Baudžiamoji byla Nr. 2K-621/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.10;
1.2.17.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Albino
Sirvydžio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant
Dianai Šataitytei,
dalyvaujant
prokurorui Dariui Karčinskui,
nuteistajai
I. J.,
gynėjui
advokatui Giedriui Ulinskui,
nukentėjusiajam
R. J.,
nukentėjusiojo
atstovui advokatui Artūrui Baužai,
teismo posėdyje kasacine žodinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. J. kasacinį
skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nuosprendžio
ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
birželio 14 d. nutarties.
Kauno miesto
apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nuosprendžiu I. J. nuteista pagal BK 206 straipsnio
2 dalį šešiasdešimčiai parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi,
ši bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2009
m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta
bausmė I. J. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui, bausmę
atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta pagal Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 15 d.
nuosprendį atlikta bausmė. I. J. pagal
BK 300 straipsnio 3 dalį išteisinta neįrodžius, kad
ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto
pagrindu). I. J. pagal BK 207 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes
nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. R. J. civilinis ieškinys
paliktas nenagrinėtas.
Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 14
d. nutartimi nukentėjusiojo R. J. apeliacinį skundą atmetė.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko
pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti,
nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro,
prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
n u s t
a t ė :
I. J. pagal BK 206 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji 2007 m. rugsėjo 26 d., (tikslesnio laiko
nenustatyta), Kaune, (duomenys neskelbtini), AB „(duomenys
neskelbtini)“ patalpose, sudariusi savo ir sutuoktinio R. J. vardu tikslinę
vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą
kredito gavėjo šeimos poreikiams tenkinti, gavo didesnę nei 150 MGL dydžio
– 57 000 Lt paskolą; pažeisdama 2007 m. rugsėjo 26 d. vartojimo kredito
sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 10 skyriaus 10.1 punkto
reikalavimus, paskolą panaudojo ne pagal paskirtį – paskolos gavimo dieną visą
gautą paskolą pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys
neskelbtini) jos padarytai žalai darbovietei UAB „(duomenys neskelbtini)“
iš dalies padengti. Negrąžindama kreditoriui paskolos, I. J. padarė didelės 54 276,39 Lt turtinės žalos AB „(duomenys
neskelbtini)“.
I. J. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo kaltinama tuo, kad
2007 m. rugsėjo 26 d. (tikslesnio laiko nenustatyta), Kaune, (duomenys
neskelbtini), AB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, sudarydama savo
ir sutuoktinio R. J. vardu vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys
neskelbtini), bendrai veikdama su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu,
šiam pasirašius už R. J. ant vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys
neskelbtini) ir jos priedo Nr. (duomenys neskelbtini) (kredito grąžinimo
ir palūkanų mokėjimo grafikas), pagamino netikrą dokumentą, vartojimo kredito
sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedą Nr. (duomenys
neskelbtini) (kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikas), pagal
kuriuos jai buvo suteikta 57 000 Lt paskola, kurios ji negrąžino,
padarydama didelės 54 276,39 Lt turtinės žalos AB „(duomenys neskelbtini)“.
Pagal šį kaltinimą I. J. išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant
nusikalstamą veiką.
I. J. pagal BK 207 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo,
kad 2007 m. rugsėjo 26 d. (tikslesnio laiko nenustatyta), Kaune, (duomenys
neskelbtini), AB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, neturėdama
sutuoktinio R. J. sutikimo, sudarydama savo ir jo vardu vartojimo kredito
sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), bendrai veikdama su
ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, šiam pasirašius už R. J.
ant vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priedo
Nr. (duomenys neskelbtini) (kredito gražinimo ir palūkanų
mokėjimo grafikas), apgaule gavo 57 000 Lt paskolą, padarydama didelės 54 276,39
Lt turtinės žalos AB „(duomenys neskelbtini)“. Pagal šį kaltinimą I. J. išteisinta,
nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. J. prašo Kauno
miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį
pakeisti, Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį panaikinti,
pripažinti I. J. kalta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį
ir jo civilinį ieškinį tenkinti.
Kasatoriaus teigimu, I. J. kaltė padarius jai
inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 3 dalyje ir
207 straipsnio 1 dalyje, įrodyta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir
apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados dėl šių
nusikalstamų veikų neatitinka bylos aplinkybių, teismai padarė BPK 20
straipsnio nuostatų, susijusių su įrodymu surinkimu, patikimumu bei vertinimu,
pažeidimus, kurie turėtų būti pripažinti esminiais, sukliudžiusiais teismui
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369
straipsnio 1 dalies 2 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas,
išteisindamas I. J. pagal minėtus kaltinimus, rėmėsi: specialisto išvada, jog R.
J. vardu atliktus parašus pasirašė, tikėtina, ne R. J., o kitas asmuo; I. J.
parodymais, kad kreditas jai galėjo būti suteiktas ir R. J. nepasirašius
kredito sutarties bei jos priedų, todėl kaltinamoji netgi neturėjo motyvo
klastoti R. J. parašo; liudytojos A. P. parodymais, kad kreditas I. J.
galėjo būti suteiktas ir R. J. nepasirašius kredito sutarties. Kasatoriaus
parodymai įvertinti kritiškai, nes jis, žinodamas apie jo parašų suklastojimą, ilgai nesikreipė
į policijos pareigūnus, žinojo ir apie vartojimo kredito paėmimą ir tam
buvo davęs I. J. žodinį sutikimą. Šios teismo padarytos išvados yra klaidingos,
teismas akivaizdžiai neteisingai vertino įrodymus, taip iš esmės pažeisdamas
BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatorius nurodo, kad I. J., 2009 m. rugpjūčio 14 d.
apklausta kaip įtariamoji parodė, „kad 2007 m. rugsėjo mėn. jai reikėjo
grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“
56 000 Lt, ir rugsėjo mėnesį ji elektroniniu paštu kreipėsi į AB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkę, nurodydama,
kad jai buičiai reikia paskolos, domėjosi, kokia galima didžiausia
paskola, sutarė dėl 57 000 Lt. Nuvykusi pas vadybininkę pateikė tik savo asmens
dokumentus, sudarė sutartį, už R. J. nepasirašinėjo, su vadybininke sutarė, kad
ji perduos sutuoktiniui R. J., jog šis ateitų pasirašyti sutarties jam
patogiu laiku. Sutuoktinio R. J. apie sudarytą sutartį neinformavo; gavusi
pinigus, juos pervedė į UAB „(duomenys
neskelbtini)“ sąskaitą. Apie sudarytą sutartį R. J. pasakė tik 2008 m.
vasarą, kai paštu gavo teismo dokumentus. Tuomet R. J. sužinojo, kad ant
sutarties suklastoti jo parašai. R. J. užblokavus sąskaitą, jis žadėjo
vykti į banką išsiaiškinti, o po kurio laiko pasakė, kad kreipsis į policiją.“
(T. l, b. 1. 130, 131). Kitose apklausose I. J. jau pakeitė savo parodymus
ir parodė, kad paskolos sutartį sudarė su R. J. pritarimu, buičiai pagerinti.
Pasirašant sutartį ji pateikė tik savo asmens dokumentus, nes vadybininkė
minėjo, kad turi visus R. J. duomenis, jo asmens dokumentų nepateikė. Su
vadybininke buvo sutarusi, kad ji paskambins R. J. dėl sutarties pasirašymo jam
patogiu laiku. Dalį pinigų pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, kitą dalį – panaudojo
buičiai. Jis mano, kad vadybininkė pamiršo išsikviesti R. J. pasirašyti, o po
to, kai sužinojo, kad sutartis probleminė, galėjo pati vadybininkė pasirašyti
už R. J. Ji suprato, kad galėjo gauti asmeninę paskolą (be sutuoktinio
laidavimo), tačiau ši paskola būtų buvusi žymiai mažesnė.
