Administracinė byla Nr. A-71-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01261-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-8), kuriame prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskr. VPK, atsakovas) viršininko sprendimą, išdėstytą 2013 m. liepos 10 d. rašte Nr. 40-S-13319 „Dėl prašymo išmokėti vidutinį darbo užmokestį“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); įpareigoti atsakovą į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. birželio 25 d.; priteisti iš atsakovo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. birželio 25 d. (imtinai) nepagrįstai ir neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 56 612,39 Lt; priteisti iš atsakovo dėl minėtu laikotarpiu laiku neišmokėto darbo užmokesčio susidariusius delspinigius – 13 780,40 Lt; priteisti iš atsakovo po 39,63 Lt delspinigių nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos.

Nurodė, kad jis yra vidaus tarnybos pareigūnas, užima Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio pareigas. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, atsakovui teigiant, kad jis yra nušalintas nuo pareigų. Kreipusis į Šiaulių apskr. VPK vadovą, kad už minėtąjį laikotarpį būtų išmokėtas darbo užmokestis ir laikotarpis įtrauktas į vidaus tarnybos stažą, atsakovas 2013 m. liepos 10 d. rašte Nr. 40-S-13319 „Dėl prašymo išmokėti vidutinį darbo užmokestį“ nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. birželio 25 d. nušalintas nuo pareigų nebuvo ir šiuo laikotarpiu pareigūno pareigų nevykdė, todėl prašymas nėra tenkinamas.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 9 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-0280-10 dėl jo laikino nušalinimo nuo Šiaulių apskr. VPK (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio pareigų 3 mėnesių laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo 2011 m. gegužės 10 d. Nušalinimas pagal teismo sprendimą turėjo baigtis 2011 m. rugpjūčio 10 d. Kadangi nuo 2010 m. pareiškėjas pripažintas neįgaliuoju, nuolatos kreipdavosi į Šiaulių apskr. VPK Personalo skyriaus darbuotojus, kaip bus įgyvendinamas siuntimas nustatyti, ar pareiškėjas toliau tinkamas dirbti vidaus tarnyboje. Oficialiai kreipėsi į įstaigos vadovą dėl siuntimo į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją tinkamumui tarnybai nustatyti (kreipėsi 2011 m. bei keletą kartų 2013 m.). Į visus paklausimus buvo pateikti atsakymai (Šiaulių apskr. VPK viršininko 2011 m. vasario 10 d. raštas Nr. 40-S-2512 „Dėl informacijos pateikimo“, 2013 m. balandžio 15 d. raštas Nr. 40-S-4516 „Dėl informacijos pateikimo“, 2013 m. gegužės 2 d. raštas Nr. 40-S-5265 „Dėl informacijos pateikimo“), kad yra nušalintas nuo tarnybos ir siuntimas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją tinkamumui tarnybai nustatyti bus išduotas tik grįžus į tarnybą.

Kreipęsis teisinės pagalbos į specialistus, 2013 m. gegužės 27 d. kreipėsi į viršininką tarnybiniu pranešimu, kad grįžta į tarnybą ir paprašė išduoti siuntimą į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją tinkamumui tarnybai nustatyti. Pareiškėjui nebuvo leista dirbti, teigiant, kad nėra aišku, ar jis nėra nušalintas (išdėstyta Šiaulių apskr. VPK viršininko 2013 m. gegužės 27 d. Nr. 40-S-8105 „Dėl tarnybinio pranešimo“). Siekdamas patikrinti faktą, ar nušalinimas egzistuoja, Šiaulių apskr. VPK kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kurio 2013 m. birželio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-320/2013 pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų 3 mėnesiams. Taigi, atsižvelgiant į visus minėtus Šiaulių apskr. VPK vadovo raštus, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d. atsakovas laikė pareiškėją nušalintu nuo pareigų ir dėl to jam nemokėjo darbo užmokesčio. Kadangi pagal Skundžiamą sprendimą nušalinimui nebuvo teisinio pagrindo, darbo užmokesčio nemokėjimas laikytinas neteisėtu ir jam turi būti priteistas už minėtą laikotarpį darbo užmokestis. Be to, į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą turi būti įskaitytas laikotarpis nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d. (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, VTS) 28 straipsnio redakcija nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. liepos 19 d.).

