Civilinė byla Nr. 3K-3-640-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02061-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.16.8;  

                                       3.2.4.11; 3.3.1.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Start Vilnius“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo sujungtoje civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir uždarajai akcinei bendrovei „Start Vilnius“ (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Šiaurės miestelis“) dėl administracinių aktų panaikinimo, nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir statinių nugriovimo bei pagal ieškovų A. T. (A. T.), M. M. (M. M.), A. O., J. P., S. N. (S. N.), Č. T. (Č. T.), Č. T. (Č. T.), M. T. (teisių perėmėjai: M. B., Z. R. ir J. J.), I. M., D. B., K. V., J. K., R. M. (R. M.), L. M., V. V. (teisių perėmėjai: V. K., M. V. ir H. V. (H. V.), T. V. ir H. J. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu sąlygų; įrodymų vertinimo nustatant statiniams eksploatuoti būtino nuomotino žemės sklypo plotą tinkamumo; kelių viešųjų interesų prioriteto nustatymo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų.

Byloje nustatyta, kad atsakovei UAB „Start Vilnius“ (buvusi UAB „Šiaurės miestelis“) nuosavybės teise priklauso daugiau kaip trisdešimt įvairios paskirties statinių (slėptuvės, garažai, pirtis, akumuliatorinės, sargybos būstinė, kareivinės, katilinė, sandėlys, kiaulidės ir kt.) (duomenys neskelbtini). Teritorija, kurioje išsidėstę šie statiniai (buvęs karinis (duomenys neskelbtini) poligonas), nuosavybės teise priklauso valstybei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 30-729 pavedė Miesto plėtros departamentui organizuoti apie 30 ha teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimą; 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 30-2183 patvirtino teritorijos detalųjį planą ir jo sprendinius, o 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 30-2231 suformavo 232 917 kv. m ir 10 883 kv. m ploto sklypus. Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. sausio 25 d. priėmė įsakymą Nr. 661-(01) dėl sklypų suformavimo ir įregistravimo. Minėtų įsakymų pagrindu buvo priimti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 25 d. įsakymai Nr. 2.3-2031-(01) ir Nr. 2.3-2032-(01), kuriais žemės sklypai išnuomoti UAB ,,Šiaurės miestelis“, o su bendrove atitinkamai 2010 m. kovo 15 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys Nr. N01/2010-53 ir Nr. N01/2010-52.

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovę UAB „Start Vilnius“ nugriauti aštuoniolika jai nuosavybės teise priklausančių įvairios paskirties statinių Vilniuje, buvusiame (duomenys neskelbtini) poligone (toliau – ginčo statiniai); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 24 d., 2009 m. gruodžio 14 d., 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymus ir Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 25 d., 2010 m. vasario 25 d. įsakymus; 3) pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento valstybinės žemės nuomos sutartis. Ieškovas nurodė, kad ginčijamais aktais ir jų pagrindu sudarytais sandoriais galimai yra pažeidžiami piliečių, dalyvaujančių nuosavybės teisų atkūrimo procese, interesai. Ieškovo teigimu, ginčo statiniai yra susidėvėję, nebetinkami naudoti, kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai, todėl turi būti nugriauti, o jų teisinė registracija – panaikinta. Be to, nuomos sutarčių sudarymo metu žemės sklypai neatitiko keliamų reikalavimų, suformuoti neproporcingai dideli, nebuvo naudojami pagal paskirtį, todėl UAB „Start Vilnius“ neįgijo teisės jų išsinuomoti.

