Administracinė byla Nr. I-3034-821/2017

        Teisminis proceso Nr. 3-61-3-00987-2017-7

                                                              Procesinio sprendimo kategorija: 12.15.6; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,

dalyvaujant atsakovės atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Antikos stilius“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo,

        n u s t a t ė:

pareiškėja skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017-03-01 sprendimą Nr.S-47(7-20/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2016-11-09 sprendimą Nr.69-113; 3) 2016-08-17 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr.(4.65)FR0682-520; 4) panaikinti priskaičiuotus 10 262 EUR PVM delspinigius bei 8347 EUR dydžio baudą.

Pareiškėja skunde (b. l. 20-28) nurodė, kad 2016-08-17 Vilniaus AVMI sprendime „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nurodyta, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31
PVM deklaracijose nedeklaravo dalies sandorių, neapskaičiavo pardavimo pagal juridiniams bei fiziniams asmenims išrašytas pardavimo PVM sąskaitas faktūras, taip pat nepagrįstai į PVM ataskaitą įtraukė pirkimo PVM. Bendrovei papildomai apskaičiuota PVM ir skirtų sankcijų suma sudaro 46 431,35 EUR, iš jų 10 262 EUR dydžio PVM delspinigių ir 8 347 EUR dydžio PVM bauda. Nesutikdama su Vilniaus AVMI sprendimu pareiškėja pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai ir prašė atleisti ją nuo baudų ir delspinigių. Valstybinė mokesčių inspekcija, o vėliau ir Komisija skundų netenkino.

Pareiškėja teigia, kad Komisijos sprendimas priimtas neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjus jos skundą. Komisija skundą išnagrinėjo pareiškėjai nedalyvaujant, bendrovei nebuvo tinkamai pranešta apie posėdžio datą ir apie priimtą sprendimą sužinojo tik 2017-03-07, atsiimant Komisijos sprendimą. Apie priimtą sprendimą bendrovės vadovė informuota mobiliuoju telefonu. Pranešimas apie paskirtą posėdį buvo išsiųstas neteisingu adresu (adresas neteisingai nurodytas dėl korektūros klaidos). Komisija pranešimo nesiuntė bendrovės registracijos adresu, nesusisiekė su bendrovės vadove telefonu, nors jį žinojo. Dėl minėtos priežasties posėdžio metu nebuvo išnagrinėtos labai svarbios aplinkybės, susijusios su bendrovės nekaltumu dėl padaryto pažeidimo ir papildomai apskaičiuoto PVM sumokėjimu į biudžetą.

Pareiškėjos skundas Komisijoje buvo išnagrinėtas nesant priimto galutinio sprendimo dėl prašymo sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Paaiškina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2017-01-02 pranešimu paprašė bendrovės pateikti papildomus dokumentus per 30 d. terminą nuo rašto gavimo dienos, todėl prašymas dėl mokestinės paskolos sudarymo skundo Komisijoje nagrinėjimo metu dar nebuvo išspręstas. Komisija tik konstatavo, kad bendrovė nepateikė dokumentų patvirtinančių mokestinės paskolos sudarymą, tačiau 2017-02-15 vykusio posėdžio metu mokestinė paskola dar ir negalėjo būti sudaryta. Šis faktas nebuvo skundo nagrinėjimo metu patikrintas, t. y. Komisija turėjo galimybę posėdžio metu šią aplinkybę išsiaiškinti, tačiau to nedarė. Be to, bendrovė Komisijai teiktame skunde pažymėjo, jog siekdama greičiau užbaigti mokestinius ginčus geranoriškai sutiko sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM likusią nesumokėtą dalį. Bendrovė šią sumą sumokėjo 2017-02-20.

