Administracinė byla Nr. eI1-1007-505/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02507-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 51.5; 55.1.1

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 2 d. 

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

dalyvaujant pareiškėjo N. D. atstovei advokato padėjėjai R. V.,

nedalyvaujant pareiškėjui N. D., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde bei jo atstovė teismo posėdžio metu skundą palaikė ir paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. birželio 21 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 16 ir 9 būriuose, taip pat 9, 17, 14, 16 kamerų tipo patalpose nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjas buvo laikomas ankštose patalpose su daug asmenų, dėl to turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, nebuvo galimybės judėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktinių situacijų. Bendrabučio tipo patalpose veisėsi pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas, nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Vasaros metu elektriniai ventiliatoriai neišduodami, todėl patalpose buvo karšta, žiemą neišduodami elektriniai šildytuvai, todėl buvo šalta. Langai dengti perteklinėmis grotomis, per kurias nepatenka dienos šviesa ir yra sunku išvėdinti patalpas. Sanitariniuose mazguose buvo neužtikrinta švara, sanitariniai įrenginiai techniškai netvarkingi (sulūžę), neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, nes bendro naudojimo tualetuose nėra durų. Prausyklos buvo įrengtos tik keturios, nebuvo užtikrintas privatumas prausiantis duše, trūko pakabų rankšluosčiams. Gyvenamojoje patalpoje lova buvo dviejų aukštų, be kopėtėlių, dėl to kilo nepatogumų. Akcentavo, jog jam atliekant bausmę 9-ame būryje, 8 kamerų tipo patalpoje, nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą. Valgykloje su maistu dirbantys asmenys neturi įgūdžių maisto ruošimui, taip pat leidimų dirbti su maistu, nepasitikrinę sveikatos. Maistas yra nekokybiškas ir nehigieniškas, patiekiamas netinkamos temperatūros. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos, garbės ir orumo įžeidimą. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovės atstovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose ploto norma buvo užtikrinta. Be to, nuteistieji Marijampolės pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka galėjo lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šių programų metu sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos. Pažymėjo, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Patalpų atitiktis higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir kt. yra periodiškai tikrinama šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pabrėžė, jog pastebėjęs pažeidimų nedelsdamas į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau, kiek žinoma, to nedarė. Atsakovės atstovo įsitikinimu, 16 ir 17 būrių sanitariniais mazgais galėjo naudotis 135 nuteistieji, todėl pareiškėjo teiginys, kad trūko sanitarinių įrenginių, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Teigė, kad baudos izoliatoriaus kamerose esančio sanitarinio mazgo plotas yra neįskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, kadangi sanitariniai mazgai kamerose yra visiškai atskiroje patalpoje. Pabrėžė, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus, tačiau pažeidimų nustatyta nebuvo, Higienos normas atitiko tiek oro temperatūra, tiek patalpos vėdinimas, drėgmė, apšvieta. Nors pareiškėjas nurodė, kad atliekant bausmę Marijampolės pataisos namų 9 būrio 8 kameroje nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą, t. y. mėnesį laiko nebuvo vedamas pasivaikščioti, tačiau pareiškėjas bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis, todėl paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Akcentavo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl to, jog nebuvo vedamas pasivaikščioti, todėl mano, kad vien priežastis, jog pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į visą bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui, nes neturtinė žala – tai ne bet koks pasipiktinimas ar paprasčiausias sukeltas nepatogumas, o asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Darė išvadą, kad pareiškėjui pataisos namuose buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. birželio 21 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. Marijampolės PN 9, 14, 16 ir 17 kameros bei 16 būrio 17.1 gyvenamoji patalpa buvo perpildytos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenys, t. y. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. įsakymas Nr. 7/07-796 ir Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus 2019 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 14/07-11044, patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis ginčo laikotarpiu bausmę atliko 16-o būrio 17.1 gyvenamojoje patalpoje. Iš minėtos pažymos matyti, kad šioje gyvenamojoje patalpoje gyveno iki 20 nuteistųjų ir kurios plotas yra 62,73 kv. m (patalpų schema), todėl, teismo vertinimu, vienam nuteistajam teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jis 16-ame būryje, 17.1 gyvenamojoje patalpoje, gyveno su dar 28 nuteistaisiais ir gyvenamosios patalpos plotas buvo 53 kv. m, tačiau savo argumentams pagrįsti į bylą nepateikė jokių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis, todėl darytina išvada, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui atliekant bausmę 16 būrio 17.1 gyvenamojoje patalpoje buvo pažeista Taisyklių 111.1 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl 16 būrio 17.1 gyvenamosios patalpos perpildymo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui gyvenant 16 būrio 17.1 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Kadangi pareiškėjas pretenzijų dėl ploto trūkumo jam bausmę atliekant kitose gyvenamosiose patalpose nereiškė, todėl teismas dėl to ir nepasisako.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad jam atliekant bausmę 9, 14, 16 ir 17 kamerų tipo patalpose kamerų plotas buvo apie 20 kv. m, nuteistųjų skaičius siekė 5, be to, dalį ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas.

