Civilinė byla Nr. eB2-1871-643/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01158-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.9.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi BUAB „Juridinė paslauga“ nemokumo administratoriaus mažosios bendrijos „Vilniaus nemokumo administratoriai“ prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, trečiasis suinteresuotas asmuo Krynicki Recykling S. A.,

n u s t a t ė :

I. Prašymo esmė

1.       Vilniaus apygardos teisme 2020 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovei BUAB „Juridinė paslauga“ (toliau – ir Bendrovė) iškelta bankroto byla.

2.       2021 m. kovo 9 d. teisme gautas nemokumo administratoriaus prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu, pagal 2021 m. kovo 8 d. įmonės kreditorių UAB „Euromisa“ ir „Krynicki Recykling S. A.“ pateiktą prašymą, nustatant, kad už tyčinį įmonės bankrotą yra atsakingi buvęs įmonės vadovas D. U. ir buvęs įmonės vadovas bei esamas akcininkas M. S..

3.       Kreditoriai prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodo, kad Bendrovės dokumentai ir turtas nemokumo administratoriui perduotas nebuvo, perduoti dokumentai atrinkti selektyviai. Bendrovė taip pat nėra parengusi ir Juridinių asmenų registrui (bei administratoriui) pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 m. - 2020 m. Iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad 2013-2014 m. buvo atliekami reguliarūs lėšų pervedimai tarp UAB „Alternatyva verslui“ ir Bendrovės, tačiau nėra pateikta jokių su šia įmone sudarytų sutarčių. Lygiai taip pat nepateiktos sutartys ir/ar PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias Bendrovė atliko mokėjimus kitiems subjektams ir/ar gavo lėšas iš kitų subjektų. 

4.       Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Astola“, kurios vienintelė akcininkė ir vadovė yra D. U. sutuoktinė G. U., dėl šios priežasties D. U. paaiškinimai nemokumo administratoriui el. laiške, kad susisiekti su buhalterines paslaugas teikiančia įmone ir gauti Bendrovės dokumentus yra sudėtinga dėl pandemijos, laikytini nepagrįstais. Esant šiai situacijai, nėra galimybės įvertinti netgi to, ar 2017-2020 m. laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai tiesiog yra slepiami arba prarasti, ar galbūt šiuo laikotarpiu Bendrovės buhalterinė apskaita apskritai nebuvo vedama.

5.       Prašyme taip pat nurodoma, kad laiku nebuvo inicijuojama Bendrovės bankroto byla dar po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo iš Bendrovės priteistas 27 456,95 Eur žalos atlyginimas ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pradinei kreditorei BUAB „Solid Baltic Group“ (iš šios įmonės kreditorinį reikalavimą vėliau perėmė dabartinė kreditorė UAB „Euromisa“). Jau 2017 m. liepos 4 d. Bendrovė buvo nemoki, o Bendrovės vadovui D. U. bei Bendrovės akcininkui M. S. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo.

6.       Pareiškėjų teigimu, ir Bendrovės akcininkas M. S. turėjo pareigą inicijuoti Bendrovei bankroto bylą, o to sąmoningai nepadaręs, prisidėjo prie tyčinio Bendrovės bankroto. Bendrovė nerengė finansinių ataskaitų už 2016-2019 metus, kurias tvirtinti privalėjo būtent Bendrovės akcininkų susirinkimas (šiuo atveju vienintelis akcininkas M. S.). Laiku neinicijuodami Bendrovės bankroto bylos, nors ir žinodami apie Bendrovės nemokumą, vadovas D. U. bei vienintelis akcininkas M. S. sąmoningai blogino Bendrovės finansinę padėtį. 

