Administracinė byla Nr. eA-3341-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03963-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 13.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys –Vilniaus teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „SakBar“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vingės terminalas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ Nr. S-202 (7-175/2020) (toliau – ir Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ Nr. 1A-149 (toliau – Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir VTM) 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ataskaita Nr. 3, Ataskaita); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      VTM atliko UAB „Sakbar“ kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. priėmė patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ataskaita Nr. 1). Šią ataskaitą pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 1A-399 Ataskaitą Nr. 1 panaikino ir pavedė VTM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. VTM atliko pakartotinį patikrinimą ir 2019 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ataskaita Nr. 2), tačiau savo pozicijos nepakeitė ir konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų UAB „SakBar“ ir pareiškėjui solidariai apskaičiuotini importo mokesčiai. Pareiškėjas apskundė ir šį sprendimą, o Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 Ataskaitą Nr. 2 panaikino ir įpareigojo atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimtą naują sprendimą. Nepaisant to, VTM dar kartą pakartojo nepagrįstas išvadas dėl laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros bei 2020 m. gegužės 21 d. surašė Ataskaitą Nr. 3, kurioje konstatuota, kad buvo pažeistos 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 147 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl pareiškėjui apskaičiuotini importo mokesčiai: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM bei skirta 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos bauda 48 692 Eur, iš viso – 210 998 Eur. Pareiškėjui taip pat apskaičiuoti ir į apskaitą įtraukti ir 40 166 Eur delspinigių.

2.2.                      Departamentas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Ataskaitą Nr. 3 patvirtino. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri skundžiamu 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu: 1) patvirtino Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; 2) pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dalyje, kuria buvo nurodyta sumokėti 48 692 Eur baudą, nurodant sumokėti 16 231 Eur baudą; 3) atleido nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.

2.3.                      Dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos vertinimo.

2.3.1.                      Komisija pritarė išvadai, kad prekių išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje) išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl nustačius prekių kiekio (svorio bruto) skirtumą tarp laikinojo saugojimo deklaracijoje (toliau – ir LSD) deklaruotų prekių svorio ir komercinėse sąskaitose faktūrose nurodyto prekių svorio, pagrįstai konstatuota, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjo manymu, Komisija netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų. Taip pat buvo atmesti visi pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai. Komisija tik pakartojo Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytas aplinkybes. Tiek atsakovas, tiek Komisija nepagrįstai sprendė, kad vien tik iš komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos galima spręsti, jog ginčo deklaracijose deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros.

2.3.2.                      Komercinės sąskaitos faktūros įrodymų pakankamumo ir patikimumo prasme negali būti vertinamos kaip turinčios didesnę įrodomąją galią. Neteisingi teiginiai, kad tik pagal komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją galima identifikuoti prekes ir nustatyti išvežamų prekių svorį bruto. Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 konstatavo, kad priimant sprendimą nepakanka tik subjektyvaus ir deklaratyvaus vertinimo, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, būtina nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tikrųjų paimtos iš muitinės priežiūros ir kas privalėjo išvežti prekes, bet neišvežė.

2.3.3.                       Komisija tik deklaratyviai nurodė, kad Departamento sprendimai neturi įtakos 2020 m. rugpjūčio 14 d. Sprendimo pagrįstumui. Tačiau tiek 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 1A-399, tiek 2019 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 1A-240 Muitines departamentas vertino tas pačias VTM išvadas dėl komercinių sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymo ir pareiškėjo apmokestinimo, įpareigodamas VTM nustatyti konkrečius faktus ir įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir kad komercinės sąskaitos faktūros, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymui, neturi įrodomosios reikšmės. VTM, priimdama Ataskaitą Nr. 3, neįvykdė nurodymo nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės buvo iš tiesų paimtos iš muitinės priežiūros.

2.3.4.                      Komisijai nustačius, kad Ataskaita Nr. 3 ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas buvo grindžiami ta pačia faktine informacija ir komercinių faktūrų duomenimis, nebuvo pagrindo patvirtinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 0245 Eur muito delspinigius ir 125 375 Eur importo PVM. Be to, Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendime nenurodyta, kokių pareigų neatliko pareiškėjas ir kaip pasireiškė prekių paėmimas iš muitinės priežiūros. Nebuvo nustatyta, kad trečiųjų asmenų surašytose komercinėse sąskaitose faktūrose pateikta informacija atitinka objektyvumo kriterijų ir kad jose pateiktas prekių aprašymas ir kiekis (svoris bruto) atitinka tikrovę.

2.3.5.                      Mokesčių administratorius nekėlė abejonių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos realumo ir nesiėmė priemonių, kad įsitikintų sąskaitose nurodomų duomenų teisingumu ir realumu. Pareiškėjas nesutiko su išvadomis, kad muitinė pagrįstai vertino konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) kodą, kiekį), nes tik pagal šiuos dokumentus buvo galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir, prireikus, importo mokesčių apskaičiavimo tikslais. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog trečiųjų asmenų išrašytose komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytose TIR knygelių 10 langelyje, pateikta informacija yra teisinga, patikima, neprieštaringa ir vienareikšmiškai įrodanti faktą, kad deklaracijoje deklaruotos prekės nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir tokiu būdu paimtos iš muitinės priežiūros. Laikinojo saugojimo prekės nebuvo deklaruotos išleidimo į laisvąją apyvartą muitinės procedūrai. Todėl pagrindo identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ar importo mokesčių apskaičiavimo tikslais nebuvo, nes prekės buvo skirtos trečiųjų šalių rinkai. Mokesčių administratorius privalėjo kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo, tačiau tai nebuvo atlikta.

2.3.6.                      Vien aplinkybė, kad LSD pateiktas prekių aprašymas nesutapo su išvežimo komerciniuose dokumentuose nurodytais duomenimis, nesudarė pagrindo išvadai, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, juo labiau, kad prekių gavėjo (UAB „SakBar“) tikrinamuoju laikotarpiu įvežtos iš trečiųjų šalių ir laikinajam saugojimui pareiškėjo deklaruotos prekės, identiškos būsenos buvo perduotos gavėjui, jam įforminus atitinkamus dokumentus. Be to, prekių gavėjas pareiškėjui nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl prekių praradimo. Nepaisant šių aplinkybių, mokesčių administratorius ir Komisija rėmėsi ir lygino tik prekių išvežimo komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją. Nors Komisija ir teigė, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, kad laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas buvo nustatytas remiantis išimtinai kitų ūkio subjektų surašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, tačiau iš Ataskaitos Nr. 3 priedo Nr. 2 buvo matyti, kad tariamas prekių trūkumas fiksuojamas išimtinai palyginus tik LSD duomenis ir komercinių sąskaitų faktūrų duomenis. Tai patvirtino, kad komercinei sąskaitai faktūrai buvo suteikta didesnė įrodomoji galia, nei kitiems bylos esantiems įrodymams. Komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytas bendras pakuočių skaičius ir prekių kiekis (svoris bruto) sutapo su TIR knygelių 10 langelyje nurodytu pakuočių skaičiumi ir 11 langelyje nurodytu prekių kiekiu. Todėl paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį turėjo būti atvežtos kitos prekes ir kompensuojant TIR knygelėje nurodytą trūkstamą prekių svorį, kas yra neįmanoma ir nepateisinama. Komisija dėl šių aplinkybių nepasisakė ir klaidingai sprendė, kad pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo muitinės dokumentus nebuvo galimybės identifikuoti prekes, nes dokumentuose „prekės aprašytos bendrai“, tik nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto).

2.3.7.                      Muitinei teikiamų išvežimo deklaracijų (TIR MRN ir T1 MRN) formą bei teikiamos informacijos apimtį reglamentuoja 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), todėl, užbaigiant ginčo prekių laikinąjį saugojimą muitiniam tikrinimui, ir buvo pateikti išgabenimo muitinės dokumentai, kurie yra patvirtinti Įgyvendinimo reglamente. Muitinės dokumentuose TIR MRN ir T1 MRN buvo nurodyti visi privalomi išvežamų prekių identifikaciniai duomenys. Be to, visi dokumentai, susiję su laikinai saugomomis prekėmis, pateikiami muitinei, o deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus, neatliekant atskiro bei išsamaus prekių klasifikavimo ir nenustatant tikslaus kiekvienos prekės svorio bruto.

2.3.8.                      Komisija taip pat nepasisakė dėl sąskaitose užfiksuotų duomenų ir prieštaravimų, o tik nurodė, kad pareiškėjo pateikti prekių išgabenimą patvirtinantys dokumentai buvo įvertinti VTM, todėl Komisija dėl jų nepasisakė. Tačiau nesutapimai vertė abejoti sąskaitose pateiktos informacijos patikimumu.

2.4.                      Dėl Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukos, kaip teisinio pagrindo identifikuoti prekes pagal TIR knygelių 10 langelyje nurodytas sąskaitas faktūras.

2.4.1.                      Nors Departamentas sprendė, kad pagrindas lyginti komercinių sąskaitų faktūrų duomenis su LSD nurodytais duomenis įtvirtintas Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje, tačiau Komisija šių išvadų nevertino. Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnyje nėra nuostatos, kad prekių pardavimo sąskaitos yra neatsiejama TIR knygelės dalis ir kad muitinės sandėlio savininkas, išduodamas laikinai saugotas prekes pagal muitinės įformintas išvežimo muitinės deklaracijas, privalo tikrinti LSD duomenis su perdavimo sąskaitose nurodytais duomenimis. Priešingai – jei prekės išleidžiamos TIR operacijai atlikti, išvykimo muitinės įstaigoje į TIR knygelę įrašomas TIR operacijos MRN. Į TIR knygelę įrašytas ir muitinės įformintas TIR operacijos MRN yra tas dokumentas, kuriame ir yra deklaruojamos išvežamos prekės ir tik šis dokumentas nurodomas muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lape.

2.4.2.                      Komisija, nepasisakydama dėl komercinių sąskaitų faktūrų sulyginimo su LSD duomenimis teisinio pagrindo, pažeidė skundo nagrinėjimo apimtį ir klaidingai išsprendė ginčą, nepagrįstai pritardama išvadai, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros.

2.5.                      Dėl įrodymų, patvirtinančių, kad LSD deklaruotos prekės nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros ir yra išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos.

2.5.1.                      Buvo pateikti įrodymai, kad atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 deklaraciją nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, kadangi joms buvo įformintos tranzito muitinės deklaracijos (TIR operacijų MRN įrašytos į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijos), su kuriomis prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės sandėlyje laikinai saugotos prekės pagal 41 deklaracijas buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir įforminus T1 tranzito deklaracijas, TIR knygeles bei TIR MRN išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje. Tai patvirtina, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais. Todėl laikinai saugotos prekės buvo išgabentos ir nepakeisto pavidalo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, nepažeidus TIR knygelėse nurodytų muitinės plombų.