Anot kasatoriaus, vėlesni I. J. parodymai turėtų būti
vertintini kritiškai, nes jie iš esmės prieštarauja byloje esantiems
įrodymams. Kasatorius mano, kad I. J. parodymus pakeitė siekdama išvengti
atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Nenuoseklius ir prieštaringus I. J.
parodymus teismas turėjo vertinti kaip jos pasirinktos gynybos taktiką
klaidinant teismą.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas
išvadą, jog jis buvo davęs sutikimą paimti kreditą, pagrindė tuo, jog vartojimo
kredito sutartyje šalia kitų R. J. asmens duomenų yra įrašyti teisingi jo mobiliojo
telefono numeris bei elektroninio pašto adresas. Anot kasatoriaus, šie faktai
neleidžia daryti tokios išvados, I. J. buvo gerai žinomi jo telefono numeris ir elektroninio
pašto adresas. Kitų įrodymų, pagal kuriuos teismas padarė šią visiškai
nepagrįstą išvadą, nuosprendyje nenurodyta. Iš tikrųjų apie sutarties su banku sudarymą
I. J. su juo nesitarė ir apie tai jo neinformavo. Apie tai jis sužinojo tik
2008 metais, kai iš teismo antstolio gavo dokumentus dėl skolos pagal
kredito sutartį išieškojimo. Tada jis ir pamatė, kad jo parašas ant sutarties
yra suklastotas. I. J. jam tuo metu paaiškino, kad šią kredito sutartį ji
sudarė tik savo vardu ir pati viską sutvarkys. Kadangi vėliau bankas iš R. J.
sąskaitos išskaičiavo apie 6000 Lt, jis nuvyko į banką aiškintis dėl to.
Banke R. J. pasakė, kad jo parašas yra suklastotas, ir dėl to jam pasiūlė
kreiptis į policiją. Kasatorius nurodo, jog pasą, Sodros pažymėjimą jis laikė
namuose, tuometinė jo žmona I. J. galėjo šiais dokumentais pasinaudoti,
pateikdama jo duomenis bankui. Jis teismui paaiškino, kad iš karto į policiją
nesikreipė, nes I. J. jam teigė, jog tai jos vienos problemos ir ji pati jas
išspręs. Pasak kasatoriaus, teismai vertindami šiuos jo parodymus
neatsižvelgė į tai, kad juos patvirtina liudytojų parodymai bei byloje esantys
rašytiniai įrodymai. Banko vadybininkė liudytoja A. P. parodė, kad
sutartyje bet kokiu atveju turėjo būti abiejų sutuoktinių parašai, nustatyta jų tapatybė,
kad ji, išduodama kreditą, tikrai nė už vieną klientą niekur nepasirašė.
Liudytoja N. S. parodė, kad ji dirbo AB „(duomenys
neskelbtini)“ klientų aptarnavimo specialiste, autorizavo šią
kredito sutartį, t. y. sutikrino sutarties duomenų atitikimą. Liudytoja parodė,
kad be kurio nors vieno iš klientų parašų ji sutarties neautorizuoja; šiuo
konkrečiu atveju visi parašai ant sutarties buvo, todėl ji, patikrinusi
sutartį, šią autorizavo ir tik po to A. P. galėjo pervesti pinigus į klientės
sąskaitą. Vertinant šios liudytojos parodymus, svarbi jos nurodoma aplinkybė,
kad dar prieš I. J. gaunant kredito pinigus sutartyje, toje vietoje
kur turėjo būti jo parašas, jau buvo už jį pasirašyta. Liudytoja Z. G.
parodė, kad ji dirba AB „(duomenys neskelbtini)“
paskolų priežiūros departamente, į ją kreipėsi R. J., norėdamas išsiaiškinti,
kodėl iš jo sąskaitos išskaičiuoti pinigai. Liudytoja parodė, kad jis buvo
susinervinęs, stresinės būsenos, klausė, ar bus sugrąžinti pinigai,
kartu su juo ji studijavo su kredito išdavimu susijusius dokumentus. Taip pat
liudytoja parodė, kad R. J. jai pasakė, jog jo parašas yra suklastotas, ir ji
pasiūlė kreiptis į policiją.
Kasatorius, atkartodamas byloje esančius duomenis,
teigia, kad jie neginčijamai patvirtina, kad būtent I. J. buvo suinteresuota
gauti paskolą, ji inicijavo paskolos sutarties Nr. (duomenys
neskelbtini) parengimą. Akivaizdu, kad jai buvo žinoma, jog be
sutuoktinio laidavimo gautos paskolos suma būtų žymiai mažesnė, o jai buvo
būtina gauti kuo didesnę paskolą, nes žala, padaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra daug didesnė. AB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma patvirtina tai,
kad sudarant ankstesnes sutartis su banku R. J. naudojo tik asmens tapatybės
kortelę, o sudarant kreditavimo sutartį Nr. (duomenys
neskelbtini) jau buvo panaudotas jo pasas, kurį galėjo paimti ir pateikti
vadybininkei A. P. tik I. J., nes pasas buvo saugomas namuose ir ši turėjo
priėjimą prie jo. Nors I. J. teigė, kad jo parašą galėjo suklastoti A. P.,
tačiau šis teiginys paneigtas A. P. parodymais, jog ant sutarties tikrai buvo
I. J. ir R. J. parašai, be to, liudytoja N. S. parodė, kad pinigai
pervedami į sąskaitą tik tada, kai sutartis yra autorizuota. Netinkamai
įformintos sutarties ji neautorizuoja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio
22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo
arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 3 punkte nurodyta, kad apgaulė
pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas,
suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis,
nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą
perleidimo aplinkybes ir pan. I. J., inicijuodama ir sudarydama vartojimo
kredito sutartį, nuslėpė nuo vadybininkės A. P. esmines sutarties sąlygas, kad
paskola skirta ne kredito gavėjo šeimos poreikiams tenkinti, o iššvaistyti
dengiant padarytą žalą. Nesant R. J. sutikimo, ji pagamino netikrą dokumentą ir
šio suklastoto dokumento pagrindu apgaule gavo paskolą. Parašas ant sutarties
yra suklastotas I. J. ar jos bendrininko, nes būtent I. J. turėjo tikslą
gauti paskolą.
Kasatorius taip pat nesutinka su tuo, kaip teismas
išsprendė jo pareikšto ieškinio klausimą, – paliko jį nenagrinėtą. Anot
kasatoriaus, jo ieškinys turėtų būti patenkintas, nes I. J. jam padarė žalos – iš
jo sąskaitos nurašyta 5824,49 Lt suma, nors jis kredito neėmė ir jam šio
nereikėjo.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl I. J. išteisinimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį
Kaip matyti iš bylos medžiagos, I. J. buvo kaltinama
kreditiniu sukčiavimu, nes su AB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė
savo ir savo sutuoktinio R. J. vardu vartojimo kredito sutartį ir gavo iš
banko 57 000 Lt neturėdama sutuoktinio sutikimo, be to, nenustatytam asmeniui pasirašius
už R. J. ant vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir
jos priedo.
Iš pirmosios
instancijos teismo pateiktų motyvų matyti, kad išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį pagrindu tapo tai, kad R.
J., tikėtina, žinojo apie vartojimo kredito paėmimą ir tam buvo davęs žodinį
sutikimą. Tai motyvuojama nuteistosios parodymais, taip pat aplinkybėmis,
kad R. J., sužinojęs apie paimtą kreditą, ne iš karto kreipėsi į policiją,
kad vartojimo kredito sutartyje įrašytas teisingas jo mobiliojo telefono
numeris bei elektroninio pašto adresas. Kaip svarbią aplinkybę, paneigiančią
kreditinio sukčiavimo požymius, teismas taip pat nurodė tai, kad kreditas I.
J. galėjo būti suteiktas ir be R. J. parašo ant kredito sutarties ir jos
priedo. Suabejota ir dėl to, ar vartojimo kredito sutartyje pasirašė ne pats R.
J., nes specialisto išvada nėra kategoriška.
Apeliacinės
instancijos teismas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto I. J. išteisinimo pagal šį kaltinimą atmetė,
nurodydamas, kad neįrodyta, jog parašą suklastojo I. J.; tuo nebuvo
suinteresuota ir banko darbuotoja A. P.; nenustatyta, kas pasirašė už R.
J.; kreditas galėjo būti suteiktas ir be R. J. parašo; nepaneigta, kad R. J.
žinojo apie kredito paėmimą; tai, kad sutartyje ir jos priede
pasirašė ne jis, grindžiama tik jo paties parodymais ir nekategoriška
specialisto išvada.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų išvados, pirma, nėra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu ir įtikinamai motyvuotos; antra, jos nepaneigia apgaulės imant
kreditą panaudojimo fakto.
BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė
už kredito, paskolos, subsidijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų
kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Apgaulė suprastina kaip veikos
padarymo būdas, kurią kaltininkas naudoja norėdamas išgauti teigiamą kredito,
paskolos, subsidijos ar kitų įsipareigojimų davėjo (šiuo atveju banko)
sprendimą. Apgaulės požymis apima tiek suklastotų dokumentų pateikimą ir
kitokius melagingų duomenų pateikimo būdus, tiek ir nutylėjimą juridiškai svarbių
aplinkybių, galinčių nulemti neigiamą įstaigos sprendimą (pvz., kad kreditas
imamas skoloms padengti).
Byloje neginčijamai nustatyta, kad kredito paėmimo
iniciatorė buvo I. J., kuriai pinigai buvo reikalingi dengti neteisėtais
veiksmais padarytą žalą buvusiai darbovietei. Vartojimo kredito sutartyje ir jos
priede nėra autentiško R. J. parašo. Šalia parašo ranka įrašytus vardą ir
pavardę „R. J.“ į sutartį įrašė ne pats R. J., bet banko darbuotoja A. P. Kredito
sutartis buvo forminama nedalyvaujant R. J. Kaip liudytojos apklaustos
banko darbuotojos patvirtino, kad kredito forminimo procese turi dalyvauti abu
sutuoktiniai, kurių dokumentai sutikrinami, įsitikinama dėl jų tapatybės, nesant ant sutarties abiejų sutuoktinių parašų, pagal
banko taisykles kreditas neišduodamas. Sudarant kredito vartojimo sutartį,
šios tvarkos nebuvo laikomasi. Teismų padaryta išvada, kad kreditas I. J.
galėjo būti suteiktas ir be R. J. parašo, nemotyvuota ir prieštaringa.
Pabrėžtina ir
tai, kad faktas, ar R. J. žinojo ar ne apie žmonos planus imti kreditą, nėra lemiamas
sprendžiant, ar buvo naudojama apgaulė imant kreditą. Lemiama yra tai, ar jis išreiškė savo sutikimą imti kreditą
juridiškai reikšminga forma, t. y. pasirašydamas atitinkamus dokumentus banko
darbuotojo akivaizdoje. Iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad R. J.
tokia forma sutikimo nedavė. Nesant vieno iš sutuoktinio raštiškai išreikšto
sutikimo, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, bankas tokio dydžio
kredito I. J. nebūtų suteikęs. Šiuo atveju kreditas buvo išduotas turint
tikrovės neatitinkančią informaciją, kad R. J. tokį sutikimą
davė pasirašydamas kredito sutartį ir jos priedą. Todėl, net ir nenustačius,
kas suklastojo R. J. parašus, apgaulės, lėmusios kredito suteikimą, panaudojimo
faktas, kolegijos vertinimu, nekelia abejonių. Kita vertus, BK 207 straipsniui
taikyti būtina nustatyti ir tai, kad I. J. veikė tiesiogine tyčia, t. y.
suvokdama, jog kreditą gauna naudodama prieš banką apgaulę, ir norėdama taip
veikti. Tokiai išvadai padaryti būtina kruopščiai įvertinti visas bylos
aplinkybes. Nors kaltinamajame akte kreditinio sukčiavimo nusikaltimo
sudėties požymiai šia aplinkybe negrindžiami, tačiau būtina atkreipti dėmesį ir
į tai, kad imant kreditą nuo banko buvo nuslėptas tikrasis kredito ėmimo tikslas,
kuriam bankas nebūtų davęs kredito, – dengti neteisėtais veiksmais padarytą
žalą.
