Administracinė byla Nr. I-2470-484/2012
Proceso Nr. 3-61-3-00641-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)

S P R E N D I MA S
Lietuvos Respublikos vardu
2012 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovės Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovui Martynui Ausčiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. (P. L.) skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas P. L. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo 2007 m. gruodžio mėnesį ir 2008 m. spalio - gruodžio mėnesiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 064,44 Lt (vieną tūkstantį šešiasdešimt keturis litus ir 44 ct).
Skunde nurodė, kad yra statutinis valstybės tarnautojas, dirba Vilniaus pataisos namuose. Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies ir kitų šio įstatymo VI skyriaus („Darbo užmokestis“) nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos). Mano, kad toks jam priklausiusių priedų ir priemokų sumos ribojimas 70 procentų pareiginės algos dydžiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Skundo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, teigia, kad sprendimas, priimtas taikant VTĮ numatytus priemokų ir priedų ribojimus nesumokėti darbo užmokesčio dalies, nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Nurodė, kad apie savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą objektyviai sužinojo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 paskelbimo dieną, t. y. 2009-12-11, todėl nuo šios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą. Taip pat pabrėžė, kad laikotarpis, už kurį prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyto termino (b. l. 1-2).
Atsakovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Mano, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ji buvo teisėta ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Taip pat nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2012-02-22 ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., todėl vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis dėl dalies pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 9-10).
Pareiškėjas teismui pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad tik nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo pareiškėjas sužinojo apie jo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl būtent nuo šios dienos pareiškėjui atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą. Šią savo teisę pareiškėjas įgyvendino nepasibaigus 3 metų senaties terminui. Pažymėjo, kad dėl taikyto 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir per visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą teisminės gynybos teisinis reguliavimas dėl tokio ribojimo nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo, kuriose teismas analogiškais pagrindais atnaujino ieškinio senaties terminą, teigia, kad ir pareiškėjui nagrinėjamu atveju turi būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Dėl atsakovo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą pareiškėjo atstovas nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį. Mano, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas pažeistų pareiškėjo teisėtą lūkestį į proporcingą, teisingą pažeistos teisės atkūrimą.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 metais dirbo Vilniaus 2-uose pataisos namuose (po reorganizavimo Vilniaus pataisos namai) Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju (b. l. 11-13).
Remiantis Vilniaus pataisos namų darbuotojo asmens sąskaitų kortelių duomenimis, atsakovas dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą laikotarpiu nuo 2007 metų gruodžio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 3, 4).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. To paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir naktį, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą 2007 metų gruodžio mėnesį ir 2008 metų spalio-gruodžio mėnesiais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) tiek, kiek jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl VTĮ įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi, aplinkybė, kad pareiškėjui mokant ne visą darbo užmokestį dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą prašo taikyti senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui, o pareiškėjas prašo šį terminą atnaujinti.
Kaip jau minėta, pareiškėjas prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį 2007 metų gruodžio mėnesį ir 2008 metų spalio - gruodžio mėnesiais dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2012-02-29. Atsižvelgiant į laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiama į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3-4 dalys), 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia aplinkybe, kad jo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, ir kurios pagrindu analogiškose bylose dėl teisėjų darbo užmokesčio priteisimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atnaujino ieškinio senaties terminą.
Teismo vertinimu, vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyta aplinkybė nebuvo kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo kitiems suinteresuotiems asmenims (valstybės tarnautojams ir statutiniams pareigūnams). Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ šie asmenys teisminės gynybos kreipėsi dar 2007-2008 metais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, jo teigimu apie savo teisių pažeidimą sužinojęs tik Konstituciniam Teismui 2009-12-11 paskelbus nutarimą, į teismą su skundu kreipėsi tik 2012-02-29, t. y. praėjus daugiau nei dvejiem metams. Kitų svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra, todėl jo prašymas atmestinas.
Teismui neatnaujinus ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ė:
P. L. (P. L.) prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmesti.
P. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė