Civilinė byla Nr. 3K-3-211/2013

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10224-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.8; 121.13; 128.14.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų O. P. ir S. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Neringos žuvis“, daugiabučio namo savininkų bendrija „Gintaro įlanka 6“, Neringos savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teisių į butą pripažinimo.

Pareiškėjai O. P. ir S. S. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises abudu po 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini).

1977 m. birželio 24 d. išduoto orderio pagrindu pareiškėjų tėvui A. S. suteiktas pirmiau nurodytas butas apsigyventi kartu su šeima. Mirus tėvui, pareiškėjų motinai V. S. Neringos miesto savivaldybės valdybos 1998 m. sausio 28 d. sprendimu leista privatizuoti butą, tačiau ji šios teisės neįgyvendino, nors butą valdė kaip savą. Po V. S. 2007 m. rugpjūčio 6 d. mirties pareiškėjai butą valdo savo žinioje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

Teismo sprendime nustatyta, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė, valdoma patikėjimo teise Neringos savivaldybės žuvininkystės įmonės. Neringos valstybinės žuvininkystės įmonė privatizuota viešojo akcijų pasirašymo būdu ir jos pagrindu 1994 m. birželio 21 d. įregistruota UAB „Neringos žuvis“. 1995 m. balandžio 21 d. priėmimo–perdavimo aktu namas perduotas UAB „Marių žuvis“, kuri 1996 m. rugsėjo 10 d. akcininkų susirinkimo protokolais ir 1996 m. spalio 22 d. priėmimo–perdavimo aktu namą perdavė (sugrąžino) UAB „Neringos žuvis“. VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, UAB „Neringos žuvis“ nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), išregistruota Neringos savivaldybės valdybos 1997 m. rugsėjo 24 d. sprendimu. Ginčo buto nuosavybės ar kita daiktinė teisė viešame registre nėra įregistruota (T. 1, b. l. 15–19). Neringos savivaldybės valdybos 1997 m. rugsėjo 24 d. sprendimu namo, kuriame yra ginčo butas, bendro naudojimo objektų valdymas perduotas įsteigtai bendrijai „Gintaro įlanka 6“.

Pareiškėjai teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja O. P. ginčo bute gyveno iki 1993 m., pareiškėjas S. S. – iki 1994 m. Pareiškėjas S. S. nuo 1996 m. iki šiol gyvena Kaune, nors bute Neringoje yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjų motinai Neringos savivaldybės valdybos 1998 m. sausio 28 d. sprendimu leista privatizuoti ginčo butą, tačiau buto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta. Pareiškėjų motina iki 2003 m. išlaikė butą, nuo 2007 m. abu pareiškėjai moka buto išlaikymo mokesčius. Pareiškėjai paveldėjo visą jų motinos turtą. Pareiškėja O. P. nuo 2003 m. iki šiol gyvena bute –  nepertraukiamai apie aštuonerius metus.

Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens vardu; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų terminą.

Teisė įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu nėra absoliuti ir, asmeniui neįgyvendinus šios teisės, jo įpėdiniai negali tokios teisės įgyti, nes jos neturėjo pats palikėjas (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Buto valdymas, kaip atskira daiktinė teisė, nebuvo išviešintas, pareiškėjai nevaldė buto nepertraukiamai ilgesnį kaip dešimties metų laikotarpį. Dėl to nenustatyta visų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui pripažinti būtinų CK 4.47, 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų visumos.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartimi netenkinus pareiškėjų O. P. ir S. S. apeliacinio skundo paliktas nepakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas nutartį motyvavo tuo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip valstybės turtas 1977 m. birželio 16 d. Neringos miesto DŽDT VK sprendimu suteiktas pareiškėjų tėvo A. S. šeimai nuomai. Daugiabutis namas, kuriame yra ginčo butas, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, iki 1995 m. birželio 15 d. buvo registruotas kaip valstybės nuosavybė, kurią patikėjimo teise valdė Statybos ir remonto trestas „Vilniaus statyba“, vėliau priėmimo–perdavimo aktais perduotas UAB „Marių žuvis“ ir UAB „Neringos žuvis“. Šis namas sukurtas kaip valstybės nuosavybė, todėl galėjo būti privatizuojamas tik pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, nepaisant to, kad šie daiktai ir nėra registruoti valstybės ar savivaldybės vardu. Ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta pareiškėjų motinai neįgyvendinus teisės privatizuoti buto. Nors į ginčo butą pretenzijas reiškia BUAB „Neringos žuvis“, tačiau ji nepateikė įrodymų, kad yra privatizavusi šį valstybės turtą. Ginčo butą į savo balansą turėtų perimti Neringos savivaldybės administracija.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas S. S. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškimą tenkinti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Kasatorius nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo nutarties išvada, kad ginčo butas priklauso valstybės nuosavybei. Namas, kuriame yra ginčo butas, nuosavybės teisėmis nuo 1995 m. birželio 15 d. buvo registruotas UAB „Marių žuvis“, o nuo 1996 m. gruodžio 9 d. iki 1998 m. gruodžio 7 d. (iki gyvenamojo namo perleidimo GNSB „Gintaro įlanka 6“) – UAB „Neringos žuvis“. Tai, kad pradėta buto privatizavimo procedūra, neįrodo, jog jis yra valstybės nuosavybė. Pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavimo objektu galėjo būti ne tik valstybinio, bet ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytą aplinkybę kaip neginčytiną valstybės nuosavybės į butą įrodymą, nepagrįstai susiaurino privatizavimo objekto turinį. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad namas, kuriame yra ginčo butas, buvo sukurtas kaip valstybės ar savivaldybės turtas. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę. Neringos savivaldybės administracija neginčijo aplinkybės, kad namas, kuriame yra ginčo butas, buvo perduotas privačion nuosavybėn. Šia aplinkybe šalys nesirėmė procesiniuose dokumentuose apeliacinės instancijos teisme, kuris remdamasis šia aplinkybe apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas nepranešė byloje dalyvaujantiems asmenims ir taip pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, nes apeliacinio skundo argumentų apskritai neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

Sistemiškai aiškinant CK 4.68 straipsnyje ir 4.71 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės normas, darytina išvada, kad nepertraukiamas valdymas ne visada reiškia, jog nekilnojamąjį daiktą visą įgyjamosios senaties terminą (ne mažiau kaip dešimt metų) turi valdyti vienas ir tas pats asmuo. Per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymui perėjus keliems asmenims, svarbu, kad kiekvieno iš šių asmenų valdymas atitiktų CK 4.68 straipsnio sąlygas, t. y. svarbu konstatuoti, kad kiekvienas daikto valdytojas sąžiningai yra įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir kaip savą visą valdymo laiką nekilnojamąjį daiktą valdė. Taigi daikto nepertraukiamas valdymo laikas nėra siejamas su vienu konkrečiu jo valdytoju. Kai priėmęs palikimą įpėdinis tęsia daikto valdymą ir jo (kaip ir palikėjo) valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytas sąlygas, šių asmenų daikto valdymas skaičiuotinas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Tokią išvadą suponuoja tai, kad įpėdiniui, priėmusiam palikimą, pereina visos palikėjo teisės ir pareigos, išskyrus CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nustatytas asmenines neturtines ir turtines teises. Valdymo teisė yra turtinė (daiktinė) teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis) ir kaip civilinių teisių objektas ji gali būti perduodama ar paveldima su visomis iš jos kylančiomis teisėmis ir pareigomis (CK 1.112 straipsnio 2 dalis, 5.1 straipsnio 2 dalis, 4.25 straipsnis). Esant paveldėjimo santykiams, įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja tiek pat teisių, kiek jų turėjo pats palikėjas, todėl, paveldėjus daiktinę (šiuo atveju valdymo) teisę, konstatuotinas daiktinių teisių tęstinumas ir šių asmenų (palikėjo ir įpėdinio) valdymo laikas turi būti skaičiuojamas pagal CK 4.71 straipsnio 2 dalį, t. y. kartu. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-363/2007).

Pareiškėja O. P. gyventi pas motiną į ginčo butą grįžo 2003 m. ir ten gyvena iki šiol su savo vaikais. 2007 m. mirė pareiškėjų motina ir abu pareiškėjai paveldėjo visą jos turtą. Nuo 2003 m. abu pareiškėjai moka buto mokesčius. Skaičiuoti pareiškėjų valdymo terminą tik nuo 2007 m. (kai mirė pareiškėjų motina) nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjai, būdami šeimos nariai, turėjo tiek pat teisių į butą, kaip ir jų motina. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjų nepertraukiamas buto valdymas būtų nutrūkęs. Sąžiningas daikto valdymas reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą įgyjamosios senaties laiką neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kiti asmenys nereiškė prieštaravimų dėl valdymo iki bylos teisme iškėlimo, pareiškėjai nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti nuosavybės teisę į butą. Ginčo buto valdymas nebuvo įregistruotas viešajame registre, tačiau tai nėra kliūtis valdymui pripažinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011, išaiškino, kad tiek registracija registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konstatuoti esant valdymo teisę, nes asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme įtvirtintas sąlygas, kuriomis gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu.

Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigta, kad namas, kuriame yra ginčo butas, perduotas privačion nuosavybėn. Teismas, konstatavęs namo priklausymą valstybės nuosavybei, nors to netvirtino ir neįrodinėjo šalys apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį, išėjo už apeliacinio skundo ribų, nors pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį turėjo pranešti šalims apie ketinimą išeiti už apeliacinio skundo ribų, tačiau to nepadarė.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo pareiškėja O. P. sutinka su kasacinio skundo argumentais ir reikalavimu, prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo bankrutuojanti UAB ,,Neringos žuvis“ prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas tokius esminius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad egzistuoja visos įgyjamąją senatį reglamentuojančiuose CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintos nuosavybės teisės įgijimo šiuo pagrindu sąlygos. Ginčo butas priklausė Neringos valstybinės žuvininkystės įmonei, kurią privatizavus ji tapo UAB ,,Neringos žuvis“. UAB „Neringos žuvis“ nuosavybės juridinis faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Jo duomenimis, pastatas, kuriame yra butas, taip pat butas, į kurį pareiškėjai nori įgyti nuosavybės teisę, iki 1995 m. birželio 15 d. nuosavybės teise priklausė valstybei. Valstybei ir savivaldybėms priklausantys daiktai apskritai negali būti įgyjami pagal įgyjamąją senatį (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjų motina negalėjo pradėti valdyti daikto kaip savo, bylą nagrinėję teismai pagrįstai padarė išvadą, kad daikto valdymas yra siejamas su konkrečiu asmeniu ir būtent šio asmens (daikto valdymas) turi būti nepertraukiamas, ir jeigu tokios teisės neturėjo pats palikėjas, jos negalėjo įgyti ir įpėdiniai. Kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007, savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Nurodytoje byloje nekilo abejonių dėl palikėjo sąžiningo daikto įgijimo, nepertraukiamo valdymo ir valdymo daikto kaip savo. Pareikštas noras privatizuoti butą rodė pareiškėjų motinos žinojimą, kad ji butą valdo ne kaip savininkė. UAB „Neringos žuvis“, įgijusi nuosavybės teisę į pastatą, kuriame yra ginčo butas, šio daikto nuosavybės neprarado, nuosavybės teisė į jį nepasibaigė kitokiais pagrindais, dėl to pastato ir buto nuosavybės teisė tebepriklauso UAB „Neringos žuvis“.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo palikti nepakeistus teismų sprendimą ir nutartį, nurodydamas tokius esminius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

Pareiškėjai neįrodė, kad egzistuoja faktai, patvirtinantys visas CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas. Teisė įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu nėra absoliuti, ir asmeniui neįgyvendinus šios teisės jo įpėdiniai negali tokios teisės įgyti, nes jos neturėjo pats palikėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės įgyti nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu daiktą, nuosavybės teise priklausantį valstybei  

Galimybė įgyjamąja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktą yra vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo teisinių pagrindų, įtvirtinta CK 4.47 straipsnio 11 punkte. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neprivatizavus buto, jį galima įgyti nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.

Įgyjamosios senaties samprata pateikta, daiktų, kurie gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu, kriterijai išvardyti, įgijimo tvarka ir sąlygos išdėstytos CK ketvirtosios knygos penktojo skyriaus trečiajame skirsnyje ,,Įgyjamoji senatis“ nuostatose. Šio skirsnio 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti apribojimai pagal daiktų rūšines savybes jų įgijimui nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu - įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektai; įstatyme įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 1, 3 dalys). Pastarasis  draudimas užkerta kelią įgyti tokius daiktus nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. M. ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

 Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su viešuoju interesu. Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011). Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, daugiabutis namas, kuriame yra ginčo butas (duomenys neskelbtini) pastatytas 1976 m. kaip valstybės nuosavybė (daugiabutis namas negalėjo būti privačios nuosavybė objektu), valstybės nuosavybės teisės įregistruotos viešame registre, butas Neringos miesto DŽDT Vykdomojo komiteto (vietos valdymo institucijos) sprendimu 1977 m. birželio 24 d. orderiu perduotas pareiškėjų tėvo A. S. šeimai nuomai. Ginčo butas, skirtingai nei kiti šio daugiabučio namo butai, neprivatizuotas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Neringos miesto savivaldybės valdybos 1998 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 002 leista baigti buto privatizavimą, tačiau privatizavimo procedūra neužbaigta, pareiškėjų motinai neįgyvendinus teisės privatizuoti butą. Neringos miesto savivaldybės valdyba, dar 1997 m. rugsėjo 24 d. priimdama sprendimą Nr. 265, sprendė dėl šio daugiabučio namo teisinio likimo, perduodama jį savininkų bendrijai. 

Bylą išnagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai aptariamus byloje surinktus įrodymus ir juose esančius duomenis ištyrė ir įvertino. Tačiau konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų pagrindu padaryti išvadą, jog namas, kuriame yra ginčo butas, privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindu buvo perimtas UAB „Neringos žuvis“ nuosavybėn, tokį nuosavybės pasikeitimą patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta, o priėmimo – perdavimo aktas nėra nuosavybės teisę privatizavimo procese patvirtinantis pagrindas. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 23 d. sprendime taip pat nustatyta, kad nurodytu adresu daugiabučiame name esantys butai, tiek privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, tiek neprivatizuoti, iki jų privatizavimo laikytini valstybės nuosavybe, taip pat, kad UAB ,,Neringos žuvis“ priėmimo–perdavimo aktu šio namo atskirų butų neprivatizavo.

Taigi gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo išsaugotas valstybės nuosavybės statusas. Todėl pripažįstama pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo butas valstybės nuosavybė ir dėl to šis butas negali būti įgyjamas nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, nes tai draudžiama įstatymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Konstatuotina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį.

Nurodytais argumentais paneigiami pareiškėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su tuo, kad daugiabutis namas, kuriame yra ginčo butas, buvo sukurtas jį pastačius ir taip tapo valstybės nuosavybe.

Konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kasacinio skundo argumentai apie pareiškėjų ir jų tėvų sąžiningą, atvirą ir nepertraukiamą buto valdymą nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys)

Atskirą kasacinio skundo argumentų grupę sudaro argumentai, susiję su apeliacinio proceso teisės normų nesilaikymu teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal pareiškėjų apeliacinį skundą. Kasaciniame skunde teigiama, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigta, kad namas, kuriame yra ginčo butas, perduotas privačion nuosavybėn, taip pat kad Klaipėdos apygardos teismas, konstatavęs ginčo buto priklausymą valstybės nuosavybei, nors to netvirtino ir neįrodinėjo šalys apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį, išėjo už apeliacinio skundo ribų, nors pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį turėjo pranešti šalims apie ketinimą išeiti už apeliacinio skundo ribų, bet to nepadarė.

Tikrinant apskųsto kasacine tvarka teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą dėl nurodomų proceso teisės normų nesilaikymo (jų pažeidimo) bylos nagrinėjimo metu esminę reikšmę turi tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas teismo sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Antra vertus, reikia įvertinti, ar pažeidimas yra esminis, ar jis įmanomas ištaisyti ir ar buvo ištaisytas. Kai tokį pažeidimą padaro apeliacinės instancijos teismas, tai asmuo, kurio teisė būti išklausytam apie aplinkybes, dėl kurių išeita už apeliacinio skundo ribų, turi teisę pasinaudoti teisinių argumentų išdėstymu kasaciniam teismui. Kasaciniame teisme šie argumentai įvertinami, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį (ar išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra susijęs tik su teisinėmis aplinkybėmis ar ir dėl bylos faktinių aplinkybių) ir apimtį – ar tai susiję su didelės apimties aplinkybių tyrimu ir įvertinimu. Priklausomai nuo to gali būti sprendžiama, ar padarytas procesinis netikslumas yra esminis proceso teisės pažeidimas.

Kaip pirmiau šioje nutartyje konstatavo kasacinio teismo teisėjų kolegija, Klaipėdos apygardos teismas byloje surinktų ir įvertintų įrodymų pagrindu konstatavo ginčo buto priklausymo valstybės nuosavybei faktą. Darydamas šią išvadą Klaipėdos apygardos teismas kartu sprendė, kad šios išvados negali paneigti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai ir juos patvirtinantys bylos įrodymai. Dėl šios priežasties visų apeliacinio skundo argumentų detalus išnagrinėjimas negalėtų pakeisti bylos baigties apeliacinės instancijos teisme. Dėl to apeliacinio skundo argumentų detalus neišnagrinėjimas ir nepranešimas iš anksto dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo ketinimus peržengti apeliacinio skundo ribas, teismui konstatuojant ginčo buto priklausymą valstybės nuosavybei, neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, nes, netgi apeliacinės instancijos teismui ir tiksliai laikantis nurodytų CPK 320 straipsnyje išdėstytų apeliacinio proceso taisyklių, tai nenulemtų kitokio šios bylos ginčo teisinio įvertinimo, t. y. dėl to negalėtų būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas. Pažymėtina ir tai, kad teismas priimtame procesiniame sprendime turi išdėstyti pakankamus išvadoms pagrįsti motyvus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š.  v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vakarų krova“ v. UAB ,,Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-412/2012). Aptariamas proceso teisės normų netikslus laikymasis apeliaciniame procese ištaisytas bylos nagrinėjimo aukštesnėje – kasacinėje instancijoje, kurioje dalyvaujantys byloje asmenys pateiktuose procesiniuose dokumentuose (kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį) išdėstė teisinius argumentus – dėl jų ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija pateikė teisinį įvertinimą. Taip kasacinio proceso metu užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės, tarp jų ir teisė būti išklausytiems. Dėl to nurodyti apeliacinio proceso netikslumai nedaro įtakos apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties išvadų teisiniam pagrįstumui.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad išnagrinėjus bylą kasacine tvarka kasacinio skundo argumentais nenuginčytas byloje priimtų pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadų dėl bylos baigties teisinis pagrįstumas. Naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties nenustatyta teisinio pagrindo, dėl to ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš kasatoriaus priteistina 104,53 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios raštinės 2013 m. balandžio 12 d. pažyma apie procesinių dokumentų įteikimo išlaidas) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo S. S. 104,53 Lt (vieną šimtą keturis litus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.