Teigė, jog šiuo atveju atsakovas ne tik, kad pasibaigus nušalinimo laikotarpiui, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d., negrąžino pareiškėjo į pareigas, tačiau ir toliau teigė (iki 2013 m. birželio 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo), kad jis yra nušalintas ir negali būti siunčiamas į Centrinę medicininę ekspertizės komisiją nustatymui, ar toliau tinkamas vidaus tarnybai. Dėl atsakovo klaidingo situacijos vertinimo, t. y. interpretavimo, kad buvo toliau nušalintas, pareiškėjas patyrė neigiamų finansinių pasekmių – nebuvo mokamas darbo užmokestis, į tarnybos laiką neįskaitytas laikotarpis nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d. Kadangi darbo užmokesčio nemokėjimas buvo grindžiamas tariamu nušalinimu, o nušalinimo buvimo faktas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d. nepasitvirtino, turi būti kompensuojama už neteisėtai neišmokėtą darbo užmokestį, priteisiant iš atsakovo 56 612,39 Lt darbo užmokesčio. Atitinkamai turi būti perskaičiuotas ir vidaus tarnybos stažas į jį įskaitant laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalimi – nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. (delspinigių skaičiavimo pradžios momentas) iki kreipimosi į teismą dienos susidarė ir turėtų būti priteista 13 780,40 Lt delspinigių nuo neišmokėtos 56 612,39 Lt sumos. Kadangi net ir vykstant teisminiam nagrinėjimui atsakovas pareiškėjo atžvilgiu nėra dar įvykdęs pareigos tinkamai su juo atsiskaityti, dėl to delspinigiai turėtų būti priteisiami ir nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos po 39,63 Lt už kiekvieną uždelstą dieną.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 70-74) ir atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 ir 7 dalimis, kurių normose nustatyta, jog darbo užmokestis, delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka, išmokami pareigūnui tik už nušalinimo laikotarpį, taip pat, jog į vidaus tarnybos stažą įskaičiuojamas tik laikotarpis, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, bei atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjas nušalintas nuo pareigų nebuvo ir šiuo laikotarpiu Šiaulių apskr. VPK jokių pareigų nevykdė (nedirbo), Šiaulių apskr. VPK nenustatė teisinių pagrindų, kuriais remiantis, būtų galimybė tenkinti pareiškėjo prašymą. Kaip buvo nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-320/2013, ir kaip teigia pats pareiškėjas, nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. jis nebuvo nušalintas nuo pareigų, Šiaulių apskr. VPK taip pat nebuvo priėmęs jokių teisės aktų dėl pareiškėjo nušalinimo minimu laikotarpiu.

Pareiškėjas kaltina Šiaulių apskr. VPK tuo, kad darbdavys jį suklaidino, jog jis yra nušalintas nuo pareigų nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d., kad darbdavys jo negrąžino į pareigas, pasibaigus jo nušalinimo laikotarpiui, sudarė kliūtis grįžti į tarnybą. Šiaulių apskr. VPK atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas pirmą kartą į darbdavį kreipėsi 2011 m. vasario 8 d. pranešimu nurodydamas, kad 2011 m. vasario 8 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Šiaulių pirmojo teritorinio skyriaus jam buvo nustatytas 55 procentų darbingumas. Šiaulių apskr. VPK 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. 40-S-2512 „Dėl informacijos pateikimo“ pranešė pareiškėjui, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi jis yra laikinai nušalintas nuo pareigų, ir, kad jam pradėjus vykdyti tarnybines pareigas, jis bus siunčiamas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją dėl tinkamumo statutinei tarnybai. Tuo metu, kai Šiaulių apskr. VPK pareiškėjui surašė minėtą raštą, pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų teisinis pagrindas buvo, t. y. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-0280-10, jis buvo nušalintas nuo pareigų nuo 2011 m. vasario 10 d. 3 mėnesių laikotarpiui. Vėliau, t. y. antrą kartą, pareiškėjas į Šiaulių apskr. VPK kreipėsi jau tik 2013 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus daugiau kaip 2 metams nuo paskutinio kreipimosi į darbdavį arba praėjus 1 metams ir 8 mėnesiams nuo nušalinimo nuo pareigų laikotarpio pabaigos. Šiaulių apskr. VPK neturi jokių duomenų, kad pasibaigus pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiui, pareiškėjas būtų ėmęsis kokios nors iniciatyvos grįžti į vidaus tarnybą ar gauti kitas socialines garantijas per darbdavį iki 2013 m. balandžio 4 d., todėl nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad dėl jo suklaidinimo dėl jo teisinės padėties yra kaltas darbdavys.

Šiaulių apskr. VPK neturi duomenų, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. nesikreipė į darbdavį dėl grįžimo į vidaus tarnybą atsižvelgiant į jam nustatytą darbingumo lygį. Kaip jau minėta, Šiaulių apskr. VPK viršininkas nebuvo išleidęs jokių teisės aktų dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų, K. J. buvo nušalintas nuo pareigų VTS 28 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojo iki 2013-07-19) nustatyta baudžiamojo proceso tvarka, ir kaip tik šis teisinis pagrindas buvo netekęs galios, pareiškėjas privalėjo kreiptis į darbdavį dėl galimybės tęsti vidaus tarnybą atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.

Šiaulių apskr. VPK, nebūdamas baudžiamojo proceso, pradėto dėl K. J. veiksmų teisinio įvertinimo, šalimi negalėjo betarpiškai dalyvauti šiame baudžiamajame procese ir gauti procesinius dokumentus, todėl pareiškėjui neinant į darbą, taip pat vadovaujantis Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. neįsiteisėjusiame nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012, nustatytomis aplinkybėmis dėl K. J. išduoto policijos pareigūno pažymėjimo paėmimo, laikė, kad naujaisiais teisiniais pagrindais nušalinimo nuo pareigų terminas yra tęsiamas. Tik gavus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-320/2013, Šiaulių apskr. VPK tapo žinoma, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo pareigų. Šiaulių apskr. VPK kilus įtarimų, kad K. J. galimai nėra nušalintas nuo pareigų, nedelsiant tą pačią dieną, t. y. 2013 m. gegužės 27 d., elektroninėmis ryšio priemonėmis kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl informacijos pateikimo apie K. J. teisinę padėtį, susijusią su jo nušalinimu nuo pareigų. Šiaulių apskr. VPK 2013 m. gegužės 27 d. rašte Nr. 40-S-8150, adresuotame Lietuvos apeliaciniam teismui, nurodė, jog neturi duomenų, kad K. J. nebėra nušalintas nuo pareigų ir galėtų tęsti tarnybą. Taip pat minėtame rašte nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. neįsiteisėjusiame nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012, yra nurodyta, kad pareiškėjui išduotas tarnybinis pažymėjimas, nuosprendžiui įsiteisėjus, turi būti perduotas Šiaulių apskr. VPK. Ta aplinkybė, kad tarnybinis pažymėjimas nebuvo grąžintas K. J., leido daryti išvadą, kad K. J. tebėra nušalintas nuo pareigų iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Lietuvos apeliaciniame teisme (Policijos veiklos įstatymo 17 str. 2 d.).

Šiaulių apskr. VPK nuomone, pareiškėjas neturi jokio teisinio bei faktinio pagrindo reikalauti išmokėti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d., nes, kaip patvirtino ir pagrindė dokumentais pats pareiškėjas, jis jau 2011 m. vasario 8 d., t. y. iki ginčijamo laikotarpio, kompetentingos institucijos buvo pripažintas tik iš dalies darbingu (55 procentų darbingumas), taigi, pareiškėjui šiuo atveju galėjo būti išduotas tik siuntimas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją dėl jo tinkamumo vidaus tarnybai. Iki pareiškėjo sveikatos patikrinimo kompetentingoje institucijoje jam nebūtų leista vykdyti policijos pareigūno pareigų, be to, kaip pažymėjo ir pats pareiškėjas, jis tų pareigų vykdyti būtų negalėjęs, todėl ir darbo užmokestis jam nebūtų mokamas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 127–135) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Šiaulių apskr. VPK 2013 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 40-S-13319 „Dėl prašymo išmokėti vidutinį darbo užmokestį“, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 41 179,13 Lt nesumokėto darbo užmokesčio ir 13 324,09 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., priteisė pareiškėjui po 28,83 Lt delspinigių už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, įpareigojo atsakovą į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. birželio 25 d.

Teismas nustatė, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2010 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi pareiškėjas 3 (trims) mėnesiams buvo nušalintas nuo Šiaulių apskr. VPK (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio pareigų. Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų 2010 m. lapkričio 9 d., 2011 m. vasario 4 d., 2011 m. gegužės 9 d. nutartimis ši procesinė prievartos priemonė pareiškėjui dar tris kartus buvo pratęsta po 3 (tris) mėnesius, paskutinį kartą terminą skaičiuojant nuo 2011 m. gegužės 10 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartyje (b. l. 23) nustatė, kad duomenų, jog procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų K. J. būtų toliau tęsiama ar iš naujo paskirta ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, byloje nėra. Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo daryti išvadą, kad laikinas nušalinimas K. J. tęsėsi iki Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutarties priėmimo, kadangi paskutinį kartą jis buvo pratęstas trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2011 m. gegužės 10 d. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pareiškėjui paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. buvo nebegaliojanti. Taigi, pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis buvo nušalintas nuo Šiaulių apskr. VPK (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio pareigų. Ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. nebuvo nušalintas nuo pareigų, šioje byloje nėra. Tačiau visą laiką, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d., atsakovas pripažįsta manęs, kad pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų.

Teismas rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. X-1127 redakcija) 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, jog nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų Statuto 28 straipsnio 3 dalies pagrindu (t. y. Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas), todėl užmokesčio mokėjimas jam buvo sustabdytas. Teismas taip pat pažymėjo, kad toks darbo užmokesčio mokėjimo sustabdymas nereiškia, kad pareiškėjas (nušalintas nuo pareigų pareigūnas) apskritai neteko teisės į darbo užmokestį už periodą, kai jis buvo nušalintas nuo pareigų. Šios teisės praradimas ar jos sugrąžinimas spręstinas, taikant Statuto 28 straipsnio 6 dalį, t. y. sprendžiant jo nušalinimo nuo pareigų pagrįstumo klausimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Statute įtvirtinta kompensavimo tvarka yra garantija pareigūnui, paaiškėjus, kad buvo nepagrįstai nušalintas nuo pareigų, atgauti tas socialines garantijas, kurių nebūtų netekęs, jei tokio nušalinimo nebūtų buvę.

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pareiškėjas pats kaltas, jog nesiėmė iniciatyvos grįžti į vidaus tarnybą pasibaigus nušalinimo terminui, kadangi BPK 157 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti ir yra imperatyvi. Tai reiškia, jog darbdavys, pasibaigus nušalinimo terminui, privalo imtis atitinkamų veiksmų (kreiptis dėl informacijos apie tolesnį nušalinimo pratęsimą, priimti atitinkamą administracinį aktą dėl pareigūno grįžimo į vidaus tarnybą ir pan.). Tačiau šiuo atveju atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo, t. y. neatliko savo, kaip darbdavio, pareigos, todėl konstatuota, kad visą laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d., kai teisinio pagrindo nušalinti pareiškėją nuo pareigų nebuvo, atsakovas buvo nepagrįstai nušalinęs pareiškėją nuo pareigų. Aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-320/2013, vėl buvo nušalintas nuo pareigų, negali būti panaudota prieš pareiškėją ta prasme, jog nėra pripažinta, kad pareiškėjas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, bei negali būti laikoma pakankamu pagrindu daryti išvadą apie nušalinimo nuo pareigų pagrįstumą ginčo laikotarpiu.

Taip pat nepagrįstas atsakovo argumentas, kad kadangi pareiškėjas jau nuo 2011 m. vasario 8 d. pripažintas tik iš dalies darbingas (55 procentų darbingumas), jam nuo šios datos galėjo būti išduotas tik siuntimas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją dėl jo tinkamumo vidaus tarnybai, dėl ko jis nebūtų galėjęs vykdyti policijos pareigūno pareigų ir darbo užmokestis nebūtų mokamas. Teismas pažymėjo, kad teismas, priimdamas sprendimą, remiasi teisės aktų analize, surinktais rašytiniais, faktiniais įrodymais, šalių paaiškinimais. Įrodymu ar argumentu priimant sprendimą byloje negali būti prielaida, pamąstymas, kad esant vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, buvusi situacija galbūt galėjo būti kitokia.

Taigi, teismas konstatavo, kad aptariamas pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų Statuto 28 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu laikytinas nepagrįstu. Todėl Šiaulių apskr. VPK 2013 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. 40-S-13319 „Dėl prašymo išmokėti vidutinį darbo užmokestį“ panaikintas, pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis, delspinigiai už tą laiką, per kurį jis negavo darbo pajamų, neįskaitant laiko, kai jis buvo nedarbingas. Taip pat konstatavus, kad pareiškėjo nušalinimas nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 25 d. buvo nepagrįstas, laikotarpis, kurį savo skundo reikalavime nurodė pareiškėjas – nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. birželio 25 d. – vadovaujantis Statuto 28 straipsnio 7 dalimi, įskaitytas į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio sumos, teismas pažymėjo, kad ji apskaičiuotina už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. (kaip to prašo pats pareiškėjas) iki 2013 m. birželio 25 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi nušalintas nuo pareigų nuo 2013 m. birželio 26 d.). Atsakovo išduotoje 2013 m. liepos 29 d. pažymoje Nr. 40-3-PAZ1-414 „Dėl neišmokėto darbo užmokesčio“ (b. l. 12) nurodyta, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. birželio 26 d. neišmokėta 56 612,39 Lt. Tačiau atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2013 m. birželio 28 d. pažymą Nr. (9.1)PN28-60 „Apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus“ (b. l. 107-109), į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui iš atsakovo priteista 41 179,13 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kaip ir Statutas, neaptaria pavėluoto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo, todėl, sistemiškai aiškinant aptartą teisinį reglamentavimą, taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios ginčo teisinius santykius, t. y. 207 straipsnio 1 dalis, taip pat ir Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143 „Dėl policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašas) 10 punktas, 1996 m. vasario 20 d. priimto Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatos, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ patvirtintas nuo 2009 m. vasario 1 d. indeksuotas delspinigių dydis – 0,07 procentai, ir pareiškėjui priteisė iš atsakovo nuo 2011 rugsėjo 18 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2013 m. rugpjūčio 9 d.) 9 201,40 Lt, o nuo kreipimosi į teismą dienos iki šio sprendimo priėmimo dienos (143 dienos, po 28,83 Lt už dieną) 4 122,69 Lt, iš viso – 13 324,09 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. Taip pat pareiškėjui priteista po 28,83 Lt delspinigių už kiekvieną dieną nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos.

