Baudžiamoji byla Nr. 1A-351-148/2016
Proceso Nr. 1-52-1-00531-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.; 1.2.3.2.3.; 2.4.2.
(S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos),
teisėjų: Sigitos Bieliauskienės, Algimanto Valantino,
sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjai advokatei R. Š.,
nukentėjusiosios K. B. atstovui advokatui Vytui Kantaravičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistojo G. B. priteista 2 838,88 E. V. ligonių kasai už nukentėjusiosios K. B. gydymą.
Iš nuteistojo G. B. nukentėjusiąjai K. B. priteista 3353 Eur turtinės žalos ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo G. B. išieškota 2 172,15 Eur išlaidų byloje dalyvavusio atstovo pagalbai apmokėti nukentėjusiajai K. B..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
G. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 16 d. apie 11.00 val., Alytuje, (duomenys neskelbtini), buto koridoriuje, turėdamas tikslą nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę K. B., apgaulės būdu – duodamas jai atsigerti puodelį su sieros rūgštimi ir teigdamas, jog tai mineralinis vanduo, siekė įtikinti sutuoktinę K. B. išgerti pavojingos gyvybei cheminės medžiagos-sieros rūgšties, o jai atsisakius imti puodelį ir gerti, tyčia pylė skystį iš puodelio ant kūno, apipildamas jai kairę akį, veidą, kaklą, krūtinę, nugarą, kairę ranką ir kairę koją, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas įgyvendinti savo tikslą, iš nugaros rankomis ją apkabino į glėbį ir dešinėje rankoje laikydamas peilį, kėsinosi juo durti nukentėjusiajai į krūtinę, dėl ko sutuoktinė priešinosi ir pagriebė už peilio geležtės bei persipjovė kairės rankos mažąjį pirštą, tokiais savo veiksmais kaltinamasis padarė nukentėjusiajai kairės akies, veido, kaklo, krūtinės, nugaros, kairės rankos ir kairės kojos III laipsnio nudegimus, apimančius apie 15 procentų kūno paviršiaus, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu G. B. pasikėsino nužudyti savo šeimos narį – sutuoktinę K. B., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji intensyviai gynėsi ir priešinosi.
Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį: perkvalifikuoti nuteistojo G. B. veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti nukentėjusiajai K. B. priteistos neturtinės žalos dydį.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog jis neneigia padaręs nusikaltimą - sužalojęs žmogų, tačiau nukentėjusiosios nužudyti nesikėsino. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į nuoseklius jo parodymus, teismo sprendimas iš esmės grindžiamas vien tik subjektyviais nukentėjusiosios parodymais, juos tendencingai interpretuojant kaltinimui palankia linkme. Bylos teisminio nagrinėjimo metu aplinkybės, jog jis apgaulės būdu siekė bet kokiu būdu įtikinti nukentėjusiąją išgerti pavojingos gyvybei cheminės medžiagos nėra iki galo pilnai ištirtos ir įvertintos. nuteistasis neginčija aplinkybės, kad į puodelį įpylė tuo metu jam nežinomos sudėties ir paskirties skysčio, tačiau jokiu būdu primygtinai nesiūlė jo nukentėjusiajai išgerti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, jis parodė, kad įpylus skysčio, jis tik paklausė, ar „ji nenorinti atsigerti“. Jis nedavė atsigerti, nes nedrįso, o uždavė tik vieną klausimą, daugiau neigiamą - ar ji nenorinti atsigerti.
Apeliantas nurodo, kad jam tikrai nebuvo žinoma kas buvo buteliuke, iš kurio jis įpylė į puodelį. Ant buteliuko nebuvo jokios etiketės. Atkreipia dėmesį į prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, kad ji buvo pamiršusi, kad pas juos namuose yra buteliukas su rūgštimi, tačiau teisme labai detaliai parodė, jog žinojo, kad buteliuke yra rūgštis ir net ją naudojo voniai, tualetui valyti. Todėl, anot nuteistojo, šios aplinkybės galėjo suformuoti suvokimą, kad skystis galimai ne tik nepavojingas gyvybei, bet nepavojingas ir sveikatai.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kad vonioje nebėgo vanduo. Pasak nuteistojo, surinkti ir ištirti įrodymai rodo priešingai – apelianto kaimynė liudytoja P. L. parodė, kad tą dieną jos bute vanduo bėgo. Raštas iš UAB „Alytaus butų ūkio“ patvirtina, kad 2013 m. gegužės 16 d. neregistruota vandentiekio gedimų adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, darbuotojai nebuvo sustabdę vandens tiekimo į gyvenamąjį namą. Įvykio vietos apžiūros metu aplinkybės, kad bute iš čiaupo nebėga vanduo, nefiksuotos. Jis pats vandens neužsuko, o be to, pati nukentėjusioji parodė, kad iki įvykio vanduo bėgo, ji plovėsi rankas.
