Civilinė byla Nr. e2A-925-803/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35820-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.3.1.3.3; 3.1.7.1.5; 3.2.4.11; 3.2.6.1; 3.2.8.4; 3.3.1.14.; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Pikelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tarptautinė statybos korporacija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tarptautinė statybos korporacija“ ieškinį atsakovams V. R., A. D. ir R. D., byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui R. R., dėl atlygintinio servituto nustatymo, ir pagal atsakovų A. D. ir R. D. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Tarptautinė statybos korporacija“ ir atsakovui V. R. dėl neatlygintinių servitutų nustatymo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė

1. Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto atlygintinumą, servituto nustatymą bei dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti neterminuotą atlygintinį servitutą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui naudojimosi tvarka nustatytoje 1829/3657 žemės sklypo dalyje, siekiant užtikrinti atsakovams priklausančio daikto – pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 2A3/p, adresu (duomenys neskelbtini), naudojimąsi (servituto mastas – 205 kv. m.). Priteisti iš atsakovų kas ketvirtį mokamą periodinę piniginę kompensaciją, mokėtiną vėliausiai iki atitinkamų metų kovo 31 d., birželio 30 d., rugsėjo 30 d., gruodžio 31 d. ir paskaičiuotą pagal turimas pastate nuosavybės dalis: iš atsakovo V. R. – 443,70 Eur, A. D. ir R. D. – 103,69 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad 2009-07-17 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi, patvirtinus Taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis), buvo nustatyta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), priklausiusio V. R. ir A. R. bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi tvarka, t. y. buvo nustatyta, kad A. R. turi teisę naudotis 1 829 kv. m. dalimi, o V. R. turi teisę naudotis 1 828 kv. m. žemės sklypo dalimi. 1 829 kv. m. žemės sklypo dalyje yra 205 kv. m. pastatas, identifikuotas plane 2A3/p, kurio dalis asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovui V. R.. 2013-12-23 A. R. ir ieškovas sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 1 829 kv. m. žemės sklypą, taigi, tapo nagrinėjamu atveju tarnaujančio daikto – žemės sklypo – savininku, o viešpataujantis daiktas – pastatas (daugiabutis), esantis (duomenys neskelbtini), ir jame esančios patalpos priklauso: atsakovui V. R. iš viso priklauso 404,36 kv. m. – 328,80 kv. m. butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 75,56 kv. m. neįrengta pastogė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ieškovui - 29,97 kv. m butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Nurodo, jog prašo nustatyti atlygintinį servitutą, kadangi atsakovams nuosavybės teise priklausantis pastatas stovi ant ieškovui nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies, tačiau tarp šalių nėra susiklostę žemės sklypo nuomos santykiai bei nėra teisinių pagrindų jiems naudotis užstatyta žemės sklypo dalimi. Atsižvelgiant į tai, būtinas atlygintinio servituto nustatymas, kadangi šalys nesutaria dėl sutartinio servituto nustatymo ir kompensacijos dydžio. Pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra 528,85 kv. m, o žemės sklypą pastatas užstato mažesnėje, t. y. 205 kv. m dalyje, todėl atitinkamai V. R. tenka 76,51 proc., A. D. ir R. D. – 17,88 proc. ir ieškovui - 5,61 proc. prašomos priteisti periodinės kompensacijos už atlygintinį žemės sklypo servitutą, periodinę kompensaciją skaičiuojant 0,92 EUR už kv. m/ mėn. plius proporcinga žemės mokesčio dalis. Skaičiavimas paremtas pagal analogiją pritaikius valstybinės žemės nuomos įkainius, patvirtintus 2014-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1792 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių patvirtinimo“ (2016-05-25 redakcija). Kadangi žemės nuomos mokestis priklauso išimtinai nuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų ir kasmet keičiamas, todėl periodinės kompensacijos dydis už servitutą, turi būti indeksuojamas, priklausomai nuo atitinkamais metais nustatyto žemės nuomos mokesčio dydžio. Nustatytinas atlygintinis servitutas, kadangi jis dėl ginčo pastato ieškovas negali naudotis visu jam priklausančio žemės sklypo plotu. Paaiškino, jog V. R. byloje laikytinas tinkamu atsakovu todėl, kad teismo sprendimas jam tiesiogiai sukels materialines teisines pasekmes, t. y. V. R. turės prievolę kompensuoti dėl servituto nustatymo kylančius ieškovo žemės sklypo dalies suvaržymus. V. R. negali būti laikomas bendraieškoviu, nes jo materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas ieškovo materialiniam teisiniam suinteresuotumui. Teigia, jog servitutą atsakovo V. R. viešpataujančio turto atžvilgiu galima nustatyti, nes atsakovas nėra tarnaujančio žemės sklypo dalių, kuriose prašoma nustatyti servitutą, savininku ar bendrasavininku. Be to, ieškovui priklausančios 1829/3657 žemės sklypo dalys atsakovo V. R. ir jo patalpų atžvilgiu yra svetimos, V. R. nėra šių žemės sklypo dalių bendraturtis, objektyviai neturi jokios materialinės subjektinės teisės naudotis šiomis žemės sklypo dalimis. Atsakovui V. R. ir ieškovui priklausančios žemės sklypo dalys yra aiškiai atribotos ir patvirtintos dar Taikos sutartimi, Ieškovui priklausanti žemės sklypo dalis atsakovui V. R. yra svetima. Teigia, jog servitutas yra daiktinė teisė ir nustatomas daiktui, o ne asmeniui, t. y. servitutas nustatomas ne atsakovui V. R. kaip asmeniui, ir ne atsakovui V. R., kaip žemės sklypo bendrasavininkui, o atsakovui V. R. nuosavybės teisė priklausančioms patalpoms, viešpataujančiam ir ieškovo žemės sklypo dalių atžvilgiu svetimam nekilnojamam daiktui. Taip pat teigia, jog nepaisant to, net ir tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad atsakovo V. R. patalpų atžvilgiu servituto nustatymas yra negalimas, teismas turėtų pagrindą kvalifikuoti ginčo teisinius santykius savo nuožiūra ir priteisti reikalaujamą kompensaciją pagal kitą teisės normą, taikyti teisės ar įstatymo analogiją.
5. Atsakovai A. D. ir R. D. pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu iš dalies sutiko, tačiau laiko, jog jis nėra tinkamai suformuluotas, kadangi žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ne tik ieškovui, tačiau ir atsakovui V. R. ir nesupranta, kodėl V. R. byloje yra patrauktas atsakovu, nors jam pačiam nuosavybės teise ir priklauso žemės sklypas, kuriame norima įregistruoti atlygintinį servitutą. Pažymėjo, jog Taikos sutartimi žemės sklypui buvo nustatyta naudojimosi tvarka ir pasidalinti priklausantys pastatai, tačiau žemės sklypas nebuvo padalintas į atskirus turtinius vienetus, o išliko bendrąja daline nuosavybe. Esant tokiai situacijai, laiko, jog ieškinys negali būti patenkintas ir turi būti atmestas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovui priklausanti žemės sklypo dalis nuo 2012-09-17 10 metų laikotarpiui yra išnuomota R. R., todėl ieškovui nėra padaromi jokie nuostoliai, nes nuostoliai dėl žemės servituto, tarnaujančiojo daikto savininkui, atlyginami už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Nepaisant to, atsakovai sutiktų su servituto nustatymu, tačiau siekiant išvengti ateityje galinčių kilti ginčių ir nesusipratimų manytu būtinu nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nuo patekimo į žemės sklypą pro metalinius vartelius iki laiptinės, pro kurią patenkama į atsakovams nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini).
6. Atsakovas V. R. pateiktu atsiliepimu į ieškinį nurodo su pareikštu ieškiniu nesutinkantis, nes yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtis, jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis minėto sklypo, kuriame ieškovas prašo nustatyti servitutą. Pažymėjo, jog Taikos sutartimi nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka ieškovui nesuteikė nuosavybės teisių į konkrečias ir atskiras žemės sklypo dalis. Be to, atsižvelgiant į tai, jog jis yra tarnaujančio daikto, kuriame siekiama nustatyti servitutą, bendraturtis, laiko, jog nagrinėjamu atveju negali būti bendraatsakoviu. Pažymėjo, jog ieškovas, įsigydamas iš ankstesnio savininko A. R. pastatus ir ½ dalį žemės sklypo, žinojo apie Taikos sutartimi nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, t. y. tai, kad esamiems pastatams ir naujų pastatų statybai šalys lygiomis dalimis pasidalino žemės sklypo užstatymo tankį (Taikos sutarties 2.3.4 p.). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo kvestionuoti ar peržiūrėti anksčiau pasiektus susitarimus ar keisti nustatytą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovui priskirta žemės sklypo dalis šiuo metu 10 metų laikotarpiui išnuomota R. R., o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso kompensacija galima tik už atsirandančius nuostolius, kurių ieškovas nepagrindė.