Bylos duomenys, t. y. Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus 2019 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 14/07-11044 patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias kamerų tipo patalpas: 2018 m. kovo 20 d. 0.10 val. iki 14.30 val. į kamerą Nr. 9, kurios plotas 4,31 kv. m, joje įrengta 1 miegamoji vieta ir patalpoje buvo 1 nuteistasis, kuriam teko 4,31 kv. m ploto; laikotarpiais nuo 2018 m. kovo 20 d. 14.30 val. iki 2018 m. birželio 4 d. – į kamerą Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 4 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko nuo 4,03 kv. m ploto; nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 5 d. – į kamerą Nr. 14, kurios plotas 20,45 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, t. y. vienam asmeniui teko nuo 4,09 kv. m ploto; nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. birželio 21 d. – į kamerą Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, t. y. vienam asmeniui teko nuo 4,04 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, kad kamerose, kurių plotas apie 20 kv. m, nuteistųjų skaičius siekė 5, teismas negali nustatyti, kokiose konkrečiose patalpose ir kokiu konkrečiu laikotarpiu turėjusi tekti ploto norma galėjo būti pažeista. Atsakovės atstovo pateikti į bylą oficialūs dokumentai patvirtina atsakovės atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Nors pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo ankšta, nebuvo galimybės judėti, tarp nuteistųjų kilo konfliktai. Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN 16-ame ir 9-ame būriuose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinas apšvietimas, nuo lubų krito atsilupęs tinkas, žiemos metu buvo šalta, nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, nebuvo ventiliacijos, laikėsi drėgmė, vasaros metu buvo karšta, nebuvo galimybės patalpas vėdinti per langus, nebuvo išduodami elektriniai ventiliatoriai, patalpos buvo nešvarios. Taip pat netinkamos naudojimui buvo ir kamerų tipo patalpos.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 p.). Konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 p.).

Iš atsakovės atstovo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad kamerose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 valandas, sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019 m. gegužės 8 d. patikrinimo akto matyti, kad kontrolės patikrinimo metu patalpose ant sienų, lubų nebuvo matomų pelėsių. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamosiose patalpose su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės, nemalonaus kvapo ar pelėsio.

Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktas). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie netinkamai įrengtas ar ginčo laikotarpiu buvusias susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovės atstovas nurodo, jog patalpų būklė tikrinama nuolat, o esant reikalui atliekami einamieji remonto darbai. Minėtas aplinkybes patvirtina atsakovės atstovo į bylą pateikti 2018 m. sausio 3 d., 2018 m. liepos 10 d. Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai, iš kurių matyti, kad remonto metu buvo atliktas dalinis lubų tinko remontas, nudažytos lubos, išmūrytos pertvaros, remontuotas naktinis apšvietimas ir kt. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmetami. Be to, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.9 punktą, kamerų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų grotų taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas ar temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą ar dėl šildytuvo arba ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. 