Pareiškėja teigia, kad nėra kalta dėl padaryto pažeidimo. Paaiškina, jog niekada nesiekė klaidingai apskaičiuoti ar tyčia nemokėti mokesčių, o ši situacija susidarė dėl buhalterinių įmonių UAB „Navisa“ (šiuo metu įmonė likviduota) ir UAB „Logistikos servisas“ tvarkiusių bendrovės buhalterinę apskaitą kaltės. Bendrovė su minėtomis įmonėmis buvo sudariusi sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, paslaugos buvo teikiamos aplaidžiai ir netinkamai. Bendrovė, sudariusi paslaugų sutartis, visą atsakomybę dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo perdavė minėtoms bendrovėms ir vėliau, neturėjo galimybės kontroliuoti kaip tvarkoma buhalterinė apskaita. Bendrovei netgi nepavyko iš UAB „Logistikos servisas“ atgauti visos įmonės buhalterinės dokumentacijos, todėl 2015-09-15 dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos bendrovė kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą UAB „Logistikos servisas“ direktoriaus D. V. bei N. V. atžvilgiu. Klaipėdos apygardos prokuratūra nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodydama, jog susiklosčiusius santykius tarp bendrovės ir UAB „Logistikos servisas“ reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. 2015-12-28 UAB „Logistikos Servisas“ išsiųstas raginimas dėl finansinių dokumentų grąžinimo. UAB „Logistikos Servisas“ siųstas raginimas grįžo atgal, o N. V. konkretaus atsakymo nepateikė.

Pažymi, kad pareiškėjos vadovė sužinojusi, jog UAB „Logistikos servisas“ netinkamai teikė paslaugas, iškarto kreipėsi į kitą įmonę dėl buhalterinių paslaugų sutarties sudarymo. Bendrovės vadovės atlikti veiksmai, t. y. kreipimasis į prokuratūrą, į kitas įmones teikiančias buhalterines paslaugas dėl bendrovės buhalterijos sutvarkymo, kreipimasis į advokatus parodo, kad bendrovė dėjo ir toliau dės visas pastangas atgauti įmonės buhalterinę dokumentaciją. Pareiškėja teigia, kad bendrovė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, žala biudžetui nepadaryta, papildomai apskaičiuotą PVM šiuo metu yra sumokėjusi, todėl yra pagrindas ją atleisti nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.

Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (b. l. 68-73) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad tuo metu, kai pareiškėjos 2016-09-05 ir 2017-01-16 skundus nagrinėjo centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, pareiškėjas buvo sumokėjusi tik dalį su paskirta bauda susijusio mokesčio sumos, t. y. 10 000 Eur iš mokėtino 27 822,35 Eur PVM. Pareiškėjos pateiktas prašymas atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį neatitiko teisės nustatytų reikalavimų, papildomų dokumentų pareiškėja nepateikė, todėl sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti nebuvo priimtas, nes nebuvo pagrindo tokią sutartį sudaryti. Pareiškėjos skundo nagrinėjimo Komisijoje metu nebuvo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudų sąlygos. Pareiškėja likusią su paskirta bauda susijusio mokesčio sumą sumokėjo tik 2017-02-20, t. y. jau po Komisijos 2017-02-15 posėdžio, todėl nei centrinis mokesčių administratorius, nei Komisija neturėjo teisinio pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos.

Atsakovė sutinka su Komisijos išvada, kad už buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų pateikimą mokesčių administratoriui atsakingas ūkio subjekto vadovas, o ne tretieji asmenys, iš kurių pareiškėja civilinių santykių pagrindu įsigijo tam tikras paslaugas. Komisija visiškai pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja, sudarydama sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo su trečiaisiais asmenimis neperleido šiam asmeniui pareiškėjos vadovui įstatymais nustatytų pareigų dėl apskaitos dokumentų saugojimo ir tinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo. Komisija taip pat pagrįstai nurodė, jog pareiškėjos vadovas, veikiantis jos vardu, nevykdė jam teisės aktais priskirtų pareigų. Būtent ta aplinkybė, kad pareiškėjos vadovas neužtikrino tinkamo dokumentų pateikimo mokesčių administratoriui ir tikslių bei teisingų PVM deklaracijų teikimo įstatymų nustatyta tvarka ir lėmė, kad į biudžetą nebuvo sumokėta 27 822,35 EUR PVM. Pareiškėja veiksmų dėl dokumentų gavimo iš UAB „Logistikos servisas“ ėmėsi ne nutraukusi sutartį su šia įmone (2013 m.), o tik po mokesčių administratoriaus atliktų kontrolės veiksmų (2015 m.). Centrinis mokesčių administratorius šias aplinkybes įvertino kaip pareiškėjos nerūpestingumą. Pareiškėjai prievolė sumokėti PVM į biudžetą kilo įvairiais 2012 m. laikotarpiais. Dalį mokestinės prievolės pareiškėja padengė ne 2012 m. / 2013 m. sausį (t. y. iškart mokestinei prievolei atsiradus), o tik 2016 m. atlikus mokestinės kontrolės veiksmus. Tai reiškia, kad ketverius metus nuo 2012 m. iki 2016 m. / 2017 m. valstybės biudžetas negavo pajamų, kurios galėjo būti panaudotos valstybės reikmėms. Būtent šiai žalai padengti pareiškėjai ir buvo apskaičiuota 10 262 Eur PVM delspinigių suma.

Atsakovė taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, jog Komisijos sprendimas buvo priimtas neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjus skundą, nes Komisijos posėdyje nedalyvavo jo atstovai. Pažymi, kad teisės aktai numato galimybę Komisijai nagrinėti mokesčių mokėtojo skundą jam nedalyvaujant. Vien ta aplinkybė, kad skundas Komisijos posėdyje buvo išnagrinėtas nedalyvaujant pareiškėjos atstovams, nepagrindžia tariamo Komisijos neobjektyvumo ar šališkumo. Pareiškėja skunde Komisijai pati nurodė neteisingą adresą, todėl dėl nedalyvavimo Komisijos posėdyje atsakomybė ir pasekmės turi tekti pačiam mokesčių mokėtojui, nurodžiusiam neteisingą savo adresą. Pareiškėja, būdama rūpestinga, galėjo pranešti Komisijai apie savo teisingą adresą mokestinio ginčo proceso metu, tačiau to nepadarė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas atsiliepime išdėstytą poziciją palaikė, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos gautą pasiūlymą pasirašyti susitarimą, nusprendė derybų dėl susitarimo pasirašymo nepradėti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 69-113 ir Mokestinių ginčų komisijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. S-47 (7-20/2007) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Vilniaus AVMI, atliko pareiškėjos UAB „Antikos stilius“ PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 ir 2016-07-31 surašė patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas, MGK b. l. 47-50). Teritorinis mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą, nustatė, kad bendrovė PVM deklaracijose mokesčių administratoriui pateikė neteisingus duomenis apie apmokestinamas pajams ir pardavimo PVM, PVM deklaracijose neteisingai nurodė apmokestinamąją vertę ir už mokestinį laikotarpį neteisingai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą PVM sumą, tokiu būdu pažeisdama PVMĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjai papildomai apskaičiuota 96 065 Lt (27 822,35 EUR) PVM. Pareiškėja teise pateikti pastabas dėl Patikrinimo akto nesinaudojo (MGK b. l. 51). 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-520 Vilniaus AVMI Patikrinimo aktą ir jame papildomą apskaičiuotą 27 822,35 EUR PVM patvirtino (MGK b. l. 40-41). Minėtu sprendimu pareiškėjai apskaičiuota 10 262 EUR PVM delspinigių ir paskirta 8 347 EUR bauda. Pareiškėja su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu nesutiko ir pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai, prašydama atidėti dalies priskaičiuoto PVM sumokėjimą dvejiems metams, atleisti nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, arba sumažinti paskirtą baudą (MGK b. l. 28-32). Valstybinė mokesčių inspekcija 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 69-113 pareiškėjos skundo netenkino ir patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo dalį dėl priskaičiuotų delspinigių bei baudos, nuo jų mokėjimo pareiškėjos neatleido (MGK b. l. 15-17). Pareiškėja su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu nesutiko ir pateikė skundą Komisijai (MGK b. l. 1-4). Komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino (MGK b. l. 173-179).        

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nekelia ginčo dėl mokesčių administratoriaus patikrinimo metu bendrovei papildomai apskaičiuoto 27 822,35 EUR PVM, tačiau nesutinka su jai paskirta 30 proc. bauda ir apskaičiuotais delspinigiais. Savo nesutikimą grindžia tuo, kad dėl padaryto pažeidimo kalta ne pareiškėja, o buhalterinę apskaitą vedusi ir tvarkiusi įmonė. Pareiškėja teigia, jog dėl šios aplinkybės bendrovė turėtų būti atleista nuo delspinigių ir baudos mokėjimo.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jie pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų numatyti pagrindai – mokestinės prievolės neįvykdymas. 

Pagal PVMĮ 90 straipsnį, už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo 85 ir 115 straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos (šiuo atveju iki kiekvieno mokestinio laikotarpio kito mėnesio 25 dienos). PVMĮ 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems šio įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. 

Jeigu mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą (MAĮ 139 straipsnio 1 dalis).

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

MAĮ 141

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas atleidimo nuo baudos (delspinigių) mokėjimus už mokesčių įstatymo pažeidimus pagrindas apima tuos atvejus, kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Mokesčių administravimo ar kitus mokesčio įstatymus skiriamos baudos turi būti laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama (pvz., žr. LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15‑141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p, 82–89; 2005 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15‑1421/2005). Aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo baudos (delspinigių) sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta, jei mokesčių mokėtojas siekia pasinaudoti šia atleidimo nuo poveikio priemonių galimybe, tenka būtent mokesčių mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑364/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra ne kartą akcentavęs, jog MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p. 82–89; 2005 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-319/2011, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1412-575/2015 ir kt.). Nenustačius šių aplinkybių buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2012 metais nedeklaravo 364 967 Lt sandorių PVM apmokestinamosios vertės ir 76 640 Lt pardavimo pajamų, taip pat neturėdama atitinkamų pirkimo PVM sąskaitų faktūrų į PVM apskaitą nepagrįstai įtraukė 19 425 Lt pirkimo PVM (MGK b. l. 40-41). Dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo nustatytas 96 605 Lt į biudžetą mokėtino PVM skirtumas. Pagal mokesčių mokėtojo registro duomenis, bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2005-11-11 iki 2013-01-03 tvarkė UAB „Navisa“ (direktorė N. V.), nuo 2013-01-04 iki 2014-03-13 N. V., o nuo 2014-03-12 UAB „Razmalita“ (Patikrinimo akto l. 1). Komisijai ir teismui pateiktame skunde pareiškėja paaiškino, kad nustatytus pažeidimus padarė buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės, t. y. UAB „Navisa“ ir UAB „Logistikos servisas“. Sudarydama buhalterinių paslaugų teikimo sutartis pareiškėja visą atsakomybę už buhalterinės apskaitos tvarkymą perleido minėtoms bendrovėms ir neturėjo galimybės jų kontroliuoti. Taip pat pažymėjo, kad UAB „Logistikos servisas“ grąžino ne visus įmonės buhalterinius dokumentus, todėl pareiškėja kreipėsi į prokuratūrą, tačiau ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti.

Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas įgyvendinantis įstatymo jam suteiktas teisės ir vykdantis atitinkamas pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 12 dalį, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą. Vadovo pareigą rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe detalizuoja ir kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę juridinių asmenų atskaitomybę. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą. Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. 

Aptartas teisinis reguliavimas lemia, kad sutarties (sutarčių) sudarymas dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų su trečiaisiais asmenimis, neatleidžia įmonės vadovo nuo įstatymų nustatytos pareigos tinkamai tvarkyti juridinio asmens apskaitą ir, priešingai nei teigia pareiškėja, nepašalina jo atsakomybės. Skunde pareiškėja nurodė, jog bendrovės vadovė suprasdama, kad UAB „Logistikos servisas“ netinkamai teikė paslaugas, iškarto kreipėsi į kitą įmonę ir 2014-03-28 sudarė sutartį su UAB „Razmalita“, o 2015 m. rugsėjo –gruodžio mėnesiais ėmėsi veiksmų siekdama atgauti visus įmonės buhalterinius dokumentus (siuntė raginimą, kreipėsi į prokuratūrą, b. l. 26). Iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad nedeklaruotos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos 2012 m. kovo –gruodžio mėnesiais (Patikrinimo akto l. 4, 1 lentelė), didžioji dalis paslaugų pirkėjų pagal nedeklaruotas PVM sąskaitas faktūras yra valstybinės institucijos (pvz., VšĮ „Šilutės ligoninė“, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba, Žemės ūkio ministerija ir kt.), sąskaitos įtrauktos į išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, sąskaitas išrašė ir savo parašu patvirtino bendrovės direktorė (MGK b. l. 52-81), tačiau PVM deklaracijos patikslintos tik pradėjus mokestinį patikrinimą, t. y. 2016-06-05. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad bendrovės vadovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, nes žinodama ir suprasdama, jog buhalterines paslaugas teikiančios įmonės netinkamai tvarko bendrovės finansinę apskaitą laiku nesiėmė priemonių šiai situacijai ištaisyti (nesikreipė į paslaugų pirkėjus ir neprašė pateikti galimai prarastų PVM sąskaitų faktūrų kopijų, nepatikrino ar PVM deklaracijų duomenys atitinka išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, nekontroliavo, ar pagal sąskaitas gauti mokėjimai (pvz., iš Žemės ūkio ministerijos gautos didelės sumos įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros programą pagal 2012-06-25 ir 2012-10-30 PVM sąskaitas faktūras (Patikrinimo akto 4 l., MGK b. l. 57, 61, 67, 74) atitinka deklaracijų duomenis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisės aktų nustatytą bedrovės vadovo atsakomybę už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja nėra kalta dėl padaryto mokestinio pažeidimo, o mokesčių įstatymą pažeidė dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Galimai netinkamas trečiųjų asmenų buhalterinių paslaugų teikimas įtakos pareiškėjos atsakomybei dėl mokestinio įstatymo pažeidimo neturi, o ginčus kylančius iš privatinių sutartinių teisinių santykių dėl buhalterinių paslaugų teikimo pareiškėja turi teisę spręsti civilinę teisę ir civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo gali būti atleistas tuo atveju, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra sprendęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo baudos ir delspinigių (pvz., žr. 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑773/2010). Nagrinėjamu atveju UAB „Antikos stilius“ mokestinė PVM prievolė atsirado 2012 m. (įvairiais laikotarpiais), tačiau visiškai buvo įvykdyta tik 2017-02-20 (dalis mokestinės prievolės įvykdyta 2016-09-05, kita dalis 2017-02-20, b. l. 31-32). Biudžetas beveik ketverius metus negavo pajamų ir dėl to patyrė žalą. Atsižvelgiant į tai, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus suteiktos konsultacijos.

Kaip jau buvo minėta, mokesčių mokėtojas nuo baudos mokėjimo gali būti atleistas esant MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindas. Atleidimo nuo baudos mokėjimo klausimas gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad mokestinės prievolės įvykdymas (mokesčio sumokėjimas, atidėjimas ar išdėstymas) nėra absoliutus pagrindas atleisti mokesčio mokėtoją nuo paskirtos baudos, o tik būtina sąlyga, kuriai esant gali būti sprendžiama ar yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindai.

Iš mokestinio ginčo medžiagos nustatyta, kad pareiškėja visą jai priskaičiuotą mokestinę prievolę įvykdė 2017-02-20, t. y., po to, kai Komisija priėmė sprendimą. Pareiškėja taip pat mokesčių administratoriui buvo pateikusi prašymą dėl mokestinės paskolos sudarymo, tačiau ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu tokia sutartis nebuvo sudaryta, todėl jog nei centrinis mokesčių administratorius, nei Komisija neturėjo pagrindo spręsti pareiškėjos prašymo dėl atleidimo nuo baudų, nes nebuvo įvykdyta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlygą. Nors Komisijai priėmus sprendimą pareiškėja sumokėjo visą jai priskaičiuotą PVM sumą, tačiau šiuo atveju nenustatyta nei vienos MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje esančios sąlygos, todėl pareiškėjos prašymas atleisti nuo baudos mokėjimo negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius skirdamas pareiškėjai baudą, atsižvelgė į švelninančias (pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė patikslintas deklaracijas) ir sunkinančias (pažeidimai sisteminiai, padaryta didelė žala, nesumokėti mokesčiai sudaro 500 MGL) aplinkybes, bei paskyrė didesnę nei vidurkis (30 procentų) baudą  (MGK b. l. 40-41). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad mokesčių administratorius individualizavo pareiškėjos padarytą pažeidimą, įvertino švelninančias ir sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir lemiančių mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą, todėl paskirta bauda yra pagrįsta ir teisėta, kuri paliktina galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėja Komisijos sprendimą ginčija ir tuo pagrindu, jog negalėjo dalyvauti Komisijos posėdyje ir paaiškinti ginčui reikšmingų aplinkybių, nes nebuvo tinkamai pranešta apie paskirto posėdžio datą.  Komisija taip pat neįvertino prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą dalimis.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad Komisijai adresuotame skunde pareiškėja nurodė, kad bendrovės adresas yra (duomenys neskelbtini) (MGK b. l. 1). Pranešimas apie paskirtą ginčo Komisijoje nagrinėjimą ir buvo išsiųstas skunde nurodytu adresu (MGK b. l. 183). Kaip vėliau pati pareiškėja pripažino, jog skunde nurodydama adresą suklydo (MGK b. l. 184). MAĮ 149 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pranešti ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai apie savo adreso pasikeitimą mokestinio ginčo proceso metu. Jeigu tokio pranešimo nėra, ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų sprendimai ir kita informacija yra siunčiami paskutiniu nurodytoms institucijos žinomu adresu ir laikomi įteiktais, nors mokesčių mokėtojo adresas ir būtų pasikeitęs. Pagal Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119, 27 punktą ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14, 26 punktą, ginčo šalių neatvykimas į posėdį nėra kliūtis nagrinėti ginčą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pranešimas apie paskirtą posėdžio Komisijoje datą pareiškėja buvo informuota tinkamai, t. y. jai išsiųstas pranešimas skunde nurodytu adresu, apie tai, jog adresas netikslus, pareiškėja Komisijos neinformavo, todėl ginčas buvo išnagrinėtas pareiškėjai (jos atstovui nedalyvaujant). Ginčo šalies dalyvavimas Komisijos posėdyje neprivalomas. Šiuo atveju negalėjimą dalyvauti ginčo nagrinėjime ikiteismine tvarka lėmė pareiškėjos neatidumas (klaidingo adreso nenurodymas), o ne Komisijos neteisėti veiksmai. Kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjos argumentas, jog Komisija neįvertino pareiškėjos centriniam mokesčių administratoriui pateikto prašymo dėl mokestinės paskolos sudarymo, nes ginčo nagrinėjimo metu tokia sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėjai nepateiktus papildomų dokumentų, mokesčių administratorius prašymo atidėti ar išdėstyti nepriemokos mokėjimo termino nesprendė, o pareiškėja nebuvo pateikusi Komisijai prašymo atidėti ginčo nagrinėjimą.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, ginčo santykių teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad prašomi panaikinti sprendimai (jų dalys), kuriais pareiškėja nebuvo atleista nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Esant šioms aplinkybės pareiškėjos skundas atmestinas.

Netenkinus skundo pareiškėja neįgijo teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl šis prašymas taip pat atmestinas.

Vadovaudamasis ABTĮ 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos UAB „Antikos stilius“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                     Iveta Pelienė