7. Atsakovai A. D. ir R. D. byloje pateikė priešieškinį, prašydami nustatyti neterminuotus neatlygintinius servitutus žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini): 1) kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, pažymėtą plane indeksu S3 (tarnaujantis daiktas), kurio plotas 207 kv. m., apibrėžtas taškais 21-24-25-26-27-28-29-30-31-32-33-34-35-36-22-21; 2) kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, pažymėtą plane indeksu S4 (tarnaujantis daiktas), kurio plotas 58 kv. m., apibrėžtas taškais 15-16-37-38-39-40-41-28-27-26-25-15; 3) statinių servitutą, pažymėtą plane indeksu S5 (tarnaujantis daiktas), kurio plotas 124 kv. m., apibrėžtas taškais 41-42-43-44-45-46-47-48-35-34-33-49-29-28-41; 4) statinių servitutą, pažymėtą plane indeksu S6 (tarnaujantis daiktas), kurio plotas 64 kv. m. bei šis servitutas apibrėžtas taškais 37-50-51-52-53-39-38-37, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad atsakovams A. D. ir R. D. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priešieškiniu atsakovai prašo nustatyti servitutus, kadangi atsakovams priklausantis butas stovi ant ieškovo ir atsakovo V. R. žemės sklypo dalies, tačiau tarp šalių nėra susiklostę teisiniai santykiai dėl žemės sklypo nuomos ar naudojimosi žemės sklypo dalimi bet kokiu kitu teisiniu pagrindu. Kadangi šalys nesusitaria dėl sutartinio servituto nustatymo, todėl būtinas servitutų nustatymas teismo sprendimo pagrindu. Laiko, jog egzistuoja pagrindinė servituto nustatymo sąlyga – servituto būtinumas, nes teisinis statusas dėl naudojimosi žemės sklypu nėra nustatytas nei šalių sutartimi, nei administraciniu aktu, nei teismo sprendimu. Teigia, jog teisiškai neįmanoma naudoti buto pagal paskirtį be žemės sklypo, todėl spręstinas klausimas dėl servituto nustatymo. Nurodo, jog ginčo žemės sklypui 2000-08-03 apskrities viršininko sprendimais Nr. 01-766 ir Nr. 01-767 yra nustatytas kelio servitutas – teisės važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis daiktas). Šio servituto plotas 280 kv. m, kadangi Taikos sutartimi žemės sklypui nustatyta naudojimosi daiktu tvarka, todėl naujai paruošto žemės sklypo servitutų nustatymo plane yra nurodyta naudojimosi tvarkos vidinė riba (taškai 3-55-54-36-22-23-10) ir prieš tai nustatytų servitutų ribos (S1, plotas 153 kv. m, taškai 13-14-21-22-23-13 ir S2, plotas 127 kv. m, taškai 8-9-23-22-8). Nurodo, jog žemės sklype esančiuose pastatuose įrengtų ir įregistruotų butų savininkams turi būti užtikrinta galimybė tinkamai į juos patekti bei tinkamai naudotis bendroms reikmėms privalomai reikalingais plotais. Nurodo, jog atsakovams privažiavimui nuo esamo sklype kelio servituto S1 nustatytinas papildomai kelio servitutas S3 (tarnaujantis daiktas), kurio plotas 207 kv. m (CK 4.119 str.), kuris apibrėžtinas taškais 21-24-25-26-27-28-29-30-31-32-33-34-35-36-22-21.Taip pat norint užtikrinti galimybę patekti į atsakovams priklausančias buto patalpas nustatytinas kelio servitutas S4 (tarnaujantis daiktas), kurio plotas 58 kv. m, kuris apibrėžtas taškais 15-16-37-38-39-40-41-28-27-26-25-15. Nurodomas servitutas S5 (tarnaujantis daiktas) – tai teisė statinių savininkui naudotis žemės sklypu (tarnaujantis daiktas) nustatytinas pagal užimamo buto išorinių sienų kraštus bei vidinių sienų centrą bei esamos lauko laiptinės ribas, kurio plotas 124 kv. m, bei šis servitutas apibrėžtas taškais 41-42-43-44-45-46-47-48-35-34-33-49-29-28-41. Ieškovas, įsigydamas ginčo pastatą su žemės sklypu matė ir žinojo jo išdėstymo planą, taip pat kiek jame yra atskirų turtinių vienetų ir kam jie priklauso, todėl laiko, jog prisiėmė iš to kylančias visas teises ir pareigas bei sutiko su galimai kilsiančiomis iš to pasekmėmis, dėl ko mano, kad prašomi nustatyti servitutai turėtų būti neatlygintiniai.
8. Ieškovas atsiliepimu su pareikštu priešieškiniu nesutinka. Nurodo, jog atsakovų reikalavimas nustatyti statinio servitutą S5 neatitinka statinio servituto turinio ir pagrindų, kadangi statinių servitutas suteikia teisę ne į naudojimąsi žemės sklypu, o teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo daikto sieną kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis ir t. t. Atsakovai priešieškinyje nenurodo, kokiam tikslui nustatytinas servitutas, t. y. kokių atsakovų nuosavybės teisių įgyvendinimui nurodytas servitutas turi būti nustatytas bei jo nustatymo objektyvi būtinybė. Reikalavimas nustatyti kelio servitutus S3 ir S4 taip pat atmestinas, nes atsakovai neįrodė privalomų sąlygų, kurioms esant servitutas gali būti nustatomas teismo sprendimu. O būtent, atsakovai priešieškiniu neįrodinėja, kad išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), būtų galima įgyvendinti neapribojant ieškovo, kaip žemės savininko teisių servituto pagrindu, taip pat, kad nenustačius žemės servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti butą pagal paskirtį, kadangi atsakovai gali normaliomis sąnaudomis pagal paskirtį naudotis savo turtu net ir nenustačius prašomų servitutų S3 ir S4. Reikalavimas nustatyti kelio servitutą S4 atmestinas, nes atsakovams priklausantis butas yra pastate, unikalus Nr. 1094-0382-2028, adresu (duomenys neskelbtini) (plane pažymėta 2A3p) ir nurodytas pastatas turi laiptinę, kuri istoriškai ir buvo naudojama patekimui į atsakovų butą, tačiau šiuo metu atsakovai yra užmūriję patekimą į minėtą laiptinę, kas nesudaro pagrindo teigti, jog nenustačius atsakovų prašomo kelio servituto S4, jie negali kitu būdu patekti į jiems priklausantį butą. Ieškovas pateikia išvadą, kurioje įėjimo iš laiptinės, esančios pastate kuriame ir yra atsakovų butas, įrengimas kainuotų 2 778,28 EUR, todėl nurodytos atsakovų sąnaudos nelaikytinos neproporcingai didelėmis. Be to, ieškovas ketina atlikti ginčo pastato rekonstrukciją, todėl atsakovų reikalavimų tenkinimas ir prašomo servituto nustatymas užkirstų kelią ieškovui įgyvendinti projektą, dėl ko ieškovas patirtų neproporcingai didelius nuostolius, kurių nepateisintų atsakovų prašomo servituto nustatymas, siekiant ne užtikrinti būtinybę jiems patekti į butą, o tiesiog dėl patogumo ar kitų tikslų. Pažymi, jog atstumas nuo šiuo metu esančio kelio servituto S1 ir S2 iki laiptinės, pro kurią atsakovai gali patekti į savo butą yra tik 16,5 m. Dėl to laikytina, kad atsakovai ir be prašomo servituto nustatymo gali be jokių apribojimų, normaliomis sąnaudomis naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu pagal paskirtį. Be to, atsakovų prašymas nustatyti net 204 kv. m ploto kelio servitutą S3, yra akivaizdžiai nesąžiningas, ne tik dėl to, jog iš viso nėra būtinybės nustatyti tokį servitutą, bet ir dėl to, jog prašoma nustatyti net 204 kv. m. ploto servitutą, kai vadovaujantis CK 4.119 str. 2 d. numatyta, kad kelio servitutas paprastai nustatomas 4 m pločio. Pagal atsakovų pateiktą schemą prašomo nustatyti servituto plotis vietomis yra daugiau nei 22 m. Be to, servituto S4 plotis vietomis yra net 2,5 m., nors servitutas turėtų būti skirtas tik naudotis pėsčiųjų taku ir galėtų būti mažesnis nei 1 m., kas patvirtina, kad aukščiau nurodyti reikalavimai dėl servitutų S3 ir S4 nustatymo nesusiję su atsakovų nuosavybės teisių į butą įgyvendinimu ir naudojimu, o tik su tikslu trukdyti ieškovui įgyvendinti nuosavybės teises į jam priklausantį žemės sklypą bei jame atlikti pastato rekonstrukciją, todėl turi būti atmesti.