Taip pat nuteistasis ginčija, kad paėmęs peilį kėsinosi durti nukentėjusiajai į krūtinę, jis dėl didelio sumišimo negali paaiškinti kodėl buvo paėmęs peilį. O kad kėsinosi jai durti, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, nukentėjusioji, būdama nenuosekli, tiksliai ir nenurodo, į kurią vietą jis galimai kėsinosi jai durti. Tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti nukentėjusiąją K. B. jis neturėjo, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apeliantas nurodo, kad jis nesuvokė savo veiksmų pavojingumo ir nenumatė, kokius padarinius gali sukelti jo veiksmai ir nenorėjo (neturėjo tyčios), kad tokiu būdu nukentėjusiajai būtų atimta gyvybė, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal pasekmes, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Nuteistasis taip pat abejoja, ar teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už pasikėsinimą nužudyti būtent šeimos narį. Nors jo santuoka su nukentėjusiąja nusikaltimo padarymo metu ir nebuvo nutraukta, nebuvo pradėtas ir skyrybų procesas, tačiau realiai šeimos santykių tarp jų nebuvo, jie gyveno atskirai, jis Lietuvoje, o nukentėjusioji jau 6 metus užsienyje, jie nebevedė bendro ūkio, nukentėjusioji tik vieną kartą per metus labai trumpam atvažiuodavo į Lietuvą. Ji vedė bendrą ūkį su kitu vyru. Todėl, anot apelianto, nukentėjusioji nelaikytina jo šeimos nare pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą požymį.
Perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką, turėtų būti peržiūrėta ir paskirta bausmė. Skiriant bausmę nuteistasis be pirmosios instancijos nurodytų bausmės skyrimo motyvų (dėl teigiamo jo charakterizavimo), prašo atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino nukentėjusiajai padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, nuoširdžiai gailisi bei prašo šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalis). Taip pat prašo atsižvelgti į BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Prašo skirti minimalią bausmę.
Nuteistasis taip pat nesutinka ir su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, kad teismų praktikoje net už baigtą nužudymą priteisiamas ir mažesnis neturtinės žalos atlyginimas nei skundžiamame nuosprendyje. Atsižvelgiant į teismų praktiką panašiose bylose, apelianto nuomone, neturtinės žalos dydis mažintinas iki 10 000 Eur.
Atsikirtimuose į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiosios K. B. atstovas advokatas Vytas Kantaravičius prašo nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo visas bylinėjimosi nagrinėjant apeliacinį skundą išlaidas nukentėjusiosios naudai.
Atsikirtimuose nurodoma, jog nuteistojo G. B. tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti nukentėjusiąją patvirtina tai, kad jis savo sumanymui ruošėsi iš anksto. Į bendrą būstą atsinešė stiklinį indą su sieros rūgštimi. Jam buvo žinoma, koks tai skystis, nes jis ankstesnėje darbinėje veikloje (būdamas suvirintojas) naudojo sieros rūgštį, atlikdamas darbines funkcijas. Žinodamas, kad sieros rūgšties patekimas į vidaus organus (jos išgėrus) sukelia mirtinas pasekmes, apgaulės būdu siekė įtikinti nukentėjusiąją, jog tai mineralinis vanduo, siūlė jo atsigerti. Nepavykus įgyvendinti sumanymo mirtinai užnuodyti nukentėjusiąją cheminėmis medžiagomis-sieros rūgštimi, nes pastaroji atsisakė imti puodelį ir gerti, jis toliau tęsė savo veiksmus nužudyti nukentėjusiąją ir tyčia puodelyje buvusią sieros rūgštį pylė jai ant gyvybiškai svarbių organų: veido, kairės akies, ausies, kaklo, krūtinės, nugaros, kairės rankos ir kairės kojos. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas įgyvendinti savo tikslą nužudyti sutuoktinę, iš nugaros rankomis ją apkabino į glėbį ir, dešinėje rankoje laikydamas peilį, kėsinosi smogti nukentėjusiajai į krūtinę, tačiau dėl intensyvaus nukentėjusiosios pasipriešinimo, savo nusikalstamo sumanymo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Be to, žinodamas sieros rūgšties poveikį, ir būtinybę šia medžiaga apsinuodijus gerti daug vandens, siekiant išvengti mirtinų pasekmių, ar nusiplauti vandeniu, sušvelninant pasekmes, patekus jos ant kūno, prieš siūlydamas nukentėjusiajai išgerti sieros rūgšties, bute užsuko vandens tiekimą. Šie G. B. veiksmai parodo, kad jis buvo apgalvojęs sutuoktinės tyčinių veiksmų nužudymo planą ir tam ruošėsi įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą - atimti nukentėjusios gyvybę, ją nužudant ypatingai žiauriu ir kankinančiu būdu. Taigi atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą (nepavykus apgaulės būdu sugirdyti mirtinos cheminės medžiagos nusikalstami veiksmai buvo tęsiami, pasitelkiant ir kitą nužudymui tinkamą įrankį-peilį) ir jų nutraukimo priežastis (intensyvų nukentėjusios priešinimąsi), kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat ir po jo padarymo (nepavykus pavojingam kėsinimuisi, nuteistasis nekvietė pagalbos nukentėjusiai, o priešingai dėjo intensyvias pastangas sutrukdyti nukentėjusiajai išsikviesti pagalbą). Akivaizdu, kad G. B., siekdamas nukentėjusios mirties, veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Teismas teisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo nukentėjusios naudai priteisė 30 000 eurų neturinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, anot nukentėjusiosios atstovo, argumentuotai ir pagrįstai pasisakė dėl priteistinos žalos dydžio, nes nuteistasis visiškai nesirūpino ir net nesidomėjo jos gydymu, nepadėjo finansiškai. Nuteistojo veiksmai sukėlė didelį K. B. dvasinį sukrėtimą, ji pradėjo jausti nuolatinę baimę būti užpulta, nesijaučia saugi. Be to, nukentėjusiajai ir toliau nuosekliai teks gydytis liekamuosius reiškinius, o tai reiškia, jog ir toliau nukentėjusioji jaus didelius fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, kančias, nepatogumus, privalės lankytis gydymo įstaigose. Visi dvasiniai sukrėtimai, sveikatos sužalojimai, patirti nepatogumai, išgąstis, liekamieji reiškiniai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti 30 000 eurų suma. Ši suma, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nepažeidžia protingumo, sąžiningumo ar teisingumo principų. Nukentėjusioji ir toliau gydosi patirtus sužalojimus Vokietijos Niurnbergo klinikoje. Jos sveikatos būklė sunki, nustatytas 60 procentų netekto darbingumo lygis.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios atstovas advokatas teismo posėdyje taip pat prašė išieškoti iš nuteistojo bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą yra teisinga.
Iš apeliacinio skundo matyti, jog apelianto pozicija šiek tiek prieštaringa. Jis teigia, kad nežinojo koks skystis buvo puodelyje bei primygtinai nesiūlė nukentėjusiajai atsigerti, o tik paklausė, ar ji nenori, tačiau taip pat nurodo, kad kaltę dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pripažįsta. Šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami.
G. B. kaltė, padarius skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtinta visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų: nukentėjusiosios parodymais, liudytojų parodymais, specialisto išvada, ekspertizės aktu, iš dalies paties nuteistojo parodymais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Iš byloje esančios valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad K. B. buvo nustatyta veido, kairės akies, kaklo, krūtinės, nugaros, rankų, kairės blauzdos IIA-IIB-III laipsnių nudegimai, apimantys apie 15 % kūno paviršiaus. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis, t. y. neaiškios kilmės chemine medžiaga. Nudegimo atvejais, nustatyti sužalojimų trauminių poveikių skaičių, netikslinga. Nustatyti, kokia chemine medžiaga padaryti sužalojimai, nėra galimybės – tam trūksta duomenų. Sužalojimai laikomi nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl jų sveikata sutrikdoma ilgiau 10 dienų (2 t., b. l. 57).
