Civilinė byla Nr. 3K-3-286/2014

Teisminio proceso 2-55-3-01748-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 44.2.4.1; 45.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės  22 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko, 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei L. R. dėl žalos atlyginimo bei atsakovės L. R. priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl 2011 m. birželio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos posėdžio protokolo panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamam ginčui aktualus teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės turto privatizavimą viešo aukciono būdu, sutarties šalių teisę laisvai vesti derybas, sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose pareigą, aiškinimas ir taikymas.

Ieškovė paskelbė ilgalaikio materialaus turto privatizavimą viešo aukciono būdu, kuriuo siekė parduoti negyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Atsakovė pateikė paraišką dalyvauti viešame aukcione. Ieškovė privatizavimo objekto viešo aukciono komisijos 2010 m. birželio 9 d. sprendimu pripažino atsakovę viešo aukciono laimėtoja ir, kartu su 2010 m. liepos 7 d. raštu išsiuntusi pirkimo–pardavimo sutarties projektą, prašė atvykti į Vilniaus miesto savivaldybę jį suderinti. Viena iš pateikto pirkimo–pardavimo sutarties projekto sąlygų buvo ieškovės teisių ir pareigų (kaip nuomotojos) pagal UAB „Jutra“ ir ieškovės sudarytą nuomos sutartį perėmimas, taip pat UAB „Jutra“ įsiskolinimo ieškovei perėmimas (sutarties projekto 2 punktas). Atsakovė pareiškė nesutikimą su pasiūlytu projektu, nurodė nesutikimo priežastis: privatizavimo biuletenyje nebuvo nurodyta, kad patalpos išnuomotos; ji nesutinka perimti įsipareigojimų pagal nuomos sutartį; atsakovė pageidauja, kad būtų sudaryta galimybė apžiūrėti turtą; norėtų gauti patalpos energetinio naudingumo sertifikatą. Ieškovė atsakovei 2010 m. liepos 28 d. išsiuntė pakeistą sutarties projektą, kuriame atsisakyta su nuomos sutartimi susijusių sąlygų. Atsakovė 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštu prašė atidėti pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimo terminą, nesutikimo su pirkimo–pardavimo sutarties projektu priežastis nurodė tokias pačias, kaip ir 2010 m. liepos 7 d. rašte. Atsakydama į dar vieną, 2010 m. rugpjūčio 28 d., ieškovės siūlymą atvykti derinti sutarties, atsakovė  2010 m. rugsėjo 9 d. raštu prašė atidėti pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimą. Ieškovės Privatizavimo komisijos 2010 m. spalio 13 d. nutarimu buvo atidėtas pirkimo–pardavimo sutarties derinimas, kartu nutarta nutraukti patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininkus. Apie tokį sprendimą atsakovė buvo informuota 2010 m. lapkričio 5 d. raštu, kuriuo ieškovė atsakė į atsakovės 2010 m. rugsėjo 9 d. prašymą. 2011 m. birželio 10 d. Privatizavimo komisija posėdžio nutarimu nutarė nutraukti privatizavimo objekto – negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimą ir laikė šį objektą neparduotu.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 456 300 Lt žalos atlyginimą (negautas pajamas), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ji nurodė, kad atsakovei buvo žinoma apie tai, jog patalpos yra nuomojamos UAB „Jutra“, nes ilgą laiką ėjo UAB „Jutra“ generalinės direktorės pareigas, pati pasirašė nuomos sutarties pratęsimą, yra šios bendrovės akcininkė; privatizavimo viešo aukciono skelbime buvo nurodyta data, kada potencialūs pirkėjai gali apžiūrėti parduodamų patalpų būklę ir nurodyti kontaktiniai asmenys, iš kurių galima gauti visą informaciją; atsakovė, veikdama savo rizika, neapžiūrėjusi patalpų, pateikė paraišką dalyvauti privatizavimo viešame aukcione, todėl negali ginčyti šios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos; skelbime taip pat buvo nurodyta, kad energetinio naudingumo sertifikavimas yra neatliktas, todėl atsakovei buvo žinoma, jog ieškovė neturi galimybės tokio sertifikato pateikti. Atsakovė pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, todėl jai atsirado prievolė atlyginti padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys). Prašomus priteisti nuostolius sudaro atsakovės sumokėtos pradinio įnašo (50 700 Lt) ir pradinės objekto pardavimo kainos (507 000 Lt) skirtumas.

Atsakovė priešieškiniu prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2011 m. birželio 10 d. posėdžio protokolą, kuriuo buvo nutarta nutraukti privatizavimo objekto – negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras bei laikyti šį objektą neparduotu, įpareigoti ieškovę sudaryti su atsakove šių patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė nurodė, kad Privatizavimo komisijos 2011 m. birželio 10 d. posėdžio protokolo turinys jai tapo žinomas tik 2011 m. rugsėjo 28 d., nes ieškovė atsakovės apie tai neinformavo. Protokolo lydimajame rašte nurodoma privatizavimo procedūros nutraukimo priežastis – potencialus pirkėjas nesuderino pirkimo–pardavimo sutarties projekto ir nepasirašė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties. Šis argumentas yra nepagrįstas, ieškovės veiksmai vykdant privatizavimo procedūrą – nesąžiningi ir nenuoseklūs.  Galiojant Privatizavimo komisijos sprendimui stabdyti privatizavimo procedūrą iki bus iškeldintas nuomininkas UAB „Jutra“, atsakovė neturėjo teisinių bei faktinių galimybių (prielaidų) vykdyti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties derinimą, juolab pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį. Tokie ieškovės veiksmai pripažintini nepagrįstu vienašališku atsisakymu sudaryti su atsakove – viešo aukciono laimėtoja – pirkimo–pardavimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Dėl nutarimo nutraukti privatizavimo procesą teisėtumo. Nurodęs, kad privatizavimo proceso nutraukimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų skyrius „Neįvykęs ir negaliojantis viešas aukcionas“, kurio 58.2 punkte nustatyta, jog privatizavimo objektas laikomas neparduotu, jei potencialus pirkėjas, pripažintas viešo aukciono laimėtoju, per šiuose nuostatuose nurodytą laiką nesuderina pirkimo–pardavimo sutarties projekto ar nepasirašo privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties, teismas laikė, jog sprendžiant dėl to, ar pardavėjas turėjo teisę nutraukti privatizavimo procesą, aplinkybė, ar ši sutartis nepasirašyta dėl pardavėjo ar pirkėjo kaltės, nereikšminga. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad privatizavimo procesas buvo sustabdytas, todėl ieškovė neturėjo teisės jį nutraukti, nes Nuostatuose nenustatyta, jog pardavėjas neturi teisės spręsti apie privatizavimo proceso nutraukimą tuo atveju, jei nutarta pirkimo–pardavimo sutarties suderinimą atidėti (kaip šiuo atveju buvo padaryta 2010 m. spalio 13 d. nutarimu) ar privatizavimo procesą sustabdyti. Pripažinęs, kad privatizavimo procesas nutrauktas pagrįstai, teismas atmetė susijusį atsakovės reikalavimą įpareigoti ieškovę parduoti patalpas.

Dėl žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad ieškovė turėtų teisę reikalauti žalos atlyginimo, jei būtų pagrindas pripažinti, jog pirkėja, pripažinta aukciono laimėtoja, nepagrįstai atsisakė pasirašyti jai siūlomą pirkimo–pardavimo sutarties projektą. Tai, kad ieškovė atidėjo projekto derinimą, kartu nutardama nutraukti patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininkus, nenutraukdama privatizavimo proceso, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog ieškovė pripažino, kad nuomininkų naudojimasis privatizuojamomis patalpomis buvo kliūtis pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Teismas konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo pirkėjos valios; nurodė, kad ji neatsisakė sudaryti sutarties, pašalinus priežastis, trukdančias naudotis įsigytomis patalpomis (nutraukus nuomos sutartį ir iškeldinus nuomininkus); konstatavo, kad yra pačios ieškovės kaltės dėl to, jog nesudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, nes atidėdama, o ne nutraukdama privatizavimo procesą, ji pripažino, jog turi imtis priemonių kliūtims, trukdančioms aukcioną laimėjusiai atsakovei naudotis ketinamomis įsigyti patalpomis, pašalinti. Kadangi nėra atsakovės kaltės dėl to, kad sutartis iki šiol nesudaryta, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti. Teismas sutiko su atsakovės teigimu, kad ji nežinojo apie nuomos sutartį su UAB „Jutra“, nes nuo 2009 m. spalio 22 d. jai buvo suteiktos vaiko auginimo atostogos. Teismas vertino, kad atsakovės atsisakymas pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties projektą dėl to, kad jame buvo numatyta pareiga pirkėjui perimti nuomos sutarties su UAB „Jutra“ teises ir pareigas, nuomotojo skolas savivaldybei, nėra sąžiningumo kriterijų neatitinkantis veiksmas. Teismas sprendė, kad net ir tuo atveju, jei pirkėja galėjo žinoti apie nuomos sutartį, ieškovei, kaip viešajam juridiniam asmeniui, nuolat dalyvaujančiam privatizavimo procese, tenka  didesnė atsakomybė už tai, kad skelbime apie vykdomą pardavimą būtų potencialiems pirkėjams atskleistos visos su pastato naudojimu susijusios aplinkybės, šiuo atveju – kam patalpos  nuomojamos, kokio dydžio skola ir tai, kad skolą už nuomą bus reikalaujama sumokėti patalpas įsigijusį asmenį. Teismo vertinimu, ieškovės siūlytas pirkimo–pardavimo sutarties projektas atsakovės buvo pagrįstai nepasirašytas. Kiti ieškovės nurodyti kaip sąžiningumo kriterijų neatitinkantys veiksmai – atsakovės reikalavimas dokumentų, apie kurių nebuvimą ji buvo informuota, teismo vertinimu šioje byloje būtų reikšmingi tuo atveju, jei būtų pagrindas išvadai, kad ieškovė turėjo nuostolių dėl to, jog atsakovė nepasirašė sutarties, bei padarius išvadą, kad ieškovė tinkamai vykdė privatizavimo procedūrą, nepadarė jokių pažeidimų. Be to, ieškovė nepagrindė 456 300 Lt nuostolių, atsiradusių neva dėl sutarties nepasirašymo, dydžio.  Nutraukus privatizavimo procesą, ieškovės nuosavybėje liko patalpos; skelbdama naują jų privatizavimo konkursą bei nurodydama didesnę pradinę objekto pardavimo kainą (599 000 Lt), ieškovė turi galimybę turtą parduoti ir gauti šią sumą; pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymas su atsakove būtų nuostolingas dėl neįvykusio pardavimo tuo atveju, jei nepavyktų objekto parduoti  už tokią pačią kainą, už kurią buvo ketinta parduoti atsakovei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą; ieškinį atmetė; priešieškinį tenkino iš dalies; panaikino Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2011 m. birželio 10 d. posėdyje (protokolo Nr. A16-353(1.1.41-T1) priimtą nutarimą nutraukti negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūras ir laikyti šį objektą neparduotu; kitą priešieškinio dalį atmetė.

Dėl ieškovės Privatizavimo komisijos nutarimo laikyti turtą neparduotu. Atsižvelgusi į tai, kad sutarties projekto sąlyga, su kuria nesutiko atsakovė (sutarties 2 punktas), buvo pakeista, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė sutiko dėl šių sąlygų nepagrįstumo. Reaguodama į atsakovės rugsėjo 9 d. prašymą, ieškovė 2010 m. lapkričio 5 d. raštu dėl pirkimo-pardavimo sutarties projekto suderinimo informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisija apsvarstė klausimą dėl tolesnio negyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrų vykdymo ir nusprendė atidėti sutarties derinimą, nutraukti 2001 m. spalio 5 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 1721 su UAB „Jutra“, nuomininką iškeldinti. Atsižvelgusi į šias aplinkybes bei į tai, kad 2010 m. lapkričio 5 d. rašto pagrindu nurodytas būtent 2010 m. rugsėjo 9 d. atsakovės prašymas (atidėti pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo terminą), įvertinusi prie šio rašto pridėto Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2010 m. spalio 13 d. posėdžio protokolo išrašo turinį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, nepaisant to, jog iš pirkimo–pardavimo sutarties projekto buvo pašalintas antrasis punktas, su kuriuo atsakovė nesutiko, ieškovė pripažino pagrįstu 2010 m. rugsėjo 9 d. atsakovės prašymą atidėti sutarties derinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisijos 2010 m. spalio 13 d. nutarime išvardytų veiksmų eiliškumas (posėdyje antru darbotvarkės klausimu iš esmės buvo nuspręsta dėl kelių klausimų: 1) atidėti pirkimo–pardavimo sutarties derinimą, 2) nutraukti patalpų nuomos sutartį, 3) iškeldinti nuomininkus), leidžia konstatuoti, kad sutarties derinimas atidėtas tam, kad būtų nutraukta nuomos sutartis ir iškeldinti nuomininkai, t. y. būtent šios aplinkybės buvo kliūtis toliau derinti sutarties projektą. Nustačiusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nesutiko su argumentu, kad ieškovė nusprendė atidėti pirkimo–pardavimo procedūras tam, kad būtų įvertinta, ar tolimesnis sutarties derinimas vis dar atitiks privatizavimo tikslus. Jei, kaip nurodo ieškovė, jau Privatizavimo komisijos 2010 m. spalio 13 d. posėdžio metu būtų buvę aišku, kad sutarties su atsakove suderinti nepavyks, Privatizavimo komisija būtų pripažinusi turtą neparduotu (Nuostatų 58.2 punktas). Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovė po sutarties projekto derinimo atidėjimo būtų informavusi atsakovę apie priežasčių, buvusių atidėjimo pagrindu, išnykimą, galimybę toliau derinti sąlygas, taip pat apie tai, kad per nustatytą terminą projektas nebuvo suderintas. Nors atsakovė 2011 m. gegužės 29 d. raštu domėjosi, kaip vyksta procesas dėl patalpų atlaisvinimo ir kada ji galės pirkti patalpas bei pradėti jomis disponuoti, ieškovė 2011 m. liepos 28 d., atsakydama į jį informavo ne apie galimybę tęsti atidėtą projekto derinimą, o apie tai, kad šis nesuderintas, patalpų privatizavimo procedūras nuspręsta nutraukti, o patalpas pripažinti  neparduotomis. Esant situacijai, kai sutarties derinimas buvo atidėtas dėl tam tikrų konkrečiai apibrėžtų veiksmų atlikimo, neinformavus atsakovės apie galimybę tęsti sutarties projekto derinimą, ieškovės sprendimas nutraukti privatizavimo procedūras, laikyti turtą neparduotu dėl to, kad nebuvo suderintas pirkimo-pardavimo sutarties projektas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės 2011 m. birželio 10 d. Privatizavimo komisijos posėdžio protokolą, laikytinas pagrįstu. Tačiau teisėjų kolegija nepripažino pagrįstu atsakovės reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti su ja patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, pažymėjusi, kad, jį patenkinus, būtų paneigta privatizavimo viešo aukciono būdu procese dalyvaujančių institucijų kompetencija, jų teisės ir pareigos. Pagal Nuostatus pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma tik tada, jei suderinamos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos ir joms atitinkamų institucijų yra pritariama, todėl šiuo atveju, kai patalpų privatizavimas nutrūko pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo etape, neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindas įpareigoti ieškovę su atsakove sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Panaikinus pirmiau nurodytą nutarimą, ieškovė ir atsakovė grąžintini į pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimo etapą.

Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Ieškovė reikalavo atlyginti jai padarytus nuostolius, remdamasi CK 6.163 straipsnio 3 dalimi. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad  pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovės veiksmuose nebuvo nesąžiningumo. Aplinkybė, kad atsakovė ilgą laiką buvo UAB „Jutra“ generalinė direktorė, pati pasirašė nuomos sutarties pratęsimą, buvo šios bendrovės akcininkė, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo priešingai išvadai (kad atsakovė pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimo metu buvo nesąžininga, nes žinojo apie patalpų nuomą). Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovė nuo 2004 m. spalio 5 d. nebėra UAB „Jutra“ dalyvė, o 2009 m. spalio 30 d. išleista vaiko priežiūros atostogų, pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimas vyko 2010 m. antroje pusėje, teisėjų kolegija sprendė, kad, nors atsakovei iki 2009 m. spalio 30 d. buvo žinoma apie UAB „Jutra“ nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų, tai nereiškia, jog ji neturėjo pagrindo manyti, kad pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimo metu ši situacija yra pasikeitusi (nuomos sutartis pasibaigusi, nuomininkas iš patalpų išsikraustęs), ar kelti klausimą dėl sąlygos, susijusios su nuomos sutartimi ir skola pagal ją. Atsakovės teiktų prašymų dėl pirkimo–pardavimo sutarties projekto teisėjų kolegija nepripažino nesąžiningais, vilkinusiais patalpų privatizavimo procesą.

Teisėjų kolegija pritarė, kad pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimo etape išreikšti atsakovės reikalavimai ieškovei pateikti energetinio naudingumo sertifikatą bei suteikti galimybę apžiūrėti turto būklę nepagrįsti, nes informaciniame privatizavimo biuletenyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog objekto energetinio naudingumo sertifikatas neatliktas, taip pat nurodytas objekto apžiūros laikas ir darbuotojo, atsakingo už objekto apžiūrą, kontaktiniai duomenys; pažymėjo, kad šiuo atveju sutarties derinimas atidėtas ne dėl šių atsakovės pateiktų pastabų, ir konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė atliko veiksmus, dėl kurių jai galėtų kilti pareiga atlyginti nuostolius. Teisėjų kolegija plačiau nepasisakė dėl skundo argumentų, susijusių su žala ir jos dydžiu, tačiau pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo argumentai ir išvada, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, yra pagrįsti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl draudimo spręsti dėl trečiųjų į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. CPK 266 straipsnyje nustatyta, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. 2013 m. kovo 20 d. vyko naujas ginčo objekto privatizavimo aukcionas, kuriame dalyvavo vienas potencialus pirkėjas, kuris aukciono laimėtoju pripažintas nebuvo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 3 d nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (draudimo perleisti ginčo objektą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo), tačiau išreiškė norą užbaigti privatizavimo procedūras. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas priešieškinio reikalavimą, pažeidė naujo pirkėjo teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančios privatizavimo procedūros vykdymą. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės dėl pradėtos ir vykdomos privatizavimo procedūros, skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia bus trečiojo asmens padėtis privatizavimo procese, kai ieškovė ir atsakovė įpareigojamos tęsti derybas. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, o apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir nenurodė, ar priėmus teismo sprendimą su nauju pirkėju procedūros tokiu atveju gali (turi) būti nutraukiamos, ar nesusiderėjus su atsakove kasatorė gali (privalo) derėtis su nauju pirkėju. Teismas neatsižvelgė į tai, kad teisėtai pradėtos ir vykdytos naujos privatizavimo procedūros tokiu atveju būtų nutraukiamos be svaraus teisinio pagrindo, taip paneigiant naujojo pirkėjo teisėtus lūkesčius,  sutartinių santykių stabilumo principą. Taigi skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, remiantis vien bendraisiais teisės principais, buvo pakeista į bylą neįtraukto asmens teisinė padėtis, nenustačius jokių ieškovės ar naujojo pirkėjo privatizavimo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų.

2. Dėl privatizavimą reglamentuojančių teisės normų netaikymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarime Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ nustatyti konkretūs, apibrėžti privatizavimo procedūrų vykdymo terminai (261 , 294 punktuose – terminai, per kuriuos institucijos turi pateikti duomenis apie potencialius pirkėjus (20 ir 45 dienos), 30 punkte – per kurį laimėtojas turi pasirašyti protokolą, kad būtų laikomas privatizavimo aukciono laimėtoju (10 darbo dienų), 44 punkte – per kurį laimėtojas turi pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį (15 darbo dienų). Taigi įstatymų leidėjas nustatė maksimalius, pagrindinį viešosios nuosavybės perleidimo reikalavimą (iš viešosios nuosavybės perleidimo gauti maksimalią naudą) atitinkančius terminus, kuriuos  viršijantis privatizavimas gali nebeatitikti maksimalios naudos gavimo reikalavimo. Nagrinėjamu atveju per maksimalius Nutarime nustatytus terminus privatizavimo procedūros nebuvo užbaigtos; ieškovė, įvertinusi galimą riziką dėl privatizavimo objekto rinkos kainų pokyčių, nusprendė tęsti bandymus su atsakove suderinti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, tačiau per metus nuo atsakovės paskelbimo privatizavimo aukciono laimėtoja to padaryti nepavyko, ieškovė, vėl įvertinusi pirmiau nurodytą riziką bei nepažeisdama Nutarime įtvirtintos privatizavimo politikos, privatizavimo procedūras nutraukė. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovės veiksmai, kuriais iš pradžių buvo atidėtas pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas, vėliau privatizavimo procedūros apskritai nutrauktos, prieštarauja sąžiningumo principui, yra nesuderinamas su Nutarime išdėstyta įstatymų leidėjo pozicija. Teismo argumentas galėtų būti laikomas pagrįstu tik tuo atveju, jei ieškovė būtų nutraukusi privatizavimo procedūras nesibaigus maksimaliam trijų  mėnesių terminui. Sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių valdymą, naudojimą ir disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais, būdais ir tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2012; Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Pagal CK 1 straipsnio 2 dalį santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais. Valstybės ir savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybių turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011.). Apeliacinės instancijos teismas netaikė tiesiogiai ginčo teisinį santykį reglamentuojančių materialiosios teisės normų, neįvertino, ar priimto sprendimo įgyvendinimas – objekto privatizavimas 2010 metais pasiūlyta kaina – atitiks viešąjį interesą.

3. Dėl šalių teisės vesti derybas. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šalių teisė laisvai pradėti derybas bei derėtis ir jas nutraukti, kai paaiškėja jog nebus susitarta dėl vienos iš šalių siūlomų nepriimtinų sąlygų. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011). Nagrinėjamos bylos šalys derėjosi dėl sutarties sąlygų, tačiau, atsakovei vis atsisakant jas suderinti, ieškovė, remdamasi Nutarimu, pirmiau nurodyta CK nuostata, turėjo teisę nutraukti nesėkmingas derybas; apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai skundžiama nutartimi grąžino šalis į sutarties derinimo procedūrą. Net jei apeliacinės instancijos teismas būtų pagrįstai kvalifikavęs ieškovės veiksmus derybų metu nesąžiningais, vienintelė galima sankcija galėjo būti civilinės atsakomybės taikymas, o ne įpareigojimas toliau derėtis su atsakove, pažeidžiant ne tik CK 6.163 straipsnio 2 dalį, bet ir sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 2 dalis), nes ieškovė skundžiama teismo nutartimi yra verčiama sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį jai nepalankiomis sąlygomis (parduoti ginčo objektą už 2010 metais pasiūlytą kainą). Pabrėžtina, kad ginčo santykius reglamentuojantys teisės aktai ieškovei, kaip viešosios nuosavybės valdytojai, nenustato pareigos sudaryti sutarties, kai yra pasibaigę privatizavimo procedūrų vykdymo terminai.

4. Dėl netinkamo CK 6.163 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių
sąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, aiškinimo ir taikymo. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis). Ieškovė tris kartus siuntė ir bandė derinti su atsakove pirkimo–pardavimo sutarties projektą, tačiau atsakovė savo atsakymuose nurodydavo, kad projektas netinkamas ir sutarties tokiomis sąlygomis ji negali pasirašyti, nes jai nėra ir pateikiant paraišką privatizavimo aukcione nebuvo žinoma apie tai, kad patalpos yra nuomojamos UAB „Jutra“, be to, atsakovė nėra apžiūrėjusi perkamų patalpų būklės ir norėtų gauti energetinio naudingumo sertifikatą. Atsakovė ilgą laiką ėjo UAB „Jutra“ generalinės direktorės pareigas ir pati pasirašė nuomos sutarties pratęsimą, buvo šios bendrovės akcininkė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios nebuvo pasirašyta sutartis – įpareigojimas perimti nuomotojo teises ir pareigas bei nuomininko skolas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis įpareigojimas atsakovei nuo 2010 m. liepos 28 d. (antrojo sutarties projekto pateikimo) nebuvo keliamas, atsakovės nesutikimas su sutartimi turėjo būti laikomas nepagrįstu, prieštaraujančiu sąžiningumo principui, pažeidžiančiu teisėtus ieškovės interesus. Nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, atsakovei 2009 m. spalio 30 d. išėjus vaiko priežiūros atostogų, galėjo būti nežinoma apie vėlesnius nuomos santykius, pažymėjo,  kad atsakovė neturėjo pagrindo manyti, jog pirkimo–pardavimo sutarties projekto derinimo metu (2010 metais) ši situacija yra pasikeitusi (nuomos sutartis pasibaigusi, nuomininkas iš patalpų išsikraustęs). Kasatorės vertinimu, išėjimas vaiko priežiūros atostogų nereiškia, jog nutrūksta šalių darbo santykiai. Atsakovė, dalyvaudama patalpų, kuriose ilgą laiką veikė jos vadovaujama bendrovė, dėl kurių privatizavimo vyko šios bendrovės ir ieškovės teisminis ginčas, privatizavimo aukcione turėjo elgtis pagal bonus pater familias standartą ir pasidomėti, ar jos siekiamas įsigyti didelės vertės komercinės paskirties turtas vis dar yra naudojamas jos vadovaujamos bendrovės. Teismai nevertino aplinkybės, kad, atsakovei esant glaudžiai susijusiai su ginčo patalpose įsikūrusia bendrove, susižinojimas apie tai, ar ši bendrovė vis dar įsikūrusi privatizuojamose patalpose, nebūtų sukėlęs nepatogumų, pareikalavęs neproporcingai didelių pastangų. Ieškovė ir atsakovė patalpų pirkimo–pardavimo procedūroje buvo lygiateisiai subjektai, atsakovė privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepiktnaudžiauti jai suteiktomis teisėmis, įsigyjant didelės vertės komercinės paskirties turtą. Atsakovės veiksmai, kuriais buvo vilkinamas pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas, neatitinka sąžiningumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010), nes atsakovė neigė faktus, kuriuos žinojo (turėjo žinoti), teikė reikalavimus dėl dokumentų pateikimo ir patalpų būklės, kurie bylą nagrinėjusių teismų buvo pripažinti nepagrįstais veiksmais. Nepaisant to, kad teismai pripažino, jog atsakovės veiksmai atsisakant suderinti sutartį, remiantis argumentais dėl energetinio naudingumo sertifikato ir patalpų būklės, yra nepagrįsti, o reikalavimas perimti nuomininko UAB „JUTRA“ teises ir pareigas nuo 2010 m. liepos 28 d. nebebuvo keliamas, akivaizdu, kad bylą nagrinėję teismai apsiribojo tik šių veiksmų nepagrįstumo konstatavimu, tačiau nepagrįstai nevertino jų atitikties sąžiningumo reikalavimams. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas atsakovės veiksmų atitikties sąžiningumo reikalavimams, konstatavo ieškovės veiksmų nesąžiningumą, t. y. vertindamas ieškinio ir priešieškinio reikalavimų pagrįstumą ieškovei ir atsakovei taikė skirtingus vertinimo kriterijus ir taip pažeidė šalių lygiateisiškumo principą.

5. Dėl atsisakymo priteisti ieškovės patirtus nuostolius. Bylą nagrinėję teismai, neįvertinę visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių bei fakto, kad ieškovė dėl atsakovės veiksmų patyrė žalą – iki šiol negavo suplanuotų biudžeto pajamų, patyrė ginčo objekto išlaikymo išlaidas, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir nepagrįstai nurodė, kad ieškovės patirti nuostoliai yra nepagrįsti ir neįrodyti, todėl nepriteistini. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė pasirašys sutartį, nes ji pateikė paraišką dalyvauti privatizavime, sumokėjo avansą. Atsakovė be teisinio pagrindo teikė nepagrįstus atsisakymus suderinti sutartį, veikė nesąžiningai ir taip vilkino patalpų privatizavimo procesą, todėl teismai jai turėjo taikyti atsakomybę; atsakovė – atlyginti ieškovei šios patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011). Ieškovė dėl atsakovės veiksmų negalėjo operatyviai ir už didžiausią kainą parduoti patalpų, privalo jas išlaikyti, mokėti mokesčius, t. y. negauna planuotų pajamų – patiria nuostolius, o tai yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas ieškovei reikalauti negautų pajamų, t. y. 456 300 Lt atlyginimo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Įrašydama patalpas į privatizavimo programą ieškovė pagrįstai tikėjosi iš jų pardavimo gauti pajamas, kurios būtų skiriamos viešosioms funkcijoms vykdyti (Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnis).

6. Dėl teismų sprendimų ir teisingumo vykdymo santykio bei ieškinio patenkinimo
padarinių, pažeidžiančių viešąjį interesą. Savivaldybė – specifinis teritorinis kolektyvas, turintis valstybės laiduotą savivaldos teisę ir savarankiškai veikiantis pagal įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Ji priskiriama prie viešosios nuosavybės teisės subjektų, o jos turimas turtas – prie viešosios nuosavybės teisės objektų (2000 m. gegužės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2000). Taigi negalima situacija, kai, neatsižvelgiant į bylai svarbias faktines aplinkybes, subjektui, vykdančiam viešąjį interesą tenkinančias funkcijas ir turinčiam užtikrinti maksimalios naudos gavimo iš disponavimu viešąją nuosavybe reikalavimą, formaliais teismo sprendimais yra perkeliama rizika, kad viešosios nuosavybės privatizavimas nebeatitiks jam keliamų tikslų. Ieškovės įsitikinimu, ji įrodė, kad teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, neįvertino visų nagrinėjamo ginčo aplinkybių, eliminavo viešojo intereso elementą, todėl šiais sprendimais nebuvo įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujindamas 2010 metais pradėtas privatizavimo procedūras, nevertino, kokia situacija susiklostys vykdant šį sprendimą ir ar ji nebus teisiškai ydinga.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė L. R. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą, skirti ieškovei maksimalią 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu, pateikiant nepagrįstą kasacinį skundą, 10 000 Lt išmokant atsakovei. Atsakovė nurodo nesutikimo su ieškovės kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės atitinka apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus; taip pat nurodo, kad ieškovė kasacinį skundą iš esmės grindžia vienintele „maksimalios naudos gavimo“ reikalavimo pažeidimo aplinkybe. Atsakovės nuomone,  CPK 266 straipsnis nepažeistas, nes potencialus pirkėjas, kurio interesai neva pažeisti priėmus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, buvo informuotas ir prisiėmė atitinkamą riziką, jis nėra ginčo turto savininkas, todėl jo teisinė padėtis nepakito; ieškovės nurodytos privatizavimą reglamentuojančios teisės normos nepažeistos, pagrindai taikyti CK 6.163 straipsnio 3 dalį nenustatyti. Taip pat  ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, jos nesąžiningumo; ieškovė neatskleidė kasacijos esmės, neįrodė byloje reikšmingų ir esminių teisės normų pažeidimų, turinčių įtakos vienodam teisės aiškinimui ir taikymui; apeliacinės instancijos teismas įgyvendino teisingumo vykdymo funkciją, priėmė kompromisinį bylos šalims sprendimą, paremtą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės laisvai derėtis (CK 6.163 straipsnis), kai viešo aukciono būdu parduodamas savivaldybės turtas

Pagrindinis civilinių santykių dalyvių derybų tikslas – sandorio sudarymas, tačiau šis tikslas dėl įvairių priežasčių pasiekiamas ne visada. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys turi teisę pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Kasacinio teismo pasisakyta, kad CK 6.163 straipsnio 2 dalis įtvirtina vieną iš sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) elementų, reiškiantį, kad šalys turi teisę ne tik laisvai nuspręsti, su kuo derėtis dėl sutarties sudarymo, bet ir nutraukti pradėtas derybas, jeigu aiškiai matyti, kad susitarimo nebus pasiekta arba kitos šalies sąlygos nepriimtinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. D. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-69/2011). Dėl to, sutiktina su kasatore, kad, esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti tęsti derybas ir priverstinai sudaryti sutartį. Tačiau šiuo atveju sprendžiant dėl teisės laisvai derėtis būtina atsižvelgti į nagrinėjamų santykių specifiką.

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl specifinio objekto – savivaldybės turto perleidimo privačion nuosavybėn. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sąlygas ir tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (1 straipsnis) (toliau – ir Turto valdymo įstatymas). Šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn gali būti perduodamas inter alia jį privatizuojant pagal įstatymus. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (toliau – ir Privatizavimo įstatymas). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos ir kitas turtas kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleistas pagal šį įstatymą, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Privatizavimo įstatymo 13 straipsnyje, nustatančiame privatizavimo būdus, kaip vienas tokių būdų nurodytas viešas aukcionas (1 dalies 2 punktas). Viešo aukciono samprata ir turtas, kurį galima privatizuoti šiuo būdu, atskleisti Privatizavimo įstatymo 15 straipsnyje. To paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo institucijoms. Privatizavimo įstatymo pagrindu priimtas Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr.1503, kuriuo patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai (toliau – ir Nuostatai), reglamentuojantys tokių aukcionų organizavimą ir vykdymą. Taigi savivaldybės teisę laisvai derėtis dėl turto pirkimo–pardavimo viešo aukciono būdu sutarties sąlygų riboja teisės aktai, nustatantys savivaldybės turto valdymą, naudojimąsi ir disponavimą juo (įskaitant ir privatizavimą), į sutartis negali būti įtrauktos sąlygos, prieštaraujančios tokių teisės aktų nuostatoms ar neatitinkančios viešojo intereso. Be to, savivaldybė, derėdamasi dėl viešo aukciono būdu parduodamo turto  sutarties sąlygų, turi laikytis procedūrų, nustatytų Nuostatuose.

Nuostatų 39 punkte nustatyta, kad, viešo aukciono laimėtojui pasirašius privatizavimo viešo aukciono protokolą, privatizavimo institucija parengia pirkimo–pardavimo sutarties projektą. Jeigu iki institucijos nustatyto termino pabaigos viešo aukciono laimėtojas nesuderina pirkimo–pardavimo sutarties projekto, šitaip atsisakydamas pirkti privatizavimo objektą, laikoma, kad privatizavimo objektas neparduotas. Toks privatizavimo objekto laikymo neparduotu pagrindas pakartotas ir Nuostatų 58.2 punkte. Nagrinėjamu atveju sutarties derinimo procedūros užsitęsė, nes į sutarties projektą buvo įtrauktos sąlygos, susijusios su privatizuojamo turto nuomos sutartimi, kurios (kaip ir nuomos santykių faktas) nebuvo nurodytos informacijoje apie privatizuojamą objektą. Sutarties projektas, atsakovei su juo nesutikus, buvo pataisytas, atsisakant ginčijamų sąlygų, vėliau atsakovės prašymu nutarta sutarties derinimą atidėti, kol bus nutraukta privatizuojamų patalpų nuomos sutartis ir iš jų iškeldintas nuomininkas. Šias sąlygas įvykdžius, ieškovė atsakovės apie tai neinformavo, derybų neatnaujino, o privatizavimo institucijos sprendimu privatizavimo objektą pripažino neparduotu ir privatizavimo procedūras nutraukė. Minėta, Vyriausybės nutarimu patvirtintos privatizavimo procedūros yra privalomos privatizavimo institucijoms. Pažymėtina, kad atsakovė sutarties projekto nederino dėl įsigyjamo turto suvaržymų, nenurodytų aukciono sąlygose, ir su tuo susijusių pirkėjo įsipareigojimų įtraukimo į sutartį. Tokios nederinimo priežastys, savivaldybei sutikus jas šalinti, netraktuotinos kaip pirkėjo atsisakymas pirkti privatizavimo objektą. Juolab kad nuoseklią atsakovės poziciją įsigyti patalpas nuosavybėn patvirtina jos 2011 m. gegužės 29 d. raštas ieškovei dėl procedūrų tęsimo bei priešieškinio pareiškimas teisme. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad objektas pripažintas neparduotu ne Nuostatų 39 (58.2) punkto pagrindu, t. y. ne todėl, kad pirkimo–pardavimo sutarties nesuderino pirkėjas, taip atsisakydamas pirkti privatizavimo objektą, o ieškovei vienašališkai nusprendus neatnaujinti derybų, ir pagrįstai tokį derybų nutraukimo pagrindą pripažino neteisėtu. Šiuo atveju Privatizavimo komisijos 2011 m. birželio 10 d. nutarimo panaikinimas grąžina šalis į padėtį, buvusią iki jo priėmimo, t. y. turi būti tęsiamos privatizavimo procedūros, nustatytos teisės aktų. Toks teismo sprendimas nereiškia teisės laisvai derėtis (CK 6.163 straipsnis) pažeidimo, nes kasatorė neįpareigojama nei priimti kitos šalies sąlygas, neatitinkančias Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintų valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų ar kitų šio įstatymo, Privatizavimo įstatymo bei kitų įstatymų nuostatų ar nenumatytas aukciono sąlygose, nei nutraukti derybas atsiradus įstatyme įtvirtintiems nutraukimo pagrindams.

Atmestinas ir kitas kasatorės argumentas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, kuriomis nustatyti konkretūs, apibrėžti privatizavimo procedūrų vykdymo terminai, t. y. Nuostatų 261, 294, 30 punktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirų privatizavimo procedūrų atlikimo terminai nustatyti, siekiant užtikrinti sklandžią, operatyvią privatizavimo proceso eigą, pajamų už privatizuojamą objektą gavimą numatytu laiku, įgytų civilinių teisių stabilumą, tačiau šie terminai nėra naikinamieji, atskirų veiksmų nustatytais terminais neatlikus, jie šalių sutarimu gali būti atlikti ir vėliau. Tokį šių terminų aiškinimą savo veiksmais pripažino ir kasatorė: sutarties nustatytu terminu su atsakove nesuderinus, iš karto privatizavimo procedūrų nenutraukė, o kurį laiką tęsė derybas.    

Dėl derybų šalies nesąžiningumo kaip būtinos sąlygos, taikant civilinę atsakomybę CK 6.163 straipsnio  3 dalies pagrindu

Šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). CK 6.163 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v.  A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje  M. D. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-69/2011; kt.) Taigi tam, kad atsisakiusiai sudaryti sutartį šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuotos ne tik bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bet ir aplinkybė, kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai. Laikoma, kad derybos pradedamos arba deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Sąžiningumo principo turinio CK neatskleidžia, tačiau tai yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas esant ginčo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje  Z. B. v. I. D. ir B. P., bylos Nr. 3K-3-488/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė nesutiko su sąlygų, nenurodytų informacijoje apie privatizuojamą objektą įtraukimu į pirkimo–pardavimo sutartį: nesutiko perimti įsigyjamų patalpų nuomotojo pareigų pagal esamą nuomos sutartį bei solidariai su nuomininku atlyginti nuomos mokesčio įsiskolinimą. Paminėtina, kad informacijoje apie privatizuojamą objektą iš viso nebuvo duomenų apie egzistuojančius patalpų nuomos santykius, nors pagal Privatizavimo įstatymo 10, 11 straipsnių prasmę potencialiam pirkėjui turi būti pateikiama visa informacija, kuri gali būti reikšminga apsispręsti, ar dalyvauti aukcione. Reikalavimai pateikiamai informacijai, kai turtas parduodamas viešo aukciono būdu, detalizuotas Nuostatuose (9 punktas).  Šis specialiųjų įstatymo normų nustatytas reglamentavimas koreliuoja su CK 6.420 straipsnio 1 dalimi, kad esmines pardavimo sąlygas pardavėjas turi nurodyti jau skelbdamas aukcioną, t. y. aukciono sąlygose. CK 6.163 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Daikto suvaržymai (hipoteka, areštas, nuoma ir pan.) priskirtini prie veiksnių, galinčių turėti įtakos potencialaus pirkėjo sprendimui įsigyti konkretų daiktą arba jo kainos pasiūlymams. Taigi, kai daiktas parduodamas aukciono būdu, pagrindinės pirkimo–pardavimo sąlygos nustatomos aukciono sąlygose, ir šios sąlygos teisiškai saisto pirkėją ir pardavėją. Vadinasi, atsakovė turėjo pagrindą manyti, kad pirkimo–pardavimo sutartis su aukcioną laimėjusiu asmeniu bus sudaryta pagal aukciono nustatytas sąlygas ir to siekė. Ieškovė savo veiksmais taip pat pripažino atsakovės pozicijos pagrįstumą: kaip nutartyje jau minėta, iš sutarties projekto buvo pašalinta sąlyga dėl nuomotojo teisių ir prievolės sumokėti nuomininko skolas perėmimo, Privatizavimo komisijos 2010 m. spalio 13 d. nutarimu pirkimo–pardavimo sutarties derinimas atidėtas, kol bus nutraukta nuomos sutartis ir iškeldintas nuomininkas. Tačiau išnykus aplinkybėms, dėl kurių sutarties derinimas buvo atidėtas, ieškovė derybų nebetęsė, Privatizavimo komisija nutarė patalpas laikyti neparduotomis ir nutraukti jų privatizavimo procedūras. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šios byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog sutarties nustatytais terminais suderinti nepavyko būtent dėl ieškovės veiksmų. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės sąžiningumo, taip pat įvertino atsakovės sąsajas su buvusiu patalpų nuomininku, situaciją, egzistavusią aukciono vykdymo metu (atsakovė tuo metu nebuvo nuomininko UAB „Jutra“ nei akcininkė, nei vadovė). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu įvertino atsakovės sąžiningumą tiek pagal objektyvųjį, tiek subjektyvųjį kriterijus ir pagrįstai nekonstatavo jos nesąžiningų veiksmų. Siekis išvengti prieš tai pardavėjo neatskleistų įsigyjamos nuosavybės suvaržymų negali būti vertinamas kaip nesąžiningas pirkėjo elgesys. Kasaciniame skunde teikiami argumentai šios išvados nepaneigia. Nesant vienos iš derybų šalies – atsakovės – nesąžiningumo, nėra pagrindo taikyti jai civilinę atsakomybę CK 6.163 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką taikant ikisutartinę atsakomybę, nukentėjusią šalį siekiama sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje  Z. B. v. I. D. ir B. P., bylos Nr. 3K-3-488/2010). Šioje byloje ieškovė tokių nuostolių neįrodinėjo, reikalavo sumos, kurią būtų gavusi, jei sutartis būtų sudaryta su aukcioną laimėjusia atsakove. Be to, teismui iš dalies patenkinus priešieškinį ir pripažinus, kad turi būti tęsiamos derybos ir kitos procedūros, vykdytinos parduodant turtą aukciono būdu, tokio pobūdžio nuostoliai (pagal pirkimo–pardavimo sutartį negautos pajamos) dar nėra atsiradę.

Dėl viešojo intereso pažeidimo 

Teisės aktuose nėra pateikta viešojo intereso apibrėžties, paprastai viešuoju interesu laikoma tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojo intereso turinio aiškinimas kiekvienu konkrečiu atveju tenka bylą nagrinėjančiam teismui.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės turto, kaip viešosios nuosavybės teisės objekto, naudojimas yra viešasis interesas. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims taip pat susijęs su viešojo intereso apsauga, nes valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikių patenkinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jurgio valda“ v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-53/2012; kt.)

Viešojo intereso egzistavimą valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo srityje atskleidžia ir principai, išdėstyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo principai, reiškiantys, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, racionaliai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą ir maksimalią naudą  visuomenei; viešosios teisės principas, reiškiantis, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

Kasatorė nurodo, kad viešojo intereso apsauga šiuo atveju negarantuojama dėl to, kad užbaigus privatizavimo procedūras turtas būtų parduotas už kainą, pasiūlytą 2010 metais, o tai gali neatitikti maksimalios naudos gavimo reikalavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė nepateikė į bylą jokių įrodymų apie ginčo turto nuvertėjimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2013 m. vykdytame naujame tų pačių patalpų privatizavimo aukcione pradinė privatizavimo objekto kaina nurodyta tokia pati, kaip ir aukcione, kurį laimėjo atsakovė. Taigi kasatorė neatskleidžia, kuo realiai pasireiškia viešojo intereso pažeidimas, o tik teikia hipotetinius pasvarstymus dėl galbūt atsirasiančių finansinių praradimų. Be to, valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo vykdymas teisės aktų imperatyviai nustatytomis sąlygomis ir tvarka, užtikrinančiais privatizavimo skaidrumą, dalyvių lygiateisiškumą ir nediskriminavimą, teisinį tikrumą, taip pat yra viešasis interesas, kuris irgi turi būti ginamas. Nė vienas visuomenės poreikis negali būti suabsoliutinamas ir ginamas kitų interesų sąskaita. Kasatorės argumentas dėl viešojo intereso pažeidimo atmestinas.

Dėl trečiųjų asmenų teisių

Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šios teisės normos tikslas – užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-343/2010). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2010). Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas tais atvejais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas kasacinio teismo praktikoje: nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. L. v. E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje IĮ „Du broliai“ v. UAB „Baltic express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; 2013 m. sausio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B., R. B. v. daugiabučių namų savininkų „Lino“ poilsio bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-113/2013.

Nagrinėjamu atveju kasatorė nurodo, kad buvo nuspręsta dėl 2013 m. kovo 20 d. vykusio viešo aukciono, kuriame buvo parduodamas tas pats turtas, kaip ir šioje byloje ginčijamame aukcione, laimėtojo teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė naują aukcioną organizavo, nesibaigus teisminiam ginčui dėl pirmojo aukciono. Kasatorė, vykdydama  apeliacinės instancijos teismo įpareigojimą pateikti informaciją apie naujo aukciono eigą, 2012 m. spalio 22 d. raštu Nr.A104-3832 nurodė, kad atsižvelgiant į teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones potencialus pirkėjas nebuvo pripažintas viešojo aukciono laimėtoju ir ginčo patalpos nėra parduotos. Tai reiškia, kad šiuo metu naujojo aukciono dalyvis nėra įgijęs teisių ir pareigų į turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nustatyta, kad šio aukciono sąlygose buvo nurodyta, jog dėl privatizavimo objekto vyksta ginčas teisme ir privatizavimo procedūros su aukciono laimėtoju gali būti nutrauktos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųsto sprendimo turinys bei kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstu sprendimu nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ar pareigų ir pažeidė CPK 266 straipsnio reikalavimus.

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Patikrinusi apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytas prašymas taikyti kasatorei baudą už piktnaudžiavimą procesu netenkintinas, nenustačius tam pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo pateikimas yra procesinė šalies teisė (CPK 342 straipsnis), o skundo netenkinimas savaime nereiškia, kad šalis, teikdama skundą elgėsi nesąžiningai, veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą ir pan., t. y. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 11,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 11,09 (vienuolika litų 9 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė                                                                                                         

                                                                                            Janina Januškienė

                      Egidijus Laužikas