2.5.2.                      Nebuvo aišku, kokius dar įrodymus pareiškėjas turėjo pateikti. Visos deklaruotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, įforminus atitinkamas muitinės deklaracijas. Komisija pripažino, kad prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika dėl „paėmimo iš muitinės priežiūros“ sąvokos aiškinimo buvo pripažinta precedentine, tačiau Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas pagrįstas ne joje formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet priešinga prekių paėmimo iš muitinės sąvokos interpretacija. Pareiškėjas, tiek deklaruodama UAB „SakBar“ prekes deklaracijoje pagal šios bendrovės pateiktą sutartį (užsakymą), tiek išgabendamas jas iš Sąjungos muitų teritorijos, įvykdė visas muitų teisės aktuose nurodytas pareigas.

2.5.3.                      Pareiškėjas taip pat prašė atkreipti dėmesį į jo 2020 m. rugsėjo 9 d. skunde Komisijai nurodytus argumentus dėl VTM Ataskaitos Nr. 3 priede Nr. 2 nustatytų prekių trūkumo nepagrįstumo ir įvertinti kitus Komisijai pateiktus įrodymus.

2.6.                      Dėl muitinės sandėlyje laikinai saugomų prekių apskaitos.

2.6.1.                      Nepagrįstos Komisijos išvados, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tinkamai tvarkė muitinės sandėlio apskaitą pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-764 patvirtintų Muitinės prižiūrimose prekių saugojimo vietose laikomų prekių apskaitos tvarkymo ir apyvartos ataskaitos pildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus, neeliminavo jo kaltės dėl Sąjungos muitinės kodekso reikalavimų pažeidimo, nes apskaita buvo pildyta formaliai. Vertinant prekių nurašymą iš sandėlio apskaitos visumą tiek Sąjungos muitinės kodekso, tiek ir Taisyklių reikalavimai numato, kad prekės turi būti apskaitomos, identifikuojamos taip, kad muitinei būtų sudarytos sąlygos patikrinti laikinai saugotų prekių pateikimą muitinės sankcionuotiems veiksmams patikrinant jų kiekį, tapatumą, svorį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Taisyklių 25 punkte nustatyta, jog padedant prekes į laikinojo saugojimo sandėlį prekių apskaitos registruose ar dokumentuose nurodyti duomenys turėjo sutapti su duomenimis, nurodytais deklaracijose, kuriomis atitinkamoms prekėms įformintas prekių laikinasis saugojimas arba kituose dokumentuose, naudojamuose kaip deklaracija. Šiuo atveju buvo tinkamai tvarkoma muitinės sandėlio apskaita, o Komisijos išvada dėl formalaus apskaitos pildymo buvo nepagrįsta.

2.6.2.                      Įvežtų prekių priežiūra atliekama pagal sandėlio tvarkomą saugomų prekių apskaitą, suderintą su muitine, o ne pagal prekių saugojimo metu kitų ūkio subjektų sudarytus komercinius dokumentus, kurių pateikimas muitinei nėra privalomas. Nesutapimų sandėlio apskaitos dokumentuose nebuvo nustatyta, o Ataskaitoje Nr. 3 nurodyti duomenų apie prekes nesutapimai buvo nustatyti lyginant sandėlio apskaitos dokumentus su kitų ūkio subjektų (ne pareiškėjo) sudarytomis sąskaitomis.

2.7.                      Dėl nepagrįstai nustatytos prekių muitinės vertės pareiškėjas nurodė, kad, nustatydama prekių muitinę vertę VTM nepagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje, o kitais atvejais taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Mokesčių administratoriui tenka našta įrodyti aplinkybių, su kuriomis sieja pareiškėjo apmokestinimą, egzistavimą. Jeigu tokių duomenų nėra, arba sprendimai grindžiami prielaidomis, toks mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti pripažįstamas nepagrįstu.

2.8.                      Dėl procedūrinių pažeidimų atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą pareiškėjas nurodė, kad mokestinis patikrinimas pagal VTM viršininko 2018 m. rugpjūčio 14 d. pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) pradėtas neturint pavedimo jį atlikti ir neinformavus pareiškėjo (pavedimas buvo išrašytas kito mokesčio mokėtojo – UAB „SakBar“ atžvilgiu); todėl išvada, kad nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, nepagrįsta. Teiginys, kad šiuo atveju nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas, o tik kontrolės veiksmai, taip pat nepagrįstas. VTM 2018 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo tikrintos tos pačios LSD, tačiau skola muitinei nebuvo registruota. UAB „SakBar“ nurodytą ataskaitą apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu ataskaitą panaikino. Taigi, užbaigiant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtos dvi patikrinimo ataskaitos – Ataskaita Nr. 1 ir 2018 m. rugsėjo 20 d. atskaita Nr. (duomenys neskelbtini), o tai neatitiko teisės aktų nuostatų. VTM viršininkas 2019 m. sausio 21 d. pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) pavedė atlikti UAB „SakBar“ pakartotinį patikrinimą, tačiau pareiškėjo atžvilgiu VTM nepriėmė nei pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą, nei pavedimo atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atliekant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio nuostatos, kadangi faktiškai buvo pavesta pakartotinai patikrinti pareiškėjo deklaraciją, nesant teisinio pagrindo.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. 

4.       Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Muitinės sandėlyje laikinai saugomos prekės įtraukiamos į apskaitą ir nurodomos registruose. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus. Tokių teiginių teisės aktuose nebuvo. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad deklaruotos ir apskaitoje nurodytos prekės ir buvo laikinai saugomos pareiškėjo muitinės sandėlyje. VTM konstatavo, kad dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t.t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio, joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN). Šiuo atveju TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra ne „trečiųjų šalių asmenų duomenys“, o neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B–313 patvirtintuose nuostatose, tiek Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje. TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Jei nustatomas neatitikimas, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Atliekant patikrinimą buvo lyginti ir dokumentai, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. LSD, sandėlyje saugomų prekių apskaitos ir išgabenimo duomenys. Nustatyta, kad išgabenimo duomenyse buvo deklaruotas mažesnis, nei priimtas laikinajam saugojimui prekių svoris (svoris bruto), arba juose nebuvo visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui prekių išgabenimą. Duomenų, kad pagal nurodytas deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais, pareiškėjas nepateikė.

4.2.                      Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad skirtumas tarp prekių kiekio, nurodyto deklaracijoje ir išvežimo komerciniuose dokumentuose, galėjo atsirasti dėl to, kad prekių pardavėjas komercinius dokumentus rengia atsižvelgdamas į prekių įvežimo šalies reikalavimus ir nederina tokių duomenų su pareiškėju. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjas tokių duomenų derinti neprivalo, tačiau turi išgabenti saugotas ne Sąjungos prekes, o tik deklaruotas muitinės procedūrai arba reeksportuojamas. Priimtų į muitinės sandėlį saugojimui ir parduodamų muitinės sandėlyje tų pačių prekių duomenys (aprašymai, techninės charakteristikos ir pan.) negali skirtis. Muitinės priežiūra yra taikoma konkrečių į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų prekių atžvilgiu. Komisija pagrįstai sutiko su VTM argumentais, kad muitinė prižiūri, jog įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją prekės būtų išleistos taikyti muitinės procedūras tokio pat pavidalo, kokio įvežtos, kad jos nebūtų sukeistos, gabenant tranzitu ar taikant kitas specialias muitinės procedūras, kad jų duomenys visoje tiekimo grandinėje būtų identiški.

4.3.                      Jokiame galiojančiame teisės akte nėra įtvirtinta pareiga mokesčių administratoriui kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad deklaruotoms prekėms UAB „SakBar“ įformino TIR MRN arba T1 MRN bei kad Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (toliau – ir MDAS) pranešimas apie įformintų TIR MRN ir TIR operacijų užbaigimą paskirties muitinės įstaigoje be pažeidimų patvirtino visų deklaracijų laikinajam saugojimui deklaruotų prekių išgabenimo faktą. MDAS buvo patvirtintas ne deklaracijoje deklaruotų prekių, tačiau pagal deklaracijoje sandėlyje saugotų ir reeksportui su T1 deklaracijomis bei TIR MRN ir TIR knygelėse deklaruotų prekių išgabenimas. Pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs laikinai saugoti ir įtraukęs į apskaitą prekes, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Leidimo turėtojo pareiga yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir numatyta atsakomybė, jeigu jos yra paimamos iš muitinės priežiūros. Taip pat nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kad muitinė privalėjo nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes.

4.4.                      Nesutiko su pareiškėju, kad nebuvo įvertintas faktas, jog dalis prekių pareiškėjo sandėlyje buvo saugoma, neiškrovus jų iš transporto priemonių. Muitinės priežiūroje buvo įvežtos po pateikimo muitinei prekės, kurioms pareiškėjas įformino deklaracijas ir jos buvo saugomos sandėlyje. Importo mokesčių skola pareiškėjui įregistruota pagal įformintas deklaracijas, kai prekės jau buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Abejoti įformintų deklaracijų duomenų teisingumu muitinė neturėjo pagrindo. Muitinė taip pat neturėjo duomenų, jog pagal minėtas deklaracijose saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros su T1 ar TIR knygelėmis būtų užbaigtos su neatitikimais. Duomenų, kad pagal nurodytus reeksporto dokumentus neišgabentoms prekėms buvo įformintos muitinės procedūros ar jos reeksportuotos pagal kitus dokumentus, pareiškėjas nepateikė.

4.5.                      Pareiškėjo dokumentai (sandėlio valdymo sistemos (SVS) krovinių priėmimo / išvežimo registracijos žurnalai, sandėlio užsakymų valdymo sistemos (UVS), esančias „Sutartis-užsakymus“, elektroniniai išrašai ir nukreipimus iš transporto priemonių nukreipimo (TNS) sistemos) nepatvirtino nei laikinojo saugojimo vykdytojo įsipareigojimų muitinės atžvilgiu tinkamą įvykdymą, nei laikinai saugotoms prekėms kitos muitinės procedūros įforminimą ar jų reeksportą. Kaip teisingai nurodė Komisija, jomis grindžiamos sandėlyje vykdomos vidinės procedūros. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai ginčijo Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą dėl neįvertinto Departamento ankstesniuose sprendimuose 2018 m. lapkričio 13 d. Nr. lA-399 bei 2019 m. spalio 31 d. Nr. 1A-240 ir skundžiamame Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytų motyvų pasikeitimo. Ankstesnieji Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl VTM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjo, o kito asmens – muitinės tarpininko UAB „SakBar“ – mokestinį patikrinimą, kuriam nustatytos kitos prievolės bei atsakomybė už jų nevykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl ir sprendimo motyvai buvo kiti.

