Administracinė byla Nr. A-1859-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00032-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 4 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Panevėžio AVPK areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas (5 kv. m).

2.2.                      Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.

2.3.                      Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

2.4.                      Laikymo Panevėžio AVPK laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne.

2.5.                      Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą.

2.6.                      Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos yra žeminančios orumą, pažeidžiančios asmens privatumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Panevėžio AVPK atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Pareiškėjas periodiškai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – trimis asmenimis. Areštinėje pareiškėjui kameros ploto tekdavo daugiau nei numatyta teisės aktuose.

4.2.                      Teisės aktuose nėra numatyta reikalavimo, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintų Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų (toliau – ir Instrukcijos) 93.3 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Šių reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė.

4.3.                      Pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Buvo išduodamas tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė. Sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti.

4.4.                      Nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo Panevėžio AVPK negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.       Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

7.       Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl laikė tai pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, todėl yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

8.       Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat vadovaudamasis teisės aktais, konstatavo, kad kiti pareiškėjo nurodomi pažeidimai yra nepagrįsti ir nenustatė Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų.

9.       Teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė į privatumą buvo pažeista, pažymėjo, kad vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 75 paras, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis.

10.       Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į privatumą buvo pažeista 75 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 7 paras iš eilės)), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas taip pat nenustatė, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas konstatavo, jog šiuo atveju 450 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

11.       Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. L. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Netenkinus šio reikalavimo atsakovo atstovas prašo sumažinti priteisiamos neturtinės žalos dydį.

12.       Panevėžio AVPK apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ne visomis dienomis buvo laikomas asmenimis, 6 dienas jis buvo laikomas kameroje vienas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra pagrindas įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2556-602-2017).

13.       Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Panevėžio AVPK nuomone, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė apginti pažeistas teises.

14.       Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus jo patirtiems išgyvenimams.

15.       Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas prašo teismo vadovautis į bylą pateikta medžiaga ir Panevėžio AVPK apeliaciniu skundu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

17.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 4 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, pareiškėjui M. L. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

18.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 75 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pažeidimo laikotarpį, taip pat į kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 450 Eur suma, ir šią sumą priteisė pareiškėjui. Kiti pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis nebuvo pripažinti pagrįstais ir įrodytais.

19.       Panevėžio AVPK apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisės į privatumą pažeidimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 6 dienas buvo laikomas kameroje vienas, be to, Panevėžio AVPK pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis asmens teisių gynimo būdas, pagal EŽTT praktiką teisės pažeidimo pripažinimas taip pat gali būti pakankama satisfakcija.

20.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, kadangi priteistas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22.       Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

23.       EŽTT praktikoje žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.).

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas apeliaciniuose skunduose neginčija aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, kai pareiškėjas buvo kamerose vienas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tais atvejais, kai asmuo kameroje yra laikomas vienas, netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas nesukelia tokio intensyvaus privatumo pažeidimo, kaip esant kameroje su kitais kaliniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1446-756/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-624/2019).

25.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 6 paras buvo laikomas kamerose vienas ir konstatavo pažeidimą šiuo laikotarpiu.

26.       Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).

27.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų patyrė neturtinę žalą.

28.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

29.       Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

30.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, kad dalį ginčo laikotarpio (6 paras) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, taip pat atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

31.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino faktines aplinkybes byloje, todėl neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

Priteisti pareiškėjui M. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                        Skirgailė Žalimienė