7.       Bendrovė buvo valdoma sąmoningai netinkamai, fiktyviai buvo įgytos UAB „Solid Baltic Group“ akcijos, fiktyviai paskiriant M. S. vadovu, ko pasėkoje vėliau po teisminių procesų iš Bendrovės buvo priteistas žalos atlyginimas, kurios ji nebuvo pajėgi padengti. Iš Bendrovės buvo priteista 27 456,95 Eur žalos atlyginimo jos dukterinei įmonei BUAB „Solid Baltic Group“ (šį reikalavimą vėliau perėmė dabartinė Bendrovės kreditorė UAB „Euromisa“). Taigi, Bendrovės kreditorės UAB „Euromisa“ kreditorinis reikalavimas atsirado dėl tyčinių neteisėtų ir nesąžiningų Bendrovės valdymo organų veiksmų. Elgdamiesi sąmoningai neteisėtai Bendrovės valdymo organai sukėlė ne tik tyčinį BUAB „Solid Baltic Group“ bankrotą, tačiau tuo pačiu ir sąmoningai pablogino Bendrovės turtinę padėtį ir galiausiai tokiais savo veiksmais tyčia privedė Bendrovę prie bankroto. Šių aplinkybių metu vadovo pareigas ėjo M. S., kuris buvo atsakingas už sprendimą Bendrovei fiktyviai įsigyti UAB „Solid Baltic Group“ akcijas.

8.       Be to, prašyme taip pat nurodoma, kad buvo sudaryti ir kiti apsimestiniai sandoriai, kuriais neatlygintinai perleistas Bendrovės turtas susijusiai įmonei UAB „Verenta“. 2016 m. spalio 4 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra 42 900 Eur sumai. Sąskaitoje nurodyta, kad ji išrašyta pagal sutartį 2016 m. liepos 25/2, tačiau pastaroji sutartis neperduota, neaišku, kokias konsultacines paslaugas Bendrovei būtų galėjusi suteikti UAB „Verenta“, kurioje buvo tik vienas, o vėliau (kelis mėnesius) du darbuotojai, ir kuri pati verčiasi prekyba bei transporto paslaugomis, taigi visiškai kitokia veikla, nei Bendrovė. Būtent minima 43 480 Eur suma buvo paskutinis žinomas Bendrovės turtas. 

9.       Suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.

II. Teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

10.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reguliuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

11.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Teismas, vadovaudamasis teisės aiškinimu, jog įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, kurių atgalinis taikymas negalimas, nagrinėjamu atveju spręs klausimą dėl BUAB ,,Juridinė paslauga“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikydamas anksčiau galiojusio ĮBĮ normas, nes buvusio įmonės vadovo ir akcininko M. S. veiksmai, kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki JANĮ įsigaliojimo.

12.       Anksčiau galiojusiame ĮBĮ įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-273-241/2021).

13.       Suinteresuotų asmenų veiksmų (ne)teisėtumas aptartinas per ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Pagal minėtą kasacinio teismo praktiką, teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai, įskaitant įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmus. Taigi įmonės valdymo organų ar kitų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčinio pagal ĮBĮ nuostatas. Be to, pagal galiojančio JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas nutartyje įvardinti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis yra proceso teisės norma, todėl jis taikytinas neatsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto požymiai nustatinėjami pagal ĮBĮ (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021; 2021 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-273-241/2021).

14.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

15.       Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

16.       Iš prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu matyti, kad prašymas grindžiamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies, 1, 2, 3 ir 5 punktais.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 5 punkte įtvirtintų pagrindų

17.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

18.       Pareiškėjai nurodo, kad tokie netinkami veiksmai pasireiškė tuo, kad tuometinis bendrovės vadovas D. U. dar 2017 m. liepos mėnesį, atsakovei esant nemokiai, turėjo kreiptis į teismą, tokia pareiga buvo atsiradusi ir bendrovės akcininkui M. S., kadangi apie Bendrovės nemokumo situaciją jam turėjo būti žinoma nuo pat 2017 m. liepos mėnesio. Prašymas 5 punkto pagrindu grindžiamas tuo, kad D. U. už tam tikrą laikotarpį dokumentų nemokumo administratoriui nėra perdavęs, už kitą laikotarpį yra perdavęs nepilnus, iš kurių nėra įmanoma nustatyti atliktų mokėjimų pagrįstumo ir tokiais veiksmais netinkamai vykdomas įmonės valdymas, nėra vykdyta pareiga teikti finansinės atskaitomybės dokumentus.