4.6.                      Nesutiko su galbūt padarytais procedūriniais pažeidimais, atliekant mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas skunde savo prieštaravimų dėl procedūrinių pažeidimų nepateikė. Pareiškėjo skunde aptariamos Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo panaikintos. VTM Ataskaitoje Nr. 3 nurodė mokestinės prievolės teisinį ir faktinį pagrindą, surinko tai pagrindžiančius duomenis, atliko apskaičiavimus, todėl pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę. Ataskaitoje Nr. 3 nustatyta prekių muitinė vertė, nuo kurios apskaičiuoti importo mokesčiai, konkrečiai nurodyti teisės aktai taikyti prekių apmokestinamajai vertei nustatyti, tiek muitinio įvertinimo metodo taikymui bei kokiu pagrindu ir kokie pritaikyti muitų tarifai, o taip pat ir apskaičiuotų mokesčių dydžiai pagal kiekvieną deklaraciją. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokios nuostatos buvo taikytinos netinkamai.

4.7.                      Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, kad VTM patikrinimo ataskaitoje nurodytoms pareiškėjo saugotoms ir neišgabentoms prekėms buvo įforminta muitinės procedūra ar jos buvo reeksportuotos. Pareiškėjas neįrodė, kad į jo sandėlį saugojimui priimtoms prekėms nustatyta tvarka ir terminais būtų įforminta muitinės procedūra arba jos būtų reeksportuotos. Taigi, tiek ginčijami sprendimai, tiek Ataskaita Nr. 3 teisėti ir pagrįsti.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VTM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6.       VTM atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais.

6.1.                      VTM nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į pareiškėjo muitinės sandėlį UAB „SakBar“ su 41 tranzito deklaracija (Tl) įvežė ne Sąjungos prekes. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui, pareiškėjui įforminus deklaracijas, pagal kurių duomenis prekės buvo apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Laikinojo saugojimo procedūra buvo užbaigiama, kai ne Sąjungos prekės buvo išgabenamos iš pareiškėjo muitinės sandėlio, įforminant joms muitinio tranzito procedūras su Tl deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir nurašomos iš pareiškėjo sandėlio apskaitos. Vertindama prekių priežiūrą, muitinė turi omenyje trijų pagrindinių prekių elementų priežiūrą: prekės pavadinimas, prekės KN kodas ir prekės kiekis. Šie elementai nurodomi muitinės deklaracijose, arba muitinė juos gali surasti komerciniuose ar transporto dokumentuose, kurių pagrindu įforminamos muitinės deklaracijos pasirinktai muitinės procedūrai ar laikinajam saugojimui. Visoje tiekimo grandinėje, gabenant prekes tranzitu per Sąjungos muitų teritoriją, šie elementai neturi keistis, t. y. kokio pavidalo prekė iš trečios šalies įvežama į Sąjungos muitų teritoriją, tokio pat pavidalo turi būti išvežama iš Sąjungos muitų teritorijos. Tai galioja ir išvežtų prekių kiekiui.

6.2.                      Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), buvo nustatyta, kad juose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis (svoris bruto) arba juose iš viso nebuvo deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Detaliai tikrinimo metu nustatytas skirtumas tarp padėtų į muitinės sandėlį prekių kiekio (svoris bruto) bei nurašytų iš apskaitos ir išvežtų prekių kiekio (svoris bruto), kuris nurodytas patikrinimo ataskaitos priedo lentelės 19 stulpelyje. Siekiant nustatyti, ar lentelės 19 stulpelyje nurodytas prekių kiekis (svoris bruto) nėra likęs muitinės sandėlyje, ar išgabentas su kitais nei įmonės nurodytais dokumentais, patikrinimo metu pagal apskaitos lapus bei kitus turimus dokumentus buvo išnagrinėta prekių judėjimo grandinė. Išnagrinėjus prekių atgabenimo į muitinės sandėlį tranzito deklaracijų T1 duomenis, pagal kuriuos įmonė įtraukė prekes į apskaitą, ir sandėlio apskaitos duomenis, buvo nustatyta, kad minėti duomenys sutampa, t. y. atitinka prekių aprašymas, svoris bruto ir KN. Įvežtų pagal deklaraciją ir įtrauktų į muitinės sandėlio apskaitą, tačiau pagal nurodytus išvežimo dokumentus neišvežtų (nedeklaruotų kitai muitinės procedūrai arba nereeksportuotų) ne Sąjungos prekių, pareiškėjo muitinės sandėlyje nėra. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, bei turėjo užtikrinti įsipareigojimų, susijusių su prekių laikinuoju saugojimu, vykdymą.

6.3.                      VTM neginčijo, kad tranzito procedūros buvo užbaigtos tinkamai, tačiau prekių išvežimui įformintose tranzito deklaracijose deklaruotas ne visas kiekis, kuris nurašytas iš apskaitos, t. y. išgabenimo dokumentų (komercinių sąskaitų faktūrų) duomenys nesutapo su nurašymo iš apskaitos duomenimis. Pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekes išdavė. Taip pat nebuvo patvirtinančių dokumentų, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas, ir kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, įvykdė visas pareigas, kaip tai nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje. Taigi, VTM, vadovaudamasis Sąjungos kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, už patikrinimo metu nustatytą prekių kiekio trūkumą apskaičiavo importo skolą muitinei.

6.4.                      Dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodyta, kokių pareigų pareiškėjas nėra įvykdęs – leidimo turėtojas ir procedūros vykdytojas atsako už tai, kad būtų: a) užtikrinta, jog prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros; ir b) vykdomos pareigos, susijusios su prekių, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu. Todėl pareiškėjo, kaip muitinės sandėlio savininko, pareiga ir yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir jis yra atsakingas, jeigu prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros.

6.5.                      VTM, nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje arba taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Prekių muitinės vertės pagrindas, pirmiausiai, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju nebuvo pateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 74 straipsnio 2 dalies punktą nuo a iki d kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių (iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti ar prekės tapačios, ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas); vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje; apskaičiuotosios vertės (nepateikti duomenys, kurių reikia šiai vertei nustatyti), VTM, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, pagal KN kodus, nurodytus šios patikrinimo ataskaitos 2 priedo lentelėje, prekių muitinę vertę nustatė remdamasi duomenimis, žinomais VTM, arba kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. naudojantis Prekių muitinio įvertinimo duomenų baze. VTM patikrinimo ataskaitoje nuosekliai išanalizavo Sąjungos muitinės kodekso 70 ir 74 straipsniuose nurodytų muitinio įvertinimo metodų taikymo galimybes bei eiliškumą ir detaliai išaiškino, kuo remiantis nustatė prekių muitinę vertę. Ginčijami sprendimai ir Ataskaita Nr. 3 priimti išnagrinėjus visus turimus dokumentinius įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SakBar“ atsiliepime į skundą (rašytiniuose paaiškinimuose), su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

8.       Palaikydamas pareiškėjo poziciją, UAB „SakBar“ nurodė:

8.1.                      Visos pareiškėjo muitinės sandėlyje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. UAB „SakBar“, kaip prekių gavėjo, atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 LSD nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, nes joms UAB „SakBar“ įformino tranzito muitinės deklaracijas, įrašytas į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijas su kuriomis laikinajam saugojimui deklaruotos prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.

8.2.                      Prekių padėjimo į muitinės sandėlį deklaracijos gavėjas buvo nurodytas UAB „SakBar“, kuris, užbaigdamas prekių laikinąjį saugojimą, jas pateikė muitiniam tikrinimui ir įformino T1 tranzito deklaracijas, TIR MRN tranzito deklaracijas bei TIR knygeles, su kuriomis prekės ir buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje, o tai įrodė, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. UAB „SakBar“ įforminti muitinės dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais, priešingai – visos tranzito procedūros paskirties muitinės įstaigoje užbaigtos tinkamai.

8.3.                      VTM, konstatuodamas prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, objektyviais duomenimis privalėjo tai įrodyti, o ne remtis vien tik subjektyviu ir deklaratyviu vertinimu. Nesutiko su išvada, kad tai, jog prekės, buvo paimtos iš muitinės priežiūros, neįrodyta, nes tiek UAB „SakBar“, tiek galutiniai prekių gavėjai visas pareiškėjo muitinės sandėlyje laikinai saugotas prekes gavo.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą, kuriuo patvirtintas Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; bei Ataskaitą Nr. 3.

11.       Atsakovas Departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VTM atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko. 

12.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-94-968/2022 pareiškėjo UAB „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai kėlė Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. ir Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimais patvirtintoje Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (Ataskaita Nr. 3) nurodytų iš muitinės priežiūros paimtų prekių kiekio ir jų muitinės vertės nustatymo (t. y. apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio pagrįstumo) klausimą. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes grindė TIR knygelėmis ir prie jų pridėtomis sąskaitomis (jų priedais), CMR važtaraščiais, komercinėmis sąskaitomis faktūromis ir kitais dokumentais, kuriuos įvertinęs mokesčių administratorius, Komisija ir teismas konstatavo, jog ginčo prekių išgabenimo iš Sąjungos muitinės teritorijos dokumentuose yra deklaruotas mažesnis prekių kiekis (svoris bruto) negu nurašyta iš Apskaitos arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Teismas nustatė, kad didelė dalis paminėtų reikšmingų dokumentų yra įforminti ne lietuvių kalba.

14.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime bylai reikšmingas aplinkybes grindė ir dokumentais kurie yra surašyti užsienio kalba, analizavo ir vertino jų turinį. Byloje nėra paminėtų ne lietuvių kalba surašytų bylai reikšmingų dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, o pirmosios instancijos teismo posėdyje vertėjas nedalyvavo. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė proceso teisės normas, nes dokumentai, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. nebuvo laikomasi Lietuvis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl proceso teisės normų pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl paminėtą proceso teisės normos pažeidimą pripažino esminiu ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III.

15.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16.       Teismas nustatė, kad:

16.1.                      VTM direktoriaus 2018 m. vasario 15 d. pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliktas kompleksinis UAB „SakBar“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. patikrinimas. 2018 m. rugpjūčio 30 d. surašyta patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuria VTM nusprendė UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ apskaičiuoti ir solidariai įregistruoti mokesčių nepriemoką: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM, priskaičiuoti 869 Eur muito delspinigių, 14 569 Eur importo PVM delspinigių, skirti 10 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos baudą 16 231 Eur, už prekių paėmimą iš muitinės priežiūros.