2014-10-27 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad K. B. dėl cheminio kairės akies, veido, kaklo, krūtinės, nugaros, kairės rankos ir kairės kojos III laipsnio nudegimo, apimančio apie 15 procentų kūno paviršiaus, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (4 t., b. l. 79-84).
Taigi šioje byloje neginčijamai nustatyta, to neneigia ir pats nuteistasis, kad būtent jis apipylė sieros rūgštimi nukentėjusiosios gyvybiškai svarbias kūno dalis – veidą, akis, ausį, kaklą, krūtinę, kitas kūno dalis. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad įvykio dieną jo sutuoktinė nukentėjusioji krovėsi daiktus, o kai pradėjo krauti servizą, jis suprato, kad ji tikrai išsikraustys, dėl to jis supyko, susinervino, išėjo iš kambario, grįžo su puodeliu ir pasiūlė nukentėjusiajai atsigerti, pasakė, kad tai mineralinis. Koks skystis iš tirkųjų buvo puodelyje, nežino. Pasiūlė, bet nedavė puodelio, nes nedrįso. Tą butelį jis buvo radęs, bet nežinojo, kas ten yra. Jį apėmė stresas. Gerti jai nedavė, o tik truputį šliukštelėjo. Vandens užsukęs nebuvo. Jis buvo išėjęs iš namų, o grįžus jį suėmė pyktis. Nenorėjo nužudyti. Ką tokiais veiksmais norėjo padaryti – nežino, nesureagavo, kaip tai įvyko, norėjo pagąsdinti. Kodėl vanduo nebėgo jis nežino, nebuvo jo užsukęs. Kai apipylė nukentėjusiąją, puodelį padėjo, pasiėmė iš virtuvės peilį. Kam tą peilį paėmė, nepamena, buvo stresas. Nukentėjusioji griebė už peilio.
Taigi pats nuteistasis ir nurodo savo elgesio motyvą - supyko, suprato, kad ji jau išsikrausto. Švelnindamas savo teisinę padėtį apeliaciniame skunde teigia, jog nesiūlė atsigerti nukentėjusiajai, tik paklausė, ar ji nenori atsigerti mineralinio, ir jo klausimas buvo net daugiau neigiamas – „ar ji nenori atsigerti“. Tokie skundo teiginiai ne tik nepagrįsti bei paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau jie net ir nelogiški ir nekeičiantys veikos esmės. Byloje įrodyta, kad nuteistasis, į puodelį įpylęs pavojingos gyvybei cheminės medžiagos sieros rūgšties, paklausė nukentėjusiosios, ar ji nori atsigerti mineralinio (būdamas sutuoktinis gerai žinojo, kad nukentėjusioji mėgsta mineralinį). Šioje vietoje atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus svarbūs du momentai – nuteistasis suprato, kad tai nėra mineralinis, žinojo, kad įpylė sieros rūgšties ir, antra, suvokdamas galimas pasekmes, pasiūlė jos atsigerti nukentėjusiajai, sakydamas, jog tai mineralinis, ir visiškai nesvarbu, ar jis siūlė sakydamas „ar nenori atsigerti mineralinio“, ar „ar nori atsigerti mineralinio“, nagrinėjamu atveju esminė detalė yra siūlyto gėrimo rūšis – mineralinis. O tai būtent ir turėjo lemti nukentėjusiosios apsisprendimą to gėrimo atsigerti.