19.       ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta įmonės vadovo pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui ir privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-450-219/2018).

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

21.       Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018).

22.       Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. spalio 26 d. D. U. buvo registruotas atsakovės vadovu. Tiek iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, tiek iš kartu su prašymu pateiktų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimu ieškovei BUAB „Solid Baltic Group“ (kurios reikalavimo teises vėliau perėmė UAB „Euromisa“) iš atsakovės UAB „Juridinė paslauga“ solidariai su M. S. priteista 27 456,95 Eur, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokia priteista suma būtų buvusi sumokėta. Pareiškėjai su prašymu pateikė įrodymus (antstolio 2019 m. kovo 28 d. ir 2020 m. rugsėjo 2 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymus), iš kurių matyti, kad bendra iš atsakovės išieškota suma sudarė tik 57,30 Eur, kas laikytina viena iš aplinkybių, jog jau anksčiausiai nuo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo priėmimo Bendrovė atitiko ĮBĮ įtvirtintą nemokumo kriterijų (įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės). 

23.       Kaip nustatyta ir Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia 2020 m. spalio 12 d. nutartimi, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, atsakovė nevykdė pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, paskutiniai dokumentai teikti už 2015 m., iš kurių matyti, kad įmonė turto iš viso turėjo 9 103 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 4 015 Eur. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 2, 3, 4 p.), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d.). Iš šių 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentų nėra galimybės nustatyti įmonės finansinės padėties, buvusios 2017 m., tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad tokia situacija susiklostė būtent dėl tuometinio įmonės vadovo D. U. pareigos nevykdymo, o būtent dėl finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimo, todėl vertintina, kad buvęs bendrovės vadovas tokių išvadų, o būtent, kad Bendrovė dar 2017 nebuvo nemoki, nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Teismas pažymi, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami nei teismui sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nei sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

24.       Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 , 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019). Teismas šiuo atveju daro išvadą, kad dėl to, jog įmonės vadovas D. U. po teismo sprendimo, kuriuo iš Bendrovės solidariai buvo priteista 27 456,95 Eur, akivaizdžiai matydamas, kad Bendrovė nėra pajėgi padengti šią priteistą sumą (tą, kaip minėta, akivaizdžiai patvirtina dar 2015 m. finansinės atskaitomybės duomenys, nepateikus aktualesnių duomenų), turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Tokios pareigos nevykdant, Bendrovės finansinė padėtis dar labiau pablogėjo, kadangi susikaupė 3 790,97 Eur palūkanos (bankroto bylos iškėlimo metu) nuo 2017 m. liepos 4 d. sprendimu priteistos skolos. 

25.       Kaip minėta, tokia Bendrovės vadovo pareiga buvo įtvirtinta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, tokia pareiga taip pat įtvirtinta ir kitiems asmenims pagal kompetenciją. Prašyme taip pat nurodoma, kad analogiškos pareigos nesilaikė ir vienintelis Bendrovės akcininkas M. S., kadangi jam apie minėtą situaciją per ilgesnį nei 3,5 m. laikotarpį turėjo būti žinoma. Tokius teiginius grindžia Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, jog akcininkų susirinkimas tvirtina finansines ataskaitas, taigi M. S. sąmoningai nereikalavo Bendrovės vadovo parengti Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinius, jų netvirtino, nepriėmė sprendimo dėl Bendrovės vadovo pakeitimo, dėl įmonės įstatinio kapitalo padidinimo, nesiėmė jokių kitų veiksmų, kad būtų atkurtas Bendrovės gyvybingumas arba kad būtų inicijuotas Bendrovės bankroto procesas. 

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsakomybės įmonės savininkui (akcininkui) taikymo už įstatyme nustatytos pareigos bendrovei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, teisiškai reikšmingas yra subjektyvusis konkretaus akcininko sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie bendrovės nemokumą momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018). Pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

27.       Sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016). Aiškinant vienasmenio akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą kasacinio teismo praktikoje darytinas skirtumas tarp atvejo, kai akcininkas faktiškai žino apie bendrovės finansinę padėtį – aktyviai dalyvavo įmonės veikloje kaip de facto vadovas ar darbuotojas, ir tarp atvejo, kai akcininkas aktyviai nedalyvauja bendrovės veikloje, nežino apie jos veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018).

28.       Nors pagal bendrąją taisyklę bet kuris akcininkas turi teisę išlikti pasyvus bendrovės valdymo atžvilgiu, jei bendrovė turi vadovą, ir šios teisės įgyvendinimas neturi užtraukti akcininkui civilinės atsakomybės, tačiau, atsižvelgiant į galiojusios ĮBĮ 5 straipsnyje įtvirtintos akcininko pareigos turinį, į tai, kad savininkui buvo nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą, konstatuotina, jog vienasmenis akcininkas turėjo minimalią pareigą domėtis bendrovės veikla, kad galėtų įvykdyti minėtoje ĮBĮ normoje nustatytą pareigą, tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018). Minimali vienasmenio akcininko pareiga domėtis bendrovės veikla taip pat kildintina ir iš ABĮ 24 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriose įtvirtinta, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Pagal ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 10 punktą tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir šios pareigos negali perimti bendrovės valdymo organai. Tai suponuoja, kad vienasmenis akcininkas, kuris neatlieka šios pareigos, turi prisiimti neigiamas tokio neveikimo pasekmes.

29.       Daugumos akcininkas laikytinas sužinojusiu apie bendrovės finansinę padėtį nuo to momento, kai turėjo įvykti, nors ir neįvyko, eilinis akcininkų susirinkimas, kuriame turėjo būti tvirtinama bendrovės finansinė atskaitomybė už praėjusius metus, ir tai yra tinkamas atskaitos momentas akcininko pareigai inicijuoti bankroto bylą kilti, su sąlyga, kad akcininkas faktiškai nežinojo apie finansinę padėtį anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018).

30.       Šiuo atveju reikšminga tai, kad M. S. minimu ginčo laikotarpiu buvo vienintelis Bendrovės akcininkas, finansinė ataskaita už 2016 m. turėjo būti patvirtinta ne vėliau nei iki 2017 m. balandžio 30 d. (ABĮ 24 straipsnio 1 dalis), ir iki šios dienos, nesant duomenų, kad žinojo ir anksčiau, jam turėjo būti žinoma apie įmonės finansinę padėtį. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ši ar vėlesnės ataskaitos būtų buvusios patvirtintos, juo labiau, kad nebuvo teiktos Juridinių asmenų registrui. Įvertinus aukščiau minėtas nuostatas, taip pat tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką vieninteliam akcininkui keliama minimali pareiga domėtis Bendrovės veikla tam, kad būtų užtikrintas ĮBĮ 5 straipsnio pareigos vykdymas (kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo), konstatuotina, kad šių M. S., kaip bendrovės akcininko, pareigų nesilaikymas lėmė tai, kad laiku, kaip tą numatė ĮBĮ, jis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

31.       Apibendrinant konstatuotina, kad tiek dėl D. U., tiek dėl M. S. veiksmų atsirado pagrindas, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

32.       Pasisakant dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindo, pažymėtina, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; kt.).

33.       Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien finansinės atskaitomybės neteikimas Juridinių asmenų registrui nesudaro pagrindo savaime spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-273-241/2021), be to, kaip bus nurodyta toliau nutartyje, esančių ankstesnių metų finansinės atskaitomybės dokumentų pakanka iš dalies nustatyti įmonės nemokumo priežastis, t. y. kitus tyčinio bankroto požymius, įskaitant juridiniam asmeniui nenaudingų sandorių sudarymą, kurie nulėmė atsakovės nemokumą ir (ar) jos finansinės padėties esminį pablogėjimą, todėl vien finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimas nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto šiuo pagrindu. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką vien tik įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktas pats savaime neteikia pagrindo pripažinti bankrotą buvus tyčinį. Tačiau priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių įmonės dokumentų neperdavimas gali būti tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1316-381/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-822-407/2018). Nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės (įstaigos) vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Šiuo pagrindu bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-910-241/2018).

34.       Prašyme nurodoma, kad nėra pateikta absoliučiai jokių dokumentų už laikotarpį nuo 2017 m. iki 2020 m., taigi nėra galimybės įvertinti šio laikotarpio Bendrovės veiklos, finansinių rodiklių dinamikos, turto ir įsipareigojimų dydžio ir jų pokyčio. Teismo vertinimu, vien tokie prašymo teiginiai nepagrindžia, kad buhalterinė apskaita nebuvo vedama (nors ir nebuvo teikiama registrų tvarkytojui), dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti siekiant nuslėpti Bendrovės turto iššvaistymą (pasisavinimą), tokie teiginiai patys savaime nepatvirtina aplaidaus ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo, taip pat to, kad įmonės vadovas nesirūpino jos veikla, neužtikrino tinkamos įmonės dokumentų (turto) apsaugos. Pažymėtina, kad JANĮ numato instrumentą įmonės vadovui, neperduodančiam visų Bendrovės dokumentų, JANĮ 57 straipsnio 3 dalis numato galimybę paskirti baudą, tačiau su tokiu prašymu į teismą kreiptasi nebuvo, todėl tuo labiau nėra pagrindo konstatuoti, kad tokie veiksmai lėmė tyčinį įmonės bankrotą. Pareiškėjai, turėdami pagrindą pagrįsti šiuos teiginius (CPK 178 straipsnis), šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto tyčinio bankroto pagrindo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų pagrindų

35.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. 3 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis. Prašymas šiais pagrindais grindžiamas tuo, kad UAB „Solid Baltic Group“ akcijos Bendrovei buvo perleistos fiktyviai, o Bendrovė fiktyviai nauju UAB „Solid Baltic Group“ vadovu paskyrė M. S.. Bendrovės kreditorės UAB „Euromisa“ 32 805,41 Eur kreditorinis reikalavimas atsirado dėl sąmoningo fiktyvaus BUAB „Solid Baltic Group“ akcijų įsigijimo ir šios įmonės tyčinio bankroto sukėlimo, be to, Bendrovė taip pat atliko pinigų pervedimus susijusiai įmonei.

36.       Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Kita vertus, pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių galėjo kilti įmonės bankrotas. Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą dėl netinkamo įmonės valdymo ir veiklos organizavimo. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, valdymo organų sprendimais, ar jais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-318-381/2017).  Kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

37.       Iš byloje esančių duomenų ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad 2014 m. birželio 17 d. Bendrovė įsigijo 100 proc. UAB „Solid Baltic Group“ akcijų, nuo 2014 m. birželio 20 d. UAB „Solid Baltic Group“ vadovu paskyrė M. S. (tuo metu BUAB „Juridinė paslauga“ direktorius buvo M. S.). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-719-794/2020 iškėlė UAB „Solid Baltic Group“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi pripažino BUAB „Solid Baltic Group“ bankrotą tyčiniu, pastaroji nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi. Šiose įsiteisėjusiosios teismų nutartyse konstatuota, kad UAB „Solid Baltic Group“ akcijos BUAB „Juridinė paslauga“ buvo perleistos fiktyviai, Bendrovė taip pat fiktyviai nauju UAB „Solid Baltic Group“ vadovu paskyrė M. S..

38.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-209-275/2017, kuri pradėta pagal ieškovės BUAB „Solid Baltic Group“ (kurios reikalavimo teises vėliau perėmė UAB „Euromisa“) ieškinį dėl žalos priteisimo, tenkino reikalavimą ir priteisė solidariai iš Bendrovės 27 456,95 Eur žalos atlyginimo. Nutartyje buvo konstatuota, kad konstatavo, kad kreditoriams negrąžinus 27 456,95 Eur skolos, susidariusios kreditoriams po 2017 m. birželio 17 d., reikalavimo pareiškimas šioje dalyje fiktyviai akcijas įsigijusiam savininkui UAB „Juridinė paslauga“ ir tuo pačiu fiktyviai vadovu paskirtam M. S., tenkintinas tuo pagrindu, kad ir fiktyviam savininkui ir bendrovės vadovui tenka tos pačios pareigos, kaip ir nefiktyviam savininkui ir vadovui. Įsigydamas, kad ir fiktyviai, nuosavybę, savininkas yra atsakingas už šio turto sukeltą žalą, jei jo, kaip juridinio asmens dalyvio, veiksmai buvo nesąžiningi. Konstatuotina, kad UAB „Euromisa“ 32 805,41 Eur kreditorinis reikalavimas, kuris buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo, atsirado dėl tyčinių neteisėtų ir nesąžiningų Bendrovės valdymo organų veiksmų, kurie konstatuoti įsiteisėjusiais aukščiau minėtais teismų sprendimais, o būtent - fiktyvaus BUAB „Solid Baltic Group“ akcijų įsigijimo ir šios įmonės tyčinio bankroto sukėlimo, ko pasėkoje vėliau priteistas žalos atlyginimas solidariai ir iš Bendrovės, sudaręs pagrindą Bendrovės bankroto bylai kilti.

39.       Be to, visuma kitų aplinkybių taip pat parodo, kad Bendrovė atliko kitus ekonominiu naudingumu nepaaiškinamus piniginių lėšų pervedimus.  Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas; kt.).

40.       Iš BUAB „Juridinė paslauga“ sąskaitos išrašo, pateikto laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. matyti, kad buvo atliekami didelių sumų pervedimai UAB „Verenta“: 2016 m. rugpjūčio 2 d. buvo atliktas 12 900 Eur pervedimas, 2016 m. rugpjūčio 3 d. atliktas 30 000 Eur pervedimas, 2016 m. rugpjūčio 4 d. – 940 Eur pervedimas. Mokėjimų paskirtyse nurodyta „Konsultacinių paslaugų dalinis mokėjimas“. Svarbi aplinkybė laikytina ta, jog šie pakankamai dideli mokėjimai atlikti nedelsiant po to, kai buvo kreiptasi dėl UAB „Solid Baltic Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu (kaip nurodyta anksčiau, teismų sprendimu panaši suma kaip žalos atlyginimas vėliau buvo priteista iš Bendrovės). Banko sąskaitos išrašai (2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d.) taip pat patvirtina, kad atlikus šiuos mokėjimus, toliau Bendrovės banko sąskaita liko iš esmės nenaudojama, jokių esminių įplaukų/pervedimų atlikta nebebuvo. Nemokumo administratoriui yra perduota taip pat ir byloje esanti UAB „Verenta“ Bendrovei išrašyta 2016 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra 42 900 Eur sumai. Sąskaitoje nurodyta, kad ji išrašyta pagal sutartį 2016 m. liepos 25/2, tačiau pastaroji sutartis, pareiškėjų teigimu, nemokumo administratoriui perduota nebuvo, be to, svarbi aplinkybė yra ta, kad nurodyta sutartis, neva turinti pagrįsti piniginius pervedimus, buvo sudaryta nedelsiant po to, kai buvo kreiptasi dėl UAB „Solid Baltic Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu, galimai tokiu būdu siekiant įteisinti piniginių lėšų pervedimą, kad nebūtų iš ko išieškoti žalos atlyginimo, jei toks būtų priteistas. 

41.       Su prašymu pateikti įrodymai taip pat pagrindžia, kad minėtos sumos, kaip nurodoma, pagal konsultavimo paslaugas, buvo pervestos susijusiai įmonei UAB „Verenta“. Iš UAB „Verenta“ juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad UAB „Verenta“ vadovu nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 5 d. bei nuo 2018 m. vasario 21 d. iki šiol yra D. U., jo žmona G. U. UAB „Verenta“ direktore buvo nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2018 m. vasario 21 d. (taigi, tuo laikotarpiu kai buvo neva sudaryta konsultavimo paslaugų sutartis, kurios pagrindu pervestos itin didelės sumos). Be to, Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė, kurios vadovė taip pat yra G. U.. Įrodymai taip pat patvirtina, kad UAB „Verenta“ vienintelė akcininkė yra UAB „Astola“, kuriai vadovauja ir kurios vienintelė akcininkė yra G. U..

42.       Toks ekonominis sandoris, kuriuo perleista ženkli Bendrovei suma, tokia suma perleista įmonei, kurią valdo santuokiniais ryšiais su Bendrovės vadovu susijęs asmuo, esmingai apsunkino Bendrovės finansinę būklę, kadangi, jei tokia suma nebūtų buvusi pervesta, atsakovė būtų buvusi pajėgi padengti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimu priteistą žalos atlyginimą, todėl UAB „Euromisa“, kaip kreditorius, nebūtų turėjęs pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, taigi darytina išvada, kad šie veiksmai, pervedant itin didelę piniginę sumą, tiesiogiai prisidėjo prie bankroto bylos iškėlimo.

43.       Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad byloje esantys įrodymai ir nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl konstatuojama, kad aptarti BUAB „Juridinė paslauga“ buvusio vadovo D. U. ir vienintelio akcininko bei taip pat buvusio vadovo M. S. veiksmai sudaro pagrindą BUAB „Juridinė paslauga“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais.

44.       Pareiškėjas „Krynicki Recykling S. A.“ taip pat pateikė prašymą priteisti kreditoriui „Krynicki Recykling S. A.“ solidariai iš suinteresuotų asmenų D. U. ir M. S. 3 339,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikti įrodymai patvirtina, kad bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos susipažįstant su BUAB „Juridinė paslauga“ dokumentais, procesinių dokumentų rengimu, kitoms atstovavimo išlaidoms, rengiant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Tą pagrindžia 2021 m. sausio 31 d. sąskaita faktūra Nr. ZET-21-179, paslaugų perdavimo aktas pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. ZET-21-179, 2021 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra ZET-21-187, paslaugų perdavimo aktas pagal minėtą faktūrą, 2021 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ZETA-21-194, paslaugų perdavimo aktas pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą. Prašomos priteisti išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais, laikytinos realiai patirtomis, proporcingomis suteiktų paslaugų apimčiai ir kompleksiškumui, todėl priteistinos pareiškėjui „Krynicki Recykling S. A.“ iš D. U. ir M. S. lygiomis dalimis po 1 669,8 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 290–292 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 20 straipsnio 2 dalies 1,2,3 punktais, 

n u t a r i a :

Pripažinti BUAB „Juridinė paslauga“ (į. k. 302890258) bankrotą tyčiniu.

Nustatyti, kad už tyčinį BUAB „Juridinė paslauga“ (į. k. 302890258) bankrotą atsakingi D. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Įsiteisėjusią teismo nutartį išsiųsti Vilniaus apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Finansų ministerijos.

Įpareigoti bankroto administratorių per 3 dienas informuoti įmonės kreditorius apie priimtą nutartį.

Nutarties kopiją išsiųsti suinteresuotiems asmenims.

Priteisti „Krynicki Recykling S. A.“ (į. k. 519544043) iš suinteresuotų asmenų D. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 1 669,8 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                        Margarita Stambrauskaitė