16.2.                      UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“, nesutikdami su pažeidimais, nulėmusiais skolos muitinei atsiradimą, kreipėsi į Departamentą, prašydami panaikinti skundžiamą VTM 2018 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

16.3.                      Departamentas, išnagrinėjęs UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ skundus, 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimais Nr. 1A-398 ir Nr. 1A-399 panaikino 2018 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

16.4.                      VTM direktoriaus 2019 m. sausio 21 d. pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) atliktas pakartotinis kompleksinis UAB „SakBar“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. patikrinimas. 2019 m. balandžio 8 d. surašyta patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuria VTM nusprendė UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ apskaičiuoti ir solidariai įregistruoti mokesčių nepriemoką: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM, priskaičiuoti 1 205 Eur muito delspinigių, 22 884 Eur importo PVM delspinigių, skirti 10 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos baudą 16 231 Eur, už prekių paėmimą iš muitinės priežiūros. UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“, nesutikdami su pažeidimais, nulėmusiais skolos muitinei atsiradimą, kreipėsi į Departamentą, prašydami panaikinti skundžiamą VTM 2019 m . balandžio 8 d. patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Departamentas, išnagrinėjęs UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ skundus, 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 panaikino 2019 m. balandžio 8 d. patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

16.5.                      Vykdant VTM direktoriaus pavaduotojo 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atliktas UAB „Vingės terminalas“ teminis įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimas, susijęs su prekėmis deklaruotomis laikinojo saugojimo deklaracijose.

16.6.                      VTM 2020 m. gegužės 21 d. surašė ginčijamą patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, jog buvo patikrintos 41 laikinojo saugojimo deklaracijos, 77 prekės, kuriose buvo nurodytas UAB „SakBar“ kaip prekių gavėjas. Ataskaitoje Nr. 3 buvo konstatuota, kad atlikus UAB „Vingės terminalas“ teminį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis deklaruotomis laikinojo saugojimo deklaracijose, nustatyta, kad įmonė pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl UAB „Vingės terminalas“ apskaičiuotini importo mokesčiai: muito 36 931 Eur ir importo PVM 125 375 Eur, skirta 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos bauda (48 692 Eur), iš viso 210 998 Eur. Ataskaitos 1 priede pateiktas delspinigių skaičiavimas, o 2 priede importo mokesčių apskaičiavimo lentelė pagal laikinojo saugojimo deklaracijas (LSD), aprašant su kiekviena susijusius prekių judėjimo grandinės dokumentus.

16.7.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su VTM Ataskaita Nr. 3, kreipėsi į Departamentą, kuris 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1A-149 nusprendė patvirtinti VTM Ataskaitą Nr. 3.

16.8.                      Komisija 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. S-202 (7-175/2020) nusprendė patvirtinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM, ir pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį dėl baudos, nurodant sumokėti 16 231 Eur dydžio baudą (10 proc.), ir atleido pareiškėją nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo (50 proc.).

16.9.                      Iš esmės patikrinimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į UAB „Vingės terminalas“ muitinės sandėlį (VA0271) prekių gavėjas UAB „SakBar“, su 41 tranzito T1 deklaracija įvežtos įvairios ne Sąjungos prekės buvo padėtos laikinam saugojimui įforminant LSD. LSD įformino pareiškėjas. Visos prekės pagal LSD apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Muitinė išnagrinėjo prekių judėjimo grandinę nuo prekių atgabenimo į muitinės sandėlį iki prekių išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos ir konstatavo, kad išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentuose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugoti perduotas prekių kiekis (svoris kg bruto) arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių (2 priedo 18 stulpelis). Kiekio neatitikimas iš esmės nustatytas pagal komercines sąskaitas faktūras, kurios buvo nurodytos TIR knygelėse (10 pildymo langelyje turėjęs būti prekių aprašymas nukreipia į komercines sąskaitas faktūras). Pareiškėjas ir trečiasis asmuo nurodė, kad aptariamos prekės buvo išgabentos iš muitinės sandėlio pagal tranzito procedūrą su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis. UAB „SakBar“ pateikdavo pareiškėjui išgabenimo iš muitinės sandėlio TIR MRN, kurių pagrindu prekės iš esmės būdavo nurašomos iš sandėlio apskaitos.

17.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui nurodė kaip pagrindinį argumentą – kad nėra jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pasak pareiškėjo, VTM neįrodžius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto, ginčijami šioje byloje sprendimai turi būti panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko.

18.       Teismas nustatė, kad muitinė, patikrinusi visą ginčo prekių judėjimo grandinę (nuo prekių atgabenimo į muitinės sandėlį su tranzito deklaracijomis (T1 MRN), prekių padėjimo į muitinės sandėlį laikinajam saugojimui (deklaracijos LSD, Apskaita) iki prekių nurašymo iš muitinės sandėlio Apskaitos bei išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos pagal T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras) konstatavo, kad prekių išgabenimo iš Sąjungos muitinės teritorijos dokumentuose yra deklaruotas mažesnis prekių kiekis (svoris bruto) negu nurašyta iš Apskaitos arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Todėl tokioje situacijoje pagal Sąjungos muitinės kodekso (toliau – ir SMK) normas pripažinta, kad toks prekių kiekio skirtumas (svoris kg bruto, nurodytas Ataskaitos 2 priedo lentelės 19 stulpelyje) buvo paimtas iš muitinės priežiūros, nes šiam prekių kiekiui nebuvo įforminta kita muitinės procedūra arba reeksportas, kaip to reikalauja SMK 149 straipsnis (laikinai saugomoms ne Sąjungos prekėms per 90 dienų turi būti įforminta muitinės procedūra ar jos turi būti reeksportuotos).

19.       Teismas pažymėjo, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros pagal SMK suprantamas pakankamai plačiai ir apibrėžiamas kaip bet koks veiksmas ar neveikimas, trukdantis ar nesudarantis sąlygų muitinei atlikti jai pavestas funkcijas pagal SMK. Tam, jog prekė būtų laikoma paimta iš muitinės priežiūros, pakanka, kad jos būtų objektyviai neįmanoma patikrinti, nesvarbu, ar kompetentinga įstaiga, iš tikrųjų, jas tikrino, ar ne. Teismas darė išvada, jog pareiškėjui, kaip asmeniui pagal SMK 147 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjusiam prievolę užtikrinti, jog laikinai saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, kyla atsakomybė už iš muitinės priežiūros paimtas laikinai saugotas prekes, kadangi pagal SMK 147 str. 2 dalį „su laikinai saugomomis prekėmis galima atlikti tik tokias jų tvarkymo operacijas, kurių reikia nepakitusiai prekių būklei išsaugoti, nepakeičiant prekių išvaizdos ir techninių charakteristikų“. Pareiškėjas neįrodė, kad iš muitinės sandėlio pagal LSD apskaitos nurašytos prekės buvo tokių pačių charakteristikų kaip atvyko į muitinės sandėlį ir buvo padėtos laikinam saugojimui, nes išvykimo ir nurašymo iš sandėlio apskaitos dokumentuose nurodomas mažesnis prekių kiekis (kg). Pareiškėjo teiginiai, kad muitinė nepagrįstai sureikšmino komercinių sąskaitų, buvusių TIR knygelių prieduose, reikšmę, nepagrįsti, kadangi nė vienu atveju nebuvo nustatyta, kad prekių kiekis būtų buvęs didesnis komercinėje sąskaitoje, kas leistų svarstyti dėl galimai komercinių sąskaitų kaip įrodymų nepakankamo patikimumo. Be to, teismas nurodė, kad pačiam pareiškėjui šie dokumentai (TIR knygelės su priedais) buvo tinkami laikinojo saugojimo procedūros užbaigimui, prekių nurašymui iš sandėlio ir išleidimui iš muitinės priežiūros.

20.       Taip pat pareiškėjas neginčijo, kad LSD deklaracijose deklaruotos ir Apskaitoje nurodytos prekės buvo priimtos laikinai saugoti jo muitinės sandėlyje. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjo muitinės sandėlyje formaliai apskaita buvo vedama laikantis Taisyklių reikalavimų. Dėl šių Taisyklių nesilaikymo byloje nebuvo pareiškėjui priskaičiuota jokių prievolių muitinei. Teismas sutiko su Komisijos pastebėjimu, jog aukštesnės galios teisės aktas SMK 148 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad laikinojo saugojimo sandėlis, tvarkantis apskaitos registrus laikydamasis muitinės nustatytos tvarkos, juos turi tvarkyti taip, kad naudodamasi juose registruojama informacija ir duomenimis muitinė galėtų prižiūrėti veiklą, vykdomą laikinojo saugojimo sandėliuose, visų pirma, identifikuoti prekes, jų muitinį statusą ir gabenimo operacijas.

21.       Teismas pažymėjo, kad VTM, išnagrinėjusi ir įvertinusi prekių atgabenimo ir padėjimo į muitinės sandėlį dokumentus (deklaracijos duomenis) ir sandėlio Apskaitos duomenis, konstatavo, kad šiuose dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t. t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio, joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš Apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN – Ataskaitos 2 priedas 13 stulpelis). Departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B-313 yra patvirtintos TIR knygelės pildymo taisyklės, kurių 7.2.6 papunktyje nurodyta, kad TIR knygelės 10 langelyje reikalinga nurodyti – prekių kiekį, pakuočių tipą ir skaičių, prekių aprašymą. Geltonojo lapo 10 langelyje gali būti nurodytas šešių ženklų KN kodas. Jeigu reikia, nurodomi 7.2.5 punkte minėti duomenys.