Nukentėjusiosios K. B. parodymais nustatyta, kad G. B. ir anksčiau jai yra grasinęs. Įvykio dieną ji krovėsi servizą, kai nuteistasis priėjęs pasakė, jog dabar viskas aišku, kad ji išsikrausto ir skiriasi su juo. Tada jis išėjo iš kambario, vaikščiojo po butą, gal buvo nuėjęs į vonią, maždaug po 10 minučių grįžęs paklausė, ar ji nenori mineralinio. Kadangi ji mineralinį labai mėgsta, priėjo prie jo ir pažiūrėjusi į puoduką pasakė, kad gal čia jo kava neišgerta, nes mineralinis turėjo būti skaidrus, o buvo drumzlinas skystis. Ji atsisakė gerti, ir tuo metu nuteistasis puodelyje buvusį skystį užpylė nukentėjusiajai ant veido, pasidarė karšta, paklausė jo ką užpylė, o nuteistasis ją apglėbė ir pasakė „mažyte, tavo paskutinės gyvenimo minutės“, su peiliu bandė jai durti į krūtinę ar pilvą, tačiau ji pasipriešino, išsprūdo iš jo glėbio, šaukėsi pagalbos, nubėgo į vonią ir užrėmė duris. Ten būdama bandė atsukti vandenį, tačiau vanduo nebėgo. Išsikvietė policiją. Tik supratusi, kad nuteistasis jau nebesibrauna pas ją į vonią, ji išbėgo iš buto. Laiptinėje sutiko kaimynę, liudytoją P. L., kuri nukentėjusiosios parodymus teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir parodė, kad įvykio dieną ji atėjo iš lauko, laiptinėje pamatė verkiančią K. B.. Nukentėjusioji prašė nusiprausti, bet ji neleido, nes nežinojo kuo ji apipilta, sakė rūgštimi, bet nežinojo kas tai per rūgštis, sakė laukti greitosios, nes ant veido beveik nieko nesimatė. Vėliau matėsi pūslės, matėsi suėsti drabužiai, atvykus greitajai ją apiprausė, davė paklodę, jai suleido vaistų ir išvežė. Tą dieną pas ją buvo vanduo, nevyko jokis remontas, jokio sutrikimo nebuvo. Jei pas ją kas užsuktų vandenį, tai pas kaimynus bėgtų vanduo. Ji K. B. sutiko verkiančią ir ji pasakė, kad G. B. ją apipylė, o dėl ko apipylė neklausė. K. B. minėjo, kad pirmiausia jai pasiūlė atsigerti, o vėliau apipylė.
Taigi šios liudytojos parodymai patvirtina aplinkybę, kad Banevičių namuose vandens tikrai nebuvo, kadangi nukentėjusioji prašė leisti nusiprausti. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad priešingai, nei teigia nukentėjjusioji, įvykio dieną vanduo bute bėgo. Tai, anot apelianto, patvirtina jo kaimynės P. L. parodymai, kad tą dieną jos bute vanduo bėgo, taip pat raštas iš UAB „Alytaus butų ūkio“, kur nurodyta, jog 2013 m. gegužės 16 d. adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, neregistruota vandentiekio degimų, darbuotojai nebuvo sustabdę vandens tiekimo į namą. Nuteistasis nurodo, kad jis pats vandens neužsuko, o ir nukentėjusioji parodė, kad iki įvykio plovėsi rankas. Visi šie argumentai nepaneigia aplinkybės, kad vonioje po apipylimo sieros rūgštimi vanduo nebėgo. Pirma, ta pati liudytoja parodė, kad vandenį galima bute užsukti, tuo tarpu kituose namo butuose jis bėgs, nebus užsuktas. Raštas, kad neregistruota vandentiekio gedimų ir vandens tiekimo sustabdymo įvykio dieną nusikaltimo vietoje, tik patvirtina, kad nuteistasis vandenį užsuko tik savo bute, o tai savo ruožtu rodo, kad nusikaltimui pasiruošė ir puikiai žinojo sieros rūgšties poveikį malšinančias vandens savybes. Nukentėjusioji parodė, kad kai ji dėjosi servizą ir kai nuteistasis jai susinervinęs pasakė, jog dabar jau aišku, kad ji išsikrausto ir palieka jį, jis išėjo iš kambario ir vaikščiojo po butą apie 10 minučių. Taigi tuo metu jis ir įsipylė į puodelį sieros rūgšties, tuo metu ir galėjo užsukti vandenį. Aplinkybė, kad vanduo anksčiau tą dieną bėgo, nepatvirtina fakto, kad bėgo ir po apipylimo sieros rūgštimi, kadangi užsukti vandenį galima vienu veiksmu, paskui taip pat ir atsukti. Tai, kad Banevičių bute iš tiesų nebuvo vandens, patvirtina ir jau pirmiau minėtas faktas, kad nukentėjusioji apipilta sieros rūgštimi išbėgusi iš buto ir sutikusi kaimynę, prašė pas ją nusiprausti.
Kitas liudytojas K. J. patvirtino, jog G. B. jam yra sakęs, jog kalbėjo su žmona K. B., kad ji yra jo žmona, todėl turi būti su juo, žadėjo neleisti jos važiuoti į Vokietiją. Nukentėjusioji liudytojui yra pasakojusi, kad vyras ją apipylė iš pavydo, kad ji išvažiuoja į Vokietiją, kad jis buvo užsukęs vandenį, jog ji negalėtų nusiprausti. Taip pat sakė, kad iš pradžių nuteistasis siūlė jai atsigerti, o paskui apipylė sieros rūgštimi.
Esminis klausimas, keliamas apeliaciniame skunde, kaip minėta, yra veikos kvalifikavimo klausimas. Pagal kurį baudžiamojo kodekso straipsnį bus kvalifikuojama nuteistojo veika, lemia subjektyvieji požymiai – jo vidinės paskatos, tyčia. Kaip jau minėta, G. B. neigia pasikėsinęs nužudyti K. B., aiškiai ir negali paaiškinti kodėl ir ko savo veiksmais siekė. Nurodo, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal kilusias pasekmes – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad esant neapibrėžtai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusius galutinius padarinius, o esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę – kaip tyčinis nužudymas ar pasikėsinimas nužudyti.
Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant arba sutrikdyti žmogaus sveikatą, arba atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Todėl šių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių (kasacinė nutartis 2K-248/2013).
Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Toks pasikėsinimo apibrėžimas suponuoja kaltininko siekį, kad atsirastų BK numatyti padariniai, t. y. jo tiesioginę tyčią. Taigi pasikėsinimas padaryti veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Veika laikoma padaryta tiesiogine tyčia, kai, darydamas pavojingą veiką, kaltininkas suvokia pavojingą jos pobūdį, numato kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika ir nori konkrečiai vienoje BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių.
Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pavyzdžiui, kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje argumentuotai išanalizavęs padarytos nusikalstamos veikos objektyviąją ir subjektyviąją puses, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, teisingai įvertino ir išanalizavo reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: nusikalstamos veikos įrankių pavojingumą, nuteistojo veiksmus iki ir po veikos padarymo bei veikos metu, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų būdą, pobūdį, sunkumą ir priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta, ir kt., patvirtinančias nuteistojo tyčią nužudyti nukentėjusiąją, ir priėjo prie pagrįstų išvadų dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog G. B. veiksmuose buvus tyčią nužudyti sutuoktinę patvirtina jo elgesys, t.y. davimas atsigerti pavojingos gyvybei cheminės medžiagos (naudojant apgaulę, nurodant, jog tai mineralinis, gėrimas, kurį mėgo nukentėjusioji ir nuteistasis suvokė, kad didelė tikimybė, jog ji atsigers), tačiau nuketėjusiajai atsisakius, apipilant ją puodelyje buvusia medžiaga, taip pat tai, kad iš karto po to jis peiliu kėsinosi durti nukentėjusiajai į krūtinę, tačiau savo ketinimo nebaigė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji gynėsi ir priešinosi. Teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, jog G. B. apgalvojo savo tyčinių veiksmų eigą, kad nukentėjusioji negalėtų pasinaudojusi vandeniu ir sušvelninti sužalojimų pasekmes. Teismas įvertino ir nuteistojo elgesį po to, kai jis apipylė nukentėjusiąją sieros rūgštimi – tuomet jis paėmė peilį, apglėbė nukentėjusiąją iš už nugaros ir bandė su peiliu durti jai į krūtinės sritį. Visi šie nuteistojo veiksmai rodo jo kryptingą tyčią būtent nužudyti nukentėjusiąją. Ir tik nukentėjusiosios aktyvūs pasipriešinimo veiksmai – ji išsprūdo iš nuteistojo glėbio, sulaikė smūgį peiliu ranka, ir taip įsipjovė į pirštą, pabėgo į vonią ir užrėmė duris. Ir netgi po šių veiksmų nuteistasis vis tiek bandė įsibrauti į vonią pas nukentėjusiąją, kodėl taip darė paaiškinti negali. Kaip ir negali paaiškinti kodėl buvo paėmęs peilį ir nepamena ką su juo darė. Tai tik akivaizdi gynybinė taktika, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Aplinkybę, kad G. B. tiksliai žinojo kokį skystį įpila ir siūlo gerti nukentėjusiajai, patvirtina nukentėjusiosios parodymai bei kitos bylos aplinkybės, o būtent nuteistojo darbinė patirtis, jo elgesys įvykio metu, apgaulė, jog tai mineralinis. Nukentėjusioji parodė, kad sieros rūgštį nuteistasis parsinešė iš darbo, ji namuose buvo apie 4-5 metus, iš pradžių plastikiniame „Sprite“ buteliuke, o paskui jam trūkus, nuteistasis iš darbo vėl parnešė sieros rūgšties ir supylė ją į stillinį butelį. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina 2013 m. liepos 1 d. apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog įvykio vietoje rastas rudos spalvos stiklinis butelis, kuriame, kaip nustatyta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), yra sieros rūgštis (H2SO4). Taigi akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteisė jį už pasikėsinimą nužudyti būtent šeimos narį. Nurodo, kad nors santuoka nebuvo nutraukta, tačiau realiai šeimos santykių tarp jų nebuvo, jie gyveno atskirai , bendro ūkio nevedė, nukentėjusioji tik vieną kartą per metus trumpam grįždavo į Lietuvą. Tokie nuteistojo argumentai nepagrįsti ir kolegija juos taip pat atmeta.
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį (2008 m. birželio 12 d. redakcija). Nagrinėjamu aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas taip pat pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams.
Be to, BPK 38 straipsnis (Šeimos nariai) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai (2010 m. spalio 1 d. redakcija). Pažymėtina, kad šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos, aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o antroje šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad aiškinat ir taikant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą kvalifikuojančią nusikalstamos veikos sudėtį – artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą, remiamasi BK 248 straipsnyje pateiktu nurodytų sąvokų išaiškinimu (kasacinės nutartys Nr. 2A-6/2012, 2K-327/2013, 2K-381/2013, 2K-487/2013, 2K-525/2013 ir kt.).
Taigi nagrinėjamoje byloje svarbu, ar pasikėsinimą nužudyti K. B. galima vertinti kaip šeimos nario. Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nuteistasis su nukentėjusiąja buvo sudarę santuoką, skyrybų procesas pradėtas nebuvo, ir, nors nukentėjusioji jau keletą metų gyveno Vokietijoje, kasmet grįždavo į jos ir nuteistojo bendrą butą Alytuje, be to, nukentėjusioji padėdavo nuteistajam, siųsdavo pinigų, rūpinosi juo ir buitimi, nupirko jam automobilį. Tai rodo, kad jų santykiai buvo kaip šeimos narių. Dar viena svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti – kaip pats G. B. traktavo jo ir nukentėjusiosios santykius – ar ją laikė šeimos nare, ar ne. Jau vien ir iš nuteistojo parodymų ir nusikaltimo priežasties akivaizdu, kad jis nukentėjusiąją laikė šeimos nare, nusikaltimą padarė susinervinęs, supratęs, kad ji palieka jį, išsikrausto.
Todėl nuteistojo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo perkvalifikavus veiką į BK 135 straipsnio 1 dalį sušvelninti ir jam paskirtą bausmę, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Dėl veikos perkvalifikavimo kolegija jau pasisakė, todėl pakartotinai neaptaria šio prašymo, tuo tarpu dėl bausmės švelninimo pripažįstant G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą K. B., kolegija šį prašymą atmeta. Šioje byloje įrodyta, kad nuteistasis turėjo tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusiąją, to jis nepripažino nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, pripažino tik akivaizdžias ir nepaneigiamas pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą, ko laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei jos stadiją, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas įvertino, kad G. B. pasikėsino padaryti tyčinį, labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), prieš nukentėjusiąją panaudojo pavojingą gyvybei cheminę medžiagą (sieros rūgštį), siūlė jos atsigerti, vėliau apipylė jos kūną, ir panaudojo įrankį – peilį, kuriuo kėsinosi durti nukentėjusiajai į krūtinę, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno vietą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad G. B. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, Alytaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas teigiamai.