III.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142-146), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenagrinėjo Šiaulių apskr. VPK argumentų dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo aplinkybių bei šiam administraciniam ginčui spręsti taikytų normų, ir tai turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui.
2. Teismas savo sprendimą grindė vien pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytais bei skunde nurodytais argumentais, tačiau atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo aplinkybių bei teisinių pagrindų visiškai netyrė ir dėl jų nepasisakė. Šiaulių apskr. VPK atsiliepime į skundą nurodė, kad neišleido jokių teisės aktų dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų, iki 2011 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi VTS 28 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojo iki 2013 m. liepos 19 d.) nustatyta baudžiamojo proceso tvarka, ginčijamu laikotarpiu (nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d.) pareiškėjas apskritai nebuvo nušalintas nuo pareigų, ir dėl to negalėjo būti taikomos VTS 28 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytos normos, taip pat kad K. J. nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. Šiaulių apskr. VPK nedirbo jokiose pareigose. Todėl atsakovas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindų mokėti jam darbo užmokestį už ginčijamą laikotarpį.
3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo veikos ginčijamu laikotarpiu, t. y. kad K. J. į Šiaulių apskr. VPK kreipėsi 2013 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus daugiau kaip 2 metams nuo paskutinio kreipimosi į darbdavį (2011 m. vasario 8 d.), arba praėjus 1 metams ir 8 mėnesiams nuo nušalinimo nuo pareigų laikotarpio pabaigos, kad Šiaulių apskr. VPK neturėjo jokių duomenų, jog pasibaigus pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiui, pareiškėjas imtųsi kokios nors iniciatyvos dėl grįžimo į vidaus tarnybą ar kitų socialinių garantijų gavimo per darbdavį iki 2013 m. balandžio 4 d., kad Šiaulių apskr. VPK, nebūdamas baudžiamojo proceso, pradėto dėl K. J. veiksmų teisinio įvertinimo, šalimi, negalėjo betarpiškai dalyvauti baudžiamajame procese ir gauti procesinius dokumentus dėl pareiškėjo nušalinimo, kad K. J., kaip statutinis valstybės tarnautojas ir betarpiškas baudžiamojo proceso dalyvis, galėjo tinkamai realizuoti savo teises ir pareigas, o žinių trūkumams kompensuoti turėjo galimybę naudotis advokato pagalba. Šiaulių apskr. VPK nuomone, atsižvelgiant į pasirinktą pareiškėjo elgesio modelį: dirbo kitame darbe, nesirūpino savo teisine padėtimi baudžiamojoje byloje, pradėtoje dėl jo veiksmų teisinio įvertinimo, nesikreipė ilgą laiko tarpą į atsakovą dėl grąžinimo į vidaus tarnybą, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjas savo tokiu elgesiu netinkamai pasirūpino savo teisėmis, ir dėl kilusių pasekmių – darbo užmokesčio negavimo, yra atsakingas pats.
4. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima pareiškėjo pateiktą poziciją ir atmeta atsakovo poziciją. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nurodymas ir atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.
5. Teismas taip pat rėmėsi teismo nustatytomis, tačiau tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, ir tai turėjo esminės įtakos šiam teismo sprendimui. Teismas nurodė, kad atsakovas nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d., kai teisinio pagrindo nušalinti pareiškėją nuo pareigų nebuvo, buvo nušalinęs pareiškėją nuo pareigų, ir šis nušalinimas VTS 28 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu laikytinas nepagrįstu. Šiaulių apskr. VPK ne vieną kartą savo atsiliepime į pareiškėjo skundą buvo nurodęs, kad Šiaulių apskr. VPK nušalinimo instituto (VTS 28 str. 2 d.) netaikė, kad Šiaulių apskr. VPK viršininkas neišleido jokių teisės aktų dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų, kad K. J. buvo nušalintas nuo pareigų tik VTS 28 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojo iki 2013 m. liepos 19 d.) nustatyta baudžiamojo proceso tvarka.
6. Vadovaujantis VTS 28 straipsnio 4 dalies norma bei atsižvelgiant į 2010 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartį, 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo priimtas Šiaulių apskr. VPK viršininko įsakymas Nr. 40-TE-351 „Dėl darbo užmokesčio nemokėjimo viršilai K. J.“. Šiuo teisės aktu pareiškėjui nebuvo suteikta ar atimta daugiau ar mažiau teisių, nei šių teisių buvo sukurta ar atimta minėta teismo nutartimi ir VTS 28 straipsnio 4 dalies norma. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad administracinio sprendimo paminėtu klausimu nepriėmimas (ar priėmimas) nesukuria pareiškėjui subjektinės teisės į reikalaujamas priteisti pinigų sumas, todėl šios bylos baigčiai ši aplinkybė neturi esminės reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-35/2008). Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas pareiškėją buvo nušalinęs nuo pareigų.
7. Pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju vis dėlto pripažindamas, kad nušalinimas VTS 28 straipsnio 3 dalies normos prasme buvo, turėjo taikyti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę. „Įvertinusi teisines ir faktines bylos aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių (ar Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punkto), bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-64/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 17, 2009, p. 275-289; taip pat šiuo aspektu žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3133/2011)“.
8. Nepagrįsta teismo išvada, kad darbdavys, pasibaigus nušalinimo terminui, privalėjo imtis atitinkamų veiksmų (kreiptis dėl informacijos apie tolesnį nušalinimo pratęsimą, priimti atitinkamą administracinį aktą dėl pareigūno grįžimo į vidaus tarnybą ir pan.), tačiau neveikė taip, kaip privalėjo, t. y. neatliko savo, kaip darbdavio, pareigos ir nepagrįstai buvo nušalinęs pareiškėją nuo pareigų. Tačiau Šiaulių apskr. VPK viršininkas nebuvo išleidęs jokių teisės aktų dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų, pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų VTS 28 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojo iki 2013 m. liepos 19 d.) nustatyta baudžiamojo proceso tvarka, ir kaip tik šis teisinis pagrindas buvo netekęs galios, pareiškėjas privalėjo kreiptis į darbdavį dėl galimybės tęsti vidaus tarnybą atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Šiaulių apskr. VPK nebūdamas baudžiamojo proceso šalimi, negalėjo betarpiškai dalyvauti šiame baudžiamajame procese ir gauti procesinius dokumentus, todėl pareiškėjui neinat į darbą, taip pat vadovaujantis Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. neįsiteisėjusiame nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-354/2012, nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjui išduoto policijos pareigūno pažymėjimo paėmimo, laikė, kad naujaisiais teisiniais pagrindais nušalinimo nuo pareigų terminas yra tęsiamas. Tik gavus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-320/2013, Šiaulių apskr. VPK tapo žinoma, jog nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo pareigų. Atsakovo nuomone, tuo atveju, jei sprendimas dėl pareigūno nušalinimo nuo pareigų priimamas BPK nustatyta tvarka, pareigą imtis tam tikrų veiksmų turi ir nušalintas pareigūnas bei institucija, kuri kompetentinga spręsti nušalinimo nuo pareigų klausimą. Kitu atveju nėra aišku, kaip darbdavys, neturintis procesinių galimybių dalyvauti baudžiamajame procese ir negaunantis procesinių dokumentų, per įstatymo nustatytus terminus, nepažeisdamas teisės aktų nuostatų, turi užtikrinti savalaikį atitinkamų veiksmų atlikimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nutartis dėl pareigūno nušalinimo ar kiti procesiniai dokumentai persiunčiami suinteresuotoms institucijoms per 3 darbo dienas. Taip pat pažymėtina, kad pareigūnas, kuriam keliami aukštesni atitinkamos situacijos teisinio įvertinimo reikalavimai, pasibaigus jo nušalinimo nuo pareigų laikui, privalo kitą darbo dieną ateiti į darbą ir tęsti vidaus tarnybą, tačiau, kaip yra nustatyta šioje byloje, pareiškėjas savo pareigos neįvykdė.
9. Šiaulių apskr. VPK savo pareigos vykdyti teismo nutartį, priimtą BPK 157 straipsnio 1 dalies teisiniu pagrindu, ir neginčijo, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu pažymėjo, kad visos teismų nutartys buvo visiškai įvykdytos, t. y. Šiaulių apskr. VPK nušalintam pareigūnui neleido vykdyti savo pareigų ir nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nemokėjo jam darbo užmokesčio. BPK 157 straipsnis nenumato nušalinto nuo pareigų pareigūno grąžinimo tvarkos, taip pat nenumato darbdavio privalomų veiksmų, pasibaigus pareigūno nušalinimo laikotarpiui, todėl, Šiaulių apskr. VPK nuomone, nepagrįsta teismo išvada, kad darbdavys neįvykdė savo pareigos BPK 157 straipsnio 1 dalies normos prasme.
10. Pirmosios instancijos teismas absoliučiai nevertino byloje nustatytų ir svarbių faktinių aplinkybių dėl 2011 m. vasario 8 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Šiaulių pirmojo teritorinio skyriaus pareiškėjui nustatyto 55 procentų darbingumo bei darbo santykių su kitais darbdaviais ginčijamu laikotarpiu, kurios tiesiogiai lemia pareiškėjo subjektinių teisių apimtį į reikalaujamas priteisti pinigų sumas. Teismas nemotyvavo, kodėl atsakovo argumentai dėl pareiškėjo teisių į reikalaujamas priteisti sumas negalimumą, atsižvelgus į pareiškėjui 2011 m. vasario 8 d. nustatytą nedarbingumo lygį, yra nepagrįsti. Šiaulių apskr. VPK nuomone, teismas pareiškėjo sveikatos būklės nustatymą (55 procentų darbingumą) turėjo įvertinti, kaip įvykusį de facto ir duoti jam teisinį įvertinimą pareiškėjo reikalavimų aspektu, tačiau to nepadarė, ir tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio nuostatas dėl visų bylos aplinkybių visapusiško įvertinimo ir ištyrimo. Taip pat teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 160-162) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas niekada neįrodinėjo aplinkybės, kad jis buvo nušalintas nuo pareigų kokiu nors darbdavio administraciniu aktu. Pareiškėjas mano, kad būtent dėl to, jog Šiaulių apskr. VPK nepriėmė lokalinio akto dėl nušalinimo nuo pareigų, ir susidarė konkreti situacija, kai aišku, kada pareiškėjui reikia grįžti į darbą.
2. Bylos nagrinėjimo metu pats atsakovas nurodė, kad jis turėjo pagrindą manyti, jog pareiškėjas šiuo ginčo laikotarpiu (nuo 2011 m. rugpjūčio 10 iki 2013 m. birželio 26 d.) yra nušalintas, nes pagal BPK 157 straipsnio 1 dalį darbdavys yra įpareigotas vykdyti nutartis dėl nušalinimo nuo pareigų. Teismas, nagrinėdamas šią situaciją, pagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad pareiškėjas pats turėjo būti aktyvus, rūpestingas ir domėtis savo grįžimu į tarnybą, pasibaigus nušalinimo terminui. Kadangi pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ne atsakovo, o ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis, pagal BPK 157 straipsnio 1 dalį darbdavys yra įpareigotas vykdyti šias nutartis. Atsižvelgiant į tai, kad nutartys nušalinti pareiškėją nuo pareigų buvo apibrėžtos konkrečiu terminu – trimis mėnesiais, darbdavys, kaip įpareigotas subjektas vykdyti nutartį, buvo atsakingas pasibaigus nušalinimo terminui imtis iniciatyvos grąžinant pareiškėją į tarnybą. Jei pareiškėjas pats turėjo imtis veiksmų dėl grįžimo į tarnybą, lieka neaišku, kokia atsakomybė tenka darbdaviui, kai darbuotojas, anot darbdavio, nesant nušalinimo, neina į darbą, nevykdo savo pareigų. Tokiu atveju turėtų būti pravaikšta, atleidimas iš darbo ar dar koks nors darbdavio įrašas darbo grafikuose, tačiau šiuo atveju darbdavys visą ginčo laikotarpį manė, kad pareiškėjas yra nušalintas ir pats nesidomėjo susiklosčiusia situacija, nors pagal BPK 157 straipsnio 1 dalį tai yra darbdavio pareiga.