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl tarakonų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Dezinfa“ pagal 2018 m. kovo 20 d. sutartį Nr. 27/10-28 pataisos namuose teikė dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. Iš atsakovės atstovo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad UAB „Dezinfa“ kenksmingumo šalinimą atliko 2018 m. rugpjūčio 23 d., 2018 m. rugsėjo 21 d., 2018 m. spalio 5 d., 2018 m. spalio 12 d. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 8 d. patikrinimo akto matyti, kad UAB „Dezinfa“ kenksmingumo šalinimą atliko 2019 m. balandžio 25 d. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tarp jų ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o šie pareiškėjo argumentai laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad jam teko miegoti antrame lovos aukšte, taip pat kad nebuvo įrengtų kopėtėlių užlipti į antrą aukštą, tačiau teisės aktai nereglamentuoja, jog nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų, taip pat nereglamentuoja ir kopėtėlių užlipti į antrą aukštą įrengimo. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo norma), 1.1 ir 10.1 punktus, tiek bendrabučio gyvenamojoje patalpoje, tiek kamerų tipo patalpose įrengiama metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui. Jei pareiškėjo netenkino jam paskirta miegamoji vieta, jis galėjo kreiptis į pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nekokybiško maitinimo, nehigieniškai patiekiamo maisto.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad maistą Marijampolės PN valgyklos patalpose iki 2019 m. liepos 2 d. gamino UAB „Grūstė“, nuo 2019 m. liepos 2 d. UAB „Niklita“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“, taip pat tvarkant maistą vadovaujamasi geros higienos praktikos taisyklėmis viešojo maitinimo įmonėms.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į pataisos įstaigą, kokybę. Iš į bylą pateiktų maisto tyrimų protokolų duomenimis pažeidimų dėl maisto kokybės nenustatyta. Domenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamos jo temperatūros ar nehigieniško patiekimo ir į tai nebuvo reaguota, byloje nėra, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas. Byloje esančiame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte nurodyta, kad visi Marijampolės PN dirbantys darbuotojai yra išklausę privalomuosius higienos įgūdžių mokymo kursus, turi sveikatos žinių atestavimo pažymėjimus, bei nekonstatuota, kad virtuvėje dirba nekvalifikuoti darbuotojai.

Pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kuo remdamasis padarė išvadą, kad jam duodamas maistas buvo nekokybiškas, nepakankamos temperatūros ar nehigieniškai patiekiamas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų gavęs mažesnę energinę vertę turintį maistą, nei numatyta teisės aktuose. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas). Pareiškėjas neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl, pagal bylos duomenis, teismas neturi pagrindo išvadai, kad Marijampolės PN būtų pažeidęs galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų aprūpinimą maistu ir organizuojant jų maitinimą. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl maisto kokybės, jo temperatūros, nehigieniško patiekimo nelaikytinos pagrindu atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad, jam atliekant bausmę 9-ame būryje, 8 kamerų tipo patalpoje mėnesį nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą.

Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2019 m. vasario 8 d. buvo kalinamas 9 būrio 8 kameroje, taip pat atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis ir pareiškėjui ši teisė buvo suteikta pagal Marijampolės PN direktoriaus 9 būrio nustatytą dienotvarkę. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsniu paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad dėl to su skundu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, tačiau iš byloje esančio 2019 m. lapkričio 28 d. Marijampolės PN rašto Nr. 9/07-16587 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2019 m. vasario 8 d. dėl jam nesuteikto pasivaikščiojimo kreipęsis nebuvo. Taigi, byloje nėra jokių pareiškėjo teiginius pagrindžiančių duomenų. Pažymėtina, kad teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą dėl teisės į pasivaikščiojimą neužtikrinimą bei to nulemtą žalos atsiradimą šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam atliekant bausmę 16-ame būryje tualetų patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nes buvo įrengti 5 sėdimi tualetai, atskirti vienas nuo kito tik apie 1,30 m sienelėmis iš abiejų pusių, tačiau nesant durų nebuvo galimybės užsirakinti, o priešais buvo įrengti pisuarai.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas (tai patvirtino ir pats pareiškėjas), t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje, sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, todėl buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, taigi šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu (ne kameroje) buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildina iš to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo pakankamai sieninių pakabų.