22.       Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad detalaus išgabenamų prekių sąrašo nei TIR MRN ar T1 MRN 31 langelyje, nei TIR knygelių 10 langelyje nėra, tačiau tiek TIR knygelių 10 langelyje, tiek prekes lydinčiuose CMR važtaraščiuose yra nuorodos į prekių pirkimo pardavimo sąskaitas, kuriose aiškiai nurodyti minėtose Taisyklėse reikalaujami nurodyti duomenys: prekių pavadinimai, kiekiai, ir t. t. Teismas sutiko su atsakovu, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek minėtų Taisyklių nuostatomis, tiek 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas SMK, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 276 straipsnio 4 dalies nuostatas. Neabejotina, kad TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Netinkamo ar netikslaus prekes lydinčių dokumentų pildymo teisinės pasekmės kyla netinkamai dokumentus pildančiai šaliai, tačiau negali sukelti papildomos įrodinėjimo naštos muitinės institucijai. Ginčo situacijoje VTM, nustatydama priimtų į pareiškėjo muitinės sandėlį ir laikinai saugotų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, sulygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. deklaracijose, sandėlyje saugomų prekių Apskaitos, ir išgabenimo – TIR knygelių 10 langelyje nurodytų sąskaitų faktūrų – duomenis. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad dalis prekių buvo prarasta laikinojo saugojimo sandėlyje, nes išgabenimo dokumentuose yra deklaruotas mažesnis nei priimtas laikinajam saugojimui prekių kiekis (svoris kg bruto) arba juose nėra visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui priimtų prekių išgabenimą (Ataskaitos Nr. 3 2 priedo 18 ir 19 stulpeliai). Pats pareiškėjas, nors ir aktyviai neigė tokį faktą, tvirtindamas, kad netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, tačiau nei VTM, nei ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui, nagrinėjant bylą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, jog būtų galima daryti priešingą išvadą. Byloje nėra duomenų, jog pagal deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais. Taigi šiuo atveju teismas neturėjo jokio pagrindo pritarti pareiškėjo argumentams, kad VTM turėjo įrodyti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros užbaigimą visoms į muitinės sandėlį padėtoms laikinai saugoti prekėms. Tokia pareiga tenka procedūros vykdytojui. Muitinės sandėlio apskaitos dokumentai (formalus prekių nurašymas iš sandėlio apskaitos) ar formalus prekių kiekio perrašymas iš LSD niekaip nepatvirtino, kad priimtos laikinam saugojimui prekės išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, kai prie išvežimo dokumentų prekių kiekis nesutampa (yra mažesnis nei padėta laikinai saugoti). Pareiškėjas pateikė teismui Europos Komisijos generalinio direktorato TAXUD atsakymą į paklausimą Nr. 101000738930, tačiau šis atsakymas, teismo vertinimu, nepaneigė nei nustatytų faktinių aplinkybių, nei atlikto vertinimo. Kaip buvo matyti iš užklausimo ir atsakymo, jokios reikšmingos šioje byloje faktinės aplinkybės adresatui nebuvo pateiktos. Atitinkamai, teismo nuomone, Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalis nėra reikšminga šioje byloje ir aptariamoje faktinėje situacijoje, kadangi nebuvo nustatyta, kad aptariamais atvejais TIR knygelės turėtojas būtų prašęs ar jam būtų buvę išduotas minimas reglamento prieduose esantis specialus dokumentas. To paties Įgyvendinimo reglamento 273 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei TIR knygelės ir elektroninės tranzito sistemos duomenys nesutampa, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Šiuo atveju, kaip nustatyta TIK knygelės pildytojas sudėtine jos dalimi nurodė ir komercinę sąskaitą faktūrą ir vietoje detalaus prekių aprašymo TIR knygelėje darė nuorodą į komercinę sąskaitą faktūrą. Atitinkamai, pareiškėjas – muitinės sandėlio savininkas ir laikinojo saugojimo muitinės procedūros vykdytojas, prieš prekes pilnai pagal LSD nurašydamas iš muitinės sandėlio apskaitos, privalėjo faktiškai įsitikinti nurodomų prekių aprašymuose esančiu prekių kiekiu ir sulyginti su į sandėliu padėtu prekių kiekiu arba reikalauti papildomo pagrindimo. Neatitikimų nustatymo atvejais privalėjo pildyti atitinkamus dokumentus.

23.       Teismas pažymėjo, kad VTM pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo TIR MRN, T1 MRN nebuvo galimybės identifikuoti prekes (nustatyti konkrečių prekių aprašymą, svorį bruto, prekės KN), nes šiuose dokumentuose prekės buvo aprašytos bendrai, nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto), tuo tarpu išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje), išvežimo CMR važtaraščiuose išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, taigi šiuo atveju – VTM pagrįstai vertino ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, KN kodą, kiekį), nes jie pačiam pareiškėjui buvo tinkami užbaigiant laikinojo saugojimo procedūrą pagal aptariamas 41 LSD. Be kita ko, teismas nustatė, kad VTM vertino ne tik muitinei pateiktų deklaracijų, pačio pareiškėjo muitinės sandėlio vestos prekių Apskaitos duomenis, bet ir pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose (šio ginčo atveju prekių pirkimą ir pardavimą įforminančių komercinių sąskaitų faktūrų (invoice) nurodytus duomenis), taip pat pareiškėjo papildomai pateiktus Komisijai deklaracijų rinkinių kopijas su prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais (nukreipimais, muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lapais, sutartimis – Užsakymais, išrašais iš muitinės sandėlio Užsakymų valdymo sistemos apie transporto priemonių atvykimo / išvykimo laiką). Todėl pareiškėjo teiginys, kad nebuvo tinkamai įvertinti jo pateikti dokumentai, teismo vertinimu, buvo nepagrįstas, o pareiškėjo skunde dėstomi argumentai ir nurodomos aplinkybės, kad VTM pakartojo komercinių sąskaitų faktūrų vertinimą, jog jis nenustatė jokių naujų aplinkybių, kad prekių gavėjas UAB „SakBar“ nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl į muitinės sandėlį padėtų prekių praradimo, kad paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai atlikti nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį jis turėjo atvežti kitas prekes, niekaip paneigė pagrįstai VTM konstatuoto ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto.

24.       Teismas sutiko, kad Ataskaitos 2 priede pozicijose 1, 18, 19, 21, 31, 38, 47, 52–53, 63, 67, 69, 76–77 dalinai sutampa nurodyta prekių charakteristika, tačiau tai nepaneigė atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės, kad prekių svoris nesutampa ir jis išgabenimo metu buvo mažesnis nei laikinojo saugojimo pradžioje. Be to, nurodyti daliniai prekių kiekio charakteristikos sutapimai nešalino procedūros vykdytojo pareigos įrodyti, kad būtent visas prekių kiekis (apibūdintas kg, vnt., kitaip), koks buvo padėtas laikinam saugojimui, buvo išvežtas pagal aukščiau aptartus prekių nurašymo iš sandėlio apskaitos dokumentus, arba logiškai paaiškinti aptariamų prekių (baldai, drabužiai, buitinės technikos priedai, kita) svorio sumažėjimą išvežimo metu.

25.       Pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjo nurodytuose ir / ar pateiktuose įrodymuose informacija yra nuosekli ir pagrindė, kad visos prekės, kurios įvežtos į sandėlį ir buvo išvežtos, teismo vertinimu, nepaneigė nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas, kaip muitinės laikino saugojimo procedūros vykdytojas, neįsitikino faktiniu visų prekių išvežimu, priimdamas kaip tinkamus nurašymui iš sandėlio tranzito procedūros vykdytojo pateiktus dokumentus. Nebuvo ginčo, kad ne pareiškėjas surašė komercinę sąskaitą faktūrą, tačiau pagal SMK nuostatas pareiškėjui, kaip procedūros vykdytojui, buvo privaloma užtikrinti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros metu pareigų įvykdymą. Nors mokestinio ginčo metu pareiškėjui yra „akivaizdu, kad sąskaitoje buvo nurodyta nepatikima ir netiksli informacija, todėl vien tik ja remtis ir teigti, jog ši informacija yra teisinga ir neginčytina nėra teisinio pagrindo“, tačiau, teismas nurodė, kad tai nekliudė pareiškėjui užbaigti laikinojo saugojimo procedūros visoms pradėtoms pagal LSD prekėms, nepaisant kitokio komercinių sąskaitų, buvusių prieduose prie TIR knygelių ir detalizavusiose išvežamas prekes, turinio. Tad teismas nesutiko, kad atlikdama patikrinimą muitinė turėjo remtis vien pareiškėjo nurodomais dokumentais, o ne visapusiškai ištirti su ginčo prekėmis susijusius visus dokumentus.

26.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigdamas, jog prekės paskirties įstaigoje pristatytos ir jokių pažeidimų nenustatyta, nepagrindė savo teiginių leistinais rašytiniais įrodymais. Tas pats buvo pasakyta apie prekių neiškrovimo aplinkybę. Komisijos posėdyje muitinės atstovas išsamiai paaiškino transporto priemonių ir užplombavimo aplinkybių reikšmingumą.

27.       Atitinkamai pareiškėjui neįrodžius, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo tinkamai užbaigtas, kaip tai numatytas SMK 149 straipsnyje, ir kad muitinės sandėlis įvykdė visas pareigas, numatytas SMK 147 straipsnio 3 dalyje, teismas sprendė, kad pagrįstai, vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktu, buvo konstatuota pareiškėjo skola muitinei. Pareiškėjas neįrodė, kad visas prekių kiekis (svoris kg bruto) pagrįstai buvo nurašytas iš sandėlio apskaitos ir išgabentas, prekių likučių (kurie turėjo susidaryti išgabenus mažesnį prekių kiekį nei padėtas laikinam saugojimui) sandėlyje nerasta.

28.       Teismas sutiko, kad prekių muitinės vertės pagrindas pirmiausia yra sandorio vertė (SMK 70 str. 1 d.). Atsakovas nurodė, kad kadangi nepateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytas ir muitinė vertė apskaičiuota pagal 74 straipsnio 2 dalies antrinius metodus. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ar panašių prekių sandorio verčių, nes iš pateiktų dokumentų negalima buvo nustatyti, ar prekės tapačios ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas, todėl vertė nustatyta pagal prekės vieneto kainą remdamasi prekių muitinio įvertinimo duomenų baze (Premi). Pareiškėjas nepateikė konkrečių paskaičiavimų, kad ši vertė nebūtų tinkama ar nepagrįstai buvo taikytas antrinis muitinės vertės paskaičiavimo metodas. Pačioje Ataskaitoje 11–12 puslapiuose esančioje lentelėje surašytos vertės.

29.       Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad su ginčijamais sprendimais buvo priimti priešingi Departamento sprendimai, tačiau teismas plačiau dėl šių argumentų (kitų atsakovo priimtų sprendimų) nepasisakė, nes tai yra kitų administracinių bylų nagrinėjimo dalykas, kuriose ginčijami minėti sprendimai, šioje byloje jie negalėjo būti kvestionuojami, nes šis nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo būtent dėl Departamento ir Komisijos sprendimuose išdėstytų aplinkybių vertinimo. Juolab, kad pareiškėjo paminėti ankstesni Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus skundus dėl VTM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjo, o kito asmens – UAB „SakBar“ mokestinį patikrinimą. Su pareiškėjo nurodytu proceso kalbos nesilaikymu teismas iš dalies sutiko. Šį pažeidimą jau yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis teismas 2022 m. sausio 26 d. nutartyje. Tačiau bylą grąžinus nagrinėti iš naujo atsakovas pateikė reikšmingų dokumentų vertimus į proceso kalbą. Be to, pareiškėjas, kaip su muitinės procedūromis susijęs profesionalas, neteigė, kad jam nebuvo suprantami aptariami dokumentai ar netinkamai vertintas jų turinys, kadangi jis pats jais vadovavosi vykdydamas atitinkamas su ginčo prekėmis susijusias procedūras. Tad teismas darė išvadą, kad atitinkamą neatitikimą atsakovas pašalino proceso metu ir tai nesudarė savarankiško pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

30.       Dėl procedūrinių pažeidimų, atliekant mokestinį patikrinimą, teismas nustatė, kad Ataskaita Nr. 3 buvo surašyta vykdant VTM 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą atlikti pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos patikrinimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal užduotį atlikti teminį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis, deklaruotomis laikino saugojimo deklaracijose. Pareiškėjui buvo išsiųstas VTM 2019 m. gruodžio 5 d. pranešimas apie patikrinimą Nr. (11.10/12)-2V-19060. Taigi, pareiškėjas buvo informuotas tinkamai ir pareiškėjo argumentas dėl MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų teismo atmestas.