3. Pagal BPK 157 straipsnio 2 dalį laikinas nušalinimas yra terminuotas, t. y. negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai. Nutartyje dėl laikino pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų buvo nurodytas terminas, kuriam jis yra nušalinamas nuo pareigų. Todėl atsakovas žinojo, kada baigiasi laikino nušalinimo nuo pareigų terminas ir tai pripažįsta.
4. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad Šiaulių apskr. VPK, nebūdamas šalimi baudžiamajame procese, negalėjo jame betarpiškai dalyvauti ir gauti procesinius dokumentus, todėl laikė, kad nušalinimas yra tęsiamas. Šiuo atveju pats atsakovas pripažįsta, kad jis nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. neturėjo jokio dokumento, įrodančio pareiškėjo tolesnį nušalinimą nuo pareigų, ir jis tik laikė, kad nušalinimas tęsiamas. Be to, nėra teisingas argumentas, kad atsakovas negalėjo gauti procesinių dokumentų, nes būtent teismo nutartys dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų yra adresuojamos tiesiogiai darbdaviui, jam vykdyti yra privalomos, taip pat yra terminuotos, kas reiškia, pasibaigus nušalinimo terminui, nurodytam nutartyje, ir nesant naujos teismo nutarties, nušalinimo instituto vykdyti nebėra pagrindo. Šiuo atveju atsakovas pats sau prieštarauja, nurodydamas, kad negalėjo gauti visų procesinių dokumentų, tačiau tuo pat metu pats nurodo, kad teismo nutartis dėl pareigūno nušalinimo ar kiti procesiniai dokumentai persiunčiami suinteresuotoms institucijoms per tris darbo dienas (BPK 157 str. 1 d.). Tuo atveju, jei tokios nutarties atsakovas negavo, jis turėjo vadovautis ankstesne nutartimi, kurioje buvo nurodytas nušalinimo terminas ir šiam terminui pasibaigus, grąžinti pareiškėją į darbą.
5. Nutarties dėl nušalinimo nuo pareigų vykdymas apima ne tik nušalinimą, t. y. uždraudimą dirbti tam tikrą darbą bei darbo užmokesčio nemokėjimą, bet ir pasibaigus nušalinimo terminui, grąžinimą į tarnybą. Šios pareigos Šiaulių apskr. VPK nevykdė, t. y. nutartį vykdė tik iš dalies, taikydamas tik nušalinimo nuo pareigų institutą. Atsakovas pats nurodo, kad jis, kaip darbdavys, yra kompetentinga institucija spręsti nušalinimo klausimą, tačiau nėra aiški pozicija, kodėl, atsakovo nuomone, jis privalo vykdyti tik dalį nutarties – tik nušalinti pareigūną. Todėl atsakovo argumentas, kad visos teismo nutartys dėl pareiškėjo nušalinimo yra visiškai įvykdytos, yra nepagrįstas ir atmestinas.
6. Atmestinas ir atsakovo argumentas, kad teismas, spręsdamas pareiškėjo teisę į darbo užmokestį, turėjo taikyti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, bei spręsti dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kadangi pareiškėjas neginčijo bei neprašė darbo užmokesčio ar laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą už tuos laikotarpius, kuomet jis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis buvo nušalintas nuo pareigų. Ginčijamas tik laikotarpis nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d., kuomet nebuvo nei teismo nutarties, nei darbdavio sprendimo nušalinti pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-64/2009 šiuo atveju negalima remtis, kadangi skiriasi tiek faktinės, tiek teisinės bylų aplinkybės.
7. Atmestinas ir atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Šiaulių pirmojo teritorinio skyriaus pareiškėjui nustatyto 55 procentų darbingumo bei darbo santykių su kitais darbdaviais ginčijami laikotarpiu, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai pasisakė dėl atsakovo argumento, kad pareiškėjui nustačius darbingumo lygį, jis nebūtų galėjęs vykdyti policijos pareigūno pareigų. Taip pat teismas sprendime pasisakė ir dėl pareiškėjo darbo kitose vietose – sprendime nurodyta, kad pareiškėjui nebuvo taikomi Statuto 24 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai (dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ir t. t.). Taigi, teismas išnagrinėjo ir pasisakė tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl atsakovo argumentų. Tai, jog teismas nesutiko su atsakovo argumentais bei juos atmetė, nereiškia, kad jų netyrė ir nenagrinėjo. Priešingai, nei nurodo atsakovas, atsakovo pateiktus argumentus ir motyvus teismas atitinkamai įvertino ir sprendime pasisakė, kodėl juos atmeta. Apeliaciniame skunde atsakovas nepateikė argumentų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas. Teismas tinkamai ir visiškai motyvavo savo išvadas, nurodė teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis padarė atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Bylos ginčo dalykas yra dėl pareiškėjo teisės gauti darbo užmokestį, neišmokėtą dėl jo nušalinimo nuo pareigų baudžiamajame procese.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti darbo užmokestį grindžia Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio nuostatomis. Šiuo straipsniu, galiojusiu keliamo ginčo laikotarpiu (iki 2013 m. liepos 20 d.), buvo nustatyta pareigūnų nušalinimo nuo pareigų tvarka ir pasekmės.