Ieškovai A. T., M. M., A. O. ir kt. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 14 d. ir 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymus. Ieškovų teigimu, šie administraciniai aktai pažeidžia jų, kaip pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo žemę, teises ir teisėtus interesus. Ginčijamais administraciniais aktais suplanuota teritorija yra neproporcinga joje esančiam užstatymo tankiui ir intensyvumui, prieštarauja nuostatai, kad statiniams gali būti priskiriami tik tokie žemės sklypai, kurie būtini jiems eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinius atmetė. Teismas atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovę nugriauti ginčo statinius, nurodydamas, kad atsakovė UAB „Start Vilnius“ yra įvykdžiusi valstybinę statybos priežiūrą vykdančios institucijos nurodymus dėl jai nuosavybės teise priklausančių statinių ir nėra pagrindo taikyti Statybos įstatymo 35 straipsnį bei įpareigoti atsakovę griauti jai priklausančius statinius. Teismas atmetė reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir pripažinti negaliojančiomis valstybinės žemės nuomos sutartis, nes nenustatė detaliojo teritorijų planavimo procesą ir žemės sklypo formavimo tvarką reglamentuojančių norminių aktų pažeidimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir ieškovų A. T. ir kt. apeliacinius skundus, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 3K-3-232/2014) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalį, kuria paliktos nepakeistos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo dalys atmesti ieškovo generalinio prokuroro reikalavimus panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 14 d., 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymus ir Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 25 d., 2010 m. vasario 25 d. įsakymus bei pripažinti negaliojančiomis valstybinės žemės nuomos sutartis, bei ieškovų A. T. ir kt. ieškinį; šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai įpareigoti nugriauti ginčo statinius ir atmestas reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 24 d. įsakymą, paliko nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo teritorijos detalusis planas rengtas formuojant žemės sklypus prie naudojamų statinių (ginčo aktų priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktas), ir, remdamasi CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2, 27, 28.1, 30.11 punktais, išaiškino, jog žemės sklypai prie nuosavybės teise turimų statinių turėjo būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes. Kasacinis teismas nurodė, kad nuomotino žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu. Tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys ginčija administracinius aktus, kuriais suformuotas žemės sklypas, būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatams naudoti reikalingas realiai. Ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šiam pastatui eksploatuoti reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę; savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą. Išvada dėl žemės sklypo poreikio ir dydžio jame esantiems pastatams eksploatuoti turi būti daroma vertinant faktinius bylos duomenis pagal įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai pagal ieškinyje suformuluotą jo pagrindą, be kita ko, turėjo įvertinti ir konstatuoti, kokie detaliojo plano sprendiniai ir nuomos objektai turėjo (galėjo) būti nustatyti vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis; ar jie ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriais buvo nustatyti tinkamai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų, jog būtų galima pripažinti nustatytu faktą, kad ginčo sklypai visa apimtimi yra naudojami ir reikalingi juose esantiems pastatams eksploatuoti, o šio fakto nenustačius nėra pagrindo spręsti dėl ginčo sklypų priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą. Kolegijos vertinimu, teismai iš esmės neanalizavo ir netyrė, kokio ploto žemės sklypo reikia tam, kad būtų galima tinkamai pagal paskirtį eksploatuoti atsakovei UAB „Start Vilnius“ priklausančius statinius, ar ginčijamų žemės sklypų naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas. Teismų išvada, kad statiniai šiuo metu sudaro vieną kompleksą, nėra reikiamai pagrįsta, nes kompleksas bendriausia prasme suprantamas kaip susijusių daiktų, veiksmų ir pan. visuma, o bylos duomenys suponuoja galimybę teigti, jog, egzistuojant poligonui, statiniai buvo susiję ir sudarė poligono statinių (karinės paskirties) kompleksą, tačiau aplinkybė, ar jie ir ginčijamų žemės sklypų suformavimo bei išnuomojimo metu sudarė (sudaro) vieną kompleksą, teismų nėra ištirta. Ginčijami žemės sklypai suformuoti bei išnuomoti prie statinių, o ne poligonui. Dėl to poreikis juos formuojant atsižvelgti į buvusio poligono generalinį planą, teisėjų kolegijos vertinimu, kelia pagrįstų abejonių.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažino, kad teismai, spręsdami dėl atsakovei UAB „Start Vilnius“ reikalingo žemės sklypo pastatams eksploatuoti ir šia prasme ginčijamų aktų bei sutarčių teisėtumo, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Taip pat kolegija pažymėjo, kad iš naujo nagrinėjant bylą, be kita ko, svarstytina dėl ekspertizės skyrimo, jog būtų nustatytas atsakovei reikalingo žemės sklypo pastatams naudoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį poreikis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, pakartotinai išnagrinėjusi grąžintą bylos dalį apeliacine tvarka, 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria vertintas ginčijamų administracinių aktų (išskyrus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. 30-729) bei valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių galiojimas, dėl šios dalies priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 30-2183, 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 30-2231; Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. 2.3-661-(01), 2010 m. vasario 25 d. įsakymus Nr. 2.3-2031-(01) ir Nr. 2.3-2032-(01); 2) pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2010 m. kovo 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/2010-52 ir Nr. N01/2010-53. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo administraciniai aktai prieštarauja teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams (Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktui, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 16.7 punktui), nes ginčo situacijoje rengiant detalųjį planą, siekiant suformuoti žemės sklypus atsakovės valdomiems statiniams eksploatuoti, nebuvo įvertinta, ar pagal teritorijoje esančių statinių paskirtį yra pagrindas rengti kitos paskirties, pramonės ir sandėliavimo objektų naudojimo būdo žemės sklypus, neatsižvelgta, ar statiniams naudoti buvo būtina viso ploto suformuota teritorija.

Grįsdama išvadą dėl Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo, teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo administraciniais aktais žemės sklypai suformuoti neatsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamojo turto kadastre nurodyti atsakovei UAB „Šiaurės miestelis“ priklausančių statinių, išdėstytų naujai suformuotuose žemės sklypuose, paskirtis ir naudojimo būdas neatitiko žemės sklypų naudojimo būdo ir paskirties, t. y. ginčo sklypų naudojimo būdas ir tvarka nesutapo su juose esančių statinių paskirtimi bei numatoma ateityje naudoti pastatų paskirtimi. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktu, išaiškino, kad žemės sklypai prie kitų nuosavybės teise turimų statinių turėjo būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 30-2183 buvo patvirtintas teritorijos detalusis planas ir jo sprendiniai: sklypas Nr. 1 (10 883 kv. m ploto) ir sklypas Nr. 2 (23 2917 kv. m ploto), nustatant, jog jų paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, o pobūdis – pramonės sandėliavimo įmonių statybos. Pagal ginčo administraciniais aktais patvirtintą detalųjį planą Nekilnojamojo turto registre įregistruotuose žemės sklypuose, nekeičiant nustatytojo žemės naudojimo būdo ir pobūdžio, buvo nustatyta galimybė įrengti pramonės ir sandėliavimo įmonių statinius (Žemės įstatymo 21, 24, 25–29 straipsniai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys (redakcija nuo 2009 m. gruodžio 13 d. iki 2010 m. kovo 26 d.). O Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovei priklausiančių statinių (kontrolės posto, slėptuvių, pirties, akumuliatorinės, garažų ir kt.) paskirtys buvo: kita, specialioji, garažų ir pan., t. y. nesuderinama su detaliuoju planu suformuotų žemės sklypų naudojimo būdu ir pobūdžiu, neatitiko detaliuoju planu nustatyto teritorijos panaudojimo būdo ir pobūdžio, dėl to, kolegijos teigimu, sprendžiant dėl poreikio rengti detaliuosius planus ginčo teritorijoje esantiems statiniams eksploatuoti, buvo būtina įvertinti, ar apskritai yra tikslinga jį rengti. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad detalieji planai rengiami nustatant juose ne tik esamą, bet ir būsimą žemės panaudojimo pobūdį, tačiau šiuo atveju naujas užstatymas suformuotuose sklypuose nebuvo nustatytas, kas, kolegijos vertinimu, reiškia, jog jau rengiant detaliuosius planus atsakovė turėjo įrodymais pagrįsti realų ketinimą rekonstruoti ar pritaikyti ginčo sklype esančius statinius administraciniais aktais suformuotų sklypų paskirčiai. Tačiau atsakovės atstovas negalėjo tiksliai įvardyti, kokioms reikmėms tuo laikotarpiu, kai buvo atliekami teritorijos tvarkymo darbai, buvo ketinama naudoti statinius.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2008 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1262 „Dėl integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) „Saulėtekis“ plėtros programos patvirtinimo“ dalį atsakovei priklausančios (duomenys neskelbtini) karinės bazės buvo nutarta panaudoti „Saulėtekio“ plėtros programai. Kolegija pripažino, kad nagrinėjamoje situacijoje egzistuoja viešasis interesas plėtoti ,,Saulėtekio“ programą, t. y. skatinti mokslo ir technologijos pažangą, gamybą, ūkio plėtrą. Tačiau, kolegijos vertinimu, ne mažiau už šią plėtrą yra svarbus visuomenės interesas užtikrinti, kad valstybės turtas būtų valdomas, naudojamas ir juo disponuojama taip, kad tai tenkintų ne kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, o bendrą visuomenės poreikį. Nagrinėjamoje byloje vyrauja viešasis interesas užtikrinti asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemės atkūrimą, interesus, taip pat viešasis interesas užtikrinti tinkamą valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymą nuosavybės teisų atkūrimo procese. Nustačius šiuos byloje vyraujančius interesus, nė vienam iš jų negali būti suteiktas prioritetas, kadangi tik jų tarpusavio derinimas užtikrins teisėtą ir teisingą ginčo situacijos sureguliavimą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovės statiniams naudoti buvo suteiktas nepagrįstai didelio ploto žemės sklypas. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad teisės aktuose nesant nustatyto maksimalaus leistino detaliuoju planu užstatymo tankio ir intensyvumo, nėra galimybės įvertinti, ar atsakovės statinių užstatymo intensyvumas suformuotuose sklypuose savaime rodo priskirtų sklypų dydžio neproporcingumą statinių užimamos ir jiems eksploatuoti būtinos teritorijos plotui. Dėl to, siekdama nustatyti, ar ginčijamais administraciniais aktais ir nuomos sutartimis atsakovei jos valdomiems statiniams naudoti buvo suformuoti ir išnuomoti tinkamo dydžio žemės sklypai, teisėjų kolegija paskyrė teismo ekspertizę. Ekspertas išvadoje nurodė, kad ginčo teritorijoje esantys statiniai sudaro du – karinio poligono ir fermos – statinių kompleksus, ir kiekvienam iš jų naudoti yra būtinas vientisas žemės sklypas, tačiau visa ginčijamais administraciniais aktais patvirtinta teritorija šių statinių kompleksui eksploatuoti nėra būtina. Teisėjų kolegija nesutiko su eksperto pasirinkimu ginčo statinius vertinti kaip statinių kompleksą, nurodydama, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovė statinius naudojo, naudoja ar ketino naudoti kaip karinį ar fermos kompleksą, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo nustatyti žemės sklypo plotą tokios paskirties statinių kompleksui eksploatuoti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad žemės sklypo plotas specifinei kompleksų paskirčiai įgyvendinti nėra būtinas, todėl statiniams reikalingas žemės plotas turi būti apibrėžtas atskirai kiekvienam objektui pagal jo paskirtį. Teisėjų kolegija pritarė eksperto išvadoms, kad ginčo sklype esantiems atsakovės pastatams naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį nėra būtinas visas skirtas žemės plotas.

