Administracinė byla Nr. A-261-1743/2010

                                                                Procesinio sprendimo kategorija 33.2

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 3 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Jurgitai Lingienei, atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams Rolandui Mockui ir Tomui Rinkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas „Jurevičius, Bartkus ir partneriai“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo advokatų profesinės bendrijos „Jurevičius, Bartkus ir partneriai“ skundą atsakovams Viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

pareiškėjas advokatų profesinė bendrija „Jurevičius, Bartkus ir partneriai“ (toliau – ir Bendrija) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. R4-8561(1.10), kuriuo Agentūra atmetė pareiškėjos Bendrijos  paraišką Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-01-181 dėl projekto „Novatoriški sprendimai – kokybiškos paslaugos“ finansavimo (toliau – ir Paraiška) pagal priemonę „E-verslas LT“, panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Finansų ministerija) 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (24.16-02)-5K-0921638-6K-0908691, kuriuo Finansų ministerija Bendrijos skundą atmetė ir konstatavo, kad Agentūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei prašydama įpareigoti Finansų ministeriją nustatyti papildomą terminą, per kurį Agentūra pakartotinai įvertintų Paraišką.

Skunde nurodė, kad Paraiška negalėjo būti atmesta, nes, atsižvelgiant į nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus, Bendrija atitinka Finansavimo sąlygų aprašo keliamus reikalavimus, todėl turi teisę gauti finansinę Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinių fondų paramą pagal priemonę „E-verslas LT“. Advokatų profesinė bendrija yra juridinis asmuo, kuris atitinka „įmonės“ sąvoką Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir SVVPĮ) bei ES teisės aktų prasme.

Pareiškėjas paaiškino, jog nepaisant to, kad SVVPĮ 2 straipsnio 1 punkte „įmonė“ apibrėžiama kaip juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, tikrąją šios sąvokos esmę atskleidžia 2003 m. gegužės 6 d. ES Komisijos rekomendacija Nr. 2003/361/EB dėl mikroįmonių, mažų ir vidutinių įmonių sampratos (toliau – ir Rekomendacija), kadangi pačiame SVVPĮ nurodyta, kad Rekomendacija įgyvendinama šiuo įstatymu, ir 2008 m. rugpjūčio 6 d. ES Komisijos reglamentu Nr. 800/2008 (toliau – ir Reglamentas), kadangi Reglamento nuostatos yra privalomos ir taikomos visose ES valstybėse narėse ir turi tokią pačią galią kaip ir šalies nacionaliniai įstatymai, be to, vadovaujantis Reglamento nuostatomis parengtas Finansavimo sąlygų aprašas. Atkreipė dėmesį, kad „įmonės“ sąvoka Rekomendacijoje ir Reglamente aiškinama žymiai plačiau, nes „įmone“ šiuose teisės aktuose pripažįstamas bet koks juridinis asmuo, užsiimantis ekonomine veikla, nepaisant to juridinio asmens teisinės formos; į „įmonės“ sąvoką Rekomendacijoje ir Reglamente patenka ir individualią veiklą vykdantys asmenys ar šeimoms priklausančios įmonės, besiverčiantys amatų ar kita veikla, taip pat jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu veikiantys asmenys ar asociacijos, nuolat vykdantys ekonominę veiklą. Mano, kad SVVPĮ įtvirtina smulkaus ir vidutinio verslo subjektų sąvoka negali skirtis ar būti skirtingai aiškinama, nei Reglamente pateikta sąvoka.

Pareiškėjas nurodė, kad savo nuolatinio pobūdžio veiklą vykdo remdamasi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t.y. jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu, kuriai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Todėl, SVVPĮ pateiktą „įmonės“ sąvoką būtina aiškinti vadovaujantis SVVPĮ ir Finansavimo sąlygų aprašu įgyvendinamų ES teisės aktų nuostatomis, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams priskiriant jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu veikiančius ir tam tikros profesijos standartais reglamentuotas atlygintines profesines paslaugas teikiančius asmenis.

Pareiškėjas pabrėžė, kad jo vykdoma veikla atitinka smulkaus ir vidutinio verslo požymius bei paramos gavimo kriterijus. Advokatų kontora yra prilyginama bendrovei, veikiančiai pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant kooperatyvus ir kitus pagal viešąją ar privačią teisę veikiančius juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančiuosius pelno. Vien tokių profesinės veiklos ypatumų nulemtų veiklos požymių buvimas šalia bendrų juridinio asmens veiklos požymių negali eliminuoti advokatų profesinės bendrijos iš smulkiųjų ir vidutinių įmonių SVVPĮ prasme, ypač, kad advokatų profesinės bendrijos partnerystės (jungtinės veiklos) pagrindu vykdoma veikla patenka į Reglamento ir Rekomendacijos dėl smulkių ir vidutinių įmonių reguliavimo apimtį.

Atsakovas Viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 25-29) nurodė, kad Advokatūros įstatymu Agentūra remiasi tiek, kiek yra tikslinga siekiant nustatyti, ar advokatų (advokatų profesinių bendrijų) vykdoma veikla priskiriama ūkinei komercinei veiklai ar ne. Kadangi Advokatūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje aiškiai įvardinta šio įstatymo paskirtis - reglamentuoti advokatų veiklos sąlygas bei tvarką, o konkrečių įstatymo taikymo ir (ar) galiojimo išimčių jame nėra numatyta.

Atsakovas vadovaujasi Finansavimo sąlygų aprašu, kurio 10 punkte aiškiai nurodyta, kokios įmonės gali pretenduoti į finansavimą pagal priemonę „E-verslas LT“.

Valstybėms narėms, kurioms teikiamas ES struktūrinių fondų finansavimas, suteikta teisė nustatyti finansavimo teikimo sąlygas ir galimų pareiškėjų ratą. Tuo tarpu Agentūra tik vertina ir nustato, ar konkretus projektas yra tinkamas finansuoti pagal atitinkamą tam tikros veiksmų programos prioriteto įgyvendinimo ir projektų finansavimo sąlygų aprašo reikalavimus. Kadangi tiek Ekonomikos augimo veiksmų programos priede, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 788 (toliau – ir Veiksmų programos priedas), tiek Finansavimo sąlygų apraše nustatyta, kad pagal priemonę „E-verslas LT“ tinkami pareiškėjai yra privatūs juridiniai asmenys, priskirtini prie mažų ir vidutinių įmonių, kaip nustatyta SVVPĮ, Agentūra pareiškėjo Paraiškos tinkamumo finansuoti vertinimo metu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nėra priskirtinas prie mažų ir vidutinių įmonių, kaip nustatyta SVVPĮ ir, vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir Administravimo ir finansavimo taisyklės), 79 punktu, priėmė pagrįstą sprendimą Paraišką atmesti.

Atsakovas Finansų ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 81-89) nurodė, kad Finansavimo sąlygų aprašas parengtas vadovaujantis šio aprašo 1 punkte bei pareiškėjos skunde nurodytais ES reglamentais ir kitais teisės aktais ir jiems neprieštarauja. Valstybės narės, kurioms teikiama ES fondų parama, įtakoja šios paramos teikimo procesą bei kryptis, planuoja ir inicijuoja projektus, planuoja kvietimus teikti paraiškas ir nustato paramos teikimo sąlygas bei vertinimo kriterijus, rengia valstybės pagalbos schemas. Tai apima ir teisę nustatyti detalizuotus pareiškėjų tinkamumo reikalavimus konkrečioje veiksmų programos prioriteto įgyvendinimo priemonėje.

Projektai yra planuojami arba atrenkami konkurso būdu, o tai reiškia, kad projektų finansavimo sąlygų aprašas kiekvienai veiksmų programos prioriteto įgyvendinimo priemonei nustato tokio konkurso organizavimo, paraiškų vertinimo tvarką, kuri turi užtikrinti, kad tam tikrame projektų konkurse visoms paraiškoms turi būti taikomi vienodi vertinimo principai, o taip pat ir kitas konkurso sąlygas.

 Priemonės „E-verslas LT“ Finansavimo sąlygų aprašo 3 punkte nurodyta, jog šis aprašas nustato valstybės pagalbos teikimo sąlygas, kurios atitinka Reglamento nuostatas, ir yra suderinamas su bendrąja rinka. SVVPĮ 2 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog įmonė yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, neprieštarauja Reglamento I priede pateiktai įmonės sąvokai, pagal kurią įmonė yra bet kokio teisinio statuso subjektas, užsiimantis ūkine veikla. Reglamentas nurodo platesnį įmonės apibrėžimą negu SVVPĮ.

Reglamentas nustato atvejus, kada tam tikrų rūšių pagalba mažoms ir vidutinėms įmonėms, nurodytoms I priede, yra suderinama su bendrąja rinka, tačiau valstybių narių šis Reglamentas neįpareigoja teikti tam tikros rūšies pagalbą visoms be išimties įmonėms, kurios atitinka minėtame I priede nurodytus kriterijus. Reglamentas taikomas daugelio rūšių valstybės pagalbai, tačiau tai nereiškia, kad valstybė narė imperatyviai įpareigojama teikti visų Reglamente nurodytų rūšių pagalbą. Kam bus teikiamas finansavimas, nustato Europos Komisijos patvirtinta veiksmų programa, kurios nuostatos detalizuojamos nacionaliniuose teisės aktuose. Valstybės narės pačios pasirenka, kam teiks savo pagalbą, jos turi teisę susiaurinti pagalbos gavėjų ratą. Atsižvelgdama į tai, Finansų ministerija daro išvadą, kad priemonės „E-verslas LT” Finansavimo sąlygų aprašo 10 punktas neprieštarauja Reglamento reikalavimams.

Agentūra atmetė pareiškėjo Bendrijos Paraišką, nes pareiškėjas neatitiko priemonės „E-verslas LT“ Finansavimo sąlygų aprašo 10 punkto ir 2 priedo 7.1.1 ir 7.1.1.3 punktų reikalavimų. Finansavimo sąlygų aprašo 10 punktas reglamentuoja, kad tinkamas pareiškėja yra privatus juridinis asmuo, priskirtinas prie labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių, kaip nustatyta SVVPĮ, veikiantis ne mažiau kaip vienerius metus, išskyrus, kai įmonę kontroliuoja kita įmonė, veikianti ne mažiau kaip vienerius metus, ir kuris atitinka visas Tinkamumo finansuoti vertinimo metodikos (minėto aprašo 2 priedas) 7.1-7.2 punktuose išvardytas sąlygas ir reikalavimus. Pagal Finansavimo sąlygų aprašo 2 priedo 7.1.1 punktą vertinama, ar pareiškėja atitinka tinkamų pareiškėjų sąrašą, nustatytą minėtame apraše, o pagal 7.1.1.3 punktą – ar yra priskiriamas labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių kategorijai. Finansų ministerijos teigimu, vadovaujantis SVVPĮ ir Advokatūros įstatymų nuostatomis, Bendrija negali būti priskirta labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių kategorijai, kaip tai nustatyta SVVPĮ, todėl negali būti pripažinta tinkamu pareiškėju pagal priemonės „E-verslas LT“ Finansavimo sąlygų aprašo 10 punktą bei 2 priedo 7.1.1 ir 7.1.1.3 punktų reikalavimus.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo advokatų profesinės bendrijos „Jurevičius, Bartkus ir partneriai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra advokatų profesinė bendrija. Pareiškėjas Agentūros Projektų kontrolės departamentui 2008 m. vasario 23 d. pateikė Paraišką ES paramai pagal priemonę „E-verslas LT” dėl projekto „Novatoriški sprendimai – kokybiškos paslaugos“  finansavimo. Agentūra 2009 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. R4-8561(1.10) atmetė pareiškėjo Paraišką kaip neatitinkančią tinkamumo finansuoti vertinimo reikalavimų, nustatytų Aprašo 10 punkte ir 2 priedo 7.1.1 ir 7.1.1.3 punktuose. Finansų ministerija 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. (24.16-02)-5K-0921638-6K-6K-0908691, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, konstatavo, kad Agentūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (b. l. 16-19).

Teismas nustatė, kad remiantis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB)                 Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) 2 straipsnio 1 punktu, 32 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio a dalimi, Administravimo ir finansavimo taisyklių 49 ir 52 punktais,  Stebėsenos komiteto 2008 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 2 (10 dalis) buvo patvirtintas vienas iš priemonės „E-verslas LT“ kriterijų, nustatantis, kad pareiškėjas turi būti įmonė, veikianti ne mažiau kaip metus, išskyrus, kai įmonę kontroliuoja kita įmonė, veikianti ne mažiau kaip metus.

  Teismas sistemiškai aiškindamas Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 (toliau – ir Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklės), 3 punkto, Ekonomikos augimo veiksmų programos priedo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 788, V skyriaus II skirsnio, Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtinto Finansavimo sąlygų aprašo, kuris parengtas, vadovaujantis veiksmų programa bei jo priedu, 3 punkto, Finansavimo sąlygų aprašo 5 ir 6 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad Finansavimo sąlygų aprašas, kuris skirtas pareiškėjams bei įstaigoms ir institucijoms, kurios atlieka projektų vertinimą ir atranką, parengtas vadovaujantis ES reglamentais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais ir jiems neprieštarauja. Išsami ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų analizė rodo, kad valstybės narės, kurioms teikiama ES fondų parama, turi teisę įtakoti paramos teikimo procesą bei kryptis, planuoti ir inicijuoti projektus bei nustatyti paramos teikimo sąlygas ir vertinimo kriterijus, kas apima ir teisę detalizuoti pareiškėjų tinkamumo finansuoti vertinimo kriterijus (reikalavimus) konkrečioje veiksmų programos prioriteto įgyvendinimo priemonėje.

Teismas pažymėjo, kad Europos Sąjungos reglamentų nereikia įgyvendinti nacionalinėje teisėje, priimant atskirus teisės aktus, nes galima remtis jų nuostatomis, tiesiogiai nurodant į patį reglamento tekstą. Reglamentų nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę nėra draudžiamas, jei nacionalinės teisės nuostatomis nėra susiaurinama, keičiama ar kitaip ribojama ES teisė.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovai Agentūra ir Finansų ministerija veikė nepažeisdami Lietuvos Respublikos teisės aktų, kurie parengti vadovaujantis ES reglamentų (tame tarpe Rekomendacijos bei Reglamento). Teismas konstatavo, kad ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų kolizijos šiuo atveju nėra, nes ES teisė, kiek tai susiję su nagrinėjamu ginču (konkrečiai su ES fondų parama pagal priemonę „E-verslas LT“ ir pareiškėjams pagal šią priemonę keliamais reikalavimais), yra tapusi nacionalinės teisės dalimi, ir tiek, kiek tai susiję su ginču, ji nėra susiaurinta, pakeista ar kitaip apribota.

Teismas nurodė, kad pagal SVVPĮ 2 straipsnio 1 dalį įmonė – juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą. Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas ir, kad ši veikla nėra komercinė ūkinė. Kai paslaugas teikia ar veikia advokatų profesinė bendrija, jai mutatis mutandis kaip ir advokatui taikomos šio įstatymo nuostatos (Advokatūros įstatymo 2 str. 2 d.). To paties įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatų profesinė bendrija negali verstis kita negu teisinių paslaugų teikimas veikla.

Teismas, remdamasis Advokatūros įstatymo nuostatomis ir byloje nustatytais duomenimis, padarė išvadą, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris nevykdo ūkinės komercinės veiklos, todėl, vadovaujantis SVVPĮ nuostatomis, pareiškėjas negali būti laikomas įmone, kuri priskirtina mažų ir vidutinių įmonių kategorijai ir kuris, vadovaujantis Finansavimo sąlygų aprašo 10 punkto ir Aprašo 2 priedo 7.1.1 ir 7.1.1.3 punktais, gali būti tinkamu pareiškėju paramai pagal priemonę „E-verslas LT“ gauti.

 

III.

 

Pareiškėjas advokatų profesinė bendrija „Jurevičius, Bartkus ir partneriai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo iš atsakovų priteisti atlyginti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Apeliaciniame skunde (b. l. 122-132) iš esmės nurodė tuos pačius argumentus dėl atsakovų sprendimų neteisėtumo, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad:

1. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Sprendime teismas neatsakė į visus pareiškėjo argumentus, todėl teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 - 3 dalių, 87 straipsnio 4 dalies nuostatų, Konstitucinio Teismo praktikos šiuo klausimu (žr. 2006 m. sausio 16 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kuria Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė teismų pareigą motyvuoti sprendimus (pvz. 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1591/2008).

Teismo pareiga motyvuoti priimamus sprendimus akcentuojama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje (žr. Ruiz Torija v. Spain No. 18390/91 ir kt.).

Pareiškėjas kėlė vienintelį klausimą - ar Advokatūros įstatyme ir SVVPĮ vartojamos „ūkinės komercinės veiklos“ sąvokos yra tapačios, nes pagal Agentūros ir Finansų ministerijos sprendimų turinį, tik atsakymas į minėtą klausimą nulėmė pareiškėjo Paraiškos atmetimą. Taigi minėtas argumentas laikytinas tokiu, į kurį teismas privalėjo motyvuotai atsakyti, tačiau to nepadarė.

2. Faktas, kad pareiškėjas yra advokatų profesinė bendrija, nesuponuoja Advokatūros įstatymo taikymo bet kokiems santykiams, kuriuose dalyvauja pareiškėjas. Advokatūros įstatymas skirtas ypatingai siaurai teisinių santykių grupei reglamentuoti - tiek, kiek tai susiję su advokato veiklos bei statuso specifiškumu, t. y. įstatymas reguliuoja advokatų santykius su kitais advokatais; advokatų santykius su klientais bei advokatų santykius su advokatų savivaldos institucija. Kitų klausimų, susijusių su advokato bei advokato profesinės bendrijos veikla, Advokatūros įstatymas nereglamentuoja ir nėra skirtas reguliuoti, todėl negali būti taikomas, sprendžiant klausimus, nesusijusius su Advokatūros įstatymo taikymo sfera.

3. Pareiškėjas atitinka „įmonės“ sąvoką SVVPĮ bei Europos Sąjungos teisės aktų, formuojančių „įmonės“, kaip smulkaus ir vidutinio verslo subjekto, sąvoką, prasme ir terminas „ūkinė komercinė veikla“ turi būti suprantamas plačiai - kaip bet kokia ekonominė veikla.

4. Paslaugų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad paslauga - tai „bet kokia savarankiška, paprastai už užmokesti atliekama ūkinė komercinė veikla, kurios nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ar asmenų judėjimo laisvės, kaip nurodyta Europos bendrijos steigimo sutarties 50 straipsnyje“. Šis įstatymas įgyvendina 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – ir Direktyva). Direktyvoje, apibrėžiant „paslaugos“ sąvoką anglų kalba, yra įtvirtinta sąvoka „economic activity“. Taigi angliškas Direktyvos terminas „economic activity“ Paslaugų įstatyme yra netiksliai, sąvokai suteikiant siauresnę prasmę, išverstas į lietuvių kalbą kaip „ūkinė komercinė veikla“.

Pagal Paslaugų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies nuostatos darytina išvada, kad Paslaugu įstatymas yra taikomas ir advokatams, taigi ir advokatų profesinei bendrijai.

5. SVVPĮ nurodyta, kad šis aktas yra parengtas vadovaujantis minėta Rekomendacija. Rekomendacijoje yra vartojamas terminas „economic activity“, kuris tiesiog yra netinkamai, siauresne prasme išverstas į lietuvių kalbą kaip „ūkinė komercinė veikla“, nors pagal internete skelbiamą ES terminų žodyną angliškas terminas „economic activity“ turi būti verčiamas kaip „ekonominė veikla“, o ne kaip „ūkinė komercinė veikla“. Tokiu būdu, tinkamai pritaikius lingvistinį teisės aiškinimo metodą, terminas „ūkinė komercinė veikla“ turi būti suprantamas kaip ekonominė veikla, ir bet kokios abejonės dėl tiesioginės sąsajos su Advokatūros įstatymo nuostata, nurodančia, jog advokato veikla nėra ūkinė komercinė, yra paneigiamos.

6. Išvadą dėl minėtuose įstatymuose vartojamų „ūkinės komercinės veiklos“ sąvokų netapatumo taip pat patvirtina ir Europos Sąjungos terminų autonominio sąvokų aiškinimo principas. „Ekonominės veiklos“ sąvoka vartojama tiek Rekomendacijoje, tiek ir Reglamente. Kadangi Rekomendacijos nuostatos yra perkeltos į SVVPĮ, o Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, terminas „ekonominė veikla“ turi būti aiškinamas autonomiškai, nebent minėtuose aktuose tam tikros sąvokos turinį būtų pavesta apibrėžti nacionalinei teisei, ko šiuo atveju nėra. Autonominį Europos Sąjungos teisės sąvokų aiškinimo principą pabrėžia ir teisės doktrina, ir teismų praktika - pavyzdžiui, Europos Teisingumo Teismo bylos Ekro B V Vee - En Vleeshandel v. Produktschamp Voor Vee En Vlees, Nr. C-327/82, Stichting ter Exploitatie van Naburge Rechten (SENA) v. Nederlandse Omroep Stiching (NOS), Nr. C-245/00, Grand Duchy of Lwcemburg v. Berthe Linster, Aloyse Linster ir Yvonne Linster, Nr. C-287/98, kt.

7. Advokatūros įstatyme vartojama sąvoka „ūkinė komercinė veikla“ nėra terminas, perkeltas iš Europos Sąjungos teisės, o tuo tarpu SVVPĮ vartojama „ūkinės komercinės veiklos“ sąvoka yra Europos Sąjungos teisės sąvoka, perkelta į SVVPĮ iš Rekomendacijos.

8. VVPĮ aiškinamuosiuose raštuose (2006 m. balandžio 4 d. Aiškinamasis raštas Nr. XP-1261; 2007 m. vasario 15 d. Aiškinamasis raštas Nr. XP-1261A) tiesiogiai nurodoma, jog „plečiamas įmonių, kurios galės būti priskiriamos mikro, mažoms ar vidutinėms įmonėms, ratas. Siūloma įtvirtinti tokių įmonių samprata atitinka 2003 m. gegužės 6 d. Europos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB išdėstytas nuostatas, kurios pakeitė nustatytąsias Europos Komisijos 1996 m. balandžio 3 d. rekomendacijoje Nr. 96/280/EB dėl mažų ir vidutinių Įmonių sampratos. <...>“. Taigi įtvirtintas aiškus įstatymų leidėjo ketinimas į SVVPĮ perkelti visiškai tokią pačią, o ne siauresnę, kaip nurodo atsakovai, „įmonės“ sąvoką, kaip ji yra apibrėžta Rekomendacijoje.

9. Advokatų profesinės bendrijos, veikla yra ekonominė veikla, atitinkanti smulkaus ir vidutinio verslo požymius, be to, bendrija turi daugumą verslo subjektams nustatytų mokestinių pareigų.

Atsakovas viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 153-156) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėjo, kad:

1. Advokatūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įvardinta šio įstatymo paskirtis - reglamentuoti advokatų veiklos sąlygas bei tvarką, o konkrečių įstatymo taikymo ir (ar) galiojimo išimčių jame nėra numatyta.

2. Agentūra neginčija, kad 2003 m. gegužės 6 d. Rekomendacija pateikia platesnį įmonės apibrėžimą, tačiau Finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 4-577 10 punkte nurodyta, kad tinkamas pareiškėjas turi būti įmonė, priskirtina prie mažų ir vidutinių įmonių, kaip nustatyta SVVP įstatyme (vadinasi turi vykdyti ūkinę komercinę veiklą, kaip nurodyta SVVP įstatymo 2 straipsnyje).

3. Advokatų taryba, pateikdama savo poziciją Teisingumo ministerijai dėl Advokatūros įstatymo 42 straipsnio („Draudimas reklamuotis“) redakcijos, kuri pateikta įgyvendinat 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (Paslaugų direktyva), nurodė, kad paslaugų direktyva netaikoma neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugoms („paslauga“ - tai bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla). Advokatūros įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė, todėl ir informacija apie advokatų veiklą negali būti komercinė, o paslaugų direktyvoje būtent ir kalbama apie komercinę informaciją, todėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nuomone, paslaugų direktyva Lietuvos advokatų veiklai netaikytina.

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerijas apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 157-166) nurodė, kad:

1. Rengiant Advokatūros įstatymo projektą buvo svarstomas klausimas, ar advokatų veiklą priskirti ekonominei (ūkinei) veiklai plačiąja prasme, ar šią veiklą traktuoti siauriau, tik kaip teisinių paslaugų teikimą, nepriskiriant jos ūkinei komercinei veiklai. Tačiau įstatymų leidėjas specialiai pasirinko siauresnį advokatų veiklos traktavimo būdą, įstatymu nustatydamas, kad advokatų veikla nėra ūkinė komercinė veikla.

2. SVVPĮ 2 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad įmonė yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą. Kadangi advokatų profesinės bendrijos teikia teisines paslaugas ir ūkinės komercinės veiklos nevykdo, darytina išvada, kad advokatų profesinės bendrijos nelaikomos įmonėmis, kaip tai reglamentuojama SVVPĮ.

3. Įstatymų leidėjas SVVPĮ 2 straipsnio 1 dalyje specialiai susiaurino įmonės sąvoką lyginant ją su 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija dėl tikro įmonių, mažų ir vidutinių įmonių sampratos 2003/36l/EB.

4. SVVPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta įmonės sąvoka yra siauresnė nei 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijoje dėl mikro įmonių, mažų ir vidutinių įmonių sampratos 2003/361/EB. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu teisiškai pagrįstu būdu yra įmanoma SVVPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą įmonės sąvoką aiškinti taip pat, kaip ji apibrėžta Komisijos rekomendacijoje, jeigu pačiame įstatyme minėtoji įmonės sąvoka aiškiai ir konkrečiai apibrėžta siauriau nei minėtoje Komisijos rekomendacijoje.

5. 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija gali būti naudojama aiškinant SVVPĮ nuostatas, tačiau tik tuo atveju, kai pats aiškinimas nėra platesnis už įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo ribas. Pats teisės aiškinimas negali būti platesnis už pačią teisės normą, kuri yra aiškinama.

6. Pagal Europos Sąjungos teisę valstybės pagalba visuomet yra selektyvi, t. y. Europos Sąjungos valstybių narių valdžios institucijos turi diskrecijos teisę nustatyti valstybės pagalbos formas ir subjektus, kuriems ši valstybės pagalba bus taikoma. SVVPĮ pateikta įmonės sąvoka Europos Sąjungos teisei, tame tarpe ir 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijai, neprieštarauja.

7. Pagal Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – ir Sutartis) 87 straipsnio 1 dalį, 88 straipsnį, 87 straipsnio 1 dalį valstybės pagalbos atveju, finansinę paramą teikianti institucija realizuoja savo turimą teisę rinktis pagalbos gavėjus ar nustatyti skirtingas pagalbos teikimo sąlygas. Pagalba turi iškraipyti konkurenciją arba turi būti potencialus konkurencijos iškraipymo pavojus ir poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

8. Vadovaujantis 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 800/2008, skelbiančiu tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas (OL 2008 L 214, p.3-47) (toliau - Komisijos reglamentas Nr. 800/2008) 3 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 7 punkto, preambulės 54 punkto, 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis darytina išvada, kad VP2-2.1-ŪM-02-K priemonės „E-verslas LT“ projektų finansavimo sąlygų aprašo 10 punktas Komisijos reglamento (EB)              Nr. 800/2008 reikalavimams neprieštarauja. Kokiems subjektams bus teikiamas finansavimas nustato Europos Komisijos patvirtinta veiksmų programa (nagrinėjamu atveju - Ekonomikos augimo veiksmų programa), kurios nuostatos detalizuojamos nacionaliniuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos turi diskrecijos teisę, nes valstybės pagalba įmonių atžvilgiu visuomet yra selektyvi, nustatyti konkrečios valstybės pagalbos schemos sąlygas ir tinkamus tokios paramos gavėjus, nes valstybės narės pačios pasirenka kam teiks savo pagalbą, taip pat jos turi teisę susiaurint (detalizuoti) reikalavimus pagalbos gavėjams - įmonėms, nurodytoms Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 I priede, tačiau negali sukurti tokių naujų kriterijų, kurie būtų platesni už Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 taikymo ribas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paaiškinio apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovo, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovai paaiškino, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovų atsisakymo priimti pareiškėjo Paraišką finansavimui iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondų lėšų skiriamų pagal Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir aplinkos verslui gerinimas“ VP2-2.1-ŪM-02-K priemonės „E-verslas LT“ (toliau – ir Priemonė).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Advokatūros įstatymo nuostatomis ir byloje nustatytais duomenimis, padarė išvadą, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris nevykdo ūkinės komercinės veiklos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo nuostatomis, negali būti laikomas įmone, kuri priskirtina mažų ir vidutinių įmonių kategorijai ir vadovaujantis Finansavimo sąlygų aprašo 10 punkto ir Aprašo 2 priedo 7.1.1 ir 7.1.1.3 punktais, gali būti tinkamu pareiškėju paramai pagal priemonę „E-verslas LT“ gauti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams nesutikimo argumentais bei teismo sprendimo neatitikimu proceso normoms argumentais.

Sprendimus, kuriuos ginčija pareiškėjas, atsakovai iš esmės grindė vienintele aplinkybe, jog pareiškėjas – advokatų profesinė bendrija – nėra tinkamu pareiškėju finansavimui pagal minėtą Priemonę gauti, nes nėra laikytina „įmone“ Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo prasme.

Vadovaujantis VP2-2.1-ŪM-02-K priemonės „E-verslas LT“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto ūkio ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 4-577, (toliau – ir Finansavimo sąlygų aprašas) 10 punktu, tinkamu pareiškėju finansavimui pagal Priemonę gauti „yra privatus juridinis asmuo, priskirtinas prie MVĮ (labai mažų, mažų ar vidutinių įmonių) kaip nustatyta Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme.“ Apibrėžiant Finansavimo sąlygų apraše vartojamas „labai mažos“, „mažos“ ir „vidutinės“ įmonės sąvokas atitinkamai šio teisės akto 3 punkto 7, 8 ir 11 pastraipose taip pat yra pateikiama tik nuoroda į minėtą įstatymą.

Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusi (ir šiuo metu galiojanti) Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1346 redakcija; toliau – Plėtros įstatymas) 2 straipsnio 1 dalis įmonę apibrėžė kaip „juridinį asmenį, vykdantį ūkinę komercinę veiklą“. Atitinkamai „vidutinės“, „,mažos“ ir „labai mažos“ įmonės požymiai buvo (yra) nustatyti Plėtros įstatymo 3 straipsnio 1–3 dalyse ir yra susiję su įmones pajamomis, turimo turto verte bei jos darbuotojų skaičiumi.

Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog „advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas“. Ta pati nuostata įtvirtina, jog „advokato veikla nėra komercinė ūkinė“.

Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus kai teisinės paslaugos teikiamos nemokamai (Advokatūros įstatymo 2 str. 1 d., 4 str. 5 d.). Šias paslaugas gali teikti advokatai (advokato padėjėjai) ar advokatų profesinė bendrija. Kai paslaugas teikia ar veikia advokatų profesinė bendrija, jai mutatis mutandis kaip ir advokatui taikomos Advokatūros įstatymo nuostatos (Advokatūros įstatymo 2 str. 2 d.).

Įstatymų leidėjas, nustatydamas advokatų veiklos formas, numato, jog advokatai gali veikti  „įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją“ (Advokatūros įstatymo 21 str. 1 d. 3 p., 28 str. 1 d.). Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog „advokatų profesinė bendrija negali verstis kita negu teisinių paslaugų teikimas veikla“.

Taigi iš paminėtų Advokatūros įstatymo nuostatų matyti, jog advokatų profesinė bendrija gali verstis tik teisinių paslaugų, kaip jos yra apibrėžtos šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, teikimu, kurio įstatymų leidėjas nelaiko komercine ūkine veikla. Pabrėžtina, jog Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta veikla apima tik advokatų (advokatų padėjėjų) ar advokatų profesinės bendrijos (Advokatūros įstatymo 2 str. 2 d.) teikiamas teisines paslaugas, kaip jos yra apibrėžtos to paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Savo ruožtu, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas ūkine komercine veikla nepripažįsta tik minėtų subjektų vykdomo teisinių paslaugų teikimo.

 Įstatymų leidėjas yra nurodęs, jog Plėtros įstatymas yra suderintas su 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija dėl mikroįmonių, mažų ir vidutinių įmonių sampratos 2003/361/EB (toliau – ir Rekomendacija) (Plėtros įstatymo 1 str. 2 d., priedas), kurios 1 priedo 1 straipsnis nustato, kad „įmonė yra subjektas, užsiimantis ekonomine veikla, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Į įmonės apibrėžimą įeina visų pirma savarankiškai dirbantys asmenys ir šeimos verslai, tarp jų amatai ar kita veikla, bei reguliariai ekonominę veiklą vykdančios ūkinės bendrijos ar asociacijos“

Nurodytos nuostatos patvirtina, jog, skirtingai nei Rekomendacijoje, į Plėtros įstatyme vartojamą „įmonės“ sąvoką nėra įtraukti fiziniai asmenys. Tai, skirtingai nei nurodo pareiškėjai, aiškiai patvirtina, jog įstatymų leidėjas nesiekė pilnai perkelti Rekomendacijos nuostatų į nacionalinę teisę, todėl ši aplinkybe, be kita ko, atsižvelgiant į aptariamos Rekomendacijos teisinį statusą (šis dokumentas rekomendacinio pobūdžio ir jų atžvilgiu nėra taikomas ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principas), eliminuoja teismo pareigą Plėtros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą „įmonės“ sąvoką aiškinti remiantis pacituotomis Rekomendacijos nuostatomis.

 Pažymėtina, jog pagal Priemonę teikiama finansinė pagalba labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms yra įvardijama kaip valstybės pagalba (Finansavimo sąlygų aprašo 2 p.). Šiuo aspektu paminėtina, jog Plėtros įstatymu, be kita ko, yra nustatomos vidutinio verslo subjektams taikomos valstybės paramos formos (Plėtros įstatymo 1 str. 1 d.). Pastarajame įstatyme vartojama „valstybės paramos“ sąvoka, vadovaujantis šio įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, apima: valstybės pagalbą taikant bet kurią priemonę, atitinkančią Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus (1 p.); nereikšmingą pagalbą, kaip ji apibrėžiama Komisijos reglamentuose, priimtuose vadovaujantis 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 dėl Europos Bendrijos steigimo sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims 2 straipsnio nuostatomis (2 p.); kitą paramą, teikiamą valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, valstybės ar savivaldybių pinigų fondų lėšomis (3 p.).

Todėl, nagrinėjamu atveju, Plėtros įstatymo nuostatos, kiek jos yra susijusios su Priemonės vykdymu ir įgyvendinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, be kita ko, remiantis valstybės pagalbą reguliuojančiais Europos Sąjungos teisės aktais.

Atsižvelgiant į Finansavimo sąlygų aprašo 3 punktą, šiems santykiams tampa aktualus 2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 800/2008 skelbiantis tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas) (toliau – Išimties reglamentas), kuris yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (Išimties reglamento 45 str. 3 d.). Šio Reglamento I priedo 1 straipsnis „įmonę“ apibrėžia, kaip „bet kokio teisinio statuso subjektą, užsiimantį ūkine veikla. Tai visų pirma savarankiškai dirbantys asmenys ir šeimos verslas, kurie susiję amatais ar kita veikla, ir reguliariai ūkinę veiklą vykdančios ūkinės bendrijos ar asociacijos“.

Tačiau, kaip matyti iš Išimties reglamento 1, 4, 5 konstatuojamųjų dalių ir 3 straipsnio, jo tikslas yra apibrėžti sąlygas, kurioms esant valstybės pagalba laikoma suderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžta EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje, ir jai (valstybės pagalbai) netaikomas EB Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti. Todėl darytina išvada, jog šio reglamento tikslas yra ne nustatyti valstybės paramos gavėjus, kuriems Europos Sąjungos valstybės narės privalėtų teikti paramą, bet nustatyti bendrąsias sąlygas pagalbai ir bet kokiai pagalbos schemai, kurias atitikusiai valstybės pagalbai turėtų būti taikoma minėta išimtis (LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-1296/2010). Tai, kad Išimties reglamente pateikta „įmonės“ sąvoka negali būti tiesiogiai taikoma siekiant nustatyti konkrečios valstybės pagalbos gavėją, patvirtina ir aplinkybė, jog valstybės pagalba iš esmės yra valstybių narių vienašališki ir savarankiški sprendimai, kuriais jos, vadovaudamosios savo pačių ekonominiais bei socialiniais interesais, įmonėms ar kitokiems asmenims suteikia išteklių arba lengvatų, skirtų norimų ekonominių ar socialinių tikslų pasiekimui skatinti (Teisingumo Teismo 1980 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Denkavit Italiana, 61/79, 31 p.).

  2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas 1083/2006), nustatantis bendrąsias taisyklės, reglamentuojančias Europos struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo veiklą, nedetalizuoja paramos gavėjų.  Konkretų paramos gavėjų požymiai nėra nurodomi ir ginčo santykiams aktualiame 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1783/1999. Reglamento 1083/2006 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos fondų veikla valstybėse narėse vykdoma, vykdant veiksmų programas pagal nacionalinę bendrąją strategiją. Veiksmų programa – valstybės narės pateiktas ir Europos Komisijos priimtas dokumentas, kuriame išdėstoma plėtros strategija su nuosekliais prioritetais, kurie turi būti įgyvendinti gaunant fondo paramą (Reglamento 1083/2006 2 str. 1 p.) Pagal šio reglamento 32 straipsnio 2 dalį kiekvieną veiksmų programą rengia valstybė narė arba valstybės narės paskirta institucija, bendradarbiaudama su Reglamento 11 straipsnyje nurodytais partneriais. Valstybės narės ar jos paskirtos institucijos programą patvirtina Europos Komisija (Reglamento 1083/2006 32 str. 5 d.). Taigi subjektus, kuriems bus teikiamas finansavimas, kiekvienu konkrečiu veiksmų atveju nustato Komisijos patvirtinta veiksmų programa.

2007 m. liepos 30 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. K(2007)3740 buvo patvirtinta Ekonomikos augimo veiksmų programa. Vadovaujantis Ekonomikos augimo veiksmų programos priedo, patvirtinto Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 788, II skirsnio „VP2-2.1-ŪM-02-K priemonė „E-Verslas LT“ nuostatomis, projektus pagal šią priemonę įgyvendina „privatieji juridiniai asmenys, vykdantys gamybos ir (ar) paslaugų veiklas ir neteikiantys elektroninio verslo sprendinių kūrimo ir diegimo paslaugų, priskirtini prie [labai mažų, mažų ar vidutinių įmonių], kaip nustatyta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, atitinkantys už priemonės įgyvendinimą atsakingos institucijos nustatytas paramos teikimo sąlygas“.

 Plėtros įstatymas nedetalizuoja, kokia veikla laikytina „ūkine komercine veikla“. Tačiau šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalis nustato, jog „kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Konkurencijos įstatyme, Mokslo ir studijų įstatyme, Vertybinių popierių įstatyme, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, Investicijų įstatyme.“

Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ūkinė veikla – „visokia gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti.“ To paties straipsnio 2 dalis prekę apibrėžia kaip „kiekvieną pirkimo ar pardavimo objektą, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius“.

„Ūkinės veiklos“ ir „ekonominės veiklos“ terminai (išskyrus atvejus kai šie terminai yra apibrėžiamos kaip savarankiškos teisinės sąvokos konkrečiame teisės akte), nacionalinėje teisėje yra vartojami kaip sinonimai. Tą patvirtina lingvistinė šių terminų analizė. Remiantis Lietuvių kalbos žodyno (t. I–XX, 1941–2002) elektroninio varianto I leidimu (vyr. redaktorė G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; prieiga per internetą http://www.lkz.lt/startas.htm), viena iš žodžio „ekonominis“ reikšmių yra „ūkinis“. Atitinkamai tame pačiame šaltinyje žodis „ūkinis“ yra suprantamas, kaip „susijęs su ūkiu, žemdirbyste, pramone, prekyba“, o viena iš žodžio „ūkis“ reikšmių – „ekonomika“. Be to, EUROVOC terminų žodyne terminas „ūkinė veikla“ yra pateikiamas kaip angliško termino „economic activity“ (vok. „Wirtschaftstätigkeit“, pranc. „activité économique“) atitikmuo.

Taigi, akivaizdu, jog į Plėtros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodomos ūkinės komercinės veiklos sąvoka yra kur kas platesnė ir apimanti ne tik Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas teisinės paslaugas kaip tokias, bet ir bet kokią kitą ūkinė veiklą. Vis dėlto, minėta, jog advokatų profesinės bendrijos veikla apima tik teisinių paslaugų, kaip jos apibrėžtos minėtoje Advokatūros įstatymo nuostatoje, teikimą, todėl ta aplinkybė, jog įstatymų leidėjas tokią veiklą nacionalinėje teisėje yra pripažinęs kaip nesančią komercine ūkine, leidžia pripažinti, jog Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta veikla nepatenka į Plėtros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas veiklas.

Be to, nėra jokio pagrindo Plėtros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos „įmonės“ sąvoką aiškinti neatsižvelgiant į Advokatūros įstatymo nuostatas inter alia šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį. Priešingai, akivaizdu, jog siekiant nustatyti ar konkretus juridinis asmuo laikytinas besiverčiančiu ūkine komercine veikla, tam, kad jis būtų pripažintas „įmone“ Plėtros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, būtina, be kita ko, atsižvelgti į tokio juridinio asmens veiklą reguliuojančių teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjai savo argumentus, kad advokatų profesinės bendrijos veikla yra laikytina ūkine komercine veikla Plėtros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, be kita ko, grindžia Paslaugų įstatymo nuostatomis, kuris,  vadovaujantis 29 straipsniu, įsigaliojo 2009 m. gruodžio 28 d., t. y. jau po to, kai buvo priimti šioje byloje ginčijami sprendimai, todėl  atsakovų sprendimų atitikimo Paslaugų įstatymo nuostatoms nėra pagrindo vertinti.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Savo ruožtu, šis įstatymų leidėjui nustatytas konstitucinis imperatyvas, nagrinėjamo ginčo atveju, vertintinas, kaip sudarantis pakankamą prielaidą pripažinti, jog Advokatūros įstatymo nuostatose vartojama „teisinių paslaugų“ sąvoka, turi būti aiškinama remiantis lex specialis principu būtent Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje pateikiama šių paslaugų (veiklos) reikšmę, kai kalbama apie advokatų (advokatų padėjėjų) ar advokatų profesinių bendrijų teikiamas teisines paslaugas.

Remiantis šiais argumentais daroma išvadą, kad valstybės paramos (pagalbos) gavėjus, aiškinti plečiamai, kaip apimančius ir advokatų profesines bendrijas, nagrinėjamu atveju nėra.

 Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo, nes teismas netenkindamas pareiškėjo skundo iš esmės teisingai išsprendė bylą, esminių procesinių pažeidimų nepadarė, todėl naikinti sprendimo apeliacinio skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas „Jurevičius, Bartkus ir partneriai“) apeliacinį skundą atmesti.

 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

        

 

Teisėjai

Stasys Gagys     Dainius Raižys     Skirgailė Žalimienė