Atsižvelgęs į visas reikšmingas aplinkybes, taip pat į tai, kad nors nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau sukėlė sunkias pasekmes nukentėjusiajai, jai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, teismas paskyrė G. B. bausmę, mažesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. 2015 m. kovo 19 d. BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinus nuostatą, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui, šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šio straipsnio nuostatų taikyti negalima asmeniui, padariusiam labai sunkų nusikaltimą, taigi G. B. neatitinka formalaus BK 75 straipsnyje nustatyto pagrindo.
Apeliantas nesutinka ir su priteista neturtine žala nukentėjusiajai. Nurodo, kad net baigto nužudymo bylose priteisiamas mažesnis neturtinės žalos atlyginimas. Prašo sumažinti neturtinės žalos dydį iki 10 000 Eur. Šie apelianto argumentai bei prašymas yra nepagrįsti, todėl kolegija juos atmeta.
Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo G. B. priteisė K. B. 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas labai išsamiai motyvavo priteisiamos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai. Nekartojant pirmosios instancijos teismo išdėstytų teorinių teiginių, kolegija pažymi, jog nukentėjusioji iš tiesų patyrė didelę žalą sveikatai su liekamojo pobūdžio reiškiniais, kurie iš esmės pakeitė jos gyvenimo kokybę. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo tyčinių veiksmų, t. y. dėl nukentėjusiosios apipylimo sieros rūgštimi, jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji neabejotinai patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus. Po patirtų sužalojimų nukentėjusioji jaučia kančias ir fizinius skausmus, šiuo metu vis dar tęsia gydymą Vokietijoje, sužalojimai neišnyks. Kaip matyti iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), K. B. neteko 25 procentų bendro pastovaus darbingumo dėl kairės akies vokų cheminio nudeginimo, K. B. padarytas III laipsnio, 15 procentų kūno paviršiaus nudegimas t.y. sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat nustatyta, kad nei savaime, nei taikant terapines priemones randėjimo procesas visiškai išnykti negali. Byloje esantis Sunkaus neįgalumo liudijimas patvirtina, kad K. B. nustatytas neįgalumo laipsnis yra 60 (galioja iki 2016-12) (4 t., b. l. 174). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog dėl patirtų sužalojimų sumažėjo ir nukentėjusiosios bendravimo galimybės. Nukentėjusioji neabejotinai patyrė didelius fizinius bei dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą, sukrėtimą. Visos šios aplinkybės rodo, kad K. B. patirta neturtinė žala yra didelė. Ir, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nurodė konkrečius pavyzdžius, kai nukentėjusiųjų patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su ilgalaikiu darbingumo netekimu, ir panašiai, paprastai nustatoma didesnė neturtinė žala, siekianti ir 100 000 Lt (28 962 Eur) (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-370/2012, 2K-195/2014, 2K-333/2011, 2K-181/2011). Teismas įvertino sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir pagrįstai nukentėjusiajai iš nuteistojo priteisė 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė bei priteista neturtinės žalos suma taip pat yra teisingos. Keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiosios K. B. atstovas advokatas pateikė teismui sąskaitą už teisines paslaugas bei pinigų priėmimo kvitą, iš kurių matyti, jog K. B. sumokėjo advokatui Vytui Kantaravičiui 500 Eur už suteiktas teisines paslaugas susipažįstant su nuteistojo apeliaciniu skundu, ruošiant atsikirtimus į jį, atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir kelionę iš Druskininkų į Vilnių (į Lietuvos apeliacinį teismą). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįstos dokumentais, ir teismas jas išieško iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo G. B. išieškoti nukentėjusiosios K. B. naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Kolegijos pirmininkė Regina Gaudutienė
Teisėjai Sigita Bieliauskienė
Algimantas Valantinas