Civilinė byla Nr. 3K-3-92/2011
Procesinio
sprendimo kategorija 60
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Transilotas“ kasacinį
skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d.
sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gepala“ ieškinį atsakovui UAB
„Transilotas“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB
„Gepala“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Transilotas“ 9322,56 Lt skolos, 353,85 Lt palūkanų ir 15,21 proc. metinių procesinių
palūkanų nuo priteistos 9676,38 Lt sumos. Ieškovas nurodė, kad jis
(vežėjas), įvykdęs šalių sudarytos sutarties Nr. 08/09/30L dėl krovinio vežimo
sąlygas, pristatė krovinį CMR važtaraštyje nurodytam gavėjui, todėl įgijo teisę
į vežimo užmokestį pagal ieškovui pateiktą 2008 m. spalio 21 d. PVM sąskaitą–faktūrą
GPL Nr. 0002096 2980 eurų (10 289,34 Lt) sumai bei CMR važtaraščių Nr.
CZZ6386893, CZZ6571829, CZZ6571826 ir 6LA 0498800 originalus. Atsakovas pagal
sutarties sąlygas turėjo atsiskaityti per 15 dienų nuo nurodytų dokumentų
gavimo, tačiau 2009 m. sausio 14 d. sumokėjo ieškovui tik 966,78 Lt ir liko
skolingas 9322,56 Lt. Praleidęs sutarties įvykdymo terminą, atsakovas taip pat
turi sumokėti palūkanas, nustatytas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius
sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme, nes, vykdydamas komercinę veiklą, šio
įstatymo prasme yra laikomas ūkio subjektu.
Vilniaus miesto 2-asis
apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 12 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo
ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 9322,56 Lt skolos, 353,85 Lt palūkanų
ir 15,21 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 9676,38 Lt sumos nuo civilinės
bylos iškėlimo teisme (2009 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo bei 145,15 Lt žyminio mokesčio.
Atsakovas pareiškė
prieštaravimus, nurodydamas, kad dėl ieškovo netinkamo prievolės vykdymo patyrė
nuostolių bei taikė jam sutartyje nustatytą baudą; nuostolių ir baudos sumą,
atlikdamas įskaitymą, atėmė iš ieškovui mokėtino atlyginimo, be to, ieškovui
jau buvo sumokėtas avansas. Atsakovo teigimu, jis tinkamai įvykdė savo
sutartinę prievolę sumokėti atlyginimą už vežimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus miesto
2-asis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 4 d. galutiniu
sprendimu paliko galioti preliminarų sprendimą.
Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių
įrodymų, jog krovinio siuntėjas arba gavėjas būtų pareiškęs kokių nors
pretenzijų dėl krovinio nepristatymo arba praradimo, taip pat kad ieškovui
pristačius krovinį į Rusiją buvo sumokėta 500 eurų. Kadangi ieškovas atsakovo
užsakymą tarptautiniam krovinio pervežimui įvykdė, o atsakovas su ieškovu nevisiškai
atsiskaitė per sutartyje nustatytą terminą, tai ieškovui iš atsakovo preliminariu
teismo sprendimu pagrįstai priteista 9322,56
Lt atlyginimo už krovinio vežimą pagal 2008 m. spalio 21 d. PVM sąskaitą–faktūrą
GPL Nr. 0002096, taip pat 353,82 Lt palūkanų, įtvirtintų CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Teismas
nurodė, kad palūkanas už pagal komercinius sandorius atliekamus pavėluotus
mokėjimus reglamentuoja Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius,
vėlavimo prevencijos įstatymas, kurio 2
straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog palūkanų norma yra vieno mėnesio VILIBOR palūkanų
norma, padidinta 7 procentiniais punktais.
Teismas taip pat nurodė, kad pagal CPK 430 straipsnio 4 dalį
dokumentiniame procese negalima pareikšti priešieškinio. Pagrindinis atsakovo nesutikimo
su ieškiniu motyvas yra tai, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartį–užsakymą Nr.
