Administracinė byla Nr. I-2565-644/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00373-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 1 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 999 999 999 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5).
Pareiškėjas skunde žalą grindė aplinkybėmis, kad Kauno tardymo izoliatorius atsisakė informuoti teismą apie pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje, 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. 49-32 neteisingai nurodė, kad pareiškėjui artimieji nebandė perduoti vokų, pašto ženklų, popieriaus lapų, atsisakė pareiškėjui teikti 4.500 kcal maisto porciją, nors jam tokia porcija priklauso pagal kūno sudėjimą, ir nepaaiškino priežasčių, kodėl nevykdo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. teisės akto, kuriame yra nurodyta gausybė įvairių patiekalų, atsisakė teikti gydymą dėl danties skausmo, neišjungė garsinio signalo, vertė rengtis uniformą, stotis prieš pareigūną, 24 val. per parą vertė būti matomu, naktį neišjungė apšvietimo, neleido kiekvieną dieną maudytis, nesuteikė kirpėjo paslaugų, 23 val. per parą laikė uždarytą. Dėl tokių Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų (neveikimo) pareiškėjui kilo žala – pažeminimas, sudaryti nepatogumai, kančios. Prašė skundą tenkinti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15-16). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą, nurodydamas, jog atsakovas neinformavo teismo apie pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje, kadangi pareiškėjo pranešimas teismui buvo išsiųstas laiku. Pažymėjo, kad artimųjų perduotame siuntinyje nurodytų daiktų nebuvo. Kauno tardymo izoliatorius suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą vykdo pagal nustatytus reikalavimus. Maistas suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamas remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 punktu, kuriame numatyta, kad tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas, religinius įsitikinimus. Suimtiesiems nedraudžiama už asmenines lėšas įsigyti papildomų maisto produktų, būtiniausių reikmenų izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nustato būtiniausių maisto produktų ir reikmenų sąrašą, kuris atnaujinamas ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos medicininės pagalbos neatitinka tikrovės, nes jam buvo rekomenduota užsiregistruoti pas gydytoją, tačiau rekomendacijos pareiškėjas nevykdė. Pareiškėjo argumentai dėl naktį įjungto apšvietimo nepagrįsti, kadangi pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Tvirtino, kad Kauno tardymo izoliatorius pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai, pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad Kauno tardymo izoliatorius atsisakė informuoti teismą apie pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje.
Bylos duomenimis, pareiškėjas V. K. 2015 m. sausio 14 d. į Kauno TI direktorių kreipėsi rašytiniu pareiškimu, kuriame nurodė, kad pareigūnų prašė persiųsti jo prašymą teismui faksu, tačiau pareigūnai jo dokumentus grąžino jam atgal (b. l. 20). Kauno TI atsakydamas į pareiškėjo pareiškimą 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. 49-33 V. K. paaiškino, kad teisės aktai nenumato tokių administracinių paslaugų (dokumentų siuntimo faksu) teikimo galimybės, taigi prašymas pareiškėjui buvo pagrąžintas. Pareiškėjui pasiūlyta informuoti teismą apie dalyvavimą posėdyje siunčiant voką (b. l. 7, 19).
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato suimtojo teisės siųsti dokumentus faksu.
Bylos duomenimis, pareiškėjo 2015 m. sausio 14 d. prašymas teismui buvo išsiųstas tą pačią, t.y. nepraleidus Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Šią aplinkybę patvirtina Kauno TI atsakymas pareiškėjui (b. l. 7, 19). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų išsiunčiant pareiškėjo laišką, skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad Kauno tardymo izoliatorius teigia netiesą nurodydamas, kad artimieji pareiškėjui nebandė perduoti vokų, pašto ženklų, popieriaus lapų.
Bylos duomenimis, pareiškėjas 2015 m. sausio 12 d. rašytiniu pareiškimu kreipėsi į Kauno TI direktorių, kuriame nurodė, kad 2015 m. sausio 10 d. artimieji bandė perduoti pareiškėjui siuntą - vokus, pašto ženklus ir popieriaus lapus, tačiau minėti daiktai pareiškėjui nebuvo perduoti (b. l. 18). Kauno TI, atsakydamas į šį pareiškimą, 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. 49-32 paaiškino, kad pareiškėjui buvo perduoti žurnalai (3 vnt.) ir laikraščiai (4 vnt.), tačiau pašto vokų, ženklų ir baltų lapų prašyme perduoti daiktus nebuvo (b. l. 8, 17). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad siuntinyje minėtų daiktų nebuvo.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais bei rašymo popieriumi. Pagal šio straipsnio 4 dalį, pašto ar perduodamų drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų priėmimo ir įteikimo tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims tvarka ir labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo šiems asmenims tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau - Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taikylės) 55 punktas nustato, kad priimant perduodamą siuntinį ar smulkųjį paketą, juos atnešusio asmens akivaizdoje patikrinama, ar juose nėra daiktų, kurių perdavimo Suėmimo vykdymo įstatymas nenumato. Rasti daiktai, kurių perdavimas nenumatytas Suėmimo vykdymo įstatyme, grąžinami asmeniui, atnešusiam siuntinį ar smulkųjį paketą, ir apie tai nurodoma Prašyme perduoti siuntinį ar smulkųjį paketą. Taigi, pagal aukščiau nurodytas teisės aktų normas, suimtajam gali būti perduodama siunta su vokais, pašto ženklais bei rašymo popieriumi, perduodant siuntinį pildomas prašymas perduoti siuntinį ar smulkųjį paketą.
Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad siuntinyje vokų, pašto ženklų ir popieriaus lapų nebuvo. Pagal Kauno tardymo izoliatorius 2015 m. sausio 29 d. raštą Nr. 49-32 V. K., minėti daiktai nebuvo nurodyti ir prašyme perduoti daiktus. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtais duomenimis. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad Kauno tardymo izoliatoriaus 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. 49-32 pateikta informacija, jog artimieji nebandė perduoti pareiškėjui vokų, pašto ženklų ir popieriaus lapų, yra melaginga, tačiau nepateikia jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik pareiškėjo paaiškinimo, kad rašte pateikta informacija yra melaginga, nepakanka. Teismas pažymi, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl vertintina, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl netinkamo maitinimo. Skunde nurodo, kad atsakovas atsisakė teikti jam 4500 kcal. maisto porciją, nors jam tokia porcija priklauso pagal kūno sudėjimą, be to, atsakovo atstovas nevykdo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. teisės akto, kuriame yra nurodyta gausybė įvairių patiekalų.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal. Atsakovo į bylą pateiktas Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimo instituto Maisto tyrimų centro 2015 m. sausio 9 d. tyrimų protokolas patvirtina, kad vyrų paros maisto davinio energinė vertė Kauno tardymo izoliatoriuje tikrinimo metu - 2496 kcal (b. l. 70-71). Be to, pagal Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-1-17 patvirtinto Maisto davinių teikimo tvarkos aprašo (b. l. 67-69) 10 punktą, išduoti pagamintą maisto davinį laikomiems įstaigoje nuteistiesiems ir suimtiesiems leidžia Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budintysis padėjėjas remdamasis įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų organoleptinio (juslinio) patikrinimo rezultatais, įrašytais Pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas taip pat sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad, esant poreikiui, pareiškėjas galėjo įsigyti maisto produktų už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Teismo vertinimu, minėti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl mitybos normų pažeidimo. Pareiškėjas skunde neišdėstė maisto kokybės pažeidimo atvejų ir jų nekonkretizavo. Esant abstraktaus pobūdžio argumentams, nėra pagrindo minėto pobūdžio pažeidimų konstatavimui.
V. K. skunde nurodo, kad atsakovas atsisakė pareiškėjui teikti gydymą dėl danties skausmo. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui buvo rekomenduota užsiregistruoti priėmimui pas dantų gydytoją, tačiau pareiškėjas rekomendacijos neįvykdė.
Bylos duomenimis, pareiškėjas 2015 m. sausio 12 d. rašytiniu pareiškimu kreipėsi į Kauno TI direktorių nurodydamas, kad atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių su terapeutu konsultavosi dėl skilusio danties, gydytojas jam skyrė vaistų, tačiau pareiškėjas visą savaitę kentė skausmą (b. l. 22). Kauno TI, atsakydamas į pareiškėjo skundą, 2015 m. vasario 9 d. rašte Nr. 49-46 V. K. atsakė, kad dėl danties skausmo šeimos gydytojas rekomendavo jam užsiregistruoti pas odontologą, tačiau pareiškėjas to nepadarė (b. l. 10, 21).
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 101 straipsnį, suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. Tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1-206 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų patekimo pas sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistus tvarkos aprašo (b. l. 76-77) 5 punktą, suimtieji ir nuteistieji, turintys nusiskundimų sveikata (išskyrus skubios medicininės pagalbos suteikimą), į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. Įstaigos gyvenamųjų pastatų korpusuose (aukštuose, drausmės izoliatoriuose) Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai (korpuso vyresnieji) pildo Suimtųjų ir nuteistųjų ambulatorinio priėmimo apskaitos žurnalą. Pacientai registruojami iš vakaro prieš medicinos specialisto darbo dieną. Taigi, pagal aukščiau nurodytas teisės aktų normas, suimtieji patys registruojasi pas gydytojus. Remiantis Kauno tardymo izoliatoriaus 2015 m. vasario 9 d. raštu Nr. 49-46 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo“, pareiškėjas nebuvo užsiregistravęs odontologo konsultacijai, nors šeimos gydytojas rekomendavo užsiregistruoti. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl nesuteikto gydymo pareiškėjui (dėl danties skausmo), jo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad jis 23 val. per parą buvo laikomas uždarytas.
Suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 76:2010 11 punkte, kuris nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad atsakovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą, taigi nėra pagrindo konstatavimui apie atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad 24 valandas per parą buvo matomas. V. K. skunde aiškiai nenurodė, kokiomis aplinkybėmis jis buvo matomas, tačiau teismas pažymi, kad nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra – tai vienas esminių iš Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų suėmimo vykdymo rėžimo reikalavimų. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės, daroma asmenų krata ir pan. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.2 punkte nustatyta, kad kamerose, be kita ko, gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis. Kamerų langai ir durys gali būti blokuojami apsaugos signalizacijos priemonėmis bei stebėjimo kameromis (16 punktas). Vaizdo stebėjimas Kauno tardymo izoliatoriuje vykdomas pagal Kauno TI direktoriaus 2014 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1-178 patvirtintą tvarkos aprašą (b. l. 78-80), kurio 4 punkte numatyta, kad vaizdo stebėjimas vykdomas siekiant užtikrinti pareigūnų, darbuotojų, darbo drausmės ir suimtųjų (nuteistųjų) asmenų apsaugą ir priežiūrą bei nustatytų rėžimo reikalavimų laikymosi kontrolę ir turto apsaugą. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad yra nuolat matomas, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, t.y. nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo verčiamas stotis prieš pareigūnus. Tačiau teismas pažymi, kad pagal Kauno TI direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-259 patvirtintų Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų elgesio taisyklių (b. l. 85) 5.4 punktą, bendraujant su įstaigos darbuotojais suimtieji ir laikinai atvežti, be kita ko, įėjus įstaigos darbuotojui į kamerą ar patalpą, kurioje jie tuo metu yra, privalo atsistoti ir pasisveikinti. Taip pat, pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą, suimtieji privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose kaltės, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad nebuvo leidžiama kiekvieną dieną maudytis ir negalėjo pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Tačiau teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems (suimtiesiems) maudytis po dušu ir kirptis kiekvieną dieną. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad atsakovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą, taigi nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis kerpamas plikai.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 106 punkte nustatyta, kad naujai atvykusiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas. Tardymo izoliatorių personalui draudžiama reikalauti, kad suimtieji nusikirptų plikai, jeigu nėra medicinos specialisto rašytinio patvirtinimo, kad tai reikalinga dėl sveikatos ar higienos. Pagal Kauno TI direktoriaus 2011 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1-65 patvirtinto Kirpėjo paslaugos suteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo 4 punktą, kirpėjo paslauga – tai paprastas galvos plaukų kirpimas – tolygus galvos plaukų kirpimas (b. l. 81). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad atsakovas šias teisės normas pažeidžia, kad neleidžia kirptis žirklėmis, reikalauja kirptis plikai, ir konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizuoja. Kaip jau buvo minėta, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad kamerose naktį neišjungiamas apšvietimas. Tačiau pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad naktinis apšvietimas reikalingas kamerose laikomų asmenų kontrolei. Nustačius, kad naktinio apšvietimo įrengimas tardymo izoliatoriaus kamerose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
V. K. skunde taip pat nurodė, kad atsakovas atsisakė išjungti garsinį signalą, vertė rengtis uniformą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. V. K. nepaaiškino, kas, jo nuomone, yra „psichologinis ginklas“, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo naudojamas, be to, teisinis reglamentavimas nenustato uniformos dėvėjimo tardymo izoliatoriuose. Akcentuotina, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl garsinio signalo naudojimo ir vertimo dėvėti uniformą yra atmestini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 1 999 999 999 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. LVAT nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog dėl skunde nurodytų aplinkybių sukeltos dvasinės kančios ir psichologiniai išgyvenimai, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).
Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Audrius Grauželis