9. Atsakovas V. R. atsiliepimu į atsakovų A. D. ir R. D. priešieškinį su jame keliamais reikalavimais iš dalies sutinka. Nurodo, jog su reikalavimu nustatyti kelio servitutą S3 nesutinka ir paaiškina, jog pripažįsta atsakovų teisę patekti į žemės sklypą su transporto priemonėmis, tačiau pateiktas reikalavimas nustatyti papildomą kelio servitutą yra perteklinis ir neproporcingai suvaržantis tarnaujantį daiktą. Šios atsakovų teisės užtikrinimui visiškai pakaktų, jeigu atsakovams būtų suteikta teisė naudotis jau esamu kelio servitutu S1, kurio plotas 153 kv. m, ir kuris apibrėžtas taškais 13-14-22-23-13. Taip pat nurodė, jog servitutas, pažymėtas S5 neatitinka CK 4.122 str. apibrėžto statinių servituto turinio ir paskirties, nors ir pripažįsta atsakovų teisę nevaržomai patekti į savo butą, tačiau šios teisės užtikrinimui turėtų būti pateiktas kitokio turinio reikalavimas. Visiškai pripažįsta priešieškinį dalyje dėl pėsčiųjų tako servituto S4 nustatymo.
10. Trečiasis asmuo R. R. atsiliepime į ieškinį bei priešieškinį nurodo, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka, kadangi ieškovas ginčo žemės sklypo dalį 2012-09-17 nuomos sutarties pagrindu 10 metų laikotarpiui išnuomojo jam, t. y. jam yra perduotos naudojimo bei valdymo teisės. Be to, ieškinys atsakovo V. R. atžvilgiu yra nepagrįstas, šiam esant ginčo žemės sklypo bendrasavininkiui. Taip pat nurodė, jog Taikos sutartimi šalys nustatė tik naudojimosi tvarką sklypu, o ieškovo reikalavimas dėl pastato servituto nustatymo neatitinka CK 4.122 str. apibrėžto statinių servituto turinio ir paskirties. Ieškovo formuluojamo servituto taip pat nėra ir kitų CK 4.117 – 4.123 str. nustatytų servitutų rūšių. Be to, ieškovo ieškinys atsakovų R. D. ir A. D. atžvilgiu pilnai neišsprendžia jiems nuosavybės teise priklausančio buto teisinio santykio su žemės sklypu. Su atsakovų priešieškiniu sutinka iš dalies ir pasisako tais pačiais motyvais, kaip ir atsakovas V. R..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė nustatyti neatlygintinį statinių (laiptų ir laiptinės naudojimui patenkant į butą Nr. 9, esantį gyvenamajame pastate 2A3/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)) servitutą pagal UAB ,,Traksalis“ 2017-03-24 parengtą servitutų planą, plane pažymėtą taškais 28-40-41-42-43-44-49-34-33-32-31-30-29, ir esantį gyvenamajame name 1A2/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nusprendė atlyginti 24 kv. m. ploto pėsčiųjų tako servitutą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pagal UAB ,,Traksalis“ 2017-03-24 parengtą servitutų planą, įpareigojant ieškovą užtikrinti buto Nr. 9 gyventojų patekimą nuo esamo servituto S1 (taškas 21) iki nustatyto statinių servituto (laiptų/laiptinės naudojimui; taškai 40-28-29-30-31-32-33-34). Už atlygintinį pėsčiųjų tako servitutą priteisė UAB ,,Tarptautinė statybos korporacija“ (kodas 110019391) – periodinę kompensaciją, skaičiuojant ją ir indeksuojant kiekvienais kalendoriniais metais pagal valstybinės žemės nuomos įkainius, tvirtinamus Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimu.
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškinys atmestinas, kadangi ieškovo atstovai klaidingai pateikia esančias byloje faktines aplinkybes ir nurodytoje taikos sutartyje, kuri patvirtinta teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-370-614/2009, įtvirtintas aplinkybes, nes žemės sklypas yra likęs bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdomas dviejų bendraturčių bendru sutarimu ar sutarta tvarka, jei joje aptarta konkreti situacija. Naudojimosi tvarkoje nėra aptartas klausimas dėl galimybės vienam bendraturčiui veikti be kito bendraturčio sutikimo ar bendro sutarimo reikalaujant nustatyti žemės sklype servitutus, priteisti kompensaciją kažkuriam jų ar abiem. Šioje byloje ieškinys pareikštas ydingai, nesilaikant bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų, o bendraturtis pagal reikalavimą nustatyti servitutą žemės sklype, kuriame jam priklauso dalis, negali būti laikomas atsakovu, nes žemės sklypas ar jo dalis, kol nėra atsidalijama iš bendrosios dalinės nuosavybės,  nėra jam svetimas daiktas. Vienas bendrosios dalinės nuosavybės savininkas, nesant kito pritarimo, neturi teisės reikalauti bendrame sklype nustatyti servitutus ir tik jam priteisti kompensaciją už naudojimąsi turtu, nepaisant to, kad prašomas nustatyti servitutas yra tik jo naudojimosi priskirtoje teritorijoje (vietoje). Priešingai nei nurodo ieškovo atstovai, teismas privataus pobūdžio civilinėse bylose neturi įstatyminės teisės keisti ieškinio pagrindą, pasirinktą ir prašomą taikyti pažeistų teisių gynybos būdą, nes tai nėra teisinis ieškinio pagrindo keitimas ir tokiu būdu būtų peržengiamos pareikštų reikalavimų ribos, pažeidžiami esminiai proceso rungtyniškumo, dispozityvumo principai.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje, nepaisant esančios nesantaikos, iš esmės sutariama, kad servitutas atsakovams A. D. ir R. D. būtinas, tik nesutariama dėl (jų) turinio, apimties. Tad teismas nesutinka su ieškovo teiginiais, kad atsakovai, esantys buto trečiame gyvenamojo namo 2A3/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)) aukšte, kaip daikto savininkai, įgyvendindami savo nuosavybės teisę ir siekdami, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Tam, kad patekti atsakovams į savo nuosavybę būtina kirsti ginčo žemės sklypą, kilti metaliniais laiptais, įeiti į laiptinę, esančią gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1A2/p), kuris priklauso asmenine nuosavybės teise ieškovui, ir pakilti laiptine į antrą nurodyto namo aukštą, kuris jungiasi (atitinka) su namo 2A3/p trečiu aukštu. Ieškovo teiginiai apie istorinius įėjimo į atsakovams nuosavybės teise priklausantį butą aspektus nepatvirtinti jokiais įrodymais. Priešingai, byloje esančioj kadastrinių matavimų byloje matyti, kad nuo 1948 m. atliktų pirmųjų kadastrinių matavimų įėjimas į atsakovams priklausantį butą Nr. 9, esantį gyvenamajame name 2A3/p, buvo per ieškovui šiuo metu priklausančio pastato 1A2/p pastate esančią laiptinę.
14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo atsiliepime į priešieškinį nurodytas būdas vietoje dabartinės naudojamos laiptinės patekti į atsakovų patalpas, esančias trečiame aukšte – iškirsti laikančiąją sieną ar sieną į atsakovo V. R. nuosavybę, nelaikytinas kitu racionaliu būdu naudoti atsakovų patalpas pagal paskirtį, juolab, kad statinys yra kultūros paveldo teritorijoje ir nėra duomenų ar tokie sienų pertvarkymai neprieštarautų statybą reglamentuojantiems teisės aktams. Iš 2005-10-25 Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų matyti, kad 1940 m. pastatyto 540,14 kv. m ploto statinio – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 1A2/p, priešingai nei teigia ieškovas, istoriškai nuo pirmųjų kadastrinių (inventorinių) duomenų fiksavimo name yra fiksuojami laiptai (laiptinė) nuo pusrūsio aukšto iki antro aukšto (kas atitinka gyvenamojo namo 2A3/p pirmą-trečią aukštą, kuriame yra atsakovų patalpos). Kitokio įėjimo į šias patalpas nėra buvę. Toks patekimas į šias gyvenamąsias patalpas yra naudojamas ir šiandien. Duomenų, kad būtų buvęs patekimas į atsakovų gyvenamąsias patalpas iš gyvenamojo namo 2A3/p esančios laiptinės, nėra. Kaip matyti iš kadastrinių matavimų bylos (atsakovai patvirtino, kad ji atitinka tikrąją situaciją) trečiame aukšte name 2A3/p esančios atsakovų buto patalpos yra istoriškai atskirtos nuo šiame name esančios laiptinės. Ieškovas patvirtino, kad ir po rekonstrukcijos esama laiptinė, kuria naudojasi atsakovai kildami į butą Nr. 9 trečiame aukšte gyvenamajame name 2A3/p, liks.
15. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad dėl servituto S3 nustatymo nesutiko nė vienas proceso dalyvis. Teismas taipogi mano, kad šio servituto nustatymo būtinumas buvo motyvuotas išimtinai atsakovų šeimos patogumo interesais. Jokių argumentų, paneigiančių galimybes naudotis esamais servitutais S1-S2, nepateikta, nors šie servitutai nustatyti neapibrėžtam asmenų ratui važiuoti ir eiti, t. y. iš esmės ir kelio, ir pėsčiųjų tako servitutas. Be to, atsakovų priešieškiniu prašomas servitutas S3 neatitinka servitutams keliamų reikalavimų kuo mažiau riboti tarnaujančio daikto savininko (-ų) teises. Nustačius prašomos konfigūracijos ir dydžio servitutą, iš esmės būtų paneigta nuosavybės teisė. Atsakovų argumentai apie priešgaisrinius, patogumo ir kitokių poreikių tenkinimą nėra pagrindas tokios apimties servitutui nustatyti. Tas pats pasakytina ir apie servituto S4 nustatymą, suteikiantį teisę praeiti per bromą pastate (duomenys neskelbtini) (1A2/p), kurį planuoja ieškovas rekonstruoti ir panaikinti. Nors su šio servituto nustatymu sutiko atsakovas V. R. ir trečiasis asmuo, tačiau jų sutikimas šiuo atveju nėra labai reikšmingas, nes apsunkinimus patirtų išimtinai ieškovas, viešai išreiškęs tikslą rekonstruoti pastatą, panaikinti esantį praėjimą (bromą). Tai, kad atsakovams būtų patogu naudotis ir šiuo metu yra šis pėsčiųjų takas nėra būtinumo nustatyti šį apribojimą į ateitį. Teismo nuomone, nepaneigė atsakovai, kad esamas servitutas S1, skirtas tiek važiuoti transporto priemonėms, tiek ir pėstiesiems eiti, yra pakankamas užtikrinti atsakovams įėjimą ir įvažiavimą į žemės sklypą bet kokiai transporto priemonei. Dėl to priešieškinio reikalavimai dėl servitutų S3 ir S4 nustatymo negali būti tenkinami tokia apimtimi kiek prašoma priešieškiniu ir taip, kai nurodoma pateiktame servitutų plane. Pažymėtina, kad S3 ir S4 servitutais atsakovai iš esmės prašo užtikrinti patekimą į jiems nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą nuo esamo servituto S1, kuris apribotas taškais 14-22-23-13, arba (duomenys neskelbtini). Teismas iš esmės pritartų ieškovo nurodomai alternatyvoms Nr.1-Nr.3, tačiau visi ieškovo pateikiami variantai užtikrina patekimą tik į daugiabučio namo 2A3/p laiptinę, iš kurios, kaip jau nustatyta, jokio praėjimo į trečiame aukšte esantį atsakovams priklausantį butą Nr. 9 nėra, nebuvo ir nepateikta duomenų, jog būtų planuojama įrengti tokį įėjimą. Tad teismas, iš dalies tenkindamas priešieškinio reikalavimus nustatyti S3 ir S4 servitutus, siekdamas išspręsti ginčą, užtikrinti atsakovų patekimą iki ieškovui priklausančio gyvenamojo namo laiptų/laiptinės, pro kurią patenkama į butą Nr. 9, atsižvelgdamas į tai, kad servitutas nustatomas į ateitį, turi būti mažiausiai ribojantis savininko teises, nustato pagal UAB „Traksalis“ parengtą servitutų planą pėsčiųjų tako servitutą nuo esamo S1 servituto taško 21 iki nustatomo statinių servituto (laiptų/laiptinės, taškai 28-29-30-31-32-33-34). Įvertinus atstumą nuo nustatyto S1 iki laiptinės servituto nustatytinas pagal ieškovo pateiktą alternatyvų variantą nurodytas 24 kv. m bendro ploto pėsčiųjų tako servitutas.
16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl priešieškiniu prašomo S5 statinių servituto nustatymo teismas neturi pagrindo iš dalies nesutikti su atsakovo priešieškiniu prašomo statinių servituto nustatymu toje dalyje, kur nurodoma būtinybė naudotis laiptais ir laiptine, esančia kitoje nuosavybėje, kadangi kito būdo patekti į kitame daugiabučiame name esantį trečiame aukšte butą Nr. 9 nėra. Atsakovai įrodė, o ieškovas nepaneigė būtinybės nustatyti šį servitutą jam priklausančiame gyvenamajame name 1A2/p esančioje laiptinėje, į kurią patenkama metaliniais laiptais, UAB „Traksalis“ 2017-03-24 parengtame servitutų plane pažymėtais taškais 28-40-41-42-43-44-49-34-33-32-31-30-29. Tačiau dėl didesnės apimties servituto nustatymo pažymėtina, kad, kaip jau minėta, daugiabutis namas 2A3/p priklauso keliems savininkams, kurių tarpe yra ir buto Nr. 9 savininkai, tad didesnės apimties servituto nustatymas į atsakovams iš esmės nesvetimas daugiabučio namo konstrukcijas yra perteklinis ir atmestinas paties atsakovų išsakytais argumentais ir aukščiau sprendime nurodytais argumentais apie bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą. Pažymėtina, kad atsakovai priešieškiniu prašę nustatyti statinių servitutą žemės sklypui po namu pakankamai tokios rūšies servituto ir jo nustatymo būtinumo nemotyvavo ir neįrodė, kadangi žemės sklypo bendraturtis V. R. nekelia jokių reikalavimų atsakovams A. D. ir R. D.. Be to, atsakovų trečiame aukšte esantis butas faktiškai ir tiesiogiai yra išsidėstęs ant antro aukšto patalpų, priklausančių atsakovui V. R.. Pirmiausia žemės sklypo bendraturčiai turi būti bendru sutarimu nusprendę dėl savo bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo.
