kaltinimų mirusiam asmeniui pagrįstumą, sudaro teisines prielaidas įgyvendinti teisingumą baudžiamojoje byloje ir atitinka BPK paskirtį. Vienokio ar kitokio teismo sprendimo dėl asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumo priėmimas bendriausia prasme reikštų ir teisingumo šioje byloje įgyvendinimą. Teismas, kurio žinioje yra byla, turi priimti sprendimą dėl prašymo tęsti procesą reabilituojančiais pagrindais padavusio asmens (paprastai tokiais asmenimis gali būti mirusiojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai) įtraukimo į procesą. Šis procesas turi vykti nepažeidžiant baudžiamojo proceso principų, pavyzdžiui, rungtyniškumo, teisės į gynybą, šiuo atžvilgiu turi būti užtikrintos ir mirusio asmens atstovo teisės. Pripažinus, kad miręs kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Nenustačius pagrindo priimti tokį sprendimą, byla teismo turi būti nutraukiama (Plenarinės sesijos  2011 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-P-444/2011). Taigi pagal Baudžiamojo proceso kodeksą baudžiamosios bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu mirus kaltinamajam šis procesas turi būti tęsiamas, jeigu to, siekdami, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, prašo šio asmens atstovai. Juo labiau baudžiamasis procesas turėtų būti tęsiamas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teisme sueina apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, tačiau kaltinamasis prašo baigti nagrinėti bylą.

19.6. Tai sudaro pagrindą abejoti, ar BPK 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas tęsti procesą tokiais atvejais neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis asmenų lygybės principas pažeidžiamas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla teisinio reguliavimo nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo reikalavimai. BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos ir kitos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pagal šios dalies 1 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, kad jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.  Tačiau tokios galimybės tęsti procesą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai, kai to prašo kaltinamasis, Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato.

Prieštaravimas proceso tęsimui mirus kaltinamajam gali būti grindžiamas tuo, kad tokiame procese negali būti tinkamai tikrinamas prokuroro kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo pagrįstumas ir užtikrintos kaltinamojo bei nukentėjusiojo teisės. Tęsiant tokį procesą pats kaltinamasis niekaip negalėtų pareikšti savo pozicijos dėl kaltinimo, įgyvendinti savo teisės gintis, dalyvauti tiriant bylos įrodymus. Tai reiškia, kad teisingas bylos faktinių aplinkybių nustatymas būtų apsunkintas arba visai neįmanomas (atskiroji nuomonė dėl Plenarinė sesijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011. Teismų praktika. 2012, Nr. 36). Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimas savaime tokio pobūdžio kliūčių nesukelia (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75. Teismų praktika. 2006, Nr. 25).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti:

1) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ta apimtimi, kuria draudžia tęsti procesą teisme, kai tęsti procesą prašo kaltinamasis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2) ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnyje įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės senaties instituto visuminis teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą.

2. Atidėti kasacinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.

Teisėjai                  Jonas Prapiestis

         Viktoras Aidukas

         Rima Ažubalytė

         Dalia Bajerčiūtė

         Olegas Fedosiukas

         Gintaras Goda

         Aurelijus Gutauskas

         Audronė Kartanienė

         Vytautas Masiokas

         Vytauto Piesliakas

         Alvydas Pikelis

         Aldona Rakauskienė

                 Vladislovas Ranonis     

                  Tomas Šeškauskas