Administracinė byla Nr. eA-145-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00314-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas R. A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE_SP20-102 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-321 (toliau – ir VSDFV sprendimas), kuriuo atsisakyta panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE_SP20-102 ir skirti pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą; 3) įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą ir ją mokėti nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 13 d.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėją atleidžiant iš tarnybos (2000 m. kovo 16 d.), jam buvo išmokėta vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa. Tokia išeitinė pašalpa išmokama tik tokiam asmeniui, kurio kaltės atleidžiant iš tarnybos nėra. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad „kai sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva ne dėl darbuotojo kaltės, <...> darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa“. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 13 d., pareiškėjui kaip asmeniui, sukakusiam įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje daugiau nei 5 metus, turėjo būti paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

3.       Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjo atleidimo atestavimo tvarka aplinkybes bei išaiškino, kad jis, ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje daugiau nei 5 metus ir 2017 m. birželio 13 d. sukakęs 55 metų amžių, įgis teisę į pareigūno valstybinę pensiją. Pareiškėjo atleidimas atestavimo tvarka buvo susijęs su teisinio išsilavinimo tuo metu neturėjimu ir dėl to nepakankamu teisinio darbo išmanymu konkrečiose tardytojo pareigose. Atestavimo tvarka jis buvo atleistas iš tarnybos kaip neatitinkantis užimamoms pareigoms keliamų reikalavimų, o ne kaip netinkantis tarnauti vidaus tarnyboje. Atleidimo iš tarnybos atestavimo tvarka negalima traktuoti kaip jo nubaudimo pašalinant iš tarnybos dėl jo kaltės.

4.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas vadovaujantis Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. TD-105 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2000 m. kovo 16 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 4 punktą (atestavimo tvarka, įsigaliojus atitinkamai atestacijos išvadai), kaip neatitinkantis užimamų pareigų dėl nekompetencijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų bei dalykinių ir asmeninių savybių. Už aplaidumą tarnyboje, tiesioginio vadovo ir prokurorų nurodymų nevykdymą 1998 m. lapkričio 12 d. ir 1999 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui skirtos nuobaudos – griežti papeikimai. Pareiškėjo ištarnautas laikas atleidimo dieną buvo 8 metai ir 5 dienos.

6.       Asmenims, pašalintiems iš vidaus reikalų sistemos dėl jų pačių kaltės, po kurių atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kurie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių, pareigūnų pensija gali būti skiriama tik tada, kai jų tarnybos laikas pensijai skirti yra ne mažesnis nei 20 metų. Ištarnavus mažiau nei 20 metų, bet ne mažiau nei 5 metus, teisė į pareigūnų pensiją sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) įgyjama, jei pareigūnas išėjo (o ne buvo pašalintas) iš tarnybos (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

7.       Dokumentai, kurie turi būti pateikiami kartu su prašymu skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nurodyti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128, (toliau – ir Nuostatai) 6 punkte. Vienas iš šių dokumentų – įstaigos, tarnybos, kurioje pareigūnas tarnavo paskiausiai, personalo tarnybos parengtas tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas, kuriame pateikiami duomenys apie buvusio pareigūno atleidimo pagrindą ir tarnybos laikotarpius, įskaitytinus į jo tarnybos laiką pensijai skirti.

8.       Pareiškėjas kartu su prašymu, be kitų Nuostatų 6 punkte nurodytų dokumentų, pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. liepos 13 d. išduotą tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 20-IL-35329, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 8 metai 5 dienos ir kad iš tarnybos jis atleistas 2000 m. kovo 16 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 4 punktą (atestavimo tvarka, įsigaliojus atitinkamai atestacijos išvadai) (Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. TD-105 „Dėl tarnybos eigos“).

9.       Atsakovas 2017 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.126)R3-33518 „Dėl informacijos apie R. A. S. pateikimo“ kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) , prašydamas pateikti informaciją, ar pareiškėjas atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje dieną turėjo asmens statusą, nurodytą Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, t. y. ar buvęs pareigūnas buvo atestuotas ir atleistas iš tarnybos dėl jo paties kaltės. Departamento 2017 m. rugpjūčio 17 d. atsakyme Nr. 5-S-7858 nurodyta, kad pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos reikia vertinti kaip statutinio valstybės tarnautojo atleidimą dėl jo paties kaltės.

10.       Atsakovas, išnagrinėjęs turimą medžiagą, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi ir Nuostatais, 2017 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. PE_SP20-102 „Dėl atsisakymo R. A. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, nes iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje jis buvo pašalintas dėl pačio kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 metų. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-321 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. PE_SP20-102“ nustatė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsisakė jį panaikinti.

11.       Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo teisėtumo. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Departamento 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 5-S-7858, kuriame pateikta informacija, kad pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos reikia vertinti kaip statutinio valstybės tarnautojo atleidimą dėl jo paties kaltės, nes pažeidimai buvo tęstiniai. Pareiškėjo skunde minima Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata jam negali būti taikoma, nes pareiškėjas iš tarnybos išėjo ne savo noru, o buvo atleistas dėl jo paties kaltės.

II.

12.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13.       Teismas iš ginčijamo sprendimo turinio nustatė, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą. Atsakovas, norėdamas išsiaiškinti pareiškėjo atleidimo pagrindą (ar yra pareiškėjo kaltė), kreipėsi į Policijos departamentą, ir, tik gavęs atsakymą, priėmė ginčijamą sprendimą. Sprendimas yra aiškus, motyvuotas ir logiškas, jame aiškiai išdėstytas teisinis pagrindas, nurodyta apskundimo tvarka. Iš to teismas padarė išvadą, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

14.       Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atleidimo aplinkybes ir pagrindą, nustatė, kad pareiškėjas susipažino su atestacijos komisijos išvadomis, surašė savo pastabas, tačiau byloje nėra duomenų, jog atestacijos komisijos išvada ar pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas būtų nuginčyti ar panaikinti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties atestacijos komisijos išvada ir atleidimas iš tarnybos yra galiojantys, todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi šiais dokumentais.

15.       Teismas nurodė, kad tiek pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusias, tiek ir pagal nuo šios datos galiojančias Įstatymo 3 straipsnio nuostatas buvusiems pareigūnams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl jų pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos, pareigūnų pensija skiriama, jeigu jie yra ištarnavę 20 ir daugiau metų, ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) (4 dalis). Pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. TD-105 „Dėl tarnybos eigos“ pagrindu nuo 2000 m. kovo 16 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 4 punktą (atestavimo tvarka, įsigaliojus atitinkamai atestacijos išvadai), kaip neatitinkantis užimamų pareigų dėl nekompetencijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų, prokuroro ir tiesioginio viršininko rašytinių nurodymų nevykdymo, nevienkartinių prokuroro raštų dėl parengtinio tardymo vilkinimo ir blogos kokybės bei dalykinių ir asmeninių savybių. Už aplaidumą tarnyboje, tiesioginio vadovo ir prokurorų nurodymų nevykdymą 1998 m. lapkričio 12 d. ir 1999 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui skirtos nuobaudos – griežti papeikimai. Pareiškėjas atestacijos komisijos išvados surašymo metu turėjo galiojančią nuobaudą – griežtą papeikimą. Teismas pažymėjo, kad už padarytą tarnybinį pažeidimą paskirta nuobauda gali pasibaigti ar gali būti panaikinta, bet pats tarnybinio pažeidimo padarymo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka valstybės tarnautojo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Tai reiškia, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus pats tarnybinio pažeidimo padarymo faktas. Tarnybinės nuobaudos sukelia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias teisines pasekmes tarnybos metu. Tačiau tarnybinės nuobaudos pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens tarnybinio pažeidimo padarymo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo padaręs tarnybinį pažeidimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo padarytų tarnybinių pažeidimų faktą, arba patvirtintų, jog tarnybiniai pažeidimai buvo nuginčyti. Pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas – jo atleidimo metu galiojo. Pareiškėjo ištarnautas laikas atleidimo dieną buvo 8 metai ir 5 dienos, todėl pareiškėjas neatitiko minėtų Įstatymo nuostatų. Esant tokiai galiojančiai atestacijos komisijos išvadai, nėra pagrindo jos laikyti teigiama, nenustačius pareiškėjo kaltės. Juo labiau, kad atsakovas 2017 m. rugpjūčio 28 d. gavo iš Departamento 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštą Nr. 5-S-7858, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos reikia vertinti kaip statutinio valstybės tarnautojo atleidimą dėl jo paties kaltės.

16.       Teismas akcentavo, kad VSDFV, taip pat ir jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo teisėtumo. Šiuo atveju atleidimo iš tarnybos pagrindas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas. Atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė atsižvelgęs į Departamento pateiktą informaciją, kad pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos reikia vertinti kaip statutinio valstybės tarnautojo atleidimą dėl jo paties kaltės.

17.       Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų, pareiškėjui negali būti taikoma, nes pareiškėjas iš tarnybos išėjo ne savo noru, o buvo atleistas dėl jo paties kaltės. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka ir būtinosios sąlygos pareigūnų pensijai skirti, nustatytos pareigūnams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl jų pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos – pareiškėjas nėra ištarnavęs 20 metų.

18.       Teismas apibendrino, kad atsakovas ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Įstatymu ir Nuostatais, įvertinęs duomenis apie pareiškėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje, teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pensiją. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. sausio 17 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai paliko ginčijamą atsakovo sprendimą galioti. Teismas nurodė, kad netenkinus pareiškėjo reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo skirti pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą ir ją mokėti nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

III.

19.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat pridėti prie bylos papildomus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl pagrindinio jo skundo argumento, t. y. jog jį atleidžiant, jam buvo paskirta vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa, kas reiškia, jog jis buvo atleistas nesant jo kaltės. Šią aplinkybę patvirtina Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. TD-105 „Dėl tarnybos eigos“, kuris yra įsiteisėjęs, taip pat pridedami teismų procesiniai sprendimai. Dėl šių priežasčių jokios kitos institucijos, o taip pat ir teismai, neturi teisinio pagrindo interpretuoti jo atleidimo kitaip nei jis yra nustatytas įsiteisėjusiame įsakyme, t. y. nesant jo kaltės.

21.       Nagrinėdamas šią administracinę bylą teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nepasidomėjo, jog jis savo atleidimą iš tarnybos buvo apskundęs teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-419/2001 išnagrinėjo jo perkėlimo į žemesnes pareigas klausimą, o tai reiškia, kad pareiškėjas nebuvo pašalintas iš vidaus tarnybos, o buvo atleistas nesant jo kaltės.

22.       Teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas iš vidaus reikalų sistemos buvo atleistas atestacinei komisijai 2000 m. kovo 2 d. konstatavus jo neatitikimą konkrečioms užimamoms tardytojo pareigoms, tačiau ši komisija nekonstatavo, jog jis netinka tarnauti vidaus reikalų sistemoje. Visi pažeidimai, kurie minimi 1999 m. lapkričio 29 d. atestaciniame lape, buvo įvertinti 1999 m. lapkričio 30 d. jam paskiriant drausminę nuobaudą. Antrą kartą už tuos pačius pažeidimus bausti negalima, todėl jo atleidimo 2000 m. kovo 16 d. atestavimo tvarka vertinant laikotarpį nuo 1999 m. sausio mėn. iki 1999 m. lapkričio mėn. negalima traktuoti kaip nubaudimo už tuos pačius pažeidimus, už kuriuos pareiškėjas jau buvo nubaustas 1999 m. lapkričio 30 d.

23.       Teismas neįvertino, kad atsakovas negalėjo priimti ir nepriėmė teisingo sprendimo, nes jam Departamento pateiktuose dokumentuose neteisingai nurodytas jo atleidimo pagrindas: 2017 m. liepos 13 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 20IL-35329 ir 2017 m. liepos 10 d. darbo užmokesčio atestate (pažymėjime) Nr. 20-IL-34827 yra neteisingai nurodytas jo atleidimo pagrindas – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 43 straipsnio 4 punktas. Be to, jis buvo atleistas ne 2000 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. TD-86, o 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. TD-105 pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 4 punktą („Atestavimo tvarka“), išmokant vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą. Šias aplinkybes patvirtina pridedamas Departamento 2018 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 5-S-3756 ir naujai surašytas 2018 m. balandžio 18 d. Nr. 20-IL-17500 darbo užmokesčio atestatas.

24.       Teismas neužtikrino pareiškėjo teisės į nešališką teismą, nes nenušalino priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusio teisėjo G. Č.. Šis teisėjas pareiškėjo prašymu buvo nušalintas administracinėje byloje Nr. I-150-406/2014. Minėto teisėjo priešiškumas nėra išnykęs ir šioje administracinėje byloje, todėl šis teisėjas neturėjo nagrinėti šios bylos.

25.       Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26.       Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, išnagrinėjus visas faktines aplinkybes ir dokumentus, todėl apeliacinio skundo motyvais naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

27.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28.       Pažymi, kad aplinkybė, jog Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. kovo 16 d. įsakyme Nr. TD-105 nurodyta išmokėti pareiškėjui vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą, nepakeičia šiame įsakyme nurodyto atleidimo pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

29.       Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo , kuriuo atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją buvusiam vidaus tarnybos pareigūnui teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas savo skunde taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir mokėti ją nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 13 d.

30.       Ginčijamu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjui neskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nes pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo paties kaltės, taip pat jis nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 metų.

31.       VSDFV sprendimu VSDFV Utenos skyriaus sprendimas buvo paliktas nepakeistas, be kita ko, pažymint, jog nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė spręsti dėl pareigūnų atleidimo teisėtumo; taip pat nurodant, jog ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 5-S-7858 „Dėl informacijos pateikimo apie R. A. S.“, kuriame pateikta informacija, kad pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos reikia vertinti kaip statutinio valstybės tarnautojo atleidimą dėl jo paties kaltės, nes pažeidimai buvo tęstiniai; pareiškėjo skunde minima Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata jam negali būti taikoma, nes pareiškėjas iš tarnybos išėjo ne savo noru, o buvo atleistas dėl jo kaltės.

32.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pažymėjęs, jog galiojančios Atestacijos komisijos išvados nėra pagrindo laikyti teigiama, kuria nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė, be to, ir Departamento 2017 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. 5-S-7858 nurodyta, kad pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos reikia vertinti kaip statutinio valstybės tarnautojo atleidimą dėl jo paties kaltės.

33.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas atestacijos tvarka nesant jo kaltės, šią aplinkybę patvirtina tiek tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, tiek byloje esanti medžiaga, tiek įsiteisėję teismų sprendimai, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. 

34.       Pareiškėjas taip pat prašė prie bylos medžiagos prijungti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir dalis jų buvo gauta po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šis prašymas tenkintinas, nes pareiškėjo pateikti Departamento ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštai gali turėti įtakos byloje surinktų įrodymų vertinimui, jie gauti po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. 

35.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikštą abejonę pirmosios instancijos teismo teisėjo G. Č. nešališkumu, pažymi, jog šiuo aspektu išsamiai ir pagrįstai pasisakyta šio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartyje (II t., b. l. 91–92), kuria pareiškėjo prašymas dėl minėto teisėjo nušalinimo buvo atmestas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti teisėjo G. Č. nešališkumu, nenurodė, todėl nėra jokio pagrindo matyti, kad šis teisėjas (teisėjų kolegijos narys), nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, buvo šališkas. Aplinkybė, jog teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesuponuoja išvados, jog bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narys buvo šališkas.

37.       Teisėjų kolegija iš administracinės bylos proceso šalių pateiktų procesinių dokumentų bei ginčijamų sprendimų turinio nustatė, jog šioje byloje esminis ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas dėl jo kaltės. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, laikė šią aplinkybę (pareiškėjo kaltę) nustatyta ir remdamiesi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi („Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 25 ar daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra ištarnavę 25 ar daugiau metų ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių), išskyrus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytus atvejus“), priėmė ginčijamus sprendimus atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neginčija, jog nenustačius pareiškėjo kaltės dėl jo atleidimo iš vidaus reikalų sistemos, būtų pagrindas skirti pareiškėjui šią pensiją vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų.

38.       Teisėjų kolegija iš administracinės bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėjo tarnybinio patikrinimo medžiaga, netaikant pareiškėjui drausminės nuobaudos, 2000 m. kovo 1 d. buvo perduota Atestacinei komisijai spręsti dėl pareiškėjo atitikimo užimamoms pareigoms, t. y. ar jis dėl savo psichinių ir dalykinių savybių gali dirbti tardytoju (III t., b. l. 28–29).

39.       Atestacinės komisijos 2000 m. kovo 2 d. išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka užimamoms pareigoms keliamų reikalavimų dėl nekompetentingumo, dalykinių ir asmeninių savybių (I t., b. l. 61), t. y. iš esmės dėl to, kad pareiškėjas, neturėdamas teisinio išsilavinimo, darydavo įvairių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

40.       Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. TD-105 „Dėl tarnybos eigos“ (I t., b. l. 7) pareiškėjas nuo tos pačios dienos buvo atleistas iš tarnybos pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43 straipsnio 4 punktą (atestavimo tvarka). Pagrindas – Tardymo departamento Atestacinės komisijos išvada, patvirtinta Tardymo departamento 2000 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. TD-85. Ištarnautas laikas vidaus reikalų sistemoje 2000 m. kovo 16 d. sudaro 6 metus, 5 mėnesius ir 26 dienas.

41.       Iš prieš tai nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos atestavimo tvarka, jam netaikant drausminės atsakomybės, taip pat vienareikšmiškai nekonstatavus jo kaltės dėl jo padarytų įvairių pažeidimų.

42.       Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. vasario 8 d. iki 2006 m. rugpjūčio 30 d.) 43 straipsnyje įtvirtinti pareigūnų atleidimo iš tarnybos pagrindai. Šio straipsnio 4 punkte, kuriuo vadovaujantis iš vidaus tarnybos buvo atleistas pareiškėjas, nustatyta, jog pareigūnai atleidžiami iš tarnybos atestavimo tvarka, įsigaliojus atitinkamai atestacijos išvadai. Šiame punkte nėra jokios nuorodos į tai, kad toks atleidimo pagrindas suponuoja asmens kaltę. Tokioms situacijoms įvertinti minėtame straipsnyje yra įtvirtinti kiti pareigūnų atleidimo iš tarnybos pagrindai, pavyzdžiui, už drausmės pažeidimą (5 punktas), už pareigūno vardo diskreditavimą (7 punktas), pažeidus įstatymo reikalavimą, draudžiantį pareigūnams streikuoti (8 punktas) ir kt.

43.       Pažymėtina ir tai, kad bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas, be kita ko, ginčijo teisme savo atleidimą iš vidaus tarnybos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. vasario 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 16-73-01 (II t., b. l. 173–179) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2001 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-419-01 (II t., b. l. 180–183) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau nagrinėjamos administracinės bylos teisingam išnagrinėjimui yra aktualu tai, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, pasisakė dėl galimybės perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas atestavimo tvarka (Statuto 3 straipsnio 4 punktas), kas yra vertinama tik tokiu atveju, kai pareigūnas yra atleidžiamas iš pareigų nesant jo kaltės, t. y. teismas nurodė, jog „pareiškėjas dirbo žemiausiose pareigose, todėl Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 33.4 p. pareiškėjui negalėjo būti taikomas, be to, pareiškėjas raštu nurodė, kad į kitą darbą nesutinka pereiti“.

44.       ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

45.       Nors prieš tai paminėtoje administracinėje byloje nedalyvavo šioje administracinėje byloje atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu patraukti asmenys, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-419-01 nustatytos pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos aplinkybės (iš kurių galima spręsti, jog pareiškėjo atleidimo pagrindas nebuvo tiesiogiai siejamas su jo kalte) yra svarbios ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje, kaip jau buvo minėta prieš tai, yra aktualus pareiškėjo kaltės jį atleidžiant iš vidaus reikalų tarnybos klausimas.

46.       Teisėjų kolegija, apibendrindama prieš tai paminėtas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos aplinkybes, atleidimo teisinį pagrindą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 8 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjas iš vidaus reikalų sistemos buvo atleistas ne dėl jo kaltės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė bylos medžiaga bei teisės aktų nuostatomis nepagrįstą priešingą išvadą, todėl neteisėtai nepanaikino pareiškėjo ginčytų atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens priimtų sprendimų, priimtų nepagrįstai taikius Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, kuri, kaip jau buvo minėta, taikoma tik nustačius, jog pareigūnai ar kariai buvo atleisti dėl jų pačių kaltės.

47.       Atsakovas, priimdamas individualų administracinį aktą, turėjo vadovautis teisės aktų normomis, taip pat pirminiais dokumentais, kuriuose užfiksuoti tokio akto priėmimui reikalingi duomenys. Atsakovui iškilus abejonių dėl nustatytų aplinkybių vertinimo (joms esant prieštaringoms), buvo reikalinga pareikalauti daugiau duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti teisiškai pagrįstas išvadas. Atsakovo teigimu (į šią aplinkybę priimdamas skundžiamą sprendimą atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas), jis ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Departamento 2017 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 5-S-7858 „Dėl informacijos apie R. A. S.“ (I t., b. l. 47). Šiuo aspektu pažymėtina, jog minėtame rašte Departamentas išdėstė tik savo nuomonę, jog pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos reikia vertinti kaip statutinio valstybės tarnautojo atleidimą dėl jo paties kaltės. Be to, Departamento 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 5-S-5736 patvirtinama, kad atsakovui anksčiau buvo pateikti neteisingi duomenys apie pareiškėjo atleidimo pagrindą, Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija 2018 m. birželio 15 raštu Nr.3D-89 patikslino savo 2017 m. balandžio 14 d. rašte išdėstytą poziciją, išsakydama nuomonę, kad pareiškėjas, sukakęs 55 metų amžių, turi teisę gauti pareigūno valstybinę pensiją.

48.       Atsižvelgusi į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė aktualias teisės normas, dėl to neteisėtai ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti ginčijamus atsakovo sprendimus, tačiau kartu pažymi, kad teismas negali atlikti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtų veiksmų ir įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir ją mokėti nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

49.        Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, privalo iš naujo įvertinti visus jam pateiktus dokumentus, reikalingus pareigūno valstybinės pensijos skyrimui ir jos dydžio apskaičiavimui bei priimti sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka.

50.       Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinami ginčijami sprendimai ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo R. A. S. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Pareiškėjo R. A. S. skundą iš dalies tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. PE_SP20-102 „Dėl atsisakymo R. A. S. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-321 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. PE_SP20-102“.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. A. S. prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.

Sprendimas neskundžiamas.