17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nustačius servitutus, atitinkamai turi būti sprendžiama dėl jų atlygintinumo. Įvertinus nustatomus apribojimus ir tai, kad atsakovai įsigydami butą Nr. 9, turėjo galimybes įvertinti patekimą iki jo ir galimus apsunkinimus kitiems savininkams, nustatytinas atlygintinis pėsčiųjų tako servitutas, apskaičiuojant periodines kompensacijas, mokėtinas naudojamos žemės sklypo dalies savininkui/bendraturčiui, kurio naudojamoje pagal nustatytą tvarką sklypo dalyje nustatytas servitutas, remiantis valstybinės žemės nuomos įkainiais, patvirtintais Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimu. Dėl teismo nustatyto statinių servituto atlygintinumo pažymėtina, kad kaip matyti iš kadastrinių (inventorinių) duomenų, statiniai statyti 1940 metais, jie iki šiol yra vientisas junginys, nors įvyko ankstesnių savininkų atsidalijimas, tačiau bendrų komunikacijų/konstrukcijų naudojimo klausimas iki šiol nebuvo išspręstas, net ir taikos sutartimi. Dėl to būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga priteisti kompensaciją už naudojimosi laiptais ir laiptine, kuria naudojimasis butui Nr. 9 yra susiklostęs nuo pastatų sukūrimo ir kuria naudojasi gyvenamajame name 1A2/p esančių butų naudotojai, ne tik atsakovai. Papildomų apsunkinimų, kuriuos ieškovas patiria ar patirtų laiptais ir laiptine toliau naudojantis buto Nr. 9 gyventojams, neįrodė. Tuo atveju, jei dabartinis ar būsimas gyvenamojo namo 1A2/p savininkai patirtų nuostolius, jie turi teisę reikalauti iš servituto turėtojų juos atlyginti. Kaip minėta, teisė į nuostolius yra alternatyvi servitutą užtikrinančio savininko teisė. Šioje byloje ieškovas nuostolių paskaičiavimo nepateikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18. Ieškovė UAB ,,Tarptautinė statybos korporacija“  pateikė apeliacinį skundą dėl 2017 m. liepos 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-07-14 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos kaip esminius apeliacinio skundo argumentus:

8.  
9.  
10.  
11.  
12.  
13.  
14.  
15.  
16.  
17.  
18.  
1. pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą ir iš dalies tenkindamas priešieškinį pažeidė bendrosios dalinės nuosavybės instituto esmę, suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose ir pateikė prieštaringus išaiškinimus. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovo V. R. procesinis statusas nagrinėjamoje byloje turėtų būti kaip ir kito bendraturčio, ne atsakovas, bet ieškovas. Ieškovė nurodo, kad ginčo sklypas Nr. 1 buvo valdomas bendrąja daline nuosavybe kartu su bendraturčiu V. R., todėl byloje V. R. turėjo būti įtrauktas ne atsakovu, bet bendraieškovu ar trečiuoju asmeniu ieškovo pusėje. Atsakovai priešieškiniu pateikė reikalavimą, nustatyti pėsčiųjų tako ir pastato servitutą, žemės sklype, kuris bendrąja daline nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovui V. R.. Todėl pareikštas priešieškinis turės įtaką abiejų bendrasavininkų materialiosioms teisėms ir pareigoms, kadangi žemės sklypas nėra atidalintas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo sprendimu nustatant servitutą tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančio daikto savininkui klausimą, todėl darytina išvada, jog teismas tik vienam tarnaujančio daikto savininkui ieškovui priteisdamas periodinę kompensaciją už pėsčiųjų servitutą pažeidė materialinės teisės normas reglamentuojančias kompensacijos suteikimą už nustatomą servitutą ir todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas bei naikintas šiuo pagrindu.
2. Priešieškinį teikianti šalis turi įrodyti, jog tarp pradinio ieškinio ir priešieškinio yra tarpusavio ryšys. Atsakovai nei priešieškinyje, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų, jog tarp ieškovo 2016-09-30 ieškinio ir atsakovų priešieškinio yra tarpusavio ryšys, todėl teismas visiškai nepagrįstai neįvertinęs priešieškinio reikalavimų priėmė jį nagrinėti. Pažymėjo, jog atsakovų priešieškinyje buvo pateikti su pačių priešieškinyje išdėstytais argumentais ir su ieškovo 2016-09-30 ieškiniu visiškai nesusiję reikalavimai. Atsakovai dėl nuosavybės teise valdomo buto, kuris užima ieškovo ir atsakovo V. R. sklypo Nr. 1 dalį, servituto nustatyti kitokia tvarka ir sąlygomis, nei ieškiniu reikalavo ieškovas, priešiniame ieškinyje nereikalavo. Todėl akivaizdu, jog atsakovai savo priešieškiniu nesiekė pareikšti savarankiško reikalavimo ieškovui dėl ieškinio reikalavimų, šiuo atveju neginčijo ieškovo siūlomo servituto pagrįstumo ir/ar nesiūlė kitokios servituto nustatymo tvarkos, todėl priešieškinis neturėjo būti priimtas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nurodo, jog atsakovų priešieškinyje pateikti reikalavimai yra niekaip nesusiję su ieškovo ieškinyje išdėstytais reikalavimais, todėl teismas nagrinėjamoje byloje priimdamas piešieškinį pažeidė CPK 143 str. 2 d. 3 p. Todėl sprendimas turėtų būti naikintinas ir šiuo pagrindu. Taip pat pažymėtina, jog atsakovų priešieškinis buvo pateiktas ieškovui, todėl priešieškinio atžvilgiu ieškovas UAB ,,Tarptautinė statybų korporacija“ laikytinas atsakovu. Tačiau priešieškiniame pareiškime buvo suformuotas vienas reikalavimas, kuris turi tiesioginę įtaką abiejų sklypų Nr. 1 bendrasavininkų, ieškovo ir atsakovo V. R. materialinėms teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, jog pagal atsakovų pareikštą priešieškinį ir jame išdėstytus reikalavimus, atsakyti privalo kartu ieškovas ir atsakovas V. R., kurie yra žemės sklypo bendrasavininkai. Todėl darytina išvada, jog priešieškinio atžvilgiu tinkamu atsakovu turėjo būti įtrauktas ne tik ieškovas, bet ir atsakovas V. R., kadangi bendraturčiai pagal prievoles dėl bendro turto atsako tik kartu. Teismas priimdamas priešieškinį ir nesuvienodindamas ieškovo ir atsakovo V. R. procesinių padėčių priešieškinio atžvilgiu, pažeidė CPK 45 straipsnio reikalavimus. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų, jog atsakovas V. R. teikdamas atsiliepimą į priešieškinį, buvo tinkama proceso šalis priešieškinio atžvilgiu, kadangi  V. R. buvo suformuoti savarankiški reikalavimai, manytina, jog tokiu atveju teismas privalėjo priimti procesinį sprendimą dėl priešieškinio reikalavimų sujungimo ar atsakyrimo (CPK 136 straipsnio 2 dalis).
3. Teismas sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, jog savininkai atsakovai A. D. bei R. D. ir ieškovas nesutaria dėl galimybės atsakovams naudotis butu pagal paskirtį. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovai išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę į butą galėtų įgyvendinti neapribojant ieškovo teisių ir interesų. Be to, teismas padarė visiškai nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą, jog nenustačius pėsčiųjų ir pastato servituto, atsakovams nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis butu pagal paskirtį. Ieškovas bylą nagrinėjančiam teismui pateikė paneigiančius įrodymus, jog atsakovai turi visas galimybes minimaliomis sąnaudomis savo butu naudotis pagal paskirtį. Tačiau teismas netyrė ar yra objektyvios, tiesioginės kliūtys iš (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) gatvės patekti į Sklypą Nr. 1 bei laiptine patekti į butą. Atsakovai A. D. ir R. D. neįrodė būtinųjų sąlygų teismo sprendimu nustatomam servitutui. Pirma, teismas nevertino, jog atsakovai A. D. ir R. D. neįrodė, kad dėl priešieškiniu reikalaujamų servitutų, tarp savininkų atsakovų ir ieškovo yra nesutarimas. Antra, atsakovai neįrodė būtinųjų sąlygų teismo sprendimu nustatomam servitutui. Be to, atsakovai neįrodė, jog nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Ieškovas nuo 2015-08-12 iki 2017-03-30 iš atsakovų niekada nebuvo gavęs jokių pranešimų, pretenzijų ar pasiūlymų, jog atsakovai negali normaliomis sąnaudomis, t. y., be neproporcingai didelių sąnaudų patekti į butą ir jiems reikalingas servitutas. Ieškovas bylą nagrinėjančiam teismui pateikė įrodymus, jog sklypo Nr. 1 preliminari vertė yra 513 000 Eur, nustačius atsakovo prašomą servitutą bus apribotos ieškovo teisės į 16 267 Eur sklypo Nr. 1 dalį. Kai tuo tarpu atsakovas gali į butą patekti ir iš (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvės, todėl pėsčiųjų servitutas apskritai nėra objektyviai tikslingas. Tuo tarpu atsakovai turi visas galimybes naudotis ne ieškovo laiptine, bet atskiru įėjimu, kurio įrengimo sąnaudos būtų 2 778,28 Eur, todėl pastato servitutas taip pat yra nepagrįstas. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas butu naudojaasi pagal paskirtį daugiau kaip 2 metus ir per tą laiką jokios kliūtys atsakovams nesutrukdė patekti į butą.
4. Atsakovai A. D. ir R. D. prašantys nustatyti teismo servitutą bylą nagrinėjančiam teismui nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovai, ne per prašomą nustatyti servitutą, patekdami į savo butą, patiria neproporcingai didelių sąnaudų. Atsakovai A. D. ir R. D. teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad nėra kitų alternatyvių galimybių atsakovams patekti į butą normaliomis sąlygomis. Todėl darytina išvada, jog servituto prašantys atsakovai A. D. ir R. D. neįvykdė savo pareigos įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti atsakovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CK 4.126 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir naikintinas (CPK 185 straipsnis).

19. Atsakovai A. D. ir R. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-07-14 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos esminius atsikirtimų argumentus:

1. atsakovams ieškovės argumentai ir motyvai dėl V. R. įtraukimo į bylą bendraieškovu ar trečiuoju asmeniu ieškovo pusėje nesuprantami, kadangi apeliantas pareiškė ieškinį, kuriame V. R. buvo įtrauktas atsakovu. Atsakovai taip pat nurodo, jog priešieškiniu prašė nustatyti servitutus, kadangi atsakovams priklausantis butas stovi ant ieškovo ir atsakovo žemės sklypo dalies, tačiau tarp šalių nėra susiklostę teisinių santykių dėl žemės sklypo nuomos ar naudojimosi žemės sklypo dalimi, bet kokiu kitu teisiniu pagrindu – šiuo metu nėra išspręstas klausimas dėl atsakovų teisės naudotis žemės sklypo dalimi.
2. nėra ir negali būti jokios abejonės, jog V. R. buvo įtrauktas atsakovu pagal priešieškinį, todėl ieškovė remiasi neegzistuojančia aplinkybe ir klaidina teismą. Taip pat atsakovai nurodo, jog jeigu nebūtų ginčo tarp šalių, tuomet nebūtų kilęs pirminis ginčas ir ieškovai nebūtų pateikę teismui ieškinio dėl atlygintinio servituto. Atsakovai nurodo, jog naudojosi žemės sklypu patekimui į butą tik dėl trečiojo asmens R. R. geranoriškumo, kadangi jis buvo išsinuomojęs ginču esantį žemės sklypą. Kadangi šiuo metu nuomos sutartis yra nutraukta, todėl kyla reali grėsmė, kad atsakovams bus apsunkintas ar visiškai užkirstas kelias patekti į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Ieškovės įvardinti Sklypas Nr. 1 ir Sklypas Nr. 2 neegzistuoja, taip pat ieškovės pateikti skaičiavimai apie Sklypo Nr. 1 513 000 Eur vertę ir apribojimo mastą 16 267 Eur nėra pateikti šioje byloje, todėl teiginiai nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Be to, apelianto teiginiai apie istorinius įėjimo į atsakovams nuosavybės teise priklausantį butą aspektus nepatvirtinti jokiais įrodymais. Taip pat yra neaišku iš kur yra paskaičiuota 2 778,28 Eur suma ir kas ją sudaro.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Byloje nustatyta, kad 3 657 kv. m žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bylos nagrinėjimo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem savininkams: 1829/3657 dalys ieškovui ir 1828/3657 dalys atsakovui V. R. (I t., e. b. l. 10-12). Šiame ginčo sklype 2000-08-03 apskrities viršininko sprendimų Nr. 01-767 ir 01-766 pagrindu yra nuo 2000-08-30 registruotas kelio servitutas, skirtas eiti ir važiuoti į gretimus sklypus bet kuriuo paros metu 280 kv. ploto sklypo dalimi žemės plane pažymėta S1 ir S2 skaičiais 39, 12, 11, 40 (I t., e. b. l. 10-12, 130-132).
21. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-370-614/2009 (I t., e. b. l. 25-30) buvo patvirtinta tarp A. R. ir V. R. 2009-07-14 sudaryta Taikos sutartis, kuria šalys pasidalino bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius pastatus ir patalpas, esančius (duomenys neskelbtini), atskirdami savo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės taip: A. R. atiteko gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1A2/p, gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtame 2A3/p, esantis butas Nr. 5A, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o V. R. atiteko gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtame 2A3/p, esantys butai Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9A ir Nr. 10, 821/1000 dalis neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 3A2/p, bei ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane Nr. 4I1/p.
22. Taip pat minėta Taikos sutartimi A. R. ir V. R. pagal 3 657 kv. m žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), planą M 1:500 (I t., e. b. l. 167-168) nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo minėto žemės sklypo naudojimosi tvarką nustatydami, jog A. R. atskirai naudosis 1 829 kv. m žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu B ir taškais 1-2-18-17-16-15-8-9-10-11-12-13-14, o V. R. – 1 828 kv. m žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A ir taškais 3-4-5-6-7-8-15-16-17-18. Taip pat išreiškė siekį atskirti nustatytas dalis žemės sklype ir suformuoti du atskirus žemės sklypus, remiantis Taikos sutartimi nustatyta naudojimosi tvarka. Taikos sutarties 2.3.4 p. šalys sutarė, jog lygiomis dalimis pasidalina žemės sklypo užstatymo tankį, tokiu būdu, kad kiekviena šalis turi teisę naudoti esamiems pastatams ir naujų pastatų statybai ne daugiau kaip 50 proc. ploto, kurį leidžiama užstatyti žemės sklype. Sutarta, jog susitarimas galioja ir naujiems savininkams, bendrasavininkams. Taipogi numatyta, kad šalys neatšaukiamai ir besąlygiškai duoda viena kitai sutikimą, kuris gali būti reikalingas pagal įstatymus dėl statybos, rekonstrukcijos, griovimo kiekvienos šalies sklypo dalyje. Žemės sklypui nustatyta naudojimosi tvarka viešame registre įregistruota 2009-09-03 (I t., e. b. l. 10-12, 130-132, žr. prijungtos bylos 1t., b.l. 232-236, planas 237).
23. 2013-12-23 Žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties (II t., e. b. l. 109-123) pagrindu A. R. pardavė ieškovei gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei 1829/3657 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Sutartyje yra žyma, jog žemės sklypui yra įregistruotas kelio servitutas bei numatyta, jog ieškovui taip pat pereis naudojimosi tvarka žemės sklypu, nustatyta Taikos sutartimi. Ieškovo nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2014-02-03 (I t., e. b. l. 10-12).
24. Žemės sklype esantys sublokuoti daugiabučiai pastatai: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1A2/p, nuosavybės teise 2013-12-23 Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2936 pagrindu priklauso ieškovei; 528,85 kv. m ploto gyvenamasis namas pažymėtas plane 2A3/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), turintis tris gyvenamąsias ir vieną kitos paskirties patalpas priklauso keliems savininkams. Dėl šio pastato patalpų naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių 1994-06-24 sudarytas Susitarimas Nr. 7-3077, kuris 1994-06-28 viešame registre įregistruotas (I t., e. b. l. 13, 15-23, žr. prij. Civilinėje byloje 1 t., b.l. 14-17). Susitarime dėl gyv. name esančių buto Nr. 9 bendras 77,67 ploto buvo nurodyta, kad V. R. ir ankstesnis savininkas A. R. naudosis bendrai (1.3 p.). Dėl naudojimosi tvarkos nurodyta sutartimi nebuvo sutarta, tik sutarta dėl patalpų, kurios naudojamos bendrai, o kurios išimtinai kuriam savininkui priskiriamos.
25. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, jog atsakovui V. R. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso viena 328,80 kv. m bendro ploto gyvenamoji patalpa (butas) Nr. 21 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); I t., e. b. l. 34), o ieškovei 2013-12-23 Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2940 pagrindu 29,97 bendro kv. m ploto butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); I t., e. b. l. 35). 2015-08-07 Skolos padengimo sutarties Nr. 2-3390 pagrindu atsakovai A. D. ir R. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo trečią gyvenamąją patalpą 78,04 kv. m butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pastate unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtame plane 2A3/p (I t., e. b. l. 32). 2017-03-13 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0012/12/01836 (III t., e. b. l. 76) pagrindu A. D. nuosavybės teise iš D. Z. įsigijo 179/1000 dalį neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (II t., e. b. l. 163, III t., e. b. l. 74). Kita dalis šios pastogės nuosavybės teise priklauso V. R..
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie aptarti į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovai A. D. ir R. D. nuosavybės teises į 78,04 kv. m butą, adresu: (duomenys neskelbtini), ir pastogę įgijo pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-370-614/2009 patvirtintą taikos sutartį priklausė V. R..
27. Taigi atsakovas V. R. turėjo nuosavybės teises į butą Nr. 9A, esantį gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (T.I, b.l.33), kaip ir į 821/1000 dalis neįrengtos pastogės, kuri jam priklausė nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d., o nuo 2010 m. rugsėjo 30 d., nuosavybės teisė į 179/1000 dalį pastogės buvo registruota D. Z. vardu (T.I, b.l.33). Šiuo metu pastogės dalis, priklausiusi D. Z., nuosavybės teise valdoma atsakovų A. D. ir R. D..
28. Atsakovai A. D. ir R. D. priešieškinyje siekdami pagrįsti servituto poreikį nurodė, kad jiems priklausantis butas stovi ant ieškovės ir atsakovo V. R. žemės sklypo dalies, tačiau tarp šalių nėra susiklostę teisinių santykių dėl žemės sklypo nuomos ar naudojimosi žemės sklypo dalimi, bet kokiu kitu teisiniu pagrindu – šiuo metu nėra išspręstas klausimas dėl atsakovų teisės naudotis žemės sklypo dalimi.
29. CK 6.394 straipsnio 1 dalis numato, jog pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.
30. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad  atsakovai priešieškiniu prašę nustatyti statinių servitutą žemės sklypui po namu pakankamai tokios rūšies servituto ir jo nustatymo būtinumo nemotyvavo ir neįrodė, kadangi žemės sklypo bendraturtis V. R. nekelia jokių reikalavimų atsakovams A. D. ir R. D., todėl atmetė šį reikalavimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir CK 6.394 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažįsta pagrįsta tokią teismo išvadą (CPK 320 straipsnis).
31. Pirmosios instancijos teismas sprendė nustatyti neatlygintinį statinių (laiptų ir laiptinės naudojimui patenkant į butą Nr. 9, esantį gyvenamajame pastate 2A3/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)) servitutą pagal UAB „Traksalis“ 2017-03-24 parengtą servitutų planą, plane pažymėtą taškais 28-40-41-42-43-44-49-34-33-32-31-30-29, ir esantį gyvenamajame name 1A2/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tokia teismo pozicija buvo pagrįsta aplinkybe, jog statiniai, kuriame yra atsakovams  A. D. ir R. D. priklausančios patalpos, statyti 1940 metais, jie iki šiol yra vientisas junginys, nors įvyko ankstesnių savininkų atsidalijimas, tačiau bendrų komunikacijų/konstrukcijų naudojimo klausimas iki šiol nebuvo išspręstas, net ir taikos sutartimi, kuri patvirtinta prijungtoje byloje.
32. CK 4.48 straipsnio 2 dalis numato, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
33. Teisėjų kolegija nurodo, jog tai, kad atsakovai A. D. ir R. D. nuosavybės teises įgijo pagal skolos sutartį ar pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą (T.III, b.l.76) Nr. 0012/12/01836, nekeičia įstatymo normos, kurioje imperatyviai reglamentuota nuosavybės teisių apimtis pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, jog šios teisės normos nuostatos taikymas yra svarbus pasisakant ir dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais ieškovė įrodinėja, jog nebuvo pagrindo  riboti jos teisių, nustatant laiptų ir laiptinės naudojimui servitutą. Ieškovė įgijo butą name, kuris statytas 1940 metais.
34. Atsakovai, kaip byloje nustatyta, kad patektų į jiems priklausantį butą, lipa metaliniais laiptais į 2 aukštą, kurie nėra registruoti. Atsakovas V. R. patvirtino, jog atsakovų prašomas laiptinės servitutas atitinka jos naudojimo tvarką nuo 1948 m. Ieškovės siūlomas servituto variantas patvirtina, kad atsakovų nurodytas ir prašomas nustatyti servitutu patekimo į butą būdas yra nusistovėjusios faktinės tvarkos išraiška. Teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog nėra racionalu vietoje dabartinės naudojamos laiptinės patekimui į atsakovų patalpas, esančias trečiame aukšte – iškirsti laikančiąją sieną ar sieną į atsakovo V. R. nuosavybę.
35. Kadastrinių matavimų byloje matyti, kad nuo 1948 m. atliktų pirmųjų kadastrinių matavimų įėjimas į atsakovams priklausantį butą Nr. 9, esantį gyvenamajame name 2A3/p, buvo per ieškovei šiuo metu priklausančio pastato 1A2/p pastate esančią laiptinę (II t., e. b. l. 96-108, popierinis variantas priedo 41 l.).
36. Apeliantė statinių servituto negalimumo aplinkybę įrodinėja tuo, kad metaliniai laiptai, kuriais atsakovai patenka į ieškovei priklausančią laiptinę nėra registruoti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teismas de jure negalėjo nustatyti atsakovų prašomo servituto.
37. Teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nėra pateiktas surašytas savavališkos statybos padarinių pašalinimo aktas. Jokių duomenų, kad laiptai pastatyti savavališkai ir neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reikalavimų, nėra. Statinys yra kultūros paveldo teritorijoje, laiptai atvaizduoti inventorinėje byloje (popierinis variantas priedo 41 l.).
38. Tai, jog nėra atlikta priklausinio registracija, savaime neįrodo, jog daiktas sukurtas neteisėtu būdu, nes registras yra skirtas daiktinių teisių išviešinimui (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis numato, jog Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti.).
39. Metaliniais laiptais ir laiptine naudojasi ir ieškovė. Gyvenamųjų daugiabučių namų 1A2/p ir 2A3/p kadastro duomenys įrodo, jog laiptinė priklauso pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio nuosavybės teisės šiuo metu priklauso ieškovei. Ginčo dėl nuosavybės teisių į juos nekilo, todėl apeliantės argumentas, jog servitutas nustatytas per savavališkai įrengtus ir neregistruotus bei niekam nepriklausančius metalinius laiptus, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12,178 straipsniai).
40. Apeliantės pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas, jog tai, kad atsakovai A. D. ir R. D., 2017-03-13 iš byloje trečiuoju asmeniu įtrauktos D.Z. įsigijo 16,48 m2 neįrengtą pastogę esančią tame pačiame Pastate (duomenys neskelbtini), neginčytinai patvirtina, jog Pėsčiųjų ir Pastato (laiptinės) servitutų nebuvimas, atsakovams nėra reikšmingas, nėra paneigiantis teismo išvadą dėl būtinybės nustatyti servitutą.  Atsakovai aiškiai nurodė, kad prasidėjus nesutarimams dėl daiktų valdymo teisės, atsiradus planui rekonstruoti statinį, iškilo poreikis įteisinti naudojimąsi jiems priklausančiais statiniais.   
41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantės apeliacinis skundas dalyje, kurioje ginčijamas teismo sprendimo teisėtumas, nustačius neatlygintinį statinių servitutą (laiptų ir laiptinės naudojimui patenkant į butą Nr. 9), atmetamas (CPK 185 straipsnis).
42. Apeliantė įrodinėja, jog teismas negalėjo nustatyti atlygintinį 24 kv. m bendro ploto pėsčiųjų tako servitutą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), nes CK 4.75 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčiu sutarimu. Anot apeliantės, pėsčiųjų tako ir pastato servitutas nustatytas žemės sklype, kuris bendrąja daline nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovui V. R., tuo tarpu tik ieškovė teismo sprendimu buvo įpareigota užtikrinti buto Nr.9 gyventojų patekimą nuo esamo servituto S1 (taškas 21) iki nustatyto statinių servituto.
43. CK 4.20 straipsnis apibrėžia daiktinės teisės sąvoką, nurodydamas, jog „daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių“.
44. Kaip nagrinėjamoje byloje nustatyta, teritorija, kurioje teismas sprendė dėl būtinumo nustatyti atlygintinį 24 kv. m bendro ploto pėsčiųjų tako servitutą žemės sklype, pagal Taikos sutartimi nustatytą naudojimosi tvarką priskirta naudotis ieškovei.
45. Vadinasi bendrasavininkiai turi nusistatę vieną iš daiktinių teisių – naudojimosi žemės sklypo dalimis  tvarką.
46. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį „Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą“. Pagal servituto apibrėžtį, jis nukreiptas tik iš į vieną daiktinių teisių ribojimą –sumažėja galimybės naudotis tarnaujančiu daiktu. Mokslinėje literatūroje nurodyta, kad „nustatant servitutą tarnaujančio daikto savininko teises turi būti siekiama apriboti kaip galima mažiau ir tik tiek, kiek būtina užtikrinti viešpataujančio daikto tinkamą naudojimą“ („Daiktinė teisė“, Vilnius, 2010. P. 204).
47. Taigi servitutas suvaržo tik vieną iš žemės savininko daiktinių teisių – naudojimosi, apribojant savininko galimybes veikti. Nagrinėjamoje byloje būtent ieškovės teisės suvaržymas ir buvo spręstas, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo atskirai aptarti atsakovu byloje dalyvaujančio V. R. teisių ir pareigų, juo labiau spręsti dėl kompensacijos, kai jis nepatiria jokių suvaržymų. Kompensacija už servitutą skiriama tik tuo atveju, jei apsunkinto daikto savininko naudojimosi teisės yra ribojamos.
48. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantės argumentas, jog viešpataujančio daikto nustatymas bendrasavininkų Sklype Nr.1 neabejotinai turi įtaką abiejų bendrasavininkų materialinėms teisėms, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl bendrasavininko atsakovo V. R. pareigų nepasisakė, atmetamas, kaip nepagrįstas (CPK 185 straipsnis).
49. Pažymėtina, kad servitutas pagal savo prigimtį yra skirtas užtikrinti viešpataujančio daikto tinkamą naudojimą. Nagrinėjamoje byloje, remiantis Taikos sutartimi, patvirtinta teismo (CPK 18 straipsnis), už sklypo dalies naudojimosi pagal teisės aktų reikalavimus yra atsakinga ieškovė. Tokiu atveju, Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu įpareigodamas tik ieškovę užtikrinti pėsčiųjų tako servitutą bendrasavininkų ieškovės ir atsakovo V. R. bendrąja daline nuosavybe valdomame Sklype Nr.1, pažeidė bendrosios dalinės nuosavybės institutą, kuris numato, jog bendrasavininkai pagal prievoles susijusias su bendru turtu turi atsakyti kartu (CK 4.76 straipsnis). Tai reiškia, kad nustačius pėsčiųjų servitutą, būtent ieškovė privalo užtikrinti viešpataujančio daikto tinkamą naudojimą.
50. Apeliantė taip pat įrodinėja, jog ieškovai neįrodė būtinumo nustatyti pėsčiųjų tako servitutą, nes iš 2015-08-11 antstolės D. P. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, jog į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), galima patekti pro vartus ir yra įvažiavimas – servitutinis kelias. Protokole nurodyta, jog iš (duomenys neskelbtini) taip pat yra du privažiavimai į minėtą teritoriją bei prie V. R. teritorijos, tačiau privažiavimą blokuoja įrengta tvora bei užrakinti vartai, nuo kurių niekas neturi raktų, išskyrus R. R..
51. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovės įrodinėjamas praėjimas pro V. R. teritoriją nėra suteikiantis galimybę patekti prie metalinių laiptų, vedančių į laipinę, per kurią galima patekti į butą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tikslinė atsakovams priklausančio buto Nr. 9 paskirtis, lemianti faktinius daikto naudojimo poreikius, yra gyvenamoji. Taigi viešpataujančio daikto savininkui turi būti užtikrintos tinkamos galimybės naudoti daiktą pagal paskirtį. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismui pritarė, jog nėra protinga iškirsti laikančiąją sieną ar sieną į atsakovo V. R. nuosavybę, jog būtent šio asmens sąskaitą būtų išspęstas praėjimo problemos, nors, anot apeliantės, atskiro įėjimo įrengimo sąnaudos būtų 2778,28 Eur. Kita vertus, minėta, ieškovei taip pat taikoma CK 4.48 straipsnio 2 dalis. Jai negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai, jog įsigydama nekilnojamuosius daiktus jais galės naudotis, valdyti ir disponuoti neatsižvelgiant į bendrosios dalinės nuosavybės savininkus, t.y. kitų butų savininkus.
52. Pirmosios instancijos teismas nustatė pėsčiųjų tako servitutą, jo ribas ir apimtis, pagal kurias nuosekliai yra sudaromos galimybės iš (duomenys neskelbtini) patekti į žemės sklypą ir jame esantį (duomenys neskelbtini) gyvenamąjį namą, jo trečiame aukšte esantį butą. Apeliantė nepaneigė, jog kompensacija yra nepakankama. Nors apeliaciniame skunde įrodinėjama, jog Sklypo Nr.1 preliminari vertė yra 513 000,00 Eur, nustačius atsakovo prašomą pėsčiųjų servitutą bus apribotos ieškovė teisės į 16 267,00 Eur Sklypo Nr.1 dalį, tačiau vien vidutinė rinkos vertė nėra esminis kriterijus kainos nustatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-248/2017). Minėta, jog servitutas nustatytas atsižvelgiant į nusistovėjusią sklypo naudojimosi tvarką, apeliantei turėjo būti žinomi ir supranti jos galimi teisių ribojimai įsigyjant nuosavybę.
53. Apeliantė įrodinėja, jog atsakovai A. D. ir R. D. nuo 2015-08-12 iki byloje pateikto 2017-03-30 Priešieškinio dėl servitutų nustatymo niekada nei raštu, nei žodžiu ieškovei nereiškė pasiūlymų, pretenzijų ar reikalavimų, jog atsakovams būtinas servitutas, tam kad atsakovai galėtų pagal paskirtį naudotis butu.
54. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog įstatymai neįtvirtina reikalavimo aktyviais veiksmais siekti susitarimo ir įrodyti, jog šalys padarė viską, kad toks sandoris įvyktų. Kasacinio teismo nurodyta, jog šalių nesutarimą taip pat pagrindžia ir aplinkybė, kad nei iki šios bylos inicijavimo, nei jos nagrinėjimo teisme metu šalys nepriėjo prie bendro sutarimo, kokiu teisiniu pagrindu ieškovas naudosis atsakovui nuosavybės teise priklausančia žeme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017; 24 punktas). Šioje byloje pradėtas apeliacinis procesas įrodo, kad susitarimas tarp šalių nėra galimas, vadinasi, buvo teisinis pagrindas nustatyti servitutą teismo sprendimu.
55. Apeliantė taip pat įrodinėja, jog teismas nesant CPK 143 straipsnyje numatytų pagrindų priėmė priešieškinį.
56. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismo procesiniai sprendimai dėl CPK 143 straipsnio taikymo nėra apeliacijos objektu, todėl dėl šios dalies apeliacinio skundo argumentų nepasisako (CPK 334 straipsnis).
57. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog byloje yra įrodytos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį normaliomis sąnaudomis (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas priešieškinio reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų

58. Ieškovė prieš teismo posėdį pateikė rašytinius paaiškinimus dėl bylos esmės, taip pat prašė prijungti naujus įrodymus.
59. Nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (kas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Pažymėtina, kad viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
60. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad, apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), jog naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (žr. pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 15 punktą). 
61. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad priešingos bylos šalies teisės pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimas yra būtinoji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlyga. Ši sąlyga nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, tačiau išplaukia iš pamatinių rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai), kurie privalo būti užtikrinti visų instancijų teisminiuose procesuose.
62. Nagrinėjamoje byloje ieškovės paaiškinimai ir įrodymai, pateikti prieš teismo posėdį, eliminuoja atsakovams teisę dėl jų pasisakyti, todėl atsisakoma juos priimti, nes tai pažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją, kuri užtikrina šalių lygybės principą (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
64. Atsakovai nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r ė :

apeliantės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tarptautinė statybos korporacija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                           Ramunė Mikonienė

Rūta Petkuvienė

                                                                                                  Asta Pikelienė