08/09/30L ir dėl to atsakovas patyrė nuostolių, taip pat kad ieškovas turi
sumokėti baudą už netinkamą sutarties vykdymą. Teismas konstatavo, kad, kilus
ieškovo ir atsakovo ginčui dėl nuostolių ir baudos, atsakovas turi teisę
kreiptis su atskiru ieškiniu dėl nuostolių ir baudos iš ieškovo priteisimo,
todėl šioje civilinėje byloje klausimas dėl atsakovo patirtų nuostolių ir
baudos sumokėjimo nenagrinėjamas. Teismas nurodė, kad atsakovas šiuo atveju negalėjo atlikti jo nurodytų nuostolių ir
baudos įskaitymo.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. rugsėjo 6 d.
nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė
ieškovui iš atsakovo 1000 Lt, o valstybei – 7,15 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija
sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nesant duomenų, jog krovinys
buvo sugadintas ar prarastas, laikytina, kad ieškovas tinkamai atliko vežimo
paslaugą ir pagrįstai atsakovui pateikė 2008 m. spalio 21 d. PVM sąskaitą–faktūrą
GPL Nr. 0002096 2980 eurų (10 289,34 Lt) sumai bei CMR važtaraščių
Nr. CZZ6386893, CZZ6571829, CZZ6571826 ir 6LA 0498800 originalus, o atsakovas
turėjo pareigą atsiskaityti su ieškovu, tačiau to nepadarė ir liko skolingas
9322,56 Lt. Spręsdama dėl palūkanų priteisimo pagrįstumo, teisėjų kolegija
nurodė, kad pagal 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos Nr. 2000/35 EB nuostatas nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame Mokėjimų,
atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytos
palūkanos už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, taip pat jų
mokėjimo terminai. Tai specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210
straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius
pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Jei šalys nėra susitarusios
dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, tai teismas, nustatęs,
kad sandoris atitinka šiame įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius,
jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti įstatyme nustatytas palūkanas,
tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Ieškovo su
atsakovu sudaryta vežimo sutartis laikytina atlygintinių paslaugų teikimo
sutartimi, ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovo skolą ir palūkanas už
suteiktą vežimo paslaugą, taigi šiuo atveju palūkanos skaičiuojamos už
pavėluotą atsiskaitymą, todėl gali būti taikomos Mokėjimų, atliekamų pagal
komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos dėl palūkanų už
pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas UAB „Transilotas“ prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti ir priimti
naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Kasatorius
nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė tokiomis aplinkybėmis: 1) ieškovas
vėlavo pateikti transporto priemonę kroviniui pakrauti jo išsiuntimo vietoje
(pateikė ją 2008 m. rugsėjo 26 d., penktadienį, po 15 val.,
t. y. pasibaigus darbo laikui, krovinys buvo pakrautas tik 2008
m. rugsėjo 29 d., pirmadienį), dėl to kasatorius turėjo
atlyginti užsakovui 300 eurų išlaidų už papildomą krovinio sandėliavimą
tris dienas; 2) ieškovas, pristatęs krovinį į paskirties vietą, gavo užmokesčio
už vežimą dalį – 500 eurų; 3) ieškovas pažeidė su kasatoriumi sudarytoje
sutartyje įtvirtintą draudimą tiesiogiai nekontaktuoti su užsakovu SIA
„GM&G“, dėl to kasatorius jam taikė sutartyje nustatytą baudą; 4) nuostolių
suma ir ieškovui taikyta bauda dar iki bylos pradžios buvo įskaitytos į
ieškovui mokėtino atlyginimo už krovinio gabenimą sumą. Teismai šias svarbias
bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino
nevisapusiškai ir neobjektyviai, taip pažeisdami CPK 185 ir 263 straipsnių
reikalavimus:
1) pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas, kad pirmiau nurodytos aplinkybės yra apskritai
nereikšmingos šiai bylai, nepagrįstai rėmėsi CPK 430 straipsnio 4 dalimi,
draudžiančia dokumentiniame procese pareikšti priešieškinį. Kasatorius nereiškė
priešinio reikalavimo dėl nuostolių, patirtų dėl atsakovo veiksmų, bet įskaitė
juos į atsakovui mokėtinas sumas dar iki bylos iškėlimo, todėl CPK nuostatos
dėl priešieškinio pareiškimo šiuo atveju netaikytinos;
2)
apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad transporto priemonės pateikimo
kroviniui pakrauti sąlyga buvo įvykdyta nepaisant to, kad transporto priemonė
pateikta jau po darbo valandų, o faktas, kad penktadienį po 15 val. krovos
darbai nebus atliekami, abiem sutarties šalims, nuolat besiverčiančioms
krovinių pervežimais, buvo akivaizdus;
3) apeliacinės
instancijos teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, patvirtinančius,
kad užsakovas SIA „GM&G“ iš kasatoriui priklausančios krovinio vežimo sumos
išskaičiavo ne 120 eurų (taip nustatė teismas), bet daugiau kaip 300 eurų;
4) dalies
krovinio vežimo kainos sumokėjimą ieškovui pristačius krovinį patvirtina paties
ieškovo 2008 m. spalio 28 d. raštas, tačiau apeliacinės
instancijos teismas šio įrodymo nevertino, formaliai remdamasis tuo, kad
nepateikti pinigų gavimą fiksuojantys buhalteriniai dokumentai;
5)
vertindamas aplinkybes dėl baudos ieškovui taikymo, apeliacinės instancijos
teismas rėmėsi vien tik ieškovo paaiškinimais, taip pažeisdamas įrodymų
vertinimo taisykles ir nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos.
2. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šaliai, atlikusiai įskaitymą,
nereikia reikšti priešieškinio, reikalaujant teismą tokį įskaitymą patvirtinti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Stentovart
Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji
prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009). Tuo tarpu pirmosios
instancijos teismas, nurodydamas, kad kasatorius baudos ir patirtų nuostolių
faktą turi įrodinėti reikšdamas atskirą ieškinį UAB „Gepala“, nuo šios
praktikos nukrypo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad
kasatorius įskaitymo atlikti negalėjo, tačiau šios išvados niekuo nepagrindė.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį,
apskritai nepasisakė dėl įskaitymo, nors kasatoriaus apeliacinis skundas buvo
grįstas argumentais dėl netinkamo įskaitymą reglamentuojančių normų taikymo.
3. Teismai
nepagrįstai priteisė 15,21 proc. dydžio procesines palūkanas. Įstatyminis
pagrindas priteisti procesines palūkanas yra CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma,
o ne Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos
įstatymo nuostatos. Tiek teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, P. V. firma, AB „Lietuvos
draudimas“, bylos Nr. 3K-3-536/2007;
2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balthana“ v. UAB „Baltcargo“, bylos Nr. 3K-3-213/2009;
2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Šiaulių dujotiekio statyba“ v. Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių miesto
savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-286/2010), tiek teisės
teorijoje pripažįstama, kad procesinių palūkanų dydis yra nustatytas CK 6.210
straipsnyje, pagal kurį skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines
palūkanas, o kai abi šalys yra verslininkai ar privatūs asmenys, – 6 proc.
dydžio metines palūkanas. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius,
vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas palūkanų dydis gali būti taikomas
išimtinai tik jame apibrėžtiems santykiams, t. y. nustatant palūkanų už
pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius dydį. Tuo tarpu procesinės
palūkanos taikomos visiškai kitu – CK 6.37 straipsnyje nustatytu pagrindu.
Faktinis pagrindas šioms palūkanoms taikyti yra teismo priteista suma, o ne
komercinis sandoris. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo
prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, kad
įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams
atlyginti, suponuoja išvadą, jog šiame įstatyme reglamentuojamų palūkanų
paskirtis yra nustatyti atlyginimą, kurį skolininkas moka už naudojimąsi
kreditoriaus pinigais (mokėjimo funkcija), tuo tarpu CK 6.37 straipsnio 2
dalyje nustatytos palūkanos atlieka išimtinai kreditoriaus praradimų
kompensavimo funkciją. Be to, teismui konstatavus, kad procesinių palūkanų
dydis bylos atveju nustatytas ne CK 6.210 straipsnyje, o kituose įstatymuose,
turėtų būti taikomas ne Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius,
vėlavimo prevencijos įstatymas, o šalių santykius reglamentuojančios CMR
konvencijos 27 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytos metinės palūkanos negali
viršyti 5 proc.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas UAB „Gepala“ prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistus ir nurodo
tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasacinio skundo
argumentai, susiję su transporto priemonės pristatymu į krovinio pakrovimo
vietą, ieškovo kontaktavimu su užsakovu SIA „GM&G“, avanso sumokėjimu,
nuostolių atsiradimu, negali būti kasacijos objektas, nes jais keliami fakto, o
ne teisės klausimai. Dėl šių aplinkybių išsamiai pasisakyta skundžiamuose
teismų sprendimuose. Be to, kasatorius neteisingai vertina nurodytas faktines
aplinkybes:
1) ieškovas,
laikydamasis sutartyje nustatyto termino (pagal sutartį ieškovas į krovinio
pakrovimo vietą turėjo atvykti 2008 m. rugsėjo 25-26 dienomis),
į pakrovimo vietą atvyko 2008 m. rugsėjo 26 d. 14.15 val.
(o ne 15 val., kaip nurodo kasatorius), žinodamas, kad krovinio pakrovimo
darbai užtruks ne ilgiau kaip dvi valandas. Pagal šalių sutartį ieškovas nebuvo
atsakingas už krovinio pakrovimą. Atsakomybė už tai, kad krovinys nebuvo pakrautas
laiku, tenka ne vežėjui, o krovinio siuntėjui;
2) ieškovo
2008 m. spalio 26 d. rašte, kuriuo kasatorius remiasi kaip
patvirtinančiu 500 eurų avanso sumokėjimą ieškovui, nurodyta, kad sumokėta
suma (400, o ne 500 eurų) skirta ieškovo patirtoms išlaidoms kompensuoti ir
nėra dalinis mokėjimas pagal šalių sudarytą sutartį. Kasatorius nepateikė
įrodymų, patvirtinančių 500 eurų sumokėjimo ieškovui faktą. Apeliacinės
instancijos teismas išvadą dėl dalies užmokesčio sumokėjimo fakto neįrodytumo
padarė įvertinęs byloje esančių duomenų visetą;
3) apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad kasatorius neįrodė, jog patyrė 300 eurų
nuostolių už papildomas krovinio sandėliavimo dienas, be to, teismas pagrįstai
nurodė, kad tai, jog kasatorius atliko įskaitymą, savaime nereiškia jo
nuostolių pagrindimo;
4) apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius neturėjo teisės
ieškovui skirti baudos už tiesioginį kontaktą su krovinio siuntėju, nes ieškovo
bendravimas buvo inicijuotas paties kasatoriaus ir tik po krovinio pristatymo
užsakovui bei suėjus terminui, per kurį kasatorius privalėjo sumokėti ieškovui
vežimo kainą.
2. Teismai teisingai
konstatavo atsakovo nurodyto vienašalio įskaitymo nepagrįstumą ir negalimumą.
Kadangi atsakovo nurodyti baudos ir nuostolių faktai bei dydžiai byloje nebuvo
įrodyti, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šie
reikalavimai turi būti įrodinėjami atskirai pareiškus ieškinį UAB „Gepala“, nes
šioje byloje, t. y. dokumentiniame procese, draudžiama reikšti
priešpriešinius reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai
taikė CPK 430 straipsnio 4 dalį. Be to, apeliaciniu skundu kasatorius ginčijo
tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl įskaitytų 300 eurų
nuostolių, o dėl baudos įskaitymo pripažinimo negalimu nesiskundė, todėl šių
aplinkybių negali ginčyti ir kasaciniame skunde. Kasatorius 300 eurų nuostolių
sumą grindė tik faktu, kad krovinio siuntėjas jam nesumokėjo nurodytos sumos,
tačiau neįrodė, jog už šiuos nuostolius atsakingas ieškovas. Teismai teisingai
nustatė, kad atsakovo atliktas vienašalis įskaitymas neatitiko teisėtumo sąlygų,
nes:
1) apie įskaitymą
kasatorius tinkamai nepranešė ieškovui;
2) nebuvo būtinųjų
sąlygų, kurioms esant įskaitymas laikomas atliktu teisėtai, t. y.
kasatorius neturėjo teisės reikalauti iš ieškovo sumokėti 300 eurų nuostolių
atlyginimo, taip pat ir baudos.
3. Kasacinio skundo
argumentai dėl procesinių palūkanų dydžio nustatymo nepagrįsti. Ieškovas prašė
priteisti procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje.
Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti
prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šio kreipimosi į
teismą ir taip išvengti prievolės jas mokėti. Šiuo atveju CMR konvencijos 27
straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos, nes šiame straipsnyje
įtvirtintos visai kitą funkciją ir tikslą, t. y. nuostolių kompensavimo,
turinčios palūkanos, kurių ieškovas gali pareikalauti sumokėti nuo kompensacijos
už krovinio praradimą ar sugadinimą sumos. Ieškovas prašė priteisti skolą už
suteiktas vežimo paslaugas, todėl jo prašomos priteisti 15,21 proc. palūkanos
už priteistą sumą nelaikytinos kompensacinėmis palūkanomis (CMR konvencijos 27
straipsnio 1 dalies ar CK 6.261 straipsnio prasme), nes tai yra procesinės
palūkanos, kurių priteisimu ieškovas siekia paraginti kasatorių greičiau
atsiskaityti už savo prievoles. Taigi šios palūkanos skaičiuojamos už pavėluotą
atsiskaitymą, bet ne už kompensacijai skirtos sumos sumokėjimą pagal CMR
konvencijos 27 straipsnio 1 dalį. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos
procesinės palūkanos nustatytos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius
sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme. Tai specialusis įstatymas, turintis
pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal
komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Teismai
pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šalys nebuvo susitarusios dėl kitokios palūkanų
normos už pavėluotus mokėjimus ir kad šalių sandoris atitinka komercinių
sandorių požymius. Pagal teismų praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris
atitinka komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų
taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos
įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško
sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 2A-398/2010).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovui
taikytos baudos
Sutarties 2.2.12
punkte šalys susitarė, kad kontaktai su užsakovo klientais draudžiami ir už
juos skiriama bauda 70 proc. skaičiuojant nuo frakto sumos. Pagal atsakovą, baudos dydis yra 2100 eurų.
Teismai
nustatė, kad atsakovas bendravo su užsakovu telefonu. Apeliacinės instancijos
teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas su užsakovu tiesiogiai
bendravo paties atsakovo iniciatyva ir tik po krovinio pristatymo užsakovui bei
suėjus visiems terminams, per kuriuos atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui
vežimo kainą. Pažymėtina, kad užsakovas SIA „GM&G“ transportavimo sutarties
(užduoties) dėl krovinio pervežimo (b. l. 58) 4 punkte nurodė, kad apie
prastovas, vėlavimus ir kitus keblumus vairuotojas privalo nedelsdamas
informuoti jų biurą telefonu ir konkretų asmenį. Taigi pats užsakovas vežimo
užsakyme nustatė tam tikras vairuotojo ir užsakovo bendravimo sąlygas. Esant
tokioms bylos aplinkybėms, teismai padarė pagrįstas išvadas, kad nebuvo
pagrindo ieškovui taikyti baudą.
Dėl 300 eurų
nuostolių
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas už prastovas užsakovui SIA
,,GM&G“ sumokėjo 300 eurų. Tačiau šis teismas padarė išvadą, kad užsakymo
ir sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos skiriasi 120 eurų, todėl teisėjų
kolegija neturi pagrindo teigti, jog atsakovas patyrė 300 eurų nuostolių.
Esminis šios teismo nutarties motyvas yra tas, kad atsakovas neįrodė, jog 300 eurų nuostolių atsirado dėl
ieškovo netinkamo įsipareigojimų vykdymo, t. y. dėl krovinio pavėluoto
pakrovimo.
Šių išvadų negalima laikyti pagrįstomis.
Bylos duomenimis taip
pat nustatyta, kad vežėjo (ieškovo) transporto priemonė į Prahą atvyko
2008 m. rugsėjo 26-ąją (penktadienį), t. y. sutartyje
numatytą dieną. Sutartyje atvykimo valanda nenurodyta, tačiau ši transporto
priemonė nebuvo pakrauta, nes krautos kitos transporto priemonės. Iš to
darytina išvada, kad ieškovo transporto priemonė nebuvo pristatyta 2008 m. rugsėjo 26-ąją
(penktadienį) tokiu laiku, kad, atsižvelgiant į darbo laiko pabaigą ir galimus
kitus vykdomus krovos darbus, užsakovo prekės galėtų būti pakraunamos. Dėl to užsakovo
prekės buvo pakrautos tik 2008 m. rugsėjo 29 d.
(pirmadienį). Ieškovas nebuvo rūpestingas, nes pasielgė ne taip, kad užsakytos
prekės būtų pakraunamos darbo laiku, todėl jis pagal sutarties sąlygas privalo
atlyginti 300 eurų, sumokėtų už prastovas. Atitinkamai 1032 Lt mažintinas
priteistas atlyginimas už vežimą ir proporcingai perskirstytinos kitos priteistos
ir priteistinos sumos.
Dėl 500 eurų avanso
Užsakovo SIA
„GM&G“ transportavimo sutarties (užduoties) dėl krovinio pervežimo
(b. l. 58) nurodyta, kad frakto vertė yra 2800 eurų+400 eurų avanso. Pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog krovinį
atvežus į Rusiją sumokėjo ieškovui 500 eurų. Apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad nesant atsiskaitymą patvirtinančių (buhalterinių) dokumentų
atsakovas neįrodė, jog ieškovui buvo sumokėtas 500 eurų avansas. Vadovaudamasi
CPK 353 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija šių žemesniosios instancijos
teismų išvadų nevertina kitaip, nes jos padarytos remiantis byloje esančiais
įrodymais.
Dėl palūkanų
Kasatorius, siekdamas
pagrįsti, kad procesinių palūkanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje, remiasi
tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
atitinkamomis nutartimis, tiek teisės teorija. Kasacinis teismas atmeta šiuos
kasatoriaus argumentus, nes šalys sutartimi nesusitarė dėl palūkanų dydžio bei
įstatymų, kuriuos taikys apskaičiuodamos palūkanas.
Ieškovas prašo
priteisti palūkanas, remdamasi dydžiu, nustatytu Mokėjimų, atliekamų pagal
komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Jo
1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio
subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams
sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos
ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi pagal šią normą Įstatyme
nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie
įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla
(Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Palūkanas nurodyti ūkio subjektai moka,
jeigu jų sudarytas sandoris yra komercinis (Įstatymo
2 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų nustatytas aplinkybes šalys yra ūkio subjektai. Jų sudarytas vežimo
sandoris yra komercinis, nes susijęs su abiejų šalių verslu ir yra
atlygintinis. Taigi, esant teismų nustatytoms
aplinkybėms, ieškovo prašomoms palūkanoms taikytinas Įstatymas.
Pažymėtina,
kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką aiškindamas, kad procesinės
palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas
skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo,
jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo
pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio
17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti uždaroji akcinė
bendrovė „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados uždaroji akcinė
bendrovė „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Nurodytoje
nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad procesinių palūkanų, išieškotinų
nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai
nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio
palūkanų dydžio. Nutartyje teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad tuo
atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius
sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal
komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų
normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį,
ir teismas turėtų taikyti šio Įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo
bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Nagrinėjamu
atveju teisinė situacija dėl palūkanų priteisimo yra analogiška. Šioje byloje
teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo keisti ar kitaip formuoti teismų
praktiką.
Kasacinio skundo
argumentai, kad turėjo būti taikomas ne Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius,
vėlavimo prevencijos įstatymas, o šalių santykius reglamentuojančios CMR
konvencijos 27 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytos metinės palūkanos negali
viršyti 5 proc., taip pat nepagrįsti. CMR konvencija, be kitų,
reglamentuoja ir vežėjų tarpusavio atsakomybės klausimus. Pagal CMR konvencijos 27 straipsnį
pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo
sumos, skirtos kompensacijai. Šių palūkanų galima reikalauti, kai yra vežėjo
atsakomybė už krovinio praradimą, sugadinimą ir kitais atvejais. CMR konvencijos
27 straipsnyje nereglamentuojamos procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Minėta, kad ieškovas
prašo priteisti atitinkamo dydžio palūkanas už tai, kad atsakovas pavėlavo
mokėti, todėl taikoma ne CMR konvencija, bet Mokėjimų, atliekamų pagal
komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu
ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 6 d.
nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. galutinį
sprendimą pakeisti.
Vilniaus miesto
2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. galutinio sprendimo rezoliucinę
dalį išdėstyti taip:
Priteisti iš atsakovo
UAB „Transilotas“ (buveinės adresas: V.
Maciulevičiaus g. 51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
987290000002059558, AB Swedbank) 8290 (aštuonis tūkstančius du šimtus
devyniasdešimt) Lt ieškovui UAB „Gepala“ (buveinės
adresas: Naugarduko g. 34, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT 497290000009467796,
AB „Citadelė“).
Priteisti iš atsakovo
UAB „Transilotas“ (buveinės adresas: V.
Maciulevičiaus g. 51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
987290000002059558, AB Swedbank) 312 (tris šimtus dvylika) Lt palūkanų ieškovui
UAB „Gepala“ (buveinės adresas: Naugarduko g. 34,
Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT 497290000009467796, AB
„Citadelė“).
Priteisti iš atsakovo
UAB „Transilotas“ (buveinės adresas: V.
Maciulevičiaus g. 51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
987290000002059558, AB Swedbank) 133 (vieną šimtą trisdešimt tris) Lt žyminio
mokesčio ieškovui UAB „Gepala“ (buveinės adresas:
Naugarduko g. 34, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
497290000009467796, AB „Citadelė“).
Iš atsakovo UAB
„Transilotas“ (buveinės adresas: V. Maciulevičiaus g.
51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT 987290000002059558, AB
Swedbank) priteistas ieškovui UAB „Gepala“ (buveinės
adresas: Naugarduko g. 34, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
497290000009467796, AB „Citadelė“) 15,21 proc. dydžio metines palūkanas
skaičiuoti nuo 8290 Lt sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2009 m.
rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Transilotas“ (buveinės adresas: V.
Maciulevičiaus g. 51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
987290000002059558, AB Swedbank) ieškovui UAB „Gepala“ (buveinės adresas: Naugarduko g. 34, Vilnius, atsiskaitomoji
sąskaita Nr. LT 497290000009467796, AB „Citadelė“) 2000 (du tūkstančius) Lt už
advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Transilotas“ (buveinės adresas: V. Maciulevičiaus
g. 51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT 987290000002059558,
AB Swedbank) ieškovui UAB „Gepala“ (buveinės adresas:
Naugarduko g. 34, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
497290000009467796, AB „Citadelė“) 700 (septynis šimtus) Lt už advokato pagalbą
apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo UAB „Transilotas“ (buveinės
adresas: V. Maciulevičiaus g. 51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita
Nr. LT 987290000002059558, AB Swedbank) ieškovui UAB „Gepala“ (buveinės adresas: Naugarduko g. 34, Vilnius, atsiskaitomoji
sąskaita Nr. LT 497290000009467796, AB „Citadelė“) 600
(šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme
(už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą) apmokėti.
Priteisti iš atsakovo
UAB „Transilotas“ (buveinės adresas: V.
Maciulevičiaus g. 51-308, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
987290000002059558, AB Swedbank) 29 (dvidešimt
devynis) Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės
biudžetą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Gepala“ (buveinės
adresas: Naugarduko g. 34, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT
497290000009467796, AB „Citadelė“) 6 (šešis) Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į
valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Antanas
Simniškis
Juozas
Šerkšnas