Civilinė byla Nr. 2A-765/2013

Procesinio sprendimo kategorijos 36.2., 116.10.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo ir 2011 m. birželio 30 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-632-560/2011 pagal ieškovo Nordea Bank Finland PLC ieškinį atsakovui A. I. dėl įsiskolinimo priteisimo bei pagal atsakovo A. I. priešieškinį ieškovui Nordea Bank Finland PLC dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Ingero“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Nordea Bank Finland PLC ir trečiasis asmuo UAB „Ingero“ 2008 m. balandžio 7 d. sudarė Kredito sutartį Nr. KS 08/04/06, kuri buvo papildyta 2008 m. balandžio 15 d., 2008 m. gegužės 13 d. ir 2008 m. lapkričio 4 d. Susitarimais, dėl 3 700 000 eurų dydžio kredito suteikimo kredito gavėjui (trečiajam asmeniui) tam, kad pastarasis galutinai atsiskaitytų už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatytų sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), bei rekonstruotų minėtame žemės sklype esančias stalių dirbtuves. 2008 m. balandžio 15 d. tarp ieškovo Nordea Bank Finland PLC ir atsakovo A. I. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. LKS 08/04/23, kuri buvo papildyta 2008 m. gegužės 13 d. ir 2008 m. lapkričio 4 d. Susitarimais, kuria buvo užtikrintas kredito gavėjo įsipareigojimų tinkamas įvykdymas pagal Kredito sutartį. Laidavimo sutartimi atsakovas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti ieškovui visu savo turtu ir lėšomis, jei Kredito gavėjas neįvykdys visų ar dalies savo įsipareigojimų ieškovui pagal Kredito sutartį. Atsakovas Laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas - už kredito grąžinimą, palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimų įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą (Laidavimo sutarties 1 p.). Vykdant kredito sutartį ir atliekant sutartyje numatytus statybos darbus, trečiasis asmuo ieškovui 2008-09-16 pateikė Kredito sutartyje numatytos formos prašymą išduoti kreditą, tačiau ieškovas sustabdė kredito dalies išmokėjimą (iki 2008-11-12), motyvuojant tuo, kad trečiasis asmuo neįvykdė Kredito sutarties specialiosios dalies 2.3 p. reikalavimų. 2009-04-27 trečiajam asmeniui pateikus Kredito sutartyje numatytos formos prašymą išduoti kreditą, ieškovas jo netenkino ir prašomos kredito dalies neišmokėjo, motyvuojant tuo, kad trečiojo asmens nuosavo kapitalo rodiklis neatitiko Kredito sutarties 3 priedo reikalavimų, o suėjus Kredito sutartyje numatytam terminui suteikti kreditą, baigėsi atitinkama ir ieškovo pareiga. Kredito gavėjas nuo 2009 m. birželio 5 d. nemokėjo pagal Kredito sutartį kredito, priskaičiuotų kredito palūkanų bei įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, dėl ko ieškovas 2010 m. kovo 28 d. raštu Nr. 3397 informavo UAB „Ingero“ apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą nuo 2010-04-08, reikalaujant iki 2010 m. balandžio 22 d. grąžinti bankui visą negrąžintą kreditą su visomis iki mokėjimo dienos priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal Kredito sutartį mokėtinomis sumomis. Taip pat ieškovas 2010-04-08 raštu Nr. 3803 informavo atsakovą apie tai, kad trečiasis asmuo nevykdo savo prievolių pagal Kredito sutartį bei kad Kredito sutartis nuo 2010-04-08 nutraukta. Be to, ieškovas pareikalavo atsakovo iki 2010-04-20 sumokėti visą trečiojo asmens įsiskolinimą pagal Kredito sutartį. Tačiau ieškovo reikalavimų nei trečiasis asmuo, nei atsakovas neįvykdė. Ieškovo iniciatyva Kauno apygardos teismo 2010-05-10 nutartimi trečiajam asmeniui UAB „Ingero“ buvo iškelta bankroto byla  Kauno apygardos teismo 2010-09-09 nutartimi B UAB „Ingero“ bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovo 11 393 671,77 Lt dydžio finansinis reikalavimas.

Ieškovas, remiantis Kredito sutarties bei Laidavimo sutarties sąlygomis bei CK 6.6. str. 4 d., 6.81 str. nuostatomis, prašė priteisti iš atsakovo, kaip solidaraus skolininko, visą trečiojo asmens įsiskolinimą, t. y. 3 099 504,65 eurų, kuriuos sudaro 2 901 181,08 eurų negrąžinto pagal Kredito sutartį kredito, 91 089,83 eurų nesumokėtų pagal Kredito sutartį palūkanų, 107 173,74 eurų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 60 eurų nesumokėtų mokesčių. Taip pat, remiantis CK 6.37 str. 2 d. bei kredito sutarties 5.2.1.p., ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 16 proc. procesinių palūkanų.

Atsakovas A. I., nesutikdamas su ieškiniu, teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti pasibaigusiu laidavimą, visiškai ir besąlygiškai atleisti atsakovą A. I. nuo prievolės pagal 2008-04-15 Laidavimo sutartį Nr. LKS 08/04/23. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, neteisėtai sustabdė finansavimą pagal Kredito sutartį, o tai lėmė visą eilę neigiamų pasekmių trečiajam asmeniui UAB „Ingero“ atžvilgiu atsiradimą (tame tarpe bankroto bylos iškėlimą), kas kartu sudaro pagrindą tenkinti priešieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo A. I. ieškovo Nordea Bank Finland PLC, veikiančio per Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrių, naudai 3 099 504,65 eurų skolos, 16 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2011-05-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 30 000 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 6 000 Lt dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti; grąžino ieškovui 9 540 Lt permokėto žyminio mokesčio; atsakovo priešieškinį atmetė; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo 44,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, jog Laidavimo sutarties 1 p. nurodyta, kad šia sutartimi laiduotojas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja, kaip solidarus skolininkas, atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal Kreditavimo sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais. Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas už kredito grąžinimą, palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą. Konstatavo, jog Laidavimo sutartis, su visais jos papildymais (pakeitimais), yra galiojanti, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų laiduotojas (CK 6.6 str. 4 d.). Taip pat nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog nei trečiasis asmuo, nei atsakovas ieškovui skolos negrąžino. Šių argumentų pagrindu pripažino, kad ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo, kaip solidaraus skolininko, negrąžintą kreditą bei sumokėti kitas pagal Kredito sutartį mokėtinas sumas yra pagrįstas, todėl jį tenkino.

Teismas, įvertinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-349/2011, nustatytus faktus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais – šalių susirašinėjimą patvirtinančiais dokumentais, šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad byloje yra nustatyta, jog lėšų išmokėjimo pagal 2008-09-16 prašymą sustabdymas bei atsisakymas išmokėti lėšas pagal 2009-04-27 prašymą buvo teisėti ir pagrįsti, nes būtent trečiasis asmuo UAB „Ingero“, o ne ieškovas, nevykdė (netinkamai vykdė) tarp šalių sudaryta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tuo tarpu ieškovas tinkamai bendradarbiavo su kredito gavėju, dėl ko bankas negali būti laikomas prievolę pažeidusiu kreditoriumi. Teismas nenustatė, jog ieškovas kaip nors elgėsi nesąžiningai, darė ekonominį spaudimą ar kitaip primetė savo valią sudaryti trečiajam asmeniui ar atsakovui nenaudingus, kaip teigia pats atsakovas, kreditavimo sutarties bei laidavimo sutarties papildomus susitarimus (pakeitimus). Vertino, jog šių aplinkybių atsakovas neįrodė (CK 178 str.). Atkreipė dėmesį, jog tiek kredito gavėjas, tiek laiduotojas, pasirašydami sutarčių papildymus, turėjo laiko bei galimybę su jais nuodugniau susipažinti, kadangi derybos tarp šalių truko gan ilgą laiko tarpą, kilus neaiškumams galėjo pasinaudoti kvalifikuoto teisininko paslaugomis arba nesutikdami su sutarčių papildymais jų nepasirašyti. Trečiajam asmeniui bei atsakovui pasirašius sutartis (jų papildymus), jie prisiėmė visą su tuo susijusią riziką bei įsipareigojo prieš banką solidariai atsakyti visai 2008-04-07 Kredito sutarties Nr. KS 08/04/06 su visais jos papildomais susitarimais sumai. Teismo vertinimu,  banko veiksmai, kuomet jis atsisakė išmokėti prašomas kredito dalis, trečiajam asmeniui nevykdant (netinkamai vykdant) Kredito sutarties sąlygas, bei nustačius pažeidimus siūlė sudaryti susitarimus dėl papildomų kredito užtikrinimų, yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantys bankui keliamus aukščiausius atidumo, rūpestingumo ir protingumo standartus, banko indėlininkų teisėtus interesus, todėl ieškovas negali būti laikomas pažeidusiu prievolę pagal CK 6.64 str. 1 d. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių šioje byloje CK 6.87 str. 4 d. numatytų pagrindų, kur numatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kitą, egzistavimą. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti laidavimą pasibaigusiu bei atsakovą visiškai ir besąlygiškai atleisti nuo prievolės pagal 2008-04-15 Laidavimo sutartį Nr. LKS 08/04/23, todėl atsakovo priešieškinį atmetė.

CK 6.37 str. 2 d. numatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų numatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Kredito sutarties 5.2.1. p. numatyta, kad už visas laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurio yra lygios 16 proc. Dėl šių priežasčių teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė Kredito sutartyje numatytas 16 proc. dydžio procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo priteistos sumos, t. y. nuo 3 099 504,65 EUR nuo bylos iškėlimo teisme (2010-05-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 30 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo A. I. valstybei 29 000 Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi, spręsdamas atsakovo priešieškinio priėmimo klausimą, nutarė atsakovo prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo tenkinti iš dalies ir nustatė atsakovui terminą sumokėti 1 000 Lt dydžio žyminį mokestį, o likusios dalies sumokėjimą teismas atidėjo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu nebuvo išspręstas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei, teismas priėmė papildomą sprendimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas A. I. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepažeidė savo pareigų pagal ginčo Kredito sutartį.

Bankas sustabdė finansavimą pagal Kredito sutartį, nors trečiasis asmuo tinkamai vykdė savo pareigas. Pažymėtina, kad bankas sustabdė kredito išmokėjimą, nes ieškovui netiko vienas iš UAB „Ingero“ nurodytų būsimų nekilnojamojo turto nuomininkų, nors Kredito sutartyje šalys nebuvo numatę ieškovo teisės reikalauti konkretų nuomininką pakeisti kitu, teisės ieškovui rinktis konkretų nuomininką ar dėl šių priežasčių sustabdyti kredito UAB „Ingero“ išmokėjimą. Ieškovas išmokėjo kreditą tik tuomet, kai UAB „Ingero“ pateikė nuomos sutartis su naujais nuomininkais bei sutiko su ieškovo vienašališkai nustatytomis sąlygomis papildomame susitarime prie Sutarties. Taigi Sutarties pakeitimai, kurie sukėlė neigiamas pasekmes trečiajam asmeniui, buvo sudaryti dėl banko ekonominio spaudimo. Teismas visiškai nevertino šių aplinkybių ir tuo pažeidė objektyvaus įrodymo tyrimo taisykles. Vertintina, kad pats ieškovas turi prisiimti visą riziką ir visas neigiamas pasekmes, susijusias su tuo, jog UAB „Ingero“ laiku negrąžino kredito. Tuo pagrindu priimtinas sprendimas visiškai ir besąlygiškai atleisti atsakovą nuo prievolės atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jeigu UAB „Ingero“ neįvykdytų savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį (Laidavimo sutarties 1 p.).

2. Sprendime pirmosios instancijos teismas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi. Apelianto įsitikinimu, šioje nutartyje nurodytos aplinkybės negalėjo būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai, nes šios bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos bylos nagrinėjimo ribos. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje, neturėdamas pakankamai įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad bankas negali būti laikomas prievolę pažeidusiu kreditoriumi. Apeliantas ištyręs bylos medžiagą nustatė, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateiktos preliminarios statinių nuomos sutartys, kurios pagrindžia, jog trečiasis asmuo tinkamai įvykdė savo pareigas bankui, o šis savo pareigų tinkamai neįvykdė. Dėl šios priežasties apeliantas kreipėsi dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi bei nevertino kitų nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo teismo sprendimo priėmimą.

Atsakovas A. I. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. papildomo sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas praleido 20 dienų procesinį terminą papildomam sprendimui priimti.
2. CPK 80 str. 1 d. nurodo, kad bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių. Papildomu sprendimu ši nuostata buvo pažeista, nes Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu iš atsakovo priteisė 30 000 Lt žyminio mokesčio, o papildomu sprendimu dar 30 000 Lt žyminio mokesčio, kas reiškia, kad iš atsakovo buvo priteista 60 000 Lt žyminio mokesčio, t. y. iš atsakovo priteistas žyminis mokestis akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą maksimalų žyminio mokesčio dydį.
3. Atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo neteisėtumo, kas reiškia, kad papildomo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą būtų galima įvertinti tik tuomet, kai bus išnagrinėtas atsakovo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo.

Ieškovas Nordea Bank Finland PLC pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo. Atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti atsiliepimo priedus prie bylos. Atsiliepime nurodo, kad palaiko visus savo argumentus, išdėstytus ankstesniuose teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Ieškovas Nordea Bank Finland PLC pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. papildomo sprendimo. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo. Atsiliepime trečiasis asmuo pakartoja atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašo įvertinti visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir jų pagrindu priimti teisingą nutartį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą,  analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimų negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepažeidė savo pareigų pagal ginčo Kredito sutartį. Konkrečiai apeliantas nurodo, kad bankas sustabdė finansavimą pagal Kredito sutartį, nors trečiasis asmuo tinkamai vykdė savo pareigas. Pažymėjo, kad bankas sustabdė kredito išmokėjimą, nes ieškovui netiko vienas iš UAB „Ingero“ nurodytų būsimų nekilnojamojo turto nuomininkų, nors Kredito sutartyje šalys nebuvo numatę ieškovo teisės reikalauti konkretų nuomininką pakeisti kitu, teisės ieškovui rinktis konkretų nuomininką ar dėl šių priežasčių sustabdyti kredito UAB „Ingero“ išmokėjimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovas su trečiuoju asmeniu ginčo sutartimi sutarė (Kredito sutarties specialiosios dalies 2.3 p. 4 papunktis ir 3. 3 p.), jog bankas teiks finansavimą, jei trečiasis asmuo bankui pateiks preliminariąsias statomų statinių nuomos sutartis. Ginčo byloje dėl jų pateikimo bankui nėra, tačiau bankas nustatė, jog viena iš nuomos sutarčių yra fiktyvi. Šią aplinkybę pripažino ir trečiasis asmuo 2008 m. spalio 13 d. ir 2008 m. spalio 16 d. raštuose (b. l. 93, 95, t. 1). Tai leidžia teigti, kad trečiasis asmuo netinkamai įvykdė savo pareigas pagal Kredito sutartį, dėl ko bankas pagrįstai sustabdė finansavimą. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog bankas nepažeidė savo pareigų pagal Kredito sutartį.

Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovas išmokėjo kreditą tik tuomet, kai UAB „Ingero“ pateikė nuomos sutartis su naujais nuomininkais bei sutiko su ieškovo vienašališkai nustatytomis sąlygomis papildomame susitarime prie Sutarties. Apelianto nuomone, Sutarties pakeitimai, kurie sukėlė neigiamas pasekmes trečiajam asmeniui, buvo sudaryti dėl banko ekonominio spaudimo, o teismas visiškai nevertino šių aplinkybių ir tuo pažeidė objektyvaus įrodymo tyrimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad susitarimas prie Kredito sutarties buvo sudarytas dėl ekonominio spaudimo. Pritartina ieškovo ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad bankas, sudarydamas minėtą susitarimą, tiesiog buvo rūpestingas ir atidus, nes po fiktyvaus sandorio požymių nustatymo bankas turėjo teisę reikalauti trečiojo asmens užtikrinti tinkamą savo prievolių pagal Kredito sutartį vykdymą. Be to, dėl šio susitarimo sąlygų buvo ilgai deramasi, t. y. tiek kredito gavėjas, tiek laiduotojas, pasirašydami sutarčių papildymus, turėjo laiko bei galimybę su jais nuodugniau susipažinti, kilus neaiškumams galėjo pasinaudoti kvalifikuoto teisininko paslaugomis arba nesutikdami su sutarčių papildymais jų nepasirašyti, kas tik pagrindžia, jog ekonominio spaudimo trečiasis asmuo nepatyrė.

Sprendime pirmosios instancijos teismas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi. Apelianto įsitikinimu, šioje nutartyje nurodytos aplinkybės negalėjo būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai. Vertintina, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais. Pažymėtina, kad abiejų bylų ieškinio pagrindas sutampa, nors ir skiriasi atsakovo reikalavimai, kas reiškia, kad abiejose bylose buvo nustatinėjamos tos pačios aplinkybės ir tiriami tapatūs įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas praleido 20 dienų procesinį terminą papildomam sprendimui priimti. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad tik gavęs atsakovo apeliacinį skundą teismas pastebėjo, jog 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu nėra išspręstas žyminio mokesčio už priešieškinį priteisimo valstybei klausimas, o tai laikytina aplinkybe procesiniam terminui atnaujinti. Taigi vertintina, kad pirmosios instancijos teismas terminą papildomam sprendimui priimti atnaujino ir dėl to negali būti laikoma, kad klausimas dėl papildomo sprendimo priėmimo buvo iškeltas pavėluotai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad CPK 80 str. 1 d. nustato, jog bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių. Apelianto nuomone, papildomu sprendimu ši nuostata buvo pažeista, nes Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu iš atsakovo priteisė 30 000 Lt žyminio mokesčio, o papildomu sprendimu dar 30 000 Lt žyminio mokesčio, kas reiškia, kad iš atsakovo buvo priteista 60 000 Lt žyminio mokesčio, t. y. iš atsakovo priteistas žyminis mokestis akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą maksimalų žyminio mokesčio dydį. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu iš atsakovo priteista 30 000 Lt dydžio suma buvo skirta kompensuoti banko sumokėtą žyminį mokestį teikiant ieškinį. Papildomu sprendimu iš atsakovo buvo priteistas žyminis mokestis už paties atsakovo pateiktą priešieškinį. Taigi žyminiai mokesčiai buvo mokami už skirtingus procesinius dokumentus, todėl negalima daryti išvados, kad buvo pažeista CPK 80 str. 1 d. įtvirtinta maksimali žyminio dydžio riba.  

Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus ieškovui Nordea Bank Finland PLC, kuris prašo atlyginti 12 960,77 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų (b. l. 68-98 t. 3). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R -85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, ieškovui yra priteistina 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Iš atsakovo A. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini)) ieškovo Nordea Bank Finland PLC (j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) naudai priteisti 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                      Konstantinas Gurinas

Vytas Milius

Donatas Šernas