Pripažinusi prieštaraujančiais įstatymo reikalavimams ir panaikinusi ginčo administracinius aktus, teisėjų kolegija panaikino ir jų pagrindu sudarytas valstybinių žemės sklypų nuomos sutartis, nurodydama, kad jas sudarant nebuvo laikomasi reikalavimo išnuomoti tokio ploto valstybinės žemės sklypą, koks yra būtinas jame esantiems statiniams pagal jų paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registre, eksploatuoti. Tačiau kolegija pažymėjo, kad ginčo administracinių aktų ir nuomos sutarčių panaikinimas neatima atsakovės teisės įgyvendinti jos, kaip statinių savininkės, teisę į valstybinio žemės sklypo, būtino jos statiniams naudoti, nuomą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakartotinai sprendžiant klausimą dėl atsakovei priklausančių statinių naudojimui būtino žemės sklypo (sklypų), turi būti vertinama ne tik detaliojo plano rengimo galimybė, bet ir apskritai įvertinamas jo poreikis, taip pat atsižvelgiama į pretendentų, siekiančių įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, interesus, statinių tiesioginę naudojimo paskirtį ar numatomą naudojimo paskirtį, jiems eksploatuoti būtiną žemės sklypo plotą ir atsižvelgiama į proporcingumo bei protingumo principus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB ,,Start Vilnius“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo ribas, nes vadovavosi visai kitais teisiniais ir faktiniais pagrindais, nei prašė taikyti ieškovai apeliaciniuose skunduose: ieškovai nurodė, kad išnuomoti žemės sklypai yra akivaizdžiai per dideli, nes dalis statinių naudojami nebetinkamai ir ne pagal paskirtį, o teismas rėmėsi tuo, jog statinių paskirtis neatitiko suformuotų žemės sklypų paskirties. Šis klausimas apeliaciniuose skunduose apskritai nebuvo keliamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas ginčo administracinius aktus panaikino vadovaudamasis kitomis aplinkybėmis, nei nurodė ištirti ir įvertinti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ir Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 7 punktą, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 16.7 punktą aiškino ir taikė kitaip, nei nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje.

2. Dėl statinių paskirties ir naudojimo būdo neatitikties žemės sklypų naudojimo būdui. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl statinių paskirties ir naudojimo būdo neatitikties žemės sklypų naudojimo būdui ir paskirčiai yra nepagrįsta, nes žemės sklypų naudojimo būdas ir paskirtis (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos) apėmė atsakovei priklausančių pastatų paskirtį (kita, specialioji, garažų ir pan.) (Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, 25–29 straipsniai). Dėl to nepagrįsta ir teismo išvada, kad žemės sklypai prie nuosavybės teise turimų statinių buvo suformuoti neatsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes. Be to, Nekilnojamojo turto kadastre registruota statinio paskirtis negali būti vertinama ir aiškinama kaip įstatyme įtvirtinta kliūtis inicijuoti detaliojo planavimo procesą ir formuoti žemės sklypus prie esamų statinių. Statinių savininkui detaliojo planavimo metu suformuoti žemės sklypai suteikė žemės sklypo naudojimo teisę, kurią turėdamas jis galėtų įgyti kitą teisę – teisę būti statytoju ir rekonstruoti naudojamus statinius. Nagrinėjamu atveju nėra imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo, kuris leistų naikinti detaliojo planavimo metu priimtus administracinius sprendimus.

3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neįsigilino į jų esmę. Teismas nenurodė ir nenustatė imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimų dėl naudojamiems statiniams pagal Nekilnojamojo turto kadastre registruotą statinių paskirtį naudoti reikalingo ploto. Nenustatyta ir aplinkybė, kad ginčo žemės sklypai yra per dideli. Teismas tik iškėlė abejonę, jog tikėtina, kad pagal statinių paskirtį tokio dydžio žemės sklypai nereikalingi, tačiau abejonėmis grįsti teismų sprendimus draudžiama. Be to, apeliacinės instancijos teismas ignoravo ekspertizės išvadą ir nepagrįstai sprendė, jog tam, kad statinius būtų galima vertinti kaip atskirus kompleksus, turinčius nurodomą paskirtį, turi būti įrodyta, jog jie realiai ir naudojami šiam tikslui. Ekspertizės išvada patvirtina, kad yra pagrindas pastatus skirstyti į kompleksus ir atitinkamai spręsti dėl jiems naudoti reikalingo žemės sklypo, užtikrinant susisiekimą tarp statinių ir kt. Statinių registruotos paskirtys įrodo, kad statiniai sudaro du kompleksus, būtent toks yra ir detaliojo plano sprendinys, kurį patvirtino eksperto išvada. Detaliajame planavime privaloma atsižvelgti į buvusius teritorijų planavimo dokumentus – šiuo atveju į poligono generalinį planą.

4. Dėl netinkamo viešųjų interesų derinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad kasatorė įgyvendina ir dalyvauja Vyriausybės 2008 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1262 patvirtintoje integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) ,,Saulėtekis“ plėtros programoje, kuriai vykdyti buvo panaudotos milijoninės lėšos. Vyriausybė yra parengusi nutarimo projektą dėl teritorijos plėtros projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad grupės ieškovų nuosavybės atkūrimas yra prioritetinis lyginant su slėnio plėtra, tačiau nagrinėjamu atveju reikšmingesniu turi būti pripažintas daug platesnei visuomenės daliai naudingas ekonominės pažangos skatinimo ir plėtros interesas.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, prašydama Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą.

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą. Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, įvertino byloje buvusius bei naujai surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas neturėjo atsakyti į klausimą, kokio ploto žemės sklypas yra būtinas atsakovės pastatams eksploatuoti, o turėjo nustatyti, ar ginčo administraciniais aktais ir nuomos sutartimis atsakovei eksploatuoti suteiktas žemės sklypas atitiko teisės aktų reikalavimus. Ieškovo teigimu, teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, ekspertizės išvadą vertino kitų įrodymų kontekste, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė statinius naudojo, naudoja ar ketina naudoti kaip karinį ar fermos kompleksą, taigi nėra pagrindo nustatinėti žemės sklypo plotą tokios paskirties statinių kompleksui eksploatuoti.

Ieškovai J. P., S. N., Č. T., Č. T., D. B., R. M., H. V., M. V. ir H. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą. Ieškovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus ir pagrįstai vertino, kokie detaliojo plano sprendiniai ir nuomos objektai turėjo (galėjo) būti nustatyti vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis. Ieškovų teigimu, visi viešieji interesai turi būti derinami, o ginčo žemė turi būti grąžinta buvusiems savininkams, nes ji nėra reikalinga visuomenės interesus tenkinančiai veiklai.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą. Atsakovės teigimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, teisingai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, tinkamai pritaikius teisės normas. Atsakovė nurodė, kad, nesant duomenų apie kasatorei priklausančių statinių naudojimą pagal ekspertizės akte nustatytą naudojimo pobūdį – kariniams ir fermos eksploatavimo tikslams, teismas teisingai sprendė, jog nėra pagrindo laikyti statinių atskirais kompleksais. Atsakovei buvo perduotas ne karinis poligonas, kaip turtinis kompleksas, o tik likviduotam kariniam poligonui priklausę statiniai, todėl atsakovė negali perimti tų žemės naudojimo teisių, kurios priklausė (galėtų šiuo metu priklausyti) kariniam poligonui. Atsakovės teigimu, nagrinėjamoje byloje neabejotinai vyrauja viešasis interesas užtikrinti asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo

Kasatorė UAB ,,Start Vilnius“ ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija kasaciniam teismui pateikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui, iki bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas dėl kasatorės vykdomų (duomenys neskelbtini) investicinės inovacinės infrastruktūros parengimo teritorijos sukūrimui ir plėtrai projektų pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Prašymuose nurodoma, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2015 m. spalio 26 d. teikimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto“ Nr. (22.3-63) Vyriausybei pateikė svarstyti (duomenys neskelbtini) investicinės inovacijų zonų infrastruktūros parengimo ir plėtojimo projektų pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu nutarimo projektą, o valstybinės reikšmės statyboms priskirta žemė asmenims negali būti grąžinama natūra ir turi būti išperkama iš nuosavybės teisę norinčių atkurti piliečių (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 102 straipsnio 3 punktas). Be to, situacija yra iš esmės pasikeitusi, nes ginčo žemės sklypuose atlikus statybas pagal įgyvendinamą projektą, ginčo žemė nebėra laisva ir neužstatyta, todėl jos negalima grąžinti natūra pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir ieškovai neturi reikalavimo teisės į ginčo sklypus.

Kasacine tvarka nagrinėjama byla atidedama, jeigu yra CPK nustatyti pagrindai (CPK 356 straipsnio 5 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 1622 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju kasatorė ir atsakovė atidėti bylos nagrinėjimą prašė iš esmės nurodydamos aplinkybes, susijusias su ateityje turinčiu įvykti faktu – Vyriausybės sprendimu dėl valstybinės reikšmės (ne)pripažinimo kasatorės vykdomiems projektams, taip pat pabrėždamos pasikeitusią situaciją nuo to laiko, kai byla buvo pradėta nagrinėti. Atsižvelgdama į tai, kad teismai ginčijamų administracinių aktų bei žemės nuomos sutarčių teisėtumą vertina jų priėmimo ar sudarymo momentu, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir naujų įrodymų byloje nepriima (CPK 353 straipsnis), teisėjų kolegija sprendžia, jog prašymuose nurodyti argumentai neduoda pagrindo pripažinti esant būtinybę atidėti bylos nagrinėjimą kasaciniame teisme. Dėl to kasatorės ir atsakovės prašymai dėl teismo posėdžio atidėjimo atmestini. 

Dėl pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 straipsnis), nes, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi kitais teisiniais ir faktiniais pagrindais, nei prašė taikyti ieškovai apeliaciniuose skunduose. Be to, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas ginčo administracinius aktus panaikino vadovaudamasis kitomis aplinkybėmis, nei nurodė ištirti ir įvertinti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje; skirtingai išaiškino teisės normas, kurių pažeidimo kasacinis teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutarties (civilinės bylos Nr. 3K-3-232/2014) ir skundžiamo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo turinį, konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai neatitinka realybės ir pateikti nepakankamai įvertinus proceso specifiką nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka po to, kai byla kasacinio teismo buvo grąžinta nagrinėti pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, išnagrinėjusios šią bylą kasacine tvarka, 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje pateikti, inter alia, teritorijos detaliojo plano rengimą formuojant žemės sklypus prie naudojamų statinių reglamentuojančių teisės normų išaiškinimai, nurodytos reikšmingos aplinkybės ir tam tikri kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, spręsdamas klausimą dėl tokio detaliojo planavimo metu priimtų aktų teisėtumo. Kasacinis teismas išaiškino, kad žemės sklypai prie nuosavybės teise turimų statinių turėjo būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes. Kasacinis teismas nurodė, kad tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys ginčija administracinius aktus, kuriais suformuotas nuomotinas žemės sklypas, būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatams naudoti reikalingas realiai. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai iš esmės neanalizavo ir netyrė, kokio ploto žemės sklypo reikia tam, jog būtų galima tinkamai pagal paskirtį naudoti atsakovei UAB „Start Vilnius“ priklausančius statinius, ar nėra galima ginčijamų žemės sklypų naudoti pagal kitą paskirtį; be to, nurodė, kad teismai neištyrė aplinkybės, ar atsakovei priklausantys pastatai ginčijamų žemės sklypų suformavimo ir išnuomojimo metu sudarė (sudaro) vieną kompleksą. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas sprendė, kad byloje nepakanka duomenų, jog ginčo sklypai visa apimtimi yra naudojami ir reikalingi juose esantiems pastatams eksploatuoti, todėl apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nurodydamas, kad iš naujo nagrinėjant bylą, be kita ko, svarstytina dėl ekspertizės skyrimo, jog būtų nustatytas atsakovei reikalingo žemės sklypo pastatams naudoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį poreikis.

Šie kasacinio teismo išaiškinimai, remiantis CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostata, buvo privalomi bylą iš naujo nagrinėjusiam teismui, t. y. apeliacinės instancijos teismas privalėjo nustatyti, ištirti ir įvertinti konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes, inter alia, kasatorei reikalingo žemės sklypo pastatams naudoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį poreikį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo žemės sklypų suformavimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. atitikties realiam kasatorei priklausančių pastatų eksploatavimui reikalingo sklypo poreikiui, turėjo tirti ir aplinkybes, susijusias su Nekilnojamojo turto kadastre įrašyta tiesiogine statinių bei suformuotų žemės sklypų paskirtimi; realiu faktiniu statinių naudojimu. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas.

Iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo matyti, kad teismas pacitavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, jog, remiantis CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktu, žemės sklypai prie kitų nuosavybės teise turimų statinių turėjo būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes. Vadovaudamasis šiais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas tyrė reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su Nekilnojamojo turto kadastre įrašyta ginčo statinių tiesiogine paskirtimi, suformuotų žemės sklypų naudojimo būdu bei paskirtimi, nustatė šių paskirčių neatitiktį ir sprendė, kad ginčo administraciniai aktai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktui, nes rengiant detalųjį planą nebuvo atsižvelgta į tiesioginę viešame registre nurodytą pastatų paskirtį.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bendro pobūdžio kasacinio teismo pateiktais aktualių teisės normų išaiškinimais, detalizavo reikšmingo teisinio reglamentavimo turinį, nustatė svarbias faktines aplinkybes ir padarė išvadas dėl ginčijamų aktų teisėtumo. Tokia teismo veikla negali būti laikoma bylos nagrinėjimo ribų peržengimu ar nukrypimu nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas kasacinio teismo grąžintą bylos dalį, būtų nukrypęs nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir pažeidęs CPK 362 straipsnio 2 dalį. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas skirtingai aiškino tas pačias teisės normas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl realaus faktinio statinių naudojimo kaip būtinos valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu sąlygos

Nagrinėjamu atveju ginčo teritorijos detalusis planas rengtas Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi detaliojo planavimo metu) 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu – kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino priimtus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis. Kasatorė su šiuo teismo sprendimu nesutinka, t. y. keliamas ginčas dėl pastatų savininko teisės naudotis valstybine žeme ir ją išsinuomoti lengvatinėmis sąlygomis įgijimo bei įgyvendinimo.

Tokio pobūdžio teisinių santykių reglamentavimas susijęs tiek su civilinės teisės, tiek su viešosios teisės normomis, nes teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria buvo pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.80, 1.96 straipsniai). Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės nuomos, priimtiems pažeidus imperatyviųjų teisės normų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-436/2014). Žemės santykiai turi būti tvarkomi laikantis įstatyminių žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, kt. principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008).

Valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, jeigu žemės sklypas yra užstatytas jiems nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams – nuomininkams – užtikrinti tinkamą jų valdomų statinių ar įrenginių eksploataciją (Žemės įstatymo 9 straipsnis, CK 6.551 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype ir žemės sklypo naudojimas jiems eksploatuoti yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sąlyga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Betono statiniai“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2008; 2013 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB sveikatos centras „Energetikas“ v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-550/2013; 2015 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Karolinos turas“ v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius, bylos Nr. 3K-3-491-684/2015). Taip pat kasacinio teismo jurisprudencijoje yra pasisakyta dėl statiniams eksploatuoti būtino valstybinės žemės sklypo naudojimo pobūdžio, t. y. asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Termesta“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-120/2007). Žemės sklypai prie kitų nuosavybės teise turimų statinių turi būti formuojami (rengiant teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-436/2014). Nuomotino žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008). Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatų eksploatavimui reikalingas realiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011; kt.).

Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šiam pastatui naudoti reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę. Savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB  sveikatos centras „Energetikas“ v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-550/2013; 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. UAB „Start Vilnius“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2014). Nenaudojimu laikomas toks ekonominio efektyvumo nesukuriantis elgesys su daiktu, kai jo naudingosios savybės nėra eksploatuojamos. Netinkamas naudojimas pagal teisinius padarinius taip pat gali būti vertinamas kaip visiškas nenaudojimas tada, kai daikto naudojimo laipsnis yra menkas, palyginti su tuo, kurio tikimasi pagal nuomos sutartį.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo svarbiausias klausimas yra, ar šiais aktais pagrįstai kasatorei suteiktas nustatyto dydžio valstybinės žemės sklypas, t. y. ar suteikta teritorija atitinka realų statiniams naudoti pagal jų paskirtį būtinos žemės poreikį. Bylą pakartotinai nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nuodugniai tyrė klausimus, susijusius su kasatorei priklausančių statinių ir ginčijamais administraciniais aktais suformuotų žemės sklypų nustatytos paskirties atitiktimi, faktiniu statinių naudojimu, jo intensyvumu. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypų tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, pobūdis – pramonės sandėliavimo įmonių statybos, o kasatorei priklausančių statinių paskirtys – kita, specialioji, garažų ir pan. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčo administraciniais aktais suformuotų žemės sklypų paskirtis neatitinka statinių, kuriems eksploatuoti formuoti sklypai, naudojimo paskirties. Taip pat teismas, įvertinęs sklypo užstatymo intensyvumą, faktinius duomenis apie realų statinių naudojimą bei jų būklę ir kitas nustatytas aplinkybes, konstatavo nesant pagrindo pripažinti, kad visas ginčijamais administraciniais aktais suformuotų valstybinės žemės sklypų plotas yra būtinas kasatorės statinių reikmėms (dėl įrodymų vertinimo tinkamumo sprendžiant šį klausimą – žr. toliau šioje nutartyje). Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmiau aptartų valstybinės žemės ne aukciono būdu nuomos statinių savininkui reikalavimus atitinkančių sąlygų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir pagrįstai konstatavo ginčijamų administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių neteisėtumą.   

Šios išvados nepaneigia kasatorės nurodytos aplinkybės, susijusios su galimu būsimu ginčo žemės naudojimu ir eksploatavimu įgyvendinant integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) „Saulėtekis“ plėtros programą, nes ginčijami administraciniai aktai priimti sprendžiant jau esančių kasatorei priklausančių statinių eksploatavimo poreikius, t. y. detalusis planavimas buvo vykdomas, kaip minėta, pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą, t. y. siekta suformuoti žemės sklypus jau esantiems statiniams naudoti. Kasatorė pagrįstai teigia, kad Nekilnojamojo turto kadastre registruota statinio paskirtis negali būti aiškinama kaip įstatyme įtvirtinta kliūtis inicijuoti detaliojo planavimo procesą ir formuoti žemės sklypus prie esamų statinių arba įstatymų nustatyta tvarka spręsti klausimą tiek dėl žemės sklypo, tiek dėl statinių paskirties keitimo, statinių rekonstrukcijos ar naujų statinių statybos, tačiau nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad šie klausimai nebuvo keliami bei sprendžiami ginčo detaliojo planavimo proceso ir administracinių aktų priėmimo metu, t. y. procesas vykdytas siaurai formuojant sklypus pagal poreikį prie esančių statinių. Dėl to esminė aplinkybė vertinant tokių aktų teisėtumą, kaip minėta, yra būtent esančių statinių paskirtis ir ją atitinkančio pastatams faktiškai naudoti reikalingo sklypo formavimo teisėtumas.

Taip pat atmestini kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl statinių paskirties ir naudojimo būdo neatitikties žemės sklypų naudojimo būdui ir paskirčiai yra nepagrįsta, nes žemės sklypų naudojimo būdas ir paskirtis (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos) apėmė statinių paskirtį (kita, specialioji, garažų ir pan.). Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad šie teiginiai grindžiami bendro pobūdžio nuorodomis į tam tikras Žemės įstatymo nuostatas, tačiau plačiau nenurodytos apeliacinės instancijos teismo padarytos teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidos, teisiniais argumentais nepagrindžiamas kitoks teismo taikytų teisės normų aiškinimo turinys. Teisiškai neargumentuota kasatorės nuomonė dėl tam tikrų teisės normų turinio (nagrinėjamu atveju – kad tam tikra nustatyta žemės sklypų naudojimo paskirtis apima tam tikros kategorijos statinių paskirtį) nėra pakankamas pagrindas abejoti teismo išvados pagrįstumu.

Dėl įrodymų vertinimo tinkamumo

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju statiniams naudoti buvo suteiktas nepagrįstai didelio ploto žemės sklypas, kasaciniame skunde nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ignoravo teismo ekspertizės išvadą ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad statiniai sudaro du kompleksus ir detaliojo plano sprendinys tai atitinka.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. 3K-3-13/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

Iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo matyti, kad teismas, vertindamas, ar kasatorės statiniams eksploatuoti ginčijamais aktais suformuoti žemės sklypai nebuvo nepagrįstai didelio ploto, išnagrinėjo ir įvertino visas byloje nustatytas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, sklypų užstatymo intensyvumą, kasatorės statinių naudojimo būdą ir paskirtį, duomenis apie realų šių pastatų funkcionavimą bei apie tai, kaip kasatorė naudojasi statiniais ir jiems priskirta teritorija. Teismas pasisakė dėl įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės ir, įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, konstatavo esant būtina skirti teismo ekspertizę, ir jos išvadomis taip pat rėmėsi, kaip vienu iš įrodymų byloje. Išnagrinėjęs reikšmingų bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorės statiniams eksploatuoti buvo suteiktas nepagrįstai didelio ploto žemės sklypas. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir nurodo bendro pobūdžio teiginius, kad bylos duomenys nėra pakankami padaryti išvadą, jog ginčo žemės sklypai suteikti per dideli. Kasatorė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos su pastatams naudoti būtino žemės sklypo plotu susijusios faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus (CPK 353 straipsnis), todėl, kasatorei nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu. Pabrėžtina, kad teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčą, turėjo įvertinti suteiktų žemės sklypų ploto poreikį kasatorės statiniams naudoti, tačiau neturėjo nustatyti konkretaus kiekvienam statiniui reikalingo sklypo ploto, todėl kasatorės argumentai dėl to, kad teismas tik iškėlė abejones dėl reikalingo sklypo ploto ir sprendimą grindė prielaidomis, neatitinka bylos esmės ir turinio.

Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo teismo ekspertizės išvados įrodomosios reikšmės nustatymo ir šio įrodymo vertinimo taip pat neduoda pagrindo kitaip spręsti dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo tinkamumo. Ekspertizė yra įrodymų šaltinis. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmesti kaip įrodymas, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Congestum group“ v. UAB ,,Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. v. VšĮ Biržų ligoninė, bylos Nr. 3K-3-603-701/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismo ekspertizė buvo paskirta siekiant nustatyti, ar ginčijamais administraciniais aktais ir nuomos sutartimis kasatorei jos valdomiems statiniams eksploatuoti buvo suformuoti ir išnuomoti tinkamo dydžio žemės sklypai. Sprendžiant šį klausimą ypatingą reikšmę įgijo tai, ar reikalingas žemės plotas turi būti nustatomas atskirai kiekvienam statiniui, ar laikant, jog statiniai sudaro kompleksus, kuriems tinkamai eksploatuoti reikalingas kitokio dydžio žemės sklypas, nei kiekvienam statiniui atskirai. Apeliacinės instancijos teismas teismo eksperto išvados įrodomosios galios nesuabsoliutino ir vertino ją kitų reikšmingų duomenų kontekste. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą ir nustatytas aplinkybes, susijusias su kasatorei priklausančių pastatų būkle ir naudojimu, teismas teismo ekspertizės akto išvadas, kad ginčo teritorijoje esantys statiniai sudaro du statinių kompleksus – karinio poligono ir fermos statinių, ir kiekvienam iš jų eksploatuoti yra būtinas vientisas žemės sklypas, vertino kritiškai ir nusprendė nesivadovauti išvadų dalimi dėl statinių pripažinimo kompleksu. Šį sprendimą teismas detaliai argumentavo, nurodydamas, kad tam, jog statinius būtų galima vertinti kaip atskirus kompleksus, turinčius nurodomą paskirtį, turi būti įrodyta, jog jie realiai ir naudojami šiam tikslui. Teismas nenustatė, kad kasatorė statinius naudojo, naudoja ar ketino naudoti kaip karinį ar fermos kompleksą, todėl konstatavo, jog nėra pagrindo nustatinėti žemės sklypo plotą tokios paskirties statinių kompleksui eksploatuoti, ir sprendė, kad statiniams naudoti reikalingas sklypo plotas turi būti apibrėžtas atskirai kiekvienam objektui pagal jo paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registre.

Kasatorė, nesutikdama su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, nepateikdama papildomų įrodymų ir nenurodydama teismo padarytų teisės normų pažeidimų, remiasi ekspertizės išvada ir tvirtina, kad yra pagrindas statinius skirstyti į kompleksus ir atitinkamai spręsti dėl jiems naudoti reikalingo žemės sklypo. Grįsdama šiuos teiginius, kasatorė dar kartą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir kitose kasacinio skundo dalyse, susijusius su statinio paskirties reikšme sprendžiant jam naudoti reikalingo žemės sklypo ploto klausimą, ir, kaip jau buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, nepagrįstai teigia, kad sprendžiant šiuos klausimus realus statinio naudojimas pagal tam tikrą paskirtį nėra reikšmingas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų. Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, susijusius su valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka statinių naudotojui specifika, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, nesant įrodymų, jog statiniai realiai yra naudojami kaip kompleksai, pagal specifinę kompleksų paskirtį, nėra pagrindo laikyti, kad jiems naudoti reikalingas žemės sklypas turi būti nustatomas pagal buvusią, tačiau jau nebefunkcionuojančią kompleksinę paskirtį. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Be to, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į minėtas su statinių naudojimu susijusias faktines aplinkybes, šioje byloje priimtoje 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje jau nurodė, kad poreikis formuojant kasatorės statiniams naudoti reikalingus sklypus atsižvelgti į buvusio poligono generalinį planą kelia pagrįstų abejonių. Dėl to kasatorės argumentai, grindžiami poligono generaliniu planu, taip pat neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad kasatorė, nesutikdama su teismo pateiktu ekspertizės akto išvados vertinimu, ginčija teismo kritinį požiūrį į eksperto išvados dalį, kuria ekspertas pripažino, jog pastatai sudaro kompleksus, tačiau ignoruoja aplinkybę, kad ekspertas, net ir pripažinęs pastatų kompleksus ir konstatavęs, jog tokiu atveju jiems naudoti reikalingas didesnis žemės sklypas, nei naudojant kiekvieną pastatą atskirai, konstatavo, kad ginčo administraciniais aktais nustatytas ir kasatorei išnuomotas žemės sklypas vis tiek nepagrįstai didelio ploto. Nors apeliacinės instancijos teismo ir eksperto nuomonės dėl statiniams suteikto komplekso statuso nesutapo, teisėjų kolegija pritarė eksperto išvadoms, kad kasatorei ginčo sklype esantiems pastatams naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį nėra būtinas visas skirtas žemės sklypo plotas.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorė nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl statiniams eksploatuoti suteikto žemės sklypo dydžio pagrįstumo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar neįsigilino į jų esmę. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl kelių viešųjų interesų derinimo

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino vyraujant viešąjį interesą užtikrinti asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, interesus ir tinkamą valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymą nuosavybės teisų atkūrimo procese. Nesutinkant su tokia teismo išvada, kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog kasatorė įgyvendina ir dalyvauja Vyriausybės 2008 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1262 patvirtintoje integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) ,,Saulėtekis“ plėtros programoje, kuriai vykdyti buvo paskirtos ir panaudotos milijoninės lėšos; jog yra parengtas Vyriausybės nutarimo projektas dėl teritorijos plėtros projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Kasatorės nuomone, nagrinėjamu atveju reikšmingesniu turi būti pripažintas platesnei visuomenės daliai naudingas ekonominės pažangos skatinimo ir plėtros interesas.

Taigi, byloje keliamas klausimas dėl galimybės suderinti kelis viešuosius interesus ar nustatyti jų prioritetus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į paties viešojo intereso sąvoką ir iš jos išplaukiančią klausimų, susijusių su viešojo intereso gynimu, sprendimo specifiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010). Tai reiškia, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-141/2013; kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su asmens autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Mažeikių rajono savivaldybė v. UAB „Kuprijus“, bylos Nr. 3K-3-502-916/2015). Be to, kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į vertinamąjį viešojo intereso sąvokos turinį, tiek dėl viešojo intereso buvimo, tiek dėl kelių tokių interesų derinimo galimybių sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, nustačius individualiai situacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Atsiradus kelių viešųjų interesų kolizijai, pirmiausia turi būti ieškoma galimybių juos suderinti, nustatant tinkamą pusiausvyrą, kad nebūtų paneigiamas ar sumenkinamas nė vienas iš viešųjų interesų. Tik nepavykus pasiekti tokios pusiausvyros tenka rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu nagrinėjamu atveju laikytina prioritetine.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad egzistuoja būtinybė suderinti kelis viešuosius interesus – užtikrinti valstybės turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo tenkinant bendrą visuomenės poreikį, ginti asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, interesus, užtikrinti tinkamą valstybės institucijų bei pareigūnų funkcijų vykdymą nuosavybės teisių atkūrimo procese bei plėtoti kasatorės nurodomą ,,Saulėtekio“ programą, su kuria siejamos didelės investicijos bei visuomenės poreikis skatinti ekonominę pažangą. Sprendžiant tokio pobūdžio koliziją, kaip minėta, svarbios faktinės nagrinėjamos situacijos aplinkybės. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad detalusis planavimas, kurio metu priimti ginčijami administraciniai aktai, buvo atliekamas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą, t. y. planavimo tikslas buvo suformuoti statiniams naudoti reikalingus išnuomotinus valstybinės žemės sklypus. Dėl to svarbiausia aplinkybė vertinant priimtų ginčijamų aktų teisėtumą yra siejama būtent su tinkamu statiniams reikalingų žemės sklypų apibrėžimu. Kaip buvo konstatuota pirmiau šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamais aktais kasatorės statiniams naudoti buvo suteiktas nepagrįstai didelio ploto žemės sklypas.

Kasatorė, siekdama argumentuoti viso suteikto žemės sklypo ploto poreikį, remiasi viešuoju interesu, kurį kildina iš neapibrėžto pobūdžio aplinkybių, t. y. savo dalyvavimo ,,Saulėtekio“ programos projektuose. Tačiau, teigdama, kad šiems projektams įgyvendinti būtinas visas ginčo administraciniais aktais suteiktas žemės sklypas, kasatorė nepateikia konkrečių duomenų ir įrodymų, koks yra projektų turinys ir kokio dydžio žemės plotai realiai reikalingi šiems projektams įgyvendinti. Taip pat nėra argumentuojama, kodėl šių projektų plėtojimas negali būti derinamas su asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, interesais. Taigi, konkrečioje situacijoje, nustačius, kad kasatorei nuomoti suteikti nepagrįstai didelio ploto žemės sklypai, ir neįrodžius, jog egzistuoja konkretus ir apibrėžtas viešasis interesas plėtoti reikšmingus projektus visame kasatorei suteiktame žemės plote, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl prioritetinio asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, interesų gynimo ir tinkamo valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymo nuosavybės teisų atkūrimo procese užtikrinimo. Vien kasatorės investicijos į ginčo žemės sklypus, atliktos jau vykstant nagrinėjamam ginčui, nesuteikia pagrindo pripažinti jos teisėtą lūkestį ginti šį interesą.

Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog ginčo administracinių aktų panaikinimas ir jų pagrindu sudarytų nuomos sutarčių pripažinimas negaliojančiomis neatima kasatorės teisės įgyvendinti jos, kaip statinių savininkės, teisės į valstybinio žemės sklypo, būtino jos statiniams naudoti, nuomą. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai akcentavo, kad, panaikinus administracinius aktus ir pakartotinai sprendžiant klausimą dėl kasatorei priklausantiems statiniams naudoti būtino žemės sklypo (sklypų), taip pat galės (turės) būti vertinama ne tik detaliojo plano rengimo galimybė, bet ir apskritai įvertinamas jo poreikis, atsižvelgiama tiek į pretendentų, siekiančių įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, interesus, tiek į statinių tiesioginę ar numatomą naudojimo paskirtį, jiems eksploatuoti būtiną žemės sklypo plotą, tiek į sklypo panaudojimo viešajam interesui poreikį, tiek į proporcingumo ir protingumo principus. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio sprendžiant nagrinėtą ginčo klausimą iš naujo įvertinti pasikeitusią faktinę situaciją, atsiradusias naujas su kasatorės vykdomais projektais ir jų statusu susijusias aplinkybes ir iš to kylančius naujus poreikius. Be to, teismo sprendimas, priimtas vertinant konkrečią ginčo situaciją, nevaržo valstybinių institucijų kompetencijos įstatymų nustatyta tvarka spręsti dėl ginčo žemės statuso ir panaudojimo. Esant tokiai faktinei situacijai, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas ginčytus administracinius aktus ir sudarydamas galimybę detalųjį planavimą atlikti iš naujo, iš esmės pagrįstai suteikė prioritetą ne viešųjų interesų prioriteto eilės nustatymui, o galimybei sudaryti sąlygas suderinti šiuos interesus, atsižvelgiant į realius tiek nuosavybės teises atkurti siekiančių asmenų, tiek projektus vykdančios kasatorės, poreikius.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jo kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 46,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti atsakovių uždarosios akcinės bendrovės ,,Start Vilnius“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Start Vilnius“ (j. a. k. 122238215) 46,72 Eur (keturiasdešimt šešis Eur 72 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Vincas Verseckas