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas R. J. argumentus dėl nepagrįsto I. J. išteisinimo
pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, nepateikė įtikinamų motyvų, pagrįstų išsamiu
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies
ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes
sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės
instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti
apeliacine tvarka iš naujo.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 206 straipsnio 2 dalį
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje
byloje klausimai dėl I. J. veikos kvalifikavimo pagal BK 207 straipsnio 1
dalį ir (ar) 206 straipsnio 2 dalį yra glaudžiai susiję. Todėl, kolegijos
požiūriu, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dėl BK 207 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas apsvarstyti I. J. veikos
kvalifikavimo pagal BK 206 straipsnio 2 dalį pagrįstumą. Nors nuteisimas pagal
šį kaltinimą nebuvo skundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, šio
klausimo nagrinėjimas nepažeidžia apeliacinio ir kasacinio bylų nagrinėjimo
ribų, nes negali pabloginti nuteistosios padėties.
BK 206 straipsnio 2 dalyje numatyta
baudžiamoji atsakomybė tam, kas gavęs kreditą ar paskolą panaudojo jį ne
pagal paskirtį ar nustatytą tvarką ir negrąžino jo laiku ir dėl to kreditoriui,
laiduotojui arba kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos. Šios
nusikalstamos veikos sudėties požymis „panaudojimas ne pagal paskirtį“
aiškintinas atsižvelgiant į tikslinės paskolos ir kredito teisinę sąvoką bei
ekonominę prasmę. CK 6.877 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos
sutartis sudaryta nustatant joje sąlygą, kad paskolos gavėjas naudos paskolos
sumą tam tikram tikslui (tikslinė paskola), tai paskolos gavėjas privalo
užtikrinti paskolos davėjo galimybę kontroliuoti, kaip paskolos gavėjas naudoja
paskolos sumą. Jeigu paskolos gavėjas naudoja paskolos sumą ne pagal paskolos
sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį arba neužtikrina jos panaudojimo
kontrolės galimybės, paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos
gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas, jeigu
sutartis nenustato ko kita. Analogiškai sprendžiami
ir kredito panaudojimo ne pagal paskirtį klausimai (CK 6.883 straipsnio 3 dalis).
Tikslinės paskolos ir kredito panaudojimas ne pagal paskirtį pažeidžia paskolos
ar kredito davėjo interesus, nes kyla pavojus, kad nebus įgyvendintas
finansuojamas planas, pasiektas laukiamas rezultatas, kuriuo suinteresuotas
kreditorius, o skolininkas nesugebės įvykdyti savo kreditinių įsipareigojimų. Siekiant
apsaugoti šiuos kreditorių interesus, už tikslinės paskolos ar kredito
panaudojimą ne pagal paskirtį nustatyta ir baudžiamoji atsakomybė (BK 206 straipsnis). Tuo tarpu vartojimo
kredito sutartis, nors joje ir nustatyta tam tikra paskirtis, nesuponuoja
skolininko pareigos užtikrinti kredito davėjui galimybę kontroliuoti gautos
sumos panaudojimą. Kredito įstaigos tokių kreditų panaudojimo nekontroliuoja. Tą
patvirtino ir šioje byloje kaip liudytojos apklaustos AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar I. J.
pagal vartojimo kredito sutartį būsto remontui gautos lėšos laikytinos BK 206 straipsnio 2 dalyje
numatyto nusikaltimo dalyku.
Kadangi
vienoks ar kitoks teismo sprendimas šiuo atveju reiškia precedentą, turintį
didelės reikšmės teismų praktikai, I. J. veikos kvalifikavimas pagal BK 206 straipsnio 2 dalį (ar tokio
kvalifikavimo paneigimas) turi būti kruopščiai apsvarstytas iš naujo
nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir išsamiai motyvuotas.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Dėl kasacinio
skundo argumentų, kuriais ginčijamas I. J. išteisinimas dėl kaltinimo pagal BK 300
straipsnio 3 dalį, kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako. Šie argumentai
yra glaudžiai susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų
vertinimu, tuo tarpu šioje srityje kasacinio teismo kompetencija ribota. Kasatorius
turės galimybę savo argumentus dėl to pateikti teismui, iš naujo
nagrinėjančiam bylą apeliacine tvarka. Nepasisakytina ir dėl ieškinio išsprendimo
pagrįstumo.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382
straipsnio 5 punktu,
n u t a
r i a :
Panaikinti Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14
d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai
Vytautas
Masiokas
Albinas Sirvydis
Olegas Fedosiukas