31.       Pasisakydamas dėl galimai pažeistų MAĮ 118 straipsnio nuostatų, teismas pažymėjo, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas. Šiuo atveju atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas reiškė, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs. Pastebėjo, kad Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo priimtos atlikus UAB „SakBar“ (šioje byloje trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu) kompleksinį bei pakartotinį kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą. Nei viena iš paminėtų ataskaitų nebuvo įsiteisėjusi, taigi nesukėlė pareiškėjui jokių mokestinių teisinių pasekmių. Tokiu atveju, teismas sprendė, kad visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad šioje ginčo situacijoje buvo pažeistos MAĮ 118 straipsnio nuostatos, t. y. buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, ko pasėkoje, turėtų būti panaikinti ginčijami sprendimai.

32.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs saugoti ne Sąjungos prekes ir jas įtraukęs į Apskaitą, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, todėl jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

33.       Įvertinęs ginčijamų sprendimų ir Ataskaitos Nr. 3 turinius, teismas sprendė, kad jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

34.       Ištyręs reikšmingas ginčo išnagrinėjimui faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad Komisija pilnai ištyrė pareiškėjo skundą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Taigi padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas teisėtai buvo pripažintas muitinės skolininku. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ar argumentai nedavė teismui pagrindo priešingoms išvadoms nei padarė mokesčių administratorius. Teismas pažymėjo, kad Komisijai iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą ir sumažinus baudą (iki 10 proc.) bei atleidus nuo pusės priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, nenustatė pagrindo labiau mažinti minimalios paskirtos baudos ar pagrindų atleisti nuo didesnės delspinigių sumos.

IV.

35.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą, kuriuo patvirtintas Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; bei Ataskaitą Nr. 3.

36.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodytus argumentus, taip pat pateikia ir šiuos argumentus:

36.1.                      Visi iki šiol priimti sprendimai, t. y. Ataskaita Nr. 1, Ataskaita Nr. 2 ir Ataskaita Nr. 3, Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas, Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįsti neleistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą ir darydamas išvadą dėl pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės pagrįstumo ir teisėtumo galėjo vertinti tik tuos dokumentus, kurie yra išversti į valstybinę lietuvių kalbą, tačiau teismas bylai reikšmingas aplinkybes grindė ir kitomis Ataskaitos Nr. 3 Priedo Nr. 2 14 ir 15 stulpelyje nurodytomis TIR knygelėmis ir komercinėmis sąskaitomis faktūromis, kurios yra surašytos užsienio kalba, o tai neabejotinai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė proceso teisės normas, nes dokumentai, kurie nebuvo pateikti arba išversti į lietuvių kalbą, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. nebuvo laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas apskritai neturėdamas ir negalėdamas patikrinti Ataskaitos Nr. 3 antrame priede nurodytų dokumentų (TIR knygelių, komercinių sąskaitų faktūrų, įvežimo pirminių dokumentų – 2 priedo 14, 15, 21, 25, 27 stulpeliai) visgi sprendė, kad Ataskaitos Nr. 3 antro priedo 19 stulpelyje nurodytas prekių trūkumas kilogramais yra įrodytas. Taigi, teismas minėtą išvadą padarė vertindamas tik VTM 2 priedo lentelėje nurodytus duomenis, tačiau fiziškai neturėdamas ir nevertindamas pačių 2 priede nurodytų dokumentų. Pastebėtina ir tai, kad Departamentas perduodamas medžiagą Komisijai apskritai nepateikė visų VTM Ataskaitos Nr. 3 Priede Nr. 2 (14 ir 15 stulpeliuose) nurodytų dokumentų, tačiau tai nesutrukdė, nei Komisijai, nei teismui pasisakyti dėl pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, teismas skundžiamame sprendime iš esmės pripažino, kad byloje nebuvo laikomasi proceso kalbos, tačiau sprendė, kad tai nesudaro savarankiško pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus. Pareiškėjas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nes tai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijai išdėstytai 2022 m. sausio 26 d. nutartyje. 

36.2.                      Ši byla yra išskirtinė (Lietuvos administracinių teismų praktikoje tokio pobūdžio byla nebuvo nagrinėta) ir unikali savo teisinės problemos požiūriu, kadangi dėl netinkamo Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo, TIR knygelės 10 langelyje nurodyta komercinė sąskaita buvo prilyginta neatsiejamai TIR knygelės daliai, pagal kurią neva tik ir galima identifikuoti iš muitinės sandėlio išvežamas prekes. Teismas darydamas išvadą, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalyje, iš esmės remiasi minėta teisės norma, tačiau vėliau pasisako, kad Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalis šioje byloje apskritai nėra reikšminga. Pirmosios instancijos teismas klaidingai spręsdamas dėl VTM Ataskaitoje Nr. 3 nurodytų komercinių sąskaitų faktūrų sulyginimo su LSD duomenimis teisinio pagrindo, padarė esminių materialiosios teisės normų taikymo klaidų ir neteisingai išsprendė ginčą, nepagrįstai konstatuodamas, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjo nuomone, teismas pritardamas Departamento sprendimo išvadai dėl Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies taikymo, vėliau pats paneigdamas tokią išvadą, klaidingai išsprendė bylą ir teisės taikymo aspektu. Taigi, teismas nenustatė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, apskritai nepasisakė dėl esminių pareiškėjo skundo argumentų, vadovavosi išimtinai atsakovo pozicija, kurią beveik pažodžiui perrašė spendimo motyvuojamojoje dalyje, nenurodęs jokių atsakovo pozicijos pagrįstumo bei pareiškėjo pozicijos nepagrįstumo motyvų. Skundžiamame sprendime taip pat nenurodytos Sąjungos muitų teisės aktų nuostatos, įpareigojančios pareiškėją įforminant LSD nurodyti tokius duomenis, kurie ateityje išgabenant prekes turėtų sutapti ne su išvežimo muitinės deklaracijose pateiktais prekes identifikuojančiais duomenimis, bet su trečiųjų šalių prekių pirkėjų parengtais komerciniais dokumentais.

36.3.                      Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomo įsakymo Departamento generalinio direktorius nėra priėmęs. Skundžiamame sprendime pateiktas įsakymas Nr. 1B-313 yra priimtas 2005 m. gegužės 2 d. ir pakeitė Departamento direktoriaus 2004 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 1B-216 „Dėl Reikalavimų dokumentų blankų privalomosioms formoms ir Dokumentų blankų privalomųjų formų patvirtinimo“. TIR knygelių pildymo instrukcija yra patvirtinta Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu 1B-343 „Dėl TIR knygelės pildymo taisyklių patvirtinimo“, kurio 6 punkte aiškiai pasakyta, kad TIR knygelės viršelio 6–12 eilutes, geltonojo lapo bei atplėšiamųjų lapų (baltųjų ir žaliųjų) 2, 4–15 langelius pildo TIR knygelės turėtojas arba jo įgaliotas asmuo. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nebuvo nei vienos Ataskaitos Nr. 3 antro priedo 14 stulpelyje nurodytų TIR knygelių turėtojas ir nebuvo įgaliotas pildyti TIR knygeles, todėl teismo išvada, kad pareiškėjas turi prisiimti netinkamo ar netikslaus prekes lydinčių dokumentų pildymo teisines pasekmes, kurios kyla netinkamai dokumentus pildančiai šaliai, yra nepagrįsta ir padaryta nurodant klaidingą teisės aktą – Įsakymą Nr. lB-313. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą iš esmės tik perrašė atsakovo poziciją ir nesigilindamas į ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų turinį bei ginčo esmę, klaidingai sprendė, kad pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo muitinės dokumentus TIR MRN, T1 MRN nebuvo galimybės identifikuoti prekes, nes neva šiuose dokumentuose „prekės aprašytos bendrai“, tenurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto).

36.4.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad VTM pagrįstai lygino pardavimo sąskaitų duomenis su LSD nurodytais duomenimis, ir tokiu būdu įrodė prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, kadangi pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Teismas pirmiausiai turėjo įvertinti, ar vien tik iš komercinėse sąskaitose pateiktos informacijos galima daryti vienareikšmę išvadą, jog LSD deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiami ginčijami mokesčių administratorių sprendimai, šiuo aspektu apskritai nevertino.

36.5.                      Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra ginčo, jog ne pareiškėjas surašė komercines sąskaitas faktūras, tačiau pagal Sąjungos muitinės kodekso nuostatas (kokias konkrečiai skundžiamame sprendime nenurodoma) pareiškėjui, kaip procedūros vykdytojui, buvo privalu užtikrinti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros metu pareigų įvykdymą, tačiau kokių konkrečių pareigų pareiškėjas nevykdė teismas nenurodo. Šiuo metu yra tokia situacija, kai esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms ir įrodymams, dėl tų pačių pareiškėjo LSD tik skirtingų prekių yra priimti skirtingi muitinės sprendimai, vienos prekės laikomos išgabentomis (pagal Departamento 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 1A-403), o kitos prekės laikomos neišgabentos ir įregistruota skola muitinei (skundžiami VTM ir Departamento sprendimai). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo muitinės sandėlyje formaliai apskaita buvo vedama laikantis Taisyklių nurodytų reikalavimų. Dėl šių Taisyklių nesilaikymo byloje nėra pareiškėjui priskaičiuota jokių prievolių muitinei, tačiau aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Sąjungos muitinės kodekso 148 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad laikinojo saugojimo sandėlis, tvarkantis apskaitos registrus, laikytųsi muitinės nustatytos tvarkos, t. y. juos tvarkytų taip, kad muitinė galėtų prižiūrėti veiklą, vykdomą laikinojo saugojimo sandėliuose, visų pirma, identifikuoti prekes, jų muitinį statusą ir gabenimo operacijas. Pasisakydamas dėl minėtų teismo išvadų pareiškėjas pažymi, kad jos yra absoliučiai klaidingos ir prieštaringos. Sąjungos muitinės kodekso 148 straipsnio 4 dalyje aiškiai pasakyta, kad leidimo turėtojas tvarko atitinkamus apskaitos registrus laikydamasis muitinės nustatytos tvarkos. Ši tvarka ir buvo įtvirtinta Taisyklėse, todėl nesuprantama, kaip vienu atveju konstatuojama, kad apskaitos registrai buvo pildomi laikantis muitinės nustatytos tvarkos, kitu atveju teigiama, kad pareiškėjas nesilaikė Sąjungos muitinės kodekso 148 straipsnio 4 dalyje paminėtos muitinės nustatytos tvarkos.

36.6.                      Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė, kodėl pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo muitinės dokumentus TIR MRN ar T1 MRN negalima identifikuoti prekių ir kokius gi kitokius išgabenimo muitinės dokumentus turėjo pateikti pareiškėjas, kad objektyviai galėtų įrodyti prekių išgabenimo faktą. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukto UAB „SakBar“ parodymų, kad visos pareiškėjo muitinės sandėlyje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. UAB „SakBar“, kaip prekių gavėjo, atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 LSD nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, nes joms UAB „SakBar“ įformino tranzito muitinės deklaracijas, įrašytas į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijas su kuriomis laikinajam saugojimui deklaruotos prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.

36.7.                      Skundžiamas sprendimas pagrįstas ne ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendime Nr. C-655 formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet priešinga prekių paėmimo iš muitinės priežiūros sąvokos interpretacija, kuri nėra susijusi su nagrinėjamu ginču. Šiuo atveju prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas konstatuotas atlikus vienintelį veiksmą – komercinių sąskaitų duomenų palyginimą su LSD duomenimis, nepaisant to, kad prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos. Nei ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendime byloje Nr. C-655, nei 2014 m. birželio 12 d. sprendime byloje Nr. C-75/13, nei generalinio advokato 2014 m. vasario 13 d. pateiktoje išvadoje byloje Nr. C-480/12, nebuvo pasakyta, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros galimas ir tuomet, kai tranzito deklaracijoje deklaruotos prekės pateikiamos paskirties muitinės įstaigai ir jokių procedūros vykdymo pažeidimų nenustatoma. Šiuose sprendimuose ESTT nėra patvirtinęs prekių paėmimo iš muitinės priežiūros atvejo, kai LSD deklaruotos prekės, nepaisant jų pateikimo paskirties muitinės įstaigai, tiesiog palyginamos tik su komercinių sąskaitų faktūrų duomenimis.

36.8.                      Įvertinus Sąjungos muitinės kodekso 90 straipsnio (Privaloma garantija) turinį matyti, kad jame kalbama ne apie skolos muitinei nustatymo pagrindus, bet apie privalomos garantijos pateikimo atvejus, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepatikrino (nenagrinėjo ir nevertino) Ataskaitoje Nr. 3 nurodytų iš muitinės priežiūros paimtų prekių kiekio ir jų muitinės vertės nustatymo, t. y. apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio pagrįstumo. Skunde Komisijai ir teismui pareiškėjas buvo nurodęs, kad nesutinka su prekių kiekiu, kuris anot VTM buvo paimtas iš muitinės priežiūros, ir su Ataskaitoje Nr. 3 nustatyta šių prekių muitine verte. Iš Ataskaitos Nr. 3 turinio nėra aišku kokiais įrodymais remiantis nustatyti konkretūs prekių trūkumai. Taip pat nėra aišku kokiais duomenimis remiantis nustatyta prekių muitinė vertė, nes Ataskaitoje Nr. 3 jie nenurodyti ir todėl negalima pareikšti konkrečių prieštaravimų. Komisija šių argumentų nenagrinėjo ir savo sprendime nepasisakė nei dėl prekių kiekių, nei dėl muitinės vertės nustatymo. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pasakyta, kad įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo pirmiausiai tenka muitinei, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai akcentuoja pareiškėjo konkrečių paskaičiavimų nepateikimą ir iš esmės įrodinėjimo naštą dėl nustatytos muitinės vertės perkelia tik pareiškėjui.

36.9.                      Mokestinis patikrinimas atliktas nesilaikant MAĮ VI skyriaus nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Komisija neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl neteisėto mokestinio patikrinimo. VTM suklydo išrašydama 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pavedė atlikti UAB ,,SakBar“ mokestinį patikrinimą, nes pavedimas turėjo būti išrašytas pareiškėjo atžvilgiu. Iš esmės buvo tikrinamos pareiškėjo pateiktos deklaracijos ir jo sandėlio veikla. Taigi, VTM, 2018 m. pradėjusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą be pavedimo jį atlikti ir apie tai neinformavusi pareiškėjo, pažeidė MAĮ nuostatas, todėl atliktas mokestinis patikrinimas ir visi su šiuo patikrinimu pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra neteisėti. Šias išvadas patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be to, teismo minimas 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išrašytas vėliau, nei pradėtas pareiškėjo mokestinis patikrinimas.

37.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

38.       Departamento atsiliepimas, pakartojant pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytus argumentus, grindžiamas šiais pagrindiniais teiginiais:

38.1.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas, susipažinęs su grąžinta iš naujo nagrinėti administracine byla, 2022 m. kovo 2 d. priėmė nutartį, kurioje pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad tam tikrus dokumentus, neišverstus į lietuvių kalbą, teikė tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas, todėl tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas įpareigotini pateikti neišverstų į lietuvių kalbą dokumentų vertimus. Vykdydamas minėtą nutartį, Departamentas pirmosios instancijos teismui kartu su 2022 m. kovo 30 d. lydraščiu pateikė ne lietuvių kalba įformintų dokumentų, kuriuos bylos nagrinėjimui teikė Departamentas, vertimus į valstybinę kalbą. Tokiu būdu, Departamentas pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytoms išvadoms, jog bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, atsakovas pateikė reikšmingus dokumentų vertimus į proceso kalbą, taip atitinkamą neatitikimą atsakovas pašalino proceso metu. Departamentas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog „tai akivaizdžiai prieštarauja LVAT pozicijai, išdėstytai 2022-01-26 nutartyje“, vertina kaip gynybinę poziciją, tokiu būdu siekiant sau palankaus sprendimo apeliacinės instancijos teisme.

38.2.                      Iš esmės nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, neva ši byla yra unikali savo teisinės problemos požiūriu. Departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B-343 yra patvirtintos TIR knygelės pildymo taisyklės, kurių 7.2.6 papunktyje nurodyta, kad TIR knygelės 10 langelyje reikalinga nurodyti prekių kiekį, pakuočių tipą ir skaičių, prekių aprašymą. Geltonojo lapo 10 langelyje gali būti nurodytas šešių ženklų KN kodas. Jeigu reikia, nurodomi 7.2.5 punkte minėti duomenys. Šiuo atveju, detalaus išgabenamų prekių sąrašo nei TIR MRN ar T1 MRN 31 langelyje, nei TIR knygelių 10 langelyje nėra, tačiau tiek TIR knygelių 10 langelyje, tiek prekes lydinčiuose CMR važtaraščiuose yra nuorodos į prekių pirkimo-pardavimo sąskaitas, kuriose aiškiai nurodyti minėtose Taisyklėse reikalaujami nurodyti duomenys: prekių pavadinimai, kiekiai, ir t.t. Taigi, TIR knygelėse nurodytos komercinės sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek minėtų Taisyklių nuostatomis, tiek Įgyvendinimo taisyklių 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje.

38.3.                      Muitinio įforminimo vietos mokesčių administratoriui atlikus patikrinimą bei pareiškėjo atžvilgiu priėmus nepalankų sprendimą ir įregistravus mokestinę prievolę muitinei, pareiškėjas ėmė neigti komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytos informacijos patikimumą bei objektyvią reikšmę. Tokiu būdu, Departamento vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai yra paremti išimtinai gynybine pozicija kvestionuojant savo pačio veiksmus bei neigiant vietos mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumą, ginčo teisiniams santykiams aktualias teisines nuostatas, ir, atitinkamai, skundą nagrinėjusių institucijų sprendimus.

38.4.                      Nagrinėjamu atveju, VTM nustatė, kad UAB „SakBar“ įvežtoms ne Sąjungos prekėms, kurias laikinajam saugojimui UAB „Vingės terminalas“ priėmė įformindama LSD, per Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnyje nustatytą 90 dienų terminą nebuvo įforminta muitinės procedūra ir jos nebuvo nustatyta tvarka reeksportuotos, t. y. neišvežtos iš sandėlio ir nepateiktos paskirties muitinės įstaigai; pats pareiškėjas patvirtino, kad jų neliko ir muitinės sandėlyje. Kaip nurodė generalinis advokatas ESTT byloje Nr. C-140/04 2005 m. balandžio 26 d. išvadoje, „asmuo turintis su prekių laikinuoju saugojimu susijusių prievolių, kartu yra muitų skolininkas“ (26 p.). Toliau advokatas pažymėjo, kad „lemianti aplinkybė yra prekių laikymas, taigi faktinis valdymas: asmuo, kuris saugo prekes savo jėgomis ir kuris užtikrina, kad prekių pavidalas nebūtų pakeistas, prisiima mokestines skolas, jei tuo metu, kai laiko prekes, jos yra paimamos vengiant muitinės priežiūros“ (27 p.). Iš paminėtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad muitų teisės pažeidimas, sąlygojantis prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, yra bent vienos iš prievolių nesilaikymas, dėl kurio pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a) punktą atsiranda skola muitinei. Taigi, pareiškėjo nuomonė, kad muitinė privalėjo nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes, yra nepagrįsta.

38.5.                      Importo mokesčių skola pareiškėjui įregistruota pagal įformintas LSD, kai prekės buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Abejoti įformintų LSD duomenų teisingumu muitinė pagrindo neturėjo. Muitinė taip pat neturi duomenų, jog pagal minėtas LSD saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros su T1 ar TIR knygelėmis būtų užbaigtos su neatitikimais (iš muitinės sandėlio išgabentos ir paskirties muitinės įstaigai pateiktos ne deklaracijose deklaruotos prekės ar deklaruotų prekių kiekis mažesnis ar pan.). Duomenų, jog pagal nurodytus reeksporto dokumentus neišgabentoms prekėms buvo įformintos muitinės procedūros ar jos reeksportuotos pagal kitus dokumentus pareiškėjas nei VTM, nei ginčą nagrinėjusioms institucijoms nepateikė.

38.6.                      Pagal teismų praktiką, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Mokesčių mokėtojas turi pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Pagal MAĮ 153 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas privalo teikti įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu, tačiau, nagrinėjamu atveju, jis neįrodė, jog į UAB „Vingės terminalas“ sandėlį pagal minėtas LSD saugojimui priimtoms prekėms nustatyta tvarka ir terminais, kaip to reikalauja Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnis, būtų įforminta muitinės procedūra arba jos būtų reeksportuotos, bei, atitinkamai, nepaneigė muitinės apskaičiuotų mokėtinų mokesčių teisingumo.

38.7.                      Nesutinka su argumentais, kad UAB „Vingės terminalas“ mokestinis patikrinimas buvo atliktas nesilaikant MAĮ VI skyriaus nuostatų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad skundžiama vietos mokesčių administratoriaus ataskaita buvo surašyta vykdant VTM 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą atlikti pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos patikrinimą Nr. (duomenys neskelbtini); o pareiškėjas apie minėtą pavedimą buvo informuota 2019 m. gruodžio 5 d. pranešimu Nr. (11.10/12)-2V-19060. Vadinasi, argumentas dėl netinkamo informavimo bei MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatų nepagrįstas. Pasisakydamas dėl galimai pažeistų Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio nuostatų, teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas; šiuo atveju atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas reiškia, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs. Pareiškėjo nurodomos VTM patikrinimo ataskaitos: Nr. (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 30 d.), Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. balandžio 8 d.), buvo priimtos atlikus UAB „SakBar“ (šiame ginče trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu) kompleksinį bei pakartotinį kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą. Nei viena iš minėtų patikrinimo ataskaitų neįsiteisėjo, todėl ir nesukėlė jokių mokestinių teisinių padarinių. Tokiu būdu, pareiškėjo teiginys, jog buvo pažeistos MAĮ 118 straipsnio nuostatos, taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas.

39.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VTM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

40.       VTM atsiliepimas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

40.1.                      Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, vykdo pareigas, susijusias su laikinai saugomų prekių saugojimu ir į pareiškėjo muitinės sandėlį UAB „SakBar“ su 41 tranzito deklaracija įvežė ne Sąjungos prekes. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui, pareiškėjui įforminus LSD, pagal kurių duomenis jos buvo apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Laikinojo saugojimo procedūra buvo užbaigiama, kai ne Sąjungos prekės buvo išgabenamos iš pareiškėjo muitinės sandėlio, įforminant joms muitinio tranzito procedūras su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir nurašomos iš pareiškėjo sandėlio apskaitos. Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), buvo nustatyta, kad juose yra deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Nustatyta, kad įvežtų pagal LSD ir įtrauktų į muitinės sandėlio apskaitą, tačiau pagal nurodytus išvežimo dokumentus neišvežtų (nedeklaruotų kitai muitinės procedūrai arba nereeksportuotų), ne Sąjungos prekių pareiškėjo muitinės sandėlyje nėra.

40.2.                      TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Įgyvendinimo reglamento 273 straipsnio 2 dalis nustato, jei TIR knygelės ir elektroninės tranzito sistemos duomenys nesutampa, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Taigi, atlikdama mokestinį patikrinimą ir nustatydama priimtų į pareiškėjo muitinės sandėlį ir laikinai saugojamų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, muitinė lygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. LSD, sandėlyje saugomų prekių apskaitos ir išgabenimo — TTR knygelių 10 langelyje nurodyti sąskaitų faktūrų duomenis. Teismas savo sprendime pažymėjo, jog sutinka su atsakovu, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas Taisyklių nuostatomis bei Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

40.3.                      Visos prekės iš apskaitos buvo nurašytos, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekes išdavė. Nėra patvirtinančių dokumentų, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas, kaip tai numatyta Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnyje ir, kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, įvykdė visas pareigas, kaip tai nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje. Teismas taip pat sprendime pagrįstai pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, kad jo nurodytose ir / ar pateiktuose įrodymuose informacija yra nuosekli ir pagrindžia, kad visos prekės, kurios įvežtos į sandėlį ir buvo išvežtos, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas, kaip muitinės laikinojo saugojimo procedūros vykdytoja, neįsitikino faktiniu visų prekių išvežimu, priimdamas kaip tinkamus nurašymui iš sandėlio tranzito procedūros vykdytojo pateiktus dokumentus.

40.4.                      TIR knygelių 10 langelyje nurodytos sąskaitos faktūros yra ne atsakovo pateikti įrodymai teismui, ginčijant pareiškėjo argumentus, tačiau išgabenamas prekes lydintys dokumentai, kurių turinys (prekių pavadinimai, svoris, kiekis, kaina ir t.t.) neturėtų kelti pareiškėjui abejonių, todėl niekada ir nebuvo ginčo objektu ir jų turinys (kaip įrodymai) nebuvo vertinamas nei ikiteisminių ginčus nagrinėjusių institucijų, nei teismo. Teismas pažymėjo, kad bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, atsakovas pateikė reikšmingų dokumentų vertimus į proceso kalbą. Be to, pareiškėjas, kaip su muitinės procedūromis susijęs profesionalas, neteigė, kad jam nebuvo suprantami aptariami dokumentai ar netinkamai vertintas jų turinys, kadangi jis pats jais vadovavosi, vykdydamas atitinkamas su ginčo prekėmis susijusias procedūras. Tad darytina išvada, kad atitinkamą neatitikimą atsakovas pašalino proceso metu ir tai nesudaro savarankiško pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

40.5.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes bei teisingai pritaikius teisės aktus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V.

41.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo, Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo bei Vilniaus teritorinės muitinės Ataskaitos Nr. 3, kuriais pareiškėjui (muitinės sandėlio savininkui ir laikinojo saugojimo procedūros vykdytojui) apskaičiuoti papildomi mokesčiai bei su jais susijusios sumos už neteisėtą prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, teisėtumo ir pagrįstumo.

42.       Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Vingės terminalas“ apskaičiavo papildomus mokesčius (36 931 Eur muito ir 125 375 Eur importo PVM) bei skyrė 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos baudą (48 692 Eur), taip pat apskaičiavo delspinigius.

43.       Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1A-149 nusprendė patvirtinti Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

44.       Mokestinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. S-202 (7-175/2020) nusprendė patvirtinti Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1A-149 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM, ir pakeitė Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1A-149 dalį dėl baudos, nurodant sumokėti 16 231 Eur dydžio baudą (10 proc.) bei atleido pareiškėją nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.

45.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-94-968/2022 buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas ir buvo panaikintas šioje administracinėje byloje priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimas, o byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje konstatuota, kad didelė dalis paminėtų reikšmingų dokumentų yra įforminti ne lietuvių kalba (žr., pvz., Komisijos bylos 1 t., b. l. 183–213; 2 t., b. l. 9, 14-20, 142-143, 151, 153–154, 162, 164–171, 177, 180–183, 186–187, 194, 197-207; 3 t., b. l. 7, 25, 42–60, 65, 74, 95, 113, 196; 4 t., b. l. 24, 90, 109, 134, 156, 170, 188, 198; 5 t., b. l. 7, 25, 48, 62, 75, 105, 124, 138, 153, 167, 186, 195; 6 t., b. l. 21, 38, 52, 69, 86, 129, 138, 151, 179, 195; 7 t., b. l. 45, 50–52, 57, 60, 67, 74, 79–81, 84, 86-87, 91, 98, 100–106, 113, 116, 119–120, 127, 134, 139–140, 143–146, 151, 154–155, 159, 160–163, 170–171, 173, 175–176, 180–182, 187–188, 194, 196–207; 8 t., b. l. 9, 11–16, 21–22, 29, 31–37, 45, 53, 55–104, 111–114, 121–122, 129, 131–157, 160–161, 168, 171–182, 186–187, 194, 197-207; 9 t., b. l. 6–15, 21, 23–33, 39–40, 48,50, 52–113, 127, 130–143, 149–150, 159, 161–173, 179–180, 189, 193–199; 10 t., b. l. 6, 8–9, 14–15, 21–29, 37, 40–41, 49–64, 71–72, 81, 84–105, 108–109, 116, 119–123, 129, 131, 133–141, 144–145, 151–156, 160–161, 170–175, 182, 191–200; 11 t., b. l. 1–16, 19–20, 28–40, 48–51, 53–59, 66–87, 91–92, 103–112, 117, 123–131, 137–146, 154–200; 12 t., b. l. 1–36, 78–111, 116–117, 124–125, 127–131, 148–154, 159–160, 168–174, 178–180, 195–201; 13 t., b. l. 5–6, 14, 16–28, 32–33, 35, 41–44, 46–48, 56–57, 67, 69–86, 90–97, 107, 109–115, 117–118, 125, 128–137, 142, 149, 151–165). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime bylai reikšmingas aplinkybes grindė ir dokumentais kurie yra surašyti užsienio kalba, analizavo ir vertino jų turinį. Byloje nėra paminėtų ne lietuvių kalba surašytų bylai reikšmingų dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, o pirmosios instancijos teismo posėdyje vertėjas nedalyvavo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesinės teisės normas, nes dokumentai, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. nebuvo laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų.

46.       Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.).

47.       Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir sąsajumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o įrodymų sąsajumas  – tai jų turinio ryšys su įrodinėtinomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016).

48.       Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Kai proceso dalyvis, kuriam procesiniai dokumentai turi būti įteikti užsienio valstybėje, nemoka lietuvių kalbos, administraciniam teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jam suprantamą kalbą arba valstybės, kurioje turi būti įteiktas dokumentas, oficialiąją kalbą, o jeigu toje valstybėje yra kelios oficialiosios kalbos, – į vieną iš įteikimo vietos oficialiųjų kalbų. Kai proceso dalyviui, kuris nemoka lietuvių kalbos, teismo procesiniai dokumentai turi būti siunčiami į užsienio valstybę, teismas išverčia juos į vieną iš šioje dalyje nurodytų kalbų (ABTĮ 9 str. 2 d.). Bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas (ABTĮ 9 str. 3 d.).

49.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas  2022 m. sausio 26 d. nutartyje, aiškindamas procesines teisės normas, sprendė, jog dokumentai, kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi nebuvo laikytasi įrodymų leistinumo taisyklių, t. y. įrodymų leistinumo aspektu tokiais įrodymais negalėjo būti grindžiamas teismo sprendimas.  

50.       Kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 148 str. 2 d.).

51.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ginčijamų mokesčių administratorių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo būtina įvertinti visus faktinius duomenis, kuriais remdamiesi mokesčių administratoriai priėmė ginčijamus administracinius aktus.

52.       Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, neužtikrino, jog visi dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, kuriais buvo grindžiama Ataskaita Nr. 3 bei Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas, procesinių teisės normų nustatyta tvarka būtų išversti į lietuvių kalbą, t. y. procesinio įstatymo nustatyta tvarka tinkamai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neišaiškino (ABTĮ 80 str. 1 d.).

53.       Kadangi pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta bylą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 147 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Beata Martišienė

        Dainius Raižys