Teismas pažymi, kad nors nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose, tačiau iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad dušuose pertvaros yra įrengtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos. Nagrinėjamu atveju, tokių aplinkybių nenustačius, nėra pagrindo vertinti pataisos namų administracijos veiksmus kaip pažeidžiančius Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pažymi, jog dušo įrengimas be atskirų kabinų yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo ir dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo. Marijampolės PN šiuo aspektu nuteistiesiems nėra sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, jog jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą. Nenustačius Marijampolės PN veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad dušų patalpose yra sieninės pakabos. Iš pateiktų fotonuotraukų teismas sprendžia, kad drabužius nuteistieji gali nusirengti persirengimo kambaryje, kuriame yra didelis skaičius įrengtų sieninių pakabų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas akcentavo, kad 16 būryje prausyklos patalpose buvo įrengtos tik keturios prausyklės ir jomis naudojosi 100 nuteistųjų, todėl teko laukti eilėse.

Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir Marijampolės PN 2019 m. gruodžio 10 d. pažymoje Nr. 14/07-11044 nurodė, jog Marijampolės 16 ir 17 būriuose buvo apgyvendinta 80 nuteistųjų, o vandens čiaupai buvo įrengti 5, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui atliekant bausmę 16 būryje buvo užtikrintas sanitarinių įrenginių (praustuvė su 5 vandens čiaupais) reikiamas skaičius. Kadangi pareiškėjas nekėlė ginčo dėl sanitariniame mazge trūkusio inventoriaus jam atliekant bausmę kituose būriuose, todėl teismas ir nepasisako.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai) prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, tualetų kabinose primėtytų nuorūkų, kamerų nedezinfekavimo. Taip pat nurodė, kad visi pažeidimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2019 m. spalio 21 d. ataskaitoje Nr. NKP-2019-1-1.

Privalomo kamerų dezinfekavimo (dezinfekavimo periodiškumo) galiojantys teisės aktai nenumato. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į administraciją prašydamas dezinfekuoti patalpas, nenurodė, kodėl sprendė, kad tokia dezinfekcija iš viso buvo būtina. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimas dėl patalpų nedezinfekavimo nėra pagrįstas, todėl atmestinas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis dėl neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių (kriauklių čiaupų, dušų maišytuvų, jų rankenėlių, klozetų vandens nuleidimo mechanizmų) prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, tualetų kabinose primėtytų nuorūkų, o pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokius skundus (prašymus) reagavusi. Nesant pareiškėjo kreipimosi tuo metu, kai tokios aplinkybės egzistavo, ir duomenų, jog administracija į tokius skundus (prašymus) nereagavo arba reagavo netinkamai, pareiškėjui nenurodžius, kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimu ir jo nurodoma galimai patirta žala, minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos 2019 m. spalio 21 d. ataskaitoje Nr. NKP-2019-1-1 pareikštos rekomendacijos ne ginčo laikotarpiu, taip pat tai nėra privalomo pobūdžio, todėl nagrinėjamam atvejui neturi teisinės reikšmės ir plačiau neanalizuotinos.

Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Teismo vertinimu, likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai neturi juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl laikytini pertekliniais ir detaliau neanalizuotini.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal Bausmių vykdymo kodekso
145

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, depresija ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 42 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
40, 42 ir 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo N. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                Daina Kukalienė