Nagrinėjamam ginčui aktualioje teismų praktikoje, suformuotoje panašiose bylose, yra nustatyta, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalys yra taikomos tik tuo atveju, kai pareigūnas nuo pareigų nušalinamas atliekant tarnybinį patikrinimą, t. y. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 2 dalies pagrindu, esant į pareigas pareigūną priėmusio (ar jo įgalioto) asmens įsakymui ir jo iniciatyvai. Baudžiamojo proceso kodekso tvarka nušalinto vidaus tarnybos pareigūno tarnybos apmokėjimo santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad jei pareigūnas nušalinamas nuo pareigų, taip pat tais atvejais, kai nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas ir jam netaikomi šio Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-64/2009).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu, kuris taikytinas nagrinėjamoje byloje, nušalinimo nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais atveju, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse, įtvirtintos garantijos netaikytinos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3133/2011).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pareiškėjui paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. buvo nebegaliojanti. Todėl realiai pareiškėjas minėtu laikotarpiu nebuvo nušalintas nuo pareigų, nors vyko teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Tokiu būdu, pareiškėjo nurodoma žala kildinama iš baudžiamojo proceso teisinių santykių, ir kadangi procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių, bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3133/2011).

Tai, kad nušalinimas nuo pareigų baudžiamoje byloje laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. birželio 26 d. negaliojo, nekeičia šio ginčo prigimties ir jo kvalifikavimo. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, 2009 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-64/2009 analizuodama Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalies nuostatas (įstatymo redakcija 2006 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1538), padarė išvadą, jog pareigūnui darbo užmokestis ir delspinigiai už nušalinimo laikotarpį šios nuostatos pagrindu be kita ko turi būti mokami kai tarnybinio patikrinimo metu nustatoma: 1) kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, arba (ir); 2) kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, t. y. šių aplinkybių nebuvimas turi būti konstatuotas pareigūno atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo metu.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas ir šis nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Tai paneigia Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalyje (2007 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. X-1127 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 29 d.) numatytą teisę gauti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, kadangi pareiškėjas yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimai šioje byloje yra nepagrįsti ir netenkintini.

Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo skundą, neteisingai šiam ginčui pritaikė ir aiškino materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys