Civilinė byla Nr. e2-538-407/2024

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00111-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.4.5.4; 3.4.4.9; 3.4.4.3.6. (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Ignalinos autocentro bei suinteresuotų asmenų Daivos Juciutės ir G. V. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės Ignalinos autocentro nemokumo byloje buvo patenkintas iš dalies.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) Ignalinos autocentrui buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo. 

2024 m. vasario 21 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo priimti sprendimai šiais darbotvarkės klausimais: 1) dėl prašymo pratęsti BUAB Ignalinos autocentro likvidavimo terminą; 2) dėl faktiškai patirtų BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo išlaidų patvirtinimo; 3) dėl kreditoriams tenkančių apmokėti BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo išlaidų proporcijų paskirstymo patvirtinimo. Dėl šiame kreditorių susirinkime priimtų sprendimų buvo pateiktas BUAB Ignalinos autocentro nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės skundas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2024 m. gegužės 20 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies. Teismas nutarė:

a)       pakeisti 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 2.5 ir, kai BUAB Ignalinos autocentrą administravo Viktorija Vilbrantienė, patvirtinti 13 043,50 Eur dydžio administravimo išlaidas, iš jų – 3 650 Eur dydžio atlygį nemokumo administratorei;

b)       panaikinti 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimus Nr. 2.6, 2.7, 2.8, 2.9, 2.12, 2.13, 3.1.;

c)       patvirtinti bendrai faktiškai patirtas BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo 27 442,17 Eur išlaidas: 11 209,98 Eur, kai įmonę administravo Vladas Stropus, iš jų – 4 000 Eur atlygis; 2) 3 188,69 Eur, kai įmonę administravo Daiva Juciutė, iš jų – 711 Eur atlygis; 3) 13 043,50 Eur, kai įmonę administravo Viktorija Vilbrantienė, iš jų – 3 650 Eur atlygis;

d)       patvirtinti nemokumo administratoriams 14 967,85 Eur priemoką už įplaukas, proporcingai kiekvieno nemokumo administratoriaus administravimo metu gautoms įplaukoms: 1) Vladui Stropui 5 337,29 Eur priemoką už įplaukas; 2) Daivai Juciutei 62,06 Eur priemoką už įplaukas; 3) Viktorijai Vilbrantienei 9 568,50 Eur priemoką už įplaukas;

e)       patvirtinti bendrą BUAB Ignalinos autocentro viso bankroto proceso administravimo laikotarpio administratorių atlygio apmokėjimo ir faktiškai patirtų administravimo išlaidų 42 410,02 Eur sumą;

f)       įpareigoti nemokumo administratorę Viktoriją Vilbrantienę grąžinti BUAB Ignalinos autocentrui 3 116,70 Eur sumą, viršijančią administravimo lėšų sąmatą ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka paskirstyti įmonės kreditoriams;

g)       nustatyti BUAB Ignalinos autocentro 42 410,02 Eur administravimo išlaidų proporcijas: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą dengti 73,525 proc. patirtų administravimo išlaidų, proporcingai tenkinamų hipotekos kreditorių reikalavimams, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 26,475 proc. administravimo išlaidų;

h)       kitą skundo dalį teismas nutarė atmesti, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl patirtų administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo, būtinumo tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti ir proporcingumo principo taikymo dengiant šias išlaidas iš įkeisto turto pardavimo bei kitų bankroto proceso metu gautų lėšų. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant kilusį ginčą, aktualus ĮBĮ nuostatų taikymas. Teismas nenustatė kreditorių susirinkimo neteisėtumo procedūriniu aspektu.

Teismas nustatė, kad per BUAB Ignalinos autocentro bankroto procesą buvo gauta bendra 319 620,64 Eur įplaukų suma (neįskaitant 16 939,12 Eur išmokos iš garantinio fondo).

Dėl faktiškai patirtų BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo pagal kreditorių susirinkimo protokolo papunkčius Nr. 2.2, 2.3, 2.4, 2.5 ir 2.6 teismas nurodė:

Už laikotarpį, kai įmonę administravo nemokumo administratorius Vladas Stropus, ginčijamu Sprendimu Nr. 2.2 buvo patvirtintos faktiškai patirtos 11 209,98 Eur išlaidos (4 000 Eur administratoriaus atlyginimas + 7 209,98 Eur faktiškai patirtos išlaidos). Vlado Stropaus administravimo laikotarpiu sąmata, neįskaitant 2020 m vasario 19 d. kreditorių susirinkimo sprendimu išmokėto 4 000 Eur atlygio administratoriui, buvo viršyta 4 371,64 Eur, iš jų 3 159,38 Eur grąžinta (Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-361-755/2023). Ginčijamu kreditorių susirinkimo sprendimu patvirtinta 1 212,56 Eur viršyta administravimo lėšų sąmata.

Įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir pateiktus duomenis, teismas nurodė, kad neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl Sprendimu Nr. 2.2 patvirtintų faktinių administravimo išlaidų dydžio nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėja dėl Sprendimo Nr. 2.2 nenurodo bei nepateikia jokių pagristų argumentų ir įrodymų, kodėl jis turėtų būti panaikintas, o iš suformuluoto reikalavimo nustatyta, kad pareiškėja būtent ir prašo patvirtinti tuo laikotarpiu, kai įmonę administravo Vladas Stropus, faktiškai patirtas 11 209,98 Eur administravimo išlaidas. Tai yra tokio dydžio išlaidas, kurios buvo patvirtintos skundžiamu kreditorių susirinkimo sprendimu. Esant nustatytoms aplinkybėms skundo dalis dėl Sprendimo Nr. 2.2 panaikinimo atmestina.

Už laikotarpį, kai įmonę administravo nemokumo administratorė Daiva Juciutė ginčijamu Sprendimu Nr. 2.3 buvo patvirtintos faktiškai patirtos 3 188,69 Eur dydžio išlaidos, iš jų – 711 Eur administratorės atlygis. Ginčas kyla dėl 2 768,44 Eur išlaidų.

Sprendimu Nr. 2.4 pripažintos nepagrįstomis išlaidomis dėl kurių (ne)pagrįstumo byloje ir yra sprendžiama: 705,44 Eur transporto ir kuro išlaidos; 968 Eur biuro ir ūkio išlaidos; 1 095 Eur turto inventorizacijos išlaidos. Pareiškėja Skunde dėstydama argumentus dėl Sprendimų Nr. 2.3 ir Nr. 2.4 neteisėtumo, administravimo lėšų pagrįstumą iš esmės grindžia jų apmokėjimo faktu – UAB „Atveika“ pateikta 2022 m. sausio 3 d. PVM sąskaita faktūra. Suinteresuotas asmuo Daiva Juciutė nurodytoms išlaidoms pagrįsti papildomai pateikė 2021 m. gegužės, birželio, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, gruodžio mėnesių kelionės lapus, su UAB „Atveika“ sudarytas 2021 m. gegužės 19 d. paslaugų sutartį ir 2021 m. gegužės 20 d. inventorizacijos paslaugų sutartį, inventorizacijos aprašus ir darbų atlikimo aktą. 2021 m. gegužės 19 d. paslaugų sutartyje nurodytas transporto paslaugų įkainis (kuras, draudimai, amortizacija ir kt.) – 0,17 ct (be PVM), ir 100 Eur (be PVM) būtinosios bankroto administravimo išlaidos.

Teismas nustatė, kad pagal pateiktus kelionės lapus nemokumo administratorė Daiva Juciutė automobiliu vyko iš Šiaulius į Ignaliną aštuonis kartus, tačiau pagrįstais pripažino tik du kartus: vieną kartą Daiva Juciutė vyko į bendrovę perimti turtą ir dokumentaciją – 2021 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimui buvo pateikti perdavimo priėmimo aktai surašyti 2021 m. birželio 2 d.; 2021 m. liepos 1 d. Daivos Juciutės apsaugos sistemos remonto atliktų darbų ir panaudotų medžiagų aktas, patvirtina jos kitą vizitą į bendrovę. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, ar buvo daugiau Daivos Juciutės vizitų į bendrovę, kreditoriai neturi, tokių duomenų nebuvo pateikta ir teismui. Įvertinęs bylos medžiagą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad Daiva Juciutė atsiliepime tik deklaratyviai nurodė, jog vyko į Ignaliną dėl nekilnojamojo turto būklės apžiūros, skaitiklių rodmenų nurašymo. Nepateikus konkrečių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo vykstama būtent bendrovės ar įmonės kreditorių interesais. Be to, pagal Daivos Juciutės pateiktus duomenis skaičiuojant išlaidas už turto inventorizacijos paslaugų suteikimą (2021 m. birželio 1 – 2 d.) išlaidos kurui taip pat buvo skaičiuojamos atskirai.

Teismas nurodė, kad tiek išlaidos skirtos patalpų, tiek ir organizacinės technikos nuomai, yra susijusios su nemokumo administratoriaus, kaip verslo subjekto veikla, ir negali būti perkeliamos vien tik bankrutuojančiai įmonei. Nagrinėjamu atveju Daiva Juciutė nurodo, kad administruojant įmonę buvo patiriamos kas mėnesines 121 Eur išlaidos, susijusios su patalpų ir organizacinės technikos nuoma, ryšio, pašto paslaugomis, tačiau nėra detalizuota ir pagrįstą konkrečiais įrodymais, kokias konkrečias išlaidas Daiva Juciutė patyrė už ryšio, pašto, kanceliarinių prekių apmokėjimą, todėl negalima jų įvertinti ir, atitinkamai, spręsti dėl jų pagrįstumo ir būtinumo UAB Ignalinos autocentro bankroto procedūroms atlikti.

Pagal Daivos Juciutės teismui pateiktus duomenis, inventorizacija buvo atliekama 2021 m. birželio 1–2 d., o 2021 m. birželio 3 d. buvo pasirašytas darbų atlikimo aktas, kuriame nurodyta suma apmokėti – 1 095 Eur. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Daiva Juciutė kreipėsi į kreditorių susirinkimą su prašymu patikslinti (papildyti) administravimo lėšų sąmatą šiuo klausimu. Atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio apygardos teismas 2021 m. lapkričio 21 d. nutartimi atmetė BUAB Ignalinos autocentro skundą dėl 2021 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimų, taip pat ir dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas Daivos Juciutės siūlymas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo. Duomenų, kad 2021 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimui (ar vėlesniems susirinkimams) Daiva Juciutė būtų teikusi duomenis apie patirtas išlaidas dėl jau atliktos inventorizacijos, nėra, todėl, teismo vertinimu, prisiėmusi šiuos sąmatą viršijančius įsipareigojimus, veikė savo rizika.

Už laikotarpį, kai įmonę administravo (ir šiuo metu administruoja) nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė, ginčijamu sprendimu Nr. 2.5 buvo patvirtintos faktiškai patirtos 7 759,02 Eur išlaidos (įskaitant 23,92 Eur būsimas išlaidas notaro paslaugoms), iš jų – 1 749 Eur administratorės atlygis. Sprendimais Nr. 2.5 ir 2.6 pripažintos nepagrįstomis išlaidos, dėl kurių kylą ginčas: 1 644,40 Eur elektros tiekimo išlaidos (patvirtintos 722,82 Eur išlaidos); 41,18 Eur teritorijos ir turto apsaugos išlaidos (patvirtintos 808,56 Eur išlaidos); 595,02 Eur transporto išlaidos (patvirtintos 228,48 Eur išlaidos); 2 843,50 Eur buhalterinės apskaitos tvarkymo išlaidos (patvirtintos 786,50 Eur išlaidos); 1 089 Eur turto vertinimo išlaidos; 1 901 Eur nemokumo administratorės išsimokėtas atlygis (patvirtintas 1 749 Eur). Iš viso patvirtinta 5 699,02 Eur viršyta 2023 m. rugsėjo 26 d. kreditorių susirinkimo patvirtinta 15 311,00 Eur administravimo lėšų sąmata.

Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas iš dalies sutiko su skundo argumentais dėl Sprendimais Nr. 2.5 ir 2.6 (ne)patvirtintų faktinių administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nemokumo administratorė įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo įpareigota teikti kreditorių susirinkimui duomenis apie faktiškai patirtas išlaidas.

Viktorijos Vilbrantienės administruojama bendrovė dalį paslaugų (visas buhalterinės apskaitos ir transporto paslaugas) pirko iš su Viktorija Vilbrantiene susijusių subjektų UAB Vik2s (yra šios įmonės vadovė) ir UAB Transgintus (šiuo metu įmonė yra likviduota ir išregistruota). Nemokumo administratorė pateiktame skunde neginčija fakto, kad transporto priemonės buvo nuomojamos iš susijusių asmenų, kaip ir pirktos buhalterinės paslaugos. Teismas nurodė, kad administratorė nepateikė objektyvių ir išsamių duomenų, patvirtinančių tiek konkrečių paslaugų suteikimo faktą, tiek ir pagrindą. Sprendžiant klausimą dėl faktinių administravimo išlaidų patvirtinimo tiek kreditoriams, tiek teismui buvo pateiktos tik UAB Vik2s ir UAB Transgintus išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurios nėra pakankami įrodymai nurodytoms išlaidoms, jų būtinumui pagrįsti.

Bendra patirta išlaidų suma transporto paslaugoms apmokėti yra 823,50 Eur. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorius turi pasirinkti ekonomiškiausią funkcijų vykdymo ir įgyvendinimo būdą. Nurodytas išlaidas transporto paslaugoms nemokumo administratorė turėjo pagrįsti, siekiant nustatyti, ar jos buvo faktiškai patirtos veikiant įmonės interesais, o ne naudojamos asmeniniams administratoriaus poreikiams. Skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad tuo atveju, jei administratorė naudotų asmeninę transporto priemonę, taip pat būtų patiriamos transporto priemonės amortizavimo ir naudojimo išlaidos, o jei būtų nuomojama transporto priemonė iš nesusijusių asmenų tos išlaidos būtų net didesnės negu yra patirtos. Teismas nusprendė, kad kreditorių susirinkimas pagrįstai 595,02 Eur transporto ir kuro išlaidas pripažino nepagrįstomis ir jų netvirtino.

Teismas nurodė, kad, vykdant bankroto procesą, buhalterinės apskaitos paslaugos yra būtinos. Tačiau tuo pačiu teismas pažymėjo, kad nei teismui, nei kreditoriams nebuvo pateikta duomenų, kokias konkrečias paslaugas pagal sudarytą sutartį suteikė UAB Vik2s; bendrovė nėra PVM mokėtoja, taip pat įmonėje nuo 2017 m. nėra darbuotojų, todėl abejotina, kad tokios paslaugos kaip PVM deklaracijų už kiekvieną mėnesį, ataskaitų SODRAI teikimas, atlyginimų apskaičiavimus iki kito mėnesio 15 dienos už praėjusį mėnesį, pagal sutartį buvo teiktos. Taip pat nėra duomenų, kad paslaugos buvo suteiktos, kaip nurodo nemokumo administratorė, už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio mėnesio (nuo bankroto bylos iškėlimo), tai yra už 90 mėnesių. Teismui nėra pateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad kreditoriaus G. V. pateiktame UAB „Apskaitina“ pasiūlyme, nurodyta buhalterinių paslaugų kaina yra nepagrįstai maža. Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorės nurodomos išlaidos už buhalterines paslaugas, kurios buvo teiktos 2022 m. – 2024 m. (kadangi bankroto procesas nėra baigtas) yra pagrįstos tik iš dalies. Pripažintina, kad pagrįstos ir būtinos faktiškai patirtos išlaidos yra 1 149,50 Eur (363 Eur x 3 + 60,50 Eur).

Teismas nustatė, kad nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė apmokėjo už teikiamą elektros energiją pagal anksčiau (iki jai pradedant administruoti įmonę) sudarytą elektros tiekimo sutartį. Per laikotarpį nuo 2022 m. balandžio iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio už 39 kW leistinąją galią bendrovė sumokėjo 1 781,43 Eur. G. V. teigimu, jeigu leistinoji naudoti galia būtų 3 kW, ši suma sudarytų tik 137,03 Eur. Teismas akcentavo, kad apmokėjimo už leistiną galią klausimas kreditoriaus G. V. iniciatyva buvo sprendžiamas ir 2023 m. birželio 22 d. susirinkime, buvo nutarta netvirtinti G. V. siūlomo projekto ir objektui teikiamos elektros energijos leistinos galios nesumažinti. Teismas nusprendė, kad visa suma, kuri patirta už elektros energijos tiekimą įmonei, apmokėta pagal elektros operatoriaus pateiktas sąskaitas, yra pagrįsta, todėl 1 644,40 Eur išlaidos už elektros tiekimą pripažintos būtinomis administravimo išlaidomis. Aplinkybės, kad Viktorijos Vilbrantienės bendrovės bankroto administravimo laikotarpiu bendrovė iš patalpų nuomos gavo tik 1 020 Eur pajamų, o išlaidos už elektros tiekimą buvo sumokėta 2 367,22 Eur, nesudaro pagrindo šių išlaidų pripažinti aiškiai neapgrįstomis ir neteisingomis. Iš viso tvirtinamos 2 367,22 Eur išlaidos už elektros tiekimą.

Teismas nusprendė, kad nemokumo administratorė neįrodė 41,18 Eur išlaidų už turto apsaugą būtinumo ir pagrįstumo, ir nepateikė teismui įrodymų pagrindžiančių jos skunde nurodomas aplinkybes, kad pirkėjas pradeda mokėti už turto apsaugą, tik sudaręs naują sutartį dėl objekto teritorijos apsaugos.

Teismas nustatė, kad bendrovės 20217 m. balandžio 21 d. administravimo lėšų sąmatoje buvo nustatytas 6 460 Eur administratoriaus atlygis, kuris kreditorių susirinkime nebuvo pakeistas (IBĮ 36 straipsnio 5 dalis). Tačiau 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi bankrutavusios įmonės nemokumo administratore buvo paskirta Daiva Juciutė nustatant 3 220,62 Eur bazinį atlygį, o, Viktoriją Vilbrantienę paskiriant įmonės administratore, 2022 m. vasario 11 d. nutartimi teismas nustatė 3 210 Eur bazinį atlygį. 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi šį atlygį teismas patikslino ir nurodė, kad nemokumo administratorei Viktorijai Vilbrantienei yra skiriamas 3 650 Eur bazinis atlygis. Esant nustatytoms aplinkybėms, nors administravimo lėšų sąmata ir nebuvo patikslinta kreditorių susirinkime, teismas nusprendė, kad ginčijamu sprendimu Nr. 2.6 kreditorių susirinkimas nepagrįstai nepatvirtino 1 901 Eur atlygio dalies, viršijusios patvirtintos sąmatos likutį, kadangi tokį atlygį nemokumo administratorei nustatė teismas 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi.

Dėl faktiškai patirtų BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo pagal kreditorių susirinkimo protokolo papunkčius Nr. 2.7, 2.8 ir 2.9 teismas nurodė, kad skundžiamais sprendimais buvo sprendžiama dėl priemokų nemokumo administratoriams (ne)patvirtinimo. Teismas nurodė, kad pareiškėja, prašydama panaikinti sprendimus Nr. 2.7; Nr. 2.8; Nr. 2.9 nurodo šiuos esminius argumentus: (1) remiantis patvirtinta sąmata priemoka už turto pardavimą priklauso nuo visų įplaukų; (2) G. V. priemokų už įplaukas skaičiavimas neatitinka nei teisingumo, nei sąžiningumo kriterijų ir prieštarauja teismų praktikai, draudžiančiai mažinti jau patvirtintą administravimo atlyginimo dydį; (3) nekilnojamas turtas buvo parduotas iš varžytynių, kurias organizavo būtent Viktorija Vilbrantienė; (4) sprendimas skaičiuoti priemoką tik nuo dalies gautų pajamų pažeidžia administratoriaus (-ių) teisėtų lūkesčių teisinį principą; (5) G. V. nurodytos priemokų už įplaukas sumos apskaičiuotos remiantis neaiškiais teisės aktuose neįtvirtintais kriterijais. Teismas šiuos skundo argumentus iš dalies laikė pagrįstais. Tuo tarpu priemokos nemokumo administratoriams buvo mažinamos iš esmės remiantis tuo, kad įplaukos buvo gautos dėl pačių kreditorių aktyvių veiksmų, o nemokumo administratoriai prie įplaukų gavimo prisidėjo labai nežymiai.

Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratoriai per visą bankroto procesą atliko veiksmus, susijusius su turto pardavimu, nuoma, buvo organizuotos devynerios turto pardavimo varžytynės. Suinteresuoto asmens G. V. argumentai, kad įplaukų gavimui nemokumo administratoriai neturėjo dėti ypatingai daug pastangų ir iš esmės jokių aktyvių veiksmų nei vienas iš nemokumo administratorių neatliko, teismo vertinimu, nėra teisiškai pagrįsti sprendžiant, ar jas priskirti prie bankroto proceso metu gautų įplaukų, nuo kurių skaičiuojamos priemokos nemokumo administratoriams.

Teismas, nustatė, kad 2017 m. gegužės 3 d. pavedimo sutartyje sudarytoje su Vladu Stropu 5.3 papunktyje buvo patvirtintas 6 460 Eur atlyginimas, neįskaitant priemokų už ateityje gautą parduotą turtą. Nemokumo administratorės Daiva Juciutė ir Viktorija Vilbrantienė buvo paskirtos galiojant JANĮ ir pavedimo sutartys su jomis nebuvo sudarytos. Teismas nustatė, kokia įplaukų suma buvo gauta kiekvieno nemokumo administratoriaus administravimo metu ir nurodė, kad įplaukų suma nuo kurios skaičiuojamos priemoka nemokumo administratoriams yra 295 451,18 Eur (54 687,00 Eur + 1551,56 Eur +239 212,62 Eur). Teismas nurodė, kad, kai įplaukos yra nuo 30 001 Eur iki 300 000 Eur, priemokoms apskaičiuoti yra taikomas 4 proc. tarifas

Teismas nemokumo administratoriui Vladui Stropui patvirtino ir priemoką už 54 687 Eur įplaukas apskaičiavo taip: 5 337,29 Eur (nuo 1001 Eur iki 30 000 Eur taikomas 15 proc. tarifas ((30 000 – 1 001) x 0,15 = 4 349,85 Eur); nuo 30 001 Eur iki 54 687 Eur taikomas 4 proc. tarifas (40 000 Eur – 30 001) x 0,04 = 987,44 Eur; 4 349,85 Eur + 987,44 Eur). Teismas pažymėjo, kad, skaičiuojant priemokas Daivai Juciutei ir Viktorijai Vilbrantienei yra taikomas 4 proc. tarifas. Daivos Juciutės administravimo laikotarpiu gautų pajamų suma sudarė 1 551,56 Eur, nuo kurios tvirtinama priemoka sudaro 62,06 Eur (4 proc. nuo 1 551,56 Eur sumos). Viktorijai Vilbrantienei tvirtinama priemoka nuo jos administravimo laikotarpiu gautų 239 212,62 Eur įplaukų – iš viso 9 568,50 Eur (4 proc. nuo 239 212,62 Eur sumos).

Teismas nesutiko su G. V. atsiliepime išdėstytais argumentais, kad 2017 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimas patvirtino priemokų už įplaukas sumų skirtumų procentines dalis: (30 000 – 1 001) x 15 proc., (40 000 – 30 001) x 4 proc., (3 000 000 – 40 001) x 0,5 proc., kadangi patvirtintoje sąmatoje yra nurodoma, kad priemoka už įplaukas P nustatoma taip: (30 000 – 1001) x 15 proc. + (40 000 – 30 001) x 4 proc. + t.t., todėl teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 415 Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo (toliau – Taisyklės) įtvirtintais koeficientais. Teismas iš viso patvirtinto nemokumo administratoriams bendrą 14 967,85 Eur (5 337,29 Eur + 62,06 Eur + 9 568,50 Eur) priemoką už įplaukas.

Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė, prašydama panaikinti sprendimą Nr. 2.11, iš esmės nenurodo jokių motyvų, kurių pagrindu skundžiamas sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Pažymėtina, kad priemoka už bylas apskaičiuojama atsižvelgiant į teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Priemoka už bylas nustatoma, jeigu administratorius teisminiame procese nesinaudoja papildoma specialistų pagalba, kuria pasinaudojus būtų didinamos bankroto administravimo išlaidos (Taisyklių 7 punktas, 11 punktas). Įvertinęs tai, kad: (1) dalyvavimas bankroto procese ir procesinių dokumentų rengimas yra tiesioginė bankroto administratoriaus funkcija, už kurią jam yra mokama, (2) civilinėje byloje Nr.2-60-286/2023 nemokumo administratorė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme naudojosi atstovo (advokato) pagalba, taip pat tai, kad (3) nemokumo administratorė nenurodė jokių konkrečių ir teisiškai reikšmingų argumentų dėl priemokos jai už bylas skyrimo, teismas nusprendė, kad naikinti sprendimo Nr. 2.11 nėra teisinio pagrindo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo nuspręsta panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 2.6, kuriuo nebuvo patvirtintas Viktorijos Vilbrantienės išsimokėta 1 901 Eur administratoriaus atlygio dalis, bei nusprendė pakeisti sprendimą Nr. 2.5, nustatant, kad 3 116,70 Eur išlaidos nėra būtinos ir pagrįstos bendrovės administravimo lėšos, sprendimai Nr. 2.12 ir 2.13 naikintini ir klausimas išspręstinas iš esmės, įpareigojant nemokumo administratorę grąžinti bendrovei 3 116,70 Eur sumą ir ją ĮBĮ nustatyta tvarka paskirstyti įmonės kreditoriams.

Teismas panaikino sprendimo 3.1 punktą kaip pažeidžiantį imperatyvias teisės normas. Teismas nustatė, kad bendra patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 493 441,94 Eur. Bendra gautų pajamų suma – 319 620,64 Eur; iš jos už įkeistą parduotą turtą gauta suma – 235 000 Eur, kuri sudaro 73,525 proc. nuo visų gautų pajamų už parduotą įkeistą ir neįkeistą turtą. Bendra hipotekos kreditorių reikalavimų suma 131 392,81 Eur. Teismo vertinimu, apskaičiuojant dalis, tenkančias kreditoriams administravimo išlaidoms dengti, reikia atsižvelgti į proporcingumo principą, kuris taikomas iš įkeisto ir neįkeisto turto pajamų santykio gautą procentinę išraišką perkeliant administravimo išlaidų naštos paskirstymui tarp įkeisto turto turėtojo ir kitų kreditorių. Kadangi už įkeisto turto pardavimą buvo gauta 73,52 proc. visų pajamų, šią dalį teismas paskyrė apskaičiuodamas hipotekos kreditoriams tenkančias administravimo išlaidas. Teismas nurodė, kad įkeisto turto pardavimo lėšomis tenkantis administravimo išlaidų dydis apskaičiuojamas taip: 235 000 Eur  319 620,24 Eur x 100 proc. = 73,525 proc. (administravimo išlaidų dalis, tenkanti padengti iš įkeisto turto pardavimo lėšų). Hipotekos turėtojams iš įkeisto turto pardavimo lėšų tenkanti padengti administravimo išlaidų proporcinga dalis sudaro 31 181,96 Eur (42 410,02 Eur (27 442,17 Eur + 14 967,85 Eur) × 73,525 : 100)

Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė pateikė duomenis apie jos asmeniškai patirtas 2 000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o G. V. pateikė duomenis apie patirtas 250 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. teismas sumažino Viktorijos Vilbrantienės išlaidas iki 1 500 Eur. Teismas laikė, kad buvo patenkinta 40 proc. skundo reikalavimų, todėl iš G. V. Viktorijai Vilbrantienei priteisė 600 Eur, o G. V. iš Viktorijos Vilbrantienės priteisė 150 Eur; atliko šių sumų įskaitymą.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

BUAB Ignalinos autocentras, atstovaujamas nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės, atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė įpareigota grąžinti likviduojamai BUAB Ignalinos autocentrui 3 116,70 Eur sumą, viršijančią administravimo lėšų sąmatą, ir ĮBĮ nustatyta tvarka paskirstyti įmonės kreditoriams; panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria Viktorijai Vilbrantienei iš G. V. priteista 450 bylinėjimosi išlaidų ir priteisti Viktorijai Vilbrantienei iš G. V. 1 325 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Pirmos instancijos teismas, įpareigodamas nemokumo administratorių grąžinti viršijus sąmatą išsimokėtas lėšas, taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnyje įtvirtintą institutą, tačiau nesprendė ir nepasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų.

1.2.                      Kreditoriai, būdami įsitikinę, kad nemokumo administratoriui išmokėjus lėšas, kurios viršija bankroto administravimo sąmatą, privalo įrodyti, kad nemokumo administratorius neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), įrodyti žalą (žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų). Įrodinėdamas visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas, kreditorius dėl žalos atlyginimo turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka.

1.3.                      Teismas nemokumo administratorės prašytas priteisti 2 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai sumažino iki 1 500 Eur. Ši byla yra sudėtinga; procesinis dokumentas yra didelės apimties, jo parengimas užtruko daugiau nei 20 valandų advokato darbo; suma, sumokėta advokato pagalbai, yra mažesnė, nei nustatyta Rekomendacijose.

Suinteresuotas asmuo kreditorius G. V. atsiliepime į BUAB Ignalinos autocentro atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

1.4.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, vadovavosi teismų praktika, kuri suformuota nagrinėjant ginčus dėl kreditorių susirinkimų sprendimų, todėl priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą bei įpareigojo nemokumo administratorę grąžinti nepagrįstai išsimokėtas lėšas.

1.5.                      Viktorija Vilbrantienė nurodė, kad turi ekonominį ir teisinį aukštąjį išsilavinimą. Visus su bendrovės administravimo išlaidomis susijusius skaičiavimus atliko, kreditorių susirinkimams tvirtinti teikiamų dokumentų projektus ir skundus dėl kreditorių susirinkimų sprendimų rengė pati administratorė. Būtent administratorė privalo įrodyti jos patirtų išlaidų pagrįstumą ir būtinumą tinkamam bendrovės administravimui užtikrinti. Procesinių dokumentų rengimas yra tiesioginė administratorės funkcija, už kurią jai mokamas atlyginimas, todėl advokato dalyvavimas šioje byloje yra perteklinis, o administratorės elgesys samdant advokatą laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

1.6.                      Byla nėra sudėtinga, o pareikšti reikalavimai yra susiję su įprastomis nemokumo procedūromis. Dalis procesinių dokumentų yra tiesiog faktinių aplinkybių aprašymas, tos pačios informacijos kartojimas, taigi tai tėra atliktas techninis darbas.

1.7.                      Skunde nėra nurodyta ir apskaičiuota, kodėl apeliantė laiko, kad buvo patenkinta 70 proc. pareikštų reikalavimų. Be to, atskirajame skunde neteisingai nurodoma, kad pareiškėjos skundas nebuvo tenkintas tik dėl kreditorių susirinkimų sprendimų Nr. 2.2, 2.3, 2.4, 2.11. Pareiškėja skunde ne tik prašė panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimus, tačiau taip pat prašė patvirtinti pareiškėjos nurodytas bendrovės bankroto administravimo išlaidas, nustatyti priemokas už įplaukas visiems nemokumo administratoriams, išaiškinti kreditorių susirinkimui dėl administravimo išlaidų paskirstymo proporcijų, skirti G. V. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Kai kurie pareiškėjos prašymai buvo patenkinti tik iš dalies.

Suinteresuotas asmuo G. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį kuria:

a)       nutarta pakeisti 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 2.5 ir, kai BUAB Ignalinos autocentrą administravo Viktorija Vilbrantienė, buvo patvirtintos 13 043,50 Eur dydžio administravimo išlaidos;

b)       panaikinti 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimai Nr. 2.6, 2.7, 2.8, 2.9, 2.12, 2.13, 3.1;

c)       patvirtintos bendrai faktiškai patirtos BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo 27 442,17 Eur išlaidos;

d)       patvirtinta nemokumo administratoriams 14 967,85 Eur priemoka už įplaukas;

e)       patvirtinta bendra BUAB Ignalinos autocentro viso bankroto proceso administravimo laikotarpio, administratorių atlygio apmokėjimo ir faktiškai patirtų administravimo išlaidų 42 410,02 Eur suma;

f)       nustatytos BUAB Ignalinos autocentro 42 410,02 Eur administravimo išlaidų proporcijos;

g)       priteista Viktorijai Vilbrantienei iš G. V. 450 Eur.

Suinteresuotas asmuo (kreditorius) klausimą prašo išspręsti klausimą iš esmės ir:

a)       BUAB Ignalinos autocentro skundą atmesti visiškai kaip nepagrįstą;

b)       pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė įpareigota grąžinti BUAB Ignalinos autocentrui 3 116,70 Eur sumą, viršijančią administravimo lėšų sąmatą ir šią nutarties dalį išdėstyti taip: įpareigoti nemokumo administratorę Viktoriją Vilbrantienę grąžinti BUAB Ignalinos autocentrui 6 213,10 Eur sumą, viršijančią administravimo lėšų sąmatą, ir 1 901 Eur savavališkai nepagrįstai išsimokėtą administratoriaus minimalaus atlygio sumą, viršijančią administravimo lėšų sąmatoje nustatytą administratoriaus minimalų atlygį, ir ĮBĮ nustatyta tvarka paskirstyti įmonės kreditoriams;

c)       paskirstyti bylinėjimosi išlaidas: priteisti suinteresuoto asmens G. V. naudai pirmosios instancijos teisme jo patirtas 250 Eur bylinėjimosi išlaidas, sumokėtas advokatei už konsultacijas rengiant atsiliepimą į skundą; priteisti suinteresuoto asmens G. V. naudai apeliacinės instancijos teisme jo patirtas bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį – 55 Eur.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.8.                      Kreditorių susirinkimo sprendimu buvo nepatvirtintos nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės patirtos 6 213,10 Eur dydžio išlaidos, kurios viršijo kreditorių patvirtintą administravimo sąmatą. Pirmosios instancijos teismas nemokumo administratorės skundą tenkino iš dalies; 3 116,40 Eur įpareigojo grąžinti bendrovei. Tačiau teismas iš viso nenurodė ĮBĮ nustatytų esminių sąlygų, kad administratorius neturi teisės viršyti išlaidų sąmatos ir kada ji gali būti viršyta; administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei yra kreditorių patvirtinta sąmata; sąmata gali būti viršijama tik dėl nenumatytų priežasčių, kai būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti kreditorių ir bendrovės interesus. Tokių aplinkybių nemokumo administratorė nenurodė ir neįrodė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, kurios buvo patirtos viršijant sąmatą, rėmėsi neaktualia teismų praktika, kuri buvo suformuota pagal ĮBĮ, galiojusį iki 2016 m. gegužės 1 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1831-823/2018), kai įstatymas iš viso nereglamentavo sąmatos viršijimo klausimų sureguliavimo. Vėlesnėje ir ginčui aktualioje redakcijoje buvo aiškiai pasakyta, kad administratorius neturi teisės viršyti kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos. Teismas nepagrįstai nesirėmė teismų praktika, kuri buvo suformuota po ĮBĮ pakeitimų, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5-381/2019, 2020 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-274-881/2020 ir kt.

1.9.                      Viktorija Vilbrantienė bendrovės administratore buvo paskirta 2022 m. vasario 11 d., o administravimo išlaidų sąmatos, neįskaitant administratoriaus atlygio, suma 2022 m. vasario 4 d. jau buvo viršyta 7 075,49 Eur. Akivaizdu, jog Viktorija Vilbrantienė tai žinojo, taip pat žinojo, kad neturi teisės viršyti sąmatos, tačiau apie sąmatos viršijimą kreditorių neinformavo ir dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo (padidinimo) į juos nesikreipė iki pat 2023 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad bendrovės administravimo išlaidų sąmatos viršijimą būtų lėmęs poreikis imtis iš anksto nenumatytų, bet skubių priemonių, siekiant apsaugoti bendrovės ir jos kreditorių interesus.

1.10.                      Viktorija Vilbrantienė nepagrįstai išsimokėjo sau 1 901 Eur atlyginimo, kuris viršijo kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Atlygis nemokumo administratoriui yra skiriamas už visą administravimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kiek laiko vyksta nemokumo procesas, taip pat, nepriklausomai nuo, kiek nemokumo administratorių administruoja šį procesą. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo patvirtintoje sąmatoje buvo numatyta 6 460 Eur (15 x 380 MMA) administratoriaus atlygio (minimalaus), neįskaitant ateityje priemokų už įplaukas; suma nebuvo pakeista tvirtinant administravimo lėšų sąmatą nei 2021 m. rugsėjo 22 d., nei 2023 d. rugsėjo 26 d. bendrovės kreditorių susirinkimuose.

1.11.                      Pirmosios instancijos teismas patvirtino 3 650 Eur sumą už BUBA Ignalinos autocentro administravimą motyvuodamas tuo, kad ši suma nemokumo administratorei buvo skirta Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi. Tačiau šia nutartimi buvo atliktas tik formalus veiksmas, kurį atlikti įpareigojo JANĮ 77 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios šiuo atveju negali sukelti jokių reikšmingų padarinių nei bendrovei, nei jos kreditoriams. Teismas, administratore skirdamas Viktoriją Vilbrantienę, 2022 m. vasario 11 d. nutartimi nustatė bazinį atlygį visam nemokumo procesui, taigi, net ir laikant, kad Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 11 d. nutartimi bazinis atlygis buvo patikslintas, tai nekeičia fakto, kad jis buvo skirtas už visą nemokumo procesą, nepriklausomai nuo to, kiek nemokumo administratorių procesą administravo. Vadinasi, iš 2017 m. balandžio 21 d. sąmatoje numatytos 6 460 Eur administratoriaus atlygio (minimalios sumos), kuris kreditorių susirinkime nebuvo pakeistas, 4 000 Eur išmokėjus V. Stropui, o 711 Eur – Daivai Juciutei, Viktorijos Vilbrantienės atlygiui skirtų lėšų likutis buvo 1 749 Eur.

1.12.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino priemokas už įplaukas Vladui Stropui, Daivai Juciutei ir Viktorijai Vilbrantienei, kadangi nenurodė esminio dalyko – kad administravimo išlaidų dydis turi be kita ko atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei bankroto byloje atliktų (atliktinų) veiksmų apimtį. Kreditorių susirinkimas nebegali retrospektyviai keisti galiojančiais kreditorių susirinkimo nutarimais nustatyto administratoriaus atlyginimo dydžio; ši aplinkybė savaime nereiškia, jog bankroto administratorius turi teisę gauti absoliučiai visą (maksimalų) nustatytą (sulygtą) atlyginimą.

1.13.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad turto pardavimo organizavimas ar pardavimas yra įstatymu įtvirtinta nemokumo administratoriaus pareiga. Vyriausybė yra patvirtinusi tik rekomendacinius dydžius, kurie nėra imperatyvūs; taisyklės nustato galimybę numatyti priemoką už tam tikrus aktyvius veiksmus. Taigi kreditorių susirinkimas neprivalo nustatyti maksimalių priemokų nemokumo administratoriui.

1.14.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. kreditorių susirinkimas patvirtino pradinę įmonės administravimo sąmatą, kurioje taip pat buvo nustatyta, kad priemoka už įplaukas skaičiuojama nuo visų bankroto proceso metu gautų įplaukų sumos ir teikiama tvirtinti kreditorių susirinkimui po viso turto pardavimo, pateikiant detalų šių priemokų paskaičiavimą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad sąmatos trečio punkto nuostata reiškia, jog priemoka už įplaukas skaičiuojama nuo visų bankroto proceso metu gautų įplaukų, kurios yra būtent nemokumo administratoriaus aktyvių veiksmų rezultatas, sumos. Tam, kad Vladas Stropus ir Viktorija Vilbrantienė gautų priemoką už už parduotą bendrovės turtą, turi būti įrodyta, kad tai yra jų aktyvių veiksmų rezultatas. Viktorija Vilbrantienė tokių įrodymų nepateikė. Teismas neatliko jokio Vlado Stropaus ir Viktorijos Vilbrantienės veiksmų (neveikimo), vykdant bendrovės turto pardavimą, vertinimo.

1.15.                      Teismas nepagrįstai patvirtino priemoką nemokumo administratoriams nuo visų gautų pajamų – 295 451,18 Eur, kadangi teismas ir pats konstatavo, jog administravimo išlaidų dydis turi būti vertinamas, atsižvelgiant į minėtame teisės akte numatytus orientacinius dydžius, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas priemoką apskaičiavo ir nuo pajamų, kurios buvo gautos už turto nuomą, taip pat pagal Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-361-755/2023, kurioje buvo priteistas 1 792,20 Eur suma bei 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanos (90,42 Eur). V. Vilbrantienė neinicijavo minėtos bylos, o V. Stropus pats pripažino, kad dėl jo kaltės buvo prarasta turto dalis, už advokato paslaugas šioje byloje buvo sumokėta 2 000 Eur suma, todėl nėra pagrindo dar kartą už iš esmės tą patį veiksmą skirti priedo ir nemokumo administratoriui.

1.16.                      2017 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimas, įgyvendindamas savo teises, patvirtino priemokų už įplaukas sumų skirtumų procentines dalis, kurios įrašytos sąmatos trečiame punkte: (30 000 – 1 001) x 15 proc., (40 000 – 30 001) x 4 proc. + t. t. Akivaizdu, kad sąmatos trečias punktas rengtas atsižvelgiant į Taisyklių 2 priede pateiktą metodiką, todėl kitas priemokos koeficientas, kuris turi būti taikomas skaičiuojant šią priemoką, mažėjančia tvarka yra 0,5 proc., o suma, nuo kurios turi būti taikomas šis koeficientas, yra ne 300 001, kaip nurodyta Taisyklėse, o 40 001.

1.17.                      Kreditorių susirinkimo sprendimais Nr 2.12 ir 2.13 kreditoriai įgyvendino savo kolektyvinę teisę ginti visų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Todėl, manytina, teismas šiuos sprendimus panaikino be jokio teisinio pagrindo.

1.18.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl piniginių lėšų paskirstymo kreditoriams, nesirėmė iš esmės analogiška Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016, kuri nagrinėjamu atveju turi precedento galią, ir nepagrįstai rėmėsi visiškai nesusijusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020.

1.19.                      Kreditorių susirinkime buvo nutarta, kad kreditoriai, turintys finansinį reikalavimą, užtikrintą įkeitimu (hipoteka) (iš viso 131 382,81 Eur, bendra patvirtinta finansinių reikalavimų suma – 493 441,94 Eur) dengs 41,99 proc. administravimo išlaidų, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nesilaikydamas teisės aktų nutarė, kad kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai užtikrinti hipoteka, privalės dengti net 73,52 proc. administravimo išlaidų. Tokiu būdu buvo pažeisti proporcingumo ir lygiateisiškumo principai.

1.20.                      Bankroto byloje nėra nė vieno dokumento, kuris įrodytų, kad Ignalinos rajono savivaldybės administracijos finansinis reikalavimas atitiktų antros eilės finansinių reikalavimų kriterijus ir kad teismas 2022 m. birželio 9 d. nutartimi būtų patvirtinęs Ignalinos rajono savivaldybės administracijos antros, ne trečios eilės finansinį reikalavimą, kaip buvo nurodyta administratorės 2022 m. birželio 9 d. prašyme, būtent pagal kurį ir buvo priimta 2022 m. birželio 9 d. nutartis.

Suinteresuotas asmuo Daiva Juciutė atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.4 panaikinimo, panaikinti ir šią skundo dalį tenkinti; Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta patvirtinti 62,06 Eur dydžio priemoką, pakeisti ir patvirtinti Daivai Juciutei 82,58 Eur dydžio priemoką už bankroto proceso metu gautas įplaukas; priteisti iš suinteresuoto asmens G. V. bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Remiantis kasacinio teismo praktika, pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos yra būtinos, siekiant užtikrinti tinkamą bankroto procesą. Tokios praktikos laikomasi ir naujausioje apygardų bei Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Vykdydama BUAB Ignalinos autocentro bankroto procesą, nemokumo administratorė nuomojosi patalpas, priemones, naudojosi pašto, ryšių paslaugomis, saugojo bankrutuojančios įmonės archyvines bylas ir už šias paslaugas kiekvieną mėnesį mokėdavo 100 Eur (plius PVM). Nuoma reikalinga ne tik bankroto procesiniams veiksmams atlikti, tačiau ir kaip kreditorių susirinkimo vieta, kai vyksta kreditorių susirinkimai. Daiva Juciutė nemokumo procesą vedė 8 mėnesius ir 24 dienas, taigi visam bankroto procesui buvo apskaičiuotos 968 Eur dydžio išlaidos (121 Eur/mėn. ? 8 mėn.). Ši suma yra protinga ir proporcinga.

1.2.                      Dėl 1 095 Eur dydžio turto inventorizavimo išlaidų nurodė, kad nemokumo administratorius privalo perimti bendrovės turtą bei patikrinti faktinių duomenų ir finansinės apskaitos dokumentų atitikimą, tam reikalinga atlikti turto inventorizaciją. Nemokumo administratorė pasirinko pigesnes inventorizavimo paslaugas, kurias teikė UAB „Atveika“.

1.3.                      Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, Daiva Juciutė kreipėsi į kreditorius dėl išlaidų, susijusių su inventorizacija, patvirtinimo. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai Daiva Juciutė, nebebūdama BUAB Ignalinos autocentro nemokumo administratore, nebeturėjo jokio teisinio statuso BUAB Ignalinos autocentro bankroto byloje, todėl skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 12 d., kuria nutarta Daivos Juciutės skundą dėl kreditorių susirinkimo, kuriuo nebuvo patvirtinta sąmata dėl išlaidų, susijusių su inventorizacija, atmesti, buvo nutrauktas. Tačiau tai nereiškia, kad nemokumo administratorė neturi teisės į šias išlaidas.

1.4.                      Į transporto ir kuro išlaidas buvo įskaičiuota automobilio nuoma, remontas, vairavimo valandos, dienpingiai, kuras; vienos kelionės nuo Šiaulių (kur yra nemokumo administratorės buveinė) iki Ignalinos išlaidos yra 90 Eur. Išlaidos, skaičiuojamos transportui (0,20 Eur/km) yra kur kas mažesnės negu transporto priemonę nuomoti iš nuomos punkto bei perkant kurą atskirai. Kreditoriai alternatyvos, kaip nemokumo administratorei pigiau važiuoti dėl bankrutuojančios įmonės interesų, nepateikė.

1.5.                      Nemokumo administratorė į Ignaliną važiavo net 8 kartus; pateikė kelionės lapus, kurie yra tinkamas ir objektyvus įrodymas byloje. Nemokumo administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis jis sieks bankroto proceso tikslų. Byloje nėra įrodyta, kad darbai nebuvo atlikti. darbai buvo būtini ir BUAB Ignalinos autocentras turi už juos sumokėti.

1.6.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, neva Daivai Juciutei yra taikomas 4 proc. tarifas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 415 „Dėl Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ yra nurodyta, kad priemokai už įplaukas nuo 1 001 Eur iki 30 000 Eur sumos yra taikomas būtent 15 proc. tarifas.

Suinteresuotas asmuo kreditorius G. V. atsiliepime į suinteresuoto asmens Daivos Juciutės atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

1.7.                      Nemokumo administratorė, prisiėmusi sąmatą viršijančius įsipareigojimus, veikė savo rizika. Jokių kliūčių gauti kreditorių susirinkimo pritarimą bankroto administravimo išlaidoms nemokumo administratorei nebuvo.

1.8.                      Taisyklėse pateiktas baigtinis sąrašas įplaukų, už kurias gali būti mokama priemoka už įplaukas, ir, akivaizdu, kad pajamos, gaunamos už bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto nuomą, į šį sąrašą neįtrauktos.

1.9.                      Gaudama nuomos pajamas Daiva Juciutė neatliko jokių aktyvių veiksmų, o atlyginimas negali būti skiriamas vien tik už buvimą nemokumo administratoriumi, todėl priedas už gautas įplaukas neturėjo būti skirtas iš viso.

1.10.                      Daivos Juciutės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas, kadangi byla nėra nėra sudėtinga, o advokatė iš esmės atliko tik techninį darbą perrašydama pačios administratorės parengtus dokumentus.

BUAB Ignalinos autocentras, atstovaujamas nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės, atsiliepime į suinteresuotų asmenų Daivos Juciutės ir G. V. atskiruosius skundus prašo:

a)       apeliacinį procesą pagal suinteresuoto asmens G. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalies dėl BUAB Ignalinos autocentro 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimų Nr. 2.2; Nr. 2.3; Nr. 2.4; Nr. 2.5; Nr. 2.6 (dėl faktiškai patirtų BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo), Nr. 2.7; Nr. 2.8; Nr. 2.9; Nr. 2.11 (dėl priemokų nemokumo administratoriams (ne)patvirtinimo) nutraukti;

b)       apeliacinį procesą pagal suinteresuoto asmens Daivos Juciūtės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalies dėl BUAB Ignalinos autocentro 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.4 (dėl faktiškai patirtų BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo) nutraukti;

c)       netenkinus prašymo nutraukti apeliacinį procesą pagal suinteresuotų asmenų G. V. ir Daivos Juciūtės atskiruosius skundus, netenkinti suinteresuoto asmens G. V. atskirojo skundo ir Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą, išskyrus Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nemokumo administratorė įpareigota grąžinti 3 116,70 Eur sumą; tenkinti Daivos Juciutės atskirąjį skundą;

d)       priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

1.11.                      Remiantis kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimą, bei proceso teisės normų, nustatančių nutarties, kuria patvirtinta tokia sąmata ir faktiškai patirtos administravimo išlaidos, apskundimo tvarką, nutartis kuria patvirtinama administravimo išlaidų sąmata, yra neskundžiama. Imperatyvios teisės normos, kuriose nustatytas draudimas skųsti nutartį, kuria patvirtinama administravimo išlaidų sąmata, įtvirtintos tiek ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje, tiek JANĮ 75 straipsnio 3 dalyje.

1.12.                      Sutiktina su atsiliepime apeliantės Daivos Juciūtės atskirajame skunde reiškiama nuomone,  kad „<...> pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos yra būtinos, siekiant užtikrinti tinkamą bankroto procesą <...>“, o apeliantės nurodyta tvirtintina patirtų mėnesinių administravimo išlaidų suma – 100 Eur (plius PVM ) – laikytina pagrįsta ir būtina, siekiant užtikrinti tinkamą bankroto proceso administravimą. Pritartina ir kitiems apeliantės reikalavimams.

1.13.                      Administravo išlaidų tvirtininimą kreditorių susirinkime apsunkina dominuojantis kreditorius G. V., kuris veikia prieš nemokumo administratorės interesus.

1.14.                      Teismas pagrįstai apskaičiavo ir nustatė administravimo išlaidų dalis, tenkančias kiekvienam iš hipotekos kreditorių.

1.15.                      Dėl kreditorės Ignalinos rajono savivaldybės finansinio reikalavimo eilės nurodė, kad, nors Panevėžio apygardos teismas 2022 m. birželio 9 d., tvirtindamas Ignalinos rajono savivaldybės finansinį reikalavimą, tiesiogiai nenurodė, kuria eile jis yra tvirtinamas, tačiau iš ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje nustatyto reglamentavimo aišku, jog kreditorės reikalavimas kilęs dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą, todėl tai yra antros eilės kreditoriaus finansinis reikalavimas.

1.16.                      Kreditorius Renoldas Poška atsiliepime į BUAB Ignalinos autocentras, suinteresuotų asmenų Daivos Juciutės ir G. V. atskiruosius skundus prašo G. V. atskirąjį skundą tenkinti visiškai, o BUAB Ignalinos autocentras ir Daivos Juciutės atskiruosius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atskirajame skunde pažymima, kad kreditorius sutinka su visais G. V. išdėstytais argumentais ir juos palaiko. Kreditorius yra įsitikinęs, kad ginčijamame kreditorių susirinkime buvo priimti sprendimai, atitinkantys visų kreditorių interesus. G. V. viso bankroto proceso metu aktyviai gynė visų kreditorių teises ir interesus, siekdamas kuo didesnės naudos visiems kreditoriams.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

G. V. Lietuvos apeliaciniam teismui 2024 m. liepos 3 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė argumentus dėl klaidinančių ir nepagrįstų BUAB Ignalinos autocentro 2024 m. birželio 12 d. atsiliepime nurodytų teiginių ir negalimumo skųsti 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria patvirtintos faktiškai patvirtintos bendrovės administravimo išlaidos, dėl kitų BUAB Ignalinos autocentro 2024 m. birželio 12 d. atsiliepime nurodytų klaidinančių argumentų, dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 323, 338 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs rašytinių paaiškinimų turinį, nutaria, kad rašytiniuose paaiškinimuose tik pakartojamos G. V. procesiniuose dokumentuose jau anksčiau išdėstytos aplinkybės, rašytiniuose paaiškinimuose nėra nurodomo naujų argumentų ar naujų aplinkybių, reikšmingų nagrinėjamai bylai. Todėl G. V. rašytiniai paaiškinimai pridedami prie civilinės bylos medžiagos.

Dėl pagrindo nutraukti apeliacinį procesą

Nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė atsiliepime į G. V. ir Daivos Juciutės atskiruosius skundus apeliacinį procesą, pradėtą pagal suinteresuoto asmens G. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo nutarties dalies dėl BUAB Ignalinos autocentro 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimų Nr. 2.2; Nr. 2.3; Nr. 2.4; Nr. 2.5; Nr. 2.6 (dėl faktiškai patirtų BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo), Nr. 2.7; Nr. 2.8; Nr. 2.9; Nr. 2.11 (dėl priemokų nemokumo administratoriams (ne)patvirtinimo), ir apeliacinį procesą, pradėtą pagal suinteresuoto asmens Daivos Juciūtės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo nutarties dalies dėl BUAB Ignalinos autocentro 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.4 (dėl faktiškai patirtų BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo), prašo nutraukti. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad teismo nutartis dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo (pakeitimo ar nepritarimo keitimui) yra neskundžiama.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek galiojant ĮBĮ, tiek galiojant JANĮ, prasidėjus nemokumo procesui visų pirma yra patvirtinama administravimo išlaidų sąmata. Patvirtinta administravimo išlaidų sąmata iš esmės yra maksimali lėšų suma, kurią bankroto administratorius gali išleisti bankroto procese. Kitaip tariant, tai preliminari suma, skirta numatomiems būtiniems veiksmams įmonės bankroto procese atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020). Nutartys, kuriomis tvirtinamos administravimo išlaidų sąmatos, vadovaujantis po 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusia ĮBĮ 36 straipsnio redakcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-690/2018).

Kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nesuteikia bankroto administratoriui teisės į sąmatoje nustatytą sumą, jei tam tikros išlaidos realiai nebuvo patirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-219/2018, 54 punktas; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-690/2019, 26 punktas; ir kt.). Kreditorių susirinkimas dėl konkrečių išlaidų ir jų sumų dydžio tvirtinimo ar netvirtinimo turi nuspręsti motyvuotai, atsižvelgdamas į tai, kokios yra objektyvios išlaidų atsiradimo priežastys, vadovaudamasis geros moralės nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Suinteresuotas asmuo G. V. savo procesiniuose dokumentuose teisingai ir pažymi ir cituoja aktualią teismų praktiką, kurioje teigiama, kad konkrečių išlaidų tvirtinimas reiškia jau faktiškai patirtų išlaidų patvirtinimą, o ne sąmatos peržiūrėjimą. Taigi, iš esmės administravimo išlaidų sąmata ir faktiškai patirtos išlaidos yra skirtingos teisinės sąvokos. Todėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas savaime nepagrindžia faktiškai patirtų išlaidų. Tik patvirtinus faktiškai patirtas administravimo išlaidas atsiranda pagrindas paskirstyti kreditoriams tenkančių apmokėti šių išlaidų proporcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020). Todėl kreditorių susirinkimo sprendimai ir teismo nutartis, kuria išsprendžiama dėl faktiškai patirtų išlaidų dydžio ir (ne)pagrįstumo, yra skundžiama (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-274-407/2023 ir kt.).

Apibendrinant pažymėtina, kad yra neskundžiama tik teismo nutartis, kuria patvirtinama administravimo išlaidų sąmata – preliminari suma, skirta bankrotui administruoti, tačiau yra skundžiama nutartis, kuria išsprendžiamas klausimas dėl konkrečių išlaidų priskyrimo bankroto procesui. Todėl teisinio pagrindo nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal G. V. ir Daivos Juciutės atskiruosius skundus, nėra.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų, apeliacijos objekto ir taikytino teisinio reguliavimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Apeliacijos objektas yra Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartis, kuria išnagrinėtas BUAB Ignalinos autocentro nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės skundas dėl 2024 m. vasario 21 d. dėl kreditorių susirinkimo sprendimų, priimtų darbotvarkės klausimais Nr. 2.2, Nr. 2.3, Nr. 2.4, Nr. 2.5, Nr. 2.6, Nr. 2.7, Nr. 2.8, Nr. 2.9, Nr. 2.11, Nr. 2.12, Nr. 2.13 ir Nr. 3.1. Nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės yra keliami nemokumo administratorių patirtų išlaidų patvirtinimo klausimai. Ginčas yra kilęs dėl patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo, būtinumo tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti ir proporcingumo principo taikymo dengiant šias išlaidas iš įkeisto turto pardavimo bei kitų bankroto proceso metu gautų lėšų.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje teisingai nurodė, kad ginčui taikytinos ĮBĮ teisės normos. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. 

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją. Vėlesni administravimo išlaidų sąmatos keitimai nėra savarankiškos procedūros, o administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo procedūros sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017). Įvertinus tai, kad BUAB Ignalinos autocentro bankroto byla iškelta 2016 metais ir administravimo išlaidų sąmata bei atlyginimas administratorei buvo tvirtinami galiojant ĮBĮ, o nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas ginčas dėl patirtų administravimo išlaidų tvirtinimo ir tinkamo lėšų panaudojimo, šie klausimai taip pat spręstini vadovaujantis ĮBĮ teisės normomis.

Kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, padarymo, galėjusiu nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialinių aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-469-781/2021).

Pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, šiuo pagrindu atskirieji skundai taip pat nėra grindžiami, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu taip pat nepasisako.

Dėl Daivos Juciutės atskirojo skundo dalies, kuria nepatvirtinta administravimo išlaidų dalis

Nustatyta, kad, kai įmonę administravo nemokumo administratorė Daiva Juciutė, kreditorių susirinkimo sprendimu Nr. 2.3 buvo patvirtintos faktiškai patirtos 3 188,69 Eur dydžio išlaidos, iš jų – 711 Eur dydžio administratorės atlygis. Ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimu Nr. 2.4 be kita ko buvo nutarta netvirtinti bankroto administravimo išlaidų, kai UAB Ignalinos autocentrą administravo Daiva Juciutė; prašomos patvirtinti administravimo išlaidos sudarė: 705,44 Eur transporto ir kuro išlaidos; 968 Eur biuro ir ūkio išlaidos; 1 095 Eur turto inventorizacijos išlaidos, iš viso – 2 768,44 Eur išlaidų, kurios kreditorių susirinkimo sprendimu Nr. 2.4 buvo pripažintos nepagrįstomis.

Nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė pateikė skundą dėl šios kreditorių susirinkimo sprendimo dalies ir prašė kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 2.4 panaikinti, patvirtinti bendras 5 957,13 Eur dydžio administravimo išlaidas, kai BUAB Ignalinos autocentrą administravo Daiva Juciutė. Teismas nutarė patvirtinti bendrai faktiškai patirtas BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo 27 442,17 Eur dydžio išlaidas, iš jų – 3 188,69 Eur, kai įmonę administravo Daiva Juciutė (iš jų – 711 Eur atlygis); taigi pirmosios instancijos teismas kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.4 dalį paliko nepakeistą, o nemokumo administratorės skundą atmetė. Atskiruoju skundu Daiva Juciutė prašo Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.4 panaikinimo, panaikinti ir šią nemokumo administratorės skundo dalį tenkinti.

Dėl pašto, ryšių ir organizacinių išlaidų teismas nurodė, kad šios išlaidos yra neatsiejamai susijusios su nemokumo administratoriaus, kaip verslo subjekto, veikla, todėl negali būti perkeliamos vien bankrutuojančiai įmonei. Daiva Juciutė nurodė, kad per mėnesį buvo patiriamos 121 Eur dydžio išlaidos, susijusios su patalpų ir organizacinės technikos nuoma, ryšio ir pašto paslaugomis, šiems teiginiams pagrįsti buvo pateiktos kas mėnesį išrašytos 121 Eur dydžio sąskaitos. Šios išlaidos yra būtinos, siekiant užtikrinti tinkamą bankroto procesą. Pareiškėjos teigimu, tai nebuvo visos Daivos Juciutės, kaip nemokumo administratorės, patiriamos išlaidos, o tik dalis, skirta būtent UAB Ignalinos autocentrui administruoti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo administratorius yra verslą vykdantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, todėl atlyginimo administratoriui mokėjimas kartu yra atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1320-407/2020). Tam, kad nemokumo administratorius galėtų teikti paslaugas, jis, kaip verslo subjektas, paslaugas teikiantis pagal pavedimo sutartį, nepriklausomai nuo administruojamų bendrovių skaičiaus, savo rizika ir lėšomis privalo pasirūpinti tam reikalingomis priemonėmis – patalpomis, techniniais įrenginiais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas išlaidas nemokumo administratorius privalo numatyti, įvertinti iš anksto ir jos turi būti įtrauktos į nemokumo administratoriaus gaunamą atlyginimą, nustatytą pavedimo sutartyje. Todėl pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ūkinės išlaidos, užtikrinančios nemokumo administratoriaus, kaip verslininko, paslaugų teikimą, neturėtų būti perkeliamos ir apmokamos iš administruojamų bankrutuojančių bendrovių lėšų (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1257-407/2021).

Nagrinėjamu atveju Daiva Juciutė atskirajame skunde nenurodė ir nepagrindė, kad patirtos administravimo išlaidos priežastiniu ryšiu būtų išimtinai susijusios su išlaidomis, skirtomis tik BUAB Ignalinos autocentrui administruoti, o būtent, jog buvo būtina nuomotis patalpas būtent konkrečiam BUAB Ignalinos autocentro kreditorių susirinkimui ir pan. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nutaria, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netvirtino 968 Eur dydžio biuro ir ūkio išlaidų.

Apeliantė nepritaria pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui, kuriuo nutarta netvirtinti 1 095 Eur dydžio turto inventorizavimo išlaidų. Remiantis 2020 m. liepos 27 d. paskelbtomis ir 2022 m. gruodžio 21 d. atnaujintomis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rekomendacijomis dėl Finansinių ataskaitų rinkinių sudarymo bankroto proceso metu, inventorizacija bankroto proceso metu turėtų būti atliekama ir keičiantis nemokumo administratoriams. Šias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau jis nutarė netvirtinti turto inventorizavimo išlaidų, motyvuodamas tuo, kad nėra duomenų, jog Daiva Juciutė kreipėsi į kreditorių susirinkimą su prašymu patikslinti (papildyti) administravimo lėšų sąmatą šiuo klausimu. Su šiuo argumentu pareiškėja nesutinka teigdama, kad į kreditorių susirinkimą Daiva Juciutė kreipėsi, tačiau jos skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, kadangi ji neteko nemokumo administratorės teisinio statuso.

Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantė, apeliacinis procesas dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, buvo nutrauktas ne todėl, kad Daiva Juciutė neteko nemokumo administratorės statuso BUAB Ignalinos autocentro bankroto byloje, o todėl, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nuspręsta dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, yra galutinė ir neskundžiama (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-53-450/2022 46 punktą). Panevėžio apygardos teismas 2021 m. lapkričio 12 d. nutartyje spręsdamas dėl nemokumo administratorės Daivos Juciutės administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo BUAB Ignalinos autocentro bankroto byloje pasisakė dėl įmonės dydžio ir atlyginimo nemokumo administratorei (Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutarties 10 puslapis). Teismas be kita ko konstatavo, kad, Daivai Juciutei pradėjus administruoti BUAB Ignalinos autocentrą, pagrindinės nemokumo procedūros buvo jau atliktos, visas turtas iš esmės buvo parduotas, liko neparduotas tik turtas kaip vienas turtinis vienetas. Teismas pasisakė dėl išlaidų patalpų išlaikymui, technikos nuomai ir kt., dėl mėnesinio įkainio už buhalterines paslaugas, dėl transporto paslaugų įkainio, tačiau nutartyje nėra minimos patirtos ir (ar) tvirtintinos turto inventorizavimo išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pasak apeliantės, inventorizacija buvo atliekama 2021 m. birželio 1-2 dienomis, o 2021 m. birželio 3 d. buvo pasirašytas darbų atlikimo aktas, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nemokumo administratorė turėjo (galėjo, privalėjo) pateikti šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus tiek 2021 m. rugsėjo 22 d. vykusiam kreditorių susirinkimui, tiek ginčą dėl kreditorių susirinkimo nagrinėjusiam teismui. Dar daugiau, Daiva Juciutė tik nuo 2022 m. sausio mėnesio neteko teisės administruoti BUAB Ignalinos autocentro bankroto bylos, o 2021 m. rugsėjo 22 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta, kad administravimo išlaidų sąmata gali būti koreguojama nemokumo administratoriui pateikus argumentuotus paaiškinimus ir administravimo išlaidų būtinumą pagrindžiančius dokumentus. Duomenų, kad šios išlaidos būtų pateiktos tvirtinti ginčui aktualiu metu, nėra. Šį faktą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė šių aplinkybių neginčijo.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas ir teismų nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad, Daivai Juciutei pradėjus administruoti BUAB Ignalinos autocentro bankroto procesą, iš esmės visas turtas buvo parduotas, o pagrindinės nemokumo procedūros – atliktos, kyla pagrįsta abejonė dėl 1 095 Eur dydžio turto inventorizavimo išlaidų realumo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, jeigu Daiva Juciutė tokias išlaidas ir realiai patyrė, jas patyrė savo rizika ir šiuo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti 1 095 Eur dydžio turto inventorizavimo išlaidų.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepatvirtino dalies kelionės (transporto ir kuro) išlaidų. Atskirajame skunde pareiškėja teigia, kad 8 kartus važiavo į Ignaliną, o patirtos išlaidos yra proporcingos ir būtinos. Apeliantė atskirajame skunde teisingai pažymi, kad ginčas kyla tik dalies kelionės išlaidų, kurių Daiva Juciutė nepagrindė, t. y. pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Daiva Juciutė į Ignaliną vyko du kartus. Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad pakankamas įrodymas dėl Daivos Juciutės vykimo į Ignaliną yra pateikti kelionės lapai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nemokumo administratorės vizitus į Ignaliną siejo su realiais įvykiais, t. y. nurodė, kad vieną kartą Daiva Juciutė vyko perimti turtą ir dokumentaciją (2021 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimui buvo pateikti perdavimo priėmimo aktai surašyti 2021 m. birželio 2 d.); 2021 m. liepos 1 d. Daivos Juciutės apsaugos sistemos remonto atliktų darbų ir panaudotų medžiagų aktas, patvirtina jos kitą vizitą į bendrovę. Atitinkamai Daivai Juciutei kilo pareiga įrodyti, kokiu tikslu ir kokiais įrodymais galima pagrįsti kitus jos vizitus į Ignaliną. Tačiau apeliantė atskirajame skunde tik deklaratyviai nurodė, jog jos vizitus patvirtina užpildyti kelionės lapai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie įrodymai nėra pakankami pagrįsti išlaidas, administruojant BUAB Ignalinos autocentro bankroto procesą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Daivos Juciutės atskirasis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria nepatvirtinta Daivos Juciutės administravimo išlaidų dalis, yra atmestinas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nemokumo administratorės skundo dalies dėl kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.4.

Dėl G. V. ir Daivos Juciutės atskirųjų skundų argumentų, susijusių su įplaukų dydžio nemokumo administratoriams patvirtinimu

Kreditorių susirinkimas ginčijamu sprendimu Nr. 2.7 Vladui Stropui patvirtino 1 271,14 Eur priemoką už įplaukas nuo 9 477 Eur lėšų, gautų iš parduoto įmonės turto, nepatvirtino priemokos už įplaukas nuo likusių 45 210 Eur lėšų, gautų iš parduoto įmonės turto, nepatvirtino priemokos už įplaukas nuo 15 893,52 Eur lėšų, gautų iš nekilnojamojo turto nuomos. Kreditorių susirinkimas ginčijamu sprendimu sprendimu Nr. 2.8 Daivai Juciutei nepatvirtino priemokos už įplaukas nuo 1 551,26 Eur lėšų, gautų iš nekilnojamojo turto nuomos. Kreditorių susirinkimas ginčijamu sprendimu Nr. 2.9 Viktorijai Vilbrantienei patvirtino 5 652,80 Eur priemoką už įplaukas nuo 141 320 Eur lėšų, gautų iš parduoto įmonės turto, nepatvirtino priemokos už įplaukas nuo likusių 95 000 Eur lėšų, gautų iš parduoto įmonės turto, nepatvirtino priemokos už įplaukas nuo 1 020 Eur lėšų, gautų iš nekilnojamojo turto nuomos, nepatvirtino priemokos už įplaukas nuo 5 042 Eur sumos, teismo priteistos iš Vlado Stropaus. Kreditorių susirinkimo sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad iš esmės visi rezultatai (gautos įplaukos) nemokumo procese buvo pasiektos išimtinai kreditorių iniciatyva, o ne aktyviais nemokumo administratorių veiksmais.

Teismas skundžiama nutartimi kreditorių susirinkimo sprendimus Nr. 2.7, Nr. 2.8 ir Nr. 2.9 panaikino ir Vladui Stropui patvirtino priemoką už 54 687 Eur įplaukas (už kilnojamojo turto pardavimą), kurią sudaro 5 337,29 Eur; Daivai Juciutei patvirtino priemoką už 1 551,56 Eur įplaukas (už turto nuomą), kurią sudaro 62,06 Eur; Viktorijai Vilbrantienei patvirtino priemoką nuo jos administravimo laikotarpiu gautų 239 212,62 Eur įplaukų (1 020 Eur už turto nuomą, 1 310 Eur už parduotą kilnojamąjį turtą, 235 000 Eur už parduotą hipoteka įkeistą turtą, atlyginimo už prarastą bendrovės turtą 1 792,20 Eur suma, bei 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą – 90,42 Eur), kurią sudaro 9 568,50 Eur.

G. V. atskiruoju skundu ginčija šią pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalį ir prašo nutarties dalį, kuria patvirtinta nemokumo administratoriams 14 967,85 Eur priemoka už įplaukas, panaikinti. Skundas grindžiamas dvejomis argumentų grupėmis: pirma, G. V. teigimu, nėra nustatyta jokių aktyvių nemokumo administratorių veiklų, kad būtų teisinis pagrindas skirti nemokumo administratoriams priemoką; antra, atskirajame skunde teigiama, kad teismas nesirėmė kreditorių susirinkimo metu patvirtinta priemokų apskaičiavimo formule. Daiva Juciutė atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka ir nurodo, kad Taisyklėse aiškiai numatyta, jog priemokai už įplaukas nuo 1 001 Eur iki 30 000 Eur yra taikomas 15 proc. tarifas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė tik 4 proc. tarifą, t. y., Daivos Juciutės teigimu, jai turi būti paskirta 82,58 Eur dydžio priemoka. Apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl šių atskirųjų skundų argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su G. V. atskirojo skundo argumentais, kad realizuoti bankrutuojančios įmonės turtą kuo didesne kaina yra bankroto administratoriaus pareiga ir tiesioginės bankroto administratoriaus funkcijos. Tačiau tai nepaneigia bankroto administratoriui teisės gauti ir minimalaus atlyginimo, ir priedo pagal Taisyklių nuostatas. Akcentuotina, kad minimalus atlyginimas nemokumo administratoriui ir priedai yra viso rekomenduojamo administratoriaus atlyginimo dalis, t. y. minimalus atlyginimas nemokumo administratoriui ir yra mokamas už buvimą nemokumo administratoriumi, nemokumo proceso organizavimą, taip pat teisės aktai jam suteikia galimybę gauti įvairius priedus, kurie skatina nemokumo administratorių generuoti kuo daugiau pajamų.

Be to, nemokumo procese kreditorių ir nemokumo administratoriaus tikslas yra tas pats – siekti kuo greitesnių bankroto procedūrų ir turto realizavimo kuo didesne kaina, kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Todėl vien faktas, kad kreditoriai (kad ir reikšmingai) prisidėjo prie turto pardavimo, taip pat neatima teisės gauti nemokumo administratoriui priedą, jeigu jis buvo numatytas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nemokumo administratoriaus pastangos, indėlis gaunant įplaukas vertinimas nei teisės aktuose, nei 2017 m. balandžio 21 d kreditorių susirinkimo metu patvirtintoje administravimo lėšų sąmatoje, nėra numatytas ir (ar) apibrėžtas.

Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nustatinėti, kokius konkrečius aktyvius veiksmus nemokumo administratorius atliko, parduodamas turtą (dėjo skelbimus, skelbė varžytines ir pan.) ir įvertinti šių veiksmų intensyvumą priedo skyrimo pagal Taisyklių nuostatas kontekste. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo administratoriaus pareiga, visų pirma, yra užtikrinti tokių lėšų gavimą, proceso ir procedūrų teisėtumą, operatyvumą, derėtis dėl sąlygų ir pan. Ne visi nemokumo administratoriaus veiksmai gali būti pamatuojami ir apčiuopiami jam atliekant veiksmus nemokumo procese. Priešingas aiškinimas sudarytų sąlygas kilti nuolatiniams ginčams dėl veiksmų intensyvumo ir pan., o tai neatitiktų veiksmingo bankroto proceso tikslo. Todėl tais atvejais, kai nemokumo administratoriui yra nustatytas priedas pagal Taisyklių nuostatas, jis apskaičiuojamas remiantis pinigų gavimo faktu. Jeigu nemokumo procesą administruoja keletas bankroto administratorių, gali būti keliamas ginčas, kuriam nemokumo administratoriui turi būti apskaičiuojamas ir skiriamas priedas už veiklos rezultatus, t. y. gali būti sprendžiama, kuris nemokumo administratorius užtikrino ir labiausiai prisidėjo prie tokių pajamų gavimo. Nagrinėjamoje civilinėje byloje toks klausimas nėra keliamas. Remiantis 2017 m. kreditorių susirinkimo sprendimu, kuriuo buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nemokumo administratorius galėjo tikėtis gauti ne tik atlyginimą, tačiau ir priedus, kurių konkretus dydis priklausė nuo vėlesnių rezultatų.

Taip pat nepritartina G. V. atskirojo skundo argumentams, kad nėra pagrindo skaičiuoti priedo nuo įplaukų, kurios buvo gautos įvykdžius Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-361-755/2023, kurioje buvo priteista 1 792,20 Eur suma bei 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanos (90,42 Eur) iš Vlado Stropaus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien dalyvavimas civilinėje byloje ar reikalavimų civilinėje byloje pateikimas (pagal bet kokį procesinį dokumentą – ieškinį, priešieškinį) savaime nereiškia, kad tokia byla bus laimėta. Taigi civilinės bylos vedimas, civilinės bylos laimėjimas ir procesinio sprendimo įvykdymas negali būti sutapatinami priemokos pagal Taisyklių nuostatas skyrimo kontekste. Tai, kad civilinę bylą vedė ir bendrovę atstovavo advokatas, kuriam buvo apmokėta už teisines paslaugas, nepaneigia paties pinigų gavimo fakto, iš(si)ieškojimo. Būtent nemokumo administratorius organizuoja nemokumo procesą ir sprendžia, kokiu būdu ir priemonėmis bus siekiama nemokumo tikslų. Ir tai, kad bankroto administratorius šiam tikslui pasiekti pasitelkia advokatą, savaime nereiškia, kad nemokumo administratorius neatliko kokių nors veiksmų ar nepasiekė tikslo – gauti įplaukas.

Atmestini G. V. atskirojo skundo ir atsiliepimo į Daivos Juciutės atskirąjį skundą argumentai, kad Taisyklėse pateiktas baigtinis sąrašas įplaukų, už kurias gali būti mokama priemoka už įplaukas, ir, pajamos, gautos už bankrutuojančios įmonės turto nuomą, į šį sąrašą neįtrauktos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi gauto turto nuomos pajamos gali būti naudojamos kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, šios pajamos taip pat gali būti priskirtos kaip bankroto metu gautos įplaukos Taisyklių 3 punkto prasme, todėl nuo jų taip pat gali būti skaičiuoma priemoka. Priešingai nei teigiama G. V. atsiliepime į atskirąjį skundą, nuomos sutarties sudarymas ir pajamų pagal nuomos sutartį gavimas (kontroliavimas, išsieškojimas, apskaitymas) bankroto administravimų išlaidų kontekste yra skirtingi veiksmai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nemokumo administratoriaus atlyginimą sudaro minimalus administratoriaus atlyginimas ir priedas už veiklos rezultatus, taip skatinant nemokumo administratorius ne tik formaliai atlikti savo pareigas, tačiau ir generuoti kuo didesnes įplaukas.

Tiek G. V., tiek Daiva Juciutė nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalimi, kuria nutarta dėl priedų už gautas įplaukas nemokumo proceso metu, apskaičiavimu. Atskiruoju skundu Daiva Juciutė prašo Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.4 panaikinimo, panaikinti ir šią skundo dalį tenkinti; Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta patvirtinti 62,06 Eur dydžio priemoką, pakeisti ir patvirtinti Daivai Juciutei 82,58 Eur dydžio priemoką už bankroto proceso metu gautas įplaukas. G. V. atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino kreditorių susirinkime nustatytą priemokų apskaičiavimo formulę. Su šiais atskirųjų skundų argumentais pirmosios instancijos teismas sutinka iš dalies.

G. V. atskirajame skunde iš esmės nurodo, kad 2017 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtinta kitokia priedų apskaičiavimo tvarka nei Taisyklėse; šis kreditorių susirinkimas yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl turėjo būti remiamasi būtent jame įtvirtinta priedų apskaičiavimo tvarka. G. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priedus apskaičiavo remdamasis Taisyklių nuostatomis (G. V. atskirojo skundo 84 punktas).

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde negali būti keliami nauji reikalavimai arba nurodomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme Nenustatyta, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje būtų keliamas 2017 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo turinio taikymo ir aiškinimo klausimas. Kita vertus, G. V. atskirajame skunde neteisingai cituoja (taigi, ir, atitinkamai, netinkamai taiko ir aiškina) 2017 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo 3 punkto nuostatas. 2017 m. balandžio 21 d. kreditorių susirinkimo 3 punkte nustatyta (24 t., b. l. 139), kad priemoka už įplaukas skaičiuojama nuo visų bankroto proceso metu gautų įplaukų sumos, taip pat įtvirtinta priemokos už įplaukas apskaičiavimo formulė: (30 000 – 1001) x 15 proc. + (40 000 – 30 001) x 4 proc. ir t. t. Ši formulė yra identiška formulei, kuri yra įtvirtinta Taisyklėse, taigi ir pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai taikė Taisyklių nuostatas. Taigi toliau spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl Taisyklių 2 priedo taikymo ir aiškinimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės aktai, be kita ko, turi būti taikomi ir aiškinami atsižvelgiant į įstatymo leidėjo tikslus. Remiantis Taisyklių 2 priedu, priemokos dydis skaičiuojamas pagal formulę: Pį = Pį1+ Pį2+ Pį3+ Pį4; tai yra 4 įplaukų intervalai, kurie skirstomi pagal atitinkamus dydžius. Pagal minėtą formulę reikia įtraukti ne tik intervalą, į kurį patenka visų gautų įplaukų suma, bet ir visus prieš tai buvusius intervalus. Tai matyti iš parengiamųjų teisės aktų: pagal Duomenų analizės rezultatus, priemokos apskaičiavimas skaidomas į 4 galimų gauti įplaukų intervalus atsižvelgiant į mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms būdingas įplaukų sumas (pirmieji trys intervalai) ir pridedamas atviras intervalas, kai įplaukų daugiau už 3 milijonus eurų. Priemokos skaičiavime sumuojami visi prieš tai apibrėžtuose intervaluose esantys dydžiai, nes siekiama skatinti administratorius gauti kuo daugiau įplaukų ir kartu išvengti manipuliavimo parduodamo turto kaina. Neįtraukiant prieš tai intervaluose apibrėžtų dydžių galėtų susidaryti situacija, kai už didesnes įplaukas viršijus mažesniąją intervalo ribą tik keliais eurais, administratoriaus atlyginimas būtų mažesnis, nei gavus mažiau įplaukų, bet skaičiuojant priemoką pagal pirmesnį intervalą (Derinimo pažyma dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo ,,Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ projekto).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, Taisyklėse nenustatytos jokios išimtys ar priemokų apskaičiavimo ypatumai, kaip turėtų būti nustatytas priemokos dydis, jeigu bankroto procedūros buvo administruojamos ne vieno nemokumo administratoriaus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokiu atveju Taisyklėse įtvirtintos nuostatos turi būti taikomos ir aiškinamos taip, kad labiausiai atitiktų bankroto proceso tikslą – bankroto procedūras atlikti veiksmingai ir efektyviai, tenkinant kuo didesnę dalį kreditorių finansinių reikalavimų. Nei kreditoriai, nei bankrutuojantis asmuo neturi prisiimti neigiamų pasekmių, jeigu nemokumo procese keitėsi nemokumo administratoriai. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad nemokumo administratoriaus pasikeitimas galimas tik išimtiniais atvejais ir esant įstatyme nustatytoms sąlygoms.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad priemoka turi būti skaičiuojama nuo bendros bankroto proceso metu buvo Vlado Stropaus, Daivos Juciutės ir Viktorijos Vilbrantienės gautos 295 451,18 Eur įplaukų sumos (nutarties 109-112, 120 punktai). Atmetus G. V. atskirojo skundo argumentus, kad tam tikros įplaukos prie bendros įplaukų sumos buvo priskaičiuotos nepagrįstai, kitų ginčų dėl šios sumos civilinėje byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog priemoka už įplaukas skaičiuojama nuo visų bankroto proceso metu gautų įplaukų sumos ir teikiama tvirtinti kreditorių susirinkimui po viso turto pardavimo, pateikiant detalų šių priemokų apskaičiavimą, taigi teismas priemokos procentinį dydį pagrįstai nustatė atsižvelgdamas būtent į visą bankroto proceso metu gautų įplaukų sumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis apskaičiuotos priemokos kiekvienam nemokumo administratoriui individualiai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu bankroto procesas būtų administruojamas vieno bankroto administratoriaus, priemoka už įplaukas sudarytų 14 967,86 Eur sumą, kuri, remiantis Taisyklių 2 priedu, apskaičiuotina taip: (30 000 – 1 001)  15 procentų + (295 451,18 – 30 001)  4 procentai = 4 349,85 + 10 618,0072 = 14 967,8572. Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši suma neturi nei padidėti, nei sumažėti, nepriklausomai nuo to, kiek nemokumo administratorių administravo bankroto procesą. Tačiau, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ši gauta bendra priemokos suma – 14 967,86 Eur – nemokumo administratoriams turi būti paskirstyta proporcingai pagal jų administravimo metu gautas įplaukas. Pirmosios instancijos teismas, nors teisingai ir nustatė bendrą mokėtiną priemokos sumą (žr. procesinio sprendimo 124 punktą) ir pagrįstai nurodė, kad ši suma turėtų būti skirstoma proporcingai, tačiau neteisingai taikė Taisyklėse įtvirtintą priemokų apskaičiavimo formulę, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kiekvienam nemokumo administratoriui individualiai mokėtiną priemokos dydį.

Atitinkamai, kadangi Daivos Juciutės administravimo laikotarpiu buvo gauta 1 551,56 Eur įplaukų, jai tenkanti priemoka apskaičiuotina taip: 1 551,56 Eur  14 967,86 Eur 295 451,18  78,60 Eur; Viktorijai Vilbrantienei buvo tvirtinama priemoka už 239 212,62 Eur įplaukas, taigi jai tenkanti priemoka apskaičiuotina taip: 239 212,62 Eur  14 967,86 Eur 295 451,18  12 118,76 Eur; Vladui Stropui buvo tvirtinama priemoka už 54 687 Eur įplaukas, jam tenkanti priemoka apskaičiuotina taip: 54 687 Eur  14 967,86 Eur 295 451,18  2 770,50 Eur. Todėl ši pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir rezoliucinė dalis tikslintina. Atitinkamai, ši Daivos Juciutės atskirojo skundo dalis tenkinama iš dalies, o G. V., kuris iš esmės siekė nepaskirstyti 14 967,86 Eur sumos kreditoriams, atskirojo skundo dalis atmestina.

Dėl kitų G. V. atskirojo skundo argumentų

Kreditorius atskirajame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria dalis nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės patirtų administravimo išlaidų, kuriomis buvo viršyta patvirtinta administravimo sąmata, teismo buvo pripažintos būtinomis ir patvirtintos. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad ĮBĮ imperatyviai nustato, jog nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos administravimo sąmatos, o išlaidos gali būti viršijamos tik įrodžius, kad jos buvo neišvengiamos ir būtinos, t. y., pasak apelianto, turi būti nustatytos ir konstatuos būtinos įstatymo sąlygos, susijusios su grėsme kreditorių ir įmonės interesams. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais sutinka iš dalies.

Atskirajame skunde teisingai pažymima, kad ĮBĮ 36 straipsnio teisinis reguliavimas, nustatantis administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo ypatumus, keitėsi iš esmės. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta taisyklė, jog administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos ir įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus; ši taisyklė taip pat yra įtvirtinta ir JANĮ 75 straipsnio 4 dalyje. Todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, formuojama nuo 2016 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, iki dabar.

ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo ar sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitos tvirtinimo sietina su bankroto administratoriaus teise į atitinkamų išlaidų atlyginimą: išlaidos, neviršijančios patvirtintos sąmatos ribų, taip pat šią sąmatą viršijančios išlaidos, patvirtintos kreditorių susirinkimo ar teismo, privalo būti atlygintos iš bankrutuojančios įmonės administravimui skirtų lėšų, tuo tarpu patvirtintą sąmatą viršijančios nepatvirtintos išlaidos dengiamos iš administratoriaus asmeninių lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-3-88-823/2021 29 punktas).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad bankroto administravimo išlaidos yra dinamiškos. Atliekant bankroto proceso procedūras, būtent bankroto administratorius geriausiai žino, kokios išlaidos patiriamos ir turi būti atlyginamos. Todėl bankroto administratorius turi pagrįsti konkrečias bankroto administravimo išlaidas, reaguoti į atsiradusį ar pakitusį poreikį nustatyti bankroto administravimo išlaidas ir apie tai laiku informuoti kreditorius, kad jie galėtų priimti tinkamą sprendimą (spręsti dėl bankroto administravimo sąmatos padidinimo) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1320-407/2020).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankroto administratorius privalo veikti neviršydamas kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, o ją viršydamas veikia savo rizika, kad sąmatą viršijančios išlaidos nebus atlygintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-823/2020 21-23 punktai, 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020 47 punktas). Tačiau, priešingai nei teigiama G. V. atskirajame skunde, vien faktas, kad nemokumo administratorius viršija sąmatą ir nesikreipia į kreditorius ir teismą dėl tokios sąmatos viršijimo, nereiškia, jog šios išlaidos negali būti patvirtintos, jeigu jos yra realiai patirtos, buvo būtinos, atitiko įmonės ir kreditorių interesus. Taigi, net jeigu pirmosios instancijos teismas ir citavo teismų praktiką, kurioje buvo taikomos ir aiškinamos iki 2016 m. gegužės 1 d. ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies teisės normos, tačiau pirmosios instancijos teismas šias nuostatas taikė atsižvelgdamas ir į esminius ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies teisinio reguliavimo pakeitimus bei nuo jų nenukrypo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiškinama tokiu būdu, kuris pažeistų pagrindinius bankroto proceso tikslus – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, kuo didesne apimtimi patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, kartu apsaugant įmonės skolininkės teises ir teisėtus interesus, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-388-823/2021 37 punktas). Ši teisės norma taip pat negali būti taikoma ir aiškinama taip, kad paneigtų nemokumo administratoriaus atlyginimą į išlaidas, kurios buvo būtinos, tinkamos ir pagrįstos ir patirtos bankrutuojančios įmonės interesais. Nemokumo administratoriaus patirtų administravimo išlaidų pagrįstumas ir būtinumas vertinamas kiekvieną kartą individualiai pagal faktą.

Pirmosios instancijos teismas patvirtino 1 644,40 Eur išlaidas, kurias sudarė išlaidos už elektros energiją. Teismas nurodė, kad ši suma, patirta už elektros energijos tiekimą įmonei, apmokėta pagal elektros operatoriaus pateiktas sąskaitas, yra pagrįsta, todėl 1 644,40 Eur išlaidos už elektros tiekimą pripažino būtinomis administravimo išlaidomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo nesutikti. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavimo šių išlaidų susidarymo faktą ir eiliškumą ir nurodė, jog be kita ko, klausimas dėl elektros energijos galios sumažinimo, dėl ko būtų sumažėjusios ir elektros energijos išlaidos, buvo svarstomos ne viename kreditorių susirinkime (žr. skundžiamo teismo procesinio sprendimo 82, 83 punktą), tačiau buvo nutarta G. V. siūlomo projekto ir objektui teikiamos elektros energijos leistinos galios nesumažinti; atitinkamai, dėl to susidarė elektros energijos išlaidos, už kurias bankrutuojančiai bendrovei kilo pareiga atsiskaityti. G. V. atskirajame skunde nenurodomi jokie argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę situaciją ir šios išlaidos negali būti laikomos nepagrįstomis ar nebūtinomis.

Pirmosios instancijos teismas taip pat patvirtino 363 Eur dydžio buhalterinės apskaitos išlaidas ir 1 089 Eur dydžio turto vertinimo išlaidas, tačiau G. V. atskirajame skunde nėra nurodomi argumentai, kad šios išlaidos buvo nebūtinos ir (ar) nepagrįstos. Kaip jau buvo minėta anksčiau, vien faktas, kad šios išlaidos buvo patirtos viršijant kreditorių susirinkimo patvirtintą sąmatą, nesuteikia pagrindo vertinti, jog išlaidos savaime buvo nepagrįstos. Apibendrinant pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino nemokumo administratorės skundą ir pagrįstai panaikino dalį kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.5, tinkamai įvertino administravimo lėšų pagrįstumą. Todėl ši G. V. atskirojo skundo dalis atmetama.

G. V. atskirajame skunde taip pat nepritaria teismo argumentams, kuriais patvirtinta 1 901 Eur lėšų suma, skirta nemokumo administratorės atlyginimui dengti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administratoriaus atlyginimas pagal ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalį taip pat buvo nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį ir nepriklausė nuo bankroto procedūros trukmės, tačiau nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo nustatytas 3 650 Eur bazinis atlygis nemokumo administratorei Viktorijai Vilbrantienei, todėl 1 901 Eur lėšų suma, viršijanti administravimo išlaidų sąmatą, Viktorijai Vilbrantienei išmokėta pagrįstai, todėl kreditorių susirinkimo sprendimo Nr. 2.6 dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą.

Atskirajame skunde teisingai pažymima, kad, iškėlus bankroto bylą pagal ĮBĮ teisės normas ir pagal ĮBĮ teisės normas nustačius atlyginimą nemokumo administratoriui, vėliau atlyginimas keičiamas ir nustatomas taip pat pagal ĮBĮ teisės normas. Be to, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad bankroto procesas buvo pradėtas 2016 m., taigi nemokumo administratorius bankroto procese turėjo būti skiriamas ne pagal JANĮ, o pagal ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas naują nemokumo administratorių, kartu privalėjo atsižvelgti ir atlyginimo dydžio nemokumo administratoriui nustatymo ypatumus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, priėmus JANĮ, teisinis reguliavimas, įtvirtinantis nemokumo administratoriaus atlyginimo nustatymo ir išmokėjimo tvarką pasikeitė, tačiau liko ir tam tikrų panašumų. Tiek galiojant JANĮ, tiek ĮBĮ, atlygis nemokumo administratoriui susidėjo iš dviejų esminių dalių: bazinis atlygis nemokumo administratoriui, kuris priklauso nuo objektyvių juridinį asmenį apibūdinančių kriterijų – turimo turto, kreditorių skaičiaus, finansinių reikalavimų dydžio, taikomos jurisdikcijos, taigi iš esmės – nuo juridinio asmens dydžio (JANĮ 77 straipsnio 2 dalis) ir atlygio dalis, priklausanti nuo administravimo rezultatų ir ūkinės veiklos vykdymo (JANĮ 77 straipsnio 1 dalis). Galiojant ĮBĮ, administratoriaus atlygį sudarė minimalus administratoriaus atlyginimas, kuris taip pat priklausė nuo objektyvių įstatyme įvirtintų kriterijų (bankroto vykdymo teismo ar ne teismo tvarka, veiklos rūšies ir įmonės dydžio bei priemokos už administravimo rezultatus (plačiau apie administratoriaus atlygį pagal ĮBĮ ir JANĮ žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-681-407/2023, 31-33, 39 punktus).

Bazinis atlyginimas – atlyginimas nemokumo administratoriui už visą bankroto procesą – pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą yra nustatomas teismo jau iškeliant bankroto bylą (JANĮ 26 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 77 straipsnio 2 dalis), o pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, bankroto proceso pradžioje būdavo nustatoma tik lėšų suma, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti (tai nebuvo atlyginimas administratoriui, o tik lėšos administravimo išlaidoms dengti), kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punktas; pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą tai atitinka pradines bankroto proceso administravimo išlaidas (JANĮ 74 straipsnis), o konkretų atlyginimo nemokumo administratoriui dydį nustatydavo tik kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis).

Apibendrinant pažymėtina, kad, nors buvo šiek tiek pakeisti kriterijai ir dydžiai, kuriais remiantis buvo nustatomas atlygis nemokumo administratoriui, tačiau pati atlygio nemokumo administratoriui struktūra palikta iš esmės nepakeista. Bazinis atlygis nemokumo administratoriui savo esme atitinka minimalų atlyginimą nemokumo administratoriui pagal Taisyklėse įtvirtintas nuostatas. Abu šie dydžiai – bazinis atlygis ir minimalus atlyginimas nemokumo administratoriui – priklauso nuo objektyvių dydžių, nustatytų Vyriausybės, tačiau nepriklauso nuo bankroto proceso trukmės, buvo nustatomas visam bankroto procesui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atlyginimas nemokumo administratoriui yra ir buvo nustatomas už viso bankroto administravimą a priori (iš anksto) laikant, kad bankroto procesą administruos vienas nemokumo administratorius. Taigi, kaip iš esmės teisingai pažymima atskirajame skunde, šios rūšies nemokumo administratoriaus atlygis nėra siejamas su konkrečiu nemokumo administratoriumi, jis taip pat nustatomas remiantis objektyviais kriterijais, apibūdinančiais juridinį asmenį, todėl nėra reikšminga, kiek nemokumo administratorių administruos įmonę. Bankrutuojančiai įmonei negali būti perkeliama didesnė administravimo išlaidų – atlyginimo nemokumo administratoriui – finansinė našta, jeigu bankroto procesą administruoja keletas administratorių.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka tiek su G. V. atskirojo skundo argumentais, tiek su pirmosios instancijos teismo motyvais ir pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo nustatytas 3 650 Eur dydžio bazinis atlygis už BUAB Ignalinos autocentro administravimo procesą. Ši nutartis nėra šios civilinės bylos apeliacijos objektas, todėl dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pasisakyti. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir yra vykdytina. Kita vertus, G. V. atskirajame skunde iš esmės nekvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi nustatyto atlyginimo dydžio nemokumo administratoriui, tik teigia, kad nebuvo pagrindo jo išsimokėti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais sutinka.

Nepriklausomai nuo, ar yra taikytinos ĮBĮ, ar JANĮ nuostatos, atlyginimas nemokumo administratoriui turi būti išmokamas kreditorių nustatyta tvarka: remiantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, kreditorių susirinkimas sprendžia dėl bazinio atlyginimo nemokumo administratoriui išmokėjimo tvarkos (JANĮ 77 straipsnio 4 dalis), anksčiau atlyginimo išmokėjimo tvarka buvo nustatoma pavedimo sutartyje, taigi atlyginimas nemokumo administratoriams taip pat buvo išmokamas kreditorių nustatyta tvarka.

Kiekvienas administratorius turi teisę į atlyginimo dalį, kuri turi būti išmokama kreditorių nustatyta tvarka, atsižvelgiant į administravimo laikotarpį ir pasiektus veiklos rezultatus; atlyginimas turėtų būti išmokamas proporcingai atliktų darbų apimčiai ir (ar) administravimo laikui.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir yra vykdytina, todėl nėra pagrindo ja nesiremti, tačiau nepagrįstai nemokumo administratorės skundą tenkino vien šiuo argumentu. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ir analizuoti, ar atlyginimą nemokumo administratorė išsimokėjo pagrįstai, nustatydamas bankroto procese atliktas darbų apimtis ir atlyginimo iš(si)mokėjimo proporcijas, konstatuodamas kreditorių susirinkimo nutarimų (ne)pagrįstumą. Todėl klausimas dėl atlyginimo, kuris viršijo kreditorių susirinkime patvirtintą sumą, išmokėjimo nemokumo administratorei Viktorijai Vilbrantienei, grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde G. V. nesutinka su teismo procesiniu sprendimu panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimus Nr. 2.12 ir Nr. 2.13. Nustatyta, kad kreditorių susirinkimas nusprendė prašyti teismo įpareigoti Viktoriją Vilbrantienę grąžinti BUAB „Ignalinos autocentras“ 1 901 Eur savavališkai nepagrįstai išsimokėtą administratoriaus minimalaus atlygio dalį ir 6 213,10 Eur nepagrįstai apmokėtų išlaidų, neįskaitant administratoriaus atlygio, ir ĮBĮ nustatyta tvarka paskirstyti įmonės kreditoriams; taip pat nusprendė – įgalioti kreditorių susirinkimo pirmininką G. V. tokį prašymą pateikti teismui. Teismas šiuos sprendimus panaikino, kadangi jie yra neatsiejamai susiję su kitais procesiniais sprendimais šioje byloje: teismas nusprendė panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 2.6, kuriuo nebuvo patvirtintas Viktorijos Vilbrantienės išsimokėtas 1 901 Eur administratoriaus atlygio dalis bei nusprendė pakeisti sprendimą Nr. 2.5, nustatant, kad 3 116,70 Eur išlaidos nėra būtinos ir pagrįstos bendrovės administravimo lėšos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad klausimas, ar nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė teisėtai ir pagrįstai išsimokėjo sau atlyginimą, yra savarankiška ginčo dalis, kuri buvo išspręsta įstatymo nustatyta tvarka – teikiant skundą dėl kreditorių susirinkimo. Išnagrinėjus šį ginčą, įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas taps privalomai vykdytinas. Todėl kreditorių susirinkimo sprendimai Nr. 2.12 ir Nr. 2.13 šioje civilinėje byloje yra pertekliniai ir nėra savarankiški ginčo objektai, o priklauso nuo kitų kreditorių sprendimų ir pareikštų reikalavimų.

Kreditorių susirinkimo sprendimu Nr. 3.1 buvo nuspręsta patvirtinti kreditoriams tenkančių apmokėti BUAB Ignalinos autocentro bankroto administravimo išlaidų proporcijų paskirstymą pagal kreditorių susirinkimo pirmininko G. V. pasiūlytą projektą. Nemokumo administratorė su šiuo sprendimu nesutiko ir prašė jį panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma – 493 441,94 Eur. Bendra gautų pajamų suma – 319 620,64 Eur; iš jos už įkeistą parduotą turtą gauta suma – 235 000 Eur, kuri sudaro 73,525 proc. nuo visų gautų pajamų už parduotą įkeistą ir neįkeistą turtą. Kreditoriaus G. V. patvirtintas įkeitimu užtikrintas reikalavimas – 116 252,21 Eur, kreditorės Ignalinos kredito unijos patvirtintas įkeitimu užtikrintas reikalavimas – 15 140,60 Eur. Bendra hipotekos kreditorių reikalavimų suma 131 392,81 Eur. Teismas įkeisto turto pardavimo lėšomis tenkantį administravimo išlaidų dydį apskaičiavo taip: 235 000 Eur : 319 620,24 Eur x 100 proc. = 73,525 proc.; kreditorei Ignalinos kredito unijai atitenka 11,52 proc. (15 140,60 Eur / 131 392,81 Eur x 100 proc.), o G. V. – 88,48 proc. (116 252,21 Eur / 131 392,81 Eur x 100 proc.) 31 181,96 Eur administravimo išlaidų dalis. G. V. su šiuo teismo sprendimu nesutinka nurodydamas, kad jis yra priimtas neteisingai pritaikius teisės normas ir teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016, kuria remiasi ir kurią cituoja apeliantas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir su kuria apeliantas nesutinka, pateikti tapatūs bendro pobūdžio išaiškinimai, kad hipotekos kreditoriui proporcingai tenka prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, nepriklausomai nuo to, kad hipotekos kreditoriui pripažįstama teisė pirmiau už kitus gauti savo reikalavimo patenkinimą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios bankroto administravimo išlaidų apmokėjimą iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, jog, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita – neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016 32 punktą, 2020 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020 25, 26 punktus).

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą (ĮBĮ 34 straipsnis). Jeigu parduoto įkeisto turto suma yra mažesnė nei turimas hipotekos kreditoriaus reikalavimas, toliau hipotekos kreditoriaus reikalavimas tenkinamas kaip trečios eilės reikalavimas. Kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įkeitimu (hipoteka) užtikrintų finansinių reikalavimų suma sudaro 131 392,81 Eur, o suma, gauta iš parduoto įkeisto turto yra 235 000 Eur. Kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013, 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016 34 punktas); kai įkeistą turtą realizuoja bankroto administratorius, padengiant hipotekos turėtojo reikalavimą, kreditoriui sumokama ne visa turto pirkėjo sumokėta pinigų suma, o tik tai, kas lieka išskaičiavus atitinkamas administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017 36 punktas).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad: atsižvelgiant į faktą, jog bankroto administravimo išlaidos turi būti sumokamos pirmiausiai (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kad bankroto administravimo išlaidų proporcija turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į dengiamą finansinio reikalavimo dalį, taip pat, siekiant užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principą, administravimo išlaidų tenkinimo dalis (kai yra tenkinamas visas hipotekos kreditoriaus reikalavimas ir suma, gauta iš parduoto įkeisto turto yra didesnė nei patvirtintas hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas) turi būti apskaičiuojama randant santykį tarp tenkinamos konkretaus kreditoriaus (kreditorių grupės) finansinio reikalavimo dalies ir bendros tenkinamos kreditorių reikalavimo sumos; procentinis dydis apskaičiuojamas gautą sumą padauginant iš 100.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020, kurios 52 punktu, apskaičiuodamas administravimo išlaidų dalį, rėmėsi pirmosios instancijos teismas, hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo mažesnis nei už realizuotą hipoteka įkeistą turtą gauta suma (nagrinėjamu atveju buvo gauta draudimo išmoka praradus įkeistą turtą), todėl kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visos už hipoteka įkeistą turtą gautos lėšos turėtų atitekti hipotekos kreditoriui, nustatydamas administravimo išlaidoms tenkančias proporcijas, tiesiogiai susiejo visas už įkeistą turtą gautas lėšas ir hipotekos kreditoriaus pareigą apmokėti administravimo išlaidas ir taip apskaičiavo mokėtiną administravimo išlaidų dalį. Tačiau nagrinėjamu atveju už turtą, kuris buvo įkeistas hipoteka, buvo gauta daug didesnė suma nei įsipareigojimai hipotekos kreditoriams, todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-1075/2020 pateiktus išaiškinimus, turėjo atsižvelgti į specifines nagrinėjamos bylos aplinkybes ir bendro pobūdžio išaiškinimus minėtoje kasacinio teismo nutartyje (žr. minimos kasacinio teismo nutarties 25, 26 punktus), o ne pažodžiui pritaikyti kasacinės instancijos teismo 52 punkto nuostatas, kurios visiškai neatitiko faktinės situacijos. Taigi atskirajame skunde teisingai pažymima, kad hipotekos kreditoriui priskirtina administravimo išlaidų dalis nepagrįstai apskaičiuota nuo realizuoto turto vertės (235 000 Eur), kadangi ji turėjo būti apskaičiuota tik nuo tenkinamos (dengiamos) finansinio reikalavimo sumos.

Ginčijamas kreditorių susirinkimo sprendimas Nr. 3.1 buvo priimtas remiantis G. V. parengtu žiniaraščiu (24 t., b. l. 96), pagal kurį bendra gauta lėšų suma yra 336 559,76 Eur; iš šios sumos atėmęs 1-os eilės kreditoriam išmokėtas sumas iš Garantinio fondo ir kitų lėšų, laikėsi pozicijos, kad bendra suma, nuo kurios skaičiuotinos administravimo išlaidos, yra 312 921,91 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra gautų pajamų, nuo kurių skaičiuotinos administravimo išlaidos, suma yra 319 620,64 Eur. G. V. atskirajame skunde laikosi ankstesnės pozicijos, tačiau argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė 319 620,64 Eur sumą, nenurodo; apsiriboja tik netinkamu santykio apskaičiavimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi pirmosios instancijos teismo nustatyta suma ir laiko, kad suma, nuo kurios skaičiuotinos administravimo išlaidos, yra 319 620,64 Eur.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nekilo ginčo dėl kreditoriaus G. V. sudarytos lentelės (kreditorių sąrašo) (23 t., b. l. 97), išskyrus tai, kad jis nepagrįstai Ignalinos rajono savivaldybės administraciją su 263,40 Eur dydžio finansiniu reikalavimu nurodė kaip 3-os eilės kreditorę. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad kreditoriaus G. V. pateiktame išlaidų proporcijų apskaičiavime kreditorę Ignalinos rajono savivaldybę su 263,40 Eur dydžio finansiniu reikalavimu nepagrįstai perkėlė į trečią kreditorių eilę, ir papildomai jų nekartoja.

Taigi proporcingai tenkinamų reikalavimų dydžiui tenkanti apmokėti administravimo išlaidų dalis (proc.) turėjo būti apskaičiuota tokia tvarka (apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši tvarka iš esmės visiškai atitinka kreditorių susirinkime patvirtintą administravimo išlaidų paskirstymo kreditoriams tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas šį kreditorių susirinkimo sprendimą panaikino nepagrįstai):

Labai svarbu pažymėti, kad šiuo aspektu teisinis reguliavimas keitėsi. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato ne tik pareigą kreditorių susirinkimui nustatyti konkrečią administravimo išlaidoms apmokėti skirtą sumą, tačiau ir detalizuoja išlaidų atskaitymo tvarką bei apriboja skirtiną bankroto proceso administravimo išlaidoms dalį, o būtent, nustato, kad bankroto proceso administravimo išlaidų dalis, likusi atskaičius dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas, negali viršyti 15 proc. parduoto ar perimto turto vertės dydžio (JANĮ 98 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl hipotekos kreditorius, net jeigu jam tektų ir visa už parduotą įkeistą turtą gauta lėšų dalis, neturi prievolės padengti visas bankroto proceso administravimo išlaidas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2023).

Dėl Viktorijos Vilbrantienės atskirojo skundo

Teismas nusprendė panaikinti kreditorių susirinkimo Sprendimą Nr. 2.6, kuriuo nebuvo patvirtintas Viktorijos Vilbrantienės išsimokėta 1 901 Eur administratoriaus atlygio dalis bei nusprendė pakeisti Sprendimą Nr. 2.5, nustatant, kad 3 116,70 Eur išlaidos nėra būtinos ir pagrįstos bendrovės administravimo lėšos, Sprendimai Nr. 2.12 ir 2.13 naikintini ir klausimas išspręstinas iš esmės, įpareigojant nemokumo administratorę grąžinti bendrovei 3 116,70 Eur sumą (nutarties 97 punktas) ir ją ĮBĮ nustatyta tvarka paskirstyti įmonės kreditoriams.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nemokumo administratorė viršijo administravimo lėšų sąmatą, į kurią ji buvo įgijusi teisę kreditorių susirinkimo priimtų sprendimų pagrindu, dėl to skirtumas grąžinamas taikant CK 6.237 straipsnyje įtvirtintą institutą. Šios teisės normos 1 dalyje nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo gautą turtą ar pinigines lėšas atsiranda ir tada, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus (kurių ginčo atvejis neapima) (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Nemokumo administratorė atskirajame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad teismas negalėjo įpareigoti grąžinti lėšų bankrutuojančiai įmonei, kadangi šis klausimas turėjo būti išspręstas kreditoriams kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo, turėjo būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos. Tačiau su šiais atskirojo skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tais atvejais, kai nemokumo administratorius išsimoka lėšas, kurios, kaip bankroto administravimo išlaidos nėra patvirtinamos kreditorių ir teismo, jas reikalinga grąžinti bankrutuojančiai įmonei CK 6.237 straipsnio pagrindu. Tais atvejais, kai bankroto byla yra baigta, gali būti reiškiamas ieškinys CK 6.237 straipsnio pagrindu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-695/2019), o tais atvejais, kai lėšų išmokėjimo (ne)pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas bankroto bylos metu nagrinėjant ginčą, kilusį dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, teismas turi teisę iš karto priimti procesinį sprendimą šias lėšas grąžinti nereiškiant papildomo ieškinio. Tai nėra laikoma nei prašymo ribų peržengimu, nei, kaip teigiama atskirajame skunde, alternatyvaus procesinio sprendimo priėmimu. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su bankroto proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi teismų formuojamos praktikos analogiškose situacijose (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-681-407/2023, 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1993-798/2018 ir kt.) ir pagrįstai konstatavo, kad nemokumo administratorei atsiranda pareiga grąžinti administravimo išlaidų sąmatų ribas viršijančią sumą, kuri nebuvo patvirtina nei kreditorių susirinkimo, nei teismo, nagrinėjant dėl kreditorių susirinkimo sprendimų tuo pagrindu pateiktą nemokumo administratorės skundą.

Turto grąžinimo pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas bankroto procese esmė – turi būti konstatuota, kad piniginės lėšos realiai yra išmokėtos bei kad turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo – išnyko (pavyzdžiui, sąmata buvo patvirtinta, tačiau lėšos, panaudotos pagal sąmatą, buvo pripažintos nepagrįstomis) arba kad turto įgijimo pagrindo niekada nebuvo (pavyzdžiui, sąmata buvo viršyta ir negautas kreditorių pritarimas dėl sąmatos viršijimo). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 3 116,70 Eur išlaidos nebuvo būtinos ir pagrįstos bendrovės administravimo lėšos, todėl šias išsimokėtas lėšas įpareigojo grąžinti bendrovei; nemokumo administratorė atskirajame skunde neįrodinėjo pirmosios instancijos teismo motyvų (ne)pagrįstumo. Todėl, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą grąžinti pinigines lėšas bankrutavusiai įmonei priėmė pagrįstai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Nemokumo administratorė Viktorija Vilbrantienė atskirajame skunde nepritaria bylinėjimosi išlaidų paskirstymui pirmosios instancijos teisme. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu sumažinti bylinėjimosi išlaidas nuo 2 000 iki 1 500 Eur, kadangi ši byla laikytina sudėtinga. Be to, akcentavo, kad pareiškėjos skundas buvo pateiktas dėl kreditorių susirinkimo sprendimų, priimtų darbotvarkės klausimais Nr. 2.2, Nr. 2.3, Nr. 2.4, Nr. 2.5, Nr. 2.6, Nr. 2.7, Nr. 2.8, Nr. 2.9, Nr. 2.11, Nr. 2.12, Nr. 2.13, Nr. 3.1, pareiškėjos skundas nebuvo patenkintas tik dėl kreditorių susirinkimo sprendimų Nr. 2.2, 2.3, 2.4, 2.11. Teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad buvo patenkinta apie 40 proc. skundo reikalavimų. Pareiškėjos skaičiavimais, buvo patenkinta apie 70 proc. pareiškėjos skundo reikalavimų ir, atitinkamai, 30 proc. skundo reikalavimų atmesta. Todėl nemokumo administratorė prašo priteisti 1 400 Eur (2 000 Eur  70 proc.) bylinėjimosi išlaidas iš G. V., o G. V. iš nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės – 75 Eur (250 Eur  30 proc.). Atlikus įskaitymą, Viktorijai Vilbrantienei iš G. V. priteistina 1 325 Eur (1 400 Eur – 75 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su nemokumo administratorės teigimu, kad civilinė byla yra sudėtinga. Nagrinėjamoje byloje buvo keliama daug smulkių ginčų dėl nemokumo administratoriaus – savo srities profesionalo – jo administruojamame bankroto procese patirtų išlaidų (ne)pagrįstumo; civilinėje byloje nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu bylinėjimosi išlaidas nuo 2 000 Eur sumažinti iki 1 500 Eur. Pareiškėjos skundas nebuvo patenkintas dėl kreditorių susirinkimo sprendimų Nr. 2.2, 2.3, 2.4, 2.11, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pavyzdžiui, kreditorių susirinkimo sprendimai, priimti darbotvarkės klausimais Nr. 2.5 ir Nr. 2.6 yra neatsiejamai susiję – sprendimu Nr. 2.5 nuspręsta patvirtinti dalį Viktorijos Vilbrantienės patirtų administravimo išlaidų, o sprendimu Nr. 2.6 nuspręsta dalies Viktorijos Vilbrantienės patirtų administravimo išlaidų nepatvirtinti. Pritartina G. V. atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentams, kad atskirajame skunde nemokumo administratorė nepagrindžia ir neįrodo, kad civilinėje byloje buvo patenkinta būtent 70 proc. pareikštų reikalavimų, kaip teigiama atskirajame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, kad:

a)       pareiškėja BUAB Ignalinos autocentras, atstovaujama nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės, prašė panaikinti BUAB Ignalinos autocentro 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimus, priimtus darbotvarkės klausimais Nr. 2.2 (išlaidų, patirtų nemokumo administravimo metu, patvirtinimas, kai bankroto procesą administravo Vladas Stropus; nebuvo šios bylos apeliacijos objektu), Nr. 2.3 (išlaidų, patirtų nemokumo administravimo metu, patvirtinimas, kai bankroto procesą administravo Daiva Juciutė), Nr. 2.4 (išlaidų, patirtų nemokumo administravimo metu, nepatvirtinimas, kai bankroto procesą administravo Daiva Juciutė), Nr. 2.5 (išlaidų, patirtų nemokumo administravimo metu, patvirtinimas, kai bankroto procesą administravo Viktorija Vilbrantienė), Nr. 2.6 (išlaidų, patirtų nemokumo administravimo metu, nepatvirtinimas, kai bankroto procesą administravo Viktorija Vilbrantienė; atlyginimo išsimokėjimas), Nr. 2.7 (nuspręsta dėl priemokos Vladui Stropui patvirtinimo ir nepatvirtinimo), Nr. 2.8 (nuspręsta dėl priemokos Daivai Juciutei nepatvirtinimo), Nr. 2.9 (nuspręsta dėl priemokos Viktorijai Vilbrantienei patvirtinimo ir nepatvirtinimo), Nr. 2.11 (nuspręsta netvirtinti priemokos nemokumo administratorei Viktorijai Vilbrantienei už bylas; nebuvo šios bylos apeliacijos objektas), Nr. 2.12, Nr. 2.13 (nuspręsta įpareigoti grąžinti nepatvirtintą Viktorijos Vilbrantienės išsimokėtą administratoriaus atlyginimo dalį ir paskirstyti ją kreditoriams), Nr. 3.1 (nuspręsta dėl administravimo lėšų proporcijų paskirstymo), ir klausimus išspręsti iš esmės;

b)       pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies (40 proc.) ir pakeitė kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 2.5, panaikino kreditorių susirinkimo sprendimus Nr. 2.6, 2.7, 2.8, 2.9, priimdamas sprendimus, kuriais klausimus išsprendė iš esmės – patvirtino kreditorių susirinkimo nepatvirtintą dalį nemokumo administratorės Viktorijos Vilbranties patirtų išlaidų, nustatė priemokas nemokumo administratoriams (iš viso 14 967,85 Eur priemoką už įplaukas); kreditorių susirinkimo sprendimus Nr. 2.12, 2.13 panaikino, kaip susijusius su kitais kreditorių sprendimais, panaikino kreditorių sprendimą Nr. 3.1 ir perskaičiavo administravimo išlaidoms tenkančias proporcijas, kurias turi padengti kiekviena kreditorių grupė; kitą skundo dalį atmetė;

c)       apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus, nutarė kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas dėl kreditorių susirinkimo sprendimų yra iš esmės teisingas ir pagrįstas: atmesti atskirieji skundai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl kreditorių susirinkimų sprendimų Nr. 2.3, 2.4, 2.5; apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė 14 967,85 Eur dydžio priemoką administratoriams už įplaukas, tačiau, atsižvelgdamas į atskirųjų skundų argumentus, perskaičiavo konkrečias administratoriams mokėtinas dalis (kreditorių susirinkimo sprendimai Nr. 2.7-2.9); apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurią nuspręsta panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimus Nr. 2.12, Nr. 2.13; tačiau apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad kreditorių susirinkimas iš esmės teisingai nustatė proporcijas, kurios turi būti taikomos nustatant sumą, mokėtiną už administravimo išlaidas (kreditorių susirinkimo sprendimas Nr. 3.1), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutarta panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 3.1, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, iš esmės paliekant kreditorių susirinkimo sprendime patvirtintą apskaičiavimo tvarką; taip pat apeliacinės instancijos teismas grąžino klausimą dėl nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės išsimokėtos 1 901 Eur administratoriaus atlygio dalies, kuri viršijo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo nustatytą 3 650 Eur atlygį, pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Tais atvejais, kai byla (bylos dalis) grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas neperskirsto bylinėjimosi išlaidų, o jos yra paskirstomos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo iš esmės rezultatą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu ginčas yra išsprendžiamas iš esmės ir tik jo nereikšminga dalis yra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nemato teisinių kliūčių spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme ir perskirstymo pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Summa summarum (iš viso), laikytina, kad pirmosios instancijos teisme turėjo būti atmesta 70 proc. pareiškėjos reikalavimų, o 30 proc. reikalavimų patenkinta, taigi ginčas turėjo būti išspręstas iš esmės pareiškėjo G. V. naudai. Teisingumo ir protingumo principų neatitiktų tokia situacija, jeigu asmuo, iš esmės laimėjęs ginčą, turėtų priešingai šaliai dengti bylinėjimosi išlaidas; tokia situacija susidarė dėl didelės patirtų bylinėjimosi išlaidų disproporcijos. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į CPK 93 straipsnį ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, nutaria, kad nėra pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme – kiekvienos proceso šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra paliekamos tai proceso šaliai ir iš priešingos šalies nėra atlyginamos. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, naikintina.

Daiva Juciutė, G. V. ir Viktorija Vilbrantienė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, 

n u t a r i a :

bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Ignalinos autocentro, atstovaujamo nemokumo administratorės Viktorijos Vilbrantienės, atskirąjį skundą atmesti.

Suinteresuoto asmens Daivos Juciutės atskirojo skundo dalį dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalies, kuria nepatvirtinta nemokumo administratorės Daivos Juciutės administravimo išlaidų dalis, atmesti.

Suinteresuoto asmens G. V. atskirojo skundo dalį dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalies, kuria nemokumo administratoriams patvirtinta 14 967,85 Eur priemoka už įplaukas, atmesti.

Suinteresuoto asmens Daivos Juciutės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalies, kuria Daivai Juciutei paskirta 62,06 Eur dydžio priemoka, tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta panaikinti 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimus Nr. 2.6, 2.7, 2.8, 2.9 ir kuria nutarta nemokumo administratoriams patvirtinti 14 967,85 Eur priemoką už įplaukas, patikslinti ir šią Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį išdėstyti taip:

„Patvirtinti nemokumo administratoriams 14 967,85 Eur priemoką už įplaukas, proporcingai kiekvieno nemokumo administratoriaus administravimo metu gautoms įplaukoms – 1) Vladui Stropui 2 770,50 Eur priemoką už įplaukas; 2) Daivai Juciutei 78,60 Eur priemoką už įplaukas; 3) Viktorijai Vilbrantienei 12 118,76 Eur priemoką už įplaukas.“

Suinteresuoto asmens G. V. atskirojo skundo dalį dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalies, kuria nutarta panaikinti 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 3.1, tenkinti. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta panaikinti 2024 m. vasario 21 d. kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 3.1, ir kreditorių susirinkimo sprendimą Nr. 3.1 patikslinti nustatant, kad hipotekos kreditoriai bendrai turi dengti iš viso 41,10 proc. visų bankroto administravimo lėšų, 2-os eilės kreditoriai turi dengti 12,03 proc. visų bankroto administravimo lėšų, o 3-os eilės kreditoriai turi dengti 46,87 proc. visų bankroto administravimo lėšų.

Suinteresuoto asmens G. V. atskirojo skundo dalį dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalies, kuria nutarta įpareigoti nemokumo administratorę Viktoriją Vilbrantienę grąžinti likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei Ignalinos autocentrui 3 116,70 Eur sumą, viršijančią administravimo lėšų sąmatą ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka paskirstyti įmonės kreditoriams, tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria nutarta įpareigoti nemokumo administratorę Viktoriją Vilbrantienę grąžinti likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei Ignalinos autocentrui 1 901 Eur lėšų sumą, skirtą nemokumo administratorės atlyginimui dengti, ir grąžinti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Suinteresuoto asmens G. V. atskirojo skundo dalį atmesti ir likusią skundžiamą Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme.

Teisėjas                